Vadovavimas ir lyderiavimas - panašumai ir skirtumai

ĮVADAS Vadovas - tai „asmuo, atsakingas už tai, kad pastangos būtų nukreiptos organizacijos tikslams siekti“ [9]. Vadybos moksle vadovavimas kaip vadovo pagrindinė funkcija yra neatskiriamas nuo planavimo ir organizavimo. Vadovavimas nebus efektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, kuris pasireiškia, vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų realizavimui. Nors lyderiavimas yra labai svarbus vadovavime, tačiau gali būti, kad ir silpnas lyderis būna geras vadovas (sugebantis planuoti ir organizuoti). Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus - lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Vadovas gali būti arba nebūti lyderiu. Lyderis - tai žmogus, savo autoritetu darantis įtaką kolektyvo nariams. Čia galime sužinoti, jog lyderiai turi įgimtų savybių komplektą, jog jų elgsena gali būti autoritarinio, demokratinio ir liberalaus tipo. Teigiama, jog lyderiai, įvertinę padėtį, imasi atitinkamų veiksmų ir, atsižvelgdami į aplinkybes, gali rinktis tam tikrą elgsenos pobūdį. Teigiama, kad vadovas ir lyderis tam tikrais aspektais skiriasi – vadovas iš esmės vykdo funkciją, kuri garantuoja normalų organizacijos veikimą, o lyderiai iškelia ir įgyvendina įkvepiančią permainų viziją. Sakoma, kad esti transakciniai lyderiai, kurie įgyvendina smulkius pokyčius, ir transformaciniai lyderiai, įgyvendinantys revoliucinius pokyčius. Vadovavimas nebus efektyvus jei vadovas nesirems lyderiavimu, sugebančiu sutelkti žmones į komandą siekti tų pačių tikslų. Formuojantis grupei, vieni nariai vaidina aktyvų vaidmenį, kiti lieka pasyvūs. Aktyviems žmonėms teikiama pirmenybė, juos bandoma mėgdžioti, paklūstama jiems. Taip žmonės susiskirsto į lyderius ir eilinius narius. Darbo tikslas – išsiaiškinti vadovavimo ir lyderiavimo teorinius aspektus. Darbo objektas – vadovavimas ir lyderiavimas. Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti vadovavimo bei lyderiavimo sampratas. 2. Išnagrinėti vadovavimo stilius. 3. Pateikti tipus ir svarbiausius bruožus; 4. Išskirti lyderiavimo ir vadovavimo skirtumus. Darbo metodai: • mokslinės literatūros analizė; • Periodinių leidinių analizė. 1. VADOVAVIMAS 1.1 Vadovavimo samprata Vadovavimas – viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais: • tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minia paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe; • tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas dirbti, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais; • tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori, tuo pačiu metu gaunant tai, ko vadovui reikia. Kaip teigia Brian Tracy, vadovavimas – tai gebėjimas iš paprastų žmonių išgauti nepaprastus rezultatus. Vadovauti – reiškia organizuoti žmonių veiklą, siekiant įmonės tikslų bei sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas. Vadovai – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantys žmonės. Viena vertus, jie yra organizacijų savininkų samdyti žmonės, turintys realizuoti organizacijų tikslus, antra, jie vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingi už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja jų veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai dalyvauja darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas [10]. Vadovavimui būdingos kelios pagrindinės savybės: 1 pav. Vadovavimo savybės [12]. Amerikiečių vadybos specialistas P.Drucker taip apibūdina vadovavimo veiklą: vadovavimas – tai specifinė veiklos rūšis, neorganizuotą minią paverčianti efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe [10]. Iš tokio apibrėžimo galima daryti išvadą, kad vadovavimas yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų, veikla. Tai sudėtingas, informacinis, kūrybinio pobūdžio procesas, kurį kur kas sunkiau reglamentuoti negu gamybos procesą. S.Stoškus vadovavimą įvardina kaip procesą, telkiantį žmones ir jiems padedantis siekti tikslų. Vadovavimas žmogiškąja prasme ypač svarbus todėl, kad padeda grupei išsilaikyti drauge ir susitelkti, siekiant realizuoti tikslus. Vadovavimas transformuoja žmonių ir jų grupių potencialią jėgą į realius veiksmus. 1.2 Vadovavimo stiliai Nors ir labai svarbu atsakyti į klausimą, koks turi būti vadovas, tačiau tai tik vienas vadovavimo aspektų. Ne mažiau reikšminga, kaip vadovas elgiasi, bendrauja su pavaldiniais, kaip ir kokiu lygiu deleguoja įgaliojimus, kokius naudoja valdžios tipus, kaip rūpinasi žmogiškaisiais santykiais. Visi šie vadovavimo aspektai apibūdinami vadovavimo stiliaus sąvoka. Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinant jį siekti organizacijos tikslų [10]. Iki šiol nėra vieningos individualaus vadovavimo stiliaus klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai juos klasifikuoja. Vadovavimo stilius pirmą kartą bandė apibendrinti Platonas savo veikale „Valstybė“. Jis vadovus klasifikuoja taip: • Vadovas timokratas. Jo vadovavimo stilių formuoja išdidumas bei valdžios troškimas. • Vadovas demokratas. Jis išrenkamas pavaldinių. Tokiam vadovavimo stiliui būdinga visų piliečių lygybė. • Vadovas tironas. Jo vadovavimo stilių formuoja žiaurūs polinkiai. • Vadovas oligarchas. Vadovo motyvas – godumas [3]. A.M. Omarovas skiria šiuos pagrindinius vadovo darbo bruožus, pagal kuriuos apibūdinamas jo darbo stilius: • Įgaliojimų centralizavimas; • Atsakomybės paskirstymas; • Aktyvumas ir iniciatyva; • Nutarimų priėmimas; • Elgesys, kai trūksta informacijos; • Požiūris į pavaldinių savarankiškumą; • Vyraujantys poveikio pavaldiniams būdai; • Darbo drausmė; • Pavaldinių darbo kontrolė; • Reiklumo pobūdis; • Reakcija į pavaldinių patarimus; • Vadovo požiūris į kritiką; • Kontaktai su pavaldiniais; • Psichologinis taktas bendraujant; • Savęs įvertinimas; • Santykis tarp funkcinių ir socialinių klausimų; • Bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; • Vadovo aplinka; • Kolektyvo darbo našumas neesant vadovui; • Požiūris į naujoves [10]. Darna organizacijoje priklauso ne tik nuo geros vadovo nuotaikos ar gebėjimo tinkamai bendrauti, bet ir nuo jo elgesio, kuris atspindi tam tikrą vadovavimo stilių. Paprastai geriausi, efektyviai dirbantys vadovai naudoja vieną ar kelis skirtingus vadovavimo stilius ir priklausomai nuo situacijos, taiko tai vieną, tai kitą. Knygoje „Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą“ yra išskirti šie vadovavimo stiliai : • Vizualizuojamasis: • Kaip vadovas kuria darną: skatina darbuotojus siekti bendros vizijos. • Įtaka emocinei aplinkai: ypač teigiama. • Kada taikytinas: kai pokyčiams įgyvendinti reikia sukurti naują viziją arba kai reikia aiškios veiklos krypties. • Instruktuojamasis: • Kaip vadovas kuria darną: asmens poreikius susieja su organizacijos tikslais. • Įtaka emocinei aplinkai: ypač teigiama. • Kada taikytinas: norint padėti darbuotojui gerinti darbo rezultatus, lavinti ilgalaikius gebėjimus. ◦ Harmoningasis: • Kaip vadovas kuria darną: sukuria harmoniją užmegzdamas ryšius tarp žmonių. • Įtaka emocinei aplinkai: teigiama. • Kada taikytinas: norint pašalinti nesantaiką komandoje, skatinti darbuotojus sunkiu metu ir stiprinti jų tarpusavio santykius. ◦ Demokratinis: • Kaip vadovas kuria darną: vertina darbuotojų indėlį ir siekia įsipareigojimo bendradarbiaudamas. • Įtaka emocinei aplinkai: teigiama. • Kada taikytinas: siekiant susitarimo arba gerų darbo rezultatų. ◦ Raginantis: • Kaip vadovas kuria darną: padeda pasiekti svarbių tikslų, reikalaujančių išbandyti save. • Įtaka emocinei aplinkai: dėl nesugebėjimo tinkamai juo pasinaudoti dažnai ypač neigiama. • Kada taikytinas: siekiant turinčios motyvaciją ir kompetentingos komandos aukštos kokybės rezultatų. ◦ Dominuojantis: • Kaip vadovas kuria darną: slopina baimę, kritiniu atveju nurodo aiškią kryptį. • Įtaka emocinei aplinkai: dėl dažno piktnaudžiavimo dažnai neigiama. • Kada taikytinas: krizės atveju, kai reikia pradėti esminius pokyčius, arba atsiradus problemoms su darbuotojais [4]. Keturių stilių vizualizuojamojo, instruktuojamojo, harmoningojo ir demokratinio – derinimas sukuria darną, kuri leidžia pasiekti ypač gerų darbo rezultatų, o kiti du – raginantis ir dominuojantis, nors yra naudingi, tačiau susiklosčius ypatingai situacijai, turėtų būti laikomi labai atsargiai. Violeta Damašienė išskiria šiuos vadovavimo stilius, kurių esmė pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė Vadovavimo stilių klasifikacija pagal V.Damašienę Stiliaus skiriamieji bruožai Vadovavimo stiliai Autokratinis Demokratinis Liberalusis Sprendimų priėmimo būdas Visas problemas sprendžia pats Prieš priimdamas sprendimą tariasi su pavaldiniais Sprendimą priima kolegialiai arba jo laukia iš vadovo, jeigu pats yra 1 lentelės tęsinys vidurinės grandies vadovas Paliepimų pateikimas pavaldiniams Įsako, komanduoja Siūlo, prašo Prašo, įkalbinėja Atsakomybės pasidalijimas Pats imasi atsakomybės, arba perduoda ją pavaldiniams Atsakomybę perskirsto pagal perduotus įgaliojimus Neprisiima atsakomybės Požiūris į iniciatyvą Iniciatyvas dažniausiai užgniaužia Skatina, panaudoja bendrų interesų labui Iniciatyvą perduoda pavaldiniams Požiūris į personalo parinkimą Bijo kvalifikuotų darbuotojų arba net stengiasi jų atsikratyti Parenka protingus darbuotojus Darbuotojų atrankos pats nevykdo Požiūris į savo žinių trūkumą Viską žino-viską moka Teigiamai reaguoja į konstruktyvią kritiką, nuolat kelia savo kvalifikaciją Nuolat kelia savo kvalifikaciją ir skatina tai daryti pavaldinius Bendravimo stilius Stengiasi išlaikyti distanciją, bendrauja nenoriai Draugiškas, mėgstantis bendrauti Bendrauja su pavaldiniais tik jų iniciatyva Santykių su pavaldiniais pobūdis Priklauso nuo nuotaikos Elgesys subtilus, pastovi savikontrolė „minkštas“, nepriekabus, sutariamas Požiūris į discipliną Griežtos drausmės šalininkas Būdingas diferencijuotas požiūris į pavaldinių elgesį Reikalauja formalios drausmės Požiūris į moralinio poveikio pavaldiniams priemones Mano, kad geriausias skatinimo būdas yra nuobauda Nuolat taiko teigiamas skatinimo priemones Vadovui neužtenka būti kompetentingam, t.y. turėti profesinę kompetenciją, jis turi būti geras organizatorius ir administratorius. Vadovas turi žinoti ne tik tai, ką atlikti, bet ir tai, kaip tai atliekama. 2. LYDERIAVIMAS 2.1 Lyderiavimo samprata Vienas iš lyderiavimo termino apibrėžimų pabrėžia, kad lyderiavimas yra grupės narių veiklos, reikalingos užduočiai atlikti, nukreipimas ir lyderio poveikio jiems procesas. Stuart R.Levine ir Michael A.Crom teigia, jog lyderiavimas – tai sugebėjimas savo valia ir entuziazmu sutelkti žmones puikiam darbui. Iš šių apibrėžimų seka keturios svarbios išvados: 1. Lyderiavimas įtraukia kitus - darbuotojus ir pasekėjus. Savo pasiryžimu ir noru paklusti lyderio nurodymams grupės nariai padeda įtvirtinti ir apibrėžti lyderio statusą ir sudaro sąlygas lyderiavimui; be žmonių, kuriems reikia vadovauti, visos vadovo, kaip lyderio savybės yra niekam nereikalingos. 2. Lyderiavimas reiškia nevienodą galios (jėgos) paskirstymą tarp lyderio ir grupės narių. Grupės nariai turi šiokią tokią galią: jie gali formuoti ir iš tikro formuoja grupės veiklą. Tačiau lyderis paprastai turi daugiau galios. Kuo daugiau galios šaltinių gali disponuoti vadovas, tuo didesnis jo efektingo lyderiavimo potencialas. Tačiau organizacijų veikloje vis dažniau pastebimas faktas, kad to paties lygio vadovai, turintys tą pačią formalią galią, vienas nuo kito skiriasi sugebėjimais panaudoti atsilyginimo, baudimo, patrauklumo ar ekspertinę galias. 3. Gebėjimas panaudoti skirtingas galios formas, įvairiais būdais darant įtaką savo pasekėjų elgesiui. 4. Lyderiavimas susijęs su vertybėmis. Moralus lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į vertybes ir suteikti pasekėjams pakankamai žinių apie alternatyvas, kad jie patys galėtų sąmoningai rinktis, kai ateina laikas nuspręsti, eiti paskui lyderį ar ne [1]. Lyderiavimas parodomas kaip procesas, kurio metu lyderis įtakoja kitus, stimuliuodamas šiuos elgtis tam tikru būdu. Grupės nariai yra pavaldūs lyderiui. tačiau šis jaučia atsakomybę nariams. Ir, galiausiai, lyderis įtakoja grupės narių veiksmus, nukreiptus tikslams pasiekti, su kuriais grupė susiduria tiesiogiai 2.2 Lyderiavimo tipai Pagrindinis lyderio atributas yra įtaka - vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai. Lyderis skatina veikti, duoda nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus. Žinoma keletas pagrindinių būdų, kaip tampama grupės lyderiu: 1. Tradicinis lyderis - tai lyderis, kuris įgyja šią padėtį jau gimdamas. Vadovaujantis vaidmuo šiuo atveju paveldimas pagal tradiciją. Akivaizdžiausias tradicinio lyderiavimo pavyzdys yra monarchai - karaliai ir karalienės, paveldintys savo sostą. 1. Charizmatinis lyderis - tai lyderis, kuris suburia šalininkus ir imasi jiems vadovauti dėl išskirtinių savo asmenybės savybių. Tokios savybės paprastai būna įgimtos. 2. Situacinis lyderis - tai lyderis, kurio įtaka pasireiškia tik susiklosčius tam tikrai situacijai ir trunka tik tam tikrą laiką. Šis lyderiavimas nėra plačiai pritaikomas ir turi nedidelę praktinę reikšmę. 3. Funkcinis lyderis - tai lyderis, kurio reikia kuriai nors konkrečiai grupės funkcijai atlikti. 4. Paskirtas lyderis - tai lyderis, arba vadovas, kurio įtaka tiesiogiai susijusi su užimama oficialia padėtimi . Paskirti lyderiai, arba vadovai, būdingi formalioms grupėms, o paskiria juos dažniausiai kažkas, esantis už grupės rato ribų. Lyderiai yra skirstomi į formalius ir neformalius. Formalius lyderius pagal tam tikras taisykles paskiria aukštesnės organizacijos arba įuos grupės nariai išrenka į atitinkamus vadovaujančius postus. Neformaliais laikomi tie lyderiai, kurie savaime iškyla grupėse dėl to, kad yra energingesni, griečiau už kitus sugeba nustatyti grupės veikimo tikslus, suderinti atskirų narių pastangas tiems tikslams pasiekti ir kt. Pagal lyderio veiklos turinį yra skiriama: lyderis - įkvėpėjas, sugebantis numatyti veiklos programą, lyderis - vykdytojas, pasižymintis organizaciniais sugebėjimais numatytos programos įgyvendinime, ir lyderis, pasižymintis įkvėpėjo ir organizaciniais sugebėjimais. Pagal veiklos pobūdį yra skiriami tokie lyderių tipai: universalūs, t.y. nuolat ir pastoviai pasižymintieji lyderio ypatybėmis ir situaciniai, kurie lyderio funkcijų imasi tik tam tikrose situacijose. Pagal vadovavimo stilių lyderiai skirstomi į autoritarinius, demokratinius ir liberalinius [1]. Lyderiavimas būna skirtingas priklausomai nuo lyderio asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų (kas skatina lyderį užimti šias pozicijas), nuo grupės ir visuomenės tikslų supratimo ir nuo grupės ypatybių (didelė ar maža, kokie grupės tikslai, kokios narių ypatybės, nariai siekia lyderiu ar prieštarauja jam) ir kitų sąlygų. 2.3 Lyderius skiriantys bruožai Pirmasis nuoseklių psichologų ir kitų tyrinėtojų bandymas suprasti lyderiavimą buvo bandymas nustatyti asmenines lyderių savybes. Šis požiūris tvirtina, kad lyderiai turi tam tikrų įgimtų asmeninių savybių. Nuomonė, kad lyderiais gimstama, o ne tampama, vis dar populiari tarp mėgėjų, bet ne tarp profesionalių tyrinėtojų. Ieškodami įvertinamų lyderiavimo bruožu, tyrinėtojai rėmėsi dviem požiūriais [1]: Lygino asmenų, kurie tapo lyderiais, ir asmenų, kuriems tai nepavyko, bruožus; 1. Lygino efektingų ir neefektingų lyderių bruožus. Daugelis lyderiavimo bruožų tyrimų pateko į pirmąją kategoriją, tačiau ir jiems beveik nepavyko išsiaiškinti kokių nors bruožų, aiškiai skiriančių pasekėjus nuo lyderių. Tiesa, kad lyderiai yra labiau apsišvietę, didesni ekstravertai ir labiau pasitikintys savimi negu ne lyderiai, be to, pastebima, kad jie yra aukštesnio ūgio. Ir nors milijonams žmonių būdingi šie bruožai, dauguma jų niekada netaps lyderiais. Ir daug visiems gerai žinomų lyderių visai nepasižymėjo šiais bruožais. Taip pat visai tikėtina, kad užėmę lyderio poziciją, žmonės ima labiau pasitikėti savimi ir suvokti savo vertę, todėl šiuos požymius reikėtų įvertinti kaip lyderiavimo gabumų rezultatus, o ne priežastis. Galbūt kada nors asmenybės vertinimas taps pakankamai tikslus ir bus galima išskirti lyderio bruožus, tačiau kol kas negalima teigti, kad lyderiai pasižymėtų kokiais nors aiškiai išskirtinais bruožais. Kitas, daug naujesnis ir ne toks paplitęs požiūris, bandant nustatyti būdingus lyderiavimo požymius, yra pastangos palyginti efektingų ir neefektingų lyderių charakteristikas. Tačiau ir ši teorinė pakraipa nesugebėjo išskirti sėkmingam lyderiavimui būdingų bruožų. Štai vienas tyrimas rodo, kad protavimas, iniciatyva ir pasitikėjimas savimi yra labai susiję su aukštu valdymo lygiu ir darbo rezultatyvumu. Tačiau šis tyrimas taip pat atskleidė, kad svarbiausias veiksnys, susijęs su valdymo lygiu ir rezultatyvumu, yra vadovo sugebėjimas "prižiūrėti", t.y. vadovo įgūdžiai panaudoti "prižiūrėjimo" metodus, tinkamus konkrečiai situacijai [6] Tačiau, anot specializuoto vadybos žurnalo "The Manager's Intelligence Report" [2], yra 7 būdingiausi tikro lyderio bruožai. Specialistai išskyrė šiuos bruožus, atlikę nuodugnius sėkmingai dirbančių kompanijų vadovų lyderiavimo savybių tyrimą. Rezultatai parodė, kad sėkmingi vadovai pasižymėjo šiais bruožais: • Sugebėjimas aplinkinius žmones priversti pasijusti svarbiais; • Aiški ateities vizija; • Elgtis su pavaldiniais taip, kaip iš jų reikalaujama; • Prisipažinti klydus; • Kritikuoti pavaldinius negirdint kitiems darbuotojams; • Dalyvauti kompanijos gyvenime; • Konkurenciją paversti žaidimu. Tyrimai rodo, kad nors moterys rečiau nei vyrai tampa lyderėmis, tačiau tapusios jomis, jos gali dirbti ne mažiau efektingai. Šiandien vis daugiau žmonių neabejoja lygiais moterų ir vyrų sugebėjimais ir galimybėmis, tačiau įkyrus ir dažnai nesąmoningi lyčių stereotipai trukdo pripažinti moterį potencialia lydere. Taip yra ne todėl, kad moterys nemokomos būti lyderėmis. Tiesiog jos yra išmokytos, kad tikrai efektyvus vadovavimas reikalauja papildomų įgūdžių komplekto, ir šie įgūdžiai nesutampa su tradicine lyderio koncepcija. 3. VADOVAVIMO IR LYDERIAVIMO SKIRTUMAI Vadovas yra vadovaujamoji ir organizuojamoji grandis socialinėse valdymo sistemose. Grupių ir kolektyvo veiklą valdo vadovas ir lyderis. Šios dvi valdymo formos yra šiek tiek panašios, o tas panašumas glūdi pačiose sąvokose. Viena iš vadovo reikšmių - „vesti“, anglų kalbos žodis „lyderis“ reiškia „vedantysis“ [8]. Tačiau šios sąvokos gerokai skiriasi, nes vadovas, valdydamas kolektyvą, daugiausia remiasi oficialiais įgaliojimas, o lyderis išreiškia tarpasmeniniu santykiu grupėse neoficialias tendencijas, nors tam tikrais atvejais šias dvi funkcijas gali atlikti vienas asmuo. Pagrindiniai lyderiavimo ir vadovavimo skirtumai dėl jų tarpusavio ryšių oficialioje ir neoficialioje grupės struktūroje: 1) lyderiavimas paprastai susijęs su tarpasmeninių santykių, kurie turi neoficialų pobūdį grupėje, reguliavimu, o tuo tarpu vadovas reguliuoja santykius oficialioje socialinėje organizacijoje; 2) lyderiavimas – paprastai mikroaplinkos fenomenas, vadovavimas – makroaplinkos elementas, atitinkantis dominuojančių joje socialinių santykių sistemą; 3) lyderiavimas atsiranda ir funkcionuoja daugiausia stichiškai, vadovavimas – tikslingas ir iš viršaus kontroliuojamas socialinių organizacijų ir institucijų veiklos procesas; 4) kitaip, negu lyderiavimas, vadovavimas kur kas stabilesnis, mažiau priklausantis nuo grupės narių nuomonių ir nuotaikų; 5) vadovavimo procesas apibūdinamas taikymu tam tikrų įvairių sankcijų, ko neturi lyderiavimas; 6) sprendimų priėmimas vadovavimo sistemoje gerokai sudėtingesnis, negu lyderiavimo sąlygomis; 7) lyderio veikla vyksta tiktai mažos grupės mikroaplinkoje, vadovo veiksmų sfera kur kas platesnė ir apima įvairias socialinės sistemos pakopas, kuriose jis atstovauja mažai grupei; 8) lyderiavimas yra tiesiog tam tikrų grupės narių elgsenos psichologinis apibūdinimas, vadovavimas – tai formalių santykių grupėje, pirmiausia valdymo ir pavaldumo pasiskirstymo, socialinis apibūdinimas [1]. Reikia pažymėti, kad šios sąvokos skiriasi ir jų teisiniais įgaliojimais. Vadovavimas – tai teisinis kolektyvo narių bendros veiklos organizavimo ir valdymo procesas, kurį vadovas vykdo kaip socialinės valdžios ir kontrolės atstovas. Vadovas turi oficialius įgaliojimus, jį skiria ir atleidžia iš pareigų aukštesnės socialinės struktūros. Jis visada įtrauktas į oficialių hierarchinių santykių grandį, pradedant nuo ministerijos ir baigiant pirminiais padaliniais. Šioje grandinėje jis vienu metu pavaldinių vadovas ir pavaldus aukštesniems vadovams. Lyderiavimas – tai vidinis socialinio-psichologinio organizavimo procesas mažoje grupėje. Grupės nariai patys, įvertinę žinias, patirtį ir asmenines savybes, skiria lyderį į jo neoficialų postą, bet grupės nariai gali ir atimti šiuos įgaliojimus be oficialaus sprendimo, jeigu jis neatitinka jų lūkesčių [5]. Reikia pažymėti, kad valdymo santykiai tarp vadovo ir pavaldinio negrindžiami tiktai vieno iš jų įsakymų davimu ir kito vykdymu. Vadovą ir pavaldinius sieja kolektyviškumo santykiai, sąlygodami bendros darbo veiklos ir tam tikrų tarpasmeninių santykių. IŠVADOS 1. Kai kurie žmonės turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, tačiau vien jų nepakanka. Reikia įgyti papildomų įgūdžių ir toliau ugdyti jau turimus sugebėjimus - tik tuomet galima tapti kompetentingu vadovu, tačiau vadovavimas bus neefektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu visų pirma vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingiems tikslams realizuoti. 2. Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. 3. Lyderiavimas yra vidinis tam tikros grupės procesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos. 4. Lyderiavimas būna skirtingas priklausomai nuo lyderio asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų. 5. efektingas lyderiavimas nepriklauso nuo kokio nors būdingų bruožų derinio, bet greičiau nuo to, kaip lyderio bruožai atitinka situacijos reikalavimus. 6. Vadovavimas ir lyderiavimas iš esmės skiriasi, bet žmogus gali būti ir formalus vadovas ir turėti lyderiavimo savybių. Kitaip tariant lyderiavimas yra apsprendžiamas žmogaus savybių. LITERATŪRA 1. Bennis W., Names B. Lyderiai: atsakomybės strategija. Vilnius: Algarvė, 1998. 2. Business Intelligence Management Report,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!