Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kvalifikacijos kėlimo sistema ministerijos pavyzdžiu

Įvadas Dinamiškai kintančioje socialinėje, ekonominėje ir politinėje aplinko­je valstybės tarnybos darbuotojų kompetencija tampa svarbiu veiksniu, lemiančiu šalies raidą. Todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama įvairiems jų profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo as­pektams. Veikiamos šiuolaikinių viešojo administravimo specialistų rengimo tendencijų, Lietuvoje susiformavo dvi formaliojo valstybės tarnautojų profesinio rengimo sistemos: 1) kvalifikacijos tobulinimo kursų; 2) uni­versitetinių studijų, tarp jų viešojo administravimo šakos studijų progra­mų. Procentinis akademinių viešojo administravimo studijų programų absolventų skaičius iki šiol yra nedidelis. Galbūt todėl susidaro įspūdis, kad dabar pagrindinė Lietuvos viešojo administravimo sistemos tarnau­tojų mokymo forma yra kvalifikacijos tobulinimo kursai. Tai atsispindi ir mokslinėse publikacijose. Ta­čiau, neneigiant kvalifikacijos tobulinimo kursų būtinumo, visose šiuo­laikinėse išsivysčiusiose valstybėse stipriai akcentuojama ir akademinių viešojo administravimo studijų programų svarba. Todėl jau daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje egzistuojančios akademinės viešojo administravimo studijos ateityje turės vis didesnę reikšmę šios srities specialistų rengimo proce­sui. Pastaraisiais dešimt­mečiais keičiantis viešojo administravimo pobūdžiui, diskusijos dėl vie­šojo administravimo studijų programų vyksta daugelyje valstybių. Tyrimo objektas - valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemos ministerijos pavyzdžiu. Šiuo darbu siekiama atsakyti į šias tyrimo uždaviniai: Ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistema adekvati šių dienų viešojo administravimo poreikiams atsižvelgiant į naujosios viešosios vadybos taikymo patirtį; Valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo kokybė priklauso nuo padalinio vadovo požiūrio į šį procesą. Mažai naudojama ir prastai išvystyta viena svarbiausių kvalifikacijos kėlimo proceso dalių. Darbo metodai –sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė. 1. Valstybes tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos 1.1. Tarnybos ir valstybės tarnautojų sąvokos Europoje personalo valdymui skiriamas išskirtinis dėmesys. Atsižvelgdama į technologines, ekonomines ir socialines permainas, Europos Komisija nuolat rengia personalo valdymo tobulinimo programas [9], Sekdama Europos pavyzdžiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 - 2004 metų programoje taip pat teikia prioritetą žmogiškųjų išteklių valdymo optimatizavimui. Siekiama sudaryti sąlygas formuoti profesionalių valstybės tarnautojų komandą, kuri užtikrintų valstybės valdymo institucijų darbo tęstinumą, efektyvumą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsakomybę už savo sprendimus. Iš valstybės tarnautojų reikalaujama kompetencijos ir nuolatinio kvalifikacijos kėlimo. Suprantama, kad svarbu valstybės tarnautojus skatinti, tinkamai kompensuoti už darbą, planuoti jų karjerą bei pašalinti iš valstybės tarnybos nekompetentingus tarnautojus. Dėl daugelio minėtų priežasčių, valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą tampa svarbia personalo valdymo priemone. Daugumoje organizacijų žinios apie valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą, jau nekalbant apie patirtį, labai ribotos ir fragmentiškos. Todėl įvairių lygių vadovai šių sistemų diegimą traktuoja kaip nereikalingą laiko švaistymą. Darbuotojai praranda saugumo ir stabilumo jausmą, nes veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą sieja su būsimais atleidimais ir darbo sąlygų pasikeitimu. Dažna organizacija valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą supranta gana siaurai - kaip tam tikrą personalo valdymo funkciją (o tai tik iš dalies tiesa) ir visą atsakomybę už šios sistemos kūrimą ir įgyvendinimą paveda personalo skyriui. Žinių apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistemą stinga ir todėl, kad viešosios organizacijos Lietuvoje pernelyg menkai bendrauja, retai dalinasi patirtimi, konsultuojasi tarpusavyje. Veiksminga valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistema sudaro sąlygas plėsti specialistų kompetenciją, kuri būtina siekiant tam tikrų konkrečių tikslų - ir visos organizacijos, ir pačių valstybės tarnautojų. Profesinius sugebėjimus ugdyti padeda ir reguliarus pokalbiai, kurių metu aptariami darbo rezultatai. Įdiegus valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą, viešosios organizacijos vadovai nuolat po ranka turi specifinės informacijos, kuri būtina priimant sprendimus, susijusius su valstybės tarnautojų atlyginimais ir paaukštinimu. Be to, sistema skatina žmones geriau dirbti ir padeda nustatyti jų mokymo poreikius. Labai svarbu, kad visi darbuotojai būtų vertinami vienodai ir objektyviai. Būtina pabrėžti, kad valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą - tai tik visos viešosios organizacijos darbo rezultatų valdymo sistemos dalis. Todėl pradėjus valstybės tarnautojų veiklos kvalifikacijos kėlimo projektą kyla daug strateginio pobūdžio klausimų, į kuriuos atsakyti privalo aukščiausieji vadovai. Veiklos kvalifikacijos kėlimo (analizės) sistema - yra puiki priemonė surinkti aktualiausią mokymosi poreikį iš kiekvieno darbuotojo. Jeigu nustatyti viešosios organizacijos metiniai tikslai ir suskaidyti į padalinių tikslus, vadovai juos gali išskirti į konkretaus darbuotojo užduotis. Individualaus metinio pokalbio metu vadovas su savo darbuotoju gali aptarti praėjusio laikotarpio užduotis, su kokiais sunkumais susiduria darbuotojas. Kartu nustatyti ateinančio laikotarpio užduotis ir susitarti, kokio mokymo reikėtų, kad jas galėtų įvykdyti. Tai pati patikimiausia informacija apie mokymosi poreikį. Personalo vadovai gali sudaryti efektyviausius mokymosi planus remdamiesi šia informacija. Taigi, kokio mokymo reikia nusako viešosios organizacijos tikslai ir valstybės tarnautojų veiklos analizės rezultatai. Kartais informaciją apie mokymosi poreikį surenka konsultantai iš šalies arba personalo vadovai. Tačiau konsultantai gali būti naudingi diegiant veiklos analizės sistemą, ar apmokydami vadovus, kaip vesti metinius pokalbius su darbuotojais. Didžiausias efektas pasiekiamas, kai veiklos kvalifikacijos kėlimo sistema veikia ir tampa kasmetine procedūra. Kai veiklos analizės pokalbiuose dalyvauja visi viešosios organizacijos darbuotojai, kai kiekvienas personaliai įsipareigoja siekti tikslų bei numatyti savo tobulinimosi priemones. Daugelyje Europos šalių valstybės tarnybos struktūrų yra privaloma turėti valstybės tarnautojų nuostatais grindžiamą personalo kvalifikacijos kėlimo sistemą [19]. Tikriausiai dėl šios priežasties, visoje Europoje ir Amerikos šalyse personalo kvalifikacijos vertinimas, jo metodikos bei praktikos yra plačiai ir detaliai išnagrinėti. Lietuva, deja, personalo valdymo tradicijų neturi, jos dar tik kuriamos. Valstybės tarnautojų veiklos vertinimui kol kas padėtas tik teisinis pagrindas. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas yra daugiaplanis ir sudėtingas uždavinys. Tai matyti iš sąvo­kų, vartojamų darbuotojams įvertinti, įvairovės. Valstybės tarnautojų, darbingumo, asmenybės, elgsenos, panaudojimo, suderinamumo, potencialo, gabumų įkvalifikacijos vertinimas - sąvokos, vartojamos vertinti ar tam tikriems kvalifikacijos kėlimo aspektams apibūdinti. Asmenybės kvalifikacijos kėlimo pagrindas yra charakterio savybių kvalifikacijos vertinimas. Esmė yra ta, kad asmenybės savybės turi būti siejamos su tam tikrais darbais (pareiginės instrukcijos reikalavimais). Aukšta savimonė turi lemti aukštą darbo našumą. Skiriami šie valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo tikslai ir uždaviniai: 1. Vadovavimo proceso gerinimas: jis pagerėja, nes įvertinami darbo rezulta­tai, nustatomos stipriosios ir silpnosios valstybės tarnautojų savybės, numatomos priemo­nės trūkumams šalinti. 2. Valstybės tarnautojų įvedimo proceso optimizavimas: pareigoms užimti parenkami tinkamiausi kandidatai, atsižvelgiant į darbo vietų reikalavimus ir valstybės tarnautojų savybes, kryptingai organizuojamas valstybės tarnautojų pavadavimas, perkėlimas ir at­leidimas. 3. Mokėjimo pagal darbo rezultatus ar savybes organizavimas: valstybės tarnautojų įkvalifikacijos vertinimas yra pagrįsta vienos ar kitos sistemos įvedimo bazė. 4. Valstybės tarnautojų ugdymo sistemos tobulinimas: organizuojama kryptinga valstybės tarnautojų atranka ir jų tobulinimo (mokymo ir kvalifikacijos kėlimo) sistema. 5. Bendradarbiavimo intensyvumo didinimas: vertinant taikomi pokalbiai, aptariami bendradarbiavimo trūkumai, todėl kvalifikacijos vertinimas yra kartu ir mokymasis. 6. Bendradarbių motyvavimo gerinimas: darbuotojui aišku, ką jis turi pada­ryti, kad kiltų jo profesinis lygis, karjera; padeda ir nuolatinė kontrolė. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas yra naudingas: • bendradarbiams: jie supranta, ko iš jų norima, supažindinama su darbo rezultatų vertinimu ir suformuluojamos tolesnio vystymosi rekomendacijos; • vadovybei: žino su kuo turi reikalą, gali numatyti tinkamiausias motyvavimo priemones, gali priimti tinkamą sprendimą parinkdami bendradarbius; • įmonei: optimizuojamas valstybės tarnautojų valdymas, valstybės tarnautojų struktūra, darbo užmokesčio sistema, suburiamas keliamus uždavinius pasiruošęs spręsti ko­lektyvas. Kompleksiniu požiūriu vertinant valstybės tarnautoją skiriamos trys kvalifikacijos kėlimo dimensi­jos: patys vertintojai, kvalifikacijos kėlimo turinys ir laiko aspektas. Kvalifikacijos kėlimo turinyje įvertinamas: • valstybės tarnautojo darbingumas: darbo rezultatai, darbo metodai; • valstybės tarnautojo asmeninės savybės. Laiko požiūriu vertinama orientacija į praeitį ar į ateitį. Orientacija į praeitį akcentuoja valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistemą pagal darbo rezultatus ir taikytus metodus. Orien­tacija | ateitį labiausiai akcentuoja asmenybės svarbą. Žinoma, asmenybės savy­bės netiesiogiai vertinamos ir per pasiektus rezultatus. Tačiau dinamiškoje aplin­koje pasiekti rezultatai - tai praeitis, pasikeitus sąlygoms, senieji „geri" įpročiai gali net trukdyti. Daug svarbiau orientuotis į ateitį - valstybės tarnautojų gabumus, suge­bėjimą keistis - tai yra į jo potencialą. Vertinant dalyvauja labai daug žmonių. Nors pareigybių ir valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimas turi daug bendro, gali­mas ir jų nesuderinamumas. Dažniausiai jis atsiranda dėl to, kad keliami skirtin­gi tikslai: -vertinant darbo vietą, dažnai keliamas uždavinys nustatyti bazinio atlygini­mo lygį, t.y. priskirti pareigybę tam tikram lygiui - darbo užmokesčio kategori­jai; konkrečių reikalavimų nustatymas yra antroje vietoje. Tačiau darbo vietų kvalifikacijos kėlimo metodikos tinka įvertinti bendrąjį valstybės tarnautojų lygį pagal pagrindinius reikalavimus; -vertinant darbuotoją, svarbu ne tik nustatyti jo rangą tarp kitų valstybės tarnautojų: sprendžiant šį uždavinį Valstybės tarnautojų ugdymo tikslais, svarbiau nustatyti jų lygį pa­gal atskirus reikalavimus. Vertinant laikomasi tokio eiliškumo. 1. Sukonkretinami valstybės tarnautojų vertinimui svarbūs kriterijai. Valstybės tarnautojų ug­dymo tikslams sudaromas reikalavimų ir valstybės tarnautojo profilis. Juos lyginant gali­ma nustatyti nukrypimus, o šiems šalinti - numatyti Valstybės tarnautojų ugdymo priemo­nes. Suderinamumas suprantamas gabumų ir motyvų požiūriu. Tai naujas aspektas, jis atsiranda tik vertinant darbuotojus. Sugebėji­mus lemia įgimti gabumai, išsilavinimas, patyrimas, o norėjimą - auklėjimas ir viešosios organizacijos motyvavimo sistema. Labai svarbu užtikrinti tinkamą reikalavimų ir valstybės tarnautojų profilių santykį. Esti du požiūriai: • technokratiniu-teiloristiniu požiūriu valstybės tarnautojo profilis turi atitikti darbo vietos reikalavimų profilį. Šiuo atveju valstybės tarnautojo savybės visada atsilieka nuo darbo vietos reikalavimų. Keliant kvalifikaciją, perkvalifikuojant galima tik sėk­mingai ar ne taip sėkmingai prisiderinti prie sparčiai kintančios aplinkos; • humanistiniu požiūriu abi pusės turi derėti, o valstybės tarnautojų sugebėjimai to­bulėti sparčiau, nei keičiasi aplinka. Laikantis šio požiūrio, galima paspartinti techninę pažangą, nes valstybės tarnautojo kvalifikacija tampa papildomu pažangos va­rikliu. 1.2.Veiklos kvalifikacijos kėlimo sistemą ir jo reikšmė valstybės tarnyboje Remiantys Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, valstybės tarnyba – tai teisinių santykių visuma, atsirandanti įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat tai teisiniai santykiai, atsirandantys dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jo įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinat teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų spendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Valstybės tarnautojas aukščiau minėtame įstatyme yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis įstatymu nurodytą viešojo administravimo veiklą. 1990 metais priimtame Vyriausybės įstatyme kai kurios nuostatos reglamentavo valstybės tarnybos valdymą. Vyriausybei buvo priskirtos ministerijų, valstybinių tarnybų, inspekcijų, Vyriausybės komisijų steigi­mo, vadovavimo joms, jų reorganizavimo, likvidavimo bei šių instituci­jų nuostatų tvirtinimo funkcijos. 1990 metais Vyriausybė nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos ministerijų pagrindinių funkcijų" nustatė ministerijoms pavaldžių valstybinių įstaigų ir organizacijų vadovų skyrimo ir atleidimo funkcijas, o nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės departamentų pagrindinių funkcijų" buvo reglamentuotas visų valsty­binių įstaigų ir organizacijų vadovų skyrimas ir atleidimas. Tačiau tuo laikotarpiu kiekviena ministerija ar departamentas vadovavosi savomis taisyklėmis, priimdami į darbą ir atleisdami tarnautojus ir vadovus. Tuo laikotarpiu vienodai buvo reglamentuotas tik statutinių darbuotojų pri­ėmimas į darbą.1 Tuometinių valdymo institucijų darbuotojų daugumą sudarė buvę sovietinių įstaigų tarnautojai. Daliai jų pasitraukus iš darbo, nebuvo keliami vienodi reikalavimai priimant į laisvas pareigas. Valsty­binių ir kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos buvo nustatomos Vyriausybės ir kartą per metus persvarstomos. Pirma­sis Vyriausybės nutarimas, kuriame buvo reglamentuota valstybinių ir kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka, buvo pri­imtas 1991 metais. Jame nustatyta, kad valstybės valdymo, teisėsaugos institucijų darbuotojų darbo apmokėjimas reguliuojamas koeficientais, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) minimali mėnesio alga. Taip pat tame dokumente nurodyta, kad į pareigas gali­ma priimti neterminuotam arba bandomajam laikotarpiui. Kita šio doku­mento nuostata buvo ta, kad valstybinių organų pareigūnų tarnybinius atlyginimus gali paskirti jų vadovai, atsižvelgdami į jų kvalifikacines sa­vybes arba atestavimo rezultatus. Kadangi valdininkų atestavimo nuos­tatai buvo patvirtinti tik po ketverių metų, aišku, kad valstybės pareigū­nų kvalifikacinės savybės buvo nustatinėjamos ir jų atestacija atliekama voliuntaristiškai.2 Esant tokiai situacijai ir teisinėms sąlygomis vyko ministerijų ir depar­tamentų pertvarka. Vienuolika ministerijų - Ekonomikos, Energetikos, Finansų, Miškų ūkio, Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Sveikatos ap­saugos, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ir Žemės ūkio - ne­pakeitė pavadinimų. Pramonės ministerija buvo panaikinta 1991 metais. Kultūros ir švietimo ministerija 1993 metais buvo reorganizuota į Kultūros ministeriją ir Švietimo ir mokslo ministeriją, Socialinės apsaugos ministe­rijai 1994 metais buvo priskirti įgaliojimai tvarkyti darbo reikalus ir ji tapo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ryšių ministerijos kompetencija buvo išplėsta ir ji tapo Ryšių ir informatikos ministerija, Materialinių iš­teklių ministerija ir Prekybos ministerija buvo reorganizuotos 1991 me­tais į Prekybos ir materialinių išteklių ministeriją, kuri 1993 metais buvo pertvarkyta į Pramonės ir prekybos ministeriją,Tarptautinių ekonominių santykių ministerija buvo įsteigta 1991 metais, gyvavo iki 1994 metų ir buvo panaikinta. Dviejų departamentų - Krašto apsaugos departamen­to ir Aplinkos apsaugos departamento - kompetencija buvo išplėsta, siekiant sustiprinti valstybės gynybos ir ekologijos funkcijas, ir 1991 me­tais buvo įkurta Krašto apsaugos ministerija, o 1994 metais - Aplinkos apsaugos ministerija. Tais pačiais metais buvo įkurta Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija. Ši ministerija privalėjo suformuoti Lietu­vos tolesnės valstybinio valdymo raidos ideologiją, atsižvelgdama į šalies vidaus bendrąją situaciją, geopolitinę ir makroekonominę situaciją Euro­poje ir pasaulyje, taip pat į integracinius procesus, intensyvėjančias poli­tines permainas aplinkinėse šalyse, augantį viešojo sektoriaus vaidmenį, siekdama ekonominės ir socialinės gerovės, viešumo, įvairių socialinių grupių aktyvumo didėjimo. 1995 metais buvo devyniolika ministerijų. Intensyviai vyko ir instituciniai departamentų sudėties pokyčiai. Nuo 1990 iki 1994 metų buvo įsteigti 25 įvairaus pavaldumo departamentai ir panaikinta 10 departamentų. Jau 1992 metais buvo akivaizdu, kad dedamos pastangos sutvarkyti valstybinio valdymo institucijas yra nenuoseklios ir nepakankamos, kad būtų užtikrintas jų priimamų sprendimų optimalumas ir jų įgyvendini­mas. Atskirų valdymo modernizavimo priemonių diegimas pasiekė kriti­nę ribą, be sistemos projektuojamos ir kuriamos struktūros nesugebėjo suderinti naujų nuosavybės subjektų teisėtų interesų ir racionaliai išnau­doti nuosavybės santykių įvairovės, o socialinės ir ekonominės sistemos pertvarka vyko spontaniškai: strigo tiek sisteminės, tiek struktūrinės, tiek sektorinės reformos.3 Reformuojant valdymą nesisekė realizuoti sistemiš­kumo, kompleksiškumo, radikalių modernizavimo priemonių atrankos, valdymo modernizavimo priemonių tarpusavio suderinamumo, valdy­mo reformų racionalumo principų. Vyriausybėje buvo konstatuojama žala, kurią daro kadrų kaita ministerijose ir departamentuose, pradėta kalbėti apie nuoseklią valstybės valdymo reformą. Buvo teigiama, kad darbuotojų atleidimas iš darbo už nerūpestingai atliekamas pareigas ar pažeidžiamą darbo drausmę, reikiamos kvalifikacijos neturėjimą yra natūralus dalykas, bet atleidimai iš darbo turi būti reglamentuoti įstaty­mais. 1992 metais buvo išleistas Vyriausybės potvarkis, kuriuo numatyta, kad darbuotojų atleidimas vyks kartu su etatų mažinimu, tačiau ne pa­gal politinius motyvus. Šiuo potvarkiu buvo siekiama, kad vykdomosios valdžios institucijose dirbtų kvalifikuoti ir sąžiningi darbuotojai. 1992 metais Vyriausybė nutarė paskelbti konkursą Lietuvos valstybinio val­dymo struktūrų tobulinimo projektui parengti, tačiau šio konkurso re­zultatai nebuvo apibendrinti. 1993 metų Vyriausybės programoje buvo konstatuota, kad, vykdant ekonominę reformą nepakankamai dėmesio skirta valstybės tarnybai ir kad nuolatinis valstybinio valdymo institucijų reorganizavimas ir likvidavimas neskatino valstybės tarnautojų tinkamai dirbti. Programoje pažymėta, kad būtinas valstybės tarnautojų įstaty­mas, kuris užtikrintų valstybinio aparato ir jo struktūros stabilumą. 1994 metų Vyriausybės programoje buvo atkreiptas dėmesys į būtinas valsty­bės tarnautojų savybes - kompetenciją ir sąžiningumą, buvo nurodyta, kad valstybės tarnyboje pasitaiko biurokratizmo, savivalės ir korupcijos atvejų. Siekiant suteikti valstybės tarnybos veiklai įstatyminį pagrindą, buvo nuspręsta parengti Valdininkų įstatymą. 1994 m. liepos 1 d. įkūrus Valdymo ir savivaldybių reikalų ministeriją, prasidėjo naujas valstybės tarnybos kūrimo etapas. Lietuvos Respubli­kos Seimas 1995 m. gegužės 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą. Šis įstatymas galiojo iki 1999 m. liepos 29 d. (su tam tikromis išimtimis), kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Šis įstatymas nustatė priėmimo į valstybės valdymo tarnybą tvarką, jos laikymąsi, tarnautojų teises, pareigas ir atsakomybę, tarnybos santy­kių pasibaigimą. Tai buvo pirmieji žingsniai, kuriant nuo politinės įtakos nepriklausančią valstybės tarnybą. Valdininkų įstatyme buvo apibrėžtos A ir B lygio valdininkų sąvokos, nustatytos priėmimo į valstybės tarnybą ir atleidimo tvarkos, valdininkų teisės, pareigos ir atsakomybė, valdinin­kų darbo laikas ir socialinės garantijos. Įstatyme taip pat buvo numatytas valdininkų atestavimas, valstybės tarnybos valdymas, valdininkų duome­nų banko kaupimas, valdininkų kvalifikacijos tobulinimas. Įgyvendinant įstatymą, buvo patvirtinti A ir B lygių valdininkų pareigybių sąrašai.4 Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija, įgyvendindama įstatymą, pradėjo kurti valdininkų atrankos, jų vertinimo ir ugdymo siste­mą: buvo parengta B lygio valdininkų priėmimo į valstybės valdymo tar­nybą konkursų ir egzaminų tvarka bei bendrųjų ir specialiųjų kvalifikaci­nių reikalavimų valdininkams pagrindiniai nuostatai, nustatyti bendrieji valdininkų atrankos kriterijai (išsilavinimo cenzas, amžius, darbo patirtis, valdininko darbo stažas, būtinos žinios ir įgūdžiai valdininko pareigoms atlikti, asmeninės savybės).5 Specialieji reikalavimai valdininkams (profe­sinis ir teorinis pasirengimas bei konkrečios veiklos srities praktinės ži­nios, sugebėjimai ir įgūdžiai, būtini tam tikroms pareigoms atlikti) buvo nustatomi konkrečiai pareigybei sutinkamai su valstybinio valdymo ar savivaldybės institucijos parengtomis instrukcijomis, kurių rengimo tvar­ką nustatydavo institucijos vadovas, remdamasis Valdymo reformų ir sa­vivaldybių reikalų ministerijos rekomendacijomis. Valdininkų įstatymas buvo taikomas 20 tūkstančių valdininkų ir apie 230 įstaigų. Nors įgyven­dinant Valdininkų įstatymą nebuvo sukurta valstybės tarnyba pagal Eu­ropoje įprastus standartus, valstybės institucijose imta suprasti valdinin­kų kvalifikacijos tobulinimo svarba: pradėti įgyvendinti pirmieji mokymo projektai, dažniausiai tik naudojantis parama tarptautinių institucijų ar užsienio fondų, kurių siūlomos mokymo programos nebuvo pritaikytos prie Lietuvos sąlygų. Įgyvendinant įstatymą, išryškėjo ir daugiau trūku­mų. Valdininkų įstatyme nebuvo nuostatų, kurios reglamentuotų valdi­ninkų darbo užmokestį, jų darbo apmokėjimas buvo atliekamas pagal anksčiau Vyriausybės nustatytą bendrą tvarką. Kai kurias įstatymo nuos­tatas Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ir jos buvo pakeistos. Aiškėjo, kad šis įstatymas nėra pakankamas teisinis pagrindas, kuris užtikrintų efektyvų valstybės valdymą.6 Be to, Europos Sąjunga kėlė Lietuvai, kaip asocijuotai narei, institu­cinės aplinkos suartinimo reikalavimą. 1997 metais Europos Komisijos paskelbtoje Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje pažangos ataskaitoje kaip vienas esminių Lietuvos pasirengimo trūkumų buvo pa­minėti menki valdininkų administraciniai gebėjimai. Valdininkų įstatymas nenumatė materialinės bazės kvalifikacijai kelti. Valdininkų kvalifikacijos kėlimas ir jos nuolatinis tobulinimas buvo neįmanomas, neskyrus tam fi­nansavimo. Kitas Valdininkų įstatymo trūkumas - jame nebuvo numaty­tas karjeros vystymo mechanizmas, todėl valdininkai nebuvo motyvuoti rūpintis savo kvalifikacija, nes įgiję aukštesnę kvalifikaciją jie negalėjo ti­kėtis paaukštinimo, atlyginimo pakėlimo ar kitų jiems palankių pokyčių. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos nuostatas, buvo nuspręsta parengti tei­sės aktus, kurie padėtų sukurti stabilią, profesionalią valstybės tarnybą. Pasitelkus PHARE ir SIGMA ekspertus, 1997 metais buvo pradėtas rengti Valstybės tarnybos įstatymas.7 Tuo laikotarpiu buvo manoma, kad valstybės tarnybos veiklos sėkmę užtikrins stabilūs ir profesionalūs žmogiškieji ištekliai, nes būtent tai buvo esminė valstybės tarnybos problema nuo pat 1990 metų. Stabilumas, pastovumas, profesionalumas ir nuopelnai yra valstybės tarnybos karje­ros sistemos bruožai ir jie buvo patrauklūs to meto situacijoje, nors buvo žinoma, kad valstybės tarnybos postų sistema yra efektyvesnė, lankstes­nė teikiant piliečiams paslaugas ir greičiau prisitaikanti prie kintančios socialinės aplinkos. Tačiau Lietuvai buvo būtina sustiprinti teisėtvarką, kad visuomenė būtų teisiškai saugi ir vyrautų teisėtumas, o tai reiškė, kad valstybės tarnybai buvo būtina priskirti atsakomybę už įstatymų įgy­vendinamą. Tokio tipo tarnyba neutralesnė politikų atžvilgiu ir atskaitin­ga teismams. Šiuo požiūriu karjeros sistema atrodė tinkama, nes tokioje sistemoje valstybės tarnautojų teisės ir pareigos griežčiau apibrėžtos, o tada jų ir politikų santykiai varžomi ir mažiau priklausomi nuo asmeni­nių ryšių. Tada atrodė, kad valstybės tarnybos karjeros sistema labiausiai atitinka šalies poreikius, Lietuvos valdymo paveldą ir šiuolaikiškos nacio­nalinės valstybės valdymo principus. Naujasis įstatymas turėjo tapti pa­grindu naujai valstybės tarnybos sistemai kurti ir atrama toliau vykdant valstybinio valdymo reformas. Formavosi požiūris, kad įstatymas turėtų įteisinti karjeros, politinio neutralumo, lygiateisiškumo, hierarchinio pa­valdumo, perimamumo ir teisėtumo principais grindžiamą valstybės tarnybos sistemą. įstatymas turėjo apimti visų viešųjų institucijų - tiek valstybės, tiek vietos valdžios - valstybės tarnautojus. Jis neturėjo būti taikomas prokurorams, teisėjams, kariuomenei, politikams. Valstybės tarnautojus buvo numatoma skirstyti į tris grupes: karjeros valstybės tar­nautojus, politinio pasitikėjimo pagrindu paskirtus valstybės tarnauto­jus, viešųjų institucijų vadovus. Karjeros valstybės tarnautojai į valstybės tarnybą turėjo būti priimami pagal įstatyme numatytas specialias proce­dūras, kurios turėjo būti apibrėžtos specialiuose teisės aktuose. Pagrindinės įstatymo projektinės nuostatos buvo tos, kad karjeros valstybės tarnautojai skirstomi į valstybės tarnautojus stažuotojus, gau­nančius pradinį mokymą, valstybės tarnautojus, laikinai pavaduojančius nuolatinius valstybės tarnautojus, ir nuolatinius karjeros valstybės tar­nautojus, kurie dar skirstomi į viešojo administravimo ir viešąsias pas­laugas teikiančius valstybės tarnautojus. Kita esminė nuostata buvo, kad politinio pasitikėjimo pagrindu paskirti valstybės tarnautojai yra tie, ku­rie dirba politiniais patarėjais arba asmeniniais padėjėjais juos paskyru­sių politikų įgaliojimų laikotarpiu, o pareigų, kurias gali eiti šie valstybės tarnautojai, sąrašą tvirtina Seimas, be to, šios grupės valstybės tarnauto­jai skiriami oficialiu asmeniniu kvietimu.8 Viešųjų institucijų vadovai turė­jo būti skiriami į pareigas viešosiose institucijose terminuotam laikotar­piui po atviro konkurso, kurio metu įvertinami jų gebėjimai vadovauti, o šių pareigybių sąrašą tvirtina Vyriausybė. Vadovavimą valstybės tarnybai turėjo vykdyti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija, jai pri­skirta įstatymo įgyvendinimo kontrolė centriniu valdymo lygiu. Ministrui patarinėjo Valstybės tarnybos taryba, sudaryta iš visų ministerijų sekre­torių; ministerijos sekretoriai buvo atsakingi už administracinius reikalus, o ministrai ir viceministrai įgyvendino politiką. Taip pat vyravo nuosta­tos, kad prieš priimant į valstybės tarnybą valstybės tarnautojai skirsto­mi pagal akademinį išsilavinimą į keturias kategorijas, ir kad valstybės tarnyboje yra laipsnių sistema, pagrįsta objektyviomis su pareigybėmis susijusiomis aplinkybėmis (darbo sąlygomis, hierarchijos lygiu ir kito­mis), o šios specifinės aplinkybės nustatomos apibūdinant pareigybes specialiuose teisės aktuose. Atsižvelgiant {Valdininkų įstatymo trūkumus, naujojo Valstybės tarny­bos įstatymo nuostatose valstybės tarnautojų mokymas buvo siejamas ir su priėmimo į valstybės tarnybą reikalavimais, ir su karjera. Numatytas pradinis privalomas tarnautojų mokymo laikotarpis, o valstybės tarnau­tojas šiuo laikotarpiu vadinamas specialiu terminu - valstybės tarnau­toju stažuotoju. Mokymas buvo traktuojamas kaip valstybės tarnautojo teisė ir pareiga per visą jo tarnybos laiką.9 Pagal šias nuostatas, kiekvienos institucijos biudžete turėjo būti numatomas pakankamas finansavimas nuolatiniam tarnautojų mokymui. Valstybės tarnautojų mokymo siste­ma turėjo būti valdoma centralizuotai Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos. Be to, kiekviena ministerija arba departamentas tu­rėjo užtikrinti savo tarnautojų mokymą, susijusį su jų specifiniais porei­kiais ar specializuota veikla. 1.3. Valstybės tarnautojų kvalifikacija ir jos reikšmė 1.3.1. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos samprata ir požymiai 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas, sukūręs naują valstybės tarnybos valdymo teisinę aplinką. 2002 metų gegužės-liepos mėnesiais priimta 20 Valstybės tarnybos įsta­tymo lydimųjų teisės aktų. Šis įstatymas reglamentuoja 60 tūkstančių valstybės tarnautojų veiklą (apie 700 valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų).10 Priimant šį įstatymą buvo atsižvelgta į daugelį pastebėtų trūkumų. Naujasis įstatymas yra ne toks sudėtingas kaip ankstesnis, ir jame daugiau aiškumo dėl valstybės tarnautojų atlyginimų sistemos ir jų karjeros val­dymo. Pagrindiniai įstatymo lydimieji teisės aktai įsigaliojo iki 2002 metų liepos mėnesio, o įstatymas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Šis įstatymas buvo teigiamai įvertintas Europos Komisijos 2002 metų pažangos atas­kaitoje, įstatyme atsisakyta kai kurių karjeros sistemos elementų: dabar galima priimti asmenį į bet kokios kategorijos pareigas, įstatymas suda­ro galimybes kurti atvirą valstybės tarnybos sistemą. Stojant į valstybės tarnybą atsisakyta reikalavimo turėti tam tikrą darbo valstybės tarnyboje stažą. įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, teikiantiems viešąsias paslaugas visuomenei bei atliekantiems ūkines ar technines funkcijas. Valstybės tarnautojų pareigybės yra trijų lygių (A, B, C), jos skirstomos į 20 kategorijų. Įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojų darbo apmokė­jimo sistemą, grindžiamą valstybės tarnautojo pareigybės kategorija. Naujai reglamentuojamos valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės, už kurias gali būti mokami atitinkami priedai. Įgyvendindamos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, valstybės ir savivaldybių institu­cijos ir įstaigos priskyrė valstybės tarnautojų pareigybes lygiams ir kate­gorijoms, pakeitė pareigybių pavadinimus, atliko vidinius struktūrinius pakeitimus, įvertino karjeros valstybės tarnautojus. Įstatyme nustatyta valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo sistema susieja vals­tybės tarnautojo veiklos produktyvumą ir jo kvalifikaciją su gaunamu darbo užmokesčiu. Taip pat ši sistema suteikia galimybę siekti karje­ros, nes viena iš siūlomų valstybės tarnautojų skatinimo priemonių yra perkėlimas į aukštesnes pareigas. Įstatyme nustatyta vertinimo sistema siekiama sukurti sąlygas valstybės tarnautojo profesiniam tobulėjimui. Įstatymas ir jo lydimieji teisės aktai nustato valstybės tarnautojų moky­mo privalomumą, mokymo rūšis, finansavimą ir bendruosius mokymo organizavimo principus.11 Įgyvendinant įstatymą tobulinama institucijų, tobulinančių valstybės tarnautojų kvalifikaciją, sistema, nustatytas vals­tybės tarnautojų mokymo kokybės priežiūros mechanizmas ir atliekama jų mokymo poreikių analizė, taip pat įkurta dar 1999 metų įstatyme pa­minėta valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga - Valsty­bės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Stiprinami šios įstaigos tarnautojų administraciniai gebėjimai. Pagal įstatymą, konkrečią Valstybės tarnybos įstatymo vykdymo poli­tinę kontrolę vykdo Vyriausybė per vidaus reikalų ministrą, kuris teikia su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus ir koordinuoja įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę. Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pagrindinis uždavinys - užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą, taip pat įgyvendinti valstybės politiką vykdant valstybės tarnybos reformą, sukurti pažeidimų valstybės tarnyboje prevencines są­lygas, kontroliuoti ir stiprinti valstybės tarnybos vientisumą. Iš esmės sukurta lanksti Lietuvos valstybės tarnybos sistema, kuri atvira tobulinimui: joje yra ir postų, ir karjeros modelių požymių. Visos įstatymo nuostatos taikomos apie 25 tūkstančiams valstybės tarnautojų, dar daugiau nei 30 tūkstančių valstybės tarnautojų taikomos kai kurios įstatymo nuostatos ir atskiri statutai.12 Statutuose paprastai yra įteisintos specialios nuostatos, kurios bū­dingos karjeros valstybės tarnybos modeliui (priėmimas tik į žemiausias pareigas, būtinas specialus išsilavinimas ir darbo patirtis toje tarnyboje, pensijos). Visiems valstybės tarnautojams taikomos įstatymo nuostatos, kurios reglamentuoja darbo užmokesčio skaičiavimą. Valstybės tarnau­tojų pareigybės gali būti tik viešojo administravimo įstaigose. Šių įstaigų sąrašas yra patvirtintas Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų parei­gybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirti­nimo" ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 684 „Dėl Mi­nistro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių są­rašo patvirtinimo".13 Šiuose teisės aktuose nustatyti sąrašai yra vadinami suvienodintų pareigybių sąrašais. Valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos pareigybė priskiriama valstybės tarnautojo pareigybei, jeigu pagal pareigybės aprašymą vykdoma veikla susijusi su tam tikros valsty­bės valdymo srities politikos įgyvendinimu ar jos įgyvendinimo koordi­navimo užtikrinimu, tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklos koordinavimu, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, priimant valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešo­jo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą, turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Vals­tybės tarnautojų pareigybės yra tik institucijose ar įstaigose, kurios yra išvardytos minėtuose nutarimuose. Valstybės tarnautojų pareigybėms priskiriamos tik tos pareigybės, kurių pareigybių aprašymuose yra nors viena minėta funkcija, pareigybių pavadinimai nustatomi tik pagal Vals­tybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką, patvirtintą Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, t. y. viešojo admi­nistravimo įstaigose gali būti tik pareigybės, išvardytos suvienodintų pa­reigybių sąrašuose arba paminėtos viename iš įstatymų.14 Vykstantys politiniai, ekonominiai procesai iškelia naujus uždavinius, kurių sprendimas negalėjo būti numatytas įstatymo ir lydimųjų teisės aktų kūrimo laikotarpiu. Paaiškėjo, kad nepakankamai dėmesio buvo ski­riama valstybės tarnautojų etikai, jų atsakomybei. Korupcijos prevencijos sritis turi teisinį pagrindą - 2002 metų gegužės mėnesį priimtą Korupci­jos prevencijos įstatymą, taip pat priimtą kovos su korupcija strategiją ir veiksmų planą, už kurių įgyvendinimą atsakomybė priskirta Specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos Prezidentui atskaitingai instituci­jai. Tačiau ši tarnyba turi ribotas galimybes užtikrinti šios strategijos įgy­vendinimą. Viena iš priežasčių yra ta, kad vykdomosios valdžios instituci­jose nebuvo sukurta struktūra kovos su korupcija strategijai įgyvendinti, todėl 2003 metais Valstybės tarnybos įstatymas buvo patikslintas ir pa­pildytas nuostata, kad valstybės tarnautojai gali būti atleisti iš tarnybos, kai jie šiurkščiai nusižengia valstybės tarnautojo pareigoms, įstatymams, etikos principams.15 Išskirtinis valstybės tarnybos plėtros etapas buvo iki 2004 metų ge­gužės mėnesio, t. y. Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Tada buvo suprantama, kad nepakankami administraciniai gebėjimai gali ženkliai sumažinti naudą, kurią Lietuva galėtų gauti iš narystės Europos Sąjungoje. Pagrindinis rūpestis tada buvo valstybės tarnybos konkuren­cingumo trūkumas pritraukiant kvalifikuotus darbuotojus, reikalingus atlikti Europos Sąjungos reikalų tvarkymą Lietuvos valstybės valdymo institucijose. Greito kilimo karjera sistema ir veiklos rezultatais parem­tas karjeros valdymas galėjo padėti iš dalies spręsti šią problemą. Tačiau valdymo institucijų personalo tarnybos tada nebuvo pakankamai pajė­gios, kad galėtų naudoti modernius personalo valdymo būdus, o tai savo ruožtu apsunkino konkurencingos karjeros valdymo sistemos įgyvendi­nimą, kas ir šiandien aktualu. 1.3.2. Valstybės tarnautojų kvalifikacija ir jos vertinimas naujosios viešosios vadybos pažiūriu Šiandien išlieka ir daugiau aktualių valstybės tarnybos plėtros dalykų: valstybės tarnybos bendrojo valdymo tobulinimas, valstybės tarnautojų veiklos vertinimo sistemos valstybės ir savivaldybių institucijose įgyven­dinimas ir tobulinimas, personalo padalinių ministerijose ir savivaldybėse stiprinimas, Valstybės tarnybos departamento administracinių gebėjimų stiprinimas ir jo įgaliojimų plėtojimas, viceministrų vaidmens (politinio ar funkcinio) išgryninimas ir nemažai kitų. Daugelis iškylančių valstybės tarnybos institucinės ir veiklos turinio plėtros problemų sprendžiama. Bus išspręsta ir savivaldos kokybinių pokyčių problema. Tikimasi, kad iki 2013 metų (Lietuvos pirmininkavi­mo Europos Sąjungoje metai) Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba išlaikys savo pozityvias tradicijas, atsikratys ydų, taps adekvati Europos Sąjungos šalyse suformuotoms valstybės tarnybos normoms, kurias api­bendrintai nusako valstybės tarnybos pastovumas, profesionalumas ir jos gebėjimas tarnauti visuomenės interesams. Jau šiandien dedamas pamatas šiai vizijai įgyvendinti: valstybinio valdymo ir savivaldos insti­tucijose valdymo reformos vyksta daugiau vadovaujantis sistemiškumo, kompleksiškumo, modernizavimo priemonių atrankos ir jų tarpusavio suderinamumo, reformų racionalumo principais. Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos planuojamos artimiausio laikotarpio veiklos prioritetinė kryptis - pro­gramos „Valstybės tarnybos reforma" įgyvendinimas, kurios tikslas yra užtikrinti valstybės tarnybos pastovumą ir profesionalumą, o uždaviniai - tobulinti valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, persvarstant Valstybės tarnybos įstatymą ir jo lydimųjų teisės aktų funkcionalu­mą; stiprinti valstybės tarnybos administracinius gebėjimus, sukuriant bendrą valstybės tarnybos valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros pla­navimo sistemą; tobulinti ir įgyvendinti valstybės tarnautojų mokymo strategijas ir rengti naujas jiems aktualias mokymo programas; įdiegti valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą, ją valdyti ir tobulinti. Išliks ir departamento vidaus veiklos prioritetas - gebėjimų, be kurių vi­sos valstybės tarnybos valdymo koordinavimas neįmanomas, ugdymas.16 2006 m. liepos 1 d. valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigo­se buvo 22 853 karjeros valstybės tarnautojai, 588 politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, 464 įstaigų vadovai, iš jų savivaldy­bių institucijų ir įstaigų 5 000 karjeros valstybės tarnautojų, 129 politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, 121 įstaigos vadovas (ne­skaitant statutinių valstybės tarnautojų). Jų skaičius institucijose ir įstai­gose parodytas 1 lentelėje. 1 lentelė. Valstybės tarnautojų skaičius institucijose 2006 m. liepos 1 d. Institucijų grupės Valstybės tarnautojų skaičius Iš viso valstybės tarnautojų Karjeros Politinio (asmeninio) pasitikėjimo Įstaigą vadovų Seimo kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Seimui 1000 651 347 2 Teismai, prokuratūros 1583 1583 0 0 Prezidentūra ir įstaigos, atskaitingos Prezidentui 93 54 37 2 Vyriausybės kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Vyriausybei 1779 1672 10 97 Apskričių viršininkų administracijos 930 909 12 9 Ministerijos 2161 2108 53 0 Įstaigos, pavaldžios Aplinkos ministerijai 993 934 0 59 Įstaigos, pavaldžios Finansų ministerijai 3242 3230 0 12 įstaigos, pavaldžios Krašto apsaugos ministerijai 338 335 0 3 Įstaigos, pavaldžios Kultūros ministerijai 97 92 0 5 Įstaigos, pavaldžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 3443 3339 0 104 Įstaigos, pavaldžios Susisiekimo ministerijai 394 387 0 7 Įstaigos, pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai 279 266 0 13 įstaigos, pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai 25 23 0 2 Įstaigos, pavaldžios Teisingumo ministerijai 280 269 0 11 Įstaigos, pavaldžios Okio ministerijai 219 215 0 4 Įstaigos, pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai 1027 1020 0 7 Įstaigos, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai 772 766 0 6 Savivaldybių institucijos ir įstaigos 5250 5000 129 121 Iš viso valstybės tarnautoją: 23905 22853 588 464 Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Valstybės tarnautojų skaičiaus kitimas Lietuvos valstybės ir savivaldy­bių institucijose ir įstaigose priklauso nuo jų struktūros pokyčių, atsirandančių prisitaikant prie Europos Sąjungos valdymo aplinkos. Daugumos Lietuvos centrinių institucijų struktūra yra pertvarkyta pagal Europos Sąjungos šalių analogiškų struktūrų pavyzdžius, tačiau jų valstybės tar­nautojų skaičius dažnai didėja dėl naujų funkcijų, susijusių su intensyvėjančiu integracijos į Europos Sąjungą procesu, priskyrimo. 1.3.3. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos įtaka valstybės tarnybai Vienas svarbiausių požymių, apibūdinančių valstybės tarnautojų ge­bėjimą eiti tarnybines pareigas, yra jų išsilavinimas. Valstybės tarnautojų registras teikia ataskaitas apie valstybės tarnautojų išsilavinimą. 2007 m. gruodžio mėnesį aukštąjį universitetinį išsilavinimą turėjo 15 298, aukštąjį neuniversitetinį - 258, aukštesnįjį - 7, vidurinį profesinį -218, vidurinį-666 karjeros valstybės tarnautojai. Savo išsilavinimo ne­nurodė 4 191 karjeros valstybės tarnautojas. Iš 481 politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo aukštąjį universitetinį išsilavinimą tu­rėjo 277, aukštąjį neuniversitetinį - 5, kolegijos - 9, vidurinį - 4, nenurodė išsilavinimo - 186. Iš 492 įstaigų vadovų aukštąjį universitetinį išsilavini­mą turėjo - 364, aukštąjį neuniversitetinį - 6, kolegijos - 7, vidurinį - 1, nenurodė išsilavinimo - 114.17 2007m. gruodžio mėnesio Valstybės tarnautojų registro duome­nimis, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turėjo 16 496, aukštąjį neu­niversitetinį - 357, aukštesnįjį - 2 760, vidurinį profesinį - 207, vidurinį - 673, nenurodė išsilavinimo 3785 karjeros valstybės tarnautojai. Iš 311 politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų aukštąjį universi­tetinį išsilavinimą turėjo 232, aukštąjį neuniversitetinį - 3, aukštesnįjį - 7, vidurinį - 4, nenurodė išsilavinimo - 65. Iš 549 įstaigų vadovų aukštąjį universitetinį išsilavinimą turėjo - 434, aukštąjį neuniversitetinį - 8, aukš­tesnįjį- 5, nenurodė išsilavinimo - 102.18 Palyginimui pateikiami Valstybės tarnautojų registro 2005 m. gruo­džio 31 d. ataskaitos apie valstybės tarnautojų išsilavinimą pagrindu pa­rengti duomenys (2 lentelė). 2 lentelė. Valstybės tarnautojų išsilavinimas 2005 m. gruodžio 31 d. Pareigybių grupės Iš viso Išsilavinimo lygis aukštasis univer­sitetinis aukštasis neuniver­sitetinis aukštes­nysis kolegija vidurinis profesi­nis viduri­nis nenu­rodytas Politinio (asmeninio) pasitikėjimo 478 393 7 5 32 6 3 32 Karjeros 21319 16833 517 28 2086 65 192 1598 Įstaigą vadovą 462 405 10 0 4 0 0 43 Statutinių 4602 2144 28 0 497 212 570 1151 Statutinių įstaigų vadovų 23 15 0 0 0 0 0 8 Iš viso, neskaitant statutinių: 22259 17631 534 33 2122 71 195 0 Išviso: 26884 19790 562 33 2619 283 765 2832 Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Per pastaruosius metus labiausiai keitėsi politinio (asmeninio) pasi­tikėjimo valstybės tarnautojų ir įstaigų vadovų išsilavinimo lygis. Pavyz­džiui, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų padaugėjo nuo 57,6 proc. 2003 metų gruodį iki 81,6 proc. 2006 metų liepą, įstaigų vadovų - nuo 74 proc. iki 90 proc. Karjeros valstybės tarnautojų su aukštuoju universitetiniu išsi­lavinimu dalis tuo laikotarpiu keitėsi ne taip ženkliai, t. y. nuo 65 proc. iki 78 proc., nors vidinė šios tarnautojų grupės išsilavinimo padėtis keičiasi: kasmet vis daugiau tarnautojų įgyja aukštąjį neuniversitetinį išsilavini­mą. Ženkliai keičiasi ir šalutinio išsilavinimo lygio rodikliai: pavyzdžiui, nenurodančių savo išsilavinimo sumažėjo nuo 2003 metų iki 2006 metų: karjeros valstybės tarnautojų ir įstaigų vadovų - tris kartus, politinio (as­meninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų - šešis kartus.19 Svarbus valstybės tarnybos kokybinis rodiklis yra valstybės tarnauto­jų kalbų mokėjimas, kuris europinės integracijos sąlygomis įgauna ypa­tingą reikšmę. Valstybės tarnautojai daugiausiai moka rusų, anglų, vokie­čių kalbas. Ženklesnis skaičius tarnautojų moka lenkų, prancūzų kalbas, o kitų Europos tautų kalbas moka tik vienetai. Palyginus visų valstybės tarnautojų kalbų mokėjimo pokyčius per pastaruosius penkerius metus pastebima, kad sparčiausiai daugėjo valstybės tarnautojų, mokančių vo­kiečių ir prancūzų kalbas - 9,2 proc, rusų kalbą - 8,9 proc ir anglų kalbą - 8,7 proc. Valstybės tarnautojų kalbų mokėjimas pagal jų grupes patei­kiamas 3 lentelėje. Pateikiami duomenys liudija, kad daugiau galimybių bendrauti Europos tautų kalbomis turi karjeros valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai. 3 lentelė. Valstybės tarnautojų kalbų mokėjimas 2006 m. liepos 7 d. (proc.) Kalbos Karjeros valstybės tarnautojai Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai Įstaigų vadovai rusų 66,6 44,3 72,2 anglų 40,1 31,1 38,8 vokiečių 20,0 10,7 23,5 prancūzą 7,4 5,3 8,6 •Nepriskaičiuoti statutiniai valstybės tarnautojai Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Būdingas Lietuvos valstybės tarnybos bruožas - kiekybinis moterų dominavimas karjeros valstybės tarnautojų grupėje: 2006 m. liepos 1 d. jos sudarė daugiau kaip du trečdalius karjeros valstybės tarnautojų, nors prieš penketą metų santykis buvo atvirkštinis: du trečdalius valstybės tarnautojų sudarė vyrai ir trečdalį - moterys. Ryškus moterų pirmavimas vyrų atžvilgiu yra įgyto išsilavinimo srityje: 56 proc. jų turėjo aukštąjį uni­versitetinį (vyrai - 44 proc.) ir 83 proc. aukštąjį neuniversitetinį išsilavi­nimą (vyrai - 17 proc). 20Panašus moterų pranašumas išsilavinimo srityje tarp politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų. Tačiau tarp įstaigų vadovų moterys sudaro tik 31 proc, o jų dalis su aukštuoju univer­sitetiniu išsilavinimu palyginus su vyrais sudaro 40 proc (vyrų - 60 proc). Duomenys apie valstybės tarnautojų išsilavinimą pagal pareigybių gru­pes ir pagal lytį pateikiami 4 lentelėje. 4 lentelė. Valstybės tarnautojų išsilavinimas 2006 m. liepos 1 d. Pareigybių grupės Iš viso valstybės tarnau­toją Valstybės tarnautoją išsilavinimas aukštasis universi­tetinis aukštasis neuniver­sitetinis aukštes­nysis kole­gija vidurinis profesi­nis vidu­rinis nenuro­dytas Politinio (asmeninio) pasitikėjimo 588 480 11 7 39 9 4 38 Moterų 329 261 8 5 26 7 3 19 Vyrų 259 219 3 2 13 2 1 19 Karjeros valstybės tarnautoją 22853 17843 743 21 2505 71 174 1496 Moterų 16430 12383 636 15 2158 65 153 1020 Vyrų 6423 5460 107 6 347 6 21 476 Įstaigų vadovų 464 419 8 0 3 0 0 34 Moterų 144 129 3 0 2 0 0 10 Vyrų 320 290 5 0 1 0 0 24 Iš viso valstybės tarnautoją, neskaitant statutinių valstybės tarnautojų: 23905 18742 762 28 2547 80 178 1568 Moterų 16903 12773 647 20 2186 72 156 1049 Vyrų 7002 5969 115 8 361 8 22 519 Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Svarbus valstybės tarnybos kokybinis rodiklis yra ir valstybės tarnau­tojų amžius. Mažiausias amžiaus vidurkis yra karjeros valstybės tarnauto­jų - 42,43 metai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų amžiaus vidurkis siekia 43 ir daugiau metų, o įstaigų vadovų grupė yra brandžiausia amžiumi - vidurkis yra 50 metų. Išsiaiškinti, kurioje valstybi­nio valdymo institucijų grupėje yra daugiau brandaus amžiaus valstybės tarnautojų, galima pasitelkus Valstybės tarnautojų registro duomenis (5 lentelė), iš kurių matyti, kad vyresnių negu 55 metų amžiaus valstybės tarnautojų 2006 m. liepos 1 d. iš viso buvo 3335 ir šis skaičius sudaro apie 14 proc. visų valstybės tarnautojų. Institucijų grupėse brandaus am­žiaus valstybės tarnautojų dalys savo dydžiu gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, apskričių viršininkų administracijose vyresnių negu 55 metų amžiaus valstybės tarnautojų yra 16,3 proc, Aplinkos ministerijai pavaldžiose įs­taigose - 15,6 proc, Finansų ministerijai pavaldžiose - 18,8 proc, Teisin­gumo ministerijai - 22,1 proc, Ūkio ministerijai - 28,3 proc, savivaldybių institucijose ir įstaigose - 16,9 proc, o kitose, pavyzdžiui, teismuose ir prokuratūrose, tik 4,1 proc.21 5 lentelė. Vyresnių negu 55 metų amžiaus valstybės tarnautojų išsidėstymas pagal institucijų grupes 2006 m. liepos 1 d. Instituciją grupė Tarnautojų, gimusių nurodytais metais, skaičius Pratęsta tarnyba 1949 (55) 1948 (56) 1947 (57) 1946 (58) 1945 (59) 1944 (60) 1943 (61) 1942 (62) Seimo kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Seimui 15 10 17 14 13 13 6 8 6 Teismai, prokuratūros 13 13 11 5 5 3 2 3 8 Prezidentūra ir įstaigos, atskaitingos Prezidentui 3 2 0 0 3 1 2 0 1 Vyriausybės kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Vyriausybei 45 33 30 28 23 20 17 10 16 Apskričių viršininką administracijos 30 27 16 20 8 11 14 11 15 Ministerijos 50 35 34 39 39 35 24 19 17 Įstaigos, pavaldžios Aplinkos ministerijai 27 23 28 20 21 9 10 8 9 Įstaigos, pavaldžios Finansų ministerijai 123 119 89 83 69 52 35 17 23 Įstaigos, pavaldžios Krašto apsaugos ministerijai 3 5 9 4 5 2 1 1 1 Įstaigos, pavaldžios Kultūros ministerijai 0 3 1 1 0 0 1 0 0 Įstaigos, pavaldžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 69 64 49 49 34 32 29 21 51 Įstaigos, pavaldžios Susisiekimo ministerijai 2 4 5 3 5 9 7 2 9 Įstaigos, pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai 6 5 1 1 4 5 2 0 0 Įstaigos, pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai 1 1 0 0 0 0 0 0 0 Įstaigos, pavaldžios Teisingumo ministerijai 10 6 4 4 9 7 4 2 16 Įstaigos, pavaldžios ūkio ministerijai 7 12 8 11 7 5 8 4 0 Įstaigos, pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai 36 22 19 16 14 10 8 4 6 įstaigos, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai 12 13 12 8 11 7 7 3 2 Savivaldybių institucijos ir įstaigos 151 154 138 116 88 76 66 46 51 Išviso: 3335 603 551 471 422 358 297 243 159 231 Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Valstybės tarnybos stabilumą liudija valstybės tarnautojų darbo sta­žas. Iš 6 lentelėje pateikiamų duomenų matyti, kad visų grupių valstybės tarnautojų vidutinis darbo stažas skirtingose institucijų grupėse siekia 6-8 ir daugiau metų, išskyrus Seimo kanceliariją ir įstaigas, atskaitingas Seimui (mažą vidutinio stažo rodiklio dydį lemia su Seimo narių kadencija susijęs valstybės tarnautojų sudėties keitimasis), ir specifines įstaigas, pavaldžias Švietimo ir mokslo ministerijai.22 6 lentelė. Valstybės tarnautojų darbo stažas atskirose institucijų grupėse 2006 m. liepos 7 d. Institucijų grupė Tarnautojų skaičius Vidutinis stažas Tarnautojų stažas Mažiau nei 3 metai 9 ir daugiau metų (proc.) Seimo kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Seimui 1000 4,38 620 245 (24,5) Teismai, prokuratūros 1583 6,75 548 569 (35,9) Prezidentūra ir Įstaigos, atskaitingos Prezidentui 93 5,32 44 18 (19,4) Vyriausybės kanceliarija ir įstaigos, atskaitingos Vyriausybei 1779 7,87 510 786 (44,2) Apskričių viršininkų administracijos 930 7,84 241 449 (48,3) Ministerijos 2161 7,06 732 875 (40,5) įstaigos, pavaldžios Aplinkos ministerijai 993 6,62 360 352 (35,5) Įstaigos, pavaldžios Finansų ministerijai 3242 8,97 553 1779 (54,9) Įstaigos, pavaldžios Krašto apsaugos ministerijai 338 6,41 106 96 (28,4) Įstaigos, pavaldžios Kultūros ministerijai 97 8,41 27 60 (61,9) Įstaigos, pavaldžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 3443 7,11 1150 1481 (43,0) Įstaigos, pavaldžios Susisiekimo ministerijai 394 5,41 179 101 (25,6) Įstaigos, pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai 279 7,5 80 107 (38,4) Įstaigos, pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai 25 4,21 9 4 (16,0) Įstaigos, pavaldžios Teisingumo ministerijai 280 7,13 107 105 (37,5) Įstaigos, pavaldžios Ūkio ministerijai 219 6,75 62 80 (36,5) Įstaigos, pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai 1027 7,11 290 387 (37,7) Įstaigos, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai 772 5,85 359 206 (26,7) Savivaldybių institucijos ir Įstaigos 5250 7,73 1471 2217 (42,2) Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras. Ženklią valstybės tarnautojų dalį sudaro žmonės, kurių stažas valsty­bės tarnyboje yra devyneri ir daugiau metų: 40 ir daugiau procentų tokių asmenų dirba ministerijose, įstaigose, pavaldžiose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Vyriausybės kanceliarijoje ir Vyriausybei atskaitingose įstaigose, savivaldybių institucijose ir įstaigose, 48,3 proc. - apskričių vir­šininkų administracijose, o Finansų ministerijai pavaldžiose įstaigose jų dalis siekia 54,9 proc. Taip pat didelę dalį sudaro „jaunieji" valstybės tar­nautojai, kurių stažas valstybės tarnyboje mažesnis negu 3 metai: kai kuriose institucijų grupėse jų skaičius panašus kaip ir valstybės tarnautojų su 9 metų ir didesniu stažu. Tikėtina, kad tai įžvalgios valstybės tarnybos formavimo politikos apraiška ir ilgainiui „jaunieji" valstybės tarnautojai, sukaupę stažą ir patyrimą bei įgiję tarnavimo valstybei įgūdžių, užtikrins perimamumo principo įgyvendinimą Lietuvos valstybės tarnyboje. 2. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistema 2.1. Teisės aktai, įtvirtinantys valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo reikalavimus ir tvarką Beveik visų politinių kampanijų metų vyksta spekuliacijos dėl valsty­bės tarnybos sandaros ir apimties, jos valdymo racionalumo. Valstybės tarnybos problema visada turi aktualizavimo pagrindą jau vien dėl to, kad visuomenė ir atskiros bendruomenės mato valstybės tarnautojų el­gesį, jaučia valstybės valdymo ir savivaldos institucijų ir įstaigų sprendi­mų rezultatus ir reiškia nepasitenkinimą dėl jų įgyvendinimo. Tai natūrali viešosios politikos proceso būsena, nes valstybės tarnybos veiklos ar institucijų atskirų veiksmų vertinimai vyksta buitinės sąmonės lygme­nyje susiformavusių arba sąmoningai formuojamų stereotipų pagrindu. Tačiau tam, kad tokių spekuliacijų nebūtų, o valstybės tarnybos sandara būtų tobula, apimtis optimali, veikla racionali, o jos priimami sprendimai tenkintų šalies gyventojus, reikia optimizuoti tiek jos sandarą, tiek apim­tį. Viena iš šiuolaikinių priemonių, sudaranti daugiau galimybių gerinti valstybės tarnybos veiklą, yra naujų informacinių technologijų taikymas.23 Valdininkų įstatymas numatė Valdininkų registro sukūrimą. Įgyvendi­nant įstatymą buvo sukurtas ir iki 2001 metų naudojamas Lietuvos Respu­blikos valdininkų registras, kuris buvo skirtas Vyriausybei, ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms. Valdininkų registro centrinės duomenų bazės tvarkytojo funkcijas vykdė Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Valstybės tarnybos departamento Valstybės tarnautojų re­gistro skyrius. Registro centrinėje duomenų bazėje sukaupti duomenys apie 230 įstaigų tarnautojus (iš viso apie 25 tūkst. įrašų), kuriuos dažniau­siai naudojo Valstybės tarnybos departamentas pareigybių ir tarnautojų suvestinių duomenų analizei įvairiais aspektais atlikti, informacijai apie kiekvienos įstaigos laisvas pareigybes teikti.24 Kiti registro duomenų nau­dotojai: Mokesčių inspekcija, kuri kontroliavo valstybės tarnautojų pa­jamų deklaravimą, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri naudojo duomenimis apie politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnauto­jus, Europos komitetui buvo teikiami duomenys apie valstybės įstaigų ir jų padalinių struktūrą, valstybės tarnautojų išsilavinimą ir kvalifikacijos tobulinimą, Valstybės saugumo departamentas ir Specialiųjų tyrimų tar­nyba taip pat naudojosi šio registro duomenimis savo funkcijoms vyk­dyti, universitetų doktorantai naudojo duomenis rašydami disertacijas. Apskritai Valdininkų registras dėl savo duomenų kiekio ir informacijos struktūros teikė ribotas galimybes jo panaudojimui valstybės tarnybos valdymo tikslams. Be to, dar neįgyvendinus Valdininkų registro nuostatų jau buvo aišku, kad kuriamas naujas Valstybės tarnybos įstatymas nu­lems ir naujos informacinės sistemos sukūrimo poreikį. 1999 metais pri­imtą Valstybės tarnybos įstatymą lydėjo Laikinieji valstybės tarnautojų nuostatai, kurie turėjo būti teisinis pagrindas kokybiškai kitokiai valsty­bės tarnybos valdymo informacinei sistemai sukurti. Valdininkų registras turėjo būti reorganizuotas į Valstybės tarnautojų registrą, o registro pa­grindu kuriama valstybės tarnybos informacinė sistema turėjo užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų aprūpinimą informacija, kuri būtina institucijų veiklos planavimui, organizavimui, kontrolei ir vertini­mui, taip pat personalo tarnybų darbo informacinės aplinkos gerinimui.25 Tačiau darbai šioje srityje vyko nesėkmingai, kaip ir Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimas. 2000 metais buvo paskelbtas konkursas Vals­tybės tarnautojų registro informacinei sistemai sukurti, tačiau sistemos diegimas nebuvo pradėtas dėl Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo. Vidaus reikalų ministerijai perėmus likviduotos ministerijos įsipareigojimus, registro informacinės sistemos kūrimo dar­bai buvo tęsiami. Valstybės tarnautojų duomenų kaupimo ir jų adminis­travimo raida parodyta. 1 pav. Valstybės tarnautojų duomenų kaupimo ir jų administravimo raidos schema VALDININKŲ VALSTYBĖSTARNAUTOJŲ VALSTYBĖS TARNYBOS VALDYMO INFORMACINĖ SISTEMA REGISTRAS REGISTRAS Skirta valstybės tarnybos valdymo sprendimų priėmimui, 1997-2000 m. 2001-2003 m. planavimui ir kontrolei 2002-2004 m. įstaigos įstaigos Programiniai moduliai Valstybės valdymo ir savi- Viešojo administravimo 1. Valstybės tarnybos pareigybių ir tarnautojų statistinių valdos (apie 200 įstaigų) (apie 500) ir statutinių (apie 200 įstaigų) duomenų analizė 2. Valstybės tarnybos rezervo valdymas 3. Valstybės tarnybos konkursų valdymas Duomenys Duomenys 4. Pensinio bei 62,5 metų amžiaus valstybės tarnautojų apskaita A lygio valdininkai Apie visų Valstybės tarny- 5. Valstybės tarnautojo statuso atkūrimas B lygio valdininkai bos įstatymo nustatytų 6. Valstybės tarnautojo karjeros analizė (apie 20 tūkst. grupių pareigybes (taip 7. Valstybės tarnautojų poreikio, skaičiaus ir darbo užmokesčio valdininkų) pat ir laisvas) bei valstybės tarnautojus jų asmens bylų duomenų pagrindu (apie 65 tūkst. tarnautojų) planavimas 8. Atrankos į valstybės tarnautojo pareigas konkursų testai 9. Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo koordi­ navimas 10. Kompiuterizuota darbo laiko apskaita Programinė įranga Programinė įranga 11. Valstybės tarnautojų atostogų apskaita FoxPro - įstaigos lokali DB, Pagrįsta interneto 12. Kiti moduliai pagal poreikį MS SQL 6.0 ir MS Access - technologija. MS Internet Laukiamas rezultatas - sistema taps kasdiene Valstybės tarnybos centrinė DB Explorer - duomenų teikėjams, MS Back Office -registro DB departamento specialisto bei kiekvienos valstybės įstaigos personalo tarnybos darbuotojo darbo priemone, bus užtikrinta duomenų kokybė. Naujas valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos kūrimo etapas sietinas su 2002 metais priimtais Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstaty­mas įtvirtino Valstybės tarnautojų registro valstybinį statusą ir išplėtė privalomų kaupti duomenų spektrą. Registre privaloma buvo kaupti duomenis apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų struktūras, laisvas ir užimtas valstybės tarnautojų pareigybes, valstybės tarnautojus ir jų darbo užmokestį, taip pat darbuotojus, dirbančius valstybės ir savi­valdybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis ir gaunančius dar­bo užmokestį iš valstybės arba savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, bei jų darbo užmokesčio dydį. Registre privalu buvo fiksuoti vie­šojo administravimo srities aukštąjį išsilavinimą turinčius asmenis, taip pat asmenis, kuriems teismas yra atėmęs teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas.26 Registro steigėja - Vyriausybė. Registras tvarkomas vadovaujantis Valstybės registrų įstatymu, Valstybės tarnybos įstatymu, Asmens duo­menų teisinės apsaugos įstatymu, kitais įstatymais, teisės aktais ir Valsty­bės tarnautojų registro nuostatais. Nuo 2002 m. gruodžio 1 d. Valstybės įtvirtintos valstybės tarnybos vertybės ir sutinkamai su jomis priimami etikos kodeksai neatitinka nūdienos reikalavimų, yra stagnuojantys ir ne­skatinantys inovacijų, valstybės tarnybos, o tuo pačiu ir valstybės raidos. Antra, tos kodifikuotos etikos normos yra dažnai formalios, nes nesuge­bama jų įskiepyti. O tam reikia neegzistuojančių komandinio darbo ir darbo kokybės valdymo instrumentų, kurie Lietuvos valstybės tarnyboje ne tik nėra diegiami, bet ir nelabai yra žinomi.27 2.2. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo organizavimas ir vykdymas 2.2.1.Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas kaip kvalifikacijos pagrindas Valstybės tarnybos funkcijomis vadinsime svarbiausias praktines jos veiklos kryptis, kuriomis yra realizuojami kertiniai valstybės tarnybos vai­dmenys ir tikslai. Valstybės tarnybos funkcijų recepciją apsunkina ta aplinkybė, kad valstybės tarnyba tėra teisinių, komunikacinių, socialinių, socialinių-psichologinių santykių visuma, savotiška sistema, bet tikrąja šio žodžio prasme ji pati nėra organizacija. Paprastai organizacijos funkcijas nėra sudėtinga nustatyti ir apibūdinti. Tačiau apibūdinant sistemą funkcijų sąvoka taikoma sunkiau. Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia čia aiškią metodologinę problemą. Kai kurie autoriai valstybės tarnybai tiesiog priskiria institucijų, kurio­se dirba valstybės tarnautojai, funkcijas. Nemanytume, kad toks kelias yra teisingas.28 Jeigu naudotumės E. Diurkheim funkcionalistinės analizės tradicija ir funkcijomis laikytume sistemą palaikančius reiškinius ir procesus, tai to­kias valstybės tarnybos funkcijas galėtume išskirti. Tačiau akivaizdu, kad šiai knygai tokia analizės perspektyva irgi nėra tinkama, nes yra per daug abstrakti. Lieka paprasta išeitis: elgtis instrumentalistiškai ir kalbėti apie valsty­bės tarnybos funkcijas, atsiremiant į jau aptartus vaidmenis. O jų sąrašas yra ilgas ir tokia metodika vestų į ilgą ir nelabai vaisingą funkcijų vardiji­mą. Be to, nemenka dalis iš tokių vaidmenų išskiriamų funkcijų visgi yra priskirtinos konkrečioms organizacijoms, bet ir vėl ne valstybės tarnybai kaip visumai, sistemai. Todėl instrumentalistinį požiūrį šiame straipsnyje siaurinsime iki personalo vadybos aspekto, manydami, kad būdingiau­sias valstybės tarnybos vaidmuo yra valstybės institucijų personalo or­ganizavimas. Pasirinkus šį aspektą nesunku suprasti, kad taip gan siaurai suprantamos valstybės tarnybos funkcijos tam tikra dalimi siejasi su Vals­tybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos funkcijo­mis. Taigi iš personalo tarnybos funkcionavimo požiūrio taško valstybės tarnybai galime priskirti šias funkcijas: • Bendrąsias ir politines: personalo plėtros strateginė vadyba ir su tuo susijęs valstybės tarnybos aparato modeliavimas ir planavi­mas, jo racionalios sandaros užtikrinimas ir kt. • Vadybos: personalo į valstybės tarnybą rekrutavimas (paieška, at­ranka), veiklos vertinimas ir demobilizavimas (atleidimas), valsty­bės tarnybos personalo karjeros planavimas ir pastangos išlaikyti personalą, jo ugdymas, kvalifikavimas, kompetencijos testavimas irkt. • Organizavimo: personalo drausminimas ir motyvavimas; valsty­bės įstaigų materialinių sąnaudų personalui išlaikyti struktūros pagrindimas, analizė ir planavimas; personalo veiklos sąlygų ir atlygio reglamentavimas, planavimas; valstybės tarnybos teisinės sistemos organizavimas; valstybės tarnybos pareigybių kvalifika­cinių reikalavimų nustatymas, tipinės darbo vietos kompetencijos profilių sudarymas ir kt. • Vertybines metodologines: institucijos moralinių vertybių ir princi­pų ugdymas ir puoselėjimas, jų ugdymas ir modernios transfor­macijos inicijavimas. • Inovacijų ir kokybės vadybos: kokybės vadybos sistemos diegimas, inovacinės kultūros ir tolerancijos, orientacijos į piliečius ir demo­kratinių tendencijų ugdymas. • Demokratines: piliečių ir valstybės tarnautojų informavimas ir jų dalyvavimo priimant sprendimus dėl valstybės tarnybos raidos organizavimas. • Socialines: valstybės tarnautojų socialinės apsaugos sistemos ini­cijavimas. • Pagalbines: personalo statistinės apskaitos (Valstybės tarnautojų registras) ir kokybinės analizės vykdymas. • Analitines: esamos valstybės tarnybos būklės analizė ir stebėsena, mokslinių tyrimų, reikalingų tolesnei plėtrai, esamos sistemos racionalizavimui, problemų nustatymui, užsakymas.29 Žvelgiant į Lietuvos valstybės tarnybą, krinta į akis tai, kad ne visos personalo vadybos funkcijos yra vykdomos, o juo labiau plėtojamos. Be to, dalis tų, kurios yra vykdomos, nėra pakankamai išplėtotos. Bendrosios ir politinės valstybės tarnybos funkcijos pradėtos plėtoti šiek tiek planingiau patvirtinus Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją, tačiau bendros ir ilgalaikės valstybės tarnybos plėtros koncepcijos, juo labiau strategijos, nesama.Tėra ketveriems metams pa­rengtos valstybės tarnautojų mokymo strategijos projektas. Jis, nežinant ilgalaikės valstybės tarnybos plėtros tikslų ir krypčių, yra formalus. Šiame strategijos projekte atrasime du svarius ir mokymais spręsti bandomus iššūkius - Lietuvos pasirengimą pirmininkauti ES Taryboje 2013 metais ir siekį užtikrinti valstybės tarnybos funkcionalumą žinių visuomenės sąlygomis. Neneigdami jų svarbos, visgi pastebėsime, kad abu jie nėra vadintini transformaciniais ar darančiais įtaką ženkliam valstybės tarny­bos tobulėjimui. Galime daryti pagrįstą išvadą, kad nepakankamas pačios valstybės tarnybos strateginių pokyčių suplanavimas neleis diegti atskirų valstybės tarnybos funkcijų strategijų, taip pat ir plėtojamos vals­tybės tarnybos mokymosi strategijos. Todėl diskutuoti apie mokymosi strategijos tikslingumą yra sunku. Galime tik bendrais bruožais konsta­tuoti, kad mokymo strategijos galėtų būti labiau nukreiptos į valstybės tarnybos orientavimą į rezultatus, piliečius ir demokratinių darbo būdų perpratimą. Ne mažiau problemiškos yra ir valstybės personalo vadybos funkcijos. Visų pirma, pastebėsime, kad egzistuojančiai sistemai trūksta lankstumo, ji yra perdėm biurokratizuota ir neefektyvi, antra, ji yra anachronistinė. Valstybės tarnyboje nėra galima nei vidinė, nei išorinė aktyvi ir tiks­lingai orientuota darbuotojų paieška, neįmanomas tikslingas jų verbavi­mas. Atrankos sistema yra perdėm formalizuota ir negebanti įvertinti nei realių pretendentų dalykinių gebėjimų, nei juo labiau jų žmogiškosios kompetencijos ir charakterio tinkamumo darbo vietos profiliui. Net ketu­ri penktadaliai valstybės tarnautojų esamą valstybės tarnautojų atrankos sistemą laiko neefektyvia. Lietuvoje siūloma diegti pusiau centralizuota (dviejų pakopų sistema) personalo atrankos sistema neišspręs visų esa­mų problemų: atrankos komisija nėra kompetentinga, atrankos metodai nėra pakankamai patikimi ir efektyvūs, trūksta jų įvairumo, per mažai naudojamasi psichologijos metodais ir informacinėmis technologijomis. Galime manyti, kad bendra centralizuota atrankos komisija ar išorinė speciali įstaiga lengviau susidorotų su šiomis problemomis (Sadovskaja, 2006, p. 43). Valstybės tarnautojų atleidimas taipogi yra nelankstus. Personalo vadyboje taikomos lanksčios darbo laiko ar apimties sumažinimo for­mos valstybės tarnyboje taikomos nėra. Valstybės tarnautojų išleidimas į pensiją taipogi yra perdėm formalizuotas. Šiuo metu sparčiai ilgėja gyventojų gyvenimo trukmė, kartu ir darbingas amžiaus. Yra klaidin­ga griežtai reglamentuoti darbo valstybės tarnyboje pabaigą sulaukus pensinio amžiaus. Buvusių ilgamečių darbuotų patirtis irgi niekaip nėra panaudojama. Nesama bendradarbiavimo su buvusiais darbuotojais, senjorais. Tuo tarpu personalo vadybos specialistai juos siūlo pasitelkti konsultavimui, patarimams, kontrolės funkcijoms atlikti.30 Apstu spragų ir valstybės tarnautojų veiklos vertinimo organizavimo praktikoje. Valstybės tarnautojai nepalankiai atsiliepia apie egzistuojan­čią vertinimo sistemą ir siūlo ją tobulinti (Grikinytė, 2006). Yra išryškėjusios šios problemos: neaiškūs ir neretai subjektyvūs vertinimo kriterijai, nere­glamentuotas ir neorganizuotas vertinimo duomenų kaupimas ir analizė, vertintojai nėra mokomi atlikti vertinimų ir dėl to neretai vertinimas yra subjektyvus ar formalus, nėra galimybės apskųsti vertinimus, o vertintojų atsakomybė dėl netinkamo vertinimo nėra numatyta. Ypač svarbu yra ir tai, kad nėra vertinimo rezultatų kontrolės, kas ir jos vykdytojams, ir verti­nam personalui sukelia tos funkcijos nereikalingumo įspūdį. Darbuotojų karjeros planavimas ir jos vykdymas valstybės tarnybo­je neegzistuoja. Pastaroji aplinkybė labai silpnina personalo motyvaci­ją, skatina jų nusivylimą ir nuomonės apie protekcionistines galimybes plitimą. Tokios funkcijos stoka yra viena iš personalo kaitos viešajame sektoriuje priežasčių. Didėjanti paklausa darbo rinkoje sukelia valstybės tarnybai nemažą konkurencinį spaudimą. Aukštos kvalifikacijos protinio darbo darbuotojai privačiajame sektoriuje yra pageidaujami ir geriau at­lyginami bei skatinami. Todėl valstybės tarnybai vis svarbiau tampa ge­bėti darbuotojus išlaikyti. Deja, socialinių garantijų stimulų jau nebepa­kanka, o dar ir materialinio ir nematerialinio skatinimo priemonių arse­nalas yra skurdus, darbo organizavimas yra biurokratinis, darbo prestižas neaukštas, darbo sąlygos formalizuotos. Bene labiausiai iš personalo vadybos srities funkcijų Lietuvoje yra iš­plėtota kvalifikacijos kėlimo sistema. Tačiau kvalifikacijos kėlimo sistema yra nepakankamai veiksminga, nes kelti kvalifikaciją darbuotojai stokoja vidinių ir išorinių stimulų. Visai kitaip jie žiūrėtų į kvalifikacijos kėlimą, jei­gu valstybės tarnyboje vyktų transformaciniai pertvarkymai ir dėl jų tar­nautojams, norintiems gebėti tinkamai atlikti kintančias funkcijas, reiktų ugdytis savo kompetenciją ir gebėjimus. Tačiau apie visa tai yra kalbama kitame šios knygos skyriuje, čia šio klausimo nebeaptarsime. Valstybės tarnybos organizavimo funkcijos yra reglamentuotos deta­liau. Tačiau tai nereiškia, kad tobulinti čia nėra ko. Atvirkščiai, bendrosios šios srities spragos yra būdingos visoms Europos postklasikinėms vals­tybės tarnyboms, jos yra gilios, sisteminės ir sunkiai naikinamos. Labai taikliai ir svariai šių funkcijų tobulinimo priežastis, kelius, būdus ir etapus savo ataskaitoje (Zukunft des offentlichen Dienstes, 2003, p. 80-98) nu­rodė VFR Reino-Vestfalijos žemėje sudaryta speciali valstybės tarnybos reformų komisija, pavadinta „Viešosios tarnybos ateitis - ateities viešoji tarnyba". Ši komisija konstatavo, kad šios Vokietijos žemės viešoji tarny­ba pasižymi šiomis problemomis: a) perdėtas pasikliovimas teise ir per daug teisinio reglamentavimo; b) perdėtas orientavimasis į taisykles, vietoj to, kad būtų orientuoja­masi į tikslus; c) per maža konkurencija ir per mažai orientuojamasi į piliečius; d) per mažai ūkiškumo, ekonominio tikslingumo; e) per mažai orientuojamasi į rezultatus ir klaidinga apmokėjimo sis­tema; f) silpna vadyba; g) per maža galimybių atsakingai prisiimti užduotis; h) per didelis sergamumas ir per ankstyvos pensijos; i) materialinio aprūpinimo spragos ir klaidos.31 Ši fundamentali atvejo studija, pateikianti ne tik esamos būklės di­agnozę, bet ir sistemiško jos sprendimo siūlymą, galėtų būti deramas pavyzdys ir mūsų viešajai tarnybai. Išvardytos problemos yra būdingos ir mūsų valstybės tarnybos sistemai. Tačiau siūlyti paskiras organizacinių funkcijų reformas būtų beprasmiška, nes pavienėmis reformomis nega­lima išspręsti fundamentalių problemų. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, sti­prėja poreikis valstybės tarnybos organizacines funkcijas performuoti iš pagrindų. Akivaizdu, kad ką tik išvardytos problemos stipriai susijusios su po­reikiu transformuoti ne tik oficialiai valstybės tarnyboje deklaruojamas vertybes ir moralines nuostatas, bet ir realiai egzistuojančias. Jokie trans­formaciniai pokyčiai valstybės tarnyboje nebus įgyvendinti, jeigu nebus sugebėta pakeisti vyraujančią kultūrą ir jos pamatines vertybes. Kiek valstybės tarnybą beskatintumėm būti efektyvia ir orientuota j žmogų, ji tokia nuo skatinimų nepasidarys. Tačiau tikrai ims keistis, jei tinkamai keisime motyvavimo ir atlygio sistemą, kontroliuosime su pagrindinėmis vertybėmis susijusius veiklos kriterijus, ugdysime tarnautojų supratimą ir organizacinę bei vadybinę kultūrą, didinsime institucijų lankstumą, naikinsime įstatymų reglamentarizmą Inovacijų ir kokybės vadybos funkcijos yra taip pat iš tų, apie kurių plėtrą dar tik kalbame ir svajojame. Aštri konkurencija privačiajame sek­toriuje skatino inovacijas ir inovacijų vadybą, kuri didele dalimi susiveda į inovacijoms palankaus klimato suformavimą, iniciatyvų skatinimo ir kitokius organizacinius veiksmus. Viešosios tarnybos sistema tokios ino­vacinės kultūros stokoja ir iki šiol nepageidavo. Reglamentams paklūs­tančiose ir nelanksčiose organizacijose sunku yra kalbėti apie inovacijas, atvirumą pokyčiams ir naujovėms. Naujosios viešosios tarnybos ir demokratinio valdymo idėjų plėtra pareikalavo diegti piliečių ir valstybės tarnautojų informavimo ir jų da­lyvavimo priimant sprendimus dėl valstybės tarnybos raidos organiza­vimo ir vykdymo galimybes. Tokių viešojo sektoriaus demokratėjimo, jo atsivėrimo visuomenei apraiškų yra nemažai. Tačiau iki šiuo atžvilgiu lyderiaujančių Skandinavijos ar Didžiosios Britanijos pavyzdžių Lietuvos valstybės tarnybai dar reikia gerokai stiebtis. Banali tiesa yra tokia, kad jeigu norime modernios valstybės, reikia sukurti modernią valstybės tarnybą, atvirą pokyčiams, susitelkusią ir komandišką, orientuotą į piliečių poreikius, rezultatyvią ir nebiurokra tiška, motyvuotą ir skaidrią, atsakingą ir kompetentingą. Lietuvoje dar yra nelengva sutarti dėl būtent tokios valstybės tarnybos poreikio. Dar sunkiau būtų sutarti dėl to, ką reikia daryti, kad esamos valstybės tarny­bos vaidmenis ir funkcijas pradėtume transformuoti tokia linkme, kokios trokštame. Visuomenės nusivylimas viešuoju sektoriumi yra didžiulis. Todėl po­litinis sprendimas pradėti valstybės tarnybos transformacinius pokyčius susilauktų visuomenės pritarimo. Akivaizdu, kad atsitiktinės ir fragmentiškos reformos kardinalių poky­čių negali nulemti. Akivaizdu yra ir tai, kad sisteminėms valstybės tarny­bos vaidmens reformoms įgyvendinti reikia turėti apmąstytą ir apsvars­tytą planą, kuris atitiktų laiko dvasią ir visuomenės lūkesčius. Toks planas negali gimti nei pavienių mokslininkų galvose, nei kilti iš valstybės tarnybos veiklą administruojančių institucijų. Geriausiai būtų, kad jį sukurtų mišri komisija, kurią sudarytų reformatoriškai nusiteikę personalo valdymą išmanantys asmenys ir valstybės tarnybos naujovių entuziastai iš viešojo sektoriaus. Tačiau ir to dar negana. Reikia, kad to­kios komisijos parengtą planą ryžtųsi įgyvendinti reformoms palanki ir drąsos nestokojanti Vyriausybė. Jai tikrai tektų turėti nemažai ryžto ir valios, nes visos inovacijos susilaukia pasipriešinimo, o transformaciniai pokyčiai - ypač didelio. Kelias, kurį siūlome nueiti, kaip matome, yra pa­prastas. Tačiau ar bus ir kada bus žengti žingsniai ta kryptimi? Kas bus, jei reformų nesulauksime? Tiesiog valstybės tarnyba nesi-plėtos ir jos atliekami vaidmenys bei funkcijos atrodys anachronistiški net lyginant su Vokietija ar Prancūzija, kurios būdamos klasikinio admi­nistravimo tėvynės visgi šiuo metu tikisi įgyvendinti valstybės tarnybos reformų projektus. 2.2.2. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės ir jų suteikimas Valstybės tarnautojų, kaip ir kitų sričių specialistų, profesionalumą lemia specialusis pasirengimas ir įgūdžiai, būtini kokybiškai atlikti tam tikros srities darbą. Apibendrintai valstybės tarnautojų profesionalumą galima vertinti pagal tai, kaip jie sugeba efektyviai dirbti sistemoje, kuriai būdinga: 1) įvairios politikos veikiamos funkcijos, kurias atliekant palaiko­mos politinės sistemos demokratinės vertybės; 2) konstitucinis reguliavi­mas, kuriuo siekiama įgyvendinti piliečių (tarp jų ir valstybės tarnautojų) lygybės, teisėtumo, visuomenės interesų, žmogaus teisių gynimo ir atsa­komybės bei atskaitomybės principus; 3) teisinis reguliavimas, kuriuo ap­ribojama valdžios įstaigų kompetencija ir tų įstaigų tarnautojų funkcijos; 4) socialinis funkcijų pobūdis, pasireiškiantis tuo, kad valstybės tarnyba būtina visuomenės poreikiams tenkinti ir valstybės tarnautojai tiesiogi­ne to žodžio prasme turi tarnauti visuomenei.32 1960 metų pabaigoje Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo or­ganizacijos (OECD) šalių vyriausybės nusprendė, kad būtina mokyti vals­tybės tarnautojus. Tai buvo susiję su administracinių reformų pradžia, naujų vadybinių metodų atsiradimu ir bandymu juos taikyti ne tik priva-čiajame, bet ir viešajame sektoriuje. Nuo tada daugelis šios organizacijos valstybių narių ėmė kurti valstybės tarnautojų mokymo sistemas. Atski­rose valstybėse formavosi skirtingos valstybės tarnautojų mokymo sis­temos. Tam įtakos turėjo daugelis veiksnių, tarp jų ir valstybės santvarkos forma. Pavyzdžiui, unitarinėse valstybėse labiau buvo krypstama į cen­tralizuotą valstybės tarnautojų mokymą. Tokiose valstybėse formavosi centrinės mokymo įstaigos ir dažniausiai regioniniai mokymo centrai. Federacinėse valstybėse federacijos vienetuose dažniausiai kūrėsi tų vie­netų personalo mokymo centrai. Kitas veiksnys, lemiantis mokymo siste­mą - valstybės tarnybos personalo valdymo sistema. Karjeros planavimo sistema kelia kitokius reikalavimus negu postų sistema. Karjeros plana­vimo sistemoje labai svarbus įvadinis mokymas, suteikiantis bendrąsias valstybės tarnybos žinias ir įgūdžius. Postų sistemoje mokymas gali būti mažiau svarbus. Svarbus veiksnys, lemiantis valstybės tarnautojų mo­kymą, yra ir darbuotojų parinkimo filosofija. Daugelyje šalių į valstybės tarnybą priimami asmenys, turintys reikalaujamą išsilavinimą, arba, priė­mus kandidatą į valstybės tarnybą, jis gana ilgai ir visapusiškai mokomas. Minėtieji veiksniai tiesiogiai veikia mokymo sistemos turinį, jos apimtis ir kaštus. Be to, jie dar daro įtaką mokymo kontrolei ir valdymui, nustatant mokymo tikslus, strategiją ir mokymo turinį (Sigma papers, 1998). Toje sistemoje pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnę svarbą įgyja viešojo administravimo studijos aukštosiose mokyklose.33 Dabartiniu laikotarpiu valstybės tarnautojų mokymo politiką pap­rastai nustato vyriausybės įgaliota institucija. Tai gali būti ministerija ar specialiai tam įkurta įstaiga. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Ispanijoje valsty­bės tarnautojų mokymą koordinuoja už valstybės tarnybą ir personalo politiką bei administracinę reformą atsakingos ministerijos; Vokietijoje ir Olandijoje - vidaus reikalų ministerijos; Jungtinėje Karalystėje ir dar keliose šalyse - specialiai tam įsteigtos valstybės tarnybos komisijos. Daugelyje valstybių valstybės tarnautojų mokymas reglamentuotas valstybės tarnybos įstatymais arba statutais, kuriuose užfiksuotas moky­mosi būtinumas, dažnis, finansavimas ir mokymo rezultatų įtaką karjerai. Kai kuriose OECD šalyse valstybės tarnautojų teisė mokytis numatyta tų šalių konstitucijose. Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kai kuriose kitose šalyse valstybės tarnautojų mokymas detaliai reglamentuojamas kolek­tyvinėmis sutartimis. Didžiojoje Britanijoje valstybės tarnautojai nau­dojasi bendrąja teise į mokymą darbo metu. Daugelis taisyklių taip pat numato darbuotojų pareigą lavintis patiems, kad valstybės tarnautojas turėtų šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį žinių lygį. Kiek dienų per me­tus valstybės tarnautojas privalo skirti mokymuisi, daugumoje valstybių nėra nustatyta. Išimtis tiktai Prancūzija, kur valstybės tarnautojai, priklausomai nuo kategorijos, mokymuisi privalo skirti penkias arba šešias die­nas per metus. Kai kurių valstybių įstatymai numato ir ilgesnės trukmės mokymąsi bei tęstinio arba specialaus mokymosi galimybes. Pavyzdžiui, Italijos valstybės tarnautojai turi teisę į 150 val. trukmės valstybės apmo­kamas studijas. Prancūzijoje ir Vokietijoje taikomos sudėtingos ir ilgalaikės įvadinio mokymo programos, kurias sukūrė, atitinkamai, Viešojo administravimo regioninis institutas ir Valstybės tarnybos koledžas. Tų programų bei eg­zaminų tvarkaraščius reguliuoja įstatymas. Baigiamasis egzaminas Vo­kietijoje arba tam tikros kategorijos suteikimas Prancūzijoje yra būtini, siekiant užimti aukštesnes pareigas. Nesėkmės atveju egzaminas gali būti vieną kartą kartojamas. Tačiau kai kuriose Vokietijos žemėse net ir išlaikiusiam tokį egzaminą nėra jokios priėmimo į darbą garantijos. Pran­cūzijoje asmeniui, kuris išlaikė egzaminą nepatenkinamu pažymiu, gali būti pasiūloma užimti ir žemesnės kategorijos pareigas arba ypatingais atvejais leidžiama kursą kartoti. Pastaraisiais metais reikalavimai valstybės tarnautojams, norintiems užimti aukštesnes pareigas, gerokai išaugo. Kai kurios šalys (pvz., Pran­cūzija), sukūrė mokymo programas, kurios yra laisvai prieinamos visiems valstybės tarnautojams, norintiems užimti aukštesnes pareigas. Nors šis mokymas yra teisiškai neprivalomas, tačiau norint išlaikyti egzaminą ir gauti Nacionalinės viešojo administravimo mokyklos diplomą, nelankant šių programų užsiėmimų, beveik neįmanoma. Vokietijoje taip pat būtina išlaikyti Federalinės viešojo administravimo akademijos baigiamąjį egza­miną ir tik tuomet galima pretenduoti užimti aukštesnes pareigas. Pran­cūzijoje įstatymu patvirtinta mokymo programa, kuri privaloma į kai ku­rias vadovaujančias valstybės tarnybos pareigas paskirtiems asmenims.34 Skirtingose valstybėse galioja ir skirtingi reikalavimai formaliajam išsi­lavinimui ir kvalifikacijos kėlimo kursų turiniui bei periodiškumui. Pavyz­džiui, liberali kvalifikacijos kėlimo sistema yra JAV. Ten nėra griežtai regla­mentuojama, kokiu periodiškumu ir kur būtina kelti kvalifikaciją, tačiau valstybės tarnautojai, suprasdami, kad kvalifikacijos kėlimas yra prielaida kilti karjeros laiptais, patys stengiasi susirasti sau tinkamas kvalifikacijos kėlimo formas. Ten populiarūs vadinamieji sertifikuoti kvalifikacijos kėli­mo kursai universitetuose, taip pat viešojo administravimo magistrantūra. Griežtos valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistemos pavyzdys gali būti Pietų Korėjos sistema. Ten visi valstybės tarnautojai įstatymų nustatyta tvarka periodiškai turi kelti kvalifikaciją Centriniame valstybės tarnautojų tobulinimosi institute. Priklausomai nuo norimų užimti parei­gų, čia reikia išklausyti įvairaus turinio ir trukmės mokymo programas. Praeityje viešojo sektoriaus mokymo įstaigos nekonkuravo su privačiojo sektoriaus mokymo įstaigomis. Viešojo sektoriaus mokymo įstai­gos buvo uždaro tipo, dažniausiai gana siauros specializacijos ir todėl siekiančios skirtingų tikslų, o kai kuriais atvejais buvo konkuruojančios tarpusavyje. Šiuo metu valstybės tarnautojų mokymo įstaigos vadovau­jasi tais pačiais vadybos principais kaip ir privačiojo sektoriaus įmonės. Valstybinės mokymo įstaigos susiduria su tais pačiais rinkos ekonomikos dėsniais. Tai ypač akivaizdu Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių mokymo įstaigose.35 Europoje yra kelios valstybės tarnautojų mokymo įstaigos, kurias finansuoja kelios vyriausybės, pavyzdžiui Europos viešojo administravi­mo institutas Mastrichte, kuriame mokymas sukoncentruotas į Europos Sąjungos problemas, ir Europos akademija Kelne, kuri rengia regioninės reikšmės valstybės tarnautojus ir vietinės valdžios atstovus. Kai kurios mokymo įstaigos, ypač Europos Sąjungos šalyse, glaudžiai bendradar­biaudamos su kitų šalių nacionalinėmis mokymo įstaigomis, organi­zuoja tikslinį mokymą užsienio šalių valstybės tarnautojams. Viešojo sektoriaus tarnautojų mokymo įstaigos, siekdamos pasidalyti patirtimi ir koordinuoti veiklą, yra sukūrusios tarptautines mokymo įstaigų organi­zacijas, tokias kaip SCEPSTA (Study Group ofEuropean Public Service Trai-ningAgencies), IASIA (International Association ofSchools and Institutes of Administration) ir kt. 2.2.3. Kvalifikacinės komisijos ir jų veikla vertinant valstybės tarnautojų kvalifikaciją Reglamentuojant karjeros valstybės tarnybą, vienas iš svarbiausių uždavinių yra stiprinti jos socialinę orientaciją, sudaryti viešojo adminis­travimo įstaigoms palankias sąlygas aktyviai dalyvauti socializacijos pro­cesuose, prisidėti kuriant brandžią pilietinę visuomenę. Karjeros procesų valdymui skirtas ne vienas Valstybės tarnybos įsta­tymo skirsnis, be to, tiesiogiai ar iš dalies įstaigų vidaus administravimą reglamentuoja daugelis kitų įstatymų. Karjeros procesų valdymo pradžia yra priėmimo į tarnybą faktas. Valstybės tarnybos įstatymo 3 skirsnio 11 straipsnyje „Priėmimas į karjeros valstybės tarnautojų pareigas" numa­tomas pretendentų priėmimas viešo konkurso būdu ar be konkurso, iš­laikius atitinkamą egzaminą ar po „pokalbio". Statutinė karjeros tarnyba šio įstatymo 1 skirsnio 4 straipsnyje išskirta - priėmimą į ją turėtų regla­mentuoti specialieji statutinių institucijų teisės aktai.36 Valstybės institucijų vidaus administravimą reglamentuojantys įsta­tymai karjeros principą paprastai išskiria kaip vieną iš pagrindinių vals­tybės tarnybos principų. Remiantis Lietuvos įstatymais institucijoms keliamas reikalavimas asmenis į valstybės tarnybą priimti konkurso tvarka „neterminuotam darbui". Pretendentai gali siekti aukštesnių ar kitų par­eigų konkurencijos būdu, laikydamiesi skaidrumo principo: objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir pranašumus. O tai reiškia, kad turi būti sukurtas valstybės tarnybos karjeros procesų teisinis valdy­mo mechanizmas.37 Esminį posūkį valstybės tarnybos politikoje žymi Lietuvos Respu­blikos Seimo 1999 metais priimtas Valstybės tarnybos įstatymas (19) ir Viešojo administravimo įstatymas (20). Juose įtvirtinti pagrindiniai vals­tybės karjeros tarnybos principai, valstybės karjeros tarnautojo statuso samprata ir valstybės institucijų, įstaigų, jų tarnautojų, pareigūnų vidaus administravimo bei jų tarnybinės veiklos teisiniai pagrindai. Įstatyme pateikta karjeros valstybės tarnautojo apibrėžtis atskleidžia šios sąvokos turinį - tai valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą (19): konkurso būdu; • neterminuotam laikui; • prisiekęs valstybei; • turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų parei­gų tarnyboje (Valstybės tarnybos įstatymo 2.7 str.). Naujoje įstatymo redakcijoje, priimtoje 2002 m. balandžio 23 d., pa­teikta kiek kitokia šios sąvokos apibrėžtis. Karjeros valstybės tarnautojas -tai: • valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir • turintis galimybę šio įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje (Valstybės tarnybos įstatymo 2.5 str.). Deja, įstatymuose nepateikta valstybės karjeros tarnybos sąvokos apibrėžtis. Reikia pažymėti, kad karjeros sąvoka nevartojama ir valstybės institucijų - departamentų, tarnybų - teisės aktuose.Turint omenyje, kad ši sąvoka yra viena iš pagrindinių socialinių reiškinių mokslinės analizės priemonių (įrankių), karjeros sampratą tenka analizuoti valstybės tarny­bos požiūriu. Valstybės tarnybos įstatyme pateikta statutinio valstybės tarnautojo apibrėžtis. Juo laikomas kiekvienas valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas, nustatantis: • specialias priėmimo į valstybės tarnybą sąlygas; • atsakomybę bei kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas; • viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų at­žvilgiu (Valstybės tarnybos įstatymo 2.6 str.). Statutinę karjeros tarnybos sampratą papildo Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnis, išskiriantis iš kitų valstybės tarnautojų statutinius pareigūnus ir nustatantis, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja sta­tutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad tarnybos apibrėžtis, karjeros procesų muitinėje, policijoje ar kitoje statutinėje karjeros tarnyboje, dar vadinamoje valstybės specialiojoje tarnyboje, reglamentavimas priskir­tas šių tarnybų specialiesiems teisės aktams. Valstybės tarnybos įstaty­mas įpareigoja per nustatytą terminą, atsižvelgiant į laikotarpio porei­kius, parengti ir pateikti Seimui statutinių valstybės tarnautojų statusą nustatančių įstatymų arba statutų projektus (pirmos red. Valstybės tar­nybos įstatymo 78.4 str.) (17). Galima daryti prielaidą, kad šiuose doku­mentuose turėtų būti apibrėžtos ir specialiosios sąvokos. Karjeros procesų valdymą reglamentuoja teisinių dokumentų visuma: atitinkamos tarptautinės sutartys, valstybės tarnybą reglamentuojantys bendrieji ir specialieji teisės aktai, skirti atskiroms institucijoms, žinybi­niai nuostatai, instrukcijos, rekomendacijos, priimtos tenkinti konkrečios institucijos arba įstaigos poreikius. Valstybės tarnautojų karjeros nuostatos reglamentuojamos Valstybės tarnybos įstatymo V skyriuje. Šis skyrius skirtas karjeros valstybės tarnau­tojų ir įstaigų vadovų tarnybai reguliuoti. Jo normos netaikomos politi­nio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams. Karjeros valstybės tarnyboje, siekiant racionaliai panaudoti vidinius valstybės tarnybos personalo išteklius, nu­matyta tarnautojų perkėlimo j kitas pareigas galimybė. Perkėlimas j kitas pareigas karjeros valstybės tarnyboje yra pagrindinė priemonė, laiduo­janti kvalifikuotą personalą visų lygių ir kategorijų pareiginėms funkci­joms vykdyti. Perkelti į kitas pareigas valstybės tarnautojai turi galimybę realizuoti savo patirtį, įvairių mokymų metu įgytas žinias ir kvalifikaciją. Laikantis nuostatos, kad gerai savo pareigas atliekantis karjeros valsty­bės tarnautojas paprastai negali būti skiriamas į žemesnio lygio ir kate­gorijos pareigas, šio straipsnio normos nustato bendruosius principus, kuriais remiantis valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į aukštesnes pareigas arba laikinai perkeliamas į kitas pareigas toje pačioje arba kitoje įstaigoje toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje.38 Perkėlimas į aukštesnes pareigas yra administracinė teisinė procedū­ra, apimanti valstybės tarnybos valdymo institucijų veiksmus, būtinus sprendimui dėl valstybės tarnautojo, einančio žemesnio lygio ar katego­rijos pareigas, paskyrimo į aukštesnio lygio ar kategorijos pareigas priim­ti. Procedūros tikslas - laiduoti galimybę parinkti tinkamą asmenį šioms pareigoms eiti be konkurso. Šiuo atveju didžiausią reikšmę turi kandida­to ankstesnės tarnybinės veiklos rezultatai.39 Valstybės tarnybos įstatyme numatyta karjeros valstybės tarnauto­jo perkėlimo į aukštesnes pareigas procedūra apibūdinama šiais požy­miais: • skiriant karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas be konkurso, teisinių santykių subjektas yra ne tik asmuo, paskyręs ar paskiriantis tarnautoją į pareigas, bet ir valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, vertinantis jo tarnybinę veiklą; praktiškai įver­tinimas, jeigu jis atitinkamai patvirtinamas, traktuojamas kaip pa­grindinis paaukštinimą laiduojantis veiksnys; įstaigos vadovas arba kitas karjeros valstybės tarnautoją į parei­gas priėmęs asmuo neturi teisės vienasmeniškai priimti sprendi mo dėl paaukštinimo; preliminarų sprendimą visais atvejais prii­ma kolegiali valstybės tarnautojų vertinimo komisija; • asmens, priėmusio karjeros valstybės tarnautoją į pareigas, spren­dimui dėl tarnautojo perkėlimo į aukštesnes pareigas priimti ne­užtenka vien valstybės tarnautojų vertinimo komisijos įvertinimo fakto; kitos įstatymo normos ir įstatymo lydimieji aktai nustato, kad būtina vertinimo komisijos rekomendacija paaukštinti valsty­bės tarnautoją; • kelti klausimą dėl karjeros valstybės tarnautojo paaukštinimo ga­lima tik tuo atveju, jeigu jis eilinio arba neeilinio vertinimo metu įvertinamas labai gerai ir valstybės tarnautojų vertinimo komisija patvirtina tokį įvertinimą; • nėra jokių teisinių prielaidų karjeros valstybės tarnautojui būti pa­aukštintam anksčiau, negu sukanka vieneri metai po jo paskyrimo į einamas pareigas (16). Paskyrimas į aukštesnes pareigas nėra terminuotas. Tai leidžia teigti, kad laikinas perkėlimas į aukštesnes pareigas turėtų būti taikomas tik iš­skirtiniais atvejais ir gali būti karjeros valstybės tarnautojo paaukštinimo proceso dalis, sudarant galimybes įgyti aukštesnėms pareigoms reikalin­gą kompetenciją. Karjeros valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas karjeros valstybės tar­nautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje tarnybinis būtinumas vertinamas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: • į pareigas, kurias eiti numatoma laikinai perkelti karjeros valsty­bės tarnautoją, dėl specialios kvalifikacijos reikalingumo negali būti priimtas pakaitinis valstybės tarnautojas; • pareiginių funkcijų, kurias turės vykdyti perkeltas karjeros vals­tybės tarnautojas, svarba institucijai ar įstaigai turi būti didesnė negu vykdytų užimant ankstesnes pareigas; šiuo atveju institucija ar įstaiga skiria dėmesį svarbesnių funkcijų vykdymui ir tai garan­tuojama reikiamą kvalifikaciją turinčiu personalu; • perkelto karjeros valstybės tarnautojo funkcijos turės būti vykdo­mos, siekiant laiduoti jam anksčiau eitas pareigas; jeigu pareigybė bus neužimta ir pareiginės funkcijos nebus vykdomos, gali nuken­tėti institucijos ar įstaigos veiklos kokybė arba gali būti nustatyta, kad pareigybė yra nereikalinga; • į laikinai perkelto karjeros valstybės tarnautojo pareigas turės būti priimtas pakaitinis valstybės tarnautojas arba jo vykdytos funk­cijos turės būti laikinai perduotos vykdyti kitiems valstybės tar­nautojams, nustatant priemokas prie jų pareiginių atlyginimų už papildomų užduočių vykdymą; papildomų užduočių vykdymas neturi daryti įtakos valstybės tarnautojų, kuriems pavesta vykdyti laikinai perkelto valstybės tarnautojo funkcijas, pagrindinių funk­cijų kokybei (16). Laikinas perkėlimas į kitas pareigas be karjeros valstybės tarnautojo sutikimo galimas tik išskirtiniais, įstatyme nustatytais, atvejais. Išskirtiniai atvejai sutapatinami su specialiaisiais administraciniais tei­siniais režimais, kuriuos reguliuojančios normos pradeda veikti susiklos­čius tam tikroms aplinkybėms įgaliotos valstybės institucijos sprendimu. Valstybės tarnybos įstatyme įvardijamos trys aplinkybės: karo padėtis, nepaprastoji padėtis ir ypatingos situacijos.40 Karo padėties ir nepaprastosios padėties metu teisėtai apribojamos konstitucinės piliečių teisės ir nustatomos papildomos pareigos, o kari­nės ar tam tikros administravimo institucijos įgyja daugiau įgaliojimų. Administracinių teisinių santykių subjektų statusas keičiamas remiantis Lietuvos Respublikos karo padėties ir Lietuvos Respublikos nepaprasto­sios padėties įstatymais.Tokiais atvejais valstybės ar savivaldybių institu­cijų ar įstaigų funkcijos keičiamos pagal administracinius poreikius: gali būti sukurtos laikinos institucijos ar įstaigos, kooperuojamos ar naudo­jant ypatingus administracinius teisinius mechanizmus koordinuojamos veikusių institucijų ar įstaigų funkcijos ir pan. Skubiems uždaviniams vykdyti nedelsiant pasitelkiamas jau turimas kvalifikuotas valstybės tarnybos personalas, nes mokymui ar įprastai atrankai laiko nėra. Tokiais atvejais neišvengiamai kinta valstybės tarnautojų pareiginės funkcijos ir jų tarnybinis pavaldumas. Turint omenyje laikiną pakaitinių valstybės tarnautojų darbo pobūdį ir aiškiai fiksuotą politinio (asmeninio) pasitikė­jimo valstybės tarnautojų tarnybinį pavaldumą, jų perkėlimas į kitas pa­reigas būtų gana komplikuotas. Todėl tik karjeros valstybės tarnautojai, kaip labiausiai kvalifikuoti ir tarnybinio pavaldumo ryšiais susiję su visą valstybės tarnybą tvarkančia įstaiga, gali būti perkeliami į kitas pareigas ar institucijas be jų sutikimo. Kvalifikacinė klasė yra viena iš svarbesnių karjeros reguliavimo prie­monių. Kvalifikacinių klasių, rodančių geresnę tarnautojo kvalifikaciją, didėjimas liudija kompetencijos augimą ir įgytus gebėjimus, reikalingus aukštesnėms pareigoms užimti. Antra vertus, kvalifikacinės klasės suda­ro prielaidas pažymėti aukštesnę atskirų valstybės tarnautojų, užimančių to paties lygio ir kategorijos pareigas, kvalifikaciją. Kvalifikacinė klasė pa­deda pasiekti, kad kvalifikuoti tarnautojai kuo ilgiau eitų to paties lygio ir kategorijos pareigas. Kadangi kvalifikacinė klasė lemia ir atitinkamą priedą prie pareiginės algos, dalis personalo sulaikoma nuo beatodai­riško aukštesnių pareigų, kaip didesnio darbo užmokesčio prielaidos, siekimo. 2.3. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimas kaip viena iš valstybės tarnautojų mokymo rūšių Dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstaty­mo redakcijoje specialaus pasirengimo reikalavimas valstybės tarnauto­jui nenustatytas. Pagal šį įstatymą, valstybės tarnautojas - fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravi­mo veiklą. Atskirais šio įstatymo straipsniais yra nustatyti specialaus pasi­rengimo reikalavimai valstybės tarnautojams, tačiau tie reikalavimai yra per daug abstraktūs, palyginti su reikalavimais kai kuriose kitose profe­sinės veiklos srityse, t. y. iki šiol reikalavimai valstybės tarnautojui men­kai tesiejami su profesijos sąvoka. Panaši situacija yra ir daugelyje kitų valstybių. Pavyzdžiui, politikos mokslų teoretikai P. Dunleavy ir B. O'Leary valstybės tarnautojų profesionalumą ir išsilavinimą glaudžiai sieja su aukštojo mokslo sistema, labiau akcentuodami analitinius įgūdžius ir technines žinias, o ne pagrindinį pasirengimą viešojo administravimo srityje (Dunleavy, O'Leary, 1999, p. 347-348). Kaip minėta, iki šiol viešojo administravimo srities aukštąjį išsilavinimą turi palyginti nedaug Lietu­vos valstybės tarnautojų. Didesnė dalis valstybės tarnautojų yra baigę kitų sričių aukštųjų studijų programas ir yra tobulinę kvalifikaciją trum­palaikiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose ir pan.41 Valstybės tarnautojų sugebėjimams keliami abstraktūs, techniniai ir žmonių pažinimo reikalavimai. Jie turi sugebėti analizuoti aplinką, su­vokti organizaciją, jos atskiras struktūras, jų funkcijas, gebėti taikyti įvai­rius darbo metodus, dirbti komandoje, mokėti spręsti konfliktus, laiku priimti kokybiškus sprendimus, racionaliai disponuoti ištekliais ir kt. Kin­tanti socialinė, ekonominė ar politinė aplinka plečia valstybės tarnautojų kvalifikacijos reikalavimų apimtį. Didėjantys profesiniai reikalavimai turi skatinti valstybės tarnautojus nuolat kelti kvalifikaciją, sugebėti savaran­kiškai, kokybiškai ir kūrybiškai veikti tam tikroje aplinkoje, atitinkančioje to meto pokyčius. Todėl valstybės tarnautojų profesionalumo ugdymo sistema turi apimti ne tik nuosekliąsias studijas, bet ir kitas tęstinio mo­kymosi visą gyvenimą formas, orientuotas į ateities kvalifikacinį poten­cialą, t. y. individualių žmogaus polinkių, interesų, gyvenimo ir karjeros tikslų suaktyvinimą ir realizavimą bei žinių deficito mažinimą per įvairius mokymus. Įstatymo nuostatos neakcentuoja patirties svarbos, tačiau darbinės veiklos metu įgytos žinios, gebėjimai, bendravimo įgūdžiai ypač svarbūs, todėl patirtis gali būti įvardijama kaip vienas iš kvalifika­cijos elementų.42 Valstybės tarnautojams keliamų reikalavimų įvairiapusiškumas le­mia jų universalaus išsilavinimo būtinybę, nors, kaip pažymi B. G. Peters (Peters, 2002, p. 123-125), dėl to esama dviejų požiūrių: vieni teigia, kad valstybės tarnyboje gali dirbti universalų išsilavinimą įgiję asmenys, kiti mano, kad biurokratiniame aparate turėtų dirbti specialistai. Nemažą vaidmenį vaidina valstybės tarnautojų sugebėjimas mokytis ir išmokti, naujų situacijų ar reiškinių ryšių suvokimas ir jų nukreipimas reikiama linkme. Dabartiniu laikotarpiu ypač didelę reikšmę turi vadybinės kom­petencijos ugdymas. Visa tai rodo, kad, tobulinant valstybės tarnautojų profesionalumo ugdymo sistemą, labai svarbi aukštųjų mokyklų, valsty­bės valdymo institucijų ir valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų partnerystė.43 Išskiriamos dvi Lietuvoje susiformavusios valstybės tarnautojų profe­sinio rengimo sistemos dalys: 1) bendrojo pasirengimo dirbti šioje siste­moje ir 2) kvalifikacijos tobulinimo dirbant. Pirmoji, svarbiausia, dalis siejama su aukštojo mokslo studijomis ir apima tiek specializuotas viešojo administravimo studijas, tiek ir kitų sričių studijas. Apie viešojo administravimo studijų programas detaliau rašoma tolesniuose poskyriuose. Tos studijos Lietuvoje pradėtos tik 1994 m. Dabar įvairaus lygmens šios šakos studijų programas jau turi septy­nios Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos. Taikomos įvairios kvalifikacijos tobulinimo dirbant formos: įvadinis mokymas, tęstinės kvalifikacijos tobulinimo studijos ir trumpalaikės su konkrečia veikla susijusios mokymo programos seminarų, mokymo kur­sų ir kitomis formomis. Šias kvalifikacijos tobulinimo formas reglamen­tuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Įvadinis mokymas - priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas asmenų, anksčiau neišklausiusių įvadinio mokymo programų, profesinių žinių įgijimas ir įgūdžių formavimas. Paprastai tos programos susideda iš mokymosi pagal bendrąsias programas (turinys yra vienodas visiems to paties lygio tarnautojams) ir mokymosi pagal specialiąsias programas (turinys sudaromas atsižvelgiant į būsimų tarnautojo pareigų ypatu­mus). Tęstinis kvalifikacijos kėlimas yra valstybės tarnautojo specialiųjų ži­nių gilinimas ir įgūdžių lavinimas per visą jo buvimo valstybės tarnyboje laiką, einant pareigas arba siekiant aukštesnių pareigų. Tęstinio kvalifi­kacijos kėlimo programos yra privalomos, jeigu jų turinys sudarytas, at­sižvelgiant į pareigas, kurių sieks tarnautojas. Paprastai tokios ugdymo programos yra trumpalaikės ir yra siūlomos įvairių lygių valstybės tar­nautojams. Be to, remiantis 2001 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu„Dėl aukštojo išsilavinimo pripažinimo pagal tęsti­nio mokymosi rezultatus tvarkos"44, dabartiniu metu viešojo administra­vimo sistemos tarnautojai kaip tęstinių studijų klausytojai gali studijuoti aukštosiose mokyklose, siekdami reikiamos krypties aukštojo mokslo ba­kalauro ar magistro diplomo. Ši studijų forma paprastai priskiriama prie savarankiško ugdymosi, nors dabartinė teisinė bazė leidžia, kad už šias kai kurių kategorijų valstybės tarnautojų studijas gali sumokėti valstybės institucija, kurioje tarnautojas dirba. Bendruoju atveju savarankiško ug­dymosi programos priklauso nuo asmeninės darbuotojo iniciatyvos. Trumpalaikes su konkrečia veiklos užduotimi susijusias mokymo programas paprastai inicijuoja valstybės institucija, pasikeitus jos ar jos atskirų padalinių veiklos pobūdžiui arba pradėjus dirbti darbuotojui, ne­turinčiam reikiamų žinių ar patirties kurioms nors funkcijoms atlikti. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo koordinavimo funkcijas atlieka Lietuvos viešojo administravimo institutas. Jis yra atsakingas už horizontalųjį valstybės tarnautojų mokymą, t. y. įgūdžių ir gebėjimų, pri­valomų visiems to paties lygio arba tos pačios pareigybės tarnautojams, ugdymą.Tai apima tęstinio ir įvadinio mokymo programų rengimą, meto­dinę paramą įvairių lygių valdymo institucijoms, viešojo administravimo teorinių žinių ir praktinių įgūdžių sklaidą. Vertikalųjį mokymą, orientuotą į specialųjį mokymą atskirose viešojo administravimo srityse, vykdo spe­cializuoti mokymo centrai: Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centras, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokymo centras, Lietuvos kultūros darbuotojų mokymo centras, Lietuvos pramo­nininkų konfederacijos mokymo centras, Socialinių darbuotojų rengimo centras, Socialinio draudimo mokymo ir tyrimo centras, Užsienio kalbų mokymo centras, Valstybės ir savivaldybių tarnautojų centras „Dainava" ir Muitinės mokymo centras.45 Atsižvelgiant į tai, kad dauguma Lietuvos valstybės tarnautojų iki šiol neturi bazinio viešojo administravimo išsilavinimo, galima daryti išvadą, kad ir ateityje, didinant šios sistemos profesionalumą, svarbų vaidmenį vaidins įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai, įskaitant ir įvadinio mokymo kursus, užėmus pareigas. Beje, šita išvada paremta ir kitų šalių patirties analize. Net ir tose šalyse, kuriose jau ilgą laiką organizuojamos akade­minės viešojo administravimo studijos, nėra reikalaujama, kad priimami į darbą viešojo administravimo sistemoje asmenys būtinai būtų baigę tos srities bazines studijas. Tačiau, priklausomai nuo atitinkamoje valstybėje susiklosčiusių tradicijų, toje sistemoje dirbantys asmenys savo iniciatyva ar net privaloma tvarka mokosi įvairiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose arba studijuoja aukštosiose mokyklose pagal nuosekliųjų studijų pro­gramas, dažniausiai magistrantūroje. Antra vertus, rengiant kvalifikuo­tus viešojo administravimo specialistus daugelyje išsivysčiusių valstybių vis didesnę svarbą įgyja universitetinės (bakalauro ir magistro) viešojo administravimo studijos. 2.4. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo pavyzdžiai kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybės tarnautojų mokymas vyko gana spontaniškai, nesant bendro požiūrio dėl valstybės tarnautojų įvadinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos organizavimo ir funkcionavimo principų. Tačiau jau tuo metu kūrėsi pirmieji valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo centrai, ku­rių patirtis vėliau buvo panaudota kuriant valstybinę įvadinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Pirmasis toks centras buvo reemigranto iš JAV prof. Edvardo Jasaičio iniciatyva 1993 metais įkurtas ir iki šiol veikiantis Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centras (SMC).46 Laikoma, kad Lietuvos valstybės tarnautojų mokymo sistema pradė­ta kurti 1995 metais, priėmus Valdininkų įstatymą. Tuo metu valstybinis mokymo reguliavimas buvo ribotas. Impulsas tos sistemos tolesnei raidai buvo 1999 metais priimtas Valstybės tarnybos įstatymas, kuriame kon­krečiau buvo apibrėžtas Lietuvos valstybės tarnybos modelis ir nustatyti reikalavimai šios sistemos tarnautojams, tarp jų ir kvalifikacijos kėlimas. Tais pačiais metais buvo įsteigtas Lietuvos viešojo administravimo insti­tutas (LIVADIS), kuriam, kaip minėta, pavesta koordinuoti visą valstybės tarnautojų įvadinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos veiklą. Pirmaisiais šio instituto veiklos metais jo veikla labiau buvo orientuota į centrinių valdžios institucijų tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą, mažiau dėmesio skiriant apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių tar­nautojų ugdymui. Valstybės tarnautojų įvadinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos neakademinio lavinimo institucijas vienija 1998 m. pabaigoje įkurta Lietuvos viešojo administravimo lavinimo asociacija. Asociacija koordinuoja jos institucijų mokymo, konsultacijų ir mokslinių tyrimų veiklą, lavinimo išteklių panaudojimą; analizuoja valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo poreikius; bendradarbiauja su šalies ir tarptautinėmis valstybės tarnautojų lavinimo struktūromis, valstybės ir savival­dos bei akademinėmis institucijomis. Dabartiniu metu asociacijoje yra 10 struktūrinių vienetų: 1) Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centras; 2) Lietuvos kultūros darbuotojų mokymo centras; 3) Lietuvos pramonininkų konfederacijos mokymo centras; 4) Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokymo centras; 5) Lietuvos viešojo administravimo institutas; 6) Socialinių darbuotojų rengimo centras; 7) Socialinio draudimo mokymo ir tyrimo centras; 8) Užsienio kalbų mo­kymo centras; 9) Valstybės ir savivaldybių tarnautojų centras „Dainava"; 10) Muitinės mokymo centras.47 Sistemingas Lietuvos valstybės tarnautojų mokymas pradėtas tik 2000 metais, pradėjus vykdyti PHARE finansuojamą „Dvynių" projektą. 2001 metais parengtos pirmosios įvadinio mokymo, tęstinio kvalifikacijos tobulinimo ir aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programos. Tačiau tada dar nebuvo suformuota valstybės tarnautojų mokymo strategija, nesukurta mokymo sistema, nebuvo užtikrinta vals­tybės tarnautojų mokymo kokybės priežiūra, nefunkcionavo valstybės tarnautojų mokymo planavimo mechanizmas, mokymo finansavimas vykdytas, neturint aiškių prioritetų. 2002 metais, įsigaliojus naujam Vals­tybės tarnybos įstatymui, buvo pradėta racionalizuoti valstybės tarnau­tojų mokymo sistema, susiejant ją su valstybės tarnautojų kasmetiniu tarnybinės veiklos vertinimu ir karjeros planavimu. Dabartiniu metu jau yra apibrėžtas valstybės tarnautojų mokymo teisinis reglamentavimas ir finansavimas, nustatyti bendrieji organizavimo principai.48 Siekiantiems užimti valstybės tarnautojų pareigas įvestas privalomas įvadinis moky­mo kursas, kurį sudaro bendrosios programos ir specialiosios programos, atitinkančios konkrečių pareigybių ypatumus. Specialiąsias įvadinio mo­kymo programas, atitinkančias vidaus reikalų ministro nustatytus moky­mo programų turinio reikalavimus, dabar turi teisę rengti ne tik Lietuvos viešojo administravimo institutas, bet ir kitos Vidaus reikalų ministerijos aprobuotos Lietuvos viešojo administravimo lavinimo asociacijos struktūros (Gustas, 2003; Raipa, Velička, 2003). Vyriausybės 2002 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 1073 buvo patvirtinta Valstybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategija, kurioje numa­tyti tokie valstybės tarnautojų mokymo tikslai: 1) pasirengimas vykdyti funkcijas, susijusias su Europos Sąjungos teisės (acąuis) įgyvendinimu; 2) pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos teisėkūros procese ir Euro­pos Sąjungos institucijų veikloje; 3) užsienio kalbų mokėjimas; 4) Euro­pos kompiuterio vartotojo pažymėjimo (ECDL) programos vykdymas; 5) gebėjimų spręsti problemas, susijusias su Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) įgyvendinimu, ugdymas. Šiame dokumente akcentuojama, kad valstybės tarnautojų mokymą finansuoja valstybė ir savivaldybės (tai užfiksuota ir Valstybės tarnybos įstatyme). Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo svarba ir poreikiai turi būti vertinami iš dviejų pozicijų: organizacijos ir valstybės tarnautojo. Žvelgiant į profesinį ugdymą iš paties valstybės tarnautojo pozicijų ma­tomos sąsajos su konkrečiu tikslu: tai galimybė siekti aukštesnių pareigų, geresnio atlyginimo, profesinio pasitenkinimo. Viešojo administravimo organizacijų poziciją šiais klausimais reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Minėtu įstatymu nustatytos valstybės tar­nautojų mokymo rūšys (įvadinis mokymas ir tęstinis kvalifikacijos kėli­mas), mokymo finansavimas, mokymo organizavimas. Šiame įstatyme nurodyta, kad valstybės tarnautojų mokymui institucijų ar įstaigų sąma­tose turi būti numatoma lėšų, kurios, palyginti su asignavimais valsty­bės tarnautojų darbo užmokesčiu, turi sudaryti nuo 1 iki 5 procentų šių asignavimų dydžio.Tačiau lėšos valstybės tarnautojų mokymui nenuma­tytos Biudžeto sandaros įstatyme, o Valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatyme išlaidos kvalifikacijai tobulinti nurodytos ats­kira eilute, todėl lėšas mokymui kiekviena institucija numato pagal savo finansines galimybes. Apibendrintai vertinant Lietuvos valstybės tarnautojų įvadinio moky­mo ir tęstinio kvalifikacijos kėlimo sistemos kiekybinės ir kokybinės raidos trukdžius, paprastai išskiriamos dvi pagrindinės priežastys: 1) nepa­kankamas finansavimas ir 2) nepakankama personalo tarnybų motyvaci­ja. Be šių pagrindinių priežasčių egzistuoja ir nemažai kitų. Pavyzdžiui, E. Gusto straipsnyje (18) nurodyta, kad be minėtųjų priežasčių neigiamos įtakos tarnautojų mokymui turi: 1) centralizuoto finansavimo stoka, ne­leidžianti užtikrinti valstybės tarnautojų mokymo efektyvaus valdymo ir koordinuoti aktualių valstybės tarnautojų mokymo programų parengi­mo; 2) silpnai išvystytas viešojo administravimo horizontalusis koordina­vimas, neleidžiantis suvienodinti kvalifikacijos reikalavimų įvairių lygių valstybės tarnautojams; 3) nepakankamas Lietuvos aukštosiose moky­klose turimo eurointegracinio mokymo potencialo panaudojimas vals­tybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo programoms parengti. Nepai­sant šių trukdžių, valstybės tarnautojų įvadinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistema gana efektyviai veikia ir turi didelę reikšmę gerinant valstybės tarnybos administracinius gebėjimus. 3. Valstybes tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistemos funkcionavimo praktinis tyrimas 3.1 Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimas X viešojo administravimo institucijoje Lietuvoje viešojo administravimo akademinės programos pradėtos kurti ir įgyvendinti praėjus keleriems metams po nepriklausomybės at­kūrimo. Jų atsiradimą skatino prasidėjusi viešojo administravimo siste­mos pertvarka. Pradinį impulsą tam davė minėtojo iš JAV grįžusio viešojo administravimo specialisto, filosofijos daktaro Edvardo Jasaičio veikla. Jo iniciatyva Kauno technologijos (KTU) universitete 1993 m. buvo įkurtas Savivaldos mokymo centras, pradėjęs organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus viešojo administravimo sistemos darbuotojams, o nuo 1994 m. atsirado ir viešojo administravimo magistrantūra. Suprasdamos viešojo administravimo akademinių programų svarbą, netrukus tokias programas pradėjo rengti bei įgyvendinti ir kitos Lietu­vos aukštosios mokyklos. 2001 m. rugpjūčio 2 d. švietimo ir mokslo mi­nistro įsakymu įregistruotos net septynių universitetinio lygio aukštųjų mokyklų viešojo administravimo studijų programos: KTU, Lietuvos teisės universiteto (LTU, dabar Mykolo Romerio universitetas), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) (šiose trijose mokyklose dabartinu metu įgyvendina­mos bakalauro ir magistro studijų programos), Vilniaus universiteto (VU) (magistro studijų programos) bei Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA), Klaipėdos universiteto (KU) ir Šiaulių universiteto (ŠU) (bakalauro studijų programos).49 KTU ir VU viešojo administravimo magistrantūra veikia atitinkamai nuo 1994 ir 1998 metų. 1998 m. pradėtos viešojo administravimo baka­lauro ir 2001 m. magistro studijos VDU. LTU tos srities bakalauro ir magis­tro studijos, taip pat bakalauro studijos KTU pradėtos 1999 m. Kai kurie viešojo administravimo magistrantūros dalykai KU pradėti dėstyti nuo 1996 m. Dabar šiame universitete įgyvendinamos (nuo 2004 m.) tik baka­lauro viešojo administravimo studijų programos. Viešojo administravimo bakalauro studijų programos LKA ir ŠU pradėtos įgyvendinti 2001 m. Viešojo administravimo studijų programų pagrindinis tikslas - rengti specialistus, kurie galėtų įnešti svarų indėlį kuriant ir įgyvendinant efek­tyvų viešąjį administravimą visose valstybės valdymo ir administravimo grandyse. Tai galima pasiekti tik tada, jeigu tos programos kuriamos ir įgyvendinamos atsižvelgiant į progresyvias viešojo administravimo te­orijos bei praktikos raidos tendencijas ir grindžiamos geriausia kitų šalių universitetų patirtimi bei moksliniais šalies viešojo administravimo siste­mos ypatybių tyrimais. Tobulinant aukštojoje mokykloje įgyvendinamas programas, būtina įvertinti ne tiktai toje mokykloje sukauptą mokslinį ir pedagoginį potencialą, bet ir atlikti kitų aukštųjų mokyklų (taip pat ir už­sienio) analogiškų programų lyginamąją analizę ir bandyti pritaikyti tei­giamus tų programų bruožus. Tai ypač svarbu aukštosioms mokykloms tų valstybių, kuriose viešojo administravimo studijų programos yra pra­dinėje raidos stadijoje.50 Pastaraisiais metais viešojo administravimo studijų programos ana­lizuojamos ir jų tobulinimo keliai aptariami daugelyje mokslinių publi­kacijų. Tiems klausimams skiriama didžioji dalis Amerikos viešojo admitruktyvią valstybės institucijų, privačiojo sektoriaus ir civilinės visuomenės sąveiką, modeliai (Wiliams, 2000). Pagrindiniai šiuolaikinių viešoj administravimo modelių bruožai pateikti 4 lentelėje. Tie bruožai nustato ir reikalavimus valstybės tarnautojams, tuo pačiu ir jų p profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemai. 7 lentelė. Pagrindiniai šiuolaikinių viešojo administravimo modelių bruožai Tradicinis viešasis administravimas Naujasis viešasis administravimas Naujasis viešasis valdymas Piliečių ir valstybės santykiai Paklusnumas Teisių suteikimas Įgaliojimas Aukštesniųjų tarnautojų atskaitomybė Politikams Vartotojams Piliečiams ir socialiniams partneriams Nukreipiantys principai Taisyklių ir reglamentų laikymasis Produktyvumas ir rezultatai Atskaitomybė, skaidrumas ir dalyvavimas Sėkmės kriterijai Išeiga Išeiga Procesas Pagrindiniai požymiai Nešališkumas Profesionalumas Atsakingumas Pasirenkant žmogiškųjų išteklių vystymo strategiją, tenka nustatyti apibendrinančius reikalavimus personalui, atkreipiant dėmesį į atski­riems modeliams būdingus pagrindinius reikalavimus. Tradiciniam vie­šajam administravimui tie pagrindiniai reikalavimai paprastai būna ne­šališkumas ir nuopelnai; naujajam viešajam administravimui -vadyba ir profesionalumas; naujajam viešajam valdymui - jautrumas piliečių, socialinių partnerių poreikiams (Leutenecker, 1999, p. 2 1 ).Todėl laikomi kad šiuolaikiniai viešojo administravimo personalo veiklos pagnn principai turėtų būti nešališkumas, profesionalumas ir jautrumas p ir socialinių partnerių poreikiams. Todėl, kalbant apie naujojo viešoje valdymo žmogiškuosius išteklius, dažnai akcentuojama naujos viešoje administravimo tarnautojų kompetencijos ir naujos viešųjų paslaugi teikimo kultūros vystymo svarba, tai siejant su įvairiomis žinių įgijimo į sklaidos formomis bei organizacijos klimato, skatinančio atvirumą, bendradarbiavimą ir piliečių įtraukimą, kūrimu. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento 200! m. parengtoje studijoje „Žmogiškieji ištekliai efektyviam viešajam admi nistravimui globalizuotame pasaulyje" išskiriami šie tikslingo viešoji administravimo formavimo bruožai: Žiūrėjimas j priekį - iškelia aiškius tikslus ir įvertina ilgalaikes socialinės, ekonominės ir politinės raidos tendencijas. Žiūrėjimas atgal - naudojimasis žiniomis apie administravimu aplinką (institucijas, dalyvius, ryšius ir jų dinamiką) ir jos galią te bulinant vietinio, regioninio ir tarptautinio administravimo perspektyvą. Ekspertinis mąstymas - gerai žinomų administravimo principi įrankių ir teisėtų struktūrų, mokėjimo skaičiuoti, istorinės polit kos perspektyvos ir geresnių analitinių įgūdžių naudojimas. Išteklių stokos suvokimas - reali galimų naudotis išteklių (finansnių, žmogiškųjų, teisinių ir kt.) apskaita, paremta galimybių analize ir biudžetine atsakomybe. Strateginė vizija - politikos formuotojai tobulina trokštamos ateties viziją, kuri užtikrintų gerovę kuriant viešąją vertę. Ji skatina atkreipti dėmesį į lemiamus veiksnius ir galimybes, kurie gali dary įtaką ateičiai. Administratoriai privalo atsižvelgti į suformuota kryptis ir tinkamai jas įgyvendinti. Inovacijos - viešojo administravimo specialistai turėtų būti lankstūs ir novatoriški, ieškantys geriausių būdų susitarimams vykdyti, kuriantys naujas ir įdomias idėjas, siekiantys darbus atlikti kuo geriau.Tačiau šį bruožą įgyvendinti galima tik suteikus specialistams teisę priimti sprendimus, atitinkančius jų pareigas ir kompetenci­ją- • Skersinis ryšys - turi būti ieškoma išorės ryšių bei būdų, kaip įgy­vendinti valdžios strateginius tikslus, nenukrypstant nuo politikos įgyvendinimo galimybių ir turimų išteklių. • Stebėsena - esama administravimo sistema turi būti reguliariai persvarstoma, kad būtų tinkamai sprendžiamos problemos. • Rėmimasis žiniomis - aptarimai ir sprendimai pagrįsti geriausiai problemą atspindinčiais įrodymais, gautais iš įvairių šaltinių. • Gerosios patirties perėmimas - atsižvelgiama į praeities nacionali­nę ir tarptautinę patirtį, atsirenkant geriausią praktiką, etalonus, negatyvias pamokas ir kt. • Etinė stiprybė - galimų susikirtimų tarp skirtingų alternatyvų nu­statymas. Įsipareigojama veikti akcentuojant viešuosius intere­sus. • Skaidrumas - aiškūs ir vieši kriterijai vertinant alternatyvas ir gali­mas išlaidas. • Atskaitomybė - atviri visuomenei ir pasiruošę atsakyti už netinka­mą elgesį valstybės tarnautojai (Human Resources for Effective Public Administration, 2006, p. 25).51 Valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių vystymo klausimai įgyja vis didesnę reikšmę siekiant efektyvios veiklos rezultatų.Todėl šios tarnybos žmogiškųjų išteklių vystymo uždaviniai, apimant ir valstybės tarnautojų profesinį rengimą ir jų kvalifikacijos tobulinimą, turėtų būti sprendžia­mi įvairiais lygiais, pradedant universitetinėmis programomis ir baigiant praktinės patirties sklaida. 3.2. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo įgyvendinimo praktinės problemos ir jų sprendimas Prasidėjus integracijos į Europos Sąjungą procesams, buvo keliamas uždavinys sudaryti sąlygas formuoti profesionalią valstybės tarnybą, labiau atitinkančią Europos Sąjungo­je galiojančius kriterijus. Šis laikotarpis žymi naujo požiūrio į valstybės tarnybą atsiradimą. Siekdamas įgyvendinti naująją koncepciją, sukurtą mokslininkų ir praktikų, 2002 m. balandžio 23 d. Seimas priėmė Valsty­bės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą. Naujoji valstybės tarnybos apibrėžtis yra daug išsamesnė, joje atkreipiamas dėmesys į gana reikš­mingus viešojo administravimo bruožus. Valstybės tarnyba yra teisinių santykių visuma, kuri atsiranda (Laurinavičius, 2003): • įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus; • dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą; • koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą; • priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių ins­titucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje; • rengiant ir koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų pro­jektus ir teikiant dėl jų išvadas ir kt. Valstybės tarnybos apibrėžtis rodo administracinės valstybės princi­pų pripažinimą ir išryškina tendencijas, vedančias į vadybinę valstybę. Valstybės tarnautojo statusas yra įgyjamas, o ne savaime duotas. Tai nu­statyta pačioje valstybės tarnautojo sąvokoje. Valstybės tarnautojas - fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tar­nyboje ir atliekantis Valstybės tarnybos įstatyme nurodytą viešojo admi­nistravimo veiklą (17). Valstybės tarnautojo sąvoka yra tiesiogiai susijusi su valstybės tarnybos sąvoka. Fizinis asmuo laikytinas valstybės tarnau­toju esant dviem sąlygoms: 1. Turi eiti pareigas valstybės tarnyboje. 2. Turi atlikti Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnyje nurodytą vie­šojo administravimo veiklą. Tai nereiškia, kad turi būti atliekama visa valstybės tarnybos apibrėž­tyje išvardyta veikla. Galima atlikti bet kurią iš išvardytų veiklos rūšių, turėti viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu ar kt. Kaip jau minėjome, valstybės tarnautojo sąvoka susijusi su pačios valstybės tarnybos sąvoka. Valstybės tarnautojas negali pradėti eiti pa­reigų, neįgijęs valstybės tarnautojo statuso. Savo ruožtu šį statusą asmuo įgyja, kai yra priimamas į pareigas valstybės tarnyboje. Pareigūnas - valstybės tarnautojas, pagal pareigas turintis viešojo ar vidinio administravimo įgaliojimus pavaldiems ar nepavaldiems asme­nims (18). Valstybės tarnautojai skirstomi į šias grupes: 1. karjeros; 2. politinio (asmeninio) pasitikėjimo; 3. įstaigų vadovų; 4. pakaitinių (17).52 Viešojo administravimo įstatyme, Valstybės tarnybos įstatyme ir ki­tuose teisės aktuose reglamentuojami pagrindiniai valstybės tarnautojų veiklos principai. Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, ly­giateisiškumo, politinio neutralumo, lojalumo, skaidrumo, karjeros, tar­nybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigų vyk­dymo ir atsakomybės už priimtus sprendimus principais. Karjeros principas reiškia, kad skyrimas į aukštesnes pareigas grin­džiamas tarnautojų kompetencija, atrankos metu įvertinant jų profesio­nalumą, tinkamumą pareigoms, į kurias pretenduojama, turimą kvalifi­kaciją, būtiną pareigoms eiti. Išvados 1. Kvalifikacijos tobulinimas padeda suformuoti darbo tam tikroje srityje įgūdžius ir tai atliekama organizuojant seminarus, kursus ir kt. Bendruoju atveju skiriami trys valstybės tarnautojų rengimo lygme­nys: kvalifikacijos tobulinimas (angį. training), mokymas (angį. Educa tion) ir asmenybės vystymas (angį. development). 2. Ugdymo procese siekiama suteikti bendrųjų žinių ir įgūdžių, mažiau ak­centuojant konkrečiam darbui reikalingas žinias ir įgūdžius. Tai daroma įvairiose bendrojo lavinimo mokyklose, pradedant vidurinėmis mokyk­lomis ir baigiant universitetais bei profesinio lavinimo mokyklomis, tarp jų neuniversitetinėmis aukštojo mokslo įstaigomis. 3. Asmenybės vystymas paprastai nesiejamas su kokia nors konkrečia ugdymo įstaiga. Laikoma, kad tai labiau priklauso nuo paties asmens iniciatyvos, pasi­renkant tinkamą kvalifikacijos tobulinimo formą. Šiuolaikiniame greitai kintančiame pasaulyje daugumai asmenų, ypač kylančių karjeros laip­tais, atskirais laikotarpiais tenka patirti visas tris mokymosi ir ugdymosi stadijas. Imama net abejoti, ar dabartinėmis sąlygomis galioja principas, kad pirma turi būti ugdymo etapas ir tik tada, reikalui esant, tobulina­ma kvalifikacija.Teigiama, kad dažnai reikalingas integruotas tarnautojų rengimo(si) modelis (Wart, Cayer, Cook, p. 20). Antra vertus, iki šiol nie­kas nedrįsta teigti, kad ugdymą galima pašalinti iš specialistų rengimo proceso. Todėl ir šiame skyriuje daugiausia rašoma apie aukštesniąją valstybės tarnautojų ugdymo formą - viešojo administravimo studijas aukštosiose mokyklose. 4. Beveik šimtametė viešojo administravimo studijų programų rai­da glaudžiai siejosi su tos mokslo šakos raida. Įvairiose valstybėse šios programos pradėtos įgyvendinti skirtingais laikotarpiais: JAV - 1916 m., daugumoje Vakarų Europos valstybių - praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje, o Lietuvoje - 1994 m. Šiuolaikinės šios srities viešojo administra­vimo studijų programos susiformavo kaip tarpšakinės, tarpdisciplininės programos, kurių „šerdį" sudaro disciplinos, pateikiančios metodiką, kaip spręsti esminius klausimus, siekiant viešosios vadybos ir politikos efekty­vumo. Priklausomai nuo universiteto profilio ir atitinkamos šalies gyveni­mo aktualijų, įvairių universitetų studijų programos paprastai skiriasi kito lygio dėstomų dalykų akcentais, ypač pagal tai, koks dėmesys skiriamas vadybos, politikos mokslų ir teisės sritims. 5. Viešojo administravimo institucijų veiklos teisinio pagrindo geri­nimas nėra savitikslis dalykas, todėl, kad jų veiklos reglamentavimas įvairios rūšies teisės aktais yra viena iš priemonių, kurios racionalus pa­naudojimas lemia viešojo sektoriaus efektyvumą. Būtent rengiant teisės aktų projektus yra galimybė suderinti valstybės ir visuomenės interesus. 6. Antra vertus, didelis įvairiausių teisės aktų kiekis daro valstybės tarnybą nepaslankią, todėl ir šioje srityje tikslinga siekti optimalaus reglamenta­vimo, didinant teisės aktų kokybę ir teisėtumą ir taip mažinti bendras reglamentavimo išlaidas. Pasaulinė praktika rodo, kad valdymo reformų organizavimas ir įgyvendinimas efektyviausiai vyksta sukūrus šiam tiks­lui specialias struktūras, kurios užtikrintų valdymo reformų koordinavi­mą ir įgyvendinimą visose valstybinio valdymo institucijose. Formuojant Lietuvos valstybės tarnybos pagrindus būtina buvo atsižvelgti į šį kitų šalių patyrimą ir vyraujančias jose tendencijas, suvokiant, kad valdymo reformos nėra baigtinis dalykas, o nuolat vykstantis procesas. Literatūra 1. Chlivickas E. Valstybės tarnautojų lavinimo efektyvumo strateginiai elementai. Kn. A. Raipa (red.). Viešojo administravimo efektyvumas. Kaunas: Technologija, 2001,162-177. 2. Denhardt R. B. The Big Question of Public Administration Education. Public Administration Revievv, Vol. 61, No 5, 2001,526-534. 3. Domarkas V. Viešasis administravimas akademinių programų raidos aspektu. Viešoji politika ir administravimas. 2002, Nr.1,21 -32. 4. Domarkas V. Teorijos ir praktikos santykio problema viešojo adminis­travimo studijų programose. Viešoji politika ir administravimas, 2003, Nr. 5, 57-64. 5. Domarkas V, Gineitienė D. Public Administration Education: Lithu-ania. In T. Vareheijen and J. Nemec (Eds). Building Higher Education Programmes in Public Administration in CEE Countries. NISPAcee and EPAN, 2000,162-184. 6. Domarkas V, Juknevičienė V. Viešojo administravimo paradigmų kai­tos iššūkiai šio sektoriaus žmogiškųjų išteklių raidai. Viešoji politika ir administravimas. 2007, Nr.19, 25-32. 6. LR Valstybės tarnybos įstatymas, Nr. IX-855,2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708(2002-05-04) 7. Machura S. Offentlicher Dienst. Handworterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik. Bundeszentrale fūr politische Bildung [interaktyvi]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!