Dualistinės pasaulėjautos raiška simbolistinėje V. Mykolaičio – Putino poezijoje

„Dualistinės pasaulėjautos raiška simbolistineje V. Mykolaičio – Putino poezijoje“

Putinas - visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių gyvenimo metų. Neišsprendžiamas žmogaus būties prieštaras, nuolatinę įtampą tarp materialaus ir dvasinio žmogaus prigimties prado Putinas simbolistinėje poezijoje išreiškia pasitelkęs erdvės ir laiko figūras, aptardamas socialinius žmogaus vaidmenis. V. Mykolaičio – Putino eileraščio rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ galime rasti eileraštį „Žemė“. Kuriame geriausiai galime ižvelgti erdve. Žemė personifikuota, ji matoma ir kaip gundanti mylimoji, ir kaip gimdanti motina. Žemė išaukštinta labiau nei Dangus, tačiau vis tiek lyrinis subjektas save lygina su pasakų augalu, kuris įsišaknijęs žemėje, tačiau stiebiasi link žvaigždžių. Eileraštyje „Margi sakalai“ labai gražiai parodo žmogaus vidinį pasaulį. Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti.Sekanti dualistine pasaulejautos raiška Putino poezijoje galime pamatyti eileraštyje „Tarp dviejų aušrų“. Labiausiai išreiškia laiko figūra. Tarp dviejų aušrų – tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Vakaras – nakties aušra, rytas – dienos aušra. Nakties laikas skirtas apmąstyti būčiai, daiktų kontūrai išnyksta ir atsiveria visatos begalybė, lyrinis subjektas jaučiasi jos dalimi, jaučia vientisą būtį. Auštanti diena grąžina subjektą į disharmoniją. Poemoje „Vergas“ taip pat galime ižvelgti socialinio vaidmens figūroje. Vergas pirmiausia kalba apie vidinę nelaisvę, apie žmogaus prigimties ribotumą, minties ir jos raiškos neatitikimą (tikrovės ir kūrybos problema). Žmogaus dvasinis gyvenimas skleidžiasi pasirinkimo tarp vergystės ir laisvės įtampoje. Rinkimasis yra nuolatinė žmogaus būsena. Nepaisant tinkamai naudojamų laikų formų, erdvės aprašymo ir kompozicijos eilėraštis jokiu būdu neapsieitų be veikėjų, šiuo atveju tai yra sakalai, kurie simbolizuoja žmones, siekiančius savo tikslo, norinčius „miegančios saulės laukus ir uolynus paversti į žėrinčius saulės gėlynus“. Pirmose eilutėse veikėjai atrodo nusivylę žeme ir pavargę nuo sustingusio gyvenimo joje, todėl pakyla į dangų ir ištiesia savo sparnus. Tai suprantama kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės, iš žmogui būdingų ydų, taip pat savęs supratimas ir galiausiai laisvės pajutimas.