Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje (kalba)

Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje „Gamta ir auklėjimas panašūs: auklėjimas perdaro žmogų ir sukuria naują prigimtį“, - taip sakė žinomas graikų filosofas Demokritas. Filosofas akcentuodamas auklėjimą, jį susieja su gamta. Tad mano nuomone, šie žodžiai apibūdina gamtos prasmę. Gamta ne tik mūsų maitintoja, ne tik pasigrožėjimo šaltinis, ji – kiekvieno žmogaus ugdytoja, mokytoja bei pasaulėžiūros formuotoja. Todėl ir sakoma, kad gamta ir auklėtoja, ir naujos prigimties kūrėja. Ši sąsaja labai ryškiai pastebima ir lietuvių literatūroje. Priklausomai nuo laikmečio, gamta turėjo skirtingą santykį žmogumi: išryškino skirtingas šiojo savybes, suteikė tai, ko tuo momentu labiausiai reikėjo: atgaivą sielai, pragyvenimo šaltinį - veikė charakterį, tapo atrama, padėjo išgyventi sunkmetį ir panašiai. XIX amžiaus viduryje romantizmo rašytojas Antanas Baranauskas, siedamas gamtą su žmogumi, vaidingai aprašė Anykščių šilelį, buvusį prieglobsčiu, įkvėpimo šaltiniu, ramybės, gyvenimo pilnatvės teikėju. Dar vėliau XX amžiaus pradžioje, rašytojas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ taip pat plėtojo gamtos ir žmogaus ryšio temą. Todėl šiandien, pasiremdama dvejais skirtingais lietuvių literatūros autoriais, pasistengsiu atskleisti skirtingą žmogaus ir gamtos ryšį. Apšvietos laikotarpiu gamta buvo valstietiškos pasaulėjautos ir darbo simbolis. Grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis „Metuose“ vienas pirmųjų aprašė išsikirtinės gamtos savybes, kurios rėmėsi ne tik išoriniu grožiu, bet ir glaudžiu santykiu su žmogumi. Gamta „Metuose“ – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. Poemoje daug dėmesio skiriama gamtovaizdžiams, gėrimasi bundančia gamta, kuri tarsi visus globoja ir saugo. Šie aspektai labiausiai atsiskleidžia poemos dalyje „Pavasario linksmybės“, kurioje minimas ir gyvybės atgijimas sausumoje, vandenyje ir ore. Pavasarį saulė pakelia visą, kaip kūrinyje rašoma „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Ypač svarbų vaidmenį visoje „Metų“ gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina būrus, tačiau brandina jų javus ir džiovina pašarus. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir žmogaus egzistencija. Poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, gyventi, kurti ir džiaugtis viskuo. Gyvenimo stebuklas – paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko“) ir garbinti tobulą Dievo pasaulį. Visa tai pasiekiama darniai sugyvenant su gamta. Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė, nes jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta. Taip jaučiasi ir su gamta susijęs žmogus. Todėl norėdamas pritapti prie dieviškojo pasaulio ir patirti džiaugsmą, jis seka gamtos pavyzdžiu, nes gamta suvokiama kaip gyva būtybė, panaši į žmones ar kitą gyvą būtybę. Būrui gamta atrodo gyva: laukai leidais užsikloję miegą, žemė rudenį įmirkusi verkia, o pavasarį lyg motina pažadina gyvenimui, laukus glosto drungni orai. Nuo gamtos permainų priklauso žmogaus darbas ir pats gyvenimo būdas. Gamta nuolat skatindavo ne tik grožėtis ja, bet ir kibti į darbą: „Gandrai grįžę tvarko savo lizdą, ir žmogus raginamas rūpintis savo būstu“, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!