Žaidimas literatūrinė citata Juozo Erlicko poezijoje vaikams

 ŽAIDIMAS LITERATŪRINE CITATA JUOZO ERLICKO POEZIJOJE VAIKAMS Turinys I. Įvadas..............................................................................................................................................3 II. „Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” 1. Rinkinio nesuaugusiems aktualumas…………………………………………………………4 2. Klausimų ir atsakymų struktūra................................................................................................5 III. Juozas Erlickas kūrinio struktūroje: 1. Vaiko pozicija..........................................................................................................................6 2. Tėvo pozicija............................................................................................................................7 3. Skaitytojo-vaiko pozicija..........................................................................................................7 IV. Juozas Erlickas – apsiskaičiusi asmenybė 1. Žinomų autorių citatos rinkinyje..............................................................................................8 2. Pasaulio stebėjimas vaiko akimis............................................................................................8 V. Išvados.........................................................................................................................................10 VI. Literatūros sąrašas......................................................................................................................11 Įvadas Juozas Erlickas – vienas pirmųjų lietuvių poezijos atstovų pradėjęs jungti du glaudžiai susijusius dalykus – poeziją ir žaidimą. Kaip žinome, žaidimas unikali, prasminga veikla, kuri padeda atskleisti vaiko kūrybinius sugebėjimus, lavina kalbos padargų veiklą, klausą. Žaidimas padeda ne tik improvizuoti, bet ir lavina jaunojo skaitytojo, kaip asmenybės, susiformavimą, požiūrį į meną, aplinką, išsilavinimą. Atrodytų, jog neimanoma susieti šių, iš dalies gana skirtingų, dalykų, tačiau pirmieji bandymai, kuriuos atliko Juozas Erlickas – vykę. Kultūrologijos raidoje žaidimas buvo analizuojamas pedagoginiu, psichologiniu, filosofiniu, estetiniu aspektu. Savitas žaidimo teorijas dėstė Danilas Elkoninas, Zigmundas Froidas, Imanuelis Kantas, Frydrichas Šileris ir kt. Monografijas apie lietuvių vaikų poeziją iki šiol skelbė vienintelis autorius – Jonas Linkevičius. Greta jo iškilusi viena geriausių vaikų literatūros kritikių Loreta Žvironaitė teigdama, jog „Vaikas žaisdamas kuria, poetas kurdamas žaidžia“1, tik įrodo, jog lietuvių vaikų poezija ir žaidimas literatūrinėmis citatomis vertas didesnio kritikų bei nagrinėtojų darbo. Juozas Erlickas poezijoje vaikams laisvai jungia įvairių žanrų tekstus į kompozicinę visumą, kurioje veikia tie patys personažai, kartojasi panašios gyvenimo kvailumo ir nekintamumo situacijos. Rašytojas rekonstruoja istorijos mitus, perkuria žinomus romantinės istrorijos siužetus suplakdamas pramanytus personažus su realiomis Lietuvos istorijos ir dabarties asmenybėmis, . Temos problema – kodėl Juozo Erlicko poezija vaikams konfliktuoja su „nusistovėjusia“ tradicine poezija? Tikslas – išsiaiškinti ir apžvelgti litertūrinės citatos svarbą knygelėje “Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu”. Uždaviniai – pabandyti aptarti kodėl Juozas Erlickas pasirinko būtent tokį literatūrinių citatų žaidimą lietuvių vaikų poezijoje. Rinkinio nesuaugusiems aktualumas „Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu” - taip vadinasi 1990 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Erlicko poezijos knyga vai­kams. Turbūt nebus per drąsu teigti, kad ši knyga - brandžiausias debiutas lietuvių vaikų poezijoje per visą jos istoriją. Į vaikų literatūrą Juozas Erlickas atėjo su nemaža rašytojo patirtimi: kaip savitas humoristas, suaugusių skaitytojų simpatijas jau pelnęs knygomis. Tituliniame knygelės „Bilietas iš dangaus” puslapyje lengvai pastebime: „Eilėraščiai ne suaugusiems”2. Toks netradicinis adresato įvardijimas - pokštas, akimoju patraukiantis vaikų dėmesį ir leidžiantis nuspėti vyraujančią stilistinę šios knygos nuotaiką - žaismą, komizmą. Rašytojo santykiai su vaikų ir suaugusiųjų kūryba yra kelių tipų: vienų rašytojų kūriniai suaugusiesiems ir kūriniai vaikams. Visiškai skirtingi dalykai, kiti ieško vidinės giminystės su mažųjų pasauliu, sprendžia tokius klausimus, kurie svarbūs ir dideliam, ir mažam. J. Erlickas priklauso pastariesiems. Be to, jam itin būdingas vadinamasis autoepigonizmas: iš knygų suaugusiesiems kūrybinius savo paties atradimus Juozas Erlickas perkelia į knygas vaikams. Efektas puikus. Erlickiškojo poetinio mąstymo „keistenybės" eilėraščiuose vaikams įgyja papildomą prasminį krūvį - jos tampa psichologiškai motyvuotos3. „Kalbant apie J. Erlicko poeziją vaikams, būtų galima pažymėti, kad karnavalinis komizmas yra specifinė jos žymė. Biliete iš dangaus jis ypač ryškus. Koks karnavalas be persirengimų!? Bilieto iš dangaus lyrinis subjektas į knygą ateina su vaiko kauke - tai berniukas Jonas Grigas. O ši kaukė gauta iš Kosto Kubilinsko: „Jums apie mane ne kartą / Teko gal girdėt: / Jonas - mano vardas, / Grigas - pavardė. / Ekrane jeigu nematėt, / Gal knygelėj skaitė katės: / Tik staiga berželis triokšt, / Grigas žemėn keberiokšt”4. Taip prisistato J. Erlicko knygos subjektas eilėraštyje „Iškritęs iš medžio”. K. Kubilinsko eilėraščio „Berželio širdis” citata prikelia iš atminties Jono Grigo, kietaširdžio padaužos, paveikslą. Tačiau J. Erlicko eilėraštyje Jonas Grigas yra ankstesniojo Grigo priešingybė - jis sugrįžęs į „dorą kelią". Ši frazė humoristiniame vaikų eilėraštyje turėtų nuskambėti ironiškai. Ar taip yra ištikrųjų? Čia reikia stabtelėti ir perspėti, kad J. Erlicko poezija vaikams, nepaisant užrašo „ne suaugusiems", iš tiesų turi dvi semantines plot­mes: vieną - orientuotą į skaitytoją vaiką, o kitą - į suaugusįjį. Tad frazės „dorą kelią" keliaprasmiškumą greičiausiai pajus tik suaugęs, o vaikas ją suvoks tiesiogiai, juolab kad Jonas Grigas kuo rimčiausiai susirūpinęs, kaip pasirinkti tinkamą kelią. Užbėgant už akių, reikia pažymėti, kad kelio motyvas - vienas svarbesnių J. Erlicko knygose vaikams. Patarimo, kur sukti, kryžkelėje sustojęs Grigas klausia kaliausės. Tai kelia juoką - juk kaliausėmis pašiepiant vadinami bukagalviai”5,- teigia G. Skabeikytė, nagrinėdama Juozo Erlicko eilėraščius „Rubinaityje”. „Tikėtina, kad patarimai būsią parodijiniai. Nieko panašaus! Kaliausės kalba - aforistinės išminties pavyzdys. Taigi skaitytojai net kelis kartus sugluminami įprastas traktuotes ver­čiant aukštyn kojomis. Bet taip ir turi būti karnavalizacija grįstuose kūriniuose: pasaulį versti aukštyn kojom - vienas esminių karnavalo principų. Jokio žmogaus gyvenimo tarpsnio pasau­lėjauta nėra tokia artima karnavališkajai kaip vaikystės. Tad galimybės apversti pasaulį tampa bemaž neribotos, kai jis modeliuojamas remiantis vaiko mąstysena”6. Meninis vaizdas šiame eilėraštyje vėl kuriamas pasitelkiant karnavališkąjį „pasaulio atvirkščiai" principą. Taigi šis principas J. Erlicko poezijoje vaikams turi universalią paskirtį - jis skirtas tiek komizmui, tiek dramatizmui, tiek filosofinėms nuostatoms reikšti. Klausimų atsakymų struktūra Skaitant Juozo Erlicko tekstus, pirmiausia į akis krinta atvira provokacija. Tai provokacija suvokti kūrinį, atpažinti jį kaip kreivą nūdienos ar netolimos praeities realijų atvaizdą. „Poetas, keisdamas žodžius sukuria visiškai naują pasaulio vaizdinį, žaisdamas eilėraščio forma, iššaukia savitą rašymo būdą, įtvirtina savąjį „aš”. Žaidimas – raktas į kūrinio meninę struktūrą. Viena svarbiausių struktūros savybių – kaita, kartojimas – tampa pagrindiniu poetinės kalbos principu – pakartojimais, kurie eilėraštyje sutinkami asonanso, refreno pavidalu. Poezija žaidžia ne tik garsais ar žodžiais, bet ir užuominomis, vaizdais, prasmėmis. Poetas eilėraštyje žaidžia mintimis, prasmėmis, teksto kompozicija, kalbos lygmenimis, žodžių formomis, stilistiniais efektais, sintaksinėmis figūromis, intonacijomis, spalvomis, kartais net grafiniais vaizdais, suteikdamas savitą skambesį ar net vizualinį įspūdį”7,- teigia L. Udrienė, kalbėdama apie kūrinio meninį vaizdą. Daugelis J. Erlicko kūrinių – su epigramomis, dedikacijomis, kai kurie suskirstyti į ciklus. Žanrų įvairovė ir pastabos skaitytojui sukuria tuščios ir perdėtos pompastikos įspūdį, kuris dar akivaizdesnis pačiuose tekstuose. Juozo Erlicko kūryboje itin gausu retorikos, kurią autorius paryškina vartodamas gausų retorinių figūrų asortimentą. Eilėraštyje „Klaustukas” tai aikivaizdu: „Ar klaustukas tau patinka, Kurs po raštą šokinėja?/ Nuo smalsumo net sulinkęs / Baisiai narsiai klausinėja: / „Kas? Ką? Kur? Su kuo? / Ir – kam? Kaip? Kodėl? / Ir – ką daryti?“/ Pasitaiko netgi – jam / Nežinai ką atsakyti/.”8. Autorius mėgina užmegzti dialogą su menamu teksto adresatu – jo klausinėja, į jį kreipasi, jam sušunka. Šiame virtualiame dialoge jis yra padėties šeimininkas, primenantis skaitytojui tam tikras taisykles. Jis nuolankus, mandagus. „Pakilus jo kūrinių tonas, aiškios aliuzijos į klasikinius žanrus verčia adresatą laikytis deramo atstumo – juk jis skaito ne bet ką, o kūrinį, kurio visa pompastika ir dekoras šaukte šaukia, jog tai tikrų tikriausia literatūros klasika”,- svarsto Loreta Žvironaitė. Juozas Erlickas – vaiko pozicija Žaisdamas vaikas nusikelia į menamą erdvę. Maži vaikai nekuria savo žaidimo scenarijaus iš anksto. Žaidimas gimsta žaidžiant. Mintyse būna tik žaidimo idėja, stiprus išgyvenimas arba “neįgyvendintas troškimas”. Tai gali būti keliavimas, pavojingi nuotykiai, kova su priešais, rūpestis, globa ir kt. Paprastai šios idėjos būna susiję su mamos, gydytojo, karalienės, princesės, riterio, pirato vaidmenimis, reikšmingais įvykiais ar žmonių santykiais. „Galima išskirti vaiko asmenybės sferas, kurios atspindi teigiamą poezijos poveikį. Poezija ugdo: a) Poetinę klausą; b) Estetinę kultūrą; c) Vaizdinį mątymą; d) Emocionalumą e) Kalbinius sugebėjimus; f) Asmenybės kūrybinius pradus”9. J. Erlickas sugeba suderinti savo matymą, mąstymą, kalbinius sugebėjimus ir kt. su vaiko poreikiais, pažiūromis ir perpranta, kokią literatūrą vaikas nori skaityti. Autoriaus kalbėjimas, žaidybinis lengvumas sukuria savitą, nepanašų į tikrovę pasaulį. Kartais eilėraštis virsta absurdišku, pilnu groteskinių vaizdų pasauliu. Susipina vaikiškas vėjavaikiškumas, neišsipildžiusios svajonės bei suaugusiojo kasdienybė, patirtis. Vaikų vaizduotė išvaduoja daiktus bei reiškinius iš įprastinės, nuobodžios jų tvarkos. Tad ir eilėraštyje „Vasaros palydos“ poetas supina kasdienius dalykus su pasakų personažais: „Estradoj žiogai baisiai orūs / Jau derina smuikus žalius, Ir elektromonteris Voras / Vynioja ilgiausius laidus. / Iš Jonvabalio lempelę / Nupirkęs, įsuks neaukštai – / Jau renkas į šokių aikštelę / Su frakais naktiniai žiogai”.10 „Jaunojo skaitytojo simpatijas laimi tas rašytojas, kuris sugeba pats pavirsti vaiku ir moka žaisti su savo skaitytojais”, - teigia Eduardas Mieželaitis.11 Tad nenuostabu, kodėl Juozas Erlickas poezijoje vaikams tapatinasi su vaiku – jis nori įrodyti, jog ir jo pasąmonėje dar knibžda noras krėsti išdaigas, žaisti vaikiškus žaidimus: karą, slėpynes, gaudynes ir kt. Neišsipildžiusios vaikiškos svajonės, o galbūt slegiantys prisiminimai, jog dar kažkas liko neatlikta būnant vaiku, skatina rašytoją griebtis plunksmos ir savo paties išgyvenimais dominti vaikus. Tėvo pozicija Autorius sugeba žaisti, bet tuo pačiu vaikus moko ir užjausti, suprasti, palaikyti. Poezijoje vaikams parodo, jog ne viskas yra nuspalvinta rožinėmis spalvomis, būna ir sunkių akimirkų. Esama Jono Grigo pasaulyje ir tikro dramatizmo. Juokinga, kaip pasaulį aukštyn kojom verčia vaiko fantazija. O nejuokinga, kada jį iš tiesų apverčia suaugusieji, sužalodami savo vaikų vaikystę. Skaudu, kai berniukas iš internato net sapne neranda mamos, kai pusbrolį Antaną jo Gimtadienis aptinka vieną uždarytą šaltam kambary, kai sergantis draugas tikisi išsimiegosiąs išvežus girtuoklį jo tėtį („Berniukas iš internato”, „Dėdė Napalys ir Antanas”, „Apsilankymas pas sergantį draugą”). Tokių, dėl tėvų kaltės kenčiančių vaikų - vienišų,   apleistų,  besiilginčių  normalaus gyvenimo   -   lietuvių   vaikų   poezijoje dar nebūta. J. Erlickas žvelgia į kūrybą vaikams taip pat ir tėvo akimis, todėl nesunku suprasti, kad tėvystė jam labai svarbi gyvenimo dalis. Užauginęs dvi dukras, jis žvelgia į kūrybą ir tėviškomis akimis, nevengia pabėgti nuo atsakomybės, moko draugiškumo, šiltumo, tad tėviška šiluma palengva plaukia į skaitytojo širdį kartu su autoriaus didaktika. Loreta Žvironaitė pastebi, jog „žaidimas liūdnomis, ironiškomis situacijomis, keliančiomis „juoką pro ašaras”, atskleidžia patį skausmingiausią vaiko be vaikystės pasaulį, vaiko, kuris yra vienišas net sapnuose

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!