Romantinė ironija A. Jonyno ir H. Radausko poezijoje

Lietuvių literatūroje vyrauja posakis: „kokia tauta – toks ir jos menas, bei poezija“. Toks jau lietuvių tautos ir literatūros likimas, kad ji turėjo nuolatos budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Lietuvių literatūros publicistiniuose straipsniuose teigiama, kad būtent šie padariniai ir nulėmė poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką.
Per lietuvių literatūros kultūrą nepaprastai sunkiai skynėsi kelią grynasis menas ir grynoji poezija, kurių pagrindinis tikslas buvo – išreikšti ir išugdyti estetinius jausmus, grožio išgyvenimą. Trūko supratimo, kad estetinis išgyvenimas, anot F. Šilerio, pats yra kelias į dorovę ir moralę. Tuo tarpu lietuvių poezijos kūrėjai rėmėsi sokratiška išmintimi: „kas daro daiktus vien pasigrožėjimui, tas užsiima niekais“, todėl jų kūrybą tikruoju profesionaliu menu negalima vadinti.
Dar XIX amžiuje prasidėjo permanentiška lietuvių literatūros raida, lietuvių poezija brendo racionalistinės ir sensualistinės pasaulėvokos pagrindu. Ji turėjo aiškią vertybių sistemą: jai labiausiai rūpėjo pavergtos tautos, jos žmogaus likimas, tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Dominuojantis visos literatūros bruožas buvo didaktika ir alegorizavimas.
XX amžiuje situacija kiek pasikeitė, naujos literatūros srovės – neoromantizmas, impresionizmas, simbolizmas – išpuoselėjo kosminę pasaulėjautą, kartu ugdė nesuinteresuotą grožio pajautimą. Vėliau futurizmas, ekspresionizmas, avangardizmas sutelkė dėmesį į poetinės kalbos ekspresines galimybes. Esminius meninės mąstysenos poslinkius lėmė bendrieji žmonių pasaulėjautos pakitimai.
Karti gyvenimo patirtis išugdė absurdo jausmą, išaštrino ironiją ir autoironiją kaip veiksmingiausią individo ginklą prieš lemties paradoksalumą. Tai artino grynosios poezijos pasirodymą, pamažu labiau ryškėjo estetizmo tendencijos, kurias sutelkęs savyje Henrikas Radauskas, tapo vienu ryškiausių grynosios poezijos kūrėju lietuvių literatūroje.
Kitas labai ryškus lietuvių poezijos atstovas yra Antanas Jonynas sakė: „ vyksta natūralus poezijos brendimo procesas – su tam tikrais pertrūkiais ir stabtelėjimais, su pakilimais ir atoslūgiais – kaip ir kiekvienas kitas visuomeninės minties vystymosi procesas. Ir galbūt dėlto mūsų poezijoje dabar jaučiamas kvapnus pavasario dvelkimas, galbūt dėl to ją nejučiomis lygini su žydinčia obelimi, kuri pamažu ,rimtai, susikaupusi mezga brandų vaisių.1
Kursiniame darbe :“Romantinė ironija A. Jonyno ir H. Radausko poezijoje“ pabandysiu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!