Valstybės tarnautojų teisių gynimas teorinės ir praktinės problemos

Įvadas Moderniam viešajam administravimui būdingos reformos, pokyčiai bei inovacijų paieškos. Ieškoma efektyviausių būdų patenkinti augančius visuomenės poreikius ir spręsti besikeičiančias problemas. Viešosiose institucijose intensyviai diegiami vadybos metodai, tobulinami jau žinomi klasikiniai viešojo sektoriaus modeliai. Viešajam administravimui nuolat teikiama naujų bruožų, struktūrinių ir funkcinių elementų. Temos aktualumas: norint užtikrinti efektyvų valstybės tarnybos valdymą, reikia ruošti, mokyti ir skatinti tarnautojus bei retinti jų veiklą. Augantį dėmesį valdymui rodo ne tik vykdomų tarptautinių projektų gausa, bet ir aukščiausių valdžios institucijų veiksmai. Apibendrintai, tyrimo problemą nusako tyrimo apie valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemos funkcionavimo tyrimo stoka. Ypač aktualus yra proceso sistemos funkcionavimo veiksmingumo klausimas, kurį akcentuoja ir užsienio ekspertai. Dėmesio reikalauja ir iškilusią problemų sprendimo poreikis. Šis tyrimas nagrinėja tik karjeros valstybės tarnautojų teisinio statuso sistema ir nušviečia vieną veiklos teisinio statuso aspektą būtent, valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso procedūros pradinį etapą ir jo atskiras dalis. Tyrimo tikslas - išanalizuoti valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemą, jos teisinius pagrindus, nustatyti valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemos praktinio taikomumo mastą ir kokybines charakteristikas, trukumų sprendimo variantus. Tyrimo objektas - valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemos analizė. Šiuo moksliniu darbu siekiama atsakyti į šias tyrimo hipotezes: Ar valstybės tarnautojų teisinio statuso sistema adekvati šių dienų viešojo administravimo poreikiams atsižvelgiant į naujosios viešosios vadybos taikymo patirtį; • Valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso kokybė priklauso nuo padalinio vadovo požiūrio į šį procesą; • Mažai naudojama ir prastai išvystyta viena svarbiausių teisinio statuso proceso dalių - teisinio statuso interviu; Iškeltam tikslui pasiekti numatyta įgyvendinti šiuos uždavinius: a) Remiantis viešojo administravimo literatūros teorija, aprašyti valstybės tarnautojų teisinio statuso paskirtį, svarbą, turinį; b) Apžvelgti valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso būklę bei veiksnius Lietuvoje c) aprašyti valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso sistema ir jos funkcionavimo trūkumus; d) Surinktų duomenų pagrindu išsiaiškinti, kokiu mastu valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą yra taikomą praktikoje, ir su kokiomis problemomis susiduriama; e) Išmanyti teisės ir teisinio reguliavimo sampratas, teisės funkcijas ir suvokti socialinę teisės paskirtį. f) Aptarti galimus tų problemų sprendimo būdus bei pateikti rekomendacijas, kaip efektyvinti valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą ateityje, Siekiant įgyvendinti išsikeltus darbo uždavinius, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos įstatymais bei lydimaisiais aktais. Taip pat, valstybės tarnybos valdymą nagrinėjančiais autoriais, ypač T. Bolton, G.A. Cole, G. Dessler, D. Klinder ir J.Nalbandian, A. Sakalo ir V. Šilingienės, D. Torrington ir L. Hali koncepcijomis ir pasaulinės praktikos apibūdinimais. Taip pat, nagrinėjami tyrimo empiriniai duomenys, surinkti apklausus Lietuvos Respublikos ministerijų karjeros valstybės tarnautojų apie teisinio statuso vykdymą jų institucijoje. 1. Valstybės tarnautojų teisinis statusas 1.1. VT sąvoka ir pagrindiniai požymiai 1994 m. liepos 1 d. įkūrus Valdymo reformų ir savivaldybių ministeriją, prasidėjo valstybės tarnybos kūrimo procesas. 1995 m. buvo priimtas Valdininkų įstatymas, kuriame buvo apibrėžtos A ir B lygio valdininkų sąvokos ir nustatyta: • priėmimo į valstybės tarnybą ir atleidimo tvarka; • valdininkų teisės, pareigos ir atsakomybė; • valdininkų darbo laikas ir socialines garantijas. Įstatyme taip pat buvo numatytas valdininkų atestavimas, valstybės tarnybos valdymas, valdininkų duomenų banko kaupimas, valdininkų kvalifikacijos tobulinimas. Buvo priimti nutarimai dėl A ir B lygių valdininkų pareigybių sąrašų patvirtinimo. Įstatymas nereglamentavo valdininkų darbo užmokesčio, - jiems buvo taikoma bendra darbo apmokėjimo tvarka. Valdininkų įstatymas galiojo 1995-1999 metais ir buvo taikomas maždaug 20 000 valdininkų (apie 230 įstaigų). Atsižvelgiant į Europos Sąjungos nuostatas sukurti stabilią valstybės tarnybą, 1997 m. pradėtas rengti Valstybės tarnybos įstatymas, kuris buvo priimtas 1999 m. liepos 9 d., įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d. ir jam nustatytas 3 metų įgyvendinimo laikotarpis. Valstybės tarnautojai buvo suskirstyti į šias grupes: • viešojo administravimo – karjeros, politinio (asmeninio) pasitikėjimo, įstaigų vadovus, pakaitinius (apie 500 įstaigų, 57 tūkst. valstybės tarnautojų); • paslaugų – įstaigų vadovus, viešųjų paslaugų bei atliekančius ūkines ar technines funkcijas (apie 2300 įstaigų, 220 tūkst. valstybės tarnautojų). Buvo nustatyti 4 valstybės pareigybių lygiai: A, B, C ir D, valstybės tarnautojų pareigybės suskirstytos į 30 kategorijų. Valstybės tarnybos įstatymų nuostatų įgyvendinimui reikėjo priimti per 50 lydimųjų teisės aktų. 2000 m. buvo priimta 15 teisės aktų, 2001 m. – dar 8 teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybos reformą. 2001 m. pradėta kasmetinių atostogų didinimo viešojo administravimo valstybės tarnautojams reforma atsižvelgiant į tarnybos stažą. Pradėjo veikti karjeros valstybės tarnautojų statuso atkūrimo sistema, perkėlimo iš vienų pareigų į kitas sistema. Pradėta viešojo administravimo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio reforma. Tačiau Valstybės tarnybos praktinis įgyvendinimas buvo komplikuotas dėl paties įstatymo sudėtingumo, jo didelės apimties, be to, įstatymo nuostatos prieštaravo kai kuriems kitiems įstatymams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programoje įtvirtintos nuostatos dėl valstybės tarnybos reformos tolesnės eigos. Šių nuostatų tikslas – optimizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą ir sudaryti sąlygas suformuoti profesionalią valstybės tarnybą, labiau atitinkančią Europos Sąjungoje galiojančius kriterijus ir pastaraisiais metais vykdomą funkcionalaus valstybės tarnybos modelio paiešką. Tuo tikslu Vyriausybė 2001 m. lapkričio mėnesį pateikė Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektus. Šiais įstatymų projektais buvo siekiama toliau tobulinti valstybės tarnybos teisinį reglamentavimą ir racionalizuoti egzistuojantį valstybės tarnybos modelį. Naujas valstybės tarnybos reformos etapas prasidėjo, 2002 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą. Įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, teikiantiems viešąsias paslaugas visuomenei bei atliekantiems ūkines ar technines funkcijas. Valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių (A, B, C), skirstomos į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20 kategorija, žemiausia – 1 kategorija. Įstatymas įtvirtino valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, pagrįstą valstybės tarnautojo pareigybės kategorija. Naujai buvo įvestos valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės (I, II ir III), už kurias, atsižvelgiant į kvalifikacinę klasę, gali būti mokami atitinkami priedai. Įstatymas reglamentavo apie 60 tūkst. valstybės tarnautojų veiklą (apie 700 valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų). 2002 m. gegužės-liepos mėn. priimta 20 Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas įgyvendinančių teisės aktų. 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas. Buvo parengti ir priimti Valstybės tarnybos įstatymo lydimieji teisės aktai. Liepos – rugpjūčio mėn. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos paskirstė valstybės tarnautojų pareigybes pagal lygius ir kategorijas, pakeitė pareigybių pavadinimus, atliko struktūrinius vidaus pakeitimus, įvertino karjeros valstybės tarnautojus. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos teisinio statuso sistema susiejo valstybės tarnautojo vykdomos veiklos produktyvumą ir jo kvalifikaciją su gaunamu darbo užmokesčiu. Taip pat ši sistema suteikia galimybę siekti karjeros, nes viena iš siūlomų skatinimo priemonių valstybės tarnautojui yra perkėlimas į aukštesnes pareigas. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta teisinio statuso sistema siekiama sukurti sąlygas valstybės tarnautojo profesiniam tobulėjimui. Valstybės tarnybos įstatymas ir jo lydimieji aktai nustato valstybės tarnautojų mokymo privalomumą, mokymo rūšis, finansavimą ir bendruosius mokymosi organizavimo principus. Kuriama institucijų, dalyvaujančių mokant valstybės tarnautojus, sistema. Nustatytas valstybės tarnautojų mokymo kokybės priežiūros mechanizmas. Atlikta mokymo poreikių analizė. Numatoma susieti valstybės tarnautojų mokymo sistemą su valstybės tarnautojų registru. Vienas iš valstybės tarnybos reformos aspektų, padėsiantis įgyvendinti valstybės politiką vykdant valstybės tarnybos reformą, kontroliuos ir sustiprins valstybės tarnybos vientisumą, yra valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos – Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama - Vidaus reikalų departamentas) – įsteigimas nuo 2003 m. sausio 1 d. Įsteigus šią įstaigą atskiriamos politikos formavimo ir įgyvendinimo funkcijos. 2003 m. Valdininkų registras reorganizuotas į Valstybės tarnautojų registrą. Registro pagrindu kuriama valstybės tarnybos valdymo informacinė sistema leis aprūpinti valstybės ir savivaldybių įstaigas informacija, būtina valstybės tarnybos veiklai planuoti, organizuoti, kontroliuoti ir įvertinti, administrativeų tarnybų darbui efektyvinti. Vidaus reikalų departamentas parengė PHARE projektinį pasiūlymą “Valstybės tarnybos valdymo tobulinimas”. Projekto tikslas – sustiprinti valstybės tarnybos tvarkymo įstaigos administracinius gebėjimus, užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimą, įskaitant reikalingų lydimųjų aktų parengimą, naujos darbo užmokesčio sistemos įdiegimą, valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos sukūrimą ir įdiegimą. Taip pat projekto metu bus siekiama sustiprinti ministerijų ir kitų valstybės institucijų administraciniai gebėjimai, parengiant žmogiškųjų išteklių valdymo strategiją. Projektą numatoma įgyvendinti per 1,5 metų. Įgyvendinimo pradžia numatyta 2003 m. III ketvirtį. 1.2. VT teisinį statusą įtvirtinantys teisės aktai ir jų analizė Europoje valstybės tarnybos valdymui skiriamas išskirtinis dėmesys. Atsižvelgdama į technologines, ekonomines ir socialines permainas, Europos Komisija nuolat rengia valstybės tarnybos valdymo tobulinimo programas [39], Sekdama Europos pavyzdžiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 - 2004 metų programoje taip pat teikia prioritetą žmogiškųjų išteklių valdymo optimatizavimui. Siekiama sudaryti sąlygas formuoti profesionalių valstybės tarnautojų komandą, kuri užtikrintų valstybės valdymo institucijų darbo tęstinumą, efektyvumą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsakomybę už savo sprendimus. Iš valstybės tarnautojų reikalaujama kompetencijos ir nuolatinio kvalifikacijos kėlimo. Suprantama, kad svarbu valstybės tarnautojus skatinti, tinkamai kompensuoti už darbą, planuoti jų karjerą bei pašalinti iš valstybės tarnybos nekompetentingus tarnautojus. Dėl daugelio minėtų priežasčių, valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą tampa svarbia valstybės tarnybos valdymo priemone. Daugumoje organizacijų žinios apie valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą, jau nekalbant apie patirtį, labai ribotos ir fragmentiškos. Todėl įvairių lygių vadovai šių sistemų diegimą traktuoja kaip nereikalingą laiko švaistymą. Darbuotojai praranda saugumo ir stabilumo jausmą, nes veiklos teisinio statuso sistemą sieja su būsimais atleidimais ir darbo sąlygų pasikeitimu. Dažna organizacija valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą supranta gana siaurai - kaip tam tikrą valstybės tarnybos valdymo funkciją (o tai tik iš dalies tiesa) ir visą atsakomybę už šios sistemos kūrimą ir įgyvendinimą paveda valstybės tarnybos skyriui. Žinių apie valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemą stinga ir todėl, kad viešosios organizacijos Lietuvoje pernelyg menkai bendrauja, retai dalinasi patirtimi, konsultuojasi tarpusavyje. Veiksminga valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistema sudaro sąlygas plėsti specialistų kompetenciją, kuri būtina siekiant tam tikrų konkrečių tikslų - ir visos organizacijos, ir pačių valstybės tarnautojų. Profesinius sugebėjimus ugdyti padeda ir reguliarus pokalbiai, kurių metu aptariami darbo rezultatai. Įdiegus valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą, viešosios organizacijos vadovai nuolat po ranka turi specifinės informacijos, kuri būtina priimant sprendimus, susijusius su valstybės tarnautojų atlyginimais ir paaukštinimu. Be to, sistema skatina žmones geriau dirbti ir padeda nustatyti jų mokymo poreikius. Labai svarbu, kad visi darbuotojai būtų vertinami vienodai ir objektyviai. Būtina pabrėžti, kad valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą - tai tik visos viešosios organizacijos darbo rezultatų valdymo sistemos dalis. Todėl pradėjus valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso projektą kyla daug strateginio pobūdžio klausimų, į kuriuos atsakyti privalo aukščiausieji vadovai. Veiklos teisinio statuso (analizės) sistema - yra puiki priemonė surinkti aktualiausią mokymosi poreikį iš kiekvieno darbuotojo. Jeigu nustatyti viešosios organizacijos metiniai tikslai ir suskaidyti į padalinių tikslus, vadovai juos gali išskirti į konkretaus darbuotojo užduotis. Individualaus metinio pokalbio metu vadovas su savo darbuotoju gali aptarti praėjusio laikotarpio užduotis, su kokiais sunkumais susiduria darbuotojas. Kartu nustatyti ateinančio laikotarpio užduotis ir susitarti, kokio mokymo reikėtų, kad jas galėtų įvykdyti. Tai pati patikimiausia informacija apie mokymosi poreikį. Valstybės tarnybos vadovai gali sudaryti efektyviausius mokymosi planus remdamiesi šia informacija. Taigi, kokio mokymo reikia nusako viešosios organizacijos tikslai ir valstybės tarnautojų veiklos analizės rezultatai. Kartais informaciją apie mokymosi poreikį surenka konsultantai iš šalies arba valstybės tarnybos vadovai. Tačiau konsultantai gali būti naudingi diegiant veiklos analizės sistemą, ar apmokydami vadovus, kaip vesti metinius pokalbius su darbuotojais. Didžiausias efektas pasiekiamas, kai veiklos teisinio statuso sistema veikia ir tampa kasmetine procedūra. Kai veiklos analizės pokalbiuose dalyvauja visi viešosios organizacijos darbuotojai, kai kiekvienas administrativeiai įsipareigoja siekti tikslų bei numatyti savo tobulinimosi priemones. Daugelyje Europos šalių valstybės tarnybos struktūrų yra privaloma turėti valstybės tarnautojų nuostatais grindžiamą valstybės tarnybos teisinio statuso sistemą [19]. Tikriausiai dėl šios priežasties, visoje Europoje ir Amerikos šalyse valstybės tarnybos kvalifikacijos vertinimas, jo metodikos bei praktikos yra plačiai ir detaliai išnagrinėti. Lietuva, deja, valstybės tarnybos valdymo tradicijų neturi, jos dar tik kuriamos. Valstybės tarnautojų veiklos vertinimui kol kas padėtas tik teisinis pagrindas. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas yra daugiaplanis ir sudėtingas uždavinys. Tai matyti iš sąvo­kų, vartojamų darbuotojams įvertinti, įvairovės. Valstybės tarnautojų, darbingumo, asmenybės, elgsenos, panaudojimo, suderinamumo, potencialo, gabumų įkvalifikacijos vertinimas - sąvokos, vartojamos vertinti ar tam tikriems teisinio statuso aspektams apibūdinti. Asmenybės teisinio statuso pagrindas yra charakterio savybių kvalifikacijos vertinimas. Esmė yra ta, kad asmenybės savybės turi būti siejamos su tam tikrais darbais (pareiginės instrukcijos reikalavimais). Aukšta savimonė turi lemti aukštą darbo našumą. Skiriami šie valstybės tarnautojų teisinio statuso tikslai ir uždaviniai: 1. Vadovavimo proceso gerinimas: jis pagerėja, nes įvertinami darbo rezulta­tai, nustatomos stipriosios ir silpnosios valstybės tarnautojų savybės, numatomos priemo­nės trūkumams šalinti. 2. Valstybės tarnautojų įvedimo proceso optimizavimas: pareigoms užimti parenkami tinkamiausi kandidatai, atsižvelgiant į darbo vietų reikalavimus ir valstybės tarnautojų savybes, kryptingai organizuojamas valstybės tarnautojų pavadavimas, perkėlimas ir at­leidimas. 3. Mokėjimo pagal darbo rezultatus ar savybes organizavimas: valstybės tarnautojų įkvalifikacijos vertinimas yra pagrįsta vienos ar kitos sistemos įvedimo bazė. 4. Valstybės tarnautojų ugdymo sistemos tobulinimas: organizuojama kryptinga valstybės tarnautojų atranka ir jų tobulinimo (mokymo ir kvalifikacijos kėlimo) sistema. 5. Bendradarbiavimo intensyvumo didinimas: vertinant taikomi pokalbiai, aptariami bendradarbiavimo trūkumai, todėl kvalifikacijos vertinimas yra kartu ir mokymasis. 6. Bendradarbių motyvavimo gerinimas: darbuotojui aišku, ką jis turi pada­ryti, kad kiltų jo profesinis lygis, karjera; padeda ir nuolatinė kontrolė. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas yra naudingas: • bendradarbiams: jie supranta, ko iš jų norima, supažindinama su darbo rezultatų vertinimu ir suformuluojamos tolesnio vystymosi rekomendacijos; • vadovybei: žino su kuo turi reikalą, gali numatyti tinkamiausias motyvavimo priemones, gali priimti tinkamą sprendimą parinkdami bendradarbius; • įmonei: optimizuojamas valstybės tarnautojų valdymas, valstybės tarnautojų struktūra, darbo užmokesčio sistema, suburiamas keliamus uždavinius pasiruošęs spręsti ko­lektyvas. Kompleksiniu požiūriu vertinant valstybės tarnautoją skiriamos trys teisinio statuso dimensi­jos: patys vertintojai, teisinio statuso turinys ir laiko aspektas. Teisinio statuso turinyje įvertinamas: • valstybės tarnautojo darbingumas: darbo rezultatai, darbo metodai; • valstybės tarnautojo asmeninės savybės. Laiko požiūriu vertinama orientacija į praeitį ar į ateitį. Orientacija į praeitį akcentuoja valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemą pagal darbo rezultatus ir taikytus metodus. Orien­tacija | ateitį labiausiai akcentuoja asmenybės svarbą. Žinoma, asmenybės savy­bės netiesiogiai vertinamos ir per pasiektus rezultatus. Tačiau dinamiškoje aplin­koje pasiekti rezultatai - tai praeitis, pasikeitus sąlygoms, senieji „geri" įpročiai gali net trukdyti. Daug svarbiau orientuotis į ateitį - valstybės tarnautojų gabumus, suge­bėjimą keistis - tai yra į jo potencialą. Vertinant dalyvauja labai daug žmonių. Nors pareigybių ir valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas turi daug bendro, gali­mas ir jų nesuderinamumas. Dažniausiai jis atsiranda dėl to, kad keliami skirtin­gi tikslai: -vertinant darbo vietą, dažnai keliamas uždavinys nustatyti bazinio atlygini­mo lygį, t.y. priskirti pareigybę tam tikram lygiui - darbo užmokesčio kategori­jai; konkrečių reikalavimų nustatymas yra antroje vietoje. Tačiau darbo vietų teisinio statuso metodikos tinka įvertinti bendrąjį valstybės tarnautojų lygį pagal pagrindinius reikalavimus; -vertinant darbuotoją, svarbu ne tik nustatyti jo rangą tarp kitų valstybės tarnautojų: sprendžiant šį uždavinį Valstybės tarnautojų ugdymo tikslais, svarbiau nustatyti jų lygį pa­gal atskirus reikalavimus. Vertinant laikomasi tokio eiliškumo. 1. Sukonkretinami valstybės tarnautojų vertinimui svarbūs kriterijai. Valstybės tarnautojų ug­dymo tikslams sudaromas reikalavimų ir valstybės tarnautojo profilis. Juos lyginant gali­ma nustatyti nukrypimus, o šiems šalinti - numatyti Valstybės tarnautojų ugdymo priemo­nes. Suderinamumas suprantamas gabumų ir motyvų požiūriu. Tai naujas aspektas, jis atsiranda tik vertinant darbuotojus. Sugebėji­mus lemia įgimti gabumai, išsilavinimas, patyrimas, o norėjimą - auklėjimas ir viešosios organizacijos motyvavimo sistema. Labai svarbu užtikrinti tinkamą reikalavimų ir valstybės tarnautojų profilių santykį. Esti du požiūriai: • technokratiniu-teiloristiniu požiūriu valstybės tarnautojo profilis turi atitikti darbo vietos reikalavimų profilį. Šiuo atveju valstybės tarnautojo savybės visada atsilieka nuo darbo vietos reikalavimų. Keliant kvalifikaciją, perkvalifikuojant galima tik sėk­mingai ar ne taip sėkmingai prisiderinti prie sparčiai kintančios aplinkos; • humanistiniu požiūriu abi pusės turi derėti, o valstybės tarnautojų sugebėjimai to­bulėti sparčiau, nei keičiasi aplinka. Laikantis šio požiūrio, galima paspartinti techninę pažangą, nes valstybės tarnautojo kvalifikacija tampa papildomu pažangos va­rikliu. 1.3. VT teisnumas ir veiksnumas kaip teisinio statuso pagrindas Remiantys Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, valstybės tarnyba – tai teisinių santykių visuma, atsirandanti įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat tai teisiniai santykiai, atsirandantys dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jo įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinat teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų spendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant administrativeą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Valstybės tarnautojas aukščiau minėtame įstatyme yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis įstatymu nurodytą viešojo administravimo veiklą. Kalbant apie Europos Sąjungos šalis senbuves ar naujai priimtas šalys, valstybės tarnybos valdymą ir tvarkymą kiekvienoje šalyje reglamentuoja specialios taisyklės, kurių normas lemia šalies konstitucija, įstatymai, vyriausybės nutarimai ir kartais kolektyvinės sutartys. Įvairiose šalyse šios taisyklės skirtingos, jos priklauso nuo šalies istorijos, tradicijų, tačiau turi ir bendrų bruožų: pirma, jos apima visas valstybės tarnybos valdymo sritis, įskaitant valstybės tarnautojo statusą, jo teises ir pareigas, darbo užmokestį, nuobaudų skyrimą, socialines ir kitas garantijas; ir antra, jos nuolat kinta ir tobulėja, atsižvelgiant į tai, kaip kinta valstybės valdymas (viešasis administravimas), kokius uždavinius turi spręsti valstybė. Europos sąjungos šalyse narėse valstybės tarnybos valdymas ar šio valdymo reguliavimas nėra Europos Sąjungos kompetencija. Tačiau tas faktas, kad Europos Sąjungos teisės aktai nereguliuoja nacionalinio valstybės tarnybos valdymo, nereiškia, kad Europos integracijos procesai nedaro įtakos nacionaliniam valstybės tarnybos valdymui1: juk deleguotų valstybės tarnybos atstovų įvairiapusė komunikacija Europos Sąjungos institucijose skatina keistis valstybės tarnybos valdymo informacija bei formuoja bendras valstybės tarnautojų mokymo poreikio tendencijas. Valstybės tarnybos sistemos Europos Sąjungos šalyse turi senas tradicijas, jos egzistuoja kelis šimtus metų ir dabar valstybės tarnybos sistemos nesustabarėjusios, keičiasi, siekiant spręsti besikeičiančios visuomenės problemas. Europos Sąjungos šalyse valstybės tarnybos organizavimo modeliai skiriasi. Išnagrinėjus 15 valstybių valstybės tarnybos sistemas ir apibendrinus jų modelius, nustatyta, kad egzistuoja gana griežtai atskirais įstatymais reglamentuotas valstybės tarnybos modelis – tai vadinamasis karjeros modelis ir valstybės tarnyba, kuri yra reglamentuojama tais pačiais įstatymais kaip ir privačiame sektoriuje2, arba kitaip postų modelis. 1.4.VT teisinio statuso kaitos aktualijos Kiekvienam modeliui paprastai išskiriama 10 specifinių požymių, kurie charakterizuoja postų ar karjeros modelius. Išnagrinėjus atskirų šalių valstybės tarnybos sistemas pagal tuos požymius, sprendžiama, koks yra valstybės tarnybos modelis. 1 lentelėje parodyti 15 Europos Sąjungos šalių valstybės tarnybos modeliai. 1 lentelė. Europos Sąjungos valstybių valstybės tarnybą charakterizuojantieji rodikliai3 Tipiniai karjeros modelio elementai A* AU B D G IS I JK L O PO P S Š V Tipiniai postų modelio elementai Tarnautojų priėmimas į žemiausias atitinkamų lygių pareigas K K K P K K P P K P K K P P K Galimas priėmimas ir ne į žemiausias atitinkamų lygių pareigybes Būtinas specialus išsilavinimas (viešasis administravimas) K K K P K K P P K P K K P P K Nebūtinas specialus išsilavinimas, bet reikia turėti atitinkamų įgūdžių Maksimali amžiaus riba K K K K P K P P P P K P P K Nėra amžiaus ribos Neatsižvelgiama į patirtį ne valstybės tarnyboje P K K K K P P K P P K P P K Atsižvelgiama į profesionalią patirtį Darbo užmokesčio sistemą nustato specialūs teisės aktai K K K P K K P P K P K K P P K Individualus darbo užmokestis Aukštesnės pareigos – didesnė pareiginė alga K K K P K K P P K P K K P P K Pareigų paaukštinimas nesusijęs su darbo užmokesčiu Pareigų paaukštinimo sistema P K K P K K K P K P K K P P K Nėra pareigų paaukštinimo sistemos Skyrimas į pareigas neterminuotas K K K K K K P K K P K K P K K Skyrimas į pareigas terminuotas Pensinį aprūpinimą reglamentuoja atskiri teisės aktai P K K P K K P K K P K K K P K Nėra specialaus pensinio aprūpinimo schemos Tarnybą reglamentuoja atskiri teisės aktai K K K P K K K P K K K K K P K Tarnybą reglamentuoja įvairūs aktai Karjeros modelio elementų suma 7 10 10 2 10 9 3 1 9 1 8 10 2 0 10 Postų modelio elementų suma 3 0 0 8 0 1 7 9 1 9 2 0 8 10 0 KVALIFIKACIJOS VERTINIMAS K K K P K K P P K P K K P P K *Santrumpos: Belgija – A Graikija – G Liuksemburgas – L Suomija – S Austrija – AU Ispanija – IS Olandija – O Švedija – Š Belgija – B Italija – I Portugalija PO Vokietija – V Danija – D Jungtinė Karalystė – JK Prancūzija – P Iš pateiktos lentelės matyti, jog daugelyje ES šalių vyrauja karjeros modelio elementai. Karjeros modeliai valstybės tarnyboje yra Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, vyrauja karjeros modelio požymiai Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje. Postų modelis valstybės tarnyboje yra tik Švedijoje, o postų modelio požymiai vyrauja Danijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje ir Suomijoje. Taigi, iš esmės, devynios Europos Sąjungos šalyse vyrauja mišrus valstybės tarnybos modelis. Būsimoji narystė Europos Sąjungoje lemia poreikį kurti valstybės tarnybą panaudojant pažangią ES valstybių patirtį. Todėl Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos valstybių, dalyvaujant įvairiapusėje ES institucijų veikloje, valstybės tarnybos raida tik spartės, toliau augs valstybės tarnautojų mokymo poreikiai, ir, be abejonės, didės valstybės tarnautojų kompetencija. 2. Valstybės tarnautojų teisių ir pareigų teisinio reglamentavimo aktualijos 2.1. VT teisių ir pareigų vienovė kaip konstitucinis garantas Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis ir anksčiau pateiktais karjeros ir postų sistemų požymiais, galima išsiaiškinti, kokiam valstybės tarnybos veiklos teisinio statuso sistemai priskirtina Lietuvos valstybės tarnyba. 2 lentelė. Lietuvos valstybės tarnybą charakterizuojantieji požymiai Tipiniai karjeros modelio elementai Lietuvos valstybės tarnybos Modelio požymiai Tipiniai postų modelio elementai Tarnautojų priėmimas į žemiausias atitinkamų lygių pareigas Galimas priėmimas į bet kokia pareigybę Tarnautojas priimamas į laisvas numatyto (nebūtinai žemiausio) lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas (užregistruotas Valstybės tarnautojų registre), tačiau turi atitikti bendrus bei specialius reikalavimus, numatytus pareigybės aprašyme, reikalvimus Galimas priėmimas ir ne į žemiausias atitinkamų lygių pareigybes Būtinas specialus išsilavinimas (viešasis administravimas) Nebūtinas specialus (viešojo admnistravimo) išsilavinimas Valstybės tarnautojas turi turėti lygio, į kurį priimamas, valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą, tačiau ji neturi būti specialus (viešojo administravimo), jei taip nenumatyta pareigybės aprašyme. Nebūtinas specialus išsilavinimas, bet reikia turėti atitinkamų įgūdžių Maksimali amžiaus riba Maksimali amžiaus riba – 62,5 metų Valstybės tarnautojas turi būti ne vyresnis kaip 62 m. 6 mėn. (reikalavimas būti ne vyresniam kaip 62 m. 6 mėn. netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojamas). Nėra amžiaus ribos Neatsižvelgiama į patirtį ne valstybės tarnyboje Nebūtina patirtis valstybės tarnyboje Į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme (t.y. valstybės tarnautojo pareigybiniame aprašyme gali būti numatytas reikalavimas turėti patirties atitinkamoje (profesinėje) srityje). Atsižvelgiama į profesionalią patirtį Darbo užmokesčio sistemą nustato specialūs teisės aktai Darbo užmokesčio sistemą nustato Valstybės tarnybos įstatymas Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: a) pareiginė alga; b) priedai; c) priemokos. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Individualus darbo užmokestis Aukštesnės pareigos – didesnė pareiginė alga Darbo užmokestis priklauso nuo pareigybės kategorijos Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kuris priklauso nuo užimamų pareigų kategorijos. Pareigų paaukštinimas nesusijęs su darbo užmokesčiu Pareigų paaukštinimo sistema Pareigų paaukštinimo sistema susijusi su valstybės tarnautojų ir jų veiklos vertinimu Teisinio statuso komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui siūlo: 1) suteikti valstybės tarnautojui trečią arba aukštesnę kvalifikacinę klasę; 2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas; 3) palikti tą pačią (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir gaunamą priedą už kvalifikacinę klasę, jei toje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje nėra galimybės pasiūlyti aukštesnių pareigų. Nėra pareigų paaukštinimo sistemos Skyrimas į pareigas neterminuotas Paskyrimas į pareigas neterminuotas Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos (laimėjęs konkursą pretendentas į valstybės tarnautojo vietą pasirašo konkurso protokole, kad sutinka eiti konkurse laimėtas pareigas; tačiau terminas taikomas tik pakaitiniams valstybės tarnautojams: jie priimami be konkurso į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas ir einas jas tol, kol sugrįžta negalėjęs eiti pareigų valstybės tarnautojas) Skyrimas į pareigas terminuotas Pensijinį aprūpinimą reglamentuoja atskiri teisės aktai Specialios pensijinės sistemos nėra Valstybės tarnautojams skiriama ir mokama valstybinė socialinio draudimo pensija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Nėra specialaus pensijinio aprūpinimo schemos Tarnybą reglamentuoja atskiri teisės aktai Tarnybą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir lydimieji teisės aktai Žr. priedą “Valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai” Tarnybą reglamentuoja įvairūs aktai Karjeros modelio elementų suma: 6 Postų modelio elementų suma: 4 KVALIFIKACIJOS VERTINIMAS Vyrauja karjeros modelio elementai Kaip matyti iš pateiktos lentelės, Lietuvoje vyrauja karjeros modelio elementai, nors valstybės tarnybos sistemoje yra ir postų modelio požymių, todėl darytina išvada, jog Lietuvos valstybės tarnybos modelis yra mišraus tipo. lentelė. Nagrinėjamų valstybių valstybės tarnybą charakterizuojantieji rodikliai Tipiniai karjeros modelio elementai Belgija Lenkija Lietuva Tipiniai postų modelio elementai Tarnautojų priėmimas į žemiausias atitinkamų lygių pareigas K K P Galimas priėmimas ir ne į žemiausias atitinkamų lygių pareigybes Būtinas specialus išsilavinimas (viešasis administravimas) K P P Nebūtinas specialus išsilavinimas, bet reikia turėti atitinkamų įgūdžių Maksimali amžiaus riba K K K Nėra amžiaus ribos Neatsižvelgiama į patirtį ne valstybės tarnyboje P K1* P Atsižvelgiama į profesionalią patirtį Darbo užmokesčio sistemą nustato specialūs teisės aktai K K K Individualus darbo užmokestis Aukštesnės pareigos – didesnė pareiginė alga K K K Pareigų paaukštinimas nesusijęs su darbo užmokesčiu Pareigų paaukštinimo sistema P K K Nėra pareigų paaukštinimo sistemos Skyrimas į pareigas neterminuotas K P2* K Skyrimas į pareigas terminuotas Pensijinį aprūpinimą reglamentuoja atskiri teisės aktai P P P Nėra specialaus pensijinio aprūpinimo schemos Tarnybą reglamentuoja atskiri teisės aktai K K K Tarnybą reglamentuoja įvairūs aktai Karjeros modelio elementų suma 7 7 6 Postų modelio elementų suma 3 3 4 KVALIFIKACIJOS VERTINIMAS K K K/P Apibendrintai galima teigti, kad valstybės tarnautoju Lenkijoje gali tapti tik laimėjęs konkursą į valstybės tarnybą, praėjęs paruošiamuosius kursus, turint ne mažiau nei 2 metus patirties valstybės tarnyboje ir pritaikius kitus būtinus valstybės tarnautojui reikalavimus. Iš esmės su valstybės tarnautoju sudaroma neterminuota darbo sutartis, tačiau pirmą kartą užėmus valstybės tarnautojo pareigas sudaroma terminuota darbo sutartis (ne ilgiau nei 3 metams), per kurios terminą valstybės tarnautojas turi baigti paruošiamuosius kursus (preparatory service), kurie trunka 6 mėn ir turi būti užbaigti ne vėliau kaip per 18 mėn. Reikia pažymėti, jog Nacionalinės viešojo administravimo mokyklos absolventai į valstybės tarnybą paskiriami Ministro Pirmininko ir jiems netaikomas paruošiamųjų kursų reikalavimas. Po šių kursų įstaigos vadovas nusprendžia, ar atrinktas valstybės tarnautojas tinkamas ir su juo gali būti sudaroma neterminuota darbo sutartis, ar ne, ir tokiu būdu nutraukiama terminuota darbo sutartis. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos šalių, vykdoma viešojo administravimo reforma. Ypač didelis dėmesys numatytas skirti valstybės tarnautojų mokymui bei kvalifikacijos kėlimui. 1995 m. priimtas Valdininkų įstatymas nesudarė prielaidų valstybės institucijų tarnautojų gebėjimams tobulinti. 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas apibrėžė valstybės tarnautojų mokymo, kvalifikacijos kėlimo, planavimo ir finansavimo uždavinius, apibūdino esamą padėtį ir nubrėžė būtinumą parengti valstybės tarnautojų lavinimo strategiją – užtikrinti jų nepertraukiamą teisinio statuso sistemą kaip svarbiausią sėkmingos viešojo administravimo reformos veiksnį. Bendrasis valstybės tarnybos valdymas vykdomas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu ir kitais teisės aktais (žr. priedą “Valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai”). Vykdomoji valstybės tarnybos valdymo funkcija paskirta Vidaus reikalų ministerijai, kurios vadovas, vidaus reikalų ministras, teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus ir koordinuoja Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę. 1 pav. Bendrojo valstybės tarnybos valdymo schema 2002 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 05 d. nutarimu Nr. 1732 “Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigimo” buvo įsteigta valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama – Valstybės tarnybos departamentas). Pagrindinis šio departamento uždavinys – užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą. Be to, Valstybės tarnybos departamentas atlieka dar ir šias funkcijas: • tvarko Valstybės tarnautojų registrą; • rengia su valstybės tarnyba susijusius teisės aktų projektus; • tvirtina valstybės tarnautojų mokymo programas; • užtikrina vientisą valstybės tarnybos valstybės tarnybos valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros planavimo sistemą; • koordinuoja valstybės tarnautojų mokymo strategijos įgyvendinimą; • nagrinėja su valstybės tarnautojų statusu susijusius skundus ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teikia išvadas bei pasiūlymus šiais klausimais; • rengia ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teikia informaciją apie valstybės tarnybą; • atlieka kitas VTĮ nustatytas funkcijas. 2.2. VT teisės ir jų įgyvendinimo garantijos 2.2.1. VT teisė į karjerą Valstybės tarnybos nuostatos taikomos apie 28 tūkst. valstybės tarnautojų4. Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba pradėta kurti 1994 m. įkūrus Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją. 1995 m. buvo priimtas Valdininkų įstatymas, kuris numatė "A" ir "B" lygio valdininkų darbo teisinio statuso sistemą. Pastarąjį reglamentavo 1997 m. birželio mėn. 5 d. Vyriausybės patvirtinti atestavimo nuostatai. Buvo nuspręsta valdininkų veiklą vertinti juos atestuojant. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus sukurti stabilią ir efektyviai veikiančią valstybės tarnybą, 1997 m. buvo pradėtas rengti ir 1999 m, buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ). Tačiau, pats įstatymas buvo labai sudėtingas, įstatymo praktinis įgyvendinimas buvo komplikuotas, nespėta laiku išleisti lydimųjų aktų, įstatymas buvo skirtingai interpretuojamas, buvo daugybė prieštaravimų kitiems įstatymams, todėl nestebina ir tai, kad per nustatytą 3 metų įgyvendinimo laikotarpį efektyvi valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistema taip ir nebuvo sukurta Atsižvelgdama į Europos Sąjungos pastabas dėl prastų Lietuvos viešojo administravimo gebėjimų Lietuvos Respublikos Vyriausybė į 2001 -2004 metų nuostatas dėl tolesnės valstybės tarnybos reformos raidos, žmogiškųjų išteklių valdymo optimizavimą priskyrė prie prioritetinių tikslų ir 2001 metų lapkritį pateikė Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą bei jo įgyvendinimo projektus. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2002 metų liepos l dieną. Jis pateikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Valstybės tarnybos įstatyme numatyto valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso lydimųjų aktų patvirtinimo bei nustato tam terminus. Atsižvelgiant į tai, 2002 metų birželio 17 dieną priimamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso kriterijų", 2002 metų birželio 24 dieną buvo priimtas ir 2003 metų liepos l dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo". Taigi, parengti ir priimti visi Valstybės tarnybos įstatymo lydimieji aktai, leidžiantys sukurti ir įgyvendinti valstybės tarnautojų teisinio statuso sistemą. Naujoji sistema susieja valstybės tarnautojo kvalifikaciją bei veiklos produktyvumą su darbo užmokesčiu, numato galimybes valstybės tarnautojui siekti karjeros bei sudaro sąlygas tarnautojo profesiniam tobulėjimui. Taip pat, numatomos valstybės tarnautojų skatinimo priemonės bei apibrėžiama valstybės tarnautojo atleidimo iš darbo tvarka. Svarbu paminėti, kad prie valstybės tarnybos valstybės tarnybos valdymo tobulinimo prisidėjo Pasaulio bankas bei atitinkamos Europos Sąjungos institucijos [41,17]. Tai užtikrino Europos ir pasaulio praktikos pritaikymą Lietuvos valstybės tarnyboje. Taigi, apibendrinant tai, kad buvo per pastaruosius keletą metų atlikta tobulinant valstybės tarnybos valstybės tarnybos valdymą, norime paprieštarauti Erikos Danienės teiginiui, kad "valstybės tarnybos valdymas Lietuvos valstybės valdymo institucijose yra ta sritis, kuriai skiriama nepagrįstai mažai dėmesio" [19, P. 43] ir remiantis anksčiau išdėstytais faktais teigti, kad būtent šioje srityje viešasis sektorius padarė pakankamą pažangą. Valstybės tarnybos valdymui padėtas tvirtas teisinis ir teorinis pagrindas ir įnirtingai siekiama šių teorijų efektyvaus įgyvendinimo praktikoje. 2.2.2. VT teisė į socialines garantijas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistemą, kaip jau minėjome, reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo nuostatos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 "Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso kriterijų" patvirtinta valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarka Pagal galiojančią valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso tvarką, vertinama tik įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų tarnybinė veikla bei jiems suteikiamo kvalifikacinės klasės. Vadovaujantis tarnybinės veiklos teisinio statuso sistemą reglamentuojančiais dokumentais, numatomi šie valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso tikslai: • efektyvinti valstybės tarnautojų darbo kokybę ir efektyvumą; • informuoti valstybės tarnautojus apie jų veiklos teisinio statuso sistemą; • didinti valstybės tarnautojų motyvacija; • sudaryti galimybę vadovams daryti efektyvius administrativeinius sprendimus, įskaitant profesionalios karjeros planavimą ir individualaus profesionalaus vystymosi programos sudarymą; • plėtoti individualaus mokymo bazę. Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso sistema turi aiškiai suformuluotus tikslus. Remiantis jais teigiame, kad įvertinęs darbuotojus vadovas gali priimti sprendimus apie tarnautojo tinkamumą pareigoms, apie mokymosi poreikį institucijoje, apie darbo užmokesčio pokyčius bei valstybės tarnybos judėjimą (apaukštinimą/nužeminimą, perkėlimą, atleidimą). Efektyvus teisinio statuso vykdymo bei jo rezultatais paremtų teisingų sprendimų priėmimo rezultatas - kokybiškesnis ir efektyvesnis valstybės tarnautojų darbas. Taigi, siekiant šių konkrečių tikslų, valstybės tarnautojų vertinimui pasirinkti šie kriterijai: o Valstybės tarnautojo darbo krūvis. o Valstybės tarnautojo darbo kokybė. o Valstybės tarnautojo atliktų užduočių sudėtingumas. o Sugebėjimas panaudoti įgūdžius ir žinias pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti. o Valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Akivaizdu, kad valstybės tarnyboje taikomas objektyvesnis - formalizuotas -tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso sistemą . Pabrėžiama, kad itin svarbus yra teisinio statuso proceso skaidrumas ir rezultatų patikimumas, todėl kvalifikacijos vertinimas turi būti atliekamas vadovaujantis Etikos taisyklėmis. Objektyvumo siekį taip pat liudija teisinio statuso kriterijų parinkimas - dauguma jų nukreipti į darbuotojo tarnybinės veiklos, o ne jo asmenybės teisinio statuso sistemą. Taip pat svarbu pastebėti, kad pasirinkti teisinio statuso kriterijai leidžia įvertinti visus tris darbinės veiklos aspektus: priemones (žinios, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai), transformacijos procesą (sugebėjimas pritaikyti įgūdžius ir žinias darbo funkcijoms vykdyti) ir pasekmes (darbo krūvis, kokybės ir užduočių sudėtingumas). Nors pagal kriterijų skaičių susidaro įspūdis, kad didžiausias dėmesys skiriamas darbo rezultatams, tie rezultatai įvertinami atsižvelgiant į jų siekimo priemones ir sugebėjimą tas priemones pritaikyti atliekant pareigas. Be to, valstybės tarnautojo veikla pagrįsti kriterijai užtikrina ir tai, kad paskatinimas už labai gerą darbą arba nuobauda už nepatenkinamą darbą bus nukreipti ne į tarnautoją, o į jo veiklą ir jos efektyvumo didinimą. Taigi, įdėmiai išanalizavus valstybės tarnautojų veiklos teisinio statuso tikslus ir kriterijus, vadovaujantis kuriais tų tikslų siekiama, manome, kad kriterijai iš esmės atitinka sistemos tikslus. Objektyvumą skatina ir tai, kad visi valstybės karjeros tarnautojai nepriklausomai nuo pareigybės vertinami pagal tuos pačius kriterijus. Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad vadovaudamasis anksčiau nurodytais teisinio statuso kriterijais bei tarnautojo pareigybės aprašymu, karjeros valstybės tarnautojo veiklą per kalendorinius metus vertina tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas. Taigi, įstatymas tiksliai numato teisinio statuso dažnumą. Įvertinęs valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, tiesioginis vadovas pildo specialią formą. Vadovo teisinio statuso išvada privalo būti motyvuota ir sudaryta griežtai vadovaujantis reglamentuotais kriterijais. Sistema numato tradicini teisinio statuso variantą su vieninteliu teisinio statuso subjektu - vadovu, kuris įvertinęs darbuotoją užpildo anksčiau minėtų kriterijų pagrindu sudarytą teisinio statuso formą. Deja, įstatymas nenumato, kad tiesioginis vadovas turi tiesiogiai supažindinti tarnautoją su teisinio statuso rezultatais bei teikti pasiūlymus, nors tai ir stipriai rekomenduojama. Toks pokalbis numatomas tik tarp vertinamojo ir komisijos. Jau buvo minėta, kad dauguma autorių pabrėžia, kad tiesioginis vadovo ir pavaldinio teisinio statuso rezultatų aptarimas yra viena svarbių valstybės tarnybos teisinio statuso dalių. Atlikęs valstybės tarnautojo veiklos teisinio statuso sistemą, vadovas tarnautojo veiklą gali įvertinti: • labai gerai • gerai • nepatenkinamai. Manome, kad įteisinimo statuso rodiklius sistema nusako gana konkrečiai. Siekiant objektyvumo, kiekvienas toks kvalifikacijos vertinimas yra aiškiai apibrėžtas. "Nepatenkinamai" vertinamas tas tarnautojas, kuris nesusitvarko su savo pareigomis ir jo veikloje nustatyti žymūs įgūdžių (veiklos, rezultatų) trukumai. "Gerai" vertinamas tarnautojas, kurio veikla ir rezultatai atitinka užimamų pareigų reikalavimus. Kvalifikacijos vertinimas "labai gerai" skiriamas tarnautojui, viršijančiam pareiginius reikalavimus bei nuolat rodančiam aukštus įgūdžius ir rezultatus. Nors trumpi ir lakoniški, tačiau tokie apibrėžtumai užkerta kelią individualioms vadovo interpretacijoms to, kokią veiklą galima vertinti gerai, labai gerai ar nepatenkinamai. Įstatymas nenumato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso metodų, manome, kad tai kiekvieno vadovo individualus pasirinkimas. Remdamiesi sistemos analize, manome, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimui geriausiai tiktų porinio lyginimo bei diferencijuojamo rangavimo metodai [35]. Šie metodai nereikalauja daug laiko bei papildomų išteklių bei leidžia pasiekti aukšto objektyvumo. Įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų5 (toliau vadinama – valstybės tarnautojai) tarnybinės veiklos teisinio statuso sistemą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos bei Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 “Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos teisinio statuso kriterijų”. Valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos teisinio statuso tikslas – įvertinti valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją ir tokiu būdu: • efektyvinti valstybės tarnautojų darbo kokybę ir efektyvumą; • didinti valstybės tarnautojų motyvaciją; • sudaryti sąlygas vadovams priimti būtinus sprendimus, susijusius su valstybės tarnautojų karjeros planavimu, mokymais ir kt. 1995-1999 metais galiojusiame Lietuvos Respublikos valdininkų įstatyme buvo nustatyti šie valdininkų darbo teisinio statuso pagrindai: • “A” lygio valdininkų6 darbą vertino jų vadovai. “B” lygio valdininkų darbas buvo vertinamas: 1) kasmet pagal darbovietės vidaus tvarkos taisykles, 2) o kartą per 3 metus rengiamas jų darbo atestavimas, pagal kurio rezultatus nustatoma valdininko kvalifikacinė kategorija; • valdininkų atestavimą reglamentavo bendri atestavimo nuostatai, kuriuos tvirtino Vyriausybė. Institucijos vadovas tokiu būdu pagal atestavimo rezultatus spręsdavo apie valdininko pareiginio atlyginimo dydį, ar pakelti valdininką į aukštesnes pareigas, pažeminti jo pareigas ar atleisti iš jų pagal tuo metu galiojusius darbo įstatymus. Pagal dabar galiojančią Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų teisinio statuso tvarką Valdininkų (pareigūnų) atestavimo nuostatuose pažymima, jog valdininkų atestavimas - tai jų profesinio pasirengimo, kompetencijos, dalykinių savybių ir praktinės veiklos kvalifikacijos vertinimas, o atestavimo tikslas - objektyviai įvertinti, ar jie tinka eiti pareigas, skatinti juos nuolat tobulintis. Taigi kasmetinis valdininkų darbo kvalifikacijos vertinimas7 buvo apibendrinamas kas 3 metus atliekamos valdininkų atestacijos metu, nors institucijos vadovas ar tarnybinės etikos komisija galėjo organizuoti ir pirmalaikę atestaciją, t.y. valdininko darbas tam tikrais atvejais galėjo būti vertinamas dažniau nei kas 3 metus. Neatestuojami buvo šie valdininkai: 1. kurie eina pareigas trumpiau negu 6 mėnesius; 2. su kuriais sudaryta terminuota darbo sutartis eiti pareigas ne ilgiau kaip 3 mėnesius; 3. nėščiosios ir motinos, turinčios vaikų iki 3 metų, kiti asmenys, kuriems įstatymai suteikia lengvatas auginti vaikus, iki jiems sukaks 3 metai, moterys, išėjusios vaikų priežiūros atostogų, taip pat kiti asmenys, faktiškai auginantys vaikus, jeigu jiems įstatymų nustatyta tvarka suteiktos vaikų priežiūros atostogos. Be to, moterys ir kiti asmenys, kuriems įstatymai suteikia lengvatas auginti vaikus iki 3 metų ir kurie turėjo vaikų priežiūros atostogas, grįžę į darbą, atestuojami ne anksčiau kaip po metų. 2.2.3. VT teisė streikuoti Kelia problemų šių Įsta­tymų normų tarpusavio konkurencija ir kolizijos, todėl neretai būtina nustatyti, kuris įstaty­mas turi būti taikomas kuriuo nors konkrečiu ginčijamu atveju. Tarkime, tarnautojų pareigūno statuso sąvokoje pateiktoje Tarnautojų veiklos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra nuostata: „Tarnautojų pareigūno statusas - šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose"8. Toliau sąvokoje pateikiama nuoroda „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!