Siurrealistinė išmonė Henriko Radausko poezijoje

Straipsnyje svarstomos kai kurios Henriko Radausko poezijos sąsajos su prancūzų siurrealizmo poetika. Keliama hipotezė, jog kai kurie siurrealizmo teoretiko André Breton‘o tekstai galėjo būti kai kurių Radausko kūrinių įkvėpimo šaltiniais. Atliekama lyginamoji nagrinėjamų poetų kūrinių analizė. Pastebima, kad siurrealizmas abiejų autorių kūriniuose turėjo hermetinį pobūdį. Radauskas užsisklendė estetizme, Bretonas siekė ir politinių tikslų. Tai esminis gretinamų poetikų skirtumas. Radausko aukštasis modernizmas siejasi su siurrealistine meno ir kalbos koncepcija, kurioje daug vietos skiriama pasąmonei, sapnui, fantazijoms, netikėtoms aliuzijoms, juodajam humorui. Tyrinėjime derinami analitinis, aprašomasis, lyginimo ir sintezavimo metodai. Lietuvoje Radausko poetika siurrealistinių ištakų ir šaltinių požiūriu dar nebuvo kiek išsamiau nagrinėta.
REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: hermetizmas, sapnas, pasąmonė.
Henrikas Radauskas skiria realistinį ir modernų realizmą, atsiribojantį nuo senųjų meistrų realizmo. Archaizuota kalba poetui asocijuojasi su praeities aromatų atkūrimu, bet naujai parašytame tekste žodžiai visuomet patiria „šiurpulingas“ prasmės metamorfozes1. Radauskas skiria iracionalų savo dvasia, bet klasikinį savo stiliumi meną. Apie lietuvišką siurrealizmą, kiek labiau nutolusį nuo „norminės kultūros”2, Radauskas rašo: „Toj mažoj literatūroj būta visokių srovių – nuo grynojo meno šalininkų ir realistų iki egzistencializmo ir siurrealizmo imtinai, ir nedidelė grupė talentingų rašytojų yra davusi knygų, kurios, man atrodo, išliks. Tas knygas sukūrė dvasia, o ne mašina, griebianti medžiagą nuo konvejerio ir metanti atgal ant konvejerio gatavą produktą – knygą”3. Kraštutiniai meninės deformacijos poliai – egzistencializmas, siurrealizmas, pamatas – klasikiniai literatūros pavidalai. Literatūrologas Giedrius Viliūnas yra aptaręs Radausko sąsajas su „aukštuoju modernizmu”4, tačiau iš prancūzų literatūrinių šaltinių kilusi siurrealistinė Radausko poetika lituanistikoje dar menkai teapžvelgta. Šio rašinio tikslas ir yra panagrinėti Radausko estetiką prancūzų siurrealizmo problematikos kontekste.
Henriko Radausko poezijoje nėra vieningos siurrealistinės programos, bet esama siurrealistinės poetikos pradų. Rinkinyje „Strėlė danguje” (1950) siurrealistinio tipo yra numirėlių saulės ir sapno įvaizdžiai: ”Jis mane nusimaudyt kviečia / plonas balsas šaukia mane, / Ir numirėlių saulė šviečia, / Į jo veidą mano sapne”5. Siurrealistinį vyksmą perteikia tokie motyvai kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!