Žmogaus egzistencijos samprata literatūros kūriniuose

Egzistencija — viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Vienas iš svarbiausių egzistencijos apibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvizuoti savo gabumus, žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo mąstymą ir t. t., objektyvizuodamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvizavimo, taigi ir nuo pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija. Būtent skirtingas žmogaus egzistencijos sampratas ir gyvavimo būdus aprašo tokie autoriai kaip Balys Sruoga, Alberas Kamiu bei Jurgis Kunčinas. Jie visi suvokia pilnavertį gyvenimą kitaip, tačiau savo kūriniuose mini kertines egzistencializmo idėjas.
Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas – tai laisvo žmogaus jausmas. Tačiau tos saldžiosios ir visų numylėtos laisvės atėmimas ir be galo skaudūs išgyvenimai yra aprašomi XX a. tragedijų rašytojo Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų Miškas“. Memuarų knyga Dievų miškas, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironijai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Autorius suvokė, jog vienas būdų apsaugoti savo vidinę laisvę – atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando daryti kurdamas, rašo dramos veikalus, estetikos, literatūros teorijos straipsnius. Tai leido...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!