Žmogaus kančia literatūroje

Žmogaus kančia literatūroje

Kančia visada buvo žmogaus gyvenimo palydovė, kiekvieno asmens dalia, kurios neįmanoma išvengti. Anot lietuvių Filosofo Juozo Girniaus joks kitas klausimas mūsų taip nepaliečia kaip kančios. Vis dėlto dažnai žmogus stengiasi jos išvengti, nors būtent kančia gali sustiprinti jo charakterį, padaryti įtaka jo asmenybes brandai. Žinoma, kiekvienas asmuo skirtingai išgyvena skirtingas kančios formas. Balys Sruoga memuaruose “Dievų miškas” - vaizduoja žmogų, kenčianti nežmoniškas gyvenimo sąlygas, tuo tarpu Antanas Škėma romane “Balta drobulė” vaizduoja dvasinę kūrėjo kančia, kurią išgyvena kiekvienas menininkas. O poetė Salomėja Nėris rinkinio “Prie didelio kelio” eilėraščiuose vaizduoja lyrinį subjektą kenčiantį tėvynės ilgesį.

XX a. poeto, dramaturgo, prozininko Balio Sruogos memuaruose “Dievų miškas” vaizduojama žmogaus kančia išgyvenant nežmoniškas sąlygas, fizinį ir moralinį smurtą. Šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas yra pats autorius, kuris pasakoja savo paties asmeninius atsiminimus Antrojo pasaulinio karo metu, kai 1943 m. kovą buvo suimtas vokiečių ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šioje stovykloje arba kitaip- lageryje, Balys Sruoga praleido vos du metus, tačiau net ir per tokį trumpą laikotarpį jis spėjo pajusti visas didžiausias ir neatleistinas baisybes, kurių kaltininkai buvo vokiečiai. Rašytojas pirmiausia kūrinyje yra matomas kenčiantis fiziškai. Kaliniai buvo apgyvendinami perpildytuose ir nešvariuose barakuose, taip pat nuolat kentė šaltį, badą ir smurtą, jie buvo mušami lazdomis ir kitais įrankiais, o sumušti buvo verčiami dirbti. Jų fizinės galios su kiekviena minute seko, todėl nenuostabu, kad Sruoga daug kartų užsimena apie „klipatas“, suvargusius ir fiziškai sunykusius žmones, kurie jau seniai nebepanašūs į gyvuosius, bet į gyvus numirėlius. Taip pat kaliniai buvo priversti išgyventi patyčias ir nuolat stebėti mirtis bei kitus žiaurius įvykius. Kalėjimo prižiūrėtojai nuolat kaliniams priminė, kad prarastas numeris yra svarbesnis už pamestą galvą. Taigi lagerio kaliniai - pilka, nuasmeninta minia, kuri kovoja už save, kenčia moralinį ir fizinį smurtą, Nepaisant dehumanizuotos lagerio tvarkos, pagrindinis veikėjas savotiškai maištauja - nenešioja kalinio kepurės, ironizuoja, kad galėtų ištverti nežmoniškas gyvenimo sąlygas, neprarasti žmogiškumo ir vilties išgyventi. Toks jis išlieka ir kalinių atmintyje: keršto, pasipriešinimo nežmoniškai aplinkai simbolis. Šie B. Sruogos memuarai dėl ironijos siejami su ekspresionistų stiliumi. Sruoga nevengia pasišaipyti iš savo padėties lageryje ir inteligentiškumo nesvarbumo: ,,Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus žmogėdra darosi.”. Sovietiniams valdininkams nepatiko kenčiančio kalinio vaizdavimas, taip pat palaikė cinišku pasišaipymu iš nacių aukų, todėl ,,atsiminimų knyga” laikinai buvo uždrausta spausdinti. Taigi, žmogaus kančia Balio Sruogos memuaruose "Dievų miškas" – tai tiek fizinę, tiek moralinę prievartą. Kurinyje rašytojas perteikia stovyklos kalinių išgyvenimus, kuriuose yra matoma, jog kaliniai patyrė ne vien daug fizinio, tačiau ir moralinio smurto, kuris naikino žmones ir atėmė jų viltis gyventi. Tik keletas tokių, kaip Balys Sruoga, net ir tokioje kančioje rado būdų kaip pasipriešinti žiaurumui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!