Konspektai

Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija

10   (1 atsiliepimai)
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 1 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 2 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 3 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 4 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 5 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 6 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 7 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 8 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 9 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 10 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 11 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 12 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 13 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 14 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 15 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 16 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 17 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 18 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 19 puslapis
Ugdymo sistemos. Pedagogikos istorija 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 UGDYMO SISTEMOS PEDAGOGIKOS ISTORIJA (2 kr.) I dalis <...> 2. Ugdymas pirmykštėje visuomenėje. Iniciacijos Ugdymas vyko jau pirmykštėje visuomenėje, žmogui prisitaikant prie aplinkos. Suaugusieji siekė vaiką parengti taip, kad jis gebėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Pirmykščiam ugdymui būdinga asimiliacija, gyvenimiškumas, tradiciškumas bei gamtiškumas. Pirmykštis ugdymas – savaiminga asimiliacija. Jis vyko ne tiek žmogaus sąmoningo veikimo, kiek jo savaiminio aplinkos pasisavinimo būdu, kuriame svarbią vietą užėmė pavyzdys ir pamėgdžiojimas. Asimiliacijos įtakoje vystėsi ugdytinio individualybė, jis natūraliai ir organiškai įaugdavo į gamtinę ir kultūrinę aplinką. Asimiliacija turėjo ir neigiamų bruožų: ji nesudarė sąlygų atrinkti, kas yra gera, o kas bloga, nes vaikai asimiliavo viską, be to, ji neskatino ir ugdymo pažangos. Pirmykštis ugdymas dėl savo asimiliacinio pobūdžio pirmaeilį vaidmenį atidavė gyvenimui – pirmykštis vaikas buvo ugdomas paties gyvenimo. Toks bendras gyvenimiškas pobūdis ugdymą kreipė naudos, praktiškumo ir konkretumo linkme. Pirmykščiam ugdymui būdingas ir tradiciškumas. Juo siekta ištikimai pakartoti tai, kas buvo sukurta ankstesnių kartų, stengtasi kiekvieną žmogų įtraukti į giminės gyvenimą, į jos papročius ir tradicijas, gyvenimo būdą. Pirmykštis ugdymas buvo artimai jungiamas su gamtos gyvenimu. Pirmiausia gamta buvo naudojama kaip ugdymo priemonė. Gamtos daiktai, įvykiai ir reiškiniai buvo priemonė teikti įvairius pamokymus ir paaiškinimus augančiam žmogui. Be to, ugdymas jungtas su gamta taip, kad pirmykščiai vaikai išmoktų gerai pažinti gamtą ir suprasti jos gyvenimą, kovoti su gamtos stichijomis ir palengvinti šią kovą laimėti. Visas pirmykščio žmogaus ugdymas buvo lydimas dviejų motyvų: reikalo ir pareigos. Šie motyvai vedė pirmykščio ugdymo veikėjus į pedagoginį darbą, o šiame darbe pirmoje vietoje buvo šeima. Pirmykštėje šeimoje tėvai buvo ir mokytojai, ir auklėtojai, nes jokių kitų pedagoginiu profesijų pirmykštė kultūra neturėjo. Giminė, kuriai atstovavo burtininkai, žyniai arba šiaip vyresni žmonės, sukaupę didesnę gyvenimo patirtį ir išmintį, kaip ugdomasis veiksnys dalyvavo tik baigiamajame ugdymo tarpsnyje arba iniciacijose. Jos ugdomasis poveikis buvo žymiai trumpesnis negu tėvų, bet labiau sąmoningas ir brandesnis. Pirmykštis ugdymas neturėjo pedagoginių gėrybių atrankos. Gėrybėmis tapo svarbiausios pirmykščio gyvenimo sritys: kalba, doriniai papročiai, visuomeninė santvarka, religija ir materialinė kultūra. Bendras pirmykščio ugdymo pobūdis lėmė ir metodų bei priemonių pasirinkimą. Svarbiausiu ugdymo metodu buvo pavyzdys, po to sekė drausmė. Vaiką stengtasi įvairiais būdais paskatinti ir patraukti, o drausmė turėjo pristabdyti neapvaldytą pirmykščio žmogaus prigimtį. Auklėjimo darbe naudotos ir bausmės kaip drausminimo priemonės. Dažniausiai įspėjimas, papeikimas ir pagąsdinimas. Už sunkesnius nusikaltimus vaikai buvo baudžiami viešu sugėdinimu, atstūmimu ir sunkiausia bausme – prakeikimu, kuris taikytas retai, tik padarius sunku nusikaltimą. Visi drausminimo būdai buvo daugiau moralinio pobūdžio, fizinių bausmių ugdyme vengta. Pirmykštį šeiminį ugdymą papildė iniciacijos. Tai paslaptingos ceremonijos, kurių metu jaunimui perteikiamos senos, giminės stropiai saugomos tradicijos. Iniciacijų metu įgytas pažinimas laikomas slaptu, apie jį viešai nekalbama. Iniciacijų vykdymas turėjęs tris aspektus: teorinį, praktinį ir asketinį. Teorinis aspektas sietas su įvairiais pamokymais, doriniais dėsniais, gyvenimo išminties perteikimu; praktinis - jaunimas pratinamas atlikti tuos darbus, kuriuos gyvenime teks nudirbti; asketinis – jaunimas mokomas pereiti tam tikrus išbandymus, kurie stiprina valią, ugdo kantrumą, formuoja charakterį. Su iniciacijomis ugdymas baigiamas, jas perėjusi jaunuomenė, laikoma subrendusia: atveriamos durys į visuomeninį gyvenimą ir suteikiama teisė kurti šeimą. Dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų kito ir pirmykštis ugdymas. Visų pirma, ugdymo formas ir jų apraiškas lėmė šeimos formų įvairovė ir jų kaita. Ugdymui įtakos turėjo ir pirmykštės bendruomenės visuomeninio gyvenimo formos bei ūkinio gyvenimo ypatumai. Jie pirmykščiam žmogui buvo pagrindinė jo egzistencijos sąlyga. Organiškas šeimos, visuomenės ir ūkio formų susijungimas kūrė savitą kultūros tipą arba ciklą. Toks kultūros tipas, turintis visumą kultūrinio gyvenimo žymiu, sudarė tam tikrą pirmykštės kultūros tarpsnį su jam būdingomis ugdymo žymėmis. Pirmykštėje kultūroje galime išskirti 4 pagrindinius jos tarpsnius: pradinį, totemistinį, matriarchatinį ir nomadinį. Šie kultūros tarpsniai savaip sklaidė ir pirmykštį ugdymą. 1. Pradinis kultūros tarpsnis Materialinis pradinės kultūros lygis buvo gana žemas. Žmonės apsirūpina tuo, ką jiems teikia gamta. Ji padengia stalą, o žmonės ima ir naudojasi visomis gėrybėmis. Vyras aprūpina šeimą mėsa, moteris renka augalus. Žmonės priversti kilnotis iš vienos vietos į kitą: nors gamta ir labai dosni, bet ji negali išmaitinti didesnio žmonių būrio vienoje vietoje. Ginklai ir įrankiai (lankas, strėlė, ietis, peilis, buožė) skiriami ne karui, o medžioklei. Šiuo kultūros tarpsniu būstą jau šildo ugnis. Dvasinėje religinėje kultūroje vyrauja monoteistinis pradas. Garbinamas vienas Dievas kaip žmonių ir pasaulio kūrėjas. Ypač gerbiama laisvė, žmogui dar svetima karo ir prievartos baimė. Šeimos gyvenimas paprastas ir natūralus. Šeima monogaminė, moteris ir vyras yra lygiateisiai jos nariai, todėl ir vaikai auklėjami abiejų tėvų. Auklėjimas švelnus, pirmykštės tautos nemėgsta vaikų bausti. Vaikų dorinis ugdymas griežtas: 3-5 metų vaikams uždedamos „gėdos prijuostės", ir nuo to laiko lytys tarsi perskiriamos. Saugomasi, kad vaikai neišgirstų nepadorių kalbų, nepamatytų nepadorių darbų, poelgių. Iniciacijos pradinės kultūros tarpsnyje skirtos parengti jaunuomenę šeimai ir visuomenei, todėl jos skiriamos tiek berniukams, tiek ir mergaitėms. Specifinių lyčių pareigų mokoma atskirai, o bendrų dalykų mokoma kartu. Iniciacijos universalios – jų metu „viskas perteikiama visiems". Jaunuomenė supažindinama su giminės religinėmis nuostatomis, jos papročiais, tradicijomis bei etinėmis normomis. Iniciacijų pagalba stengiamasi jaunimą įvesti į suaugusiųjų gyvenimą, todėl ypač rūpinamasi charakterio ugdymu, valios grūdinimu, jaunimo parengimu palaikyti ir tęsti šeimos tradicijas. 2. Totemistinės kultūros tarpsnis Žmonių ūkinis gyvenimas totemistinės kultūros tarpsnyje jau aukštesnio lygio. Vyksta organizuotas ir planingas gyvulių medžiojimas, lengviau apsirūpinama maistu, žmonės tampa sėslesni, todėl atsiranda daugiau laiko prekybai, amatams, menui ir valstybei kurti. Laikinus būstus keičia trobelės. Akmens kultūra buityje įteisina patvaresnį peilį ir kūjį, gyvulių medžioklėje lankstesni tampa kardas ir ietis. Religijoje įsitvirtina saulės kultas, randasi daug burtų, kerėjimų, magijos, o tikėjimas vienu Dievu pereina į gamtos jėgų garbinimą. Visuomeniniame gyvenime šeima įsilieja į giminę, kuri turi savo vadą -pranašą, burtininką. Giminės turi savo įstatymų kodeksus, žmonių sąmonėje ryškėja nepakantumas ir karingi nusiteikimai. Šeimoje ryški vyro emancipacija. Moteris namuose paliekama viena, nes vyras išeina į viešąjį gyvenimą. Totemistinėje šeimoje ypač pabrėžiamas vyro seksualinis momentas, kaip fizinis aktas, kuris varžo moters teises ir menkina pagarbą jai. Kūdikius tėvas palieka auginti vienai motinai, tik vėliau berniukus vyras auklėja pats, o mergaitėmis rūpinosi tik tiek, jeigu tikisi, jog dukros ištekinimas bus jam pelningas. Naujiems verslams – amatams, prekybai – reikia atrinkti gabius ir tinkamus žmones, todėl totemistinė kultūra rūpinasi vaikų specialiųjų poreikių ugdymu ir kloja pamatus amatininkų šeimai. Iniciacijos šiame kultūros tarpsnyje taikomos tik berniukams. Pagrindinė jų forma yra apipjaustymas. Jo paskirtis – įvesti jaunuolį į seksualinį gyvenimą ir sykiu palengvinti atlikti lytinį aktą. Apipjaustymas - svarbus įvykis jaunuolio gyvenime. Totemistinėje kultūroje jaunuoliai griežtai skirstomi į apipjaustytuosius ir neapipjaustytuosius. Apipjaustytieji jaunuoliai yra pilnateisiai, jie įeina į visuomenę ir tampa jos subrendusiu nariu - vyru. Totemistinė kultūra praranda žmoniškumą, kurio vietoj fizine prasme iškeliamas vyriškumas. 3. Matriarchatinės kultūros tarpsnis Šiame kultūros tarpsnyje pirmenybę turėjo moteris. Moteris augino ir auklėjo vaikus, o vyras pas moterį tik ateidavęs ir išeidavęs. Vaikai žinoję, kas yra jų motina, bet nežinoję, kas yra jų tėvas. Materialinė ūkio forma – žemės darbai. Moteris augina augalus, pati dirba žemę, todėl ir žemė tampa jos nuosavybe. Matriarchatinė kultūra žemės darbams naudoja nusmailintą lazdą, kauptuką, kirvį. Namų ūkiui prireikia puodų, kurie puošiami augalų motyvų ornamentais. Šiame kultūros tarpsnyje šeimos gyvenimas savitas: vyras ne veda moterį, bet išteka už jos, vaikai gauna motinos pavardę, moters globėjas ir patarėjas yra ne vyras, bet jos brolis. Turtą vaikai paveldi ne iš tėvo, o iš dėdės. Matriarchatinė šeima yra monogaminė, todėl ypač branginama mergaitės skaistybė ir moters ištikimybė. Šeimoje dėmesys koncentruojamas mergaitės ugdymui, ji rengiama sudėtingam moters gyvenimui .Visas šeimyninis auklėjimas sutelktas motinos rankose. Tėvas tik šeimos svečias ir vaikų draugas, todėl vaikui stinga stiprios auklėjančios tėvo globos. Visuomeninis ugdymas matriarchatiniame kultūros tarpsnyje, kaip ir nomadiniame, vyksta viena kryptimi – iniciacijos skiriamos tik mergaitėms. Jų paskirtis -mergaitės įvedimas ne į suaugusiųjų ir giminės, bet į šeimos gyvenimą. Matriarchatinėje kultūroje kiekviena mergaitė inicijuojama atskirai, todėl iniciacijų ceremonijos vyksta šeimoje. Iniciacijų pradžia – pirmosios mergaičių menstruacijos. Mergaitės kurį laiką atskiriamos nuo aplinkinių, vyresnės moterys joms išaiškina žmonos ir motinos pareigas, duoda praktinių patarimų, išmaudo, aprengia naujais rūbais, ištepa kvepalais ir išveda į viešumą kaip subrendusias ir galinčias tekėti. Šeima džiaugiasi, kad mergaitė jau subrendo ir netrukus galės tapti motina. 4. Nomadinės kultūros tarpsnis Materialusis nomadinės kultūros ūkio pagrindas - gyvulių prijaukinimas ir jų priežiūra. Tokia ūkio forma žmones vertė būti klajokliais, nes gyvuliams reikėjo ganyklų. Gyvuliais daugiausia rūpinosi vyrai, moterims tereikėjo juos pamelžti ir gaminti pieno produktus. Išmokstama virti, todėl pienas ir mėsa jau valgomi virti. Didžiausia šio laikotarpio technikos pasiekimas - ratas, padaręs buityje tikrą perversmą, nes padirbtu vežimu lengviau galima persikelti į kitą vietą. Nomadinė religija išlaiko pirmykštį monoteizmą. Šeima didelė, joje lieka gyventi ir vedę sūnūs su savo šeimomis. Šeimos valdovas - tėvas, nors motina taip pat gerbiama. Puošnūs vestuvių papročiai ir ceremonijos. Ypač gerbiama jaunosios skaistybė, o neteisėtai gimę kūdikiai laikomi šeimos ir giminės gėda. Nomadinė kultūra iniciacijų jau neturi, jas pakeičia jaunuomenės ugdymas šeimoje. Vaikai šeimoje gerbiami ir mylimi, džiaugiamasi, kai gimsta daug berniukų. Tėvas prižiūri gyvulius, todėl motinos pareiga rūpintis vaikais, paprastai vaikai ją myli ir gerbia. Ypač daug dėmesio motina skiria pirmagimio sūnaus auklėjimui, nes jis turi paveldėti tėvo valdžią. Tėvui mirus, nors ir visiškai jaunas, jis perima vadovavimą šeimai. Nomadinėje kultūroje gilėja skirtumai tarp turtingų ir vargšų, laipsniškai formuojasi luomai ir kastos, beturčiai ima tarnauti turtingiesiems, turtingųjų dinastijos paima valdžią į savo rankas. Europos horizonte kaip pro rūką kyla būsimųjų monarchijų ir imperijų siluetai. 3.Ugdymas senovės Graikijoje Spartos ir Atėnų ugdymo tikslai. Žymiausi graikų pedagogai Graikai pirmumo teisę atidavė viešam valstybiniam ugdymui. Labiau vertino bendrąjį harmoningą išsilavinimą. Pagrindinis ugdymo veiksnys – valstybė. Graikų ugdymo visuomeniškumas buvo kreipiamas ta linkme, jog ugdytojas, dirbantis su jaunuomene, jaustųsi atlikęs visuomeninę pareigą ir vykdąs valstybinę funkciją. Bendras lavinimas apėmė visas žmonių sritis. Vergai – belaisviai, todėl ugdymas prasidėdavo ir baigdavosi šeimoje. Graikų ugdymo turinį sudarė gimnastinis, mūzinis, retorinis, matematinis, ir filosofinis lavinimas. Gimnastika sieta su muzika, tvirtai tikint, jog siela ir kūnas ugdomi vientisai. Mūzinį (meninis) lavinimą sudarė 3 elementai: poezija, muzika ir orchestika arba šokio menas. Didelis dėmesys buvo skiriamas retoriniam lavinimui, kadangi graikai gyvam žodžio menui turėjo ypatingai jautrų skonį. Matematinis lavinimas kurį sudarė aritmetika, geometrija ir astronomija – buvo kelias daiktų ir reiškinių pažinimui. Matematiką laikė žmogų dorinančia ir kilninančia priemone. Tikrosios aukštosios studijos graikuose prasidėjo filosofija. Filosofijos geriausiai buvo geriausiai mokoma Atėnuose. Čia veikė 4 pakopų filosofų mokyklos: platonininkų, aristotelininkų, epikūrininkų ir stoikų. Sparta, likusi aristokratijos persvaroje, nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuriam palenkė ir Žmogaus ugdymą. Spartos ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Sparta iš esmės buvo vyrų valstybė. Moteris teisių neturėjo. Spartos visuomenė buvo griežtai padalinta į klases pagal amžių: vaikai 7-18m., jaunuoliai 18–30m., vyrų klasė 30-60m. ir senukų 60m. iki mirties. Kiekviena klasė turėjo savo papročius, susirinkimus, puotas, visa tai buvo skiriama tik vyrams. Spartoje Žmogus buvo palenktas valstybei, todėl ir valstybės įtaka auklėjime buvo svarbi, Žmogus buvo rengiamas karui ir valdyti. Spartos gimnastika reikalavo išmokyti karinio meno. Kariškai praktinis fizinis lavinimas buvo griežtas – mokyta kęsti karštį, šaltį, alkį, o kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Atėnuose graikiškoji dvasia pasisuko kita linkme negu Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofiją. Valstybė tiek toli nesikišo i privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus pirmiausia buvo laikomas asmenybe, o paskui piliečiu. Atėnai savo ugdymu siekė idealo. Jaunuomenė mokėsi skaityti, rašyti, mėgo gimnastiką, muziką ir poeziją, išvystė retoriką, turėjo įvairiausių filosofijos mokyklų. Nuo 7 metų Atėnų jaunuomenė lankydavo įvairias mokyklas: gramatikos, gitaristų, retorikos, filosofijos, bet po mokslų grįždavo i šeimą. Žymiausi pedagogai: Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis. 4.Antikos pedagogikos teorijos pradininkai (Sokratas. Platonas it kt.) ir jų pedagoginės idėjos. Pitagoras nieko nerašė, savo žinias, mintis ir įsitikinimus mokiniams dėstė žodžiu. Pitagoro mokiniai turėjo tylėti, klausyti ir mąstyti. Matematikai studijavo savarankiškai, tyrinėjo patys. dėmesio buvo skiriama maistui. Mokytojas patarinėjo mokiniams vakare tris kartus apgalvoti praėjusią dieną, atsiskaityti sau už viską, numatyti, ką reikėtų dar padaryti. Pagal tam tikrą metodiką Pitagoras mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį. Visur ir visada jis reikalavo saiko, nes jo pažeidimas ardo harmoniją. Sokrato metodas buvo gyvas dialogas, kurio visi dalyviai yra lygūs. Čia nėra įprastų mokytojo ir mokinio santykių: mokytojas dėsto, mokinys užsirašinėja, vienas perteikia tam tikrą žinių kiekį, kitas, eidamas namo, tas žinias išsineša savo galvoje. Yra 2 asmenys, nežinantys tiesos ir jos ieškantys. Tiesa ne perkeliama iš vienos galvos į kitą, bet atskleidžiama pašnekovų sąmonėje. Mokytojas mąsto kartu su mokiniu. Platonas skelbė vėliau objektyviuoju idealizmu pavadintą teoriją, teigiančią, jog mūsų regimas, girdimas ir kitokiomis juslėmis suvokiamas pasaulis yra kito, tikrojo, esminio idėjų pasaulio dalinis įsikūnijimas. Platonas perima tradicinį Atėnų mokyklos modelį, bet įveda tam tikrą estetinę ir etinę cenzūrą mūzų mokyklos mokymo turiniui. Mokykla negali apseiti be sporto užsiėmimų. Platono akademijoje daug dėmesio buvo skiriama matematikai, ne tik kaip protą lavinančiam, bet ir į filosofinį mąstymą, į idėjų pasaulį vedančiam dalykui. Aristotelio mokykloje vaikai mokosi rašto, skaičiavimo, muzikos, sportuoja. Nors ypatingai neakcentuojamas, filosofas siūlo pradėti ne nuo mūzų mokyklos, o nuo gimnastikos. Pirma pralavinti kūną, paskui imtis sielos. Aristotelio mūzų mokyklos dalykas yra piešimas, kurio tikslas – ugdyti teorinį grožio supratimą. Aristotelis daug dėmesio skyrė muzikos mokymo svarbai, muzika veikia sielą, todėl turi būti dėstoma. 5. Svarbiausi romėnų ugdymo bruožai. Romėnų mokyklų charakteristika. Romėnų mokymas, jaunosios kartos rengimas gyvenimui vyko šeimoje, laikantis romėniško gyvenimo būdo-tradicijų (tėvo valdžia, gausus šeimos narių skaičius). Vaikus mokė vergai, dažniausiai graikai, kartais ir patys tėvai. Šeiminis mokymas – gyvenimiškas, siekiama formuoti asmenybę, parengti praktiniam darbui. Toks mokymas buvo savitas kiekvienai šeimai. Vaikai nuo 7 m. pradėdavo lankyti mokyklą. Mergaičių mokymo turinys skyrėsi nuo berniukų. Mokymas rėmėsi socialine aplinka. Berniukai su tėvais eidavo į darbą kaip stebėtojai, po to kaip padėjėjai. Mergaites labiau auklėdavo motina, berniukus – tėvas. Mokyklos buvo skirstomos į elementarines ir aukštesnės pakopos- gramatines. Elementarinės mokyklos, privačios ir mokamos, buvo skiriamos tam tikrai daliai neturtingų ir nekilmingų laisvųjų gyventojų( plebėjų); čia vaikai mokydavosi skaityti, rašyti ir skaičiuoti, būdavo supažindinami su šalies įstatymais. Turtingi ir kilmingi gyventojai buvo linkę savo sūnums pradžios mokslą suteikti namie. Gramatinėse mokyklose, taip pat privačiose ir mokamose, privilegijuotų tėvų sūnūs mokėsi lotynų ir graikų kalbos, retorikos. Paskutiniais respublikinės Romos gyvavimo šimtmečiais atsirado specialios retorių (oratorių) mokyklos, kur kilmingas jaunimas už didelį mokestį buvo mokomas retorikos, filosofijos ir teisės mokslų, graikų kalbos, matematikos ir muzikos, kad vėliau užimtų aukščiausias valstybines tarnybas. Susikūrus Romos imperijai, gramatines ir retorių mokyklas imperatoriai pavertė valstybinėmis mokyklomis, kurių uždavinys buvo parengti imperatoriaus valdžiai ištikimus valdininkus. Šių mokyklų mokytojus imperatoriai stengėsi paversti klusniais savo politikos vykdytojais, todėl jiems skirdavo algas bei teikdavo įvairių lengvatų. Paskelbus krikščionybę viešpataujančia religija ir imperatoriaus valdžios atrama, mokytojais pradėta skirti krikščionių dvasininkijos atstovus, ir visas mokyklos darbas įgavo aiškų bažnytiškumo atspalvį. Į senąją graikų kultūrą, antikinį mokslą ir mokyklą krikščionybė žiūrėjo priešiškai. Įžymiausias Romos pedagogas buvo Markas Fabijus Kvintilianas (42–118 m. e. m.). Jis didžiai vertino įgimtus vaikų sugebėjimus. Bukaprotiškumas ir negabumas, jo nuomone, yra retas reiškinys. Vaikas turi būti auklėjamas mokykloje, mokytojas prie kiekvieno auklėtinio turi prieiti atsargiai ir įdėmiai. Pats mokytojas turi būti išsilavinęs, mylėti vaikus, būti santūrus, lengvai nesišvaistyti pagyrimais ir bausmėmis, būti pavyzdžiu mokiniams ir juos atidžiai studijuoti. Kiekvienas mokytojas turi praeiti visas mokymo pakopas. Prieš mokydamas aukštesnio tipo mokykloje, jis turi padirbėti elementarinėje. Daug dėmesio Kvintilianas skyrė vaiko kalbos ugdymui nuo ankstyviausio amžiaus. Tuo tikslu jis pataria samdyti žindyves ir aukles su gera tartimi, parinkti vaikui žaidimo draugus, atidžiai sekti su kūdikiu bendraujančių vaikų elgesį ir neleisti draugauti su blogais. Muzikos ir kalbos studijavimas, Kvintiliano nuomone, padeda išugdyti gerą tartį, tobulina kalbos stilių, daro ją išraiškingesnę. Jis manė, kad, norint išugdyti loginį mąstymą, minties darnumą ir nuoseklumą, būtina studijuoti matematiką (aritmetiką ir geometriją), mokymą organizuoti taip, kad jis būtų grindžiamas teoriniais nurodymais, sekimu ir pratybomis. Ypač svarbu, kad žinių pagrindai būtų tvirti, suteikiami neskubotai. Kvintiliano patarimuose skamba mokytojo praktiko balsas. 6. Patristikos ugdymo turinys, įstaigos, pedagogai. Patristika – bažnyčios, tėvų teologija. Truko apie 500 m. po Romos imperijos žlugimo. Jungėsi dvi pasaulio galybės: helenizmas ir krikščionybė. Krikščionybės įtakoje kuriama kultūra, kitokia nei helenizmas. Požymiai: 1)vertino žmogų kaip asmenybę; 2)orientacija į socialinę sritį; 3)skelbė tiesos gyvenimiškumą; 4) žmogaus egzistencijos tikrumas. Krikščioniškam ugdymui artimo meilės pabrėžimas - pedagoginio ugdymo pagrindas. Patristikos ugdymui būdinga: 1) etinis idealas (krikščionybei svarbu žmogų padaryti dorą ir šventą, o ne gražių formų, manierų; krikščioniškas tobulumas tapo pirmaeiliu ir tiesioginiu ugdymo tikslu); 2) auklėjimo persvara (plečiama auklėjamoji funkcija šalia lavinimo); pedagoginiai motyvai (keitėsi mokytojo motyvai- pedagoginėje veikloje ugdytojai remiasi meilės šiai veiklai motyvais; keitėsi ir ugdytinio motyvai – krikščionybė skatino mokytis dėl savo antgamtinio pašaukimo); 4) žinių įgijimas (krikščioniško lavinimo sistemoje buvo teikiamos objektyvios gėrybės tokios, kad jos negalėjo būti tik grynos lavinimo priemonės, atkreipė dėmesį į gyvenimiškų žinių įsigijimą; iškeltas materialinis momentas). Laipsniškai ugdymo veiklos priežiūrą iš valstybės perėmė bažnyčia. Ugdymo veiksniai: bažnyčia ir šeima. Patristiška šeima buvo bažnyčios pagalbininkė. Ugdymo turiniui būdinga Krikščionybė į ugdymo turinį įtraukė tai, kas buvo vertinga helenistinėje kultūroje, kad praturtintų krikščioniško žmogaus dvasią ir gyvenimą. Gėrybės: kalbos (graikų, lotynų), gramatika, retorika, dialektika. Taip pat buvo matematika, astronomija, muzika, filosofija. Bažnyčios tėvai reikalavo, kad matematika padėtų suprasti šv. Raštą. Nauji dalykai, krikščionybės įvesti ugdyme, tai teologija ir istorija. Teologija turėjo pakeisti filosofiją. Teologijos pagrindą sudarė šv. Raštas. Iš jo buvo mokomasi skaityti, istorijos, išminties, logikos. Pradėti rašyti istoriniai veikalai. Ugdymo institucijos Krikščionybė atkreipė dėmesį į tai, kad reikia kurti mokyklas. Buvo: elementarinės mokyklos (žemesnės, pradinės)- jas kūrė dvasininkai, vienuoliai, mokė skaityti, rašyti ir psalmių; katechumenų mokyklos- rengiami kandidatai į krikščionis, mokomi suaugusieji prieš krikštijant; teologijos mokyklos- aukštesnio tipo mokyklos, susiformavę iš katechumenų mokyklų; aukštosios. Pedagogai. Klemensas Aleksandrietis pirmas pradėjo antikinės kultūros pasiekimus jungti su krikščionybe. Jis teigė, kad, jei bažnyčia nori atlikti pasaulinę misiją, ji turi teigiamai nusistatyti pasaulinių mokslų atžvilgiu ir dar daugiau antikinį mokslą jungti į savo ugdymo turinį. Tai vienas žymiausių pirmųjų krikščionių (išsilavinimas enciklopedinis). Aleksandrietis teigė, kad tikėjimas yra žinojimo pagrindas, o žinojimas- savotiškas tikėjimo išvystymas. Pasak Klemenso, mokslas, kurį jis labai vertino, turi du uždavinius: 1)paruošti sielą, kad ji galėtų prieiti prie dieviškos tiesos; 2)apginti sykį įgytą tikėjimą nuo klaidų ir netikėjimo puolimo. Jonas Chryzostomas – pats pedagogiškiausias iš visų patristikos pedagogų. Jis atkreipė dėmesį į dorinįugdymą, kurį kėlė aukščiau už lavinimą. Jis parengė seksualinio auklėjimo principus. ”Didžiausia iš visų nuodėmių yra apleidimas”. “Mokslų studijavimas reikalauja dorovingumo, bet dorovingumas nereikalauja mokslų. Susitaikyti galime ir be išsilavinimo, bet be dorovingumo to niekas neįstengė”. Jeronimas – pirmas atkreipė dėmesį į mergaičių auklėjimą, parašė ališkų formą apie mergaičių auklėjimą tėvams. Jo pedagogika turi aiškų didaktinį bruožą. Augustinas – pasižymėjo nepaprastu orumu kovodamas su kalidatikiais. Jis paliko per 200 raštų, laiškų, apie 270 pamokslų. Tai žymiausias bažnyčio tėvas. 7. Viduramžių pedagogų teorijos pobūdis. Ugdymas šeimose ir mokyklose. Krikščioniškasis tobulumas čia buvo pirmaeilis gyvenimo ir kartu ugdymo tikslas. Viduramžių ugdymas norėjo žmogų padaryti ne tiek stiprų ir gražų, ne tiek mokytą ir išsilavinusį, kiek dorą ir šventą. Šiuo atžvilgiu šis ugdymas buvo ne kas kita, kaip organiškas patristikos ugdymo tęsinys. Skirtumas gal buvo tik tas, kad viduramžiai savo pedagogines priemones jau geriau buvo pritaikę šiam tikslui. Viduramžiais besimokantieji buvo laikomi tikėjimo liudytojais. Viduramžių ugdymas atskirais tipais realizavosi to meto mokyklose. Todėl faktiškai viduramžių ugdymo tipai yra ne kas kita, kaip mokyklų tipai. Šias mokyklas sukūrė bažnyčia. Į istoriją patekusios naujos germanų tautos mokyklinių savo tradicijų neatsinešė. Senosios helenistinės mokyklos šiuo metu jau buvo žlugusios. Tad naujoje kultūroje reikėjo kurti ir naujus mokyklų tipus. Šitas darbas pirmiausia teko Bažnyčiai. Bet ją stipriai parėmė ir ne kartą net paskatino valstybė, ypač Karolio Didžiojo laikais. Viduramžiais buvo sukurta penketas mokyklų tipų: parapijinės, vienuolinės, katedrinės ir koleginės, miestinės mokyklos ir galop universitetai. Reikia paminėti, kad tai nebuvo penki lavinimo laipsniai, bet tik penki tipai, kurių aukštumas lavinimo atžvilgiu neišlaikė gradacijos, nes, pavyzdžiui, vienuolinės, katedrinės ir miestinės mokyklos lavinimo aukščio atžvilgiu buvo beveik vienodos. Vis dėl to visus šituos tipus galima suskirstyti į tris laipsnius, jeigu kalbėsime šių dienų sąvokomis. Parapinės mokyklos buvo savotiškos pradinės mokyklos. Vienuolinės, katedrinės ir miestinės mokyklos sudarė vidurines mokyklas. Pagaliau universitetai buvo aukštosios mokyklos. Todėl jau viduramžiais randame maždaug tą pačią lavinimo laipsnių sąrangą kaip ir šiandien. Tik ji nebuvo taip aiškiai išreikšta ir taip nuosekliai vykdoma kaip mūsų laikais. Ugdymas šeimose: Gyvenamieji namai buvo daugiausiai mediniai, pastatyti nesandariai, todėl nepatogūs ir nesveiki. „Drėgmė, – rašo Gruppas, - dūmai, skersvėjis ir nešvara padarė buvimą nemalonų“. Todėl ir vaikų auklėjimas tokiomis sąlygomis buvo nepaprastai sunkus ne tik fiziniu, bet ir doriniu atžvilgiu. Apie bet kokius platesnius pedagoginius užmojus čia negali būti nė kalbos. Viduramžiais šeimoje auklėjimas, viena vertus, buvo skurdus, kita, - tradicinis. Vaikai mažai gaudavo iš tėvų ugdymo atžvilgiu. Jeigu jie kiek prasilavindavo, tai tik mokyklose. Šeimoje būdavo įgyjamas tiktai profesinis išsilavinimas, tuo būdu, kad sūnus padėdavo tėvui dirbti jo darbą ir pats šio darbo išmokdavo. Skaitymas, rašymas, elementarinis skaičiavimas, pradinės religinės tiesos buvo rezervuoti mokyklai ne todėl, kad šeima nebūtų turėjusi laiko vaikus mokyti, bet todėl, kad šeimos vyresnieji patys šių dalykų nemokėjo. Todėl tie, kurių auklėjimas likdavo tik šeimoje, bendrojo išsilavinimo beveik visiškai neturėjo. 8. Mokyklų tipai. Riterių ugdymas. Viduramžiais gyvavo keturi mokyklų tipai: parapijinės mokyklos, vienuolynų mokyklos, katedrų ir kolegijų mokyklos bei miesto mokyklos. Parapijinės mokyklos siekia Karolio Didžiojo laikus. 813 m. Mainzo sinodas nutarė, kad visi savo sūnus siųstų į vienuolynus arba pas klebonus išmokti katalikiškojo tikėjimo tiesų bei Viešpaties maldos ir paskui namie išmokyti kitus. Šis nutarimas ir buvo parapijinių mokyklų pradžia. Čia taip pat buvo ir priverstinio mokymo pradžia, nes neklaužados būdavo baudžiami rykštėmis ir sausu pasninku. Tokios mokyklos turėjo būti steigiamos kiekvienoje parapijoje. Tai pavyko tik iš dalies. Pirmiausia, išmokyti liaudį jiems nesuprantama lotynų kalba poterių buvo beveik neįmanoma. Taip pat daugelis klebonų savo pareigos mokyti nevykdė, arba greitai apleido. Netrukus po Karolio Didžiojo mirties parapijinės mokyklos labai smuko. Parapijinės mokyklos turėjo du pagrindinius uždavinius: 1) duoti jaunimui elementarių žinių iš religinių ir profaninių mokslų srities; 2) paruošti dvasininkų bent pačioms žemiausioms pareigoms. Draudžiama buvo imti iš tėvų mokestį už mokslą. Galima buvo imti tik dovanas, kurių aukštesnieji sluoksniai negailėdavo. Vienuolynų mokyklos. Vienuolynų mokyklos prasideda nuo 789 m., kai Aacheno sinodas nutarė, kad prie kiekvieno vienuolyno ir prie kiekvienos katedros būtų mokyklos, kuriose vaikai būtų mokomi skaityti psalmes, rašyti, apskaičiuoti bažnytines šventes ir gramatikos. Vienuolynų mokyklos specialiai buvo skiriamos kandidatams į vienuolius. Tai buvo vienuolynų prieauglio mokyklos. Iš Rytų buvo pasisavintas paprotys aukoti vaikus nuo septynių metų amžiaus vienuolynui. Tokie paaukoti vaikai būdavo visam amžiui priimami į vienuolyną, dėvėdavo vienuoliškus drabužius, gyvendavo pagal vienuolyno regulą, atlikinėdavo religines praktikas, kalbėdavo kanoniškas valandas, pasidarydavo tikri vienuoliai jau nuo mažens. Tie vaikai daugiausia buvo iš didikų šeimų. Todėl vienuolynų mokyklos pasidarė didikų vaikų mokyklomis. Vis dėlto vienuolynai turėjo atidaryti mokyklų ne tik saviems kandidatams, bet ir tiems, kurie į vienuolyną stoti nesirengė. 822 m. buvo nutarta šalia saviems reikalams skirtų mokyklų steigti jas ir pašaliečiams. Tokiu būdu atsirado prie vienuolynų vadinamosios vidinės ir išorinės mokyklos. Katedrų ir kolegijų mokyklos. Katedrų mokyklų pradžia siekia to paties Aacheno sinodo, kaip ir vienuolynų mokyklų. Tas pats sinodas nutarė, kad būtų steigiamos mokyklos ne tik prie vienuolynų, bet ir prie katedrų, kur gyveno vyskupas ir kur buvo didesnis ar mažesnis skaičius kunigų. Tai buvo savotiška kolegija. Šiai kolegijai taip pat buvo aukojami vaikai, kurie ten gyvendavo ir rengdavosi būti dvasininkais. Ši kolegija ir jai paaukoti vaikai kaip tik ir sudarė katedrinių mokyklų užuomazgą, nes paaukotus vaikus bendruomenei reikėjo mokyti ir auklėti. Dvasininkų bendruomenės buvo ne prie visų katedrų. Todėl mokyklos prie katedrų buvo steigiamos net ir ten, kur dvasininkų kolegijos nebuvo. Mokyklos, susijusios su dvasininkų kolegija, buvo vadinamos kolegijų mokyklomis, o tos, kurios veikė tik prie katedros, buvo vadinamos tiesiog katedrų mokyklomis. Pagrindinis katedrų ir kolegijų mokyklų uždavinys buvo parengti dvasininkus. Kaip vienuolynų mokyklos stengėsi pagausinti kandidatų į vienuolynus, taip katedrų ir kolegijų mokyklos rūpinosi papildyti pasaulinių dvasininkų eiles. Dėl to jos pirmiausia buvo skiriamos dvasininkams. Tik vėliau pradėta į jas priiminėti ir tokių mokinių, kurie dvasininkais būti nesirengė. Miesto mokyklos. Naujo miestelėnų luomo įsigalėjimas davė pradžią vadinamosioms miestų mokykloms. Baigiantis viduramžiams, miestai labai susirūpino savų mokyklų steigimu. Pirma, miesto mokyklos buvo pasaulietiškesnės už vienuolynų ar katedrų mokyklas. Antra, miestų mokyklos buvo labiau praktinio pobūdžio. Vienuolynų ir katedrų mokyklose daug dėmesio kreipiama į teorinius mokslus, o miesto mokyklos formavosi praktine linkme. Iš pradžių jos dar buvo panašios į katedrų mokyklas. Bet vėliau teoriniai dalykai, ypač lotynų kalba, vis labiau atsidurdavo antroje vietoje, o pirmąją užimdavo gimtoji kalba, skaičiavimas ir praktiniai amatai. Miestelėnai buvo labiau linkę savo gyvenimą tvarkyti amatų ir prekybos kryptimi. Miestų mokyklos pasidalino į dvi dideles grupes: lotyniškąsias ir vokiškąsias. Lotyniškosios buvo tos, kurios lotynų kalbą laikė pagrindiniu dėstomuoju objektu. Vokiškosios mokyklos savo pagrindu laikė gimtosios kalbos, skaitymo, skaičiavimo ir rašymo mokymą. Lotynų kalba taip pat buvo mokoma, tik gal ne taip plačiai. Lotyniškos mokyklos buvo daugiau valstybinės, o vokiškos – daugiau privatinės. Lotyniškosios buvo aukštesnio lygio. Jose mokomieji dalykai duodavo mokiniui daugiau žinių negu tik elementarus kursas. O vokiškos buvo žemesnio lygio. Jos paprastai pasitenkindavo tik gimtosios kalbos, skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pradmenimis. Miestų mokyklose mokymas buvo mokamas. Tik neturtingieji buvo atleidžiamo nuo mokesčio. Sumokami už mokymą pinigai eidavo tiesiog mokytojui. Jis gaudavo atlyginimą už dalyvavimą bažnytinėse apeigose. Jis net pardavinėdavo mokiniams atostogas. Taip susidarydavo pakenčiamas pragyvenimo lygis, todėl šie mokytojai nebuvo skurdžiai ir visuomenėje turėjo didelę garbę. Buvo atskirų miestų mokyklų berniukams ir mergaitėms, bet buvo ir bendrų. Riterių mokyklos. Kryžiaus karai, nuolatiniai vaidai ir peštynės tarp feodalų ugdė naują visuomenės luomą riterius. Pasaulietinė feodalų jaunuomenė perėmė karinio-fizinio ir riteriško-dorovinio auklėjimo mokėjimus ir įgūdžius. Viduramžių riterių pragyvenimo šaltinis - valstiečių išnaudojimas bei svetimo turto grobimas. Jie su panieka žvelgė į bet kokį darbą, ignoravo ir žmonių protinę veiklą - rašto siekimas jiems buvo svetimas dalykas. Atmesdami ,,septynių laisvųjų menų" programą riteriai metė iššūkį ir kūrė savitą. Tokią programą sudarė „septynios riteriškos dorybės": jodinėjimas, plaukimas, gebėjimas naudotis ietimi, kalaviju bei skydu, fechtavimas, medžioklė, lošimas šachmatais, eilių kūrimas ir jų dainavimas pritariant muzikos instrumentu. Eiles kurti ir jas dainuoti riteriui buvo privalu, kad aukštuomenėje atrodytum garbingu ir patrauktum širdies damos dėmesį. Protui šioje ugdymo sistemoje vietos bemaž neliko - jį lavino tik lošimas šachmatais. XIV-XV a. turtingų riterių sūnums buvo pravartu mokėti ir prancūzų kalbą kaip dvaro, gerų jausmų ir meilės paslapčių kalbą. Iki 7 metų riterio sūnus buvo auklėjamas namie, prižiūrint motinai ir samdytai tarnaitei. Septintaisiais gyvenimo metais berniukas būdavo atiduodamas į siuzereno (turtingesnio riterio) pilį ir čia prie siuzereno žmonos iki 14 m. ėjo pažo pareigas. Siuzereno pily jis mankštino kūną, mokėsi tikybos ir gražaus apsiėjimo. Sulaukęs 14 metų, tapdavo siuzereno ginklanešiu, su ponu vykdavo į kovos lauką ir medžioklę, o laisvalaikiu damų akivaizdoje mokėsi draugiškumo, mandagumo, mėgino savo pasakojimus ir nuotykius sudėti eilėmis. 20 metų jaunuolį ypatingų apeigų būdu įvesdavo į riterio luomą. 9. Viduramžių universitetai, jų tikslai ir uždaviniai. Viduramžiams jau nepakako parapijinių, vienuoliškų, katedrinių bei miesto mokyklų. Jos buvo netobulos, išsilavinimas nesistemingas: neaišku, kur jose baigdavosi bendrasis lavinimas ir kur prasidėdavo specialusis. Šias spragas viduramžių švietimas taisė, kurdamas specialias ugdymo įstaigas - universitetus. Universitetai padėjo vienyti bažnyčios ir valstybės tikslus, keitė mokslo reikšmę tiek religiniame, tiek pasaulietiniame gyvenime, be to, jie paruošė nemaža inteligentų, kurie formavo naują pasaulėžiūrą ir rengė dirvą Renesansui. Universitetai naudojosi korporacijos autonomija, sudarė tam tikrą mokymo monopolį, iš kurio kilo jų privilegijos. Privilegijų jie įgijo tiek iš bažnytinės vyresnybės, tiek ir iš pasaulietinės vyriausybės. Steigti universitetus teisę turėjo pirmiausia popiežius, o po jo - imperatorius. Kadangi mokslas ir mokymas viduramžiais priklausė bažnyčiai, todėl pirmaeilis universitetų steigėjas buvo popiežius. Karaliai universitetus galėjo steigti tik savam kraštui. Visuotinį pripažinimą tokie universitetai įgydavo tik gavę popiežiaus patvirtinimą. Kunigaikščių ar miesto magistratų kuriamos aukštosios mokyklos universiteto teisių bei privilegijų neturėjo. Pirmosios aukštosios viduramžių mokyklos buvo įsteigtos Italijoje. Seniausias iš jų - Bolonės universitetas - įkurtas XII a. Po Bolonės universiteto vien XIII a. Italijoje buvo įsteigti dar 9 universitetai. Iš Italijos universitetai pasklido po visą Europą. Didžiausias jų kilimo metas buvo XIII a. pradžia. Tuo metu buvo įsteigti garsūs Kembridžo, Oksfordo ir Paryžiaus universitetai. Germanų kraštuose universitetai radosi tik XIV a. viduryje. Universitetų darbą prižiūrėjo popiežiaus arba imperatoriaus skiriamas kancleris, rektorius rūpinosi studentų imatrikuliavimu, valdė universiteto turtą ir vykdė teisines funkcijas. Pusei metų išrinktas dekanas tvarkė fakulteto reikalus pagal paties fakulteto priimtas vidaus taisykles. Viduramžių universitetai turėjo 4 fakultetus: menų (baigus „trivium" programą suteikiamas bakalauro laipsnis, o išklausius „kvadrivium" - magistro laipsnis). Studijų trukmė menų fakultete – 6–7 metai. Tai kolegijos lygis. Toliau studijos tęsiamos viename iš trijų fakultetų: teologijos, medicinos, teisės. Studijos tęsdavosi 5–6 metus ir jos buvo vainikuojamos daktaro, t. y. mokslininko, laipsniu. Visuose fakultetuose studijos vykdytos paskaitų ir disputų forma. Profesorius iškeldavo kokią nors tezę, o studentai turėjo ją argumentuotai pagrįsti arba paneigti. Pagal griežtai nustatytą tvarką jie turėjo dalyvauti ir užsiėmimuose. Studentų skaičiumi viduramžių universitetai nesiskundė – jų buvo daug. Tie, kurie norėjo mokytis, ne visada sutilpdavo į auditorijas. Studentai buvo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo. Menų fakultete studentai buvo 15–20 metų jaunuoliai. Dauguma studentų buvo dvasininkai, bet būta ir pasauliečių. Pastarieji daugiausia rinkosi teisę. Kaip ir visais laikais, studentai ir mokėsi, ir linksminosi. Sėkminga priemone, reguliavusia perdaug linksmą ir nerūpestingą jų gyvenimą, buvo studentų kolegijos, t. y. tam tikri bendrabučiai, kuriuose griežta drausmė nuteikdavo juos studijoms ir prasmingam laisvalaikio praleidimui. 10. Žmogaus ugdymo samprata Renesanso pedagogikoje. Pedagogai ir humanistai apie ugdymą. Erazmo Roterdamiečio “Gražūs vaikų papročiai. Viduramžių saulėlydyje Europoje vyko didelės permainos: augo amatai ir prekyba, kilo miestai, ėmė trupėti feodalinė santvarka, kūrėsi naujos, galingos valstybės. Visuomenė liovėsi aklai garbinti autoritetus, laisvėjanti mintis silpnino bažnyčios įtaką švietimui, imta vis labiau domėtis žemiškuoju gyvenimu ir jo teikiamomis gėrybėmis. XV a. Europiečiai plėtė Naujojo pasaulio ribas – didieji geografiniai atradimai kreipė žmonių žvilgsnį į tolimesnius kraštus, labiau žavėtasi antikos mokslu ir menais. Imta mokytis senųjų kalbų ir naudotis turtingu antikinio pasaulio palikimu. Šis laikotarpis į žmonijos istoriją įėjo kaip Atgimimo arba Renesanso epocha. Kritiška mintis laisvai skelbė naujas žmogaus pažiūras, gludino idealus, aštrino protą. Tai buvo naujas, pasaulietiškas minties raiškos būdas, kurį pavadino humanizmu. Humanizmo idėjos neaplenkė ir paties žmogaus ugdymo. Bažnytinėmis mokyklomis imta nepasitikėti. Naujas žmogaus ugdymas skatino lavinti kūno bei dvasios pajėgas: auklėjimo srity radosi žaidimas, gimnastika, kitokios pramogos. Atgimimo epochos mokykla iš tamsių, pripelijusių ir niūrių vienuolynų celių kėlėsi į gamtą, kur daugiau saulės, šviesos, žalumos ir garsų. Ši mokykla vis drąsiau deklaravo mintį, kad žmogų geriau ugdyti pavyzdžiu, jo gerbimu negu rykšte. Renesanso mokykla keitė ne tik mokymo turinį, bet ir metodiką. Prasiplėtęs mokymo turinys tapo pasaulietiškesnis, gyvenimo faktai, įvykiai ir reiškiniai bei jų analizė tapo artimesnė ir mokytojui, ir mokiniui. Naujas mokymo turinys vaikų buvo perimamas ne tylėjimu, bet samprotavimais, savo minties reiškimu, dialogo pagalba. Nauja ugdymo praktika veikė ir teoriją. Humanistai švietėjai ir pedagogai savo raštuose kėlė naujas ugdymo idėjas, jų mintys plito po visą Europą tiek mokant turtingųjų vaikus, tiek ir profesoriaujant to laikmečio universitetuose arba dirbant kitokius darbus. XVI a. humanizmo idėjos rado platų atgarsį visoje Vakarų ir Vidurio Europoje. Žinoma, šios idėjos pradžioje susilaukė ir priešininkų, bet humanistai nesėdėjo sudėję rankų - jie universitetuose vykdė žodinę kovą prieš jaunimo tamsinimą ir bukinimą. Pastangos vėjais nenuėjo: universitetai keitė studijų programas, ieškojo naujų mokymo būdų. Buvo ir tokių, kurie stengėsi nepasiduoti, bet laikui bėgant jie nunyko, nes jaunuomenė nenorėjo juose studijuoti.Bažnyčių ir miesto mokyklos naujajai minčiai priešinosi saikingiau, tačiau XVI a. jų vis daugėjo, keitėsi programos, pats mokymo būdas ir požiūris į ugdytinį. Naujos minties įsigalėjimą spartino spaudos ir popieriaus pramonė. Venecijos, Paryžiaus ir kitos spaustuvės kasmet išleisdavo nemaža knygų, per kurias jaunuomenė įsigydavo naujų žinių. Mokslas ir mokymas vadavosi iš neginčijamų autoritetų ir bažnyčios globos. Humanizmas vis dėlto neskelbė plačių demokratinių idėjų, be to, šios idėjos plaukė į rūmus didelių ponų, kurių rankose buvo valdžia, galia ir turtai. Paprastų žmonių jos beveik nepasiekė, tačiau humanizmas savo ideologija keitė Europos kultūrinį veidą: spauda ir pasaulietinė literatūra, mokyklų augimas kėlė ir naujus ugdymo uždavinius, kuriems neliko abejingi tų laikų mąstytojai. L. Bruno (1369–1444 m.) jau pirmųjų Renesanso idėjų gimimo metu kėlė aktualias ugdymo idėjas. Pedagoginiame darbe „Apie jaunuolių auklėjimą" jis pabrėžė ugdomąją reikšmę ne tik pačiam žmogui, bet ir šeimai bei valstybei, kurioje gyvena ugdytinis. Svarbiausiu ugdymo tikslu L. Bruno laikė žmogaus sielos ir kūno harmoniją, kėlė psichologinę žmogaus pažinimo idėją, kreipė dėmesį į vaiko gabumų bei atminties lavinimą, akcentavo proto ir doros svarbą bei davė patarimų apie auklėjimo metodų panaudojimą, į pirmą vietą kėlė ugdytojo pavyzdį. Mokykla, kurioje dirbo pedagogas, buvo išties naujoviška: sienos papuoštos paveikslais, mokant vaikus naudota daug vaizdinių priemonių, mokymas sietas su žaidimais ir pramogomis, mokyta septynių laisvųjų menų, bet didžiausias dėmesys skirtas literatūrai ir muzikai. Mokyklos gyvenimą tvarkė mokinių savivaldybė, vadovaujant mokytojui. Erazmas Roterdamietis (1467-1536 m.) davė nemaža patarimų, kaip tėvams ir mokytojams elgtis su vaikais, kad ugdytiniai neišaugtų šiurkščiais žmonėmis ir despotais. Knygoje „Gražūs vaikų papročiai" randame pamokymų deramam vaikų elgesiui, jų būdui sušvelninti tiek berniukams, tiek ir mergaitėms. Autorius piktinosi tų laikų ugdymo turiniu ir metodais. Mokslo branduolį, pasak E. Roterdamiečio, turi sudaryti senovės graikų ir lotynų kalba bei literatūra, o jį papildyti turi gamtos ir visuomenės mokslai. 11. Renesanso pedagogų ir humanistų Vitorino Feltre „Džiaugsmo namai“, Francua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Tomo Moro „Utopija Vitorinas da Feltre (1378 – 1446) – įžymus antikinės filosofijos žinovas humanistas. Jis suorganizavo mokyklą, kurią pavadino „Džiaugsmo namais“. M-kla buvo įkurta rūmuose, gamtos prieglobstyje. Visas pastatas buvo pertvarkytas m-klos reikalams. Joje buvo daug šviesos ir oro. Daug dėmesio skirta fiziniam mokinių lavinimui. Pagrindiniai mokymo dalykai buvo klasikinės kalbos ir klasikinė literatūra, matematika, astronomija. Be to, buvo daromos ekskursijos į gamtą, rūpintasi žaidimais, fizinių ir dvasinių žmogaus galių ugdymu. Francua Rablė (1494 - 1553) - prancūzų rašytojas humanistas. Romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ I-oje dalyje „Gargantiua“ pasakojama, kaip karalius savo sūnui Gargantiua auklėti pakvietė mokslininkus scholastus, kurie versdavo jį viską iškalti mintinai. Tada jo tėvas, išvijęs mokytojus scholastus, pakvietė humanistą mokytoją, kuris viską pakeitė iš pagrindų. Gargantiua pradėjo daug laiko skirti fizinėms pratyboms, nuosekliai studijavo mokslus. Ėmė stebėti gamtą, vaikštinėdamas po laukus ir miškus, rinko augalus; astronomiją studijavo stebėdamas žvaigždes. Jis mokėsi pokalbių būdu, skaitydamas knygas, naudodamasis vaizdinėmis priemonėmis. Gargantiua mokėsi groti keliais muzikos instrumentais ir dainuoti. II-oje knygos dalyje „Pantagriuelis“ rašoma apie Gargantiua sūnaus Pantagriuelio gimimą, mokymosi metus, pažintį su apsukriuoju Panurgu ir kovą su milžinais. Rablė gynė mokymo vaizdumo, gyvenimiškumo idėją. Jis patarė mokymą sieti su gyvenimu. Mintį apie jaunosios kartos auklėjimą darbu pirmą kartą pareiškė anglų mąstytojas humanistas Tomas Moras (1478 - 1535). Jis iškėlė mintį, kad teorinį mokymą reikia jungti su darbu. Moras, kaip politikas, kruopščiai analizavo savo meto socialinius įvykius, ieškojo analogijų praeityje, gilinosi į Antikos autorių raštus. Idealioje valstybėje – Utopijoje – visi žmonės lygūs, nes ten nėra privatinės nuosavybės. Aukščiausia valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai renkami slaptu balsavimu. Visiems utopiečiams garantuota teisė į mokslą, poilsį, normuotą darbo dieną, medicinos pagalbą. Utopijos įstatymai įtvirtina sąžinės laisvę, pakantumą įvairiems idėjiniams įsitikinimams. Tie, kurie bando primesti savo idėjinius įsitikinimus kitiems jėga, ištremiami. Moras daug dėmesio teikė auklėjimui. Jis nurodė, kad „Utopijoje“ vienodas auklėjimas ir pradinis mokslas suteikiamas visiems vaikams. Mokoma gimtąja kalba skaitymo, rašymo, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos dialektikos, gamtos mokslų. Didelę reikšmę teikė fiziniam auklėjimui. Dėmesys skiriamas tam, kad jaunoji karta būtų parengta darbui. Moras nurodė, kad yra vienas darbas privalomas visiems: tai žemdirbystė, tačiau utopiečiai turi išmokti ir kito amato. Laisvalaikį utopiečiai praleidžia bibliotekose ir muziejuose, lavindamiesi savarankiškai. „Utopijos“ kasdienis gyvenimas labai griežtai sutvarkytas reglamentuojant miegui skirtų valandų skaičių (6 val. miegui, 8 – darbui, likusios - kultūrai), santuokos amžių (22 m merg., 26 m vaik.) ir tikslų šeimos narių arba miesto gyventojų skaičių. Vis dėl to ši utopija gerai funkcionuoja tik su sąlyga, kad pertekliniai gyventojai galės kolonizuoti aplinkines salas, o vergai atliks nešvarius ir sunkius darbus 12. Jano Amoso Komenskio pedagogikos psichologiniai ir filosofiniai pagrindai. “Didžioji didaktika”. Mokyklų sistema ir organizacija. Psichologiniai ir filosofiniai pagrindai. Komenskio filosofijos išeities taškas yra reikalavimas, kad filosofija tarnautų žmogui, liaudžiai. Religinė idealistinė linija jo pasaulėžiūroje kyla iš to, kad jis buvo tikintis žmogus, reformatiškojo protestantų tikėjimo išpažinėjas. Jis vadovavosi biblijos mokymu apie pasaulio sukūrimą, apie dievo – kūrėjo ir žmogaus - kūrinio santykius, apie žmogaus paskirtį, jo savybes, istorinį likimą. Ir vis dėlto daugelis jo idėjų, susijusių žmogaus žemiškuoju gyvenimu ir veikla, yra pažangios, nes jos iš esmės nukreiptos prieš to meto socialinius santykius, prieš feodalinę priespaudą ir nelygybę. Komenskio etika iš esmės yra realaus, demokratinio pobūdžio, nors dažnai ir dengiama misticizmo apvalkalo. Viena svarbiausių etinių kokybių laikė teisingumą – išminties ir žmogiškumo apraišką. Jis visą gyvenimą liko ištikimas požiūriui, kad pažinimo pagrindas yra pojūčiai. Aukštesnis pažinimo laipsnis – protinė veikla. Didelį dėmesį Komenskis skyrė pažinimo metodams. Pagrindiniu metodu laikė indukciją, nes ji padeda kaupti faktus. Taigi, Komenskio filosofinėse pažiūrose aiškiai atsispindi pažangios to meto idėjos. Nors jos nėra laisvos nuo religijos, dažnai nėra vienalytės, tačiau jose ryškus pasitikėjimas žmogaus protu, neišsenkamomis pažinimo galimybėmis. Jo sukurtos pedagogikos svarbiausias tikslas – kova už žmonių santykių pakeitimą, už taikios, demokratinės ir darbo visuomenės sukūrimą.Jo pedagogikos bendrosiomis idėjomis laikoma auklėjimo atitikimą gamtai ir jo liaudiškumą arba visuotinumą. „Didžioji didaktika“. Po 1620 m. Komenskis pradėjo kurti nemirtngąją „Didžiąją didaktiką“. Didžiausias jo noras buvo padėti savo kenčiančiai tautai ginti ir ugdyti gimtąją kalbą, tad rašė čekiškai ir pirmąjį variantą pavadino „Čekų dausomis“. Jis buvo išspausdintas tik 1849 m. Prahoje. Šis darbas padėjo pamatus „Didžiajai didaktikai“. Toliau Komenskis tobulina šį darbą ir verčia ją į lotynų kalbą, siekdamas, kad tas veikalas taptų prieinamas visoms tautoms. Nors šį darbą galutinai užbaigia 1638 m. tačiau „Didžioji didaktika“ pasirodė tik 1657 m. Amsterdame. “Didžioji didaktika” – svarbiausias Komenskio kūrinys, dėstantis mokymo teorijos pagrindus. Joje: • giliai ir įtikinamai įrodomas visuotinio mokymo būtinumas kaip viena iš priemonių kelti liaudies gerovei, argumentuotai ginama moters teisė mokytis; • aprašoma vieninga mokyklų sistema, užtikrinanti platų bei įvairiapusį išsilavinimą, atskleidžiama mokymosi pradinėje gimtosios kalbos mokykloje reikšmė; • kritikuojamos klasikinių kalbų mokymo įsigalėjimas mokykloje bei jos scholastinis pobūdis ir reikalaujama realinio lavinimo; • teoriškai pagrindžiama klasinė pamokinė sistema, apribojanti mokymosi ir numatanti poilsio laiką; • atkreipiamas dėmesys į vaiko psichiką, jos vystymąsi, iš esmės teisingai nusakomas žinių įsisavinimo procesas; • įrodoma, jog mokant būtina ugdyti ne tik atmintį ir intelektą, bet ir moralines savybes bei valią; • reiškiamas naujas požiūris į mokyklos drausmę, reikalaujant, kad mokykla būtų ne mokinių engimo ir kankinimo, bet džiaugsmo vieta, o mokytojas, ne niūrus teisėjas ir budelis, bet geriausias, didžiai humaniškas vaikų draugas. Mokyklų sistema. Komenskio mokyklų skirstymas remiasi žmogaus fiziniu brendimu,kuris pasak jo, vyksta maždaug iki 24 metų. Tą laiką jis suskirsto į keturis lygius - tarpsnius po šešerius metus: vaikystę (nuo gimimo iki 6 metų), paauglystę (nuo 6 iki 12 metų) jaunystę (nuo 12 iki 18 metų) ir subrendimą (nuo 18 iki 24 metų). Kiekvienam tarpsniui numato skirtingą mokyklos tipą – motinos mokyklą, gimtosios kalbos mokyklą, lotyniškąją mokyklą, arba gimnaziją, ir akademiją, „Motinos mokykla turi būti kiekvienuose namuose; gimtosios kalbos mokykla - kiekvienoje bendruomenėje, kiekvienam miestely ir bažnytkaimy; gimnazija - kiekviename mieste; akademija - kiekvienoje valstybėje arba ir didesnėje provincijoje“. Komenskis reikalavo, kad visų tipų mokyklose būtų tas pats mokymo turinys, o skirtųsi tik mokymo būdas, vadinasi, pasisakė už koncentrinę mokymo sistemą. Komenskis vienas pirmųjų įvertino ikimokyklinio auklėjimo reikšmę. Primindamas, kad vaikystei būdingas intensyvus kūno augimas ir jutimo organų vystymasis, Komenskis reikalauja, kad motinos mokykloje vaikas labiau lavintų išorinius pojūčius. Sėkmingesniam protiniam vaikų vystymuisi turinčios padėti pasakos ir pasakojimai apie gyvulius. Ypač didelį dėmesį skyrė vaikų kalbos ugdymui; tvirtino, kad vaiko kalba nesivysto savaime, ir davė nemažai metodinių patarimų. Visais atvejais Komenskis pabrėžia tėvų požiūrio į vaikus ir santykių su jais reikšmę, moko tėvus protingai naudotis įvairiomis auklėjimo priemonėmis, taip pat ir bausmėmis. Antrajam amžiaus laikotarpiui - paauglystei - Komenskis numato gimtosios kalbos mokyklą, kurią dažnai dar vadina elementariąja. Tais laikais daugelio šalių pradinėse mokyklose mokslas trukdavo vos 2-3 metus ir apsiribodavo skaitymu, rašymu, paprasčiausiu skaičiavimu ir maldomis. Daugumoje tokių mokyklų buvo mokoma vaikams nesuprantama lotynų kalba. Taigi didžiulis Komenskio nuopelnas, jog jis iškėlė pradinės mokyklos reikšmę, praplėsdamas jos mokymo kursą ir pabrėždamas, kad tai - gimtosios kalbos mokykla. Be to, pradinės mokyklos dažniausiai būdavo prie bažnyčių, parapijinės, ir jas lankydavo tik nedaugelis iš liaudies kilusių vaikų. O Komenskis reikalavo, kad tokia mokykla būtų kiekvienoje gyvenvietėje ir kad joje mokytųsi visi vaikai. Nors mokymo programoje nemaža vietos skirta religiniams dalykams, iš esmės ji yra reali. Trečiajam amžiaus laikotarpiui, jaunystei, skirta lotyniškoji mokykla, arba gimnazija. Tai visuotinė mokykla, kurioje turį mokytis 12–18 metų jaunuoliai, nepriklausomai nuo jų turto arba luomo. Tokia mokykla turinti būti kiekviename mieste. Ją sudaro gamtos mokslai. Lotyniškojoje mokykloje Komenskis siūlė visų pirma dėstyti tuos dalykus, kurie buvo dėstomi visose tų laikų vidurinėse mokyklose, t. y. „septynis laisvuosius menus" (gramatiką, dialektiką, retoriką, aritmetiką, geometriją, muziką ir astronomiją). Prideda ir naujų: fiziką (taip tada buvo vadinami gamtos mokslai), geografiją, chronologiją, istoriją, moralę, teologiją. Jis nurodė ir kiekvieno šių mokslų turinį. Mokslų ėjimo tvarką Komenskis nustato tokią: pirmiausia siūlo supažindinti su gramatika, po to eiti prie realinių mokslų, t. y. fizikos, matematikos, ir tik vėliau mokyti dialektikos ir retorikos. Aukščiausiais mokymo etapas — akademija. Komenskio siūlymu, iš baigiančiųjų gimnaziją viešai turi būti atrenkami kandidatai į akademiją. Joje siūlė įsteigti tris tiems laikams įprastus fakultetus: teologijos, teisės ir medicinos. Būtina aukštojo išsilavinimo dalimi Komenskis laikė keliones, kurios to meto aukštosiose mokyklose buvo labai paplitusios. Jis teikė joms svarbią reikšmę kaip žinių ir akiračio plėtimo priemonei. 13. Džono Loko filosofinių ir pedagoginių pažiūrų ištakos. Pedagoginio veikalo „Mintys apie auklėjimą“ (1693m.) analizė. Vienas iš pirmųjų filosofijoje, sociologijoje ir pedagogikoje, didaktikoje naujai į žmogų, į jo prigimtį pažvelgė Džonas Lokas (1632-1704 m.). Savo pagrindiniame veikale „Žmogaus proto apybraiža“ (1690m.) jis akcentavo, jog, prieš pradedant ką nors tyrinėti, žmogus privalo visuotinai patikrinti savo protą, savo pažinimo pagrindus bei ribas. Vadinasi, ypač svarbu taikyti pažinimo metodą. Dž. Lokas pažinimo procese taikė indukcinį-empirinį metodą. Dž. Lokas teigė, jog iš prigimties visi žmonės yra lygūs.Gimdamas žmogus neatsineša jokių paveldėtų idėjų, gebėjimų, teisių. Kūdikis yra „švari lenta“. Ir kuo gyvenime tampa žmogus, priklauso nuo to, ką įrašo kiti žmonės, visuomenė, pagaliau ir ką pats žmogus įsirašo į savo sąmonę. Dž. Lokas,vadovaudamasis F. Bekono, J.A.Komenskio sensualistinio tikrovės pažinimo idėja, teigė, jog vaizdiniai, žinios žmogaus sąmonę pasiekia tik per pojūčius. Pripažindamas, kad formuojantis žmogui ugdymo procesas turi didžiulę reikšmę, Dž. Lokas ir patį ugdymo, mokymo procesą siekė padaryti tobulą, kad mokymo metu vaikuose būtų „įrašyta“ visa, kas tik galima ir reikalinga žmogaus gyvenime. Idealus jauno žmogaus, t.y. vaiko, ugdymas,Dž. Loko teigimu, teigiamas tik šeimoje, prižiūrint ir globojant tėvams bei guverneriams mokykloje, kur mokosi daug ir iš įvairių šeimų surinkti vaikai, negalima laiduoti tvarkos, drausminti tenka griežtomis bausmėmis. Kylančios naujos visuomenės-buržuazijos-žmogus yra laisvas, veiklus, ryžtingas, savarankiškas. Ir tokį žmogų Dž. Lokas įvardijo kaip „džentelmeną“. Neturtintų tėvų 3-14 m. vaikams Dž. Lokas siūle steigti mokyklas-internatus, kur juos mokytų valstybės samdomi mokytojai. Dž. Lokas, realiosios didaktikos pradininkas, siūle vaiką mokyti vien realių, praktiškų dalykų, reikalingų praktiniame gyvenime, daugiausia dėmesio skiriant ne gramatikai, kas buvo akcentuojama iki tol, o šnekamajai kalbai, literatūros skaitymui, matematikai ir kt. Taigi mokymo turinys buvo grynai pasaulietiškas, labai platus. Dž. Lokas, kaip naujos mokymo krypties pradininkas, teigė, jog, kitaip nei visų ankstesnių laikų mokyme, kai mokyklose buvo siekiama mokiniams teikti žinių, mokytojui reikia tik „atverti duris" į įvairius mokslus, t.y. suteikti šių mokslų pagrindus ir sužadinti mokinių susidomėjimą mokslais, o ne siekti žinių kiekybės. Tokiu būdu organizuoti mokymą yra įdomiau, galima naudoti daug žaidimų, ypač mokant jaunesniojo amžiaus vaikus. Taigi mokymo tikslas - ne formuoti daug žinantį mokslininką, bet išmokyti patį mokinį suvokti žinias, rasti jas, kad jis pats galėtų mokytis ir už mokyklos sienų, gyvenime. Svarbu, kad mokiniai perimtų ne tik dalykų turinį, bet ir išmoktų formuoluoti hipotezes, atrasti mokymosi būdus. Be to, būtina vaikus mokyti susivaldyti ir priversti save noriai imtis bet kokio, kad ir neįdomaus, ir sunkaus darbo, skatinti priimti griežtus sprendimus, tyrinėti. Dž. Lokas savo didaktines mintis išdėstė veikaluose „Mintys apie auklėjimą“(1693m.) bei „Žmogaus proto apybraiža“(1690m.). Taigi Dž. Lokas sukūrė naują kryptį mokymo teorijoje, ją pagrindė filosofiškai, bandė pagrįsti ir psichologiškai. Dž. Loko didaktinės pažiūros labai buvo susijusios su doroviniu auklėjimu. Ypač Dž. Lokas ir žmogaus dorovę, jo dvasingumą glaudžiai siejo su žmogaus išsimokslinimu, su tikrovės(gamtos ir visuomenės) pažinimu, su žmogaus proto išlavinimu. Tik pažindamas Dievą, gamtą ir žmonės, žmogus sugebės dorai ir teisingai elgtis (J.A.Komenskis). Dž. Lokas religinį jausmą, Dievo supratimą mažai siejo su protu bei dorovingumu. Jam dorovės pagrindą sudarė asmeninė laimė ir jos siekimas. Tačiau asmeninės laimės siekimas turi būti protingas. Taigi naujaisiais laikais akcentuojamas proto vaidmuo. Todėl mokymo procese ir iškilo uždavinys: lavinti žmogaus protą teikiant jam žinių, mokant protauti, skatinant smalsumą. 14. Žano Žako Ruso pažiūros į prigimtį atitinkančio ugdyme principą traktate „Emilis arba apie auklėjimą“(1672m.). Vaiko amžiaus tarpsniai, auklėjimo ypatumai. Darbo reikšmė ugdymui. Ž.Ž. Ruso daug rašė visuomeninio gyvenimo klausimais, juridiškai įteisindamas žmonių lygybės idėją ir ją propaguodamas. Ž. Ž. Ruso teigė, jog žmogaus proto lavinimą, jo rengimą gyvenimui lemia ne išoriniai veiksniai, bet vidinės paties žmogaus savybės ir paties žmogaus veikla - mokymasis. Jis teigė, kad vaiko mokymas, jo ugdymas turi būti organizuotas taip, kad vaikui nebūtų nurodinėjama, komanduojama, kad nebūtų varžoma jo prigimtinė teisė į laisvę, savanorišką apsisprendimą, kuris negali būti blogas, netikęs, nes vaiko prigimtis yra tobula, tik neatsiskleidusi. Prigimčiai atsiskleisti reikia laisvės. Taigi Ž.Ž. Ruso sukūrė naują kryptį didaktikoje – laisvojo (prigimtinio) ugdymo, mokymo, lavinimo teoriją, kuri turėjo daug pasekėjų visame pasaulyje. Remdamasis gamtiškumo principu, Ž.Ž. Ruso išskyrė ir gana savitus vaiko amžiaus tarpsnius bei ugdymo uždavinius kiekvienam amžiaus tarpsniui. Pvz., 0-2 metai –vaiko fizinio vystymosi tarpsnis. Šiuo laikotarpiu vaiką, kol jis pats bejėgis, reikia globoti fiziškai, t.y. maitinti, rengti ir pan. 2-12 metai-vaiko juslių lavinimo laikotarpis. Šio amžiaus vaikas dar nesugeba mąstyti, logiškai samprotauti. Tai – „proto miego“ periodas, todėl reikia padėti vaikui lavinti jo išorines jusles: klausą, regą, judesius ir kt. Mokytojo vaidmuo-apsaugoti vaiką nuo nelaimingų atsitikimų, sudaryti sąlygas ir galimybes vaikui susidurti su gamta, veikti joje pačiam, bet nieko nedrausti, nemoralizuoti. Ir tik sukakus 12-15 metų, t.y. trečiajame amžiaus tarpsnyje, tegalimas proto lavinimas, tai vaiko mokymosi periodas. Šio amžiaus vaikas geba logiškai mąstyti, gali suvokti ir abstrakčius dalykus, atsietus nuo konkrečių daiktų, skaitydamas knygas gali mokytis, plėsti savo akiratį bei lavinti protą. Be to, šio amžiaus vaikas subrendęs ir fiziškai, todėl jis jau gali dirbti ir fizinį darbą, mokytis amatų. Ketvirtasis amžiaus tarpsnis - 15-18 metų jaunuolio dorovinio auklėjimo periodas. Tai - „audrų ir aistrų“ laikotarpis. Šio amžiaus vaikas yra fiziškai ir protiškai subrendęs, galima jį vesti į visuomenę, ugdyti kaip pilietį. Proto lavinimas, kaip ir juslių tobulinimas, anot Ž.Ž. Ruso, turi vykti be prievartos, paties vaiko iniciatyva. Mokytojo vaidmuo - stebėti vaiką, padėti jam veikloje ir nukreipti jį mokytojui norima linkme. Tačiau taip nukreipti, kad šito vaikas nepajustų, kad nepastebėtų dirbtinai sudarytos situacijos, ir viskas vyktų natūraliai. Todėl mokymas, Ž.Ž. Ruso nuomone, turi vykti ne klasėje, mokantis iš vadovėlių pagal iš anksto sudarytus mokymo planus, programas, bet gamtoje, natūralių daiktų, reiškinių apsuptyje, vaikui stebint daiktus, reiškinius, veikiant su jais. Mokymo turinį, anot Ž.Ž. Ruso, sudaro gamtos mokslai: geografija, astronomija, biologija ir kt., kuriuos vaikas gali stebėti, veikti pats, natūraliai su jais bendraudamas. Vaikui, bendraujančiam, sąveikaujančiam su daiktais, savaime kyla poreikis suvokti šių daiktų esmę, reikšmę, tarpusavio ryšius, t.y. vaikas susiduria su atsietomis sąvokomis. Bet tai vyksta ne dirbtiniai, bet natūraliai. Kaip natūralaus mokymo pavyzdį Ž.Ž. Ruso pateikė vaiko supažindinimą su kompasu, su pasaulio krypčių sąvoka, kurią jis vartojo pagrindiniame savo pedagoginiame veikale „Emilis arba apie ugdymą“. Ž.Ž. Ruso didaktikos teorijoje buvo akcentuojamas ne tik protinis lavinimas, bet ir darbinis mokymas. Jo ugdymo tikslas - ugdyti laisvą, savarankišką žmogų, o laisvas žmogus yra tas, kuris pats dirba ir užsidirba sau pragyvenimui. Ž.Ž. Ruso teigė, jog mokyti reikia tik miesto, ypač aukštųjų visuomenės sluoksnių, vaikus. Valstiečių vaikai patys savaime mokosi, gyvendami šeimose, stebėdami tėvų darbą, su jais kartu dirbdami gamtos aplinkoje. Kas vertinga Ž.Ž. Ruso didaktikoje? Pirmiausia pripažįstamas kiekvieno vaiko prigimtinės galios; atsižvelgiama į amžiaus ir individualias vaiko savybes; palaikomas ir skatinamas vaiko savarankiškumas, jo iniciatyva; akcentuojama asmeninė laisvė, kaip būtina vaiko asmenybės vystymosi sąlyga; prievarta neprimetama vaikui svetimos nuomonės, kito žmogaus norų, reikalavimų. Visa, ko reikia žmogui, vaikas turi išsiugdyti pats, be prievartos. Mokytojas tėra tik pagalbininkas. 15. J. H .Pestalocis – elementariojo švietimo teorijos kūrėjas. Veikalo “Lynhardas ir Gertrūda socialinės pedagogikos idėjos. J. H. Pestalocis, daug dėmesio skyrė vaiko prigimčiai, vertino įgimtas vaiko savybes, gebėjimų pradus. Tačiau šių pradų nepervertino. Ir vienu iš svarbiausių žmogaus tapsmo visaverčiu žmogumi faktoriumi laikė mokymą šeimoje ir mokykloje, kur svarbiausias vaidmuo teko motinai ir mokytojui. J.H.Pestalocis pasisakė už grupinį vaikų mokymą, lavinimą ir auklėjimą šeimoje nuo pat gimimo.Siekiant šio tikslo reikia rengti motinas. Pestalocis parašė vadovėlį motinai. Tačiau kad mokymas, motinos, mokytojo poveikis vaikui būtų veiksmingas, reikia tą vaiką gerai pažinti. Vaiko mokymą mokykloje Pestalocis laikė jo harmoningo vystymosi būtina sąlyga. Pestalocis labai vertino vaizdinių priemonių panaudojimą mokyme, ir ne vien tik natūralių , bet ir dirbtinių, paties mokytojo sukurtų. Pedagogas ypač vertino vaikų aktyvią veiklą, gamybinį darbą mokanti. Pestalocis pirmasis tai giliai ir plačiai pažvelgė į vaiko prigimties, aplinkos ir mokymo proceso derinį, atsižvelgdamas į vaiko psichikos ypatumus siekė rasti būdų, kaip pagerinti vaiko psichikos vystymąsi. Mokslininkas didaktiką kūrė remdamasis praktine savo paties ir bendradarbių veikla. Pestalocio didaktika – tai praktinio darbo, patirties rezultatas. Elementariojo švietimo teorija Pestalocis stengiasi itin pabrėžti bendruosius žmogaus psichikos vystymosi dėsnius, žmoguje slypinčių dorovinių, fizinių ir protinių jėgų aktyvumo skatinimą. Elementariojo lavinimo teorija ugdymo procesą turėjo lengvinti, padaryti jį prieinamą kiekvienai motinai. Mokymo tikslas – pažadinti vaiko įgimtą pažinimo jėgą aktyviai veiklai, puoselėti ištisą jo pažintinių gebėjimų kompleksą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama pastabumo lavinimui. Elementariojo švietimo teorija sprendžia tyros harmoningos asmenybės ugdymo problemas. Ypač ji reikšminga tobulinant pradinį švietimą. Pestalocis laikomas pradinės mokyklos didaktikos pagrindėju, vargšų auklėtoju ir globėju. Pestalocio pedagoginės idėjos yra jo studijų ir ilgų ieškojimų išvada. Pestalocis vadovavo garsioms visoje Europoje auklėjimo įstaigoms(vargšų įstaigoms, našlaičių prieglaudoms, mokykloms su internatu). Savo visuomenines – pedagogines pažiūras ir penkiasdešimt metų trukusią pedagoginę veiklą Pestalocis teoriškai apibendrino romane “Lynhardas ir Gertrūda”, “Laiškas draugui apie Stanco įstaigą” ir kt. pedagoginiuose veikaluose. Romane “Lynhardas ir Gertrūda” vaizdžiai aprašomas valstiečių skurdas, jo priežastys. Pagrindinis dėmesys skiriamas šeimai, ypač motinai ir mokyklai. Protingas auklėjimas šeimoje atskleidžiamas per pagrindinį romano personažą, mūrininko Lynhardo žmoną Gertrūdą, 7 vaikų motiną. Tai ideali motina auklėtoja, daug dėmesio skirianti šeimos stiprinimui,vaikų darbiniam auklėjimui, visapusiškam dvasiniam puoselėjimui. Gertrūdos vaikai kartu su tėvu sprendžia šeimos problemas, kartu dirba. Gertrūda dirbdama ne tik moko juos dirbti, bet ir pasakoja, visaip lavina. Knygoje aprašyta naujo tipo liaudies mokykla. Mokyklai vadovauja atsargos leitenantas, kuriam aktyviai padeda valstietės moterys. Tai darbo mokykla, kurioje mokoma ir auklėjama remiantis protingo šeimyninio auklėjimo ir glaudaus ryšio aplinka principu. Šis romanas sukėlė susidomėjimą visuose gyventojų sluoksniuose. Pestalocis buvo visuotinai pripažintas. 16 Georgas Keršenšteineris apie pilietinį auklėjimą ir darbo mokyklą. XX.a pradžios Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių labai populiari buvo Georgo Keršenšteinerio pedagoginė teorija. Jisai iškėlė „pilietinio auklėjimo“ ir „darbo mokyklos“ idėją. Jo nuomone, „Pilietinis auklėjimas“ turi išmokyti vaikus besąlygiškai paklusti valstybei. Tai turi atlikti liaudies, masinė mokykla. Keršenšteineris manė, kad būtų klaida sutrumpinti vaikų mokymosi mokyklose laiką, kėlė mintį, kad mokyklą reikia „reformuoti“, padaryti iš jos „darbo mokyklą“ Šioje mokykloje mokiniai turi dirbti rankų darbą ir įgyti techninių įgūdžių, mokėjimą įvairiais įrankiais apdoroti visokias medžiagas. Todėl prie kiekvienos liaudies mokyklos praktikos darbams turi būti dirbtuvės, sodas, mokyklos virtuvė. Dirbdami mokykloje, auklėtiniai turi nuosekliai išsiugdyti geresniam darbui būtinas savybes, be to, liaudies mokykloje mokiniai turi įgyti bendrą darbinį parengimą jų laukiančiai darbinei veiklai. Keršenšteineris manė, kad liaudies mokykloje neturėtų būti teikiamas aukštesnis bendras išsilavinimas, darbo mokyklos turi suteikti maximumą mokėjimų, įgūdžių. Savo reikalavimus dėl „pilietinio auklėjimo“ darbo mokykloje organizavimo, Keršenšteineris galėjo įgyvendinti Miunchene, kur jis daugelį metų vadovavo švietimui, be liaudies mokyklų, jis organizavo taip vadinamąsias papildomąsias mokyklas. Jos turėjo būti skiriamos stambiosios, vidurinės ir smulkiosios pramonės įvairių specialybių ir profilių darbininkams. Papildomosiose mokyklose buvo teikiamos labai skurdžios bendrojo lavinimo žinios, jose mokyta skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pan. Keršenšteineris manė, kad jaunųjų darbininkų įtraukimas į papildomąsias mokyklas sustiprins jų „pilietinį auklėjimą“ ir atitrauks juos nuo darbininkų judėjimo. Iš esmės Keršenšteineris buvo dvilypės liaudies švietimo sistemos šalininkas, jo liaudies mokykla rengusi paklusnius ir nuovokius darbininkus, neturėjo nieko bendra su vidurine mokykla. Savo „darbo principo“ beveik neteikė vidurinei mokyklai. Keršenšteineris neapkentė socialinio ir revoliucinio judėjimo, manė, kad jo „suorganizuotas auklėjimas gali suteikti patikimą apsaugą nuo tų žmonių, kurie skleidžia neapykantą bet kuriai buržuazinei visuomenei“. Jo auklėjimas nukreiptas prieš „vadinamojo proletariato” diktatūrą. Keršenšteinerio pasiūlytos darbo jaunimo parengimo formos ir jo pedagoginės pažiūros buvo populiarios imperialistinėje Vokietijoje, kur Miuncheno pavyzdžiu XX a pradžioje visur buvo steigiamos papildomosios mokyklos. 17. Johano Herbarto filosofija ir psichologija – jo pedagogikos pagrindas. Ugdymo tikslai ir pagrindiniai ugdymo tarpsniai. Ryškų pobūdį didaktinė mintis įgavo vokiečių pedagogikoje, paremtoje XVIIa. pab.-XVIIIa. filosofų I. Kanto, G.V.F. Hėgelio idėjomis. Šie filosofai rėmėsi ne romantizmo ir grynojo scientizmo kryptimis, o mokslu, tačiau neatmetė ir tikėjimo, dvasingumo. Kantas. Visą gyvenimą linkęs pasikliauti protu, nepasiduoti aistroms, šventai vykdyti savo pareigas, elgtis remiantis savo vidiniu sąžinės balsu, gerbė tikrąją praktinę krikščionybę ir neapkentė religinės priespaudos bei sąžinės prievartavimo. Jis teigė, kad egzistuoja du pasauliai: 1) reiškinių pasaulis ir 2) daiktų savaime pasaulis. Dar išskirdamas tris transcendentalias proto idėjas: a) galutinio, pastovaus subjekto; b) laisvės; c) Dievo. G.V.F. Hėgelio filosofija - racionalizmo viršūnė. Jo nuomone, mąstymas yra konstruojantis, kūrybinis, į vieną grandinę sujungiantis objekto ir pasaulio sąvokas. Jis pripažino gamtą ir virš jos esantį dvasios pasaulį. Tačiau Hėgelis daugiau domėjosi žmonijos, ypač valstybės, istorija, kurios autoritetą prilygino Dievo autoritetui. Šias vokiečių filosofines mintis savitai interpretavo (teoriškai) ir praktiškai psichologijoje ir didaktikoje (pedagogikoje) pritaikė J. F. Herbartas. Jo filosofinis teorinis išeities taškas buvo patyrimas, grynojo „pojūčio“ prasme. Herbartas kūrė originalią metafiziką, matematiką ir patyrimu grindžiamą pliuralistinį, atomistinį psichologijos mokslą, kurio esmę sudarė griežtas priežastinis, deterministinis psichinių reiškinių bei visos psichikos supratimas: visi sielos, kaip ir fizinės gamtos, procesai yra valdomi atitinkamų dėsnių. Filosofui tikrovė buvo neprieštaringa, susidedanti iš daugybės nekintamų paprastų esybių „realijų“, kurių tarpusavio sąveika sudarė raidos, atnaujinimo vaizdinį. Jis panaikino bet kokį „prieštaravimą“, suvokė pasaulį protingai „mąstomą“, racionalų. Pedagogikos teorija, Herbarto teigimu, visada privalo remtis filosofija, sociologija, etika ir psichologija.Tik tuomet pedagogika taps rimtu mokslu ir geru praktikos vadovu. Pedagogikos teorijos žinojimas, mokymo proceso dėsningumų supratimas įgalina pedagogą išvengti klaidų mokant, lavinant mokinius. Studijuodamas pedagogikos teoriją, mokytojas giliau supras žmonijos, mokslo esmę, istorinę raidą,jų misiją. Taigi organizuojant mokymą reikia atsižvelgti į istorijos suformuotą gyvenimo lygį, atitinkamos žmonijos grupės veiklos būdus. J. F. Herbartas sukūrė intelektualistinę didaktiką, kurioje į pirmą vietą iškėlė mokslą, po to-mokytoją, o mokinį paliko trečioje vietoje. Jo didaktika buvo skirta mokytojui. Herbarto nuomone, mokytojas privalo mokyti mokinius mokslo, pažintinės teorinės veiklos būdų, pateikti žinių bei plėtoti mokinių proto galias. Filosofas aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėždavo, jog auklėjimas negali būti be mokymo, kad šių dviejų asmenybę formuojančių procesą atskirti negalima. Jis pirmasis įvedė auklėjančiojo mokymo sąvoką į didaktiką. Mokymas sudaro asmenybės ugdymo šerdį. Galbūt todėl, kad Herbartas mokymui suteikė pažintinę, auklėjamąją, lavinamąją reikšmę, kad didaktikos teoriją skyrė tik mokytojui, kaip mokslo atstovui, jis ir „nutolo“ nuo mokinio. Herbartas sudarė sudėtingą, bet vientisą interesų sistemą, kurią siūlė taikyti mokymo procese. Jis išskyrė dvi interesų grupes:1) pažinti aplikinę tikrovę, 2) pažinti visuomeninį gyvenimą. Mokymas geras tik tas, kuris patenkina mokinių interesus. Herbartas – formaliojo mokymo šalininkas. Mokslo žinias jis vertino ne kaip mokymo tikslą, bet kaip priemonę tikslui – vaikų proto lavinimui-pasiekti. Todėl jis pasisakė prieš aklą kalimą bei statiškų žinių perėmimą. Žinias mokiniams būtina teikti nuo mokslo atsiradimo iki šių dienų mokslo pasiekimų. J. F. Herbartas pirmasis sukūrė ir mokymo(si) pakopų teoriją. Jo teigimu, mokymo procesas yra vientisas, bet ir sudėtingas, nemonolitinis. Jo sudėtingumą lemia mokinio psichinės veiklos ypatumai: įsigilinimas ir įsisąmoninimas, kurie vyksta mokiniui esant ramybės ar judėjimo būsenoje. Filosofas išskyrė keturias mokymo(si) pakopas: 1) aiškumo-įsigilinimas ramybės būsenoje; 2) asociacija-įsigilinimas judėjime; 3) sistema-įsisąmoninimas ramybės būsenoje; 4) metodas-įsisąmoninimas judėjime. J.F. Herbarto sukurta vientisa išsami didaktikos teorija, pagrįsta, nors ir ribota, filosofija, sociologija, etika, psichologija, yra įtikinanti, patraukli ir susilaukė daug pasekėjų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, Amerikoje. 18. F. V. Fiorsterio pedagoginės idėjos. F. laikomas vienas iš pirmaujančių charakterio pedagogikos atstovų. Geram sėkmingam ugdymui jis nurodo 3 pagrindines sąlygas: 1) ugdytojas privalo būti idealistas, prieš savo akis turįs aukščiausią tobulybės idealą – Kristų; 2) ugdytojas privalo būti realistas turįs ne tik dėstomojo dalyko, bet, svarbiausia, paties ugdytinio nuodugnų, visapusišką pažinimą; 3) auklėtojo savijauta yra pagrindinė sėkmingo ugdymo sąlyga; Geriausias ugdymo metodas yra netiesioginis, t. y. kada ugdymo idealas realizuojamas pirmiau savyje ir tik po to kituose: auklėtojas auklėja ne tuo, ką sako, bet tuo, ką daro, ir tuo, kas jis yra. Pagrindinius idealaus charakterio bruožus sudaro: 1.tvirtas principų laikymasis; aiškus tikslo numatymas; žinojimas, ką norima daryti, ir darymas, ką privaloma daryti; nesąlyginė ištikimybė savajam žodžiui ir pažadui; 2. mūsų žemesniosios prigimties apvalymas; sugebėjimas sakyti NE savo egoistiniams polinkiams; 3. nepriklausomybė atžvilgiu į aplinką, į tuščią populiarumą; 4. ištikimybė mūsų pačių idealui, neatsižvelgiant į patiriamą neteisybę, šmeižtus ir persekiojimus; 5. baimės apvaldymas; 6. atsakomybės jausmas kitų gyvybės atžvilgiu; 7. jėgos ir meilės derinimas. „Auklėjimo siela yra sielos auklėjimas“, – kartoja F. dėl to jis aiškia skiria individualybę ir asmenybę. Pirmosios mirimas reiškia antrosios gimimą; kaip kad ąžuolo gilė turi prarasti savo ribotumą, kad iš jos galėtų išaugti medis, taip panašiai žmogiškoji individualybė turi pramušti siaurą ego 19. I. Kanto ugdymo turinio samprata I. Kantas visą gyvenimą sprendė žmogaus dvasinių galimybių, jo esmės ir paskirties pasaulyje, proto ugdymo ir dorovinės brandos problemas. Neatsitikti­nai jis tapo pedagogikos klasiku: nuo vaikystės išmokęs tauraus bendravimo su žmonėmis, įgijęs dorovinių vertybių, nuo jaunystės dirbęs korepetitoriumi, namų mokytoju, vėliau aukštosios mokyklos dėstytoju. Jis sukūrė ugdymo filosofinius pagrindus ir nurodė kelius, kaip peda­gogikai tapti savarankišku mokslu. I. Kantui žmogus – biosocialinė būtybė, vienintelis padaras, kurį reikia ugdyti, nes jis gimsta labai silpnas ir netobulas, valdomas biologinių poreikių, kurie keistini į visuomeninį žmogaus elgesį. Jis gimsta atsinešdamas ne gyvulio, o žmogaus prigimtį būti žmogumi – protinga ir dora būtybe. Šiame fakte, kad žmogus ugdo žmogų, I. Kantas įžvelgia būtinumą garantuoti, kad ugdytojas nežalotų ugdytinių, o tam reikia išugdyti ugdytoją. Jis įrodinėja, kad tai galima pasiekti, jeigu: 1) viena karta perima ankstesnės kartos ugdymo patirtį, jeigu nepradės viską daryti iš naujo, nes tada nebūtų pažangos; ir 2) jeigu ugdymui pasišventę žmonės, specialistai kurs naujus ugdymo planus bei modelius ir, juos eksperimentiškai patikrinę, tobulins ugdymo teoriją ir praktiką I. Kantui pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas. Ugdymas – tai menas, kurį įvaldyti lemta ne kiekvienam, bet kiekvienas gali jį tobulinti pedagogikos mokslo pagalba. Ugdymą, susietą su individo laisve, I. Kantas vadina praktiniu ugdymu, nes žmogus rengiamas visuomeniniam gyvenimui ir darbui, kurie verčia jį protingai rinktis veiklos būdus, elgseną. Žmogus yra vienintelė būtybė, kurią reikia ugdyti. Ugdymu laikome priežiūrą (auginimą, išlaikymą), drausminimą (auklėjimą) ir mokymą kartu su lavinimu. Sutinkamai su tuo žmogus yra žinduklis, auklėtinis ir mokinys. Ugdymo teorijos projektas - puikus idealas, ir ne bėda, jeigu mes negalime tuojau pat realizuoti. Ugdymas yra menas, kurio taikymą turi tobulinti daugelis kartų. Kiekviena karta, perėmusi ankstesniųjų žinias, gali vis geriau ir geriau ugdyti, proporcingai ir tikslingai plėtoti visus žmogaus įgimtus duomenis ir taip vesti visą žmoniją prie jos paskirties. Kadangi žmogaus įgimtųjų duomenų vystymasis savaime nevyksta, tai visoks ugdymas yra menas. Gamta tam reikalui žmogui nesuteikė jokio instinkto. Kaip šio meno kilmė, taip ir jo tęsimas esti arba mechaninis, be plano, tvarkomas pagal susidariusias aplinkybes, arba grindžiamas sprendimais. Mechaninis ugdymo menas kyla iš pasitaikančių progų, per kurias patiriame, ar kas nors žmogui buvo žalinga ar naudinga. Bet koks tiktai mechaninis ugdymo menas turi labai daug klaidų ir trūkumų, nes jo negrindžia joks planas. Vadinasi, ugdymo menas, arba pedagogika, turi būti grindžiamas sprendimais, nes jis turi taip išvystyti žmogaus prigimtį, kad jis galėtų realizuoti savo paskirtį. Ypač tie, kas rengia ugdymo planus, neturi iš akių išleisti vieno ugdymo meno principo: vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei, tai yra žmonijos idėjai ir atitinkamai jų bendrajai paskirčiai. Šis principas labai svarbus. Tėvai paprastai ugdo vaikus tik taip, kad jie, nors ir sugadinti, tiktų dabarties pasauliui. Jie turėtų geriau ugdyti, kad būtų sukurta būsimoji geresnė būklė. Ugdymas apima auginimą ir lavinimą. Pastarasis turi dvi dalis: 1) negatyvią, t.y., drausminimą, kuris tik sulaiko nuo klaidų, 2) pozityvią - mokymą ir vadovavimą, ir dėl to priklauso kultūrinimui. Ugdymas yra arba privatus, arba visuomeninis. Pastarasis apima tik mokymą ir visada gali būti visuomeninis. Privačiame ugdyme lieka taikyti taisykles. Pilnutinis visuomeninis ugdymas sujungia abu: ir mokymą, ir dorovinį auklėjimą. Jo tikslas - teikti geram privačiam auklėjimui pagalbą. Pedagogika, arba ugdymo mokslas, tiria ir fizinį, ir praktinį ugdymą. Fizinis ugdymas apima tai, kas bendra žmogui ir gyvūnui - auginimą. Praktinis ugdymas, arba dorovinis auklėjimas, yra toks, kuriuo žmogus turi būti taip išlavinamas, kad galėtų gyventi kaip laisvai veikianti būtybė. Tai yra asmenybės ugdymas, auklėjimas laisvai veikiančios būtybės, kuri gali pati apsirūpinti, tapti visuomenės nariu, bet jaučiančiu savo vidinę vertę. Fizinį dvasios kultūrinimą skirstome į laisvąjį ir mokyklinį. Laisvasis yra tartum žaidimas, o mokyklinis - rimtas dalykas. Laisvasis - tai tas, kuris auklėtinyje visada turi reikštis, o mokykliniame kultūriniame auklėtinis suprantamas kaip tam tikros prievartos subjektas. Veikti galima žaidime, tai vadinama užsiėmimu laisvalaikyje; bet galima būti užimtam iš prievartos, tai vadinama darbu. Mokyklinis lavinimas vaikui turi būti darbas, laisvasis - žaidimas. Praktiniam ugdymui priklauso: 1.Mokėjimas. 2.Gyvenimo pažinojimas. 3.Dorovingumas. Kai dėl mokėjimo, tai reikia žiūrėti, kad jis būtų nuodugnus, o ne paviršutiniškas. Nereikia rodytis turinčiam žinių apie daiktus, jeigu jų vėliau vis tiek nepajėgsi panaudoti kokiam nors dalykui. Nuodugnumas privalomas mokėjimui, ir jis pamažu turi tapti mąstysenos įpročiu. Tai esminga vyriškam charakteriui. Mokėjimas yra talento požymis. 20. A. Dystervėgo didaktika ir pedagoginė etika. Pedagoginio veikalo “Vadovas vokiečių mokytojams lavintis”(1835 m.) turinio analizė. Svarbią vietą savo pedagogikos sistemoje A. Dystervėgas skiria didaktikai. Jo didaktikos mokslą sudaro 33 mokymo dėsniai ir taisyklės, kuriuos jis išdėsto tokiais skirsniais: 1) mokymo taisyklės taikomos mokiniui, 2) mokymo taisyklės, liečiančios mokymo medžiagą, 3) mokymo taisyklės , atitinkančios aplinkos sąlygas, laiką, vietą, padėtį ir t.t., 4) mokymo taisyklės, liečiančios mokytojus. Mokymo proceso esmė ir jo uždaviniai. A.Dystervėgas sukuria lavinamojo mokymo didaktiką. Jos uždavinys – mokinio pažintinių sugebėjimų ugdymas. Tikrasis mokymas turi būti auklėjamojo pobūdžio. Jis ne tik ugdo protą, bet ir kuria tvirtus įsitikinimus, moralinius jausmus, stiprų charakterį.Gerai organizuotas mokymas padeda ugdyti sąmoningą vaiko požiūrį į darbą, elgesį. A.Dystervėgo nuopelnas, kad jis sekdamas J.H.Pestalociu pabrėžia loginio mąstymo vystymosi svarbą ir mokymo tikslu laiko aiškų žinių įsisąmoninimą. Didaktiniai principai. Prigimtį atitinkančio mokymo pagrindu A.Dystervėgas laiko vaizdumą. Nuo pavyzdžio jis siūlo eiti prie taisyklių, nuo daiktų ir jų vaizdinių prie žodžių. Tačiau jis neapsiriboja vien daiktiniu vaizdumu. Palyginti su Pestalociu, Dystervėgas gerokai išplėčia elementaraus mokymo sąvoką ir atsisako formalių pratimų. A.Dystervėgas netik išplėtojo teiginius apie vaizdumą, bet ir labai daug padarė, kad tai būtų pritaikyta mokyklų praktikoje. Dystervėgas mano, kad vaikui, kurio mąstymas yra konkretus, labiau suprantama tai kas sudėtinga. Todėl jis mokyme rekomenduoja eiti nuo konkretaus prie abstraktaus. Taip pat didelę reikšmę skiria medžiagos sąmoningam išmokimui. Mokymo turinys. Į pirmą vietą keliamas formalusis mokymo tikslas, norint maksimaliai lavinti mokinių dėmesį, mąstymą, atmintį tikslingiau yra nuodugniai išnagrinėti nedaug medžiagos, negu paviršutiniškai daug žinių. Antroje vietoje didelę reikšmę teikė pačios medžiagos įsiminimui. Dystervėgo nuomone visas mokymas apskritai ir kiekvienas dalykas atskirai turi padėti ugdyti mokinio pažintinius sugebėjimus. Mokydamiesi gimtosios kalbos mokiniai turi gerai išmokti sakytinę ir rašytinę kalbą., įsiminti gramatiką ir taip toliau. Mokymo metodai ir organizavimas. Lavinančiu mokymo metodu laikomas elementarusis metodas. Šis metodas eina vaizdumo keliu. Jis sutapatinamas su induktyviniu metodu. Vertindamas mokymo metodus Dystervėgas yra vienašališkas. Vienintelis lavinamasis mokymo būdas pradinėje mokykloj yra dėstymas dialogo, klausimų forma. Kaip ir Pestalocis, Dystervėgas didelę reikšmę teikia teisingam metodui, bet griežčiau pabrėžia mokytojo vaidmenį mokyme. Jis manė, kad tobulas metodas jau pats savaime gali užtikrinti mokymo sėkmę. Jis tikėjosi taip supaprastinti mokymo būdus. Reikalavimai mokytojui. Geras mokytojas pirmiausia turi tobulai mokėti savo dalyką, mylėti vaikus, mėgti patį mokymą ir dėstyti taip, kad sužadintų žinių troškimą. Didelė reikšmė teikiama mokytojo pavyzdžiui. Mokytojo elgesys yra pavyzdys mokiniams, jis turi pasižymėti tauriomis moralinėmis savybėmis, turėtų tam tikrą visuomeninį veidą, aktyviai dalyvautų bendrijos gyvenime ir taip toliau. Mokytojo parengimas. Būtina mokytojams suteikti plataus mąsto išsilavinimą, turi įvaldyti vieno ar kito dalyko dėstymo metodiką, lavinti darbo mokykloje įgūdžius. 21. Džono Diuji pedagoginės idėjos. Amerikiečių filosofas ir pedagogas Džonas Diuji (1859-1952) buvo įžymus vienos šiuolaikinės pragmatizmo krypties, vadinamojo “instrumentalizmo” atstovas. Jo idealas – „geras gyvenimas“. Diuji pozicijos pedagogikos klausimais per visą jo gyvenimą keletą kartų keitėsi, nors principinis jų pagrindas išliko. Diuji kritikavo XIXa. pab. mokyklą

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 22428 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
90 psl., (22428 ž.)
Darbo duomenys
  • Mokslo ir švietimo konspektas
  • 90 psl., (22428 ž.)
  • Word failas 437 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt