Visi Šventieji. Vėlinės

 Visi Šventieji, Vėlinės Įvadas Darbo naujumas ir aktualumas. Visų Šventųjų minėjimas kaip ir Vėlinės Lietuvoje turi senas ir gilias tradicijas, išlikusias dar nuo pagonybės laikų. Žmonės prisimindavo, lankydavo ir net vaišindavosi kartu su mirusiaisiais, bei įsivaizdavo, kad šie juos stebi. Buvo manoma, kad mirusioje vėlė , kuri yra pavojinga gyviesiems, atsiskiria nuo kūno vėliau bendrauja su gyvaisiais ir lanko juos. Mirusieji būdavo gerbiami, jų būdavo ilgimasi, bet kartu ir jų bijoma ir vengiama. Anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Darbo tikslas. Remiantis rašytiniais šaltiniais atskleisti ir išryškinti pagrindinius lietuvių Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių papročius ir tradicijas. Darbo uždaviniai. Darbe siekiama: 1) išsiaiškinti kaip būdavo rengiamasi Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų minėjimams; 2) kokių papročių ir prietarų tą dieną būdavo laikomasi; 3) kur ir kaip būdavo pagerbiami mirusieji; 4) kokios gudrybės naudotos siekiant išvengti konflikto su mirusiaisiais, 5) apžvelgti Rezistencijos laikų Vėlinės. Istoriografija. Šiame darbe daugiausia buvo remtasi J. Kudirka „Vėlinės“, knygoje rašoma apie šios šventės kilmę, laidojimo papročius, mirusiųjų paminėjimo tradicijas.  J. Balio „Lietuvių kalendorinės šventės“1 knygoje rastais papročių ir žmonių elgesio tą dieną aprašymais. Nemažai įdomių faktų radau Buračo knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“.2 Šiame darbe taip pat naudosiuos P. Dundulienės „Lietuvių etnologija“3 Knygoje pateikiamos žinios apie lietuvių etnogenezę, plačiai aprašoma gyventojų dvasinė ir materialinė kultūra, senoji religija, tradicijos papročiai. Taip pat P. Dundulienės „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ 4 ir Bindokienės5 darbais. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų minėjimas Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių pagerbimo šventės.6 Visų Šventųjų šventė minėta lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje buvo gana nublankusi prieš Vėlinių papročius ir tradicijas.7 Katalikų bažnyčios liturgijoje Vėlinės – visų mirusiųjų paminėjimo, maldos už juos diena. Mirusiųjų atminimui lietuvių tauta teikia daug reikšmės. Ypač per Vėlines. Senajame liaudies pasaulėvaizdyje Visi Šventieji ir Vėlinės buvo tas paslaptingas mirusiųjų ir gyvųjų suartėjimo laikas. Vėlinių šventė labai sena, atsirado tada, kai žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad miręs žmogus gyvena ir toliau.8 Visų šventųjų diena įsteigta 1480 m. popiežiaus Sixto IV. Vėlinės arba Visų Mirusiųjų paminėjimas jau IX a buvo įvesta daugelyje vienuolynų, tik buvo švenčiama nevienodomis datomis, kol Cluny vienuolynas nustatė lapkričio antrosios datą, kuri ir prigijo.9 Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena.10 Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998m. Kliuni Vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos. Mirusiųjų gerbimo papročiai Kaip ir seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina savo artimųjų ir gentainių aplankyti. Lietuviai, mylėdami savo vėlias, per Visus Šventus ir Vėlines ruošdavo mirusiesiems ir gyviesiems vaišes. Į tas vaišes pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie giedodavo gražias giesmes ir minėdavo mirusiojo visokius nuopelnus. Tikėta, jog tose vaišėse apsilankydavo ir mirusiojo vėlė. Prie stalo jai būdavo paskiriama atskira vieta, kur padėdavo net valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliesdavo, jie likdavo ant stalo per visą naktį. Jei stalas braška, manyta, kad susirinkusios vėlės vaišinasi. Jei rytmetį valgių ir gėrimų nebebūdavo, sakyta, jog mirusiojo vėlė vaišes maloniai priėmusi. Seniau Panevėžio apylinkėse Visų Šventųjų vakarą žmonės, eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių – varškės dubenį ir virtinių bei baltų rankšluosčių ir vandens (galbūt vėlėms nusimazgoti). Tikėta, jog tą vakarą vėlės ateidavo prie savo kapo pavalgyti. Seniau kupiškėnai, laidodami mirusįjį, karstan dėdavo kriaukšlelį duonos, butelį degtinės ir pilną tabakinę šniaukščiamo tabako, kad aname pasaulyje numirėlis ar jo vėlė nealktų.11 Paskui, prieš pat išvežant velionį iš namų, kas nors apneša aplink karstą užkandžių dubenį ir pavaišiną juo svečius. Tai daroma, kad mirusysis neišsineštų tų namų dalios. Jei, vežant numirėlį į kapines, arkliai sušildavo, sakoma, vėlė sulipo ant karsto. Jei, pučiant šiurpiam vėjui, palangėse ar patvoriuose girdisi švilpimas arba kūrenant ugnele, krosnyje cypia malkos ar kamine ūžauja vėjas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Sukalbėk „Amžiną atilsį“, ir nustos raudojusios. Anot Kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi. Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi. Kupiškėnai sako, kad tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapų šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.12 Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines. Iš Visų Šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus Šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus ligos, marai“; „Jei per Visų šventę su ledu, tai per Kalėdas su badu“. Kadangi jau nebėra kur skubėti su darbais, sakoma: „Ant visų šventų nebėr nė pietų“, vadinasi, jau maža dienos. Per Visus šventuosius ir Vėlines buvo draudžiama ką nors lopyti, nes sakyta, jog ėriukai gimsią margavilniai, lyg sulopyti. Šeimininkės Vėlinių dieną išsikepa ragaišio bandelių ir, nuvežusios miestelin, išdalija po vieną vargšams pavargėliams, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų. Mirusiems prisimindami, visi lanko kapines, papuošia gėlėmis ir užžiebia ant kapo savo artimųjų arba ir svetimųjų, kuriems jaučiasi esą skolingi, nors vieną žvakelę. Turtingesni pasamdo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui. B.Buračas aprašė retą atvejį, kai turtingesnieji pasamdydavo giedorių, kad giedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui. Aukštaičiai ir suvalkiečiai per Vėlines namuose giedodavę rožančių, o žemaičiai – “kalnus”. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkričio mėnesį. Kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadindavo Manydami, kad žalčiuose slypi mirusiųjų vėlė, nuėmę derlių, lietuviai vaišindavo tariamai atsilankančių mirusiųjų vėles, įsikūnijusias žalčiuose, ruošdavo jiems puotas. Vėlių vaišinimo apeigų liekanų daug buvo išlikę XIX amžiuje ir net XX a. pradžioje. Tai lėmė krikščionių paskleistas tikėjimas, kad vėlės Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis sugrįžtančios iš ano pasaulio į žemę ir aplankančios savuosius.13 Vėlinės ir Visi Šventi ankstyvuosiuose šaltinuose Dlugosz apie 1455-1480 m. rašė, kad žemaičiai spalio mėnesi šventė didelę savo šventę, kurioje buvo atmenami mirusieji: „Miškuose buvo švenčiama šventė, į kurią žmonės rikdavosi iš viso krašto, atsinešdavo valgio ir gėrimo, koki kas išsigalėdavo. Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės dėdavo aukas savo netikriems dievams

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!