Vandens motyvas tautosakoje

 Įžanga Senajame pasaulėvaizdyje žmogaus santykis su gamta labai glaudus: žmogus neskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jaučia sakralinį ryšį su gamtos objektais. Mūsų protėviai gamtos reiškinius ir savo veiksmus vertino pagal jų ryšį su dieviškuoju pasauliu. Aplinkiniai daiktai buvo suvo­kiami kaip realijos, turinčios dangiškuosius prototipus — tai antgamtinės būtybės, egzistuojančios transcendentinėje (lot. transcendens, kilm. transcendentis — išeinantis už ribų), aukštesnėje sferoje. Todėl ne pati žmogų supanti gamta — medžiai, akmenys, kalnai, upės, ežerai — buvb laikoma šventa, kaip manė vėlesnių laikų autoriai, rašę apie lie­tuvių pagonių tikėjimą, o gamtoje veikiančios dieviškos galios, nuo kurių priklauso žmogaus būtis. Ilgaamžės kultūros raidoje keitėsi senovės lietuvių pa­saulėvaizdis. Įsigalint krikščionių tikėjimui senoji gamtos sakralumo idėja sinkretizavosi (gr. synkretismos — susi­jungimas). Tačiau ilgą laiką ji išliko pagoniškose apeigose aukojimų pavidalu. Ji perteikiama atskirų objektų nepap­rastumo, šventumo įvaizdžiais, liaudies kūryboje vyrau­jančiais gyvybės, vitalinių jėgų, gėrio simboliais. Dar mūsų amžiaus pradžioje kaimo žmonės jautė nepaprastas gam­tos galias, štai kaip jie aiškino, ką reiškia laumės juosta. Ji esą iš upių, ežerų, marių vandenį siurbia. „Kai tik į tą Lau­mės juostos siurbiamą srovę pakliūva žmogus ar kas kitas, tai jį ir įtraukia debesiu. Laumės juostos vienas galas jūroje pasken­dęs, o kitas gali žmogų debesin įtraukti. Kai Laumės juosta labai daug vandens iš marių, upių, ežerų ištraukia, tada lyja. Po lietaus, kai Laumės juosta visą vandenį išpila, danguje įvairiom spalvom pasirodo. Jeigu Laumės juosta išsikelia ir danguje šviečia, tai nebeiis". -1- Vanduo — pirmapradis elementas Nors ir neišliko baltiškos kilmės mitų apie pasaulio struktūrą, tačiau nemažai mitinio pasaulėvaizdžio at­spindžių randame mūsų tautosakoje. Tiek lietuvių, tiek kitų indoeuropiečių tautų senojoje žodinėje kūryboje vanduo vaizduojamas kaip pasaulio priešistorės raiška, kaip nebūtis, kaip Chaosas. Senovės indų mitai prasi­deda nuo to, kad pradžioje buvęs tik vanduo ir nieko daugiau. Panašiai mūsų etiologinėse (gr. aitia — prie­žastis) sakmėse apie žemės sukūrimą aiškinama, kad pradžioje nieko nebuvo, išskyrus vandenį. Mitas: Kaip atsirado Žemė. „Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pailsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako Dievas velniui: — Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko — vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą — vėl nieko. Murktelėjo tre­čią kartą. Šį kartą Dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirš­tus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salytę, padėjo ją ant vandens.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!