Vėlinės – tradicinė mirusiųjų minėjimo šventė, kuri jau nuo seniausių laikų yra išlaikiusi savas tradicijas ir papročius. Ši šventė buvo įvesta dar 1480 m. popiežiaus Sixto IV1, o jau IX a. Vėlinės buvo minimos vienuolynuose, kur iš pradžių jos buvo švenčiamos skirtingomis dienomis, kol galiausiai buvo nustatyta data, išlikusi iki mūsų dienų2.
Darbo tikslas – aprašyti Vėlines Lietuvoje, kaip jos buvo minimos praeityje ir kaip pagerbiami mirusieji dabartyje.
P. Dundulienė savo knygoje „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ rašo, jog Vėlinės yra labai sena lietuvių šventė, kuri atsirado tada, kai žmonės pradėjo įsivaizduoti, jog mirusieji toliau gyvena, tik kitame, daug aukštesniame lygmenyje3. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu siekė net akmens amžių, kai dar gyvendami urvuose žmonės „rūpinosi“ mirusiais: valgydindavo, girdė vandeniu. Laikui bėgant, suvokta, jog mirus nuo kūno atsiskiria siela, kuri gyviesiems gali būti net pavojinga, todėl imtasi priemonių norint apsisaugoti nuo vėlių pykčio. Tokiu būdu atsirado daug vėlių pagerbimo papročių, tradicijų nedaug pakitusių iki mūsų dienų4.
Jonas Balys knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės‘ aprašo kitų kraštų požiūrį į lietuviškąsias Vėlines, apie tai kaip panaši diena vadinama Latvijoje („velu – menesis“ arba „velu – laiks“). Balys, kaip ir Dundulienė, aprašo kaip buvo pagerbiamos vėlės senovėje, atskleidžiama tuometinė žmonių pasaulėžiūra, supratimas apie pomirtinį gyvenimą.
Danutė Brazytė Bindokienė pasakoja kaip XIV – XV a, lietuviai minėdavo Vėlines, aprašo tuometines mirusiųjų pagerbimo tradicijas, apie būdus norint išvengti vėlių pykčio ir kerštavimo gyviesiems: „Aprūpindavo viskuo, kaad vėlei nebūtų sunku kitame gyvenime, kad ji nekeiktų gyvųjų ir nesistengtų jiems keršyti...“5.
Labai panašiai apie Vėlines kalba ir Juozas Kudirka savo knygoje „Vėlinės“, taip pat Irena Čepienė „Lietuvių etninės kultūros istorijoje“. Tik J. Kudirka didesnį skiria istorinei Vėlinių raidai. Pasakoja kaip ši mirusiųjų šventė atkeliavo iki Lietuvos, kaip tos tradicijos kito, ir kokios jos atkeliavo iki mūsų dienų. J. Kudirka išdėsto įvairių etnografų pasakymus apie Vėlines, kurios ankščiau turėjo Ilgių pavadinimą.
Nuo seniausių laikų šeimose buvo laikomasi...
Šį darbą sudaro 1544 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!