Žaidimas kaip imitavimo, intelektinės ir kalbos pratybos

Darbas originalus ................................................Kristina Jamontaitė
(studento parašas)
Įvadas
Žaidimas yra viena archajiškiausių bendravimo formų, išsaugojusių savo svarbą iki mūsų dienų. Žaidimai buvo žinomi jau senųjų civilizacijų šalyse: Mesopotamijoje, Egipte, Šumere (Duoblienė, 2006). Jau senovės romėnai, iškėlę iki šių dienų išlikusį šūkį „Duonos ir žaidimų!”, suprato ypatingą žaidimo svarbą žmogaus gyvenimę. Žaidimų elementų gausu senovės kulto apeigose, kalendorinėse šventėse, persirengėlių eisenose, karnavaluose, vestuvių ir krikštynų apeigose ir panašiai (Grigaitienė, 2009). Žaidimo koncepcija neatsiejama nuo filosofijos, meatematikos, kultūrologijos, muzikos, dailės, kino, literatūros.
Žaidimas, kaip laisvalaikio leidimo būdas, o sykiu ir auklėjimo priemonė, labiau akcentuota antikos laikais. Taipogi vertintas kaip tam tikra imitavimo veikla. Poilsis ir malonumas derinta su kūno bei sielos lavinimu. Vaikų laisvalaikio organizavimas buvo siejamas su prasmingu ir moraliu laiko leidimu. Aristotelis teigė, jog žaidžiant patiriamas malonumas, įgyjami tinkami įpročiai ir žinios, siekama harmonijos. Žaidimas nėra vien tik mokymasis, tai ir pramoga. Šiuolaikinei žaidimo sampratai suteikiama daugiau laisvės, atsisakoma griežtos kontrolės, priskiriama daugiau estetinės pajautos (Duoblienė, 2006).
Žaidimai domina įvairių mokslo sričių specialistus daugeliu aspektų. Biologai nagrinėja žmonių ir gyvūnų žaidimų panašumą, menotyrininkai stengiasi žaidime įžvelgti meno užuomazgas, sociologai – žmonių darbo ištakas, antropologus ir etnografus žaidimai traukia kaip kultūros reiškinys ir liaudies kūrybos produktas. Filosofų tyrimo objektas – žaidimas kaip ypatingas materialinio žmonių bendravimo pasireiškimas. Tačiau daugiausia dėmesio žaidimams skiria pedagogai ir psichologai, laikydami juos reikšminga vaiko saviraiškos ir ugdymo priemone (Glebuvienė, 1990).
Žaidimas – tai yra veikla arba aktyvumo forma. Tai nėra pagrindinė, dominuojanti forma ir matyt dėl tos priežasties yra mažiau pažinta negu kitos veiklos rūšys. Žaidimas buvo žinomas ir pripažintas, bet mažai tyrinėjamas, nes turi svarbią išskirtį – žaidžiant nesukuriamas joks produktas ( ). Lietuvoje žaidimo samprata apskritai menkai tyrinėta. Tiesa, filosofinius jos aspektus „Meno filosofijoje“ yra aptaręs A. Andrijauskas (1990). Atsiradus labai įžvalgių stebėtojų – F. Schillerio, H. Spencerio, I. Kanto, J. Ortegay Gasseto požiūrių fragmentus pateikė K. Maniokas (1993). Hermeneutikos atstovo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!