Vienatvės tema XX a. lietuvių literatūroje

Vienatvės tema XX a. lietuvių literatūroje

Įžanga. Vienatvė yra kiekvienam žmogui pažįstamas jausmas. Vieniems ji - didžiausia draugė, kuri leidžia suvokti būties slėpinius ir svarbiausius dalykus aplink, kitiems - didžiausia priešė, gramzdinanti žmogų į neviltį, kuri gali išprovokuoti net tragišką baigtį. Remdamasis poetų S. Nėries ir V. Mačernio eilėraščiais ir V. Krėvės drama „Skirgaila“, aptarsiu vienatvės temą XX a. lietuvių literatūroje.

1 teiginys. Vienatvė poezijoje gali būti vaizduojama kaip prieštaringi žmogaus išgyvenimai, kilę iš skausmingo ilgesio, ir džiaugsmingo pasaulio pažinimo. Pradėsiu nuo populiarios ir jautrios poetės Salomėjos Nėries gyvenimo peripetijų: parašė, o gal buvo priversta parašyti poemą Stalinui, buvo Sovietų Sąjungos deputatė, tačiau 1941 m. birželio 14-15 dienomis praregėjo, prasidėjus areštams, trėmimams. Taigi prasidėjus karui, prijaučiantys sovietų valdžiai traukėsi į Rytus, tarp jų buvo ir Salomėja Nėris. Pirmuosius karo metus Nėris praleido Penzoje ir Ufoje, vėliau persikėlė į Maskvą. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, nujautimas, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta. Rusijoje iš jos buvo reikalaujama optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistinę Vokietija kūrybos. Bet, pasak pačios Nėries, jos „Širdis skyla“: poetinis talentas neleido sau meluoti ir eilėraščiuose ji išsakė tikrąją savijautą. Jautė, kad grįžti į Lietuvą jai nebus paprasta, o norėjo kaip ta išgąsdinta vieniša vilkė iš eil. „Savęs aš gailiuos“ skubėti namo numirti, kur sava žemė Kad mane taip sutiktų tėvynė, bet suvokdama, kad ji ten nelaukiama, ji savęs gailisi, nes svetimoje žemėje jai labai sunku . Jį norėtų su džiaugsmu grįžti, bet nėra tikra, ar Tėvynė ją priims, nes ją graužė sąžinė dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.

Rinkinyje „Prie didelio kelio“ eilėraštyje „Maironiui“ lyrinis subjektas siekia pasiteisinti moraliniam ir poetiniam autoritetui, suvokia padėtį be išeities, laukia bausmės: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj/ bus man atpildas skurdus“. Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes, nes suvokia klydęs ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tėvynę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!