Velykų šventimas ir etiketas

Vėlykos - viena didžiųjų krikščionių švenčių. Žmonės skuba su verbomis, šventinta ugnimi, vandeniu ir valgių kraitėmis į namus. Vėkykos jiems ne tik religinė šventė, bet ir atokvėpis prieš įtempta vasaros ir rudens darbą, kol vėl šeima susės poilsio tik prie Kūčių stalo.
Darbo tikslas yra išnagrinėti velykų šventymą ir etikėtą.
Užduotys:
1. Išsiaiškinti vėlykų šventimo tradicijas
2. Pateikti kambario puošimo elementus.
3. Nustatyti vandens ir ugnies simbolika.
4. Išanalizuoti margučiu marginimo elementus.
I. VĖLYKŲ ŠVENTIMO PAPROČIAI
Velykos - gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. (ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS, 2003 m., Nr.1)
Įdomios, labai senoveje naudotos įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje, tai sudarydavo ir tuometinį vėlykų šventimo etikėtą(1 pav.). Taip pat ir Didysis pasninkas. Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.
Didįjį ketvirtadienį negrodavo net bažnyčių vargonai. Tai tęsdavosi iki šeštadienio. Bažnyčioje buvo skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.
Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.
Šeštadienio vakarą visi gerai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!