Vestuvių apeigos

Vestuvių apeigos – vienas iš seniausių ir turtingiausių liaudies kultūros reiškinių. Istoriškai susiklėsčiusios, jos tapo būtinu žmogaus dvasinio gyvenimo poreikiu.
Lietuvių liaudies vestuvių apeigos per ilgus amžius susiklostė valstietijoje, todėl jos ir atspindėjo valstiečių ekonominio bei kultūrininko gyvenimo sąlygas. XIX a. antoji pusė – XX a. – tai laikotarpis, per kurį lietuvių liaudis praėjo kapitalistinį ir socialistinį raidos etapus. Šiuo laikotarpiu, ypač socialistinėje santvarkoje, įvykusios didžiulės permainos lietuvių valstiečių socialiniuose ir ekonominiuose santykiuose iš esmės pakeitė jų buitį ir kultūrinį gyvenimą. Todėl keitėsi ir lietuvių papročiai bei jų atlikėjų funkcijos.
Naujos šeimos sudarymo apeigose dalyvauja dvi grupės veikėjų, atstovaujančių jaunikio ir nuotakos pusėms. Vadovaujantis vyro vaidmuo šeimoje nulėmė, kad svarbiausios pareigos vestuvėse nuo seno priklausė jaunikio atstovams.
Iš švenčių itin reikšmingos yra vestuvės, turinčios daug savo papročių, simbolikos, išsaugojusios bendruomeninį pobūdį, naminių jungtuvių pėdsakus, namų globėjų kulto liekanas, nuotakos pirkimo, jos perėjimo į ištekėjusių moterų luomą apeigas, maginius veiksmus šeimos vaisingumui, gerovei užtikrinti. Sudėtingame vestuvių apeigų cikle gausu dainų, oracijų, vaidybinių improvizacijų, šokių. Be to, įvairiose etnografinėse srityse vestuvės buvo skirtingai švenčiamos (žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių vestuvės).
1. Lietuviškos vestuvės. Vestuvinis virsmas senovės kultūroje.
Santuokų formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais. Grupinis šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis – jaunasis. Tai ne kas kita, kaip giminaičių pretenzijų i jaunąją paprotinės teisės pėdsakas.
Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Vystantis kolektyvinei gamybai bei didėjant gyventojų skaičiui, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos žiūrėdavo kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jau tuo metu buvo pastabėta kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pradėta drausti santuokas tarp kraujo giminaičių. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas. Tačiau po...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!