Tobula konkurencija ir ekonominis efektyvumas

Kauno Technologijos UniversitetaS ekonomikos ir vadybos fakultetas eKONOMIKos IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS katedra tOBULA KONKURENCIJA IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS MIKROEKONOMIKOS 2 GRUPINIS DARBAS KAUNAS, 2009 ĮVADAS Firmos pelnas tiesiogiai priklauso nuo kainų, kurias savo prekėms ar paslaugoms nustato gamintojai. Tačiau didelės kainos ne visuomet reiškia didelį pelną. Tam įtakos turi ir elastingumas, ir paklausos dėsnis. Taigi gamintojui yra svarbu suprasti, kokią įtaką kaina gali turėti gaminių realizavimui. Šakos rinkos struktūra lemia skirtingus firmų sprendimus dėl kainų ir gamybos apimties. Rinkos struktūra- tai svarbiausių rinkos ypatybių visuma, kuri apibūdina firmų elgseną. Ypatybės nagrinėjamos pagal firmų skaičių, firmų poveikį rinkos kainai, gaminamos produkcijos pobūdį, įėjimo ir išėjimo iš šakos barjerus. Skiriamos tokios pagrindinės rinkos struktūros: tobula konkurencija, monopolija, monopolinė konkurencija ir oligopolija. Šiame darbe mes nagrinėsime tobulos konkurencijos modelį, aptarsime jo savybes ir detaliau išanalizuosime. Darbo tisklas: išanalizuoti tobulos konkurencijos rinką, jos ypatumus ir aptarti ekonominį efektyvumą. Darbo uždaviniai: • susipažinti su tobulos konkurencijos rinkos bruožais; • suvokti firmos elgesį trumpuoju laikotarpiu; • suprasti firmos pasirinkimą ilguoju laikotarpiu; • išanalizuoti firmos trumpojo ir ilgojo laikotarpio pasiūlą; • išsiaiškinti ekonominio efektyvumo sąvoką. 1. Tobulos konkurencijos rinka ir jos ypatybės Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra realybėje ir ji neturėtų būti tikslu krašto ekonomikai. Nors šis modelis paremtas realiomis rinkos funkcijomis, bet dėl didelio abstraktumo yra vien tyrimo priemonė, kurią dėl jos universalumo labai patogu naudoti tiriant ekonominę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliacijos dėsniais pagrįstą ekonominę sistemą, pradėjo kurti A. Smitas, 1776 m. parašęs savo garsųjį “Tautų turtą”, nors tokios sąvokos ir nevartojo. Paklausos ir pasiūlos principai koordinuoja pirkėjo ir pardavėjo interesus. “Nematomoji ranka” nukreipia skirtingus interesus turinčių pirkėjų ir pardavėjų elgseną tokia linkme, kad jiedu susitaria dėl produkto kainos. Taigi kainos, kuri palaiko ekonomikos pusiausvyrą, savaiminio susidarymo mechanizmas yra kertinis šio modelio akmuo. Tobulos konkurencijos modelio kritikai daug dėmesio skyrė K. Marksas. Tačiau šis modelis, patobulintas A. Maršalo, o vėliau ir J. Keinso, plačiai tebenaudojamas. Todėl šį modelį tikslinga aprašyti, pirmiausia nurodant jo ypatybes. Tobula konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kai rinkoje (šakoje) yra daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų, kurie gali kontroliuoti pardavimų apimtį, bet yra kainų gavėjai, t.y. negali paveikti rinkos kainos. Tobulos konkurencijos šakoje veikia daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, gaminančių ir parduodančių tik mažą šakos produkcijos dalį. Dėl to firmos pasiūlos keitimas negali pakeisti rinkos kainos. Iš to matyti, kad kiekviena iš tarpusavyje konkuruojančių firmų yra kainos gavėja ir savo pajamas arba pelną gali keisti, keisdama pardavimų apimtį. Tobulos arba grynos konkurencijos rinką apibūdna 4 svarbiausieji bruožai: 1. Šakoje yra daug firmų, dėl to kiekviena iš firmų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Todėl jos nei didindamos, nei mažindamos savo prekių pasiūlą, nepajėgios pakeisti rinkos kainos. 2. Firmos gali lengvai įeiti į šaką ir išeiti iš jos. Esant tobulos konkurencijos rinkai, nėra jokių finansinių, įstatyminių, technologinių ar kitų įėjimo į šaką arba išėjimo iš jos barjerų. Ši aplinkybė sąlygoja laisvą niekieno nevaržomą konkurenciją tarp firmų šakoje. Todėl šakoje esančios firmos stengiasi efektyviai ūkininkauti, nes kitaip į šaką gali įeiti naujos efektyvesnės firmos ir užimti jų vietą. 3. Visos vienos šakos firmos gamina ir parduoda rinkoje homogenišką arba vienarūšį produktą. Dėl to pardavėjas negali padidinti pardavimo kainos daugiau už rinkos kainą. Pirkėjai paprasčiausiai tokių brangesnių prekių nepirks. Lygiai taip pat pardavėjui nėra prasmės sumažinti kainą, nes, pirma, jis tokiu atveju patirs nuostolių ar net bankrotą ir, antra, esant rinkos pusiausvyrai, pardavėjas savo prekes gali parduoti rinkos kaina. Susidaro savotiškas paradoksas: tobulos koknurencijos rinkoje konkurencijos tarp firmų nėra. Nekaininė konkurencija taip pat negalima, nes firmos gamina identišką, vienarūšį produktą. Nekaininė konkurencija būtina tik gaminant ir parduodant diferencijuotas prekes. Tobulos konkurencijos rinkos struktūros firmos gali konkuruoti, tik didindamos gamybos apimtį ir atitinkamai daugiau pirkdamos ekonominių išteklių. 4. Pirkėjai turi tobulą informaciją apie kainas. Todėl kai kurie pardavėjai negali parduoti savo prekes didesnėmis kainomis nei rinkos kaina. Taip pat pirkėjų, kaip ir pardavėjų, yra daug ir nė vienas iš jų negali paveikti rinkos kainų lygio. Todėl ne tik pardavėjai, bet ir pirkėjai yra kainų gavėjai. Galima teigti, jog pramonėje nėra tokios šakos, kuriai būtų būdingi visi aukščiau paminėti bruožai. Visgi ūkyje yra šakų, kurioms taikomi kai kurie iš paminėtų požymių. Arčiausiai tobulos konkurencijos modelio yra žemės ūkis. Šioje šakoje yra daug gamintojų, gaminančių dažniausiai homogeniškus produktus (ypač grūdai). Taip pat yra daug pirkėjų, gerai pažįstančių grūdų rinkos kainas. Nors grynos konkurencijos rinkos modelis yra abstraktus teorinis rinkos modelis, jį analizuoti yra būtina. Konkurencinėje rinkoje efektyviausiai paskirstomi riboti ištekliai neribotiems poreikiams tenkinti, todėl įvertinant kitų rinkos struktūrų pranašumus ir trūkumus, jie yra lyginami su grynos konkurencijos rinka. Tobulos konkurencijos rinkos trūkumai: • Tobulos konkurencijos firmos neturi pakankamai paskatų naujovėms, nes informaciją apie technines ar technologines naujoves greitai gauna kitos firmos. Dėl to firmos negali tikėtis didesnio konkurencinio pranašumo prieš kitas šakos firmas. Tai dinaminis neefektyvumas. • Gaminant produkciją susidaro išoriniai kaštai: teršiamas oras, vanduo žemė ir kita. Firmos nepadengia išorinių kaštų, todėl socialiniai kaštai yra didesni už privačius. Kainos padengia tik privačius kaštus. • Nepasižymi produkcijos įvairove. Tobula informacija, nepakankami stimulai naujovėms lėtai keičia produkcijos struktūrą ir gyvenimo standartus (Skominas, et al., 2000). 2. Konkuruojančios firmos paklausa ir pajamos Tobulos konkurencijos rinkoje kiekviena firma gamina tik nedidelę rinkos (šakos) prekių kiekio dalį, todėl neturi įtakos bendrai šakos pasiūlai, o taip pat ir prekės rinkos kainai. Kiekviena individuali firma prekės vieneto kainą priima tokią, kokia susiklostė rinkoje (šakoje), veikiant pasiūlos ir paklausos mechanizmui. Visos firmos, veikdamos kartu ir tuo pačiu metu, gali pakeisti bendrąją rinkos pasiūlą, kartu ir rinkos kainą: ją padidinti, jei bendroji rinkos pasiūla sumažėja, ar sumažinti, jei bendroji rinkos pasiūla padidėja. Pasikeitus šakos kainai, keičiasi ir firmos produkto kaina. Tačiau viena firma neturi galios keisti kainą. Konkuruojančios firmos produktų paklausa d yra absoliučiai elastinga, kaip parodyta paveiksle. 1) rinkos (šakos) kaina esant 2) firmos produkto kaina ir paklausos tobulai konkurencijai tiesė esant tobulai konkurencijai 1 pav. Konkuruojančios firmos pagaminto produkto paklausa (Snieška, et al., 1997) Konkuruojančios firmos pajamos yra įvairių formų. Bendrosios pajamos (TR - total revenue) - tai pajamos, gautos už visą parduotų produktų kiekį: ; (1) Čia P - produkto vieneto kaina; Q - parduotas produktų kiekis. Vidutinės pajamos (AR - average revenue) - tai pajamos, gautos už vieną produkto vienetą (kadangi konkurencinė firma ir mažesnį, ir didesnį prekių kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos vidutinės pajamos lygios kainai). ; (2) Ribinės pajamos (MR - marginal revenue) – tai papildomos pajamos, gautos, prekių pardavimą padidinus vienu vienetu. Kadangi tobulos konkurencijos firmos bet kurį produkcijos kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos ribinės pajamos lygios kainai. ; (3) Vadinasi, konkurencinės firmos vidutinės pajamos ir ribinės pajamos lygios kainai. Tai unikalus reiškinys, nes kitų struktūrų ribinės pajamos mažesnės už kainą (Snieška, et al., 1997). 2 pav. Konkurencinės firmos bendrųjų pajamų, vidutinių pajamų, ribinių pajamų kreivės (Snieška, et al., 1997) 3. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu 3.1. Bendrųjų dydžių modelis Firma, norėdama gauti maksimalų pelną, pasirinks optimalią gamybos apimtį ir pakeis tik naudojamo darbo kiekį. Pelno maksimizavimą, lyginant firmos bendrąsias pajamas ir bendruosius kaštus, vaizduoja 3 paveikslas. Paveikslo (a) dalyje vaizduojama bendrųjų pajamų tiesė TR ir bendrųjų kaštų kreivė TC. Vertikalus atstumas tarp jų rodo firmos gautą ekonominį pelną esant tam tikrai gamybos apimčiai, o (b) paveiksle pavaizduota firmos ekonominio pelno kreivė. 3 paveiksle akivaizdžiai matyti, jog esant gamybos apimtims Q1 ir Q2, TR=TC, todėl ekonominis pelnas lygus nuliui. Gaminant mažiau už Q1 ir daugiau už Q2, firmos bendrieji kaštai yra didesni už bendrąsias pajamas, dėl to firmos ekonominis pelnas yra neigiamas. Ekonominį pelną firma gali gauti tik tuomet, jei jos gamybos apimtis bus tarp Q1 ir Q2, nes tik šiame intervale TR>TC. Maksimalus ekonominis pelnas yra pasiekamas esant QE gamybos apimčiai, kai atstumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų yra didžiausias. Tobulos konkurencijos rinkoje firmos gaunamos ribinės pajamos sutampa su prekės kaina (P=MR), o ekonominis pelnas didžiausias, kai gamybos apimtis tokia, kuriai esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams, t.y. MR=MC (Snieška, et al., 1997). 3 pav. Konkuruojančiosios firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu pagal lyginamąjį bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų modelį (Snieška, et al., 1997) 3.2. Vidutinių ir ribinių dydžių modelis Kitas principas, leidžiantis nustatyti optimalią gamybos apimtį, užtikrinančią didžiausią pelną, yra ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės principas. 4 paveiksle pavaizduotas pelno maksimizavimo modelis, panaudojant vidutinių ir ribinių dydžių kreives. Gaminant prekių kiekį Q1 ir Q2, vidutiniai bendrieji kaštai yra lygūs vidutinėms pajamoms (ATC=AR), todėl firma negauna ekonominio pelno, jis lygus nuliui. Ekonominis pelnas didžiausias, kai firma gamina produktų kiekį QE. Tuomet ribinių kaštų kreivė kertasi su ribinių pajamų tiese taške E, kuriame MR=MC. Didžiausią ekonominį pelną, gautą pagaminus QE produktų, rodo stačiakampio EBCP plotas. Viena šio stačiakampio kraštinė - EB rodo vidutinį ekonominį pelną, o kita - gamybos apimtį QE. Pasirenkant gamybos apimtį, kuri yra mažesnė už optimalią gamybos apimtį, ar, kuri yra didesnė už optimalią gamybos apimtį , firma patiria nuostolius. Kai firma pasirenka optimalią gamybos apimtį QE, pelno nuostoliai lygūs nuliui, nes visi pelną ribojantys dydžiai susikerta taške E. Taigi pelno maksimizavimo taisyklė galioja,kai firma pasirenka tokią gamybos apimtį, kuriai esant tenkinama sąlyga MR=MC (Snieška, et al., 1997). 4 pav. Konkuruojančiosios firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu pagal vidutinių ir ribinių dydžių modelį (Snieška, et al., 1997) 3.3. Nuostolių minimizavimas Kartais trumpuoju laikotarpiu pelno maksimizavimas konkuruojančiai firmai gali reikšti ir nuostolių minimizavimą. 5 paveikslas vaizduoja tokį atvejį. Produkto kaina yra didesnė už vidutinių kintamųjų kaštų (AVC) minimumą, tačiau mažesnė už vidutinių bendrųjų kaštų (ATC) minimumą. Firma minimizuoja patiriamus nuostolius, pasirinkdama tokią gamybos apimtį, kuriai esant P=MR=MC (taškas E). Kainai esant tarp AVC ir ATC minimumų, firma, gamindama produktus, gali padengti tik dalį pastoviųjų kaštų. Gaminant kiekį QE firmos kintamieji kaštai yra stačiakampio 0QEGV plotas., o bendrosios pajamos stačiakampio OPEQE plotas. Pastarasis yra didesnis už kintamuosius kaštus rodantį plotą. Šių plotų skirtumą rodo stačiakampio PEGV plotas, iš kurio matyti, kiek bendrosios pajamos didesnės už bendruosius kintamuosius kaštus. Šios lėšos gali būti naudojamos pastoviųjų kaštų daliai padengti. Stačiakampis ABVG rodo visus pastoviuosius kaštus. Esant QE gamybos apimčiai, firmos nuostolius vaizduoja užbrūkšniuotas plotas ABEP. Atstumas BE- tai vienam produkto vienetui tenkantys nuostoliai. Kai kaina lygi AVC minimumui, firma gali arba gaminti tą produktų kiekį, arba nutraukti gamybą. Firmos, pasirinkusios pirmąjį variantą, bendrosios pajamos lygios kintamiesiems kaštams, o nuostolius sudaro pastovieji kaštai. Firmos, nusprendusios visai negaminti, nuostoliai taip pat bus pastovieji kaštai. Firmos veiklos sustabdymo taškas- tai žemiausias AVC kreivės taškas, kuriame ribiniai kaštai yra lygūs rinkos kainai (MC=P). Kai rinkos kaina yra žemiau šio taško, firma turi nutraukti gamybą (Snieška, et al., 1997). Pateiksime pavyzdį. Firma gamina mobiliuosius telefonus. 6 paveiksle matyti, jog kainai pasiekus 400 Lt ribą kyla keletas klausimų. Pirma, ar ji tęs veiklą, vildamasi, jog esama situacija ilgai nesitęs, ar sustabdys gamybą kelioms savaitėms ar mėnesiams? Antra, koks bus produkcijos kiekis, jei firma gamybos nesustabdys? Antrasis klausimas yra lengvesnis, nes reikia tiesiog pritaikyti optimalios gamybos taisyklę, kad nuostoliai būtų minimizuoti. Minimizuodama nuostolius firma gamins 60 mobiliųjų telefonų, o jos nuostoliai bus 500 x 60 – 400 x 60 = 6000. 6 paveiksle tai vaizduoja užbrūkšniuotas plotas. Taigi firmos pastovieji kaštai yra 6000 Lt, kuriuos reikia padengti nepaisant to, ar firma toliau gamina, ar negamina. Kai kaina yra lygi 400 litų, firma tiek pat praras ir gamindama, ir negamindama. Jei kaina bus mažesnė nei 400 Lt, tuomet firma, gamindama toliau, patirs didesnių nuostolių nei jos pastovieji kaštai. Tokiu atveju gamybą būtų geriau nutraukti. Paveiksle tai būtų, kai kaina nepadengtų vidutinių kintamųjų kaštų, kuriuose nėra pastoviųjų kaštų. Taigi trumpuoju laikotarpiu: • Jei P > AVC, firma ne tik padengia kintamuosius kaštus, bet gali padengti ir dalį pastoviųjų kaštų. Gamyba tęsiama; • Jei P = AVC, tai ta pati situacija, nes nuostoliai lygūs pastoviesiems kaštams; • Jei P ATCmin), tada ji maksimizuoja ekonominį pelną gamindama Q4. Paveiksle a firmos pasiūlos kreivė yra MC atkarpa virš AVC minimalaus lygio, paveiksle b horizontaliai susumavus visų firmų pasiūlos kreives, gaunama šakos pasiūlos kreivė. Ji rodo, kiek visos, šakai priklausančios firmos gamins prekių, esant skirtingam kainų lygiui. Šakos pasiūlos kreivės ir paklausos kreivės susikirtimo taškas determinuoja rinkos pusiausvyros kainą ir gamybos apimtį (Snieška, et al., 1997). 5. Ilgojo laikotarpio pusiausvyra Ilgojo laikotarpio kaštų ir pasiūlos sąlygos skiriasi nuo atitinkamų trumpojo laikotarpio sąlygų: 1. ilguoju laikotarpiu nėra pastovių kaštų. Visi kaštai kintamieji; 2. kadangi firma ilguoju laikotarpiu kur kas labiau atsiskleidusi, tai ilgojo laikotarpio vidutinių kaštų kreivė yra daug plokštesnsė ir taip pat labiau atsiskleidusi; 3. ilguoju laikotarpiu į ūkio šaką, kurioje veikiančios firmos gauna didesnį pelną negu normalusis, įsitraukia naujos firmos; 4. ilguoju laikotarpiu iš ūkio šakos pasitraukia tos firmos, kurios negauna normaliojo pelno. Paprastai firmos palieka ūkio šaką, kai jos patiria ekonominių nuostolių (kaštai apima normalųjį pelną). Ilguoju laikotarpiu, deja, nėra pastovių kaštų, kurie padėtų nuostolingoms firmoms išsilaikyti. Ilgojo laikotarpio pusiausvyra yra tokia situacija rinkoje, kai firmų ekonominis pelnas lygus nuliui, firmos gamina esant vidutinių bendrųjų kaštų minimumui ir šakos produkcijos pasiūlos kiekis lygus vartotojų paklausos kiekiui (= TR-TC=0; P=MR=MC=LRATC). Ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai firmoje gali keistis, o firmų skaičius šakoje nėra pastovus. Konkurencinėje rinkoje firmos gali laisvai įeiti į šaką ir išeiti iš jos (Rastenienė, 2005). Išanalizuosime pelno maksimizavimą ilguoju laikotarpiu. Realybėje, didėjant firmų skaičiui šakoje, vidutinių kaštų kreivės dažniausiai kyla aukštyn, nes didėjanti gamybos veiksnių paklausa didins jų kainą, kartu ir firmos kaštus, tenkančius produkto vienetui. Mažėjant firmų skaičiui šakoje, vidutinių kaštų kreivės leisis žemyn. Ilgalaikė konkurencinė pusiausvyra firmoje ir šakoje būna tuomet, kai visos šakos firmos maksimizuoja pelną ilguoju laikotarpiu ir ekonominis pelnas lygus nuliui. Produkto kainą PE nulemia bendroji šakos pasiūla S1 ir bendroji šakos paklausa D1. Paveiksle matome, jog padidėjo vartotojų paklausa, kreivės poslinkis nuo D1 iki D2. Išauga rinkos kaina iki P1. Kadangi P1>LRATC (kai P1=LRMC), tai firmos gauna ekonominį pelną, kuris skatina naujų firmų įėjimą į šaką. Kadangi daugėja firmų skaičius, didėjanti pasiūla sumažina rinkos kainą. Taigi toks įėjimas į rinką tęsis tol, kol pasiūlos kreivė pasislenka į padėtį S2, o rinkos kaina sumažėja iki pradinės. Dėl konkurencijos firmos negaus ekonominio pelno ir vėl įsigalės ilgalaikė pusiausvyra. Dabar kiekviena firma gamins tokį kiekį kaip ir anksčiau, tačiau šakos gamybos apimtis didesnė, nes dabar firmų padaugėjo nuo 100 iki 120. Gali atsitikti ir priešinga situacija. Nusistovėjusią pusiausvyrą gali sutrikdyti ir sumažėjusi paklausa. Paveiksle tai rodo kreivės poslinkis nuo D1 iki D3. Kadangi kaina nukrinta nuo PE iki P2, kuri yra mažesnė negu LRATC minimumas, tai firmos patiria nuostolių ir dėl šios priežasties išeina iš šakos. Firmoms paliekant šaką pasiūla mažėja. Tai vyksta tol, kol kreivė S1 pasislenka į padėtį S3, o kaina grįžta į pradinį lygį PE. Nuostoliai išnyksta, ilgalaikė pusiausvyra atkurta, tačiau dabar šakoje firmų yra mažiau ir šakos gamybos apimtis 90Q (Snieška, et al., 1997). 6. Šakos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė Ilgojo laikotarpio šakos pasiūlos kreivės forma priklauso nuo to, kiek padidėja šakos rodukcijos pasiūla, padidėjus jos rinkos paklausai. Šakos pasiūlos santykinis pokytis, lyginant su paklausos pokyčiu, priklauso nuo to, kaip keičiasi esančių ir naujai įeinančių į šaką firmų vidutiniai bedrieji kaštai. Dėl šakos produkcijos paklausos padidėjimo firmų ATC dydis gali nepakisti, padidėti ar net sumažėti. Todėl galima išskirti pastoviųjų kaštų, didėjančių aštų ir mažėjančių kaštų grynos konkurencijos šakas. Pirma, tarkime, kad visos šakos firmos, įskaitant ir naujai įėjusias į šaką, pradžioje turi vienodą gamybos technologiją. Antra, gamybos apimtis didėja naudojant daugiau gamybos veiksnių. Trečia, darbo rinka yra konkurencinė, nėra darbo sąjungų, vyriausubė taip pat nereguliuoja firmų veiklos, nė darbo užmokesčio lygio. 6.1. Pastoviųjų kaštų šaka Padidėjus šakos produkcijos paklausai, firmų, įskaitant ir naujai įt šaką atėjusias firmas, vidutinių kaštų dydis nekinta, t.y. išlieka pradinio lygio. Tai gali būti dėl šių priežasčių. Pirma, gamybos veiksnių pasiūla yra absoliučiai elastinga kainoms ir, didėjant jų paklausai, kainos nekinta. Firmų masto ekonomija taip pat pastovi. Antra, didėjant gamybos veiksnių paklausai, jų kainos didėja. Tačiau šią išorinę disekonomiją firmos kompensuoja gaunama vidine masto ekonomija. Abiem atvejais vidutiniai bendrieji kaštai išlieka pradinio lygio, nors firmų gamybos apimtis padidėja. Šakos produkcijos pasiūlai padidėjus tiek pat, kiek padidėja jos paklausa, kaina išlieka ta pati, t.y. P1. 10 paveiksle a dalyje šakos produkcijos pusiausvyros kaina yra P1, ir gamybos apimtis Q1. Tarkime, kad šakos produkcijos paklausa padidėjo nuo D1 iki D2. Dėl to rinkos pusiausvyra pasislinko iš taško A į tašką C. B dalyje firma gamybos apimtį padidina iki q2, kuriai esant MR2=MC. Jei firmų perkamų gamybos veiksnių kainos nepakito arba jų padidėjimą kompensavo vidinė masto ekonomija, tai jų vidutiniai bendrieji kaštai ATC nepakito. Vidutinių bendrųjų kaštų lygis nepakinta. Ekonominis pelnas privilioja firmas į šaką. Dėl to padidėja šakos produkcijos pasiūla. Tarkime, kad pasiūla padidėja tiek pat, kiek ir paklausa. A dalyje rinkos pusiausvyra iš taško C pasislinks į tašką B, o kainos grįš į pradinį P1 lygį. Dalis firmų palieka šaką, o likusios sumažina gamybos apimtį iki q1. Tobulos konkurencijos pastoviųjų kaštų šakoje ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė yra horizontali tiesė, atitinkanti pusiausvyros P1 kainą ir produkcijos ilgojo laikotarpio vidutinių kaštų žemiausią lygį. 10 paveiksle pradinė rinkos pusiausvyra vaizduojama taške A. Padidėjus šakos produkcijos paklausai nuo D1 iki D2, rinkos kaina padidėja iki P2. Šakos firmos padidina gamybą nuo q1 iki q2 (b dalyje). Ekonominis pelnas privilioja naujas firmas įeiti į šaką. Jei šakos pasiūla padidės tiek pat, kiek padidėjo paklausa, tai rinkos kaina grįžta į pradinį P1 lygį. Atitinkamai sumažėja firmų skaičius šakoje, o likusios firmos sumažina gamybos apimtį iki q1, kai MR=MC. 10 paveikslo a dalyje ilgojo laikotarpio šakos pasiūlos kreivė (LRS) yra horizontali (Skominas, et al., 2000). 6.2. Didėjančių kaštų šaka Didėjančių kaštų šaka yra tada, kai didėjant šakos produkcijos paklausai, dalies arba vių gamybos veiksnių kainos didėja. Del to susidaro išorinė disekonomija. Jei jos nekompensuoja vidinė ekonomija, tai firmoms padidinus gamybos apimtį, jų ribiniai bei vidutiniai kaštai padidėja. 11 paveiksle a dalyje pradinė pusiausvyra yra D1 ir S1, kurių susikirtimo taškas A. Padidėjus šakos paklausai iki D2, kainos padidėja iki P2. Firmos padidina gamybos apimtį nuo q1 iki q2. Ekonominis pelnas privilioja ir naujų firmų į šaką. Dėl to padidėja gamybos veiksnių paklausa ir padidėja jų kainos. Padidėja ribiniai kaštai ir jų kreivė pasislenka į kairę, į MC2 padėtį. Vidutiniai kaštai taip pat padidėja nuo LRATC1 iki LRATC2, o gamybos apimtis sumažėja iki q3. Šakos pasiūla padidėja ir jos kreivė pasisilenka į S2 padėtį. Naujas pusiausvyros taškas B determinuoja P3 kainą ir Q3 gamybos apimtį. P3 kaina padengia ilgojo laikotarpio vidutinius bendruosius kaštus esant q3 gamybos apimčiai. Padidėjus paklausai iki D2, pasiūla padidėja mažiau - iki S2. Todėl pusiausvyros kaina padidėja nuo P1 iki P3. Vadinasi, didėjančių kaštų konkurencinės šakos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė yra LRS, kuri juda aukštyn į dešinę ir turi neigiamą nuolydį. 11 paveiksle a dalyje pradinė šakos pusiausvyros padėtis yra taške A. Padidėjus šakos produkcijos paklausai nuo D1 iki D2, ir kainai nuo P1 iki P2, firmos padidina gamybos apimtį nuo q1 iki q2. Be to, į šaką įeina naujos firmos. Padidėjus gamybos veiksnių paklausai, jų kainos pakyla. Todėl padidėja ribiniai kaštai bei vidutiniai kaštai. Firmos gamybos apimtis sumažėja nuo q2 iki q3. Šakos pasiūla padidėja iki S2, o kaina sumažėja iki P3. A ir B pusiausvyros taškus junianti tiesė yra ilgo laikotaprio šakos pasiūlos kreivė LRS (Skominas, et al., 2000). 6.3.Mažėjančių kaštų šaka Staigus šakos produkcijos paklausos padidėjimas sukelia didesnį pasiūlos padidėjimą ir pusiausvyros kainos sumažėjimą. Tokį kainų pokytį sąlygoja firmų gaunama vidinė ir išorinė masto ekonomija. Pirma, firmoms didinant gamybą, kai kurios šakos, parduodančios gamybos veiksnius, gauna masto ekonomiją ir dėl to atpinga kai kurie gamybos veiksniai. Padidinus gamybos apimtį, sumažėja firmų produkcijos transportavimo ir rinkodaros išlaidos. Antra, šakos firmos gauna masto ekonomiją. Todėl laukdamos paklausos padidėjimo, firmos plečia gamybą, į šaką įeina naujos firmos. Staigus šakos produkcijos paklausos padidėjimas iš pradžių padidina pusiausvyros kainą iki P2. Firmos gauna ekonominį pelną ir didina gamybos apimtį. Dėl anksčiau minėtų priežasčių sumažėja jų ribiniai bei vidutiniai kaštai atitinkamai nuo MC1 iki MC2 ir nuo LRATC1 iki LRATC2. Ekonominis pelnas skatina kitus investuotojus ateiti į šaką. Dėl šių priežasčių šakos produkcijos pasiūla padidėja daugiau nei paklausa- iki S2, o pusiausvyros kaina sumažėja iki P3. Ji padengia firmų ilgojo laikotarpio vidutinius kaštus. A ir B pusiausvyros taškus jungianti linija yra mažėjančių kaštų šakos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė, turinti neigiamą nuolydį. 12 paveiksle matyti, jog nelauktai padidėjus šakos produkcijos paklausai, jos kaina padidėja iki P2. Firmos plečia gamybą ir gauna grynąją (išorinę ir vidinę) masto ekonomiją, dėl to sumažėja jų ribiniai ir vidutiniai kaštai. Šis sumažėjimas pav aizduotas paveikslo b dalyje. Į šaką įeina naujų firmų. Dėl to rinkos pasiūla padidėja daugiau nei paklausa ir pusiausvyros kaina sumažėja iki P3. A ir B šakos pusiausvyros taškus jungianti linija yra šakos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė (Skominas, et al., 2000). 7. Gamintojo premija Gamintojo premija yra skirtumas tarp prekės vieneto rinkos kainos ir minimalios kainos, reikalingos šiam papildomam prekės vienetui pagaminti ir pasiūlyti rinkai. Firmos pasiūlos kreivė rodo minimalią kainą, kuri atitinka prekės vieneto pagaminimo ribinius kaštus. Tobulos konkurencijos firma plės savo gamybą tol, kol kaina viršys ribinius kaštus (MC), nes esant pusiausvyrai gamintojas gaus maksimalią premiją, kuri gali būti vadinama ekonomine renta. 13 paveiksle bendrąsias pajamas rodo plotas OP1EQ1, minimalius kaštus – OBCEQ1 , ir tai yra kintamųjų gamybos veiksnių alternatyvieji prekių kaštai kiekiui Q1 pagaminti. Tuomet bendra kiekio Q1 premija yra BCEP1. Tai yra perteklinės pardavėjo pajamos, nes jos viršija kintamųjų gamybos veiksnių alternatyviuosius kaštus. Kuo firmos kintamieji kaštai yra mažesni, tuo žemiau bus kreivė MC, tuo didesnė gamintojo premija, palyginti su didesnius kaštus turinčia firma. Efektyviau dirbantis gamintojas visuomet pasiūlys daugiau prekių už tą, kurio gamyba brangesnė esant nustatytai kainai. Gamintojo premija ir kainų pokytis Kai kaina mažėja, premija mažėja taip pat, ir atvirkščiai. Tarkime, kad vyriausybė nori sumažinti alkoholio vartojimą. Tam išleidžiamas įstatymas, leidžiantis jį vartoti ne nuo 18,o nuo 21 metų. Be to, padidinamos baudos už automobilio vairavimą išgėrus. Tai turėtų sumažinti alkoholio paklausą. Kitiems veiksniams nekintant, sumažėtų ir šio gėrimo kaina. Nukritus rinkos kainai iki P2, gamintojas (individualus) neteks pajamų, kurios parodytos plotuose P1ACP2 ir ABQ2Q1. Norint apskaičiuoti kiek jis neteko premijos, reikia iš pajamų, kurias prarado gamintojas, atimti plotą CB Q2Q1. Skirtumas sudarytų premijos nuostolį P1ABCP2. Plotas CBQ2Q1 yra vertė gamintojo kintamųjų gamybos veiksnių, kuriuos jis panaudojo kitur, bet ne gamindamas alkoholį sumažėjus kainai. Tai rodo išteklių alternatyviuosius kaštus, naudojamus kitoje veikloje. Tarkime, kad įvedamas mokestis tabako gamintojams. Jis lygus 10 ct už kilogramą. Tai bus pastovus dydis, kuris prisidės prie kiekvieno kilogramo, t.y. ribiniai gamybos kaštai išaugs 10 ct. Todėl trumpuoju laikotarpiu sumažės tabako rinkos pasiūla, nes sumažės ir kiekvieno gamintojo pasiūla. Sumažėjus rinkos pasiūlai, kaina didėja nuo P1 iki PG. Sumažėjus pasiūlai ir padidėjus kainai, pusiausvyra pasislenka iki taško E2, kur Q2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!