Literatūrinė komunikacija realistiniame ir modernistiniame pasakojime (J. Biliūnas ir J. Savickis)

IV. Literatūrinė komunikacija realistiniame ir modernistiniame pasakojime (J. Biliūnas ir J. Savickis) Pasakojimo veiksmo analizė literatūroje leidžia išryškinti keletą dalykų. Visų pirma, ji parodo literatūrinio pasakojimo kaip pasakojimo ir kaip literatūros savivoką. Antra, per naratyvinio diskurso subjektų – pasakotojo ir pasakojimo adresato – komunikacinius santykius atsiskleidžia tam tikras intersubjektinių (socialinių) santykių modelis. J. Biliūno ir J. Savickio kūriniuose itin aiškiai atsiskleidžia skirtingi intersubjektinės komunikacijos modeliai ir kone priešingi požiūriai į literatūrinį diskursą. 1. Nuo pokalbio prie išpažinties (J. Biliūnas) Biliūno apsakymai itin dialogiški: jie dažnai konstruojami kaip privatus pokalbis ar net išpažintis, kaip vieno pasipasakojimas kitam. Nepažįstamas kitas asmuo čia iš pat pradžių atstumiamas ar jo vengiama, bijomasi (“Keliu”, “Piestupys”, “Nemunu”), o pažįstamas ar iš principo socialus žmogus, atvirkščiai, visuomet kviečiamas priartėti, su juo noriai užmezgamas ryšys (“Vėjo malūnas”, “Žvaigždė”, “Ubagas”). Pažįstamasis Biliūno pasaulyje yra ateinantis – prisiartinantis, priartėjantis. Priartėjimas steigia pokalbio situaciją, kurioje pažįstamas kitas dažniausiai tampa pasakojantis kitas. Pokalbis su pažįstamuoju („Žvaigždė“) Apsakyme “Žvaigždė” pirminis (ekstradiegetinis) pasakotojas Jonas, kuris yra kartu ir veikėjas, tad priklausantis taip pat ir diegetinei plotmei (homodiegetinis pasakotojas), kartu su kitu veikėju (broliu) susitinka pažįstamą senelį Simaną ir virsta jo pasakojamos istorijos (metadiegetinio pasakojimo) klausytoju. Kiekvienas susitikimas su pažįstamu žmogumi Biliūno apsakymuose prasideda nuo prisiminimo apie jį, nes Biliūnui atmintis – bet kokio socialinio ryšio, taigi ir bet kokios pažinties pagrindas. Sutiktas pažįstamasis pristatomas ne apskritai, ne pats savaime, bet pasakotojui-veikėjui prisimenant savo buvusį ar įprastą santykį su juo. Apsakyme “Žvaigždė” sutiktasis pasakotojo pristatomas tokia išorine daline analepse1: “Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš parvažiavau, ir ateina šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų” (p. 101). Po tokio pristatymo senelis Simanas tampa pagrindiniu kalbančiuoju – antriniu, intradiegetiniu pasakotoju, o pirminis pasakotojas – intradiegetiniu adresatu (“...atkartojo Simanas ir, lazdos atsirėmęs, pradėjo pasakoti: – Seniai tai buvo <...> Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon” (p. 101-102, 104)). Pirminis “Žvaigždės” pasakotojas reprezentuoja mokslinį-knyginį žinojimą (“Juk tu daug žinai, daug esi skaitęs…” (p. 101)), o sutiktas veikėjas – asmeninės patirties žinojimą: jo individuali patirtis rodo išimtį iš visuotinio žinojimo (dieną matoma žvaigždė). Simano pasakojimas – tai jo sugrįžimas į savo išgyventą praeitį. Taip nuo ekstradiegetinio pasakotojo prisiminimo apie dėdę Simaną pereinama prie paties Simano pasakojančios atminties. Antrojo laipsnio (metadiegetinis) Simano pasakojimas primena tautosakinį: “Seniai tai buvo…” (p. 102). Tačiau čia pat jis tiesiogiai susiejamas su pasakojimo adresatais (o tai nebūdinga tautosakiniam ar mitologiniam diskursui2): “Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom…” (panašiai, siejant su dabartine sakymo situacija, apibrėžiamas ne tik sakymo laikas, bet ir erdvė: “Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą…”; o kiek vėliau su pasakojimo dabarties situacija susiejamas vienas to pasakojimo veikėjas: “Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena)” (p. 102)). Toliau pasakojimas sukonkretėja iki vieno įvykio-atsitikimo. Tad antrinis pasakojimas čia – tai įvykio pasakojimas. Antrinis pasakojimas tam tikra prasme atkartoja pirminį. Ir viename, ir kitame esama dviejų veikėjų, atliekančių tą patį veiksmą ir sutinkančių trečią veikėją. Tas pats dviejų veikėjų3 veiksmas gražiai nusakomas dviskaitinėmis veiksmažodžio formomis: “Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamiesi nuo saulės spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų – Žiūrėk! Bene Simanas eina? – paklausiau brolio” (tai pirminis pasakojimas) (p. 100); “Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu – Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar tik ne žvaigždė žiba? Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tad galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas…” (antrinis pasakojimas) (p. 102). Abiejose istorijose žmogiškas ryšys užsimezga per pasakojimą. Kaip ir pirminiame, taip ir antriniame pasakojime atėjęs “trečiasis” virsta pasakotoju (šiuo atveju – metapasakotoju): “Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra…” (p. 103). Skirtumas tik tas, kad antriniame pasakojime naujai atsiradusio pasakotojo pasakojimas pateikiamas apibendrintai antrinio pasakotojo, virtusio to pasakojimo adresatu (dėdės Simano). Atrodo, šio pasakojimo adresatui svarbesnis ne papasakotas turinys, bet naujai užsimezgęs santykis tarp jo kaip pavaldinio ir kito žmogaus – valdančiojo: “Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų” (p. 103). Abiejose apsakymo dalyse, nepaisant amžiaus bei socialinių skirtumų, žmones pasakojimui suvienija bendra pagarbos ir nuostabos laikysena “prigimties grožybių” atžvilgiu: pirminiame pasakojime – “Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių…” (p. 101), antriniame pasakojime – “…prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs…” (p. 103). Kaip ir kituose Biliūno pasakojimuose (plg. “Nemunu”, “Vėjo malūnas”), susitikusius žmones jungia tam tikra estetinė ar etinė laikysena, numanomas ar nujaučiamas bendrumas. Išpažintis saviems – kaltės diskursas („Vagis“) Net ir tada, kai nėra susitikimo situacijos, o ekstradiegetinis pasakotojas pateikia savo istoriją ekstradiegetiniam adresatui („skaitytojui“), Biliūno apsakymuose kuriama iliuzija, kad pasakojimo adresatas yra čia pat, kad jis klausosi pasakojimo ir gali iš karto sureaguoti, lyg jo ir pasakotojo neskirtų nei erdvinė, nei laikinė distancija. Vienas ryškiausių tokio pasakojimo pavyzdžių – apsakymas “Vagis”. Šiame apsakyme homodiegetinis pasakotojas savo kalbėjimą pradeda prisistatymu, kuris pasirodo beesąs savotiškas moralinis alibi. Tik pradėjęs pasakoti apie savo sėkmingas vedybas, pasakotojas staiga kreipiasi į adresatą, kaip įprasta Biliūno apsakymuose, užbėgdamas už akių jo galimai reakcijai: “Galbūt jau laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne, Jūs ją ir taip gerai žinote: tai mano pati...” (p. 130). Čia adresatas (“Jūs”) nėra įvardijamas, tačiau nesunku suprasti, kad tai – kaimo bendruomenė, kuriai priklauso pats pasakotojas. Šis tiesioginio kreipimosi fragmentėlis atrodo prieštaraujantis tam, kas buvo dėstoma iki šiol: jeigu pasakotojas kreipiasi į jį gerai pažįstančius kaimiečius, tai kam jis iš pradžių pasakoja apie save ir savo gyvenimą? Negana to, čia pasirodo sakymo ir rašymo paralelė: “Galbūt jau laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!.” Šis prieštaravimas, – kuriama lyg ir betarpiško kalbėjimosi situacija, bet, kita vertus, užsimenama apie rašytinį tekstą, kuris pačia savo prigimtimi įveda distanciją tarp sakytojo ir sakymo adresato, – parodo to meto literatūros savivoką. Rašytinis tekstas Biliūno prozoje suvokiamas pagal analogiją su sakytiniu pasakojimu, o skaitymas suvokiamas kaip pokalbis4. Genetiškai šį faktą būtų galima aiškinti kaip grožinės literatūros priklausomybės nuo tautosakos liekaną. Biliūnui literatūrinis pasakojimas – tai visų pirma tiesioginis žmonių santykis, gyvu žodžiu perduodamas pasakojimas, nukreiptas į kitą ir atvertas kitam. Šio prozininko apsakymuose dar nėra vėlesnėje (moderniojoje) literatūroje atsiradusios priešpriešos tarp sakytinio diskurso ir rašytinio teksto. Naratologiškai minėtą prieštaravimą galima išspręsti darant prielaidą, kad šiame apsakyme esama ne vieno, o dviejų adresatų: tiesiogiai kreipiamasi į intradiegetinį adresatą, kuris yra pasakojamos istorijos dalyvis (kaimiečiai), o kartu numanomas ir kitas – ekstradiegetinis adresatas – skaitytojas, kuriam save ir kitus reikia “aprašyti”, nes jis pasakotojo nepažįsta5. Čia pat pasakotojas nusako savo pasakojimo-prisiminimo tikslą: “aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai dar nerimą mano širdyje gimdo...” (p. 130). Kaip visada Biliūno prozoje, žmogiškas ryšys pokalbyje užmezgamas per “atsitikimo” pasakojimą, per pasi- ar išsi-pasakojimą. Tačiau tai ne šiaip patirto įvykio ar išgyvenimo (plg. “Žvaigždė”, “Lazda”, “Abejojimas”), tai padaryto nusikaltimo (arkliavagio nužudymo) pasakojimas, todėl jis svarbus ne vien kaip praėjęs įvykis, bet ir kaip dabarties faktas (“ir dabar labai dažnai...”) – dabartyje likęs ir savo esme belaikis kaltės jausmas. Per šį pasakojimą gražiai atsiskleidžia kaltės fenomenologija: kaltė tveria tik per atmintį, o kartu ji neatsiejama nuo (pasi)pasakojimo – padaryto ir įsisąmoninto veiksmo išpažinimo. Čia dėstoma ne tik nusikaltimo, bet ir išpažinties istorija: tai savirefleksijos, savo veiksmų aiškinimo, pateisinimo prieš save ir prieš kitus istorija. Pirmasis šios išpažinties adresatas buvęs kunigas, vėliau – žmona. Tačiau viešo prisipažinimo iki šiol vengta, nes bijotasi ir tebesibijoma bausmės. Todėl iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai skamba šios išpažinties frazė: “Tyliu ir dabar” (p. 133), nes kaip tik “dabar” pasakotojas kalba, viešai išpažįsta savo nuodėmę. Tačiau šis “dabar” veikiausiai yra ne konkretus pasakojimo akto “dabar”, o apibendrintas pasakojamos istorijos “dabar”6. Tylėjimas čia nurodo į neprisipažinimą valdžiai apie padarytą nusikaltimą. Ir vis dėlto šis pasakojimas-išpažintis ir yra viešas prisipažinimas, tik ne tam, kuris turi galią bausti, o tam, kuris sugeba suprasti. Kaltę veikėjui gali atleisti vienintelė būtybė – Dievas, tačiau su juo tiesioginio ryšio nėra, nėra tikrumo jo atžvilgiu, nepaisant visų ryšių su jo tarpininku – bažnyčia (“Ir nežinau, ką pasakys man už tai visagalis...” (p. 134)). Šiame pasakojime išaiškėja, kad vienintelis išpažinties adresatas čia yra kitas artimas žmogus. Jis negali atleisti nuodėmės, bet gali išklausyti atgailą ir suprasti. Tad nors šis apsakymas turi du adresatus (vieną – pažįstantį pasakotoją, kitą – jo nepažįstantį), abu jie suvokiami kaip artimi pasakotojui ir galintys jį suprasti. Abu aptarti Biliūno apsakymai, kaip ir daugelis kitų, ne tik savo tematika, bet ir pasakojimo būdu demonstruoja tradicinės bendruomenės santykius, kurie palaikomi gyvu žodžiu perduodamu pasakojimu, sutvirtinančiu bendruomenės narių sandermę, bendrą atmintį, vertybių perimamumą ir tęstinumą. 2. Literatūrinio žaidimo ribos: tarp autobiografijos ir išpažinties (J. Savickis) J. Savickio prozoje visiškai nėra tokio adresato, kuris nedalyvautų jokioje istorijoje ir į kurį būtų tiesiog tik kreipiamasi kaip į klausytoją-skaitytoją. Taip yra galbūt dėl to, kad, skirtingai nuo Biliūno pasakojimų, čia pasakojimas siejamas su rašytine, o ne su sakytine komunikacija, todėl nelieka tiesioginio ryšio su skaitytoju imitacijos. Sakymo akto tiesiogiškumą keičia rašymo vingiai bei dviprasmybės. Rašytinis pasakojimo veiksmas Homodiegetinis Savickio pasakotojas linkęs užuominomis žaisti rašytine ir sakytine pasakojimo prigimtimi. Apsakyme “Klevienė” atviro pašnekesio su veikėjomis metu pasakotojas bravūriškai užsimena apie save kaip rašantįjį: “Bet už atvirumą aš papasakojau, kaip dalykai iš tikrųjų su žemiau pasirašiusiuoju” (p. 281). O, tarkime, apsakyme “Raudoni batukai” homodiegetinis pasakotojas, priešingai, prisipažįsta nemokąs tinkamai rašyti: “Nors poetu aš niekuomet nesu buvęs – be bylų rašymo, nė vienos eilutės negalėčiau sumegzti. Ir laiškai mano, net ir į gimines, man blogai sekasi…” (p. 336-337). Savickio pasakojimuose nėra jokio išreikšto adresato, kuris būtų anapus fiktyvios pasakojimo erdvės (“Ponia de Savigny”, “Tėvas”, “Prabangos”, “Palikimas”, “Kapinėse”). Be to, tik apsakyme “Tėvas” vienintelį kartą pirminis homodiegetinis pasakotojas užleidžia savo vietą kitam pasakotojui ir tampa jo adresatu (įdomu, kad kaip ir Biliūno apsakymuose, šiuos du pasakotojus sieja hierarchinis tėvystės-sūnystės ryšys). Visuose kituose homodiegetinio pasakotojo pasakojimuose (“Ponia de Savigny”, “Kapinėse”) tas pats pasakotojas pasakoja dvi skirtingas istorijas, kuriose jis dalyvavo: “pirminė” istorija skirta numanomam adresatui, į kurį niekada nesikreipiama, o antrinė istorija (pasakojimas pasakojime) skirta dviems – ekstradiegetiniam ir intradiegetiniam adresatui. Kadangi adresatas visuomet yra ir veikėjas, homodiegetinis pasakotojas turi progos jį apibūdinti, o ne vien tik į jį kreiptis. Heterodiegetinio pasakotojo pasakojimuose atsiranda Biliūno prozoje neegzistavęs dalykas – pasakojimas pasakojime kaip rašytinio žanro diskursas (“Palikimas”, “Prabangos”). Visur tai – privataus pobūdžio laiškas. Be to, jis pasiekia ne tiesioginį savo adresatą, o „atsitiktinį“ skaitytoją. Antai apsakyme “Palikimas” Nastazija perskaito ne jai, bet jos vyrui adresuotą laišką. Tačiau netikėtas jos mirusio vyro praeities atsiskleidimas, jo paslapčių išaiškėjimas iš esmės nepaveikia veikėjos, nepriverčia permąstyti praėjusio gyvenimo. Jos vyras Albertas jai lieka nelaimingu ir garbintinu “herojumi”. Panašiai kaip ir ponia de Savigny, Panaši pasakojimo pasakojime bejėgystė atsiskleidžia ir apsakyme “Ponia de Savigny”. Tiesa, pasakojimas čia sakytinis: “žymiam Amerikos filmų artistui” pasakotojas pateikia istoriją, kurios dalyviu yra buvęs pats adresatas, tik jis kažkodėl nieko neprisimena (jį būtų galima pavadinti homodiegetiniu adresatu, nors hetero/homo-diegetiškumo kategorija adresatui paprastai netaikoma). Formaliai žiūrint, komunikacinė situacija primena Biliūno apsakymą “Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, kur pasakotojas taip pat savo adresatui (čia jis kolektyvinis – darbininkai) pasakoja istoriją, kurioje jie visi dalyvavo. Kaip ir Biliūno, taip ir Savickio pasakotojas yra pranašesnis už savo adresatą, nes žino ir supranta daugiau nei jis. Skirtumas tik tas, kad Biliūno pasakotojas, pateikdamas praeities įvykius, nori ne šiaip atskleisti “tikrąją” jų tiesą, jis siekia suteikti tam tikrą sąmoningumą savo kolektyviniam klausytojui, priversti jį permąstyti savo praeitį ir atitinkamai projektuoti savo ateitį. Tuo tarpu apsakyme “Ponia de Savigny” praeities papasakojimas, jos “tiesos” nušvietimas iš esmės nepakeičia adresato suvokimo. Net ir sužinojęs apie tai, kad jo kadaise mylėta moteris jį apgaudinėjo ir apvogė, net ir išgirdęs jos ne itin garbingą gyvenimo istoriją, „artistas“ yra pasiruošęs vėl viską tarsi “pradėti nuo pradžių”. Atrodo, kad nei rašytinis, nei sakytinis žodis nebeturi jokios galios Savickio veikėjams dėl to, kad praeitis čia turi visai kitokią reikšmę nei Biliūno pasaulyje. Savickio universume praeitis tarsi atsieta nuo ateities ir apskritai nuo veikėjo patirties, nuo jo savimonės. Savickio veikėjams yra svarbi kitų veikėjų dabartis, jų aktualiai daromas įspūdis, socialinis reikšmingumas, išvaizda, bet ne jų praeities istorija. Atitinkamai juos, atrodo, labiau veikia kito vaizdas (įvaizdis), o ne jo žodis, kalbėjimas, pasakojimas. Dvilypis pasakojimas („Prabangos“) Esama pasakojimų, siūlančių save perskaityti tam tikru būdu, save reflektuojančių kaip kokio nors žanro tekstą. Ši pasakojimo savirefleksija nėra moderni, ji būdinga patiems seniausiems naratyvams. Kai koks nors pasakotojas sako „paseksiu jums pasaką“, dar prieš pradėdamas pasakoti, jis mums tarsi įduoda raktinį kodą, kuris turi padėti klausytis ir interpretuoti jo pasakojimą. Savickio apsakymas „Prabangos“ kaip tik ir yra toks pasakojimas, kuriame įrašytas jo skaitymo kodas, tiksliau, net keli kodai, nurodantys, su kokiu naratyviniu žanro turime reikalo. Apsakymą sudaro dvi dalys. Iš pradžių susidaro įspūdis, kad pirma dalis yra sakytinis pasakojimas, gal net vidinis monologas: čia rašytojas prisimena savo „literatūrinės karjeros“ istoriją, kaip iš niekam nežinomo „literato“ jis tapo „didžiąja garsenybe“. Antroje dalyje paaiškėja, jog pirmasis pasakojimas – tai rašytinis tekstas, laiškas, skaitomas senų draugų kompanijoje, susirinkusioje „pripažinto“ rašytojo namuose. Nors šio laiško pabaigoje jo autorius prisipažįsta rašąs autobiografiją, skaitytojai jį pavadina išpažintimi. Ši autobiografija-išpažintis – anoniminė: nei jos adresantas, nei adresatas nežinomi. Autobiografija literatūrologijoje apibrėžiama remiantis tuo pačiu vardu, kurį turi turėti autorius, pasakotojas ir pagrindinis veikėjas, apie kurį pasakojama7. „Prabangose“ ne tik kad nežinomas laiško autorius, bet ir nėra jokių vardų. Tačiau žinoma, jog šio autodiegetinio naratyvo pasakotojas – literatūrine kūryba užsiimantis žmogus, rašytojas. Negana to, savo teksto pabaigoje jis pats netiesiogiai apibrėžia jo žanrą: „Tai tiek dar sumojau parašyti trumpą, bet (kol kas) dar širdingą žodį. Vėliau jau bus rašoma mano ilga biografija ir bus pripasakota visokių niekų apie aplinkybes ir jų įtaką mano asmeniui ir mano menui“ (p. 197). Todėl nors ir neatitinka „tikros“ autobiografijos žanrinių kriterijų, šis pasakojimas nesunkiai gali būti laikomas fikcine rašytojo autobiografija. Klausytojai-skaitytojai, pasirodantys antrojoje apsakymo dalyje, laišką pavadina išpažintimi. Bevardė išpažintis yra mažesnis contradictio in adjecto nei bevardė autobiografija, mat atliekant išpažintį nereikia sakyti savo vardo, reikia tik išpažinti kaltes. Iš tiesų laiške pasakojamas ne visas rašytojo gyvenimas, o tik jo „nuopuolio“, jo „nekaltybės praradimo“ istorija. Taigi, „Prabangose“ mes pirmiausia susiduriame su antriniu pasakojimu, o po to patenkame į diegetinį lygmenį, kuriame vyksta (tiksliau, ką tik įvyko) metadiegetinio pasakojimo „pasakojimas“ – skaitymas. Aptartuose Biliūno apsakymuose pasakojimo aktas įsiterpia į pasakojimą („Vagis“), taip pat antrinis, metadiegetinis pasakojimas įsiterpia į intradiegetinį lygmenį („Žvaigždė“). Čia pasakojimo aktas (skaitymas) yra vėlesnis už patį pasakojimą. Toks apvertimo santykis (pirmiau produktas, o po to – produkavimo veiksmas) kuria netikėtumo įspūdį. Tačiau to konstatuoti nepakanka. Reikia pasižiūrėti iš arčiau, koks gi yra metadiegetinio lygmens, arba pirmosios apsakymo dalies, ryšys su diegetiniu lygmeniu, arba antrąja dalimi. Norint tai padaryti, reikėtų pirmiau paanalizuoti keistą anoniminį pirmosios apsakymo dalies pasakojimą – autobiografijos ir išpažinties hibridą. Autobiografiniame pasakojime svarbiausias būtų pasakotojo-autoriaus santykis su savimi kaip veikėju. Išpažintyje autorefleksinį santykį ima valdyti intersubjektinė sąveika, ir čia tampa svarbus kalbančiojo santykis su tuo, kam atliekama išpažintis (adresatu). Ši perskyra, be abejo, yra vien teorinio pobūdžio, nes akivaizdu, kad autobiografiškumas paprastai persmelktas išpažinties (ir atvirkščiai, pvz., viso gyvenimo išpažintis – neišvengiamai autobiografiška), o santykis su kitais implikuoja santykį su savimi (kaip ir santykis su savimi suponuoja tam tikrą santykį su kitais). Nagrinėjant šio autodiegetinio naratyvo pasakotojo santykį su savimi ir kartu su kitais, kartu galima atsakyti į klausimą, koks yra ryšys tarp šio pasakojimo lygmenų. Toks peršokimas nuo psichinės prie tekstinės plotmės įmanomas todėl, kad čia subjekto santykis su savimi (intrasubjektyvumas) ir su kitais (intersubjektyvumas) yra įkalbinamas, reiškiasi tam tikromis tekstualumo, o tiksliau naratyvinės komunikacijos formomis. Autobiografinė nuopuolio istorija Kiekviename pasakojime yra įsispaudę jo pasakotojo pėdsakai. Juolab autodiegetiniame (nesvarbu, tikrame ar išgalvotame), kur pagrindinė tema yra pats kalbantysis, pateikiantis savo naratyvinį „portretą“. Per tai išaiškėja jo, kaip pasakotojo, santykis su savimi kaip veikėju. Bet koks pasakojimas pradedamas dvejopai: arba palaipsne pažintimi su istorijos veikėjais, veiksmo laiko bei vietos aplinkybėmis, arba nuo įvykių vidurio, sudarant įspūdį, kad skaitytojas jau pažįsta visus veikėjus ir nėra ko jų pristatinėti. Apsakyme „Prabangos“ panaudotas šių dviejų pasakojimo pradžios tipų tarpinis variantas. Viena vertus, pradedama nuo tiesioginės kalbos (vidinio monologo), kurios šaltinis nėra žinomas. Kita vertus, nežinomasis kalba apie save, taigi nuo pirmų žodžių prasideda palaipsnis pasakotojo-veikėjo prisistatymas: “Aš esu toks negražus, kad kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi“ (p. 192). Įdomu, kad savo autobiografinį pasakojimą jo autorius pradeda nuo savęs aprašinėjimo. Iki XX amžiaus prozoje (bent jau lietuviškoje) itin retai pasitaiko, kad veikėjas (net jei jis kartu yra pasakotojas) aprašinėtų pats save. O jeigu jis tai daro, dažniausiai aprašo save iš vidaus – savo mintis, jausmus, pojūčius, būsenas. Tuo tarpu Savickio pasakojime atsiranda lietuvių prozai visai neįprastas dalykas – autoportretas. Autoportretinis aprašymas žymi ypatingą savirefleksiją, kai subjektas save suvokia iš išorės. Tokiam suvokimui jam reikia persikūnyti į kitą subjektą, taigi pažvelgti į save kito žvilgsniu kaip į išorinį regimą objektą. Būtent numanomas kito žvilgsnis skatina Savickio veikėją save aprašyti kaip “socialinį kūną”, iš pradžių pasireiškiantį išvaizda (portretinis aprašymas), vėliau socialine padėtimi visuomenėje. Anonimišką kito žvilgsnį įkūnija veidrodis, kaip pagrindinė savęs suobjektinimo ir savireprezentacijos priemonė: „Jie žiūri į mane, o aš manau: ‘Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta ?’/ Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą./ Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko ‘nauja’ nepamatysi!“ (p. 192). Savęs pavertimas stebimu vaizdu apskritai sietinas su vadinamąja Naujųjų laikų (Moderno) epocha, kurios pradžia sutartinai brėžiama nuo Descartes’o laikų. Descartes’as bene pirmasis Vakarų Europos filosofijoje ima lyginti kūną su mašina ar mechanine lėle, o dvasios (“mąstančios substancijos”) ryšį su kūnu (“tįsia substancija”) aprašo kaip išorinį ryšį. Pasak šios epochos kritiko Heideggerio, Naujaisiais laikais žmogus save konstituoja kaip subjektą, kaip pasaulyje esančių daiktų pagrindą (sub-jectum), visus kitus paverčiantį vaizdais – priešstatomais ir išstatomais objektais (ob-jectum)8. Heideggerį pratęsiantys prancūzų filosofai (Sartre’as, Merleau-Ponty) pažymi, jog moderniųjų laikų žmogus ne tik visus kitus paverčia priešstatomais objektais, bet suobjektina ir patį save, savo kūną. Sartre’as parodo, kad sãvas kūnas virsta objektu būtent intersubjektiniuose santykiuose. Per santykį su kitu subjektu „aš“ skyla į dvilypę būtį: būtį-sau, kuri yra buvimas subjektu savyje, ir būtį-kitam, kuri yra buvimas objektu (kūnu) kito akivaizdoje. Tačiau, kaip gerai matyti ir iš Savickio novelės, iš tiesų visai nebūtina, kad į subjektą kas nors realiai žiūrėtų. “Visą laiką, kad ir kur būčiau, į mane žiūri”, sako Sartre’as9. Sãvas kūnas virsta suobjektintu tada, kai atsiranda kitas “aš”, kita sąmonė, ir nesvarbu, ar šis žvelgiantis kitas realus, ar įsivaizduojamas. Žiūrinčiam kitam tapus nuolatiniu vidiniu “aš” stebėtoju, savęs suobjektinimas vietoj pasyvios jausenos gali virsti aktyviu gyvenimo būdu bei įpročiu. Moderni visuomenė kaip tik ugdo tokį save reprezentuojančio, savo „paveiksline“ būtimi besirūpinančio, savo įvaizdį kuriančio subjekto tipą. Savickio „literato“ autoportrete aiškiai matyti, kaip jis žvelgia į save tarsi į įrėmintą paveikslą, apžiūrimą iš toli, vėliau estetiškai vertinamą iš arti, kaip lygina atskiras to „paveikslo“ detales: „Mano akys – mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas Nors nuo vargų aš esu kiek susimetęs į kuprą, bet kūnas yra taisyklingas ir stiprus. Šalia pamanomo kūno, žydrųjų akių – bjauri nosis ir kakta. Gražių akių kontrastas tik padidina mano bjaurumą” (p. 192). Reprezentuojantis, suobjektinantis mąstymas – tai kartu ir vertinantis mąstymas10. Tačiau, kaip pastebi Sartre’as, aš pats savęs negaliu įvertinti. Tiksliau, aš nuolat susiduriu su tuo, kad man vienokią ar kitokią vertę priskiria kiti, ir tas kitų vertinimas nesutampa su savęs paties vertinimu. Modernioje visuomenėje tai tampa socialinio santykio pagrindu: kitas žvelgia visuomet vertinančiu žvilgsniu ir tik per kito žvilgsnį subjektas sužino, ko yra vertas pasaulyje, kuriame viskas turi vertę ir viskas yra įvertinta. Tik per kito žvilgsnį subjektas įgauna “vertingą būtį”. Savireprezentacinis aprašymas „Prabangose“ prasideda dvejopu žvilgsniu į save: tai savęs vertinimas iš išorės kitų žvilgsniu ir savęs vertinimas iš vidaus, arba, kitais žodžiais tariant, savęs vertinimas per kitų primetamą diskursą (mokslinį diskursą, vėliau – gatvės merginų apibūdinimus) ir iš savęs paties, per savo tapatumo diskursą (arba “biografinį naratyvą”): “Blogiausia, kad mano pakaušis be galo susiplojęs ir ilgas, tarytum pakulų prikimštas arba uždėtas ant kokio klouno perukas. Mokslas, kaip aukščiausia kokia instancija, į kurią jau neapeliuosi, sako, kad tai idiotų ir kretinų pakaušis./ Bet aš ne tik nesu idiotas, bet atvirkščiai, esu literatas ir sukuriu net labai ir labai paskaitomų dalykų” (p. 192). Šis pasakojančio subjekto susidvejinimas tampa pagrindine jo autobiografinio pasakojimo ašimi. „Aš“ save pateikia kito žvilgsniui (reprezentuoja), bet kartu į save ima žvelgti kito žvilgsniu. Santykyje su savimi neišvengiamai atsiranda kitas. Savo tapatybės neįmanoma apibrėžti iš savęs paties, tam reikalingas kitas. Kaip tik todėl apie save pasakojama per santykį su kitu. Pirmuoju pasakojamos istorijos laikotarpiu „kitas“ yra rašytojo konkurentas „mondenistas“, antruoju – jo žmona. Pasakotojas-rašytojas ir mondenistas tiek savo išorine, tiek vidine būtimi yra visiškos priešingybės. Tačiau realiai mondenistas, pavogęs savo konkurento vidujybės raišką (rašytojo „spaudai paruoštus raštus“) ir pateikęs kaip savą, gyvena su svetima vidine būtimi ir už tai yra vertinamas. Jis įkūnija jaunojo literato kūrybos vertę ir šitaip virsta jo antrininku-priešininku. Abiejų „literatų“ priešiškumas konstruojamas per priešpriešas: vienas patrauklus, kitas bjaurus; vienas – „kurortų frantas“, mondenistas, dėl kurio alpsta moterys, kitas – žmonių vengiantis vienišius, visuomenės atstumtasis, „tam tikros rūšies merginų“ laikomas „nakties keistu draugu“; patrauklusis nieko gero nesukuria (yra „parašęs dvejetą silpnesnių eilėraščių, isteriškoms panelėms į albumą tetinkamų įdėti“ (p. 192)), o bjaurusis sukuria puikių, bet niekam nežinomų dalykų (iš pradžių „svetima pavarde“, vėliau, po vagystės, niekur neišleidžiamų ir laikomų savo stalčiuje); patrauklusis garbinamas panelių, nors jas išjuokia, bjaurusis pajuokiamas net „gatvės merginų“, nors jis moteris „adoruoja“, laiko jas angelais ir išsvajotu idealu. Čia subjekto vidujybės (“sielos“) santykis su išore pateikiamas pagal apversto veidrodžio principą, ir tai skatina manyti, kad šis aprašymas konstruojamas naudojantis romantiniu kodu, pagal kurį bjauri išorė slepia “gražų” vidų, o po gražia išore slypi sugedusi prigimtis. „Iš dangaus nupuolusio angelo“ (taip jį vadina gatvės merginos) kūrybinės, moralinės ir seksualinės nekaltybės laikotarpį radikaliai permaino susitikimas su „žemėn nužengusiu angelu“ – moterimi. Iš pradžių ji tarsi atstato nekaltybės pasaulyje pažeistą tvarką – priverčia vagį mondenistą išsižadėti pavogtų eilėraščių. Tačiau kartu ji perkeičia tvarką, panaikindama idealo (svajonės), vaizduotės pasaulį. Virtusi rašytojo „angelu sargu“, ji ima daryti visa tai, ką jis iki tol įsivaizdavo darysiąs su savo sutiktąja moterimi. Dabar jau ji tampa rašytojo antrininku (žemėn nužengęs angelas – nupuolusio angelo antrininkas), tik ne kūrybinėje, o gyvenimiškoje, moralinėje plotmėje. Ji įkūnija tai, kuo jis norėjo ar svajojo būti, o rašytojas, nebeturintis daugiau apie ką svajoti, ko siekti (mat viskas jau išsipildę tikrovėje), tampa „puolusiu angelu“, arba, kaip jis pats sako, „šėtonaujančia beždžione“. Ši santykių schema vėlgi atitinka romantinį kodą. Romantinis pasaulėvaizdis yra esmiškai dualistinis, manichėjiškas: jame Gėris turi kovoti su Blogiu, Gėris turi būti arba siekiamybė, idealas, arba prarastas rojus, o Blogis turi veikti arba pasaulyje, išorėje, arba sieloje, viduje. Iki tol nepripažintas literatas turi negražią išorę, nėra vertinamas kitų, tačiau yra “gražus” iš vidaus – kuria gražius kūrinius, dievina moteris kaip idealą. Čia Gėris yra nepasiekiamas idealas, o Blogis veikia vien išorėje (vagies mondenisto pavidalu). Įvykus nuopuoliui, veikėjas supanašėja su savo priešininku “mondenistu”, o jo ankstesnis pavidalas tarsi persikūnija į jo žmoną. Jis tampa moteris niekinančiu ir jų adoruojamu frantu, kuriančiu tik tai, kas patinka publikai. Čia Gėris virsta prarastu rojumi, o Blogis įsikūnija viduje. Autobiografinė rašytojo nuopuolio istorija skleidžiasi pagal romantinę ir kartu krikščionišką mitologiją: pasaulis iki „pirminės nuodėmės“ ir po jos. Tik čia „pirminė nuodėmė“ ateina ne tiek iš moters, kiek iš visuomenės. Nors ir sakoma „... toji mano žmonos meilė buvo didžiausia mano nelaimės priežastis“ (p. 195), vis dėlto pabaigoje pripažįstama, kad ji vienintelė supranta „tikrąją“ rašytojo esmę: „Galbūt tik mano pirmykštės sielos kibirkštėlės bus išsaugotos mano žmonos, dabar mano užguitos ir paniekintos.“ (p. 197). Per moterį pagrindinis veikėjas aptinka savo „išorinę“ būtį ne tik kaip atstumiančią, bet ir kaip galinčią patikti. Patikęs vienai, įvertintas ir pamiltas vienos būtybės („Ji pradėjo domėtis manimi. Ji mylėjo mane.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!