Tragiškas žmogaus likimas literatūroje

Tragiškas žmogaus likimas literatūroje

Vokiečių rašytojas J.V. Gėtė teigė: „Būti žmogum – reiškia būti kovotoju.“ Kiekvienas individas gyvenime susiduria su dramatiškomis situacijomis, kurios žmogų kartais pasmerkia tragiškam likimui. Dvasiškai ir fiziškai stiprūs žmonės grėsmės akivaizdoje neprarado vidinės stiprybės ir gebėjo į realybę pažvelgti ironišku žvilgsniu, o kiti ,deja, siekė pakeisti tai, kas neįmanoma. Tad kaip tragiškas žmogus vaizduojamas rašytojų Franco Kafkos novelėje „Metamorfozė“, Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ bei Antano Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“ ?

Tragišką žmogaus likimą literatūroje lemia artimųjų atstūmimas susiklosčius dramatiškoms aplinkybėms. Žmogus gyvenime dažnai susiduria su slegiančiais sunkumais, tačiau ne visada gali pasikliauti net pačiais artimiausiais žmonėmis. Ne veltui, romėnų rašytojas Plautas teigė: „ Žmogus žmogui – vilkas.“ Žinoma, ne visuomet ši išmintis pasitvirtina, tačiau vienas iš ją pagrindžiančių pavyzdžių Realizmo epochos atstovo Franco Kafkos novelė „Metamorfozė“. Pagrindinio veikėjo šeima nebuvo išsiskirianti. Gregoras Zamza it šeimos galva buvo vienintelis jos finansinis rėmėjas, ruošėsi seserį išleisti mokytis, jautėsi mylimas ir palaikomas. Vieną rytą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jaunuoliui pavirtus vabalu artimieji Gregorą atstūmė ir jis liko tik nusivylimas tamsiame kambaryje. Po to lemtingo ryto pasirodė tikrieji šeimos narių veidai. Gregoras tapo našta, nereikalingu objektu. Patogus ir sotus jo artimųjų gyvenimas nugrimzdo į bedugnę. Sesuo – tarpininkė siejanti tėvus ir Gregorą. Paradoksalu jog ji pirmoji „nužudo“ brolį – pareiškia apie būtinybę juo atsikratyti. „Aš nenoriu prie šito pabaisos minėti brolio vardo ir pasakysiu tik tiek: mes turime juo atsikratyti.“ Žiauriame pasaulyje Gregoro - vabalo egzistencija tapo kančia. Aplinkinių pasišlykštėjimas, noras būti suprastam verčia kęsti vienatvės jausmą. Šeimai išsižadėjus sūnaus tik pasakotojas jį vadino vardu ir gailėjosi, kitiems jis buvo „senas mėšlavabalis“. Ar kančiai pasmerktam individui išvis yra prasmė gyventi tokiame absurdiškame pasaulyje ? Ko gero Gregoras jaučia savo – kaip mažo sraigtelio visuomenės mechanizme – primityvumą, kurį išreiškia kaip savęs – vabalo – matymą. Metamorfozę lemia noras susinaikinti, nes individas negali jaustis laimingas būdamas prievartinės visuomenės narys. Ne tik Gregoras svetimas visuomenei, bet ir visuomenė, šeima, visa kas socialu svetima jam. Viskas kas yra norma, kas yra siekiamybė tampa netikra, svetima, teatrališka, nevertinga, nežmogiška. Nebematydamas jokios prasmės gyventi Gregoras pats nubaudžia save – nėra jokių dievų įsikišimo. Jei nuolat jaustis nereikalingam, pasmerktam kančiai gal geriau nebegyventi. Jis tampa svetimas, nes dabar yra kitoks, todėl nebepriimamas, kai buvo sveikas, gražus, šeimai naudingas, rodos, Gregorą visi mylėjo. Vabalas – paties Gregoro atsiribojimas: niekas jo nekenčia, todėl leidžia susinaikinti. Mirtis tampa pergale. „Paskui nuleido nebeklausančią galvą ant žemės ir tyliai išleido paskutinį kvapą.“ Franco Kafkos kūriniuose atsispindi ir jo pačio jaustas skausmas. Prozininkas kaip ir žmogus dažnai vaizduojamas jo kūryboje jautėsi izoliuotas, nepritampantis visuomenėje – žmogus niekeno žemėje. Taigi Franco Kafkos novelė „Metamorfozė“ atskleidžia, kad tragiško likimo žmogui mirtis gali būti išsivadavimas iš nepakeliamos realybės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!