Velnias lietuvių tautosakoje

Velnias — populiariausia lietuvių mitinė būtybė. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, dažnai užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.
Velnias sakmėse ir pasakose vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis ir uodega. Neretai jis įsivaizduojamas žmogumi- jaunu ponaičiu arba senu ponu, vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu. Lietuviškų mitų velniai artimesni kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemės lobius, vandenį.
Velnias mitologinėse sakmėse yra priešingas Dievui ir Perkūnui, kurie jį persekioja. Nuo Perkūno Velnias slepiasi vandenyje, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Velnio baimė Pekūnui, atsispindi ir liaudies patarlėse bei priežodžiuose. Yra sakoma: „Bijo it velnias perkūno“; „Kaip kipšas bijosi perkūnijos“. Atėjus krikščionybei, velnias įgavo naują pavidalą. Jis tampa Ievos gundytoju, puolusiu angelu, kuris nepakluso Dievui ir buvo ištremtas iš rojaus.
Sakmėse velniai artimai bendraudaja su gyvais ir mirusiais žmonėmis. Gerus žmones jie globojo, nedorėlius baudžia. Dažnai pasakose velnias pasireiškia kaip gera, o ne bloga antgamtinė būtybė. Padeda trokštantiems geresnio gyvenimo, baudžia išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų atgaivina, padeda praturtėti, o jo skriaudikus nužudo. Vienoje pasakoje velnias gailėdamas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!