Vidaus ligų pagrindai

 1.1.1. Nusiskundimai Susipažinę su pacientu, pirmiausiai klausiame – “Kuo Jūs skundžiatės?” Nusiskundimai gali būti trijų tipų: 1. Skausmas. 2. Funkciniai nusiskundimai. 3. Morfologiniai nusiskundimai. 1.1.2. Esant skausmui, būtina nustatyti: Sąmonės įvertinimas Ligonio sąmonė įvertinama: a) pokalbiu. b) vyzdžių ir kelių refleksų patikrinimu. Akių vyzdžių refleksai nustatomi pašviečiant į akis žibintuvėliu arba delnais pridengiant ligonio akis (dešine ranka kairiąją ligonio akį, kairiąja – dešinę) ir 1-2 sekundę palaikius, rankos pakeliamos. Reaguojantys vyzdžiai tamsoje turi išsiplėsti, šviesoje – atitraukus rankas, susiaurėti. Kelio girnelės refleksas tikrinamas neurologiniu plaktuku ar delno kraštu stuktelėjus į apatinę kelio girnelės dalį, laikant kojas atpalaiduotas, truputį sulenktas. Sąmonė gali būti aiški ir sutrikusi. Galimi keturi sąmonės autrikimo laipsniai: 1. Dezorientacija (pritemusi sąmonė) – su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako pavėluotai, sunkiai orientuojasi savyje, laike ir erdvėje. 2. Stuporas – ligonis giliai miega, o pažadintas nerišliai ir neadekvačiai atsako į klausimus. Vyzdžių ir kelių refleksai normalūs. 3. Soporas – miega neprižadinami, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka. 4. Koma – miega neprižadinamai, išnykę vyzdžių ir kelių refleksai. Sąmonė gali sutrikti dėl smegenų pažeidimo bei sutrikus gyvybiškai svarbių organų funkcijai. Yra penkios pagrindinės smegenų pažeidimo priežastys: 1. Smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ir hemoraginis insultas). 2. Smegenų traumos (komocija, kontūzija, kompresija). 3. Toksinių medžiagų poveikis a) egzogeniniai toksinai (alkoholis, medikamentai). b) endogeniniai toksinai (ketoacidozė, uremija, kepenų-funkcijos nepakankamumas). 4. Smegenų infekcijos (meningitai, encefalitai). 5. Smegenų navikai. Sąmonė gali sutrikti dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo. 1.1.3. Ligonio padėtis Ligonio padėtis įvertinama, atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jos priimtinumą, t.y. kuri nors kūno padėtis pacientui yra patogiausia. 1. Aktyvi padėtis dar yra skirstoma: a) aktyvi laisva – pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį; b) aktyvi priverstinė – pacientui pakeisti kūno padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia kuri nors viena kūno padėtis. 2. Pasyvi padėtis – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties (nesąmoningi ligoniai, po insultų, esant galūnių paralyžiams ir t.t.). Aktyvi priverstinė padėtis dar yra skirstoma: a) sėdima; b) gulima (nugarinė, šoninė, pilvinė); c) klūpima. Priverstinė sėdima padėtis būdinga bronchinės astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai. Atsisėdus pagerinama pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos diafragmai judėti, padidėja plaučių kvėpuojamasis paviršius. Ligoniai, sergantys peritonitu, apendicitu, paprastai guli ant nugaros. Esant tokiai kūno padėčiai, mažiau dirginama pilvaplėvė, ligoniai jaučia mažesnį skausmą. Priverstinė šoninė padėtis būdinga ligoniams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis: a) esant pleuros lapelių dirginimui (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinės kvėpavimo sistemos ligos (bronchektazės, plaučių abscesas). Ligoniai paprastai guli ant nesveiko šono. Priverstinė pilvinė padėtis būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, esant praguloms nugaros, kryžkaulio srityje. Priverstinė klūpima padėtis (kelių-alkūnių) būdinga eksudaciniam perikarditui. 1. Lokalizaciją. 2. Iradiaciją (plitimas). 3. Pobūdį (pvz., bukas ar aštrus). 4. Intensyvumą (silpnas, vidutinis, stiprus, labai stiprus, nepakeliamas). 5. Laikotarpį ir aplinkybes, kada atsirado skausmas bei trukmę. 6. Faktorius, kurie palengvina ar pasunkina skausmą. 7. Požymius, kurie lydi skausmą. Funkcinio pobūdžio nusiskundimai atspindi sutrikusią organų funkciją. Sutrikusią kvėpavimo sistemos funkciją atspindi dusulys, kosulys, skrepliavimas, kraujo atkosėjimas. Sutrikusią žarnyno funkciją atspindi viduriavimas, vidurių pūtimas, apetito stoka, vėmimas, vidurių užkietėjimas ir kt. Morfologinio pobūdžio nusiskundimai gali būti šie: 1. Darinio atsiradimas kurioje nors kūno vietoje (pvz., kirkšnies išvaržai būdingas minkšto darinio atsiradimas kirkšnyje, navikų metastazėms į supraklavikulinius limfmazgius būdingi kieti, nepaslankūs limfmazgiai) ir kt. 2. Pakitusi sąnarių, kaulų forma ir dydis. 3. Organo didėjimas ir stambėjimas (liežuvio, galūnių didėjimas, veido bruožų stambėjimas būdingas akromegalijai). 4. Odos ir gleivinių spalvos pasikeitimas ( pvz., ryškus odos ir gleivinių blyškumas būdingas mažakraujystei). 1.1.4. Ligos anamnezė (anamnesis morbi) Ligos anamnezė – tai nusiskundimų chronologinė seka, jų kitimo pobūdis. Ligos anamnezės yra šios sudėtinės dalys: 1. Būklė prieš atsirandant ligos požymiams 2. Kada ir kaip liga prasidėjo. 3. Kokiomis aplinkybėmis ir kokios buvo priežastys. 4. Kokia buvo ligos eiga. 5. Kokiose gydymo įstaigose pacientas buvo tirtas ir kokie gydymo rezultatai. 6. Kaip ligonis buvo gydytas ir kokie gydymo rezultatai. 7. Pastarojo kreipimosi į gydytoją priežastis. Visi duomenys apie paciento ligą priskiriami ligos anamnezei. Laboratoriniai, radiologiniai, instrumentiniai tyrimai, atlikti ankstesnių hospitalizacijų ar ambulatorinių apsilankymų metu – taip pat priskiriami ligos istorijai. 1.1.5. Gyvenimo anamnezė (anamnesis vitae) Gyvenimo anamnezė susideda iš trijų sudėtinių dalių: 1. Medicininė paciento anamnezė. 2. Šeimos anamnezė. 3. Socialinė padėtis. Medicininė paciento anamnezė apima: 1. Persirgtos ligos. 2. Ankstesnė hospitalizacijos. 3. Operacijos ir traumos. 4. Kraujo perpylimai. 5. Alerginės reakcijos. 6. Akušerinė anamnezė (moterims). Paciento klausiame – “Kokiomis ligomis esate sirgęs?” Klausiame, ar pacientas yra gulėjęs ligoninėse, kada ir kokiose, kokie buvo tyrimų ir gydymo rezultatai. Klausiame paciento ar neturėjęs traumų, kokios operacijos darytos.Labai svarbu išsiaiškinti, ar nedaryti pacientui kraujo perpylimai, ar nebuvo imuninių reakcijų kraujo perpylimų metu. Klausiame paciento, ar nealergiškas medikamentams ir maisto produktams. Jeigu alergiškas, išsiaiškiname kokiam vaistui ar maisto komponentui pacientas alergiškas. Jeigu sužinome, kuriam vaistui pacientas yra alergiškas, tai atžymime pirmame ligos istorijos puslapyje ir paskyrimų lape, kad per klaidą budinčiojo gydytojo nebūtų paskirtas šis vaistas. Moterų klausiame apie buvusius nėštumus, gimdymus, abortus, persileidimus, menstruacijų cikliškumą. Be abejonės, šiuos klausimus turime pateikti labai atsargiai. Šeimos anamnezė susideda iš trijų dalių: 1. Artimųjų giminaičių (tėvų, brolių, seserų) amžius, sveikatos būklė. 2. Paveldimos ligos, pvz., hemofilija. 3. Giminaičių ligos ( tuberkuliozė, miokardo infarktas, insultas) ir mirties priežastys. Kai kurios ligos, kaip bronchinė astma, cukrinis diabetas, širdies-kraujagyslių ligos, turi paveldimą pobūdį. Infekcinės ligos, pvz., tuberkuliozė, yra užkrečiamos. Jeigu ligonis kartu gyvena su asmeniu, sergančiu atvira plaučių tuberkuloze, didelė tikimybė, kad bus užsikrėtęs tuberkuliozės mikobakterijomis. Socialinės anamnezės dalys: 1. Išsilavinimas. 2. Darbas. 3. Šeimyninė padėtis. 4. Gyvenimo ir darbo sąlygos. 5. Žalingi įpročiai, ypač rūkymas ir alkoholis. Darbo pobūdis gali turėti įtakos paciento ligai. Dažni nerviniai stresai turi įtakos širdies-kraujagyslių ligoms (miokardo infarktui, insultui). Didelis dulkėtumas darbe sąlygoja lėtinio bronchito bei lėtinės obstrukcinės plaučių ligos vystymąsi. Aiškinantis šeimyninę anamnezę, paciento klausiama: 1. Ar pacientas (ė) vedęs, ištekėjusi? 2. Vaikų skaičius ir amžius. 3. Seksualinio gyvenimo kokybė (potraukis, reguliarumas). 4. Atsitiktiniai lytiniai santykiai. 5. Šeimos mitybos įpročiai. Gyvenimo ir darbo sąlygos gali būti kenksmingos žmogaus sveikatai. Todėl paciento būtina paklausti: 1. Ar jo darbas nėra susijęs su kenksmingomis medžiagomis ( švinu, gyvsidabriu, silicio dioksidu ir kt.). 2. Kokios darbo sąlygos ( triukšmingumas, dulkėtumas) ir tokio darbo trukmė. 3. Gyvenamasis paciento būstas – erdvumas, dulkėtumas, drėgnumas, triukšmingumas, šildymo pobūdis ir gyvenimo tame būste trukmė. 4. Koks darbo ir poilsio režimas. Galimi šie žalingi įpročiai: 1. Rūkymas. 2. Alkoholio vartojimas. 3. Narkotikų ir kitų toksinių medžiagų vartojimas. Jeigu pacientas rūko, klausiame, kiek metų turėdamas pacientas pradėjo rūkyti ir kiek vidutiniškai surūko cigarečių per dieną. Apskaičiuojame, kiek cigarečių pacientas yra surūkęs per savo gyvenimą. Jeigu pacientas yra surūkęs daugiau kaip 100 000 cigarečių, rizika susirgti lėtine obstrukcine liga padidėja 3 kartus, jeigu 200 000 cigarečių – rizika padidėja 4 kartus. Rūkymas yra neabejotinas plaučių vėžio, aterosklerozės rizikos faktorius. Jeigu pacientas naudoja alkoholį, išsiaiškiname kiek litrų degtinės pacientas sunaudoja per metus. Alkoholis yra dažna virškinamojo trakto ligų, kepenų cirozės priežastis. 1.1.6. Sąmonės įvertinimas Ligonio sąmonė įvertinama: c) pokalbiu. d) vyzdžių ir kelių refleksų patikrinimu. Akių vyzdžių refleksai nustatomi pašviečiant į akis žibintuvėliu arba delnais pridengiant ligonio akis (dešine ranka kairiąją ligonio akį, kairiąja – dešinę) ir 1-2 sekundę palaikius, rankos pakeliamos. Reaguojantys vyzdžiai tamsoje turi išsiplėsti, šviesoje – atitraukus rankas, susiaurėti. Kelio girnelės refleksas tikrinamas neurologiniu plaktuku ar delno kraštu stuktelėjus į apatinę kelio girnelės dalį, laikant kojas atpalaiduotas, truputį sulenktas. Sąmonė gali būti aiški ir sutrikusi. Galimi keturi sąmonės autrikimo laipsniai: 5. Dezorientacija (pritemusi sąmonė) – su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako pavėluotai, sunkiai orientuojasi savyje, laike ir erdvėje. 6. Stuporas – ligonis giliai miega, o pažadintas nerišliai ir neadekvačiai atsako į klausimus. Vyzdžių ir kelių refleksai normalūs. 7. Soporas – miega neprižadinami, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka. 8. Koma – miega neprižadinamai, išnykę vyzdžių ir kelių refleksai. Sąmonė gali sutrikti dėl smegenų pažeidimo bei sutrikus gyvybiškai svarbių organų funkcijai. Yra penkios pagrindinės smegenų pažeidimo priežastys: 6. Smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ir hemoraginis insultas). 7. Smegenų traumos (komocija, kontūzija, kompresija). 8. Toksinių medžiagų poveikis c) egzogeniniai toksinai (alkoholis, medikamentai). d) endogeniniai toksinai (ketoacidozė, uremija, kepenų-funkcijos nepakankamumas). 9. Smegenų infekcijos (meningitai, encefalitai). 10. Smegenų navikai. Sąmonė gali sutrikti dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo. 1.1.7. Ligonio padėtis Ligonio padėtis įvertinama, atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jos priimtinumą, t.y. kuri nors kūno padėtis pacientui yra patogiausia. 3. Aktyvi padėtis dar yra skirstoma: c) aktyvi laisva – pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį; d) aktyvi priverstinė – pacientui pakeisti kūno padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia kuri nors viena kūno padėtis. 4. Pasyvi padėtis – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties (nesąmoningi ligoniai, po insultų, esant galūnių paralyžiams ir t.t.). Aktyvi priverstinė padėtis dar yra skirstoma: d) sėdima; e) gulima (nugarinė, šoninė, pilvinė); f) klūpima. Priverstinė sėdima padėtis būdinga bronchinės astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai. Atsisėdus pagerinama pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos diafragmai judėti, padidėja plaučių kvėpuojamasis paviršius. Ligoniai, sergantys peritonitu, apendicitu, paprastai guli ant nugaros. Esant tokiai kūno padėčiai, mažiau dirginama pilvaplėvė, ligoniai jaučia mažesnį skausmą. Priverstinė šoninė padėtis būdinga ligoniams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis: a) esant pleuros lapelių dirginimui (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinės kvėpavimo sistemos ligos (bronchektazės, plaučių abscesas). Ligoniai paprastai guli ant nesveiko šono. Priverstinė pilvinė padėtis būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, esant praguloms nugaros, kryžkaulio srityje. Priverstinė klūpima padėtis (kelių-alkūnių) būdinga eksudaciniam perikarditui. 1.1.8. Sąmonės įvertinimas Ligonio sąmonė įvertinama: e) pokalbiu. f) vyzdžių ir kelių refleksų patikrinimu. Akių vyzdžių refleksai nustatomi pašviečiant į akis žibintuvėliu arba delnais pridengiant ligonio akis (dešine ranka kairiąją ligonio akį, kairiąja – dešinę) ir 1-2 sekundę palaikius, rankos pakeliamos. Reaguojantys vyzdžiai tamsoje turi išsiplėsti, šviesoje – atitraukus rankas, susiaurėti. Kelio girnelės refleksas tikrinamas neurologiniu plaktuku ar delno kraštu stuktelėjus į apatinę kelio girnelės dalį, laikant kojas atpalaiduotas, truputį sulenktas. Sąmonė gali būti aiški ir sutrikusi. Galimi keturi sąmonės autrikimo laipsniai: 9. Dezorientacija (pritemusi sąmonė) – su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako pavėluotai, sunkiai orientuojasi savyje, laike ir erdvėje. 10. Stuporas – ligonis giliai miega, o pažadintas nerišliai ir neadekvačiai atsako į klausimus. Vyzdžių ir kelių refleksai normalūs. 11. Soporas – miega neprižadinami, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka. 12. Koma – miega neprižadinamai, išnykę vyzdžių ir kelių refleksai. Sąmonė gali sutrikti dėl smegenų pažeidimo bei sutrikus gyvybiškai svarbių organų funkcijai. Yra penkios pagrindinės smegenų pažeidimo priežastys: 11. Smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ir hemoraginis insultas). 12. Smegenų traumos (komocija, kontūzija, kompresija). 13. Toksinių medžiagų poveikis e) egzogeniniai toksinai (alkoholis, medikamentai). f) endogeniniai toksinai (ketoacidozė, uremija, kepenų-funkcijos nepakankamumas). 14. Smegenų infekcijos (meningitai, encefalitai). 15. Smegenų navikai. Sąmonė gali sutrikti dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo. 1.1.9. Ligonio padėtis Ligonio padėtis įvertinama, atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jos priimtinumą, t.y. kuri nors kūno padėtis pacientui yra patogiausia. 5. Aktyvi padėtis dar yra skirstoma: e) aktyvi laisva – pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį; f) aktyvi priverstinė – pacientui pakeisti kūno padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia kuri nors viena kūno padėtis. 6. Pasyvi padėtis – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties (nesąmoningi ligoniai, po insultų, esant galūnių paralyžiams ir t.t.). Aktyvi priverstinė padėtis dar yra skirstoma: g) sėdima; h) gulima (nugarinė, šoninė, pilvinė); i) klūpima. Priverstinė sėdima padėtis būdinga bronchinės astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai. Atsisėdus pagerinama pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos diafragmai judėti, padidėja plaučių kvėpuojamasis paviršius. Ligoniai, sergantys peritonitu, apendicitu, paprastai guli ant nugaros. Esant tokiai kūno padėčiai, mažiau dirginama pilvaplėvė, ligoniai jaučia mažesnį skausmą. Priverstinė šoninė padėtis būdinga ligoniams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis: a) esant pleuros lapelių dirginimui (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinės kvėpavimo sistemos ligos (bronchektazės, plaučių abscesas). Ligoniai paprastai guli ant nesveiko šono. Priverstinė pilvinė padėtis būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, esant praguloms nugaros, kryžkaulio srityje. Priverstinė klūpima padėtis (kelių-alkūnių) b Odos melsvumas (cianozė) gali būti: 1. Vietinis. 2. Bendrinis. Vietinė cianozė gali būti veide, kakle, galūnėse ir atspindi venų obstrukcijos požymis. Veido ir kaklo cianozė, lydima išsiplėtusių paviršinių venų krūtinės ląstos srityje, gali būti tarpuplaučio navikų atvejais. Kojų ryški cianozė gali būti tromboflebitų ir flebotrombozių atvejais. Bendrinė cianozė yra skirstoma: 1. Centrinė (šiltoji) cianozė būdinga plaučių ligoms. 2. Periferinė (šaltoji) cianozė vystosi sulėtėjus kraujotakai (būdinga širdies ligoms, vystantis širdies nepakankamumui). Yra skiriamos 4-ios grupės priežasčių, sąlygojančių bendrinę cianozę: 1. Sumažėjus deguonies pasisavinimui iš aplinkos plaučių alveolėse ( plaučių emfizema, pneumosklerozė, pneumonija). 2. Esant dešiniosios širdies nepakankamumui (mitralinė stenozė, lėtinė plautinė širdis). 3. Įgimtos širdies ydos, dėl kurių veninis kraujas pro patologinę jungtį patenka į arterinę sistemą (atviras Botalo latakas, aortos dekstropozicija). Apsinuodijus kraujo nuodais, paverčiančiais hemoglobiną methemoglobinu (nitritai ir nitratai, anilinas, fenacetinas ir kt.).ūdinga eksudaciniam perikarditui. Tirdami poodį, įvertiname pabrinkimus (edemas). Norint įvertinti pabrinkimus, įspaudžiame duobelę. Duobelę bandome įspausti pėdose – dorsaliniame paviršiuje, kulkšnų – medialiniame paviršiuje, blauzdų – priekiniame paviršiuje. Pėdų ir blauzdų paviršiuje duobelę bandome padaryti smiliumi arba didžiuoju pirštu. Kulkšnų medialiniame paviršiuje duobeles bandome padaryti 2-4 pirštais bandydami blauzdą apimti dešiniąją plaštaka. Įspaudę duobelę, pirštus palaikome – 5-6 sekundes. Normos atvejais duobelė tuojau pat išnyksta, oda išsilygina. Pabrinkimų atvejais duobelė išlieka. Pabrinkimai yra skirstomi į: • Vietinius. • Bendrinius. Dažniausios vietinio pabrinkimo priežastys yra šios: • Kliūtis, trukdanti veniniam kraujui nutekėti (naviko kompresija į veną, venų trombozė ar uždegimas). • Vietinis uždegimas, pvz., sąnario. • Alerginis odos pabrinkimas. Bendrinis pabrinkimas pasireiškia visame kūne, tačiau dažniausiai galūnėse ir veide. Bendrinio pabrinkimo priežastys: 1. Širdies nepakankamumas (dažniausiai pasireiškia kojose). Mechanizmas - hidrostatinio slėgio venose padidėjimas. 2. Inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai pasireiškia veide. Mechanizmas – skysčių ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimas. Hipoalbuminemija. Pasireiškia visame kūne. Mechanizmas – plazmos onkotinio slėgio sumažėjimas. Hipoalbuminemija išsivysto badavimo, kepenų cirozių, nefrotinio sindromo atvejais. . Kvėpavimo sistemos tyrimo metodai 3.1.1. Apklausa Apklausa yra vienas svarbiausių kvėpavimo sistemos tyrimų. Pacientui užduodame šiuos šešis klausimus: • ar jo organizmą neveikė rizikos faktoriai • ar nekosi • ar neskrepliuoja • ar neatkosi kraujo • ar nevargina krūtinės ląstos skausmai • ar nedusina. 3.1.1.1. Rizikos veiksniai Detalizuojame klausimą – ar paciento organizmą neveikė rizikos veiksniai: • rūkymas • kontaktas su oro teršalais • profesinės žalingos medžiagos • alergenai • peršalimai • bloga mityba. Jei pacientas atsako, kad rūko , ar yra rūkęs anksčiau – būtina patikslinti: 1. Kiek cigarečių vidutiniškai surūko ar surūkydavo. 2. Kiek metų turėdamas pradėjo rūkyti. 3. Kiek metų pacientas rūko ar rūkė. Turėdami šiuos duomenis, apskaičiuojame, kiek cigarečių pacientas yra surūkęs. Jeigu pacientas surūko po pokelį cigarečių per dieną, tai per metus surūko apie 7 000 cigarečių. Rūkaliams, kurie yra surūkę iki 100 000 cigarečių, LOPL rizika padidėja tris kartus, 100 000-200 000 – 4 kartus, > 200 000 cigarečių – apie 10 kartų. Toliau pokalbio metu išsiaiškiname, kokios yra tiriamojo darbo ir gyvenimo sąlygos. Klausiame: • Ar nedulkėta darbo ir gyvenamojo būsto aplinka. • Ar nėra kontakto su chemikalais. • Ar nėra kontakto su alerginėmis medžiagomis (žiedadulkės, buitiniai alergenai). Dulkėta aplinka bei chemikalai gali sąlygoti LOPL vystymąsi. Buitiniai alergenai, žiedadulkės, chemikalai gali būti egzogeninės bronchinės astmos priežastis. 3.1.1.2. Kosulys Kosulys – tai refleksas, kuris pasireiškia įkvėpimu ir staigiu kvėpavimo raumenų susitraukimu, susiaurinančiu balso plyšį bei įėjimą į nosį, krūtinės ląstos sienos vidinio slėgio padidėjimu ir oro išsiveržimu pro susiaurėjusį balso plyšį. Kosulio priežastys: 1. Iš išorės patenkančios medžiagos (dulkės , kvapai). 2. Patologiniai procesai kvėpavimo takuose. 3. Pleuros lapelių dirginimas. 4. Centrinės kilmės kosulys. Jei pacientas kosi, jam reikia užduoti 4 klausimus: 1. Sausai ar atkosi (gleivių, pūlių, kraujo). 2. Kuriuo paros metu kosi. 3. Nuo ko kosulys užeina ir kas palengvina kosulį. 4. Kiek laiko kosi. Kosulys yra dažniausias kvėpavimo sistemos ligų simptomas. Yra 2 pagrindiniai kosulio tipai: 1. Sausas (neproduktyvus). 2. Drėgnas (su skrepliais). Rytinis kosulys dažniausiai būdingas lėtiniam bronchitui (rūkorių kosulys). Naktinis kosulys būdingas širdies nepakankamumui, BA. Kosulys gali būti BA dusulio priepuolio ekvivalentas. Kosulį gali provokuoti dulkės, šaltas oras, fizinis krūvis. Kosulys sumažėja ramybėje, pavartojus šiltų skysčių ar kosulį slopinančių vaistų. Skiriami 5 klinikiniai kosulio variantai: 1. Sąlygojamas uždegiminių procesų kvėpavimo takuose. 2. Iritacinis – dėl kvėpavimo takų dirginimo (rūkorių kosulys). 3. Alerginis (būdingas BA). 4. Sąlygojamas širdies nepakankamumo. 5. Refleksinis. 3.1.1.3. Skrepliavimas Skrepliavimas gali būti: 1. Paprastas, negausus (iki 100 ml per dieną). 2. Ertminis, gausus - > 100 ml per dieną, kartais pilna burna. Sukaupus skreplius butelyje, jie pasiskirsto į tris sluoksnius: gleivės, fibrinas, pūliai. Taigi, jeigu pacientas atkosi skreplių, jam būtina užduoti 5 klausimus: 1. Koks kiekis? 2. Koks skreplių pobūdis? 3. Kiek kartų per dieną? 4. Kiek laiko pacientas skrepliuoja? Klausdami paciento apie skreplių pobūdį, siekiame sužinoti: • Kokia skreplių spalva • Klampumas • Kvapas • Skonis Pagal pobūdį skrepliai gali būti: 1. Seroziniai – balti, vandeningi, gausūs, kartais rausvi, bekvapiai (būdingi plaučių edemai, žymiai rečiau – bronchoalveolinei karcinomai). 2. Mukoidiniai (gleivingi) – balti ar pilkšvi, negausūs, bekvapiai (būdingi lėtiniam bronchitui, LOPL, BA). 3. Gleivingi – pūlingi arba pūlingi – geltoni, žalsvi, kartais rudi, tiršti, blogo kvapo (būdingi infekciniam kvėpavimo takų pakenkimui – pneumonijai, plaučių abscesui, bronchektazėms). 4. Rusvi – rūdžių spalvos skrepliai (būdingi krupinei pneumonijai). Paprastas skrepliavimas ( iki 50 ml per dieną) būdingas LOPL, BA, pneumonijai. Ertminis, gausus skrepliavimas būdingas bronchektazėms, plaučių abscesui. 3.1.1.4. Kraujo atkosėjimas Dažniausiai pacientai kraujo atkosi esant šioms ligoms: • plaučių infarktas • plaučių vėžys • tuberkuliozė • bronchektazės • plaučių abscesas • ūminis ir lėtinis bronchitas Kraujavimą iš plaučių reikia diferencijuoti su kraujavimu iš virškinamojo trakto. 3.1.1.5. Dusulys Dusulys – tai oro trūkumas kvėpavimo metu. Oro trūkumas verčia intensyvinti kvėpavimą. Jeigu pacientas skundžiasi dusuliu, jam užduodame 5 klausimus: 1. Ar dusulys nuolatinis ar priepuolinis. 2. Kokiomis sąlygomis užeina. 3. Kiek laiko trunka. 4. Nuo ko praeina ar palengvėja. 5. Dusulio metu kartu esantys kiti požymiai. BA būdingas priepuolinis dusulys, lydimas švilpimo krūtinėje: “sunku įkvėpti, bet dar sunkiau iškvėpti”. PATE (plaučių arterijos trombinei embolijai) būdingas priepuolinis dusulys, esant “švarių” plaučių fenomenui, t.y. auskultuodami plaučius negirdime nei sausų, nei drėgnų karkalų. Nuolatinis dusulys būdingas LOPL, plaučių emfizemai, širdies ligoms, sukeliančioms stazę mažajame kraujo apytakos rate. 1.1.5. Plaučių auskultacija 1.1.6.1. Bendrieji principai Plaučiai auskultuojami stetoskopu arba fonendoskopu. Stetoskopas neturi garsą stiprinančio įrenginio. Fonendoskopas turi membraną, kuri sustiprina garsą. Indikuotina auskultuoti stetoskopu šiais atvejais. 1. Plaukuotas krūtinės paviršius (plaukų krebždėjimas gali imituoti patologinius garsus). 2. Liesa, kaulėta krūtinės ląsta – fonendoskopo negalime glaudžiai prispausti prie krūtinės paviršiaus. Plaučių auskultacijos metodika: 1. Stetoskopo ar fonendoskopo paviršius turi būti šiltas (jeigu šaltas – prieš auskultuodami sušildome rankomis. 2. Paprašome ligonio giliai pakvėpuoti per burną. 3. Stetoskopo varpelį ar fonendoskopo membraną glaudžiai pridedame prie krūtinės ląstos paviršiaus ir laikome dviem pirštais 4. Stetoskopas ar fonendoskopas vienoje vietoje laikomas tol, kol tiriamasis asmuo du katus įkvepia ir iškvepia; po to perkeliamas į kitą vietą. 5. Klausomi ir įvertinami įkvėpimo ir iškvėpimo fazės metu girdimi garsai, jų pobūdis, trukmė; nustatome, ar garsai geriau girdimi įkvepiant ar iškvepiant. 6. Plaučiai auskultuojami tuose taškuose, kaip ir atliekant palyginamąją perkusiją – iš pradžių priekyje, pradedant nuo viršūnių, toliau šonuose ir nugaroje. 7. Nustatome kvėpavimo pobūdį ir pašalinius ūžesius. 8. Auskultuojant nugarą, rankos priekyje sukryžiuojamos, kad atitoltų mentės. Plaučių auskultacijos etapai: 1. Kvėpavimo garso įvertinimas. 2. Patologinių garsų įvertinimas. 3. Auskultacija forsuoto iškvėpimo metu. Ligonio paprašome įkvėpti ir staiga iškvėpti. Forsuoto iškvėpimo metu auskultuojame tarpumentyje. Forsuotas iškvėpimas sergantiesiems bronchine astma gali išprovokuoti sausų švilpiančių karkalų atsiradimą. 4. Jeigu nustatome patologinių garsų, tiriame bronchofoniją. Bronchofonija – tai krūtinės ląstos auskultavimas, kai ligonis šnabžda ar kalba (šnabždesio arba kalbos auskultavimas).Tiriame visame plaučių plote, simetriškose vietose: iš pradžių priekiniuose, paskui šoniniuose ir nugariniuose paviršiuose. Ligonio prašoma kelis kartus pašnabždomis žemu balsu ištarti “trisdešimt trys”. Auskultuodami turime prisiminti 3 svarbius oro judėjimo kvėpavimo takuose principus: 1. Alveolės (plaučių audinys) veikia kaip filtras, silpninantis garsą, susidariusį gerklose, trachėjoje, bronchuose. 2. Plaučių audinio konsolidacija pagerina garso plitimo sąlygas. 3. Kuo patologinis židinys toliau nuo fonendoskopo membranos ar stetoskopo, tuo mažiau šansų išgirsti patologinius garsus. 3.1.6.2. Normalūs kvėpavimo garsai 1. Bronchinis. 2. Bronchovezikulinis. 3. Vezikulinis. 4. Trachėjinis. Bronchinis – tai skardus garsas, susidarantis gerklose, girdimas ties trachėja iš priekio ir tarp menčių III-IV krūtinės slankstelio aukštyje. Bronchovezikulinis kvėpavimo garsas yra bronchinio ir vezikulinio garsų derinys. Girdimas dviejose vietose: Priekyje I ir II-ame tarpšonkauliniame tarpe. Nugaroje – tarp menčių. Vezikulinis - tai švelnus, žemas garsas. Anksčiau buvo manoma, kad šis garsas susidaro orui patenkant į alveoles ir smulkiuosius bronchus. Pastaruoju metu nustatyta, kad plaučių audinys atlieka filtro vaidmenį ir susilpnina garsą, susidariusį bronchuose. Vezikulinio kvėpavimo inspiracija gerokai ilgesnė už ekspiraciją (3:1). Vezikulinis kvėpavimas girdimas visuose klausymosi taškose, išskyrus ten, kur girdimas bronchinis ar bronchovezikulinis kvėpavimas. Trachėjinis garsas girdimas ties ekstratorakaliniu trachėjos segmentu. Tai labai aukštas garsas. 3.1.6.3. Kvėpavimo garso patologija Galimi šie patologiniai kvėpavimo garso variantai: • Vezikulinis alsavimas susilpnėja visuose klausymosi taškuose šiais atvejais: 1. Sustorėjusi krūtinės ląstos siena dėl didelio raumenų išsivystymo ar nutukimo. 2. Sumažėjęs plaučių audinio elastingumas (emfizema). 3. Ligonis silpnai (paviršutiniškai) kvėpuoja. 1. Skystis pleuros ertmėje. 2. Oras pleuros ertmėje. 3. Vienpusis diafragmos paralyžius. Vezikulinis kvėpavimas gali sustiprėti lokaliai ir visuose klausymosi taškuose. • Vezikulinis kvėpavimas sustiprėja visuose klausymosi taškuose šiais atvejais: 1. Pacientas giliai kvėpuoja. 2. Neišvystyti krūtinės ląstos raumenys ir nėra poodinio riebalinio sluoksnio. 3. Kūdikiams ir vaikams (plona krūtinės ląstos siena, labai geras plaučių audinio elastingumas). 4. Susiaurėję smulkieji bronchai (BA, LOPL atvejais). Lokaliai vezikulinis alsavimas gali susilpnėti dėl židininės plaučių audinio konsolidacijos (pneumonija, navikas). • Vezikulinis kvėpavimas gali išnykti dėl 3 priežasčių: 1. Bronchiolių obstrukcijos gleivėmis sunkaus BA priepuolio metu (“nebylieji plaučiai”). 2. Oras pleuros ertmėje (pneumotoraksas). 3. Didelis skysčio kiekis pleuros ertmėje. • Bronchinis alsavimas normos atvejais periferinėse plaučių dalyse negirdimas. Bronchinis alsavimas gali būti girdimas tose dalyse, kur jo neturi būti dėl 2-jų priežasčių: 1. Labai pagerėja garso plitimo sąlygos – plaučių audinio konsolidacija (dažniausiai dėl pneumonijos). 2. Sutrumpėja garso plitimo kelias (kai plaučiuose susidaro ertmių – sergant kavernine ir fibrokavernine tuberkulioze, išsivalius plaučių abscesui).Bronchinis alsavimas girdimas tik tada, kai bronchas laisvas! Jeigu bronchas užspaustas ar užkimštas, alsavimas susilpnėja. • Bronchovezikulinis kvėpavimas – tai sustiprėjusio vezikulinio ir silpno bronchinio kvėpavimo derinys. Šis alsavimas girdimas esant vidutinio laipsnio plaučių audinio konsolidacijai – židininė pneumonija, besirezorbuojanti skiltinė pneumonija. • Amforinis bronchinis kvėpavimas primena garsą, kuris susidaro pučiant į tuščią butelį (būdingas didelėms ertmėms). Amforinį bronchinį kvėpavimą galima išgirsti sergantiesiems kavernine ir fibrokavernine tuberkulioze, išsivalius plaučių abscesui. 3.1.6.4. Patologiniai kvėpavimo garsai (papildomi ūžesiai) Patologiniai kvėpavimo garsai klasifikuojami, atsižvelgiant į garso trukmę ir pobūdį. Garsai, kurių trukmė ilgesnė nei 200 ms, vadinami užsitęsusiais, “muzikaliaisiais”. Garsai, kurių trukmė yra mažiau nei 20 ms, laikomi “nemuzikaliais”, trumpo skambėjimo garsai. Užsitęsę, “muzikalieji” garsai gali būti aukšto ir žemo tembro. Užsitęsę, “muzikalieji”, aukšto tembro garsai primena švilpimą, cypimą, o žemo tembro – pleuros gurgždėjimą. Taigi užsitęsę (ilgai trunkantys) papildomi garsai klasifikuojami: 1. Sausi karkalai (angl.” Wheezes”). 2. Pleuros trinties garsas. Trumpos trukmės garsai klasifikuojami: 1. Drėgni karkalai. 2. Krepitacija. Sausi karkalai – tai švilpimą, cypimą ar birzgimą primenantis garsas. Jis susidaro dėl bronchų susiaurėjimo, sąlygojamo spazmo ir edemos. Sausi karkalai girdimi ir įkvėpimo, ir iškvėpimo metu. Sausų karkalų sumažėja po kosulio (jeigu pacientas gerai atsikosi). Sausi karkalai dar klasifikuojasi pagal garso tembrą: 1. Sausi švilpiantys ( > 400 Hz). 2. Sausi birzgiantys ( 1 ms). 2. Vidutiniai ( ~ 1 ms). 3. Smulkūs ( 5 mm. Jo trukmė ≥ 0,04 s. QS kompleksas rodo, kad nekrozės židinys yra transmuralus, nors ne visada. Patologinis Q esant subendokardiniam MI būna tik tada, kai nekrozė apima ne mažiau kaip ½ pažeisto skilvelio sienelės. Patologinio Q dantelio kriterijai tinka visoms derivacijoms, išskyrus aVF, kurioje gilus, bet ne platus Q dantelis gali būti ir normos metu, ypač nutukusiems asmenims, o V1 derivacijoje gali būti ir QS formos kompleksas. Tačiau, jeigu patologinisQ dantelis registruojamas tuo pat metu III ir aVF derivacijose ir nesikeičia įkvėpimo metu (įkvėpus dėl diafragmos nusileidimo pakinta širdies anatominė ir elektrinė ašys) jis turi būti vertinamas kaip patologinis. Taip pat gilus Q dantelis gali būti registruojamas asteniškiems asmenims. Pažeidimą EKG rodo ST segmento dislokacija žemyn aba į viršų nuo izoelektrinės linijos. Įvykus subendokardiniam pažeidimui bus horizontali ST segmento dislokacija žemyn (ST depresija), difūziniam pažeidimui – ST segmento dislokacija į viršų nuo izoelektrinės linijos (ST elevacija). Dažniausiai ST segmento dislokacija į viršų yra tiesioginis difūzinio pažeidimo požymis, o ST dislokacija žemyn priešingose MI židiniui derivacijose – šio pažeidimo atspindys, vadinamas reciprokiniu požymiu. Tačiau, tai gali būti ir įvykusio MI priešingos sienelės subendokardinių sluoksnių pažeidimo požymis. Išemiją EKG rodo T danteliopokyčiai, aprašyti aukščiau. Yra skiriama: 1. Q bangos (Q plius) miokardo infarktas, kai EKG registruojami patologinis Q dantelis ar QS formos kompleksas. 2. Be Q bangos (Q minus) miokardo infarktas, kuris apima 225 g/per dieną. Pagal etiologiją viduriavimas gali būti kelių tipų. - osmozinis – žarnų spindyje susikaupia blogai rezorbuojamos medžiagos, kurios padidina išmatų osmozinį slėgį, lyginant su kraujo osmoziniu slėgiu, todėl skystis traukiamas į žarnos spindį. Būdinga porezekcinėms skrandžio ligoms, lėtiniam pankreatitui, fermentopatijoms (ypač laktazės nepakankamumui) taip pat vartojant sorbitolį, laktuliozę. • sekrecinis – tai dažniausia viduriavimo priežastis. Toksinės ar infekcinės medžiagos dirgina žarnos gleivinę, pastaroji pradeda sekretuoti eksudatą į žarnos spindį. Sekrecinį viduriavimą sukelia toksinai (apsinuodijus maistu), šlapalas, esant inkstų funkcijos nepakankamumui, tulžies rūgščių malabsorbcija, specifinė infekcija (salmoneliozė, dizenterija), taip pat disbakteriozė, grybeliai (candida), opinis kolitas, spindulinis enteritas ir kt. • uždegiminis (eksudacinis). Jo priežastis yra uždegiminiai žarnų gleivinės pokyčiai. Sukelia mikroorganizmai. Uždegimo metu išsiskiria mediatoriai stimuliuojantys sekreciją, susilpnėja absorbcija, dėl kraujagyslių pažeidimo iš kapiliarų išsiskiria baltymai, atsiranda išopėjimų, vyksta eksudacija iš kapiliarų ir limfinių takų. Būna sergant enteritu, kolitu ( bakteriniu, virusiniu, parazitiniu), maisto alergija, opiniu kolitu, Krono liga, spinduliniu enteritu ir kolitu. Uždegiminiam viduriavimui būdinga: išmatose yra leukocitų, dažnai gali būti eritrocitų. Gali būti bendri uždegimo požymiai, pav. karščiavimas. - malabsorbcinis – kai pažeista žarnų gleivinė blogai rezorbuoja normaliai lengvai įsisavinamas medžiagas. Tai būdinga celiakinei ligai, lėtiniam pankreatitui, po didelės apimties plonosios žarnos rezekcijos. - hipermotorinis – žarnyno turinys labai greitai praeina pro storąją žarną, skysčiai nespėja rezorbuotis ir ligoniai tuštinasi skystomis išmatomis. Būdinga dirglios storosios žarnos sindromui, motorikos sutrikimui sisteminių ligų (sklerodermijos) atvejais, sergant cukralige, hipertireoze. Ligonio, kuris skundžiasi viduriavimu klausiama: 1) kiek kartų per parą tuštinasi; 2) ar viduriavimas produktyvus; 3) ar nepastebėjo išmatose kraujo ir gleivių. Įvertinus gautus atsakymus, sąlyginai galima skirti du klinikiniai viduriavimo tipai: 1) enteritinis ir 2) kolitinis. Enteritiniam viduriavimui būdinga: 1) tuštinimasi 2-5 kartus paroje; 2) viduriavimas produktyvus; 3) išmatose nėra kraujo, gleivių ir pūlių. Enteritinis viduriavimas būdingas plonųjų žarnų uždegimui (enteritui). Kolitiniam - 1) tuštinamasi labai dažnai 10-12-15 kartų per parą; 2) viduriavimas neproduktyvus; 3) išmatose esti kraujo ir gleivių Labai dažnai ligonius vargina atkaklūs tenezmai. Būdingas storosios žarnos uždegimui (kolitui). Gali būti ir taip vadinamas pseudoviduriavimas, kai ligoniai dažnai tuštinasi, bet suformuotomis išmatomis, arba dažnai ir skystomis išmatomis, bet išmatų masės kiekis per dieną yra 1 karto). Būdinga prostatos adenomai, taip pat esti širdies nepakankamumo atvejais ar vakare gausiai išgėrus skysčių. Anurija – absoliuti, kai visai neskiriamas šlapimas, arba kai paros diurezė 2500 ml per parą, > 80 išgerto skysčių kiekio). Būdinga: a) inkstų ligų metu, kai mažėja pabrinkimai; b) ūminio inkstų nepakankamumo poliurijos stadijai; c) cukriniam ir necukriniam diabetui; d) vartojant diuretikus; e) sveikiems asmenims išgėrus daug skysčių. Šlapimo nelaikymas (incontinentio urinae) būdingas CNS pažeidimams, traumoms, genitalijų pažeidimams. Šlapimo susilaikymas ( retensio urinae) būdingas prostatos adenomai, vėžiui, moterims, esant genitalijų patologijai, sunkioms centrinės nervų sistemos ligoms. Nepainioti su anurija, nes retensio urinae atvejais šlapimo pūslė perpildyta ir kateterizuojant išbėga daug šlapimo. Nevalingo šlapinimosi naktį (enuresis nocturna) priežastimi gali būti psichinės traumos, sulėtėjęs psichinis brendimas, laiku neišugdyti higienos įpročiai, kartais įgimti nugaros smegenų ir stuburo pažeidimai. Dažniau šlapimo nelaiko vaikai, ypač berniukai. 7.1.1.5. Kiti simptomai Sergantys inkstų ligomis neretai skundžiasi: 1) regėjimo sutrikimais. Tai būdinga toms inkstų ligoms, kurios sukelia arterinę hipertenziją ir inkstų funkcijos nepakankamumą; 2) dispepsiniais reiškiniais – blogu apetitu, šleikštuliu, pykinimu, vėmimu, viduriavimu. Šie reiškiniai susiję su inkstų nepakankamumu . 3) karščiavimu – sergant inkstų vėžiu, karščiavimas su ryškiu šaltkrėčiu – ūminiam pielonefritui. 4) dusuliu – dažniausiai nuolatiniu, įvairaus intensyvumo. Dusulys susijęs: a) su kairiosios širdies nepakankamumu, atsiradusiu dėl hipertenzijos ir hipervolemijos; b) anemija dėl eritropoetino sumažėjimo lėtinio inkstų nepakankamumo atvejais; c) uremija (šlapalo ir kitų azotinių medžiagų susilaikymas organizme, acidozė); 5) svorio kritimu, silpnumu, kaulų-sąnarių skausmais ir kitais nespecifiniais nusiskundimais (vėžys, inkstų nepakankamumas). 7.1.8.1.Makroskopinis šlapimo tyrimas Bendrieji reikalavimai: 1) tyrimui imama pirmoji rytinė šlapimo porcija; 2) apiplaunami išoriniai lytiniai organai (išvengti medžiagos užteršimo); 3) šlapimas surenkamas į švarų, sausą indą (ne mažiau 100 ml); 4) imama šlapimo srovės vidurinė porcija (valomasis srovės efektas); 5) tiriamas šviežias šlapimas. Vertinamas šlapimo kiekis, spalva, skaidrumas,kvapas. Normalaus šlapimo ypatybės yra tokios: 1) paros kiekis 1-1,5 litro ( 80 suvartoto skysčių kiekio); 2) gelsvos spalvos; 3) skaidrus; 4) specifinio kvapo. Šlapimo spalva priklauso nuo koncentracijos ir priemaišų. Esant poliurijai, šlapimas gelsvas, šiaudų spalvos, esant oligurijai – tamsesnis. Šlapimą gali nudažyti maistas, įvairūs vaistai. Patologiniais atvejais galimi šie pokyčiai: 1) sumažėjęs (oligurija) ar padidėjęs (poliurija) paros šlapimo kiekis; 2) rausvas ar raudonas šlapimas (hematurija); 3) tamsaus alaus spalvos (bilirubinurija); 3) drumstas (baltymas šlapime, druskos, bakterijos); 4) amoniako kvapas ( ilgai pastovėjęs, dėl šlapalą skaidančių bakterijų poveikio). 7.1.8.2.Fizinis šlapimo tyrimas Nustatoma šlapimo pH ir santykinis tankis. Šlapimo pH priklausomai nuo mitybos svyruoja tarp 4,8-7,0; pH 7,0 (šarminis šlapimas) – mėsos nevalgantiems vegetarams; be to šlapimo pH keičia šlapimo takų infekcija (proteus), gausus vėmimas, diuretikai. Šlapimo santykinis tankis priklauso nuo šlapime ištirpusių medžiagų kiekio. Svarbiausia medžiaga, nulemianti sveiko žmogaus šlapimo santykinį tankį, yra šlapalas (urea). Šlapimo santykinis tankis matuojamas urometru. Sveiko žmogaus (normalaus skysčių režimo sąlygomis) santykinis tankis paros bėgyje svyruoja nuo 1,010 iki 1,025. Rytinio šlapimo santykinis tankis esti didžiausias, naudojant daugiau skysčių, jis mažėja, ribojant skysčius, prakaituojant – didėja. Tai normalūs svyravimai. Santykinis tankis, paros bėgyje neviršijantis 1,015, vadinamas hipostenurija; nuolat žemas nekintantis atskiruose tyrimuose (monotoniškas) 1,010-1,012 ir 1,025) būdingas cukriniam diabetui (gliukozurija) ir esant proteinurijai. 7.1.8.3.Biocheminis šlapimo tyrimas 7.1.8.3.1.Gliukozė Gliukozės atsiradimas šlapime vadinamas gliukozurija. Visa į pirminį šlapimą filtracijos metu patenkanti gliukozė sveiko žmogaus inkstuose reabsorbuojama, todėl galutiniame šlapime jos nėra.Dažniausios gliukozurijos priežastys yra šios: • cukrinis diabetas (nekompensuotas) • kitos kilmės hiperglikemijos (tirotoksikozė, stresas, smegenų navikai, encefalitas, impresiniai kaukolės lūžiai, intrakranijinės kraujosrūvos ir kt). Gliukozurija hiperglikemijos atveju atsiranda tada, kai glikemija > 8,8 mmol/l. • inkstinė gliukozurija - be hiperglikemijos (gliukozė kraujyje 3,33-5,55 mmol/l kapiliariniame kraujyje ir 4,2-6,1 mmol/l – serume). .1.8.3.2.Ketoninės medžiagos Ketonai – tai nepilno riebalų metabolizmo produktai, kurių buvimas sukelia metabolinę acidozę. Dažniausiai nustatomas acetonas. Ketonų radimas šlapime vadinamas ketonurija. Gali būti, esant cukriniam diabetui (nekompensuotam), nėščiųjų toksikozei, alkoholinei intoksikacijai, badaujant. 7.1.8.3.3.Baltymas šlapime Baltymo radimas šlapime vadinamas proteinurija. Sveikų suaugusių žmonių baltymų ekskrecija su šlapimu vidutiniškai siekia 80mg/24 h (įvairių autorių duomenimis 50-150 mg/24 h). Sveiki vaikai ir paaugliai ekskretuoja daugiau baltymo. Sveiko žmogaus šlapimo baltymai susidaro iš trijų šaltinių: 1) plazmos baltymų, praėjusių glomerulinį filtrą ir nesireabsorbavusių kanaliukuose; 2) inksto audinių baltymų, sekretuojamų kanaliukų ląstelių; 3) šlapimo takų baltymų, sekretuojamų šlapimo pūslės, šlapimtakių. Sveiko žmogaus šlapime randama 50 plazmos ir 50 inkstų bei šlapimo pūslės baltymų. Albuminai yra pagrindinis plazmos baltymas ekskretuojamas su šlapimu. Be jo, į šlapimą išsiskiria imunoglobulinai (IgA ir IgG). Baltymo kiekį tikslingiausia tirti rytiniame šlapime, būtinai tiriamas šviežias šlapimas kartu mikroskopuojant nuosėdas (ieškoma forminių kraujo elementų). Jeigu proteinurija viršija 100 mg/l, tikslinga ištirti baltymo kiekį paros šlapime. Baltymo nustatymui šlapime naudojami urostiksai – specialios juostelės impreguotos reagentais, žymima “+”. +- atitinka 30 mg/100 ml 2+ - 100 mg/100 ml 3+ - 300 mg/100 ml 4+ - 1000 mg/100 ml Esant reikalui elektroforezės būdu nustatomas atskiros baltymų frakcijos. Pagal per parą išskiriamo baltymo kiekį proteinurija gali būti: • saikinga, maža ( 3500 mg/24 h). Ji dar vadinama nefrozine. Skiriami 2 klinikiniai proteinurijos variantai: 1. intermituojanti (atsitiktinė, nepastovi) 2. persistuojanti (stabili) Intermituojanti proteinurija paprastai yra nedidelė, nepastovi. Jos priežastys yra šios: • didelis fizinis krūvis (sportininkams, maratonininkams, boksininkams) • ortostatinė (ilgas stovėjimas ar vaikščiojimas), šiuo atveju rytiniame šlapime baltymo nerandama • karščiavimas. Persistuojanti - patologinė proteinurija klasifikuojama pagal ją sukėlusį patofiziologinį mechanizmą: 1) glomerulinė; 2) tubulinė; 3) perpildymo; 4) audinių. Glomerulinė – sutrikęs glomerulų pralaidumas plazmos baltymams. Dažniausia didelė arba vidutinė. Jos priežastys yra pirminės ir antrinės glomerulų ligos (medikamentinės, alerginės, jungiamojo audinio ligų – raudonoji vilkligė, vaskulitų atvejais). Kanalėlinė (tubulinė) – sutrikusi baltymo reabsorbcija proksimaliniuose kanalėliuose. Ji svyruoja nuo 200 mg iki 2000 mg/24 h ir sudaryta iš žemo molekulinio svorio baltymų ( alfa1 ir beta2 mikroglobulinai). Jos priežastys yra tubulointersticinės ligos (pielonefritas, intersticinis nefritas) bei medikamentinės, toksinės ir įgimtos nefropatijos. Perpildymo – padidėjęs susidarymas organizme žemo molekulinio tankio baltymų, kurie filtruojasi tokiais kiekiais, jog kanalėliai nesuspėja reabsorbuoti. Būdinga mielominei ligai. Audinių – susijusi su struktūriniais, uždegiminiais ar neoplastiniais procesais šlapimo takuose. Paprastai saikinga. Būdinga šlapimo takų uždegimui, navikams. 7.1.8.4.Mikroskopinis šlapimo tyrimas Mikroskopinio tyrimo metu tiriamos šlapimo nuosėdos, gautos centrifuguojant šlapimą. Nustatomas kraujo forminių elementų (eritrocitų, leukocitų), epitelio, cilindrų, kristalų, skaičius mikroskopo regėjimo lauke. Dabartiniu metu naudojamas tyrimas automatiniu analizatoriumi. Automatinis analizatorius ir mikroskopija negali vienas kito pakeisti. 7.1.8.4.1.Eritrocitai šlapime Normaliai mikroskopuojant šlapimo nuosėdos eritrocitų neturi būti arba jie neviršija 1 r/l. Jei eritrocitų nustatoma regėjimo lauke daugiau – hematurija. Pagal kraujavimo intensyvumą skiriama mikrohematurija ir makrohematurija. Esant mikrohematurijai šlapimo spalva nepakitusi, eritrocitai randami tik mikroskopuojant, makrohematurijos atvejais - šlapimas mėsos nuoplovų spalvos. Regimai raudona šlapimo spalva atsiranda į 500 ml šlapimo patekus vos 0,2 ml kraujo. Hematurijos šaltiniui patikslinti naudojamas trijų indų mėginys: ligonis vieno šlapinimosi metu surenka šlapimą į 3 indus: šlapinimosi pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Jei hematurija nustatoma I inde ( pradinė) – šlaplės patologija, jei III-me (terminalinė) - šlapimo pūslės patologija, kai eritrocitų randame visuose trijuose induose – inkstų patologija. Hematurijos nereikia painioti su hemoglobinurija – Hb atsiradimas šlapime dėl intravazalinės hemolizės – šlapimo spalva raudonai-juoda, eritrocitų šlapime nerandama ir su mioglobinurija – dėl raumenų pažeidimo – šlapimas rausvai rudas, eritrocitų nerandama. Hematurija būdinga glomerulų, kanalėlių, intersticinio inkstų audinio pažeidimui, inkstų akmenligei, tuberkuliozei, navikams, šlapimo pūslės, šlaplės, šlapimtakių pažeidimui, taip pat padidėjus kraujagyslių pralaidumui, esant krešumo sutrikimams, vartojant antikoaguliantus. 7.1.8.4.2.Leukocitai šlapime Normos atveju mikroskopuojant šlapimo nuosėdas randami pavieniai leukocitai – vyrams iki 2-jų regėjimo lauke, moterims iki 4 r/l. Padidėjęs leukocitų skaičius šlapime vadinamas leukociturija, jei leukocitų šlapime daug, šlapimas įgauna gelsvai drumstą spalvą, vyrauja neutrofilai – vadinama piurija. Skiriama 2 leukociturijos tipai: 1. infekcinė (bakterinė) – vyrauja neutrofilai, visada esti ir bakteriurija, randami ir leukocitiniai cilindrai. Būdinga šlapimo takų infekcijai (pielonefritui, cistitui, inkstų tuberkuliozei, prostatitui). 2. aseptinė – santykinai daugėja limfocitų, eozinofilų, nebūna bakteriurijos. Būdinga poūmiam ir paūmėjusiam glomerulonefritui, nefropatijoms. 7.1.8.4.3.Bakterijos šlapime Normaliai šlapime bakterijų nerandama. Jei mikroskopuojant jos matomos, jų buvimas žymimas pliusais (+), o pats faktas patikslinamas ir sukėlėjas identifikuojamas bakteriologinio šlapimo tyrimo metu. Imama šlapimo srovės vidurinė porcija ( po genitalijų tualeto) į sterilų indą, sėjama 1 ml šviežio šlapimo. Bakteriurija – daugiau nei 105 (100 000) bakterinių kūnelių 1 ml šlapimo. Jei šlapimo pasėlis teigiamas, pageidautina tyrimą pakartoti, po to identifikuojamas bei nustatomas jautrumas antibiotikams. 7.1.8.4.4.Cilindrai Tai inkstų kanalėliuose sukrešėjusių baltymų atspaudai. Cilindrų tipas priklauso nuo to, kokios šlapimo sudėtinės dalys ( eritrocitai, leukocitai, epitelis ir kt.) nusėda juos sudarančiuose baltymuose. Normaliai sveiko žmogaus šlapime cilindrų nėra arba gali būti 0-1 hialininis cilindras regėjimo lauke. Randamas didesnis hialininių ar kitokių cilindrų kiekis šlapimo nuosėdose vadinamas cilindrurija. Patologiniais atvejais randami: • hialininiai cilindrai patognomiški proteinurijai • eritrocitiniai cilindrai rodo, kad eritrocitai yra iš inkstų • leukocitiniai cilindrai – pielonefritui, intersticiniam nefritui • epiteliniai (vėliau virsta grūdėtais ir vaškiniais ) – nefroziniam sindromui, gali atsirasti po ūminės anurijos. 7.1.8.4.5.Epitelinės ląstelės Normaliai randamos tik pavienės plokščio epitelio ląstelės. Labai didelis plokščio epitelio kiekis šlapime dažniausiai rodo šlapimo užteršimą iš greta esančių sričių. 7.1.8.4.6.Kristalai (druskos) šlapime Šlapimo nuosėdose gali būti pavieniai druskų kristalai. Didesnis druskų kiekis vadinamas kristalurija – yra didelė inkstų akmenligės tikimybė. Šlapimo nuosėdose galima rasti fosfatų – sutrikus medžiagų apykaitai ir gausiai vartojant pieno produktus, ypač, kai šlapimo pH apie 7,0; uratų – gausiai vartojant gyvulinės kilmės maistą, sergant podagra, psoriaze; oksalatų – vartojant daug oksalo rūgšties turinčių produktų (rūgštynės, rabarbarai, šokoladas), po žarnų rezekcijos. Esant šlapimo infekcijai gali formuotis taip vadinami “trigubi fosfatiniai akmenys” sudaryti iš Ca, Mg ir amonio druskų, tuomet šlapimas esti šarminis, akmenys dažniau formuojasi kuomet sutrikdytas šlapimo nutekėjimas. 7.2.6. Sparčiai progresuojančio glomerulonefrito sindromas Tai glomerulonefritas su sparčiai progresuojančiu inkstų funkcijos nepakankamumu. 40 atvejų pasireiškia pavasarį ir vasarą. 4 savaites po persirgtos infekcijos. Eiga gali būti klastinga, pradžioje primena virusinę infekciją. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, karščiavimu, pykinimu, vėmimu, sąnarių skausmais. Šlapimo tyrime stebima proteinurija, hematurija, greitai progresuojanti oligurija, didėja azotinių medžiagų kiekis kraujyje (azotemija) kreatinemija. . Kraują gaminančių organų sistema 8.1. Pagrindiniai tyrimo metodai 8.1.1. Apklausa Pagrindiniai kaujo ligomis sergančiųjų nusiskundimai yra šie: 1) bendras silpnumas, galvos skausmai, svaigimas, mirgėjimas akyse, ūžimas ausyse, mieguistumas. Šie nusiskundimai yra susiję su anemija – (deguonies stoka hipoksija) ir jų intensyvumas priklauso nuo mažakraujystės laipsnio ir išsivystymo staigumo. Sunkiais atvejais, taip pat dėl hipoksijos ligonis gali skųstis širdies plakimais, dusuliu, ypač paryškėjančiu fizinio krūvio metu. Minėti nusiskundimai galimi ir kitų ligų metu, pav. sergant piktybiniais navikais, esant smegenų pakenkimui ir bet kurių kitų situacijų metu, kai sumažėja Hb ir eritrocitų kiekis kraujyje; 2) kraujavimai iš vidaus organų (nosies, dantenų, inkstų, skrandžio, žarnyno, genitalijų, plaučių) ir kraujo išsiliejimai odoje. Kraujuojama kai: a) sumažėja trombocitų periferiniame kraujyje; b) sutrinka krešėjimas; c) padidėja kraujagyslių pralaidumas; 3) karščiavimas. Karščiavimas gali būti febrilinis (kūno t0 > 380 C), subfebrilinis ( 98 ft – makrocitai 31 pg – hiperchromija MCH rodiklio sumažėjimo ir padidėjimo interpretacija tokia pat, kaip ir MCV. • MCHC – vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (Mean Cell Hemoglobin Concentration). Norma: 330-370 g/l (33-37 g/dl). MCHC sumažėja sunkių hipochrominių (dažniausiai geležies stokos) anemijų atvejais. MCHC padidėjimas dažniausiai rodo sergančiuosius paveldėta mikrosferocitoze analizatoriaus kalibravimo netikslumus. • Morfologiniai eritrocitų pokyčiai. Normaliai kraujo tepinėlyje eritrocitai yra be branduolio, vienodo didumo, vienodos formos, vienodo nusidažymo. Patologiniais atvejais stebimi šie morfologiniai eritrocitų pokyčiai: a) anizocitozė – eritrocitų dydžio svyravimai (anemijos); b) poikilocitozė –eritrocitų formos svyravimai; c) anizochromija – nevienodas eritrocitų nusidažymas; d) hiperchromija - intensyvesnis eritrocitų nusidažymas (megaloblastinė anemija); e) hipochromija - blyškesnis eritrocitų nusidažymas (geležies stokos anemijos); f) Jolly (Žoli) kūnai, Cabot (Kebo) žiedai – eritrocitai su branduolio liekanomis (megaloblastinė anemija, po splenektomijos). • Retikuliocitai Retikuliocitas yra jaunas, nesubrendęs eritrocitas. Norma: 0,2-1,8 (absoliučiais skaičiais – 30-80x109/l). Retikuliocitų skaičius leidžia nustatyti regeneracinį rezervą. Retikuliocitų sumažėja: a) aplazijos metu; b) metastazių į kaulų čiulpus; c) negydytos vitamino B12 stokos anemijos atvejais. Retikuliocitų padidėja: a) hemolizės atv., b) visų anemijų regeneracijos fazėje; c) audinių hipoksijos nukraujavimo; d) kai dirginami kaulų čiulpai (metastazės kaulų čiulpuose, hipoplazija). • Osmozinis eritrocitų trapumas (osmozinis eritrocitų rezistentiškumas). Norma: hemolizės pradžia 0,42-0,46 hemolizės pabaiga 0,30-0,34 Sumažėjęs eritrocitų rezistentiškumas būdingas įgimtai mikrosferocitinei hemolizinei anemijai. 8.2.5.1.2. Hemoglobino kiekis (HGB) Hemoglobino nustatymas – vienas dažniausių laboratorinių tyrimų. Hemoglobinas pagrindinis eritrocitų komponentas. Norma: moterys 123-153 g/l (12,3-15,3 g/dl) Vyrai 140-175 g/l (14,0-17,5 g/dl) Hemoglobino sumažėja: a) sergant bet kurios kilmės anemija; b) hiperhidratacijos atvejais. Hemoglobino padidėja: a) esant deguonies trūkumui audiniuose (obstrukcinės plaučių ligos, plautinė širdis, įgimtos širdies ydos, hipoksija kalnuose); b) suintensyvėjus eritropoetino gamybai (inkstų policistozė, inkstų navikai, gydymas steroidais, Cushing sindromas); c) eritremijos atvejais; d) dehidratacijos atvejais. 8.2.5.1.3. Hematokritas (HCT) Hematokritas – procentais išreikštas kraujo forminių elementų ir plazmos tūrio santykis. Norma: moterys 35-47 vyrai 40-52 Hematokritas sumažėja: a) anemijų atvejais; b) hiperhidratacijos atvejais. Hematokritas padidėja: a) eritremijos atvejais; d) dehidratacijos atvejais (žiūr. eritrocitai, hemoglobinas). 8.2.5.1.4. Leukocitai (WBC – white blood cells) Leukocitus sudaro penkios ląstelių klasės: limfocitai, neutrofilai (lazdeliniai ir segmentuoti), eozinofilai, bazofilai ir monocitai. Gali būti vartojami ir tokie terminai: granuliocitai ( neutrofilai, bazofilai, eozinofilai) ir agranuliocitai (limfocitai ir monocitai). Norma: 4,0-10,0x109/l. Leukocitų padidėja šiais atvejais: a) bakterinė infekcija (vyrauja neutrofilai); b) virusinė infekcija (vyrauja limfocitai); c) piktybiniai navikai (vyrauja neutrofilai); d) jungiamojo audinio patologija (reumatoidinis artritas, kolagenozės); e) alergija (vyrauja eozinofilai); f) kitos priežastys (leukemija – atsiranda blastų) ir kt. Leukocitų sumažėja: a) virusinė infekcija; b) tirotoksikozė; c) anemijos (aplazinė, vit.B12 stokos); d) medikamentai (citostatikai, neuroleptikai, trankviliantai). • leukograma – leukocitų klasių procentinis santykis. Norma: bazofilai 0-1 (abs.sk. 0,01-0,25x109/l) Eozinofilai 1-5 (abs.sk. 0,03-0,44x109/l) Lazdeliniai 1-5 } neutroflai (abs.sk. 1,5-4,5x109/l) Segmentuoti 40-70 } Limfocitai 20-45 (abs.sk. 1,0-4,5x109/l) Monocitai 3-9 (abs.sk. 0,05-0,75x109/l) Leukogramos norma labai priklauso nuo ligonio amžiaus. • Eozinofilai Eozinofilų padidėjimas – eozinofilija – esti: a) medikamentinė; b) sukelta alerginių ligų (bronchinė astma, dilgėlinė, alerginė sloga ir kt.); c) parazitinių ligų; d) jungiamojo audinio ligų; e) hipereozinofilinio sindromo atv.; Eozinofilų sumažėjimas – eozinopenija (aneozinofilija) neturi didelės diagnostinės reikšmės, gali būti stebima: a) sepsio atv.; b) ūmių infekcijų; c) traumų, nudegimų atvejais; d) gydant steroidiniais hormonais. • Bazofilai Bazofilų padidėjimas – bazofilija. Izoliuota būna retai. Padidėja kartu esant kitai patologijai – mielo proliferaciniam sindromui – eritremijai, lėtinei mieloleukemijai. • Neutrofilai (lazdeliniai ir segmentuoti). Neutrofilas yra pagrindinė organizmo ląstelė kovojanti su infekcija. Neutrofilų padidėjimas – neutrofiliją (neutrofiliozę) sąlygoja: a) bakterinė infekcija; b) ūmios ir lėtinės leukemijos; c) hemolizinė anemija; d) blužnies pašalinimas; e) kitos ligos (jungiamojo audinio, piktybiniai navikai, metabolinės – endokrininės ligos). Sumažėjimas – neutropenija – dažniausiai esti medikamentinės (citostatikai, prieštraukuliniai vaistai, pusiau sintetiniai penicilinai, sulfanilamidai) ir virusinės infekcijos pasėkoje (gripas, hepatitas, ŽIV ir kt.). Procentinis lazdelinių neutrofilų ir kitų jaunesnių formų (metamielocitų, mielocitų, promielocitų) skaičiaus padidėjimas, vadinamas leukogramos nukrypimu į kairę . • Leukemoidinė reakcija – neutrofilų skaičiaus padidėjimas daugiau nei 25-30x109/, būdinga infekcijai, hemoragijai, piktybiniams navikams. Kartu randama daug jaunų nesubrendusių neutrofilinių leukocitų (mielocitų, metamielocitų). Leukemoidinės reakcijos reikia diferencijuoti nuo lėtinės mieloleukemijos. • Neutrofilų toksinis grūdėtumas - rodo bendro pobūdžio toksinį poveikį organizmui (infekcija, sepsis, navikai, apsinuodijimai). • Limfocitai Limfocitų padidėjimas – limfocitozė – būdinga: a) virusinei infekcijai; b) lėtinei limfoleukemijai ir ūmiai leukemijai; c) tuberkuliozei ir kt. Limfocitų skaičiaus sumažėjimas – limfopenija būdinga pancitopenijai, aplastinei anemijai, chemoterapijos ir spindulinio gydymo atvejais, alkoholizmui ir kt. • Monocitai Monocitų padidėjimą – monocitozę sąlygoja: a) infekcinė mononukleozė; b) bakterinė infekcija (tuberkuliozė, sifilis, infekcinis endokarditas); c) jungiamojo audinio ligos; d) sveikimo procesas po ūmių infekcijų ir kt. Sumažėjimas – monocitopenija – pasitaiko retai (gydant steroidais, po spindulinės terapijos). 8.2.5.1.5. Eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) Eritrocitų nusėdimo greičio norma priklauso nuo pasirinkto metodo (Westergren metodas ar Pančenkov), dalinai nuo ligonio amžiaus. Matuojant Westergren metodu ENG visada didesnis. Norma: Pančenkos metodu Westergen metodu Vyrai 1-10 mm/val. 1-15 mm/val. Moterys 2-15 mm/val. 2-20 mm/val. Vyresni nei 50 m. vyrai 3-15 2-20 mm/val. Vyresnės nei 50 m. moterys 3-25 3-30 mm/val. Vyresni nei 85 m. vyrai 3-25 3-30 mm/val. Vyresnės nei 85 m. moterys 4-35 4-42 mm/val. ENG padidėjimas būdingas: mielominei ligai, piktybinei limfomai, leukemijai, ryškiai anemijai, piktybiniams navikams, jungiamojo audinio ligoms, infekcinėms ir uždegiminėms ligoms. ENG padidėjimą paryškina hemoglobino (HGB) sumažėjimas. ENG sumažėjimas būdingas: eritrocitozei ir eritremijai, dehidratacijai, plautinei širdžiai, gydant kortikosteroidais, rūkoriams. Kadangi ENG padidėjimas stebimas daugelio ligų metu pastaraisiais metais dažniau naudojamas CRB ( C reaktyvinio baltymo nustatymas), kuris yra pranašesnis, nes : 1) CRB padidėja greičiau nei ENG; 2) CRB greičiau grįžta į normą sveikstant, o ENG gali išlikti padidėjęs keletą savaičių; 3) CRB nepriklauso nuo HGB kiekio ir eritrocitų dydžio; 4) ENG gali padidėti ir nesant uždegimo, pav. nėštumo metu. CRB norma – 0-10 mg/l. 8.2.6.1. Aneminis sindromas Aneminiu sindromu vadinamas derinys simptomų, kuriuos sukelia sumažėjęs hemoglobino ir eritrocitų skaičius. Pagrindiniai simptomai susiję su nepakankamu audinių aprūpinimu deguonimi (hipoksija). Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, galvos skausmais ir svaigimu, mieguistumu, sumažėjusiu fiziniu pajėgumu, dusuliu, širdies plakimais, krūtinės angina. Šie simptomai būdingi bet kurios kilmės anemijai. Jų išreikštumas priklauso nuo HGB ir eritrocitų skaičiaus, anemijos išsivystymo greičio ( juo staigiau vystosi anemija, tuo sunkiau ji toleruojama) ir gretutinių ligų (širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo nepakankamumas). Jei HGB > 100 g/l – hipoksijos požymiai atsiranda ar išryškėja tik fizinio krūvio metu, HGB 10 l. Dėl endokrininių ligų atsiradęs troškulys paprastai būna ryškus – paprastai ligoniai išgeria > 3 l skysčių. Troškulys būdingas šioms endokrininėms ligoms: 1. Cukrinis diabetas. 2. Necukrinis diabetas. 3.Kušingo liga ir sindromas. 1.1.5. Apetito padidėjimas Endokrininių ligų atveju apetito didėjimą lydi svorio didėjimas ar mažėjimas. Apetitas didėja, bet svoris mažėja šiais atvejais: 1. Cukrinis diabetas. 2. Tireotoksikozė. Apetitas didėja ir svoris didėja: 1. Alimentarinis nutukimas. 2. Kušingo liga ir sindromas. 3. Hipotalaminis sindromas. 4. Hiperinsulinizmas. 1.1.6. Emocijų ir mąstymo sutrikimai Impulsai iš endokrininės sistemos, ypač hipotalamuso, veikia CNS. Taip pat gali būti teigiamas medžiagų apykaitos metabolitų poveikis į CNS. Pacientai skundžiasi greitu nuovargiu, staigia nuotaikų kaita, dideliu nervingumu, tachipsichizmu arba vangia reakcija, susilpnėjusia atmintimi. Padidėjęs nervingumas, tachipsichizmas labiausiai būdingas tireotoksikozei. Šie požymiai gali pasireikšti ir susilpnėjus lytinių liaukų veiklai. Sulėtėjusi reakcija, bradipsichizmas būdinga susilpnėjusiai skydliaukės funkcijai – hipotireozei. Apskritai, emocijų ir mąstymo sutrikimai pasitaiko prie visų hormonų apykaitos sutrikimų. 1.1.7. Karščiavimas Endokrininėms ligoms būdingas subfebrilus karščiavimas, atsparus antipiretiniams vaistams. Toks karščiavimas būdingas: 1. Tireotoksikozei. 2. Ūminis ir poūmis tiroiditas. 3. Antinksčių ligos. 1.1.8. Odos ir jos spalvos pokyčiai Galimi šie odos ir jos spalvos pokyčiai: 1.Drėgna, šilta oda būdinga tireotoksikozei. 2.Sausa, paburkusi oda būdinga hipotireozei. 3.Plona, rausva, su strijomis (“stria distensae cutis”) oda būdinga Kušingo ligai ir sindromui. 4 4.Bronzinė oda būdinga Adisono ligai. 5. Sausa, pleiskanojanti oda būdinga cukraligei. 1.1.9. Lytinės funkcijos sutrikimai Moterims užduodame šiuos klausimus : 1. Kada atsirado pirmosios mėnesinės. 2. Koks mėnesinių cikliškumas ir trukmė. 3. Kraujavimo gausumas. 4. Pastojimai ir gimdymai. Vėlai prasidėjusios mėnesinės, sutrikęs ciklas, gausus kraujavimas, negalėjimas pastoti gali būti hipotalamuso – hipofizės (gaminami ganadotropiniai hormonai), antinksčių ir lytinių liaukų funkcijos sutrikimai, policistinių kiaušidžių sindromo. Vyriški lytiniai požymiai moterims (labai ryškus, vyriško tipo plaukuotumas), storėja balsas, barzda, ūsai, gali atsirasti dėl antinksčio naviko, produkuojančio androgenus. Vyrų klausiame: 1. Ar stiprus potraukis priešingai lyčiai (libido). 2. Ar pakankama erekcija, t.y. ar gali pacientas atlikti lytinį aktą. Stiprus potraukis ir pakankama erekcija atspindi normalią endokrininės sistemos veiklą. Potraukis mažėja, sutrinka erekcija, esant CNS – hipotalamuso – hipofizės sistemos bei pačių lytinių liaukų pažeidimui. KITI NUSISKUNDIMAI Be aukščiau išvardintų 10-ties nusiskundimų tipų pacientai dar gali skųstis: 1. Sumažėjusia temperatūra (būdinga hipotireozei). Širdies-kraujagyslių sistemos nusiskundimais – permušimų bei širdies plakimo jutimu, dusuliu, stiprėjančiu fizinio krūvio metu. Šie požymiai būdingi tireotoksikozei Gliukozės tolerancijos mėginys Gliukozės tolerancijos mėginys – tai kai kraujo serumo glikemijos pokyčiai prieš ir po 75 g gliukozės krūvio. Gliukozės tolerancijos mėginys pateiktas lentelėje. Indikacijos šiam mėginiui: 1. Visiems virš 45 m. amžiaus (kartoti kas 3 metus). 2. Nutukusiems, kai KMI > 27 kg/m2. 3. Kai pirmos eilės giminės serga cukriniu diabetu. 4. Moterims, gimdžiusioms didesnius nei 4 kg naujagimius arba kurioms nėštumo metu buvo nustatytas cukrinis diabetas. 5. Turintiems padidėjusį arterinį kraujo spaudimą. 6. Anksčiau turėjusiems gliukozės toleravimo sutrikimą arba padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje nevalgius. 7. Širdies ir kraujagyslių susirgimų atveju. 8. Esant cukrinio diabeto klinikiniams simptomams. Cukrinio diabeto, gliukozės toleravimo sutrikimų ir sutrikusios glikemijos nevalgius diagnostikos kriterijai Diagnozė ir jos nustatymo sąlygos Glikemija (mmol/l) Kraujyje kraujo plazmoje veniniame kapiliariniame veninėje kapiliarinėje Cukrinis diabetas nevalgius arba praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio arba abu ≥6,1 ≥10,0 ≥6,1 ≥11,1 ≥7,0 ≥11,1 ≥7,0 ≥12,2 Gliukozės toleravimo sutrikimas nevalgius(jei tirta) Ir praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio 40-50 mmol/l) gliukozės koncentracija. 3. Nėra acidozės. 4. Nėra ketoninių kūnų. 5. Padidėjusi šlapalo ir kreatinino koncentracija. 6. Padidėjęs osmosinis slėgis. 1.1.12. Hipoglikemija ir hipoglikeminė koma Hipoglikemijos priežastys: 1. Perdozavus insuliną. 2. Pažeidus mitybos režimą. 3. Po sunkaus fizinio krūvio. 4. Ištikus psichiniam stresui. 5. Sutrikus kepenų funkcijai. 6. Pavartojus alkoholio. Trūkstant kraujyje gliukozės, sutrinka smegenų ląstelių energetinis aprūpinimas, pasireiškia galvos smegenų hipoksija. Užsitęsus hipoglikemijai, prasideda smegenų ląstelių žūtis. Dažniausiai hipoglikemija pasireiškia, kai gliukozės kraujyje sumažėja iki 2,75-2,2 mmol/l ir mažiau. Hipoglikeminės komos požymiai: 1. Sąmonė išnyksta po netikėtai užėjusio alkio, troškulio. 2. Labai drėgna, prakaito išpilta oda. 3. Nėra acetono kvapo. 4. Normalus alsavimas. 5. Normalus akių obuolių tonusas. 6. Šlapime nėra acetono, gliukozės. 7. Laboratoriškai tiriant ryški hipoglikemija 30 min. 3. Silpnėja judesių metu ir stiprėja ramybėje. Deformuojančiai osteoartrozei būdingas tokio pobūdžio sąnarių sustingimas: 1. Pasireiškia dažniausiai taip pat ryte. 2. Trunka

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!