Vytauto epocha ir valdymas

Lietuvai, kaip pirmajai ir savarankiškai lietuvių valstybei, kurtis pamatus padėjo karalius Mindaugas. Karalystės statusas ir karinė galia įvedė Lietuvą į Europos politinį gyvenimą. Vėliau valdžiausių kunigaikščių įtakoje, nuolat kariaujant iš rytų su rusais, iš vakarų su kryžiuočiais, vykstant tarpusavio vidaus kovoms, formavosi ir politiškai brendo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Po Mindaugo valdžiausiems kunigaikščiams svarbiausiu uždaviniu buvo – vienyti valstybę bei atremti Vakarų Europos agresiją.
Lietuvos valstybė jau negrįžtamai buvo įžengusi į politinės struktūros vystimosi kelią, buvo peržengti vien lietuvių genčių etniniai rėmai ir, kaip teigia E. Gudavičius, Lietuva jau buvo įsitvirtinusi kaip Baltijos regiono politinis vienetas, sutrukdęs vokiečių ekspansijai užvaldyti visą Baltijos rytų pakrantę. Lietuvos karinis potencialas augo maždaug vienodai su Vokiečių ordino kariniu potencialu. Lietuva užsitikrino politinės plėtotės galimybes.
Svarbus veiksnys – valdovų diplomatiniai sugebėjimai. Daugiausiai diplomatinėmis priemonėmis Lietuvos valstybės raidą paveikė Gediminas. Jis Lietuvą padarė stipria ir galinga (karinga) valstybe, plėtė Lietuvos teritoriją Rusios žemių sąskaita, kas padėjo sėkmingai kariauti su Ordinu. Gediminas įkūrė sostinę Vilnių, kuri tapo svarbiausiu valdžios simboliu.
Po Gedimino mirties, įvykužius perversmą prieš Jaunutį, LDK valdymas atitenka Algirdui, kuris paveldėjo, pasak J. Kiaupienės, didelę valstybę bei įtemptus santykius su gausiais kaimynais. Jis daugiau pasitikėjo ginklu. Nuolatiniai karai su Rusios žemėmis, dažni Ordino puldinėjimai įstūmė Lietuvą į gilią krizę. Svarbiausia Algirdo valdymo nesėkmių priežastis buvo jo politinis ir kultūrinis konservatizmas, užkirtęs kelią krašto modernizavimui, atvedęs LDK į politinę izoliaciją. Be sąjungininkų Lietuvai vienu metu teko skaidyti jėgas ir kovoti dėl vienas kito esančiuose frontuose. Tačiau didžiausias Algirdo laimėjimas – tas, kad jam pavyko išlaikyti vieningą, į dalines kunigaikštystes nesuskilusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (J. Kiaupienė. 1998).
„Pagoniškosios Gedimino giminės valdymo šimtmetis Lietuvai buvo reikšmingas tuo, kad Lietuvos valstybė įsitvirtino lietuvių žemėse ir, prisijungusi Rusios žemių, tapo viena iš stipriausių regiono valstybių. /....../ . Tiesa, nepriėmusi krikšto, ji beveik visą laiką buvo politiškai izoliuota. Pagonybė padėjo išlikti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, bet...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!