Velykų simbolis

Velykos – pirmoji didžioji pavasario šventė. Tai lietuvių senovinė gamtos atgimimo, augmenijos prisikėlimo šventė, sutinkant džiaugsmingą orės ir sėjos metą. Ši šventė Lietuvoje jau daugelį šimtmečių švenčiama kaip Kristaus prisikėlimo šventė. Liaudiškuose jos papročiuose susipynę mitiniai tikėjimai ir krikščioniškasis kultas.
Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Lietuviams, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis, žmonės tikėjo magiška jo galia. Pavasarį atgimstant gamtai, kiaušinis buvo naudojamas kaip magiška priemonė gyvybės jėgoms sužadinti.
Kad kiaušinis įgautų didesnę antgamtinę galią, jis buvo dažomas. Daugiausia kiaušiniai buvo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rusvai ir žaliai. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną.gilią simbolinę prasmę turėjo ir apeiginis kiaušinių dažymas raudonai. Tai reiškė nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos bei sėkmingos visko pradžios supratimą. Be to, raudonai spalvai buvo priskiriama nepaprasta galia nušalinti piktas antgamtines jėgas ir apskritai visa, kas bloga. Kiaušinių dažymas žalia spalva reiškė pavasario augmeniją, javų daigus, o geltona bei rusva spalva – pribrendusius javus.
Dar didesnė buvo įvairiais prasmingais raštais išrašyto kiaušinio galia. Margučių raštuose žymą vietą užėmė dangaus kūnų bei augalų vaizdavimas. Dažnai ant margučių buvo piešiama saulė, kuriai pavasarį buvo priskiriama ypatinga jėga prižadinti iš žiemos miego žemę, sušildyti ją. Margučių puošimas mėnuliais buvo siejamas su tikėjimu, kad jis turi įtakos augmenijos augimui. Margučių puošimas žvaigždžių raštais simbolizavo nakties šviesą javams. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą.
Paprotys per pavasario šventes dažyti kiaušinius yra labai senas. Manoma, kad lietuviai dažydavę kiaušinius pavasario švenčių metu jau Mindaugo laikais. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius pateikia M. Mažvydas 1549 metais. Tame pačiame amžiuje juos mini ir M. Daukša. Kovodamas su pagonybe, jis bara tikinčiuosius, kam jie „ant pauto weizdi“ ir teikia kiaušiniui buriamąją galią.
Kiaušinių dažymo ir keitimosi jais papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!