Kūniškumo įvaizdžiai D. Zelčiūtės poezijoje

Kūniškumo įvaizdžiai D. Zelčiūtės poezijoje. Dovilės Zelčiūtės poezijos rinktinėje „Atgal į vandenį“ , kaip rašoma knygos anotacijoje, sudėti naujausi ir atrinkti geriausi ankstesnių rinkinių – „Akligatvio erdvė“ (1991), „Duženų sniegas“ (1997), „Pagrindinis vaidmuo“ (2000), „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001), „Lapkričio pratimėliai“ (2003) – eilėraščiai. Negausus Zelčiūtės poezijos „kritikuotojų aruodas“ tik leidžia spėti, jog Dovilė Zelčiūtė iki šiol nėra deramai pastebėta literatūros kritikų, literatūrinių feminisčių dėmesio:jai būdingos moteriškumo, moters, motinos, gimdymo temos, tačiau lyrinis „aš“ akivaizdžiai neigia feminizmą: "jokių feminizmų – / geidžiu nekantrauju nebūnu / neskanus be tavęs mano valgis / šešėliuoti nejaukūs namai / netvarkingas pasaulis piktos moterys / gatvės tuščios ir šiukšlinos / banalūs spektakliai ir knygos / ir pati negera negraži" (1. p.-22). Prieš feministinis motyvas, savęs beieškant, atkartotas ir kitame eilėraštyje: „(...) nekenčiu feminisčių nekenčiu savęs / nefeministės nekenčiu tos moters / ją myliu beprotę bepinigę be principų (...)“(1. p.-129) V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ Zelčiūtės pavardės nėra, nors dėl poezijos „moteriškumo“ abejonių nekyla. Autorė, kalbėdama apie save neslepia, kad nori būti pastebėta. Tai noras įsitikinti savo tikrumu, egzistavimu. Buvimo motyvas atsispindi poezijoje „buvimas iki skausmo, iki dugno, begalinė drąsa būti: ‚gelmėje / išdrįsti / ir būti (1.p.-135) – tai nuoroda į vieną iš egzistencinės psichologijos temų – nerimą. „Todėl buvimo klausimas nėra paviršutiniškas, jis persmelktas vidinės įtampos. Nerimas, vienatvė, baimė, meilė egzistenciškai patikrinta. Siekis patvirtinti savo tapatybę –‚o aš? vyras ar moteris?‘ (1.p.-35) yra susijęs ir su socialiniu statusu, kurio centras – kūnas. Nesu, bet atrodau, arba: esu, nes priklausau kūnui. “(2.) Kūniškumas – dominuojantis motyvas rinktinėje. Būti moterimi, žmogumi reiškia būti kūniškam. Dovilės Zelčiūtės tekstuose kūno geografija plati, tad ir žmogaus tapomas paveikslas gyvas ir tikras: fiksuojamas veidas (bene dažniausiai minima kūno vieta), kaklas, svaigiai kvepiantys plaukai, „karštas petys“, „rankos / atsivėrusios glėbiui“, šlaunys, keliai, „pilvukas ir krūtys“ ir kt. Skiriamas dėmesys ir kūno kalbai, žvilgsniui, balsui - subtilesniem kūniškumo lygmenim, žymintiem kūno ir sielos neatskiriamumą: žvilgsnis ir balsas gimsta iš kūno, bet virsta dvasinėmis struktūromis. Tokioje kūno erdvėje reflektuojami „intymūs prisikėlimai“. Lyrinis subjektas reflektuoja savo kūną, įgalintį būti polifunkcišku, transformuotis į motiną, meilužę, gimdytoją:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!