Kaltės ir atgailos tema XX a. poezijoje (kalbėjimas su planu)

 Kaltė – tai jausmas, aplankantis žmogų, kai nusižengiama moralės normoms tyčia ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Dažniausiai sąžinė, nustatanti žmogaus vertybes ir jo asmenybę, priverčia jaustis blogai, atgailauti. Atgailaudamas žmogus parodo, jog supranta padarytą žalą ir gailisi savo poelgių ar žodžių. Kaltės ir atgailos temą analizavo daug lietuvių rašytojų tačiau  pirmieji iš jų buvo poetai rašę XIX a. pabaigoje Pranas Vaičaitis bei Maironis. Šioje kalboje aptarsiu, kaip kaltės ir atgailos temą savo kūryboje analizavo XX a. vidurio išeivijos poetai Salomėje Nėris ir Jonas Aistis. Salomėja Nėris yra XX a. vidurio neoromantizmo krypties poetė, lyrikė, kuri dėl savo naivumo ir patiklumo patyrė tragišką lemtį. Kaltės bei atgailos temos atsiskleidžiamos vėlyvojoje jos kūryboje, o ypač jos paskutiniame eilėraščių rinkinyje ,,Prie didelio kelio“. Šį eilėraščių rinkinį autorė rašė jau būdama prie mirties slenksčio ir jis turėjo būti lyg atgailavimas ir bandymas atpirkti savo klaidas. Poetė Salomėja Neris jaučia sąžinės graužatį dėl to, kad 1940 metais kartu su kitais delegatais išvyko į Maskvą parsivežti „Stalino saulės“. Negana to, viešai perskaitė savo sukurtą šlovinančią poemą apie Staliną. Iki šių dramatiškų įvykių ji romantiškai priešindavo save sočiai ir patenkintai visuominiai. Gyvendama toli nuo namų ji suvokia, kad nusikalto savo žemei, tautai, kultūrai. Eilėraštis „Savęs aš gailiuos “- tai nusižeminusio, savo klaidas supratusio žmogaus atgaila ir prašymas, kad jį priimtų tėvynė. Šio eilėraščio kalbančioji save tapatina su sergančia, pavargusia ir alkana vilke, kuri grįžta į mišką mirti - „Sutemų samana aksominė“ vilkę priims ir užmigdys „amžinuoju miegu“. Svetur esančio lyrinio subjekto noras sugrįžti į tėvynę ir ten numirti – didžiausias jo troškimas: „Kad mane – taip sutiktų tėvynė“. Kito Nėries eilėraščio - „Maironiui“ pavadinimas parašytas naudininko linksniu tarsi nuoroda kam šios eilutės yra skirtos. Maironis poetinei išpažinčiai pasirenkamas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia Salomėja Neris, kaip ir Maironis, skausmingai reagavo į visuomenės kritiką, nepripažinimą, neįvertinimą. Atsiminimuose yra aprašoma, kad grįžusi į Lietuvą Kauno universitete vykusiame poezijos vakare buvo sutikta priešiškai. Toks priėmimas ją itin sujaudino ir Nėris netgi nebaigė skaityti savo eilių. Taip pat, Maironis ne tik rašytojas , bet ir svarbiausias lietuvybės saugotojas bei moralinės ir poetinis autoritetas. Galima teigti , kad Salomėja Nėris manė, kad „pasikalbėjusi“ su juo ir gavusi atleidimą ji numalšins savo sąžinės graužatį. Įsivaizduojamas teismas , bausmė ir kančia turėjo tą kaltę išpirkti, suteikti dvasinį apsivalymą. Tokios savijautos ir yra šis eilėraštis. Poetė rašo: „Gena, gena pikto Dievo rykštę“ – šiais bibliniais motyvais sukuriama atgailos situacija, išryškėja nuodėmės ir bausmės motyvai. Čia Dievas, kuris, mūsų nuomone, yra visuomet atleidžiantis, globojantis, mylintis, vaizduojamas kaip rūstus ir piktas. Salomėja Nėris savo kūryboje atgailauja artėdama prie krikščioniškosios atgailos esmės. Jonas Aistis – graudaus žodžio poetas jis rašė tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje, tačiau ryškiausios kaltės ir atgailos temos atskleidžiamos poetui rašant svetur.Poetas savo kūryboje pripažįsta kaltę dėl nekovojimo už Lietuvą, tačiau jis puoselėja viltį dėl Lietuvos šviesios ateities . 1936 metais gavęs Švietimo ministerijos stipendiją išvyko studijuoti į Prancūziją. Pabaigęs mokslus dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių – karo ir Lietuvos okupacijos – į Lietuvą sugrįžti jis negalėjo. Jonas Aistis esė „Valpurgijų naktys“ prisipažįsta, kad „ne visu nuoširdumu , ne visa esybe“ buvo lojalus savo tautai ir valstybei. Jo eilėraštyje „Regėte regiu “ išryškėja abejingumo, pasyvumo motyvas – matė , kaip kiti nusidėjo prieš tėvynę, ją naikino, tačiau nieko dėl to nedarė. Eilėraštyje aprašoma skaudi situacija, kai „Broliai švytuoja žvilgančiais dalgiais “ , o mergina „eina pro šalį “ ir „Kirtėjus bestebėdama, gėris laukais“. Kristalinis išraiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas – svarbiausi principai jo emigracinio laikotarpio kūryboje. Eilėraštyje „Vienas kraujo lašas“ iš rinkinio „Sesuo buitis“ lyrinis subjektas išgyvena desperatišką tėvynės ilgesį ir jaučiasi esantis vienas iš kaltininkų dėl žlugusios tautinės valstybės : „Vienas kraujo lašas būt nuplovęs

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!