Vytauto krikštų priežastys

 Turinys Įvadas 3 Vytauto biografijos faktai 4 Lietuvos Didžiosios Kunikaikštystės padėtis iki Vytauto 5 I.    Vytauto krikštas 6 II.    Vytauto krikštas 8 III.    Vytauto krikštas. 1385 m. Krėvos unija 10 Išvados 11 Literatūros sąrašas 12 Priedai 13 Įvadas Temą „Vytauto krikštų priežastys“ pasirinkau nagrinėti dėl to, kad jau mokykloje susidomėjau vienu garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų. Žaviuosi Vytautu kaip asmenybe, politiku, karvedžiu bei valdovu, todėl šis rašto darbas – puiki proga išsamiau panagrinėti šio didžiojo kunigaikščio gyvenimą, darbus, planus bei įtaką tuometiniam Lietuvos gyvenimui bei užsienio politikai. Pagrindinis šio rašto darbo tikslas – išsamiai ištirti kunigaikščio Vytauto krikštų priežastis, tačiau norėdama pasiekti šį tikslą, neišvengiamai turiu trumpai apžvelgti jo aplinkos žmonių biografijas ir istorinius įvykius, turėjusius įtakos jo veiklai, ypač Lietuvos krikštą 1387 m. Rašydama darbą tema „Vytauto krikštų priežastys“, įvykius dėstau chronologine tvarka, nes taip logiškiausia, ypač žinant, kad Vytautas krikštijosi ne vieną kartą priimdamas skirtingus tikėjimus. Naudoju ir tematinį principą tam, kad būtų lengviau suprantama pateikta informacija. Taip pat pateikiu priedų – iliustracijų – kad darbas būtų vaizdingesnis, be to istorijoje Vytauto tema pakankamai nagrinėta, todėl gausu ir vaizdinių priemonių, kurių čia nepanaudoti būtų nusižengimas. Pagrindinė knyga, kuria darbe rėmiausi daugiausiai – tai J. Pficnerio monografija „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“. Ši vokiečių istoriko knyga išleista 1930 m. ir tais pačiais metais išversta į lietuvių kalbą. Anot M. Jučo, J. Pficneris, kaip niekas kitas iš užsieniečių, išryškino spalvingą Vytauto asmenybę, jo politinius sugebėjimus ir įvertino jį Lietuvos akimis. Taip pat rėmiausi A. Šapokos, Z. Ivinskio, V. Dėdino ir kt. monografija „Vytautas Didysis“; I. Jonyno „Lietuvos didieji kunigaikščiai“; E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ ; M. Jučo „Krikščionybės kelias į Lietuvą“ ir „Lietuvos metraščiai ir kronikos“; V. Daugiadienės – Sruogienės „Lietuvos istorija“; A. Šapokos „Lietuvos istorija“; Z. Ivinskio „Lietuvos istorija iki Vytauto didžiojo mirties“ ir J. Jurginio „Lietuvos krikštas“.                                                                           Vytauto biografijos faktai Tirdama pasirinktą temą, siekdama išsiaiškinti Vytauto didžiojo krikštų priežastis, pirmiausia turiu trumpai pažvelgti Vytauto biografijos faktus, jo aplinką, artimuosius bei susiklosčiusią tuometinę Lietuvos padėtį. Vytautas (1350-1430 10 27 d.) [žr. Priedas Nr. 1.] – Kęstučio ir jo žmonos Birutės (jų meilės istorija apipinta legendomis) sūnus, kaip žinome ir didingos Gediminaičių dinastijos, davusios pradžią Lietuvos valstybingumui, palikuonis [žr. Priedas Nr. 2.]. Nors Kęstutis turėjęs 11 vaikų, sakoma, kad labiausiai mylėjęs Vytautą. Jau vaikystė ir jaunystė, praleista tėvo dvare Trakuose, Vytautui sudarė sąlygas šviestis, tobulėti, kadangi tėvo dvare visada buvo daug belaisvių (tokiu būdu jis nuo mažens susitikdavo su kitataučiais ir kitokia kultūra), jo mokytojais buvo vokiečiai, lenkai. Kaip rašoma knygoje „Vytautas didysis“ rašoma, vienas Vytauto mokytojas buvo kryžiuotis, iš kurio būtent jis išmoko skaityti ir rašyti. Tikriausiai jau vaikystėje bendraujant su užsieniečiais jis mokėsi užsienio kalbų. Be lietuvių kalbos jis mokėjo dar rusų, vokiečių, lenkų, lotynų ir totorių kalbas. apie Vytauto vaikystės ir jaunystės aplinką knygoje „Vytautas didysis“ dar rašoma: „Iš pat mažens Vytautui teko augti dvuiejų tikėjimų įtakoje.“; „Kaip Trakuose , taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis.“ Tokia Vytauto jaunystės atmosfera ugdė ne tik tolerantišką, bet ir diplomatišką asmenybę. Kęstutis ir jo brolis Algirdas – Gedimino sūnūs – po tėvo mirties Lietuvą valdė lygiomis teisėmis: Kęstutis rūpinosi vakarine Lietuvos siena, o Algirdas vedė politiką rytuose. Kaip teigė Jozefas Pficneris, diplomatiški, bet kartu broliški Kęstučio ir Algirdo santykiai buvo puiki mokykla ir tinkamas pavyzdys Vytautui. Istorikų tarpe kyla nesutarimų dar dėl vieno Vytauto gyvenimo aspekto: kiek kartų Vytautas didysis buvo vedęs, kiek žmonų turėjo? Yra hipotezių, kad Vytautas turėjo vieną, dvi ir net tris žmonas. Nors istorikai ginčijasi, pateikdami savo nuomonėms įrodymų (kaip įžymus Vytauto biografas A. Prochaska) arba hipotezės nepagrįsdami (kaip Teodoras Narbutas), manoma, kad vis dėlto teisingiausia būtų remtis paties Vytauto prieš pat mirtį surašytu raštu, kuriuo „Vytautas užrašė Humenio apskritį , kuri sudarė jo tėvonijos dalį, Vilniaus vyskupui Motiejui (nuo 1421 m.) ir jo įpėdiniams, pavesdamas jiems melstis už savo paties, savo mirusios žmonos Onos ir tebegyvuojančios žmonos Julijonos vėles.“ Taigi yra žinomos dvi Vytauto žmonos: pirmoji – tai kunigaikštienė Ona, Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo, Jono sūnaus duktė (pirmą kartą jos kaip Vytauto žmonos vardas paminėtas apie 1389 m.), kuri mirė 1418 m., o antroji – Karačevo kunigaikščio Jono našlė, velionės žmonos Onos dukterėčia iš motinos pusės, kunigaikštienė Julijona, pergyvenusi savo vyrą. Lietuvos Didžiosios Kunikaikštystės padėtis iki Vytauto Taikiai, broliškai ir vieningai 32 metus kartu LDK valdę Algirdas ir Kęstutis buvo susitarę, kad jeigu pirmas mirs Algirdas, jo sūnus Jogaila taps didžiuoju kunigaikščiu ir užims Vilniaus sostą, jeigu pirmas mirs Kęstutis – Trakus valdys Vytautas. Abiem atvejais dėdė su sūnėnu toliau gyvensią santaikoje ir kartu valdysią Lietuvą, bet Vytautas bet kuriuo atveju galėjo gauti tik tėvo vietą ir būtų priklausiąs nuo didžiojo kunigaikščio norų. 1377 m. mirus Algirdui, vietoje jo ėmė valdyti jo sūnus Jogaila, Vytauto pusbrolis. Kaip rašo V. Daugirdienė – Sruogienė, „Jogaila buvo dar jaunas, neprityręs į valdymo reikalus daugiausiai kišosi jo motina rusė Tverės kunigaikštytė Julijona“. Jogaila nenorėjo valdyti Lietuvos kartu su savo dėde Kęstučiu, troško būti vienvaldis Lietuvos valdovas. Apie šį vidaus konfliktą sužinoję Lietuvos priešai kryžiuočiai ėmė kurstyti Jogailą prieš Kęstutį, norėdami sukelti vidaus karą dėl savo grobikiškų planų. Dėl stipraus kryžiuočių spaudimo 1382 m. Jogaila su Ordinu sudarė sutartį, kuria pažadėjo: 1. ketverių metų taiką (Jogaila nepradės karo be Ordino žinios); 2. apsikrikštyti ir per 4 metus apkrikštyti visą Lietuvą; 3. atiduoti Ordinui žemaičius iki Dubysos. Ordinas savo ruožtu turėjo padėti Jogailai kovoti prieš Vytautą ir Kęstutį. Tam atkakliai priešinosi Kęstutis ir Vytautas. 1382 m. Jogailos valia    Kęstutis ir Vytautas įkalinti Krėvos pilyje, kur Kęstutis nužudytas. Jogaila į Trakų sostą paskyrė savo brolį Skirgailą, nesilaikydamas Algirdo ir Kęstučio sutarties, pagal kurią Trakų soste turėtų sėdėti Vytautas – Kęstučio sūnus. Vytautas, keršydamas Jogailai už tėvo nužudymą bei siekdamas susigrąžinti tėvo žemes, įvairiais būdais atkakliai kovojo prieš Jogailą. Šioje kovoje atsiskleidė Vytauto, kaip diplomato, karvedžio, įžvalgaus, gebančio taikytis prie esamų aplinkybių, apsukraus ir ambicingo politiko sugebėjimai. I Vytauto krikštas Aukščiau apžvelgtos istorinės situacijos tąsą galbūt ir galime vadinti Vytauto krikštų priežastimis. Norėdama tiksliai išaiškinti tas priežastis, šiame skyrelyje išsamiai peržvelgsiu įvykius nuo 1382 m. iki pirmojo Vytauto krikšto. Po sutarties su Ordinu pasirašymo Jogaila ir pats nujautė, kad susilaukęs per daug palankumo iš šiaip laibai kieto priešo. Todėl jis maloniai sutiko ką tik iš nelaisvės pasprukusį Vytautą, suteikdamas apsaugą ir priežiūrą. Tačiau Vytautas jau buvo pradėjęs kovoti dėl savo palikimo, o tam tikslui pasiekti tiko kiekviena priemonė, - jis žengė atrodytų pasalūnišką, iš dalies išdavikišką žingsnį – paprašė Ordino prieglobsčio. Žinoma, kyla klausimas, ar galėjo Ordinas laikyti ir vaišinti Lietuvos emigrantą, kai buvo sudaryta labai naudinga sutartis su Lietuva? Bet kadangi 1382 m. sutartyje tarp Lietuvos ir Ordino nebuvo punkto, draudžiančio remti Jogailos vidaus priešus, Ordinas sutarties nesulaužė. Aiškiai išryškėja Ordino dvigubas vaidmuo. Kadangi tikrieji Ordino siekiai buvo ne pagonių atvertimas į Krikščionybę, bet grobuoniški tikslai, jam būtinai reikėjo savo kaimynystėje turėti pagonių kraštą. Savo pusėje turėdamas Vytautą, Ordinas galėjo lengvai juo manipuliuoti, kurstydamas Vytautą prieš Jogailą ir atvirkščiai. Šis istorinis momentas – tai pradžia nuožmių kovų, nulėmusių dešimtmetį Ordino ir Lietuvos santykių. Be to, dar vienas Ordiną viliojęs turtas – Žemaitija. Tai dar viena priežastis, paskatinusi Ordiną tartis su Vytautu. Ją įrodo „Vytautas didysis“ monografijos sakinys: „pamatęs jo įtaką bei reikšmę Žemaitijoj esant gana didelę, Ordinas negalėjo tuo nepasinaudoti.“ Vytautas prašė Ordino pagalbos atgauti tėvo palikimą, saugoti jį ir jo šalininkus. Ordinas žaidė Vytautu, nurodydamas didelius Jogailos pasižadėjimus, ir tik tada, kai Vytautas siūlė daugiau, Ordinas sutiko rimtai su juo derėtis (taip jis galėjo manipuliuoti abejomis pusėmis). Taigi Ordinas sulaužė 1382 m. sutartį su Lietuva, pradėdamas karą prieš ją. Netekęs savo galių ir jėgų, Vytautas išlaikė nemaža pašaipių žodžių. Tačiau jis puikiai mokėjo nusilenkti, kai buvo silpnas; slopinti kerštą ir kartu šypsotis buvo Vytauto gabumai, nes geras apsimetimas visais laikais buvo vertinga diplomatiška savybė. Už pagalbą Vytautas žadėjo priklausomybę ir ištikimybę Ordinui, tapo jo vasalu, taip pat pažadėjo tuojau pat apsikrikštyti. Tai buvo daugiau, nei siūlė Jogaila. Be to, Europoje gerai žinomo Kęstučio sūnaus, kunigaikščio apkrikštijimas turėjo imponuoti vakarų žmonėms, įrodyti Ordino ištikimybę ir sėkmę. Ordinas pažadėjo Vytautui padėti atgauti tėvo palikimą. Jogaila ir kiti Algirdaičiai nekenčia Vytauto ir jo nusižengimo. Lietuva panoro iš karto sugražinti sau žemaičius. Kaip tik šis kraštas buvo stipriausia Kęstučio, taigi ir Vytauto tvirtovė. Nors žemaičiai buvo Vytautu nusivylę dėl jo pabėgimo pas pikčiausią jų priešą, tačiau vėl sutiko palaikyti jo pusę, kai buvo išaiškinta esama būklė. Monografijoje „Vytautas didysis“ įvykiai aprašomi šiek tiek plačiau. Rašoma, kad kai Vytautui pavyko paaiškinti žemaičiams esamą padėtį, Ordinas į Žemaitiją siuntęs ginklus, rūbus, arklius. Pirmasis didysis Vytauto žygis Lietuvon pasiekė Trakus, nors Vytautas žygiavo su Ordinu ir vadovavo žemaičiams. Monografijoje „Vytautas Didysis“ informacija šiek tiek kitaip nusako tų laikų įvykius. Čia rašoma, kad „Kai buvo pasiruošta žygin į Lietuvą, atvyko ir Vytautas su 3000 surinktos žemaičiuose kariuomenės.“. Vytautas 1383 m. Vytautas, kaip Ordino lenininkas, gavo Trakus. Trakuose palikta Ordino įgula turėjo vėl pasiduoti. Ordinas negalėjo nuolat remti ir laikyti savo šalyje pagonį, dar ir reikalaudami, kad Kryžiaus riteriai kovotų su pagonimis žemaičiais. Kad Ordino autoritetas ir garbė nenukentėtų Europos Vakaruose, Vytautas buvo apkrikštytas. Pirmasis jo krikštas buvo katalikų bažnyčios. Krikštą aprašo monografijos „Vytautas didysis“ autoriai: „Grįždamas iš šio žygio (žygio į Trakus, - aut.), Kryžiuočių Ordinas 1383 metų spalių mėn. 21 d. Tapiau miestelyje Vytautą be jokių iškilmių pakrikštijo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!