Tėvų požiūris į pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą

ĮVADAS Temos aktualumas ir naujumas. Šis magistro baigiamasis darbas yra orientuotas į tėvų požiūrį į aktyvią pradinių klasių vaikų fizinę veiklą. Fizinis aktyvumas kasmet mažėja, itin reikšmingas fizinio aktyvumo sumažėjimas nustatytas tarp pradinio amžiaus mokinių, ypatingai mergaičių (remiantis PSO duomenimis). Mokslinėje literatūroje yra nemažai E. Adaškevičienės darbų apie ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ugdymo, fizinio aktyvumo skatinimą švietimo įstaigose, tačiau ypač stokojama tyrimų, kuriuose būtų analizuojama šeimos požiūris į 7-11 metų vaikų sveikatos saugojimo kompetenciją, remiantis fiziniu aktyvumu. Tad darbo aktualumas - nepakankama mokslinė analizė šiuo klausimu. Pasirinkta tema aktuali tuo, kad buvo tiriamos Kauno priemiestinės mokyklos. Nagrinėjama problema. Nemažai atlikta mokslinių tyrimų apie tai, kaip pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą įtakoja fizinė, socialinė aplinka, paties vaiko psichinės, fizinės ir raidos ypatybės, o kokį poveikį daro šeima – tyrimų Lietuvoje atlikta mažai, nes dažniausiai mokslininkai išskiria bendrus fizinio aktyvumo ir sveikatos veiksnius, siedami su ugdymo įstaigomis, neišskirdami ir nekonkretizuodami šeimos, kaip fizinį aktyvumą skatinančios aplinkos. Šią temą daugiau nagrinėjo užsienio šalių mokslininkai (Wagner A, Klein-Platat C, Arveiler D, et al, (2004); Eriksson, Nordqvist, Rasmussen, (2008); Ornelas IJ, Perreira KM, Ayala GX, 2007); Julien B.; Philippe S. (2006) ir kt.). Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama tėvų švietimui fizinio aktyvumo naudos jų vaikams tema. Šiame darbe bus siekiama atskleisti tėvų požiūrį į 7-11 metų mokinių fizinį aktyvumą, išsiaiškinti – ar tėvai turi žinių apie fizinio aktyvumo svarbą. Tėvų turimas žinias apie fizinį aktyvumą susieti su jų vaikų fiziniu aktyvumu. Metodologinė nuostata. Rašant šį darbą, buvo remtasi konstruktyvizmo teorija, kuri aiškina, kaip žmonės mokosi. Konstruojame supratimą ir žinias apie pasaulį remdamiesi įgytąja patirtimi ir ją reflektuodami (Jurašaitė – Harbison, 2008). Mokymasis priklauso nuo daugybės įvairiausių veiksnių. Konstruktyvizmo požiūriu, lemiamos reikšmės mokymuisi turi ne tik mokinio išankstinės nuomonės ir ankstesnė patirtis, bet ir informacijos ir žinių pobūdis bei aplinka, kurioje mokomasi. Vaikai žinias apie fizinį aktyvumą perima iš supančios aplinkos, pvz. iš tėvų. Stebėdamas tėvų elgesį, praktinę veiklą, vaikas perima šeimos patirtį, gyvenimo vertybes. (Adaškevičienė, 1999). Štai kodėl, konstruktyvistiniu požiūriu, svarbiausias tėvų (mokytojo) vaidmuo yra organizuoti aplinką taip, kad vaikas (mokinys) mokydamasis galėtų įsigilinti į savo ankstesnes žinias ir patirtį, aktyviai apdorotų žinias ir susietų naują informaciją su autentišku ir prasmingu kontekstu. Taigi mokymasis yra informacijos sisteminimas, cikliškas aiškinimasis, ką pats vaikas turi padaryti. 9 Vadinasi, tai, ko išmokstame, priklauso iš esmės nuo aplinkos, kurioje mokomasi, informacijos pobūdžio ir mokinio ankstesnių žinių. Ryšys tarp mokinio turimų žinių ir naujos informacijos yra veiksnys, kuris mokymąsi padaro, mokinio akimis, prasmingą. Tyrimo objektas – vaikų fizinis aktyvumas. Tyrimo tikslas: atskleisti tėvų požiūrį į 7-11 metų vaikų fizinį aktyvumą. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti teorinę literatūros analizę apie fizinio aktyvumo naudą, tėvų požiūrį į vaikų fizinį aktyvumą. 2. Nustatyti 7-11 metų vaikų fizinį aktyvumą per dieną po pamokų. 3. Įvertinti tėvų žinias apie fizinio aktyvumo naudą 7-11 metų mokiniams. 4. Atskleisti, ar tėvai skatina savo vaikus būti fiziškai aktyvesniais. Tyrimo hipotezė (H1) – kuo tėvų išsilavinimas aukštesnis, tuo jų vaikai dažniau lanko sporto būrelius po pamokų. Tyrimo hipotezė (H2) – skirtingo išsilavinimo tėvų nuomonė apie fizinio aktyvumo naudą skiriasi. Raktiniai žodžiai: Požiūris – mūsų darbe bus traktuojamas, kaip tėvų turimos žinios, nusistatymas apie vaikų fizinį aktyvumą. Požiūris, tai yra įgytas, išmoktas polinkis palankiai arba nepalankiai reaguoti į objektą. Fizinis aktyvumas (1) - bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų (Stonkus, 2002). Fizinis aktyvumas(2)- tai griaučių, raumenų sukelti sąmoningi judesiai, kuriuos atliekant energijos suvartojama daugiau, palyginus su ramybės būsena. Žmogaus fizinis aktyvumas reiškiasi aktyviai poilsiaujant, sportuojant, mankštinantis, dirbant, atliekant namų ruošos darbus ar kitoje veikloje, susijusioje su energijos suvartojimu (Kuklys, V., Blauzdys, V. (2000). Mūsų darbe fizinis aktyvumas bus traktuojamas kaip aktyvi mokinių popamokinė veikla (sporto būreliai), būvimas gryname ore, keliavimas į mokyklą pėsčiomis, aktyvus šeimos laisvalaikio praleidimas. Šeima – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. (LRS). (Šiame darbe šeimos struktūra yra traktuojama, kaip “susituokę, išsituokę, gyvena nesusituokę”). 10 Žinios – tai turima ir suprasta informacija apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, idėjas, sąvokas. Tai - žmogaus žinojimo visuma, besiremianti asmenine patirtimi ir mąstymu. (https://lt.wikipedia.org/wiki/Informacija). Tyrimo metodika: 1. Mokslinės literatūros analizė, analizuoti literatūros šaltiniai: disertacijos, monografijos, moksliniai žurnalai, magistriniai darbai, knygos. 2. Anketinė apklausa. Anketa sudaryta paties darbo autoriaus, remiantis įvairiomis metodinėmis rekomendacijomis: E. Adaškevičienės knyga “Vaikų fizinės sveikatos ir kūno kultūros ugdymas” (2004); PSO duomenimis 11 1. TĖVŲ POŽIŪRIS Į PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ FIZINĮ AKTYVUMĄ Šioje magistro studijų baigiamojo darbo dalyje pristatoma atlikta teorinė mokslinės literatūros analizė, kurioje siekiama atskleisti, kokį požiūrį turi tėvai į 7-11 metų vaikų fizinį aktyvumą. Analizuojama fizinio aktyvumo poveikio nauda vaiko organizmui. Fizinio aktyvumo naudą, prasmę supranta daugiau pedagogai, ypatingai kūno kultūros mokytojai, tą jie ir skiepija savo mokiniams, kadangi turi pakankamai žinių apie fizinio aktyvumo naudą. Tačiau dauguma tėvų tiek žinių neturi, vieni daugiau, kiti mažiau supranta fizinės veiklos reikšmę, kuri veikia ne tik jų vaikų sveikatą, bet ir asmens vertybines orientacijas asmenybės savybių ugdymui. Net ir tarpukario filosofas Šalkauskis (1994) pabrėžė, kad fiziškai silpni žmonės sunkiau suformuoja tvirtą charakterį ir stiprią valią. Išugdyti sveiką, stiprų, gerai fiziškai išsivysčiusį vaiką yra ne tik pedagogų, bet ir tėvų pareiga. 1.1. Pradinių klasių mokinių (7-11 metų) fizinis aktyvumas Sporto mokslo atstovai ir medicinos darbuotojai XX a. antrojoje pusėje fizinio aktyvumo klausimus tyrinėjo itin daug. Reikia pažymėti, kad apie fizinį aktyvumą, kaip apie sveikos gyvensenos komponentą, rašė beveik visi Lietuvos sporto mokslo atstovai. Fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su sveikata (Adaškevičienė, 2004), nes jis daro įtaką žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemai, kvėpavimo, endokrininei ir griaučių raumenų sistemai, psichinei sveikatai, bei antsvoriui ir nutukimui. Pasak Adaškevičienės, - vaikystėje, ypač ikimokykliniame amžiuje, labai svarbu lavinti vaikų judesių koordinaciją, nes mažųjų judesiai yra netikslūs, nekoordinuoti. Ikimokyklinukų ir pradinukų, ypač pirmaklasių, dar nepakankamai gerai išsivystę atramos – judėjimo aparatas, raumenų pojūčiai, klausos ir regos organai. Tokio amžiaus vaikai dar prastai suvokia kūno ir atskirų jo dalių padėtį erdvėje, netiksliai diferencijuoja judesius pagal jėgos ir laiko parametrus. Jie dar nesugeba teisingai įvertinti, įsiminti atskirų judesio elementų, todėl dažnai orientuojasi į subjektyvų judesio etaloną. (Adaškevičienė, 1994). 7-11 metų vaikams susidaro fizinio aktyvumo įgūdžiai visam gyvenimui (Armonienė, 2007). Nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia jų augimą. Lengvai su vaikais bendraujantys tėvai gali prisidėti prie jų sveikatos ir gerovės, tačiau vaikui augant bendrauti darosi vis sudėtingiau, o skurdžiau gyvenančiose šeimose - bendrauti imama mažiau (http://ec.europa.eu/health/highlights/2012/news_20120622_hbsc_lt.htm ). 12 Vaiko sveikatą stiprina fizinis aktyvumas, racionali mityba, grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių neturėjimas ir kt. (Adaškevičienė, 1999). O fizinis aktyvumas – vienas iš daugelio sveikatą stiprinančių ir palaikančių veiksnių (Zumeras; Gurskas, 2012). Moksliniais tyrimais nustatytas tiesioginis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir fizinės sveikatos, todėl fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo lygio didinimas lemia geresnę fizinę sveikatą. (Darren E. R. ir kt., 2006). Labai svarbu yra išmanyti vaiko raidos ypatumus pagal jų amžių, biologinį išsivystymą ir atitinkamai parinkti pratimus bei veiklą atitinkančius fizinius poreikius. Tą labai gerai turėtų suprasti tėvai, auginantys pradinių klasių mokinius, kadangi šiuo intensyviu gyvenimo periodu daugėja tėvų, kurie labai apkrauna savo vaikus įvairiais sporto būreliais, vien dėl to, kad jų vaikai būtų kuo daugiau užimti per dieną. Klausimas - ar tai nekenkia 7-10 metų vaikui? Stonkus (2002) rašo, kad fizinis aktyvumas tai “bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų.” Pagal Zaborskį ir kt. (2011) “fizinis aktyvumas laikomas viena iš pagrindinių individo fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų. Žmogus sukurtas judėti ir judėjimas turi labai didelę reikšmę. Fizinio aktyvumo reikšmė neabejotinai didelė vaikystėje, bei paauglystėje. Fizinis aktyvumas – tai bet kokie kūno judesiai, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai. Kad raumenys galėtų susitraukti ir atlikti tam tikrą darbą, reikalinga energija ir deguonis. Fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių organizmo energijos sunaudojimo veiksnių ir todėl yra svarbus organizmo energijos balansui palaikyti. Tai nėra kažkas, ko žmogus negali atlikti. Juk nereikia priverstinai bėgti maratono ar valandų valandas plušėti sporto salėje. Atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, vaikai fiziškai aktyvūs turi būti – ne mažiau 60 min. per dieną, didesnę dalį savaitės dienų, o geriausiai - kasdien. Fizinis aktyvumas užtikrina sveiką augimą ir vystymąsi, gerą savijautą, nervų sistemos veiklą, ko pasekoje gerėja mokymosi rezultatai (http://www.zarasupspc.lt/index.php/fizinis- aktyvumas). Tačiau nereikia pamiršti, jog fizinis aktyvumas neturėtų būti visiems vaikams vienodas. Toks pats fizinis aktyvumas vienam gali būti sveikas, kitam – per sunkus arba per lengvas. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus fizinės būklės ir siekiamų tikslų. (Skurvydas ir kt., 2006). Fizinis aktyvumas gali reikštis penkiose žmogaus gyvenimo srityse: laisvalaikio, profesinėje (vaikams - tai mokykla), namų ruošos, mobilumo (transporto) ir sporto. Įvairių fizinio aktyvumo rūšių panaudojimas asmens gyvenime yra būtinas gerai sveikatai pasiekti ir palaikyti. fizinio krūvio rūšis arba veiklos pobūdis (pvz., greitas ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, irstymasis valtimi, šuoliukai su šokdyne, aerobika ar pramoginiai šokiai, šienavimas su elektrine šienapjove, 13 bėgiojimas ristele, krepšinis ar futbolas ir t. t.). Mankštinantis svarbu ir poilsio tarp fizinio krūvio intervalų trukmė bei paties poilsio pobūdis. Poilsis būtinas, kad raumenyse atsinaujintų energetinės medžiagos ir pasišalintų jų skilimo produktai. Būtina pabrėžti, kad fizinė veikla turi būti reguliari. (http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Mityba_ir_fizinis_aktyvumas/Literatura/Lankstinukas %20-%20fizinis%20aktyvumas.PDF ). Intensyvus ir neintensyvus fizinis krūvis. Vidutinio intensyvumo fizinis krūvis kiekvienam (individualiai, priklausomai nuo fizinės būklės) padidina širdies susitraukimų dažnį, prakaitavimą, suaktyvina kraujotaką, priverčia aktyviau dirbti kvėpavimo sistemą, pagreitina medžiagų bei energijos apykaitą. Didelio intensyvumo fizinis aktyvumas, kada vaikas dirba iki intensyvaus prakaitavimo, pulsas padažnėja daugiau nei du kartus nuo pradinio lygio, kvėpuojama ir per nosį ir kartais per burną (stipriai uždusęs), oda ryškiai raudona. Tokia veikla paprastai susijusi su sportu ar sunkiu fiziniu darbu, kaip antai greitas važiavimas dviračiu, greitas plaukimas, vidutinių ar ilgų distancijų bėgimas laikui ir pan. (Barbara, E Ainsworth et al., 2000). Fizinis aktyvumas vertinamas pagal tokius kriterijus: kūno kultūrai skiriamas laikas, įskaitant kūno kultūros pamokas mokykloje. Armonienė (2007) nustatė, kad mokinių fizinis aktyvumas priklauso nuo mokymo(si) proceso organizavimo bendrojo lavinimo mokykloje; kūno kultūrai skiriamas laikas įskaitant kūno kultūros užsiėmimus ne pamokų metu (neformalus ugdymas – sporto būreliai, kūno kultūros įpročiai laisvalaikiu); veiklos prioritetai poilsio metu – fiziškai aktyvi veikla (pasivaikščiojimai, žaidimai, mankšta ir kt.). Fiziškai pasyvi veikla - kompiuteriniai žaidimai, televizijos žiūrėjimas, kinas, teatras ir pan. Fizinis aktyvumas priklauso nuo fizinio pajėgumo, kuris gerina gyvenimo kokybę, stipriną sveikatą. Fizinis pajėgumas – tokia būklė, kai žmogus, normaliai dirbdamas, nepavargsta, išlieka energingas ir gerai jaučiasi. Fizinis pajėgumas gerina širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą, stipriną plaučių funkciją, kaulus, gali padėti stresinėmis situacijomis, pagerinti išvaizdą, mokymosi pažangumą, stiprina miegą, padeda greičiau atsigauti po ligos, lėtina senėjimą, stiprina savigarbą, pasitikėjimą savimi. “Kad taptum fiziškai pajėgus, turi būti fiziškai aktyvus.” (Skurvydas, Stonkus ir kt., 2006, 82 psl.). Apibendrinant, galima teigti, jog visa veikla yra fizinė, pvz. ėjimas, namų ruošos darbai, mankštinimasis. Fizinė veikla gali pareikalauti labai mažų arba labai didelių pastangų. Tad fizinis aktyvumas yra toks judėjimas, kai energijos išeikvojimas daug didesnis, nei ramiai sėdint ar gulint. Ramiai sėdintis ar gulintis žmogus yra fiziškai pasyvus. Dažniausiai pradinių klasių mokinių fizinis aktyvumas pasireiškia laisvalaikiu sportuojant, žaidžiant judrius žaidimus, bėgiojant ir pan. Kuo daugiau energijos suvartojama, tuo fizinis aktyvumas yra didesnis, o kuo mažiau – tuo mažesnis. Fizinis aktyvumas gali būti mažas, vidutinis, didelis ir labai didelis. (Skurvydas, Stonkus ir kt., 2006). 14 1.2. Fizinio aktyvumo samprata ir nauda 7-11 metų vaikui Apie fizinės veiklos naudą daug rašė Adaškevičienė (2004) – “palankios sąlygos aktyviai fizinei veiklai ir kryptingas, sistemingas ir planingas fizinio aktyvumo ugdymas nuo mažens padeda išvengti hipokinezės ir sveikatą žalojančių jos padarinių, skatina vaikų augimą ir brendimą.” Atlikti mokslininkės tyrimai atskleidžia ne tik judėjimo stokos įtaką fizinei, emocinei ir pažintinei veiklai, bet ir asmenybės raidai. Autorė teigia, jog tėvai turi tapti savo vaikams pavyzdžiu, patarėju, kurie padėtų vaikams suprasti sveikatos stiprinimo fiziniais pratimais esmę. Tačiau, tam, kad tėvai įskiepytų vaikams teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą ir gerą sveikatą, visų pirma jie patys turi turėti nemažą žinių bagažą apie elementariausius fizinius pratimus, suvoktų fizinės veiklos naudą ir prasmę, galiausiai patys turėtų aktyviai leisti laisvalaikį. Tėvai turbūt gerai supranta, kad sportuoti yra sveika ir labai naudinga. O būti fiziškai aktyviam reikia tik didelio noro ir tam padaryti yra daugybė būdų. Tai yra ėjimas namo pėsčiomis į mokyklą, namuose įvairūs namų ruošos darbai, laisvalaikiu - sportas, rekreacinė veikla. Dažnam vaikui kiltų klausimas – „dėl ko turiu sportuoti, kas man iš to?“ Jei tėvai nesugeba atsakyti į šiuos klausimus, tai kaip pats vaikas supras ir žinos teikiamą sporto naudą. Nepakanka vien mokyklos kūno kultūros mokytojų teikiamų žinių apie sveiką gyvenseną. Sveikos gyvensenos vertybes nuo mažumės savo vaikams turėtų skiepyti pirmiausiai tėvai, o vėliau ir pedagogai. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus sveikatą yra sportinis aktyvumas, sveika mityba, aplinkos sąlygos (Baublienė, 2001). Sveikos gyvensenos ypatumai formuojami jau nuo pat vaikystės, įgyja didesnę svarbą vėlesniame vaiko augime – paauglystėje. Autorė mini, jog „sveikata – tai ilgo ir laimingo gyvenimo pamatas“. Įgyti sveikos gyvensenos įgūdžių labai svarbu dar mokykloje, nes mokykliniame amžiuje formuojasi žmogaus vertybių sistema ir šiuo laikotarpiu įgyti įgūdžiai išlieka visam gyvenimui. „Šiuo laikotarpiu ieškoma gyvenimo prasmės, savarankiškai vertinami doroviniai, politiniai, estetiniai idealai, susidaroma vertybių sistema. Jauna asmenybė būtinai turi pereiti vertybių išsiaiškinimo ir formavimo etapą“ (Baublienė, 2003). Suprantama, vien kūno kultūros pamokų neužtenka vaikų judėjimo poreikiams tenkinti. Labai svarbu, kad vaikai mankštintųsi, žaistų judrius žaidimus, bėgiotų ar kitaip judėtų po pamokų, savaitgaliais, per atostogas, lankytų sporto būrelius mokyklose ar treniruotųsi sporto mokyklose. Manoma, kad fiziškai aktyvūs vaikai tampa fiziškai aktyviais suaugusiaisiais. Kanados mokslininkai, atlikę longitudinius septynerių metų, vėliau tų pačių šešiolikmečių paauglių ir dvidešimt penkerių metų suaugusiųjų tyrimus, nustatė, kad pagrindiniai suaugusiųjų motyvai buvo vaikystėje ir paauglystėje patirtos teigiamos emocijos užsiimant fizine veikla, mokytojų, tėvų ir draugų skatinimas, fiziškai aktyvūs draugai, sėkmė sporte (Telama, Yang, Laakso, Viikari, 1999). 15 Sportuoti ypatingai svarbu besimokančiam moksleiviui, kadangi jis didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdamas pasilenkęs prie rašomojo stalo, kvėpuoja negiliai. „Yra nustatyta, jog fizinis aktyvumas prailgina gyvenimą. Aktyvų fizinį gyvenimą gyvenantys žmonės yra sveikesni, darbingesni, gražesni ir geresnės nuotaikos. Sportuojant, dirbant įvairius darbus į raumenis ir kitas ląsteles patenka daugiau kraujo, pernešančio deguonį ir kitas medžiagas. Organizmo ląstelės gauna daugiau energijos iš maisto medžiagų ir gali geriau atlikti savo veiklą. Reguliarūs fiziniai pratimai ir mankšta gerina bendrą organizmo būklę, stiprina širdį, raumenis ir kitus organizmo vidaus organus, didina atsparumą ligoms. Sportuodami keičiame savo kūno formas. Ypač gerų rezultatų galima pasiekti derinant aktyvumą ir su subalansuota mityba...“ (Blair ir kt., 1992). Kaip teigia autoriai, mankštinantis didėja jėga, ištvermė, gerėja koordinacija. Dėl mažo fizinio aktyvumo ir nutukimo netgi vaikams gali išsivystiti hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis), antro tipo diabetas, koroninė širdies liga (vainikinių arterijų aterosklerozė), insultas ( išsiliejimas į smegenis), tulžies pūslės bei kitos ligos. Pakankamas fizinis aktyvumas padeda išvengti nutukimo, reguliuoja virškinimą taip pat ramina nervų sistemą, padeda įveikti stresą, depresiją. Teigiama, kad patirtas fizinis aktyvumas vaikystėje ir paauglystėje teigiamai veikia sveikatą suaugus (Blair ir kt., 1992). Su kvėpavimo sistema glaudžiai susijęs ir kraujotakos organų funkcionavimas. Šie organai dalyvauja medžiagų, energijos ir dujų apykaitos procesuose. Širdis ir kraujagyslės vystosi netolygiai. Labiausiai širdis žmogui padidėja pirmaisiais - antraisiais ir tryliktaisiais - keturioliktaisiais gyvenimo metais. Urbelytės (2006) teigimu, aktyviems medžiagų apykaitos procesams palaikyti reikia daugiau funkcionuojančio kraujo. Fizinės veiklos nauda pagal Adaškevičienę (2004): •stiprina ir palaiko sveikatą; • skatina virškinimo organų funkciją; • gerina kepenų ir kasos veiklą: padeda audiniams geriau pasisavinti maisto medžiagas; • intensyvina asimiliacijos bei disimiliacijos procesus; • stimuliuoja organizmo kraujotaką, kvėpavimą, raumenų, raiščių ir kaulų sistemos vystymąsi; • tonizuoja nervų sistemą (tobulina jaudinimo slopinimo, pusiausvyros paslankumo procesus); • stimuliuoja organizmo augimą; • stimuliuoja normalų vaikų fizinį ir psichinį vystymąsi; • skatina vaikų motorikos ir psichomotorikos vystymąsi; • gerina fizinį ir protinį darbingumą, funkcinį pajėgumą; • stiprina raumenų sistemą ir kartu ugdo taisyklingą laikyseną; • ugdo fizines ypatybes (greitumą, vikrumą, ištvermę, jėgą, judesių koordinaciją ir kt.); 16 • formuoja judėjimo įgūdžius; • stiprina pėdos raumenis ir padeda išvengti plokščiapadystės; • padeda formuotis aktyviai gyvenimo pozicijai; • ugdo individo aktyvumą, teigiamą požiūrį į savo kūno kultūrą ir sveikatą; • padeda išvengti psichologinių stresų, suteikia žvalią, gerą nuotaiką, • daro žmogaus kūną ne tik stiprų, bet ir gražų; • plėtoja vaikų psichines galias: vaizduotę, atmintį, intelektą, emocijas, mąstymą ir kt.; • ugdo valinguosius charakterio bruožus: valią, atkaklumą drąsą. Fizinio aktyvumo naudą Skurvydas, Stonkus ir kt. (2006) skirsto į tris grupes:  Fizinė savijauta (gerina kūno išvaizdą, laikyseną, raumenų veiklą; stiprina kaulus, mažina ligų riziką, didina gyvenimo kokybę; lavina jėgą, ištvermę, lankstumą ir visapusišką fizinį pajėgumą).  Psichinė savijauta (skatina gyvenimo siekius; padeda įveikti stresą, įtampą, žadina gyvenimo džiaugsmą; didina savigarbą ir pasitikėjimą savimi).  Socialinė savijauta (padeda bendrauti su aplinkiniais, dirbti komandoje; padeda užmegzti naujas pažintis, įsigyti naujų draugų; gerina įvaizdį ir padeda įgyvendinti asmeninius siekius). Yra pakankamai įrodymų, kad fizinis aktyvumas yra svarbus psichinei savijautai ir savivertei, o fizinis pasyvumas ir nutukimas neigiamai veikia socialinę adaptaciją, mažina savivertę ir didina rizikingos elgsenos pavojų. Sportiški vaikai su aukštesniais fizinės veiklos rezultatais (didesnio fizinio pajėgumo ar gaunantys vidutinio ar aukšto intensyvumo fizinį krūvį) bus labiau išlavinę pažintines funkcijas ir jiems geriau seksis moksle (Zumeras; Gurskas, 2012). Tačiau, kaip teigia prancūzų mokslininkai, sportas - turi būti malonumo šaltinis. Vaikas niekada neturi būti verčiamas sportuoti. (https://translate.google.lt/translate?hl=lt&sl=fr&u=https://www.axaprevention.fr/sante-bien- etre/activite-physique/sport-enfant&prev=search). Apibendrinant, galima teigti, jog fizinio aktyvumo patirtis jaunystėje yra būtina sveiko gyvenimo būdo dalis, ji padeda sukurti pagrindus sveikam ir produktyviam gyvenimui ateityje. Reguliari fizinė veikla gali skatinti kaulų ir raumenų augimą, padėti sukurti tinkamą laikyseną, lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą, teigiamai veikti kvėpavimo sistemą, virškinimo sistemos darbą. Be to, geresnė sveikata ir grūdinimasis didina pasitikėjimą savimi bei gerina savigarbą. Mokykla, namai, tėvai ir bendruomenė yra puikūs „įrankiai“, padedantys vaikams koreguoti kasdienio gyvenimo įpročius, ugdant sveikos gyvensenos pagrindus ir didinant fizinį aktyvumą. Šeima ir namai vaikui yra pati svarbiausia vieta, kur galima 17 išmokti tinkamai maitintis, aktyviai ilsėtis ir įvaldyti įvairias fizinės veiklos rūšis (Zumeras, Gurskas, 2012). Tačiau tam reikia skirti daug laiko ir dėmesio, nes fizinė veikla turi patraukti vaiko dėmesį be prievartos. Kuo intensyviau ir daugiau jis sportuoja, tuo daugiau savarankiškumo ir laisvės reikia jam suteikti, o fizinis aktyvumas turi būti kasdieninės dienotvarkės dalis. 1.3. Tėvų požiūrio į vaikų fizinį aktyvumą lemiantys veiksniai Pradinių klasių mokinių fiziniam aktyvumui turi įtakos keletas faktorių – tai yra jų asmeninės psichinės, fizinės ir raidos ypatybės, fizinė ir socialinė aplinka ir šeima (artimųjų) įtaka. Tėvų požiūrį į fizinį aktyvumą lemia keletas veiksnių. Tai ir pačio vaiko noras sportuoti, tėvų sudominimas vaikus aktyvia fizine veikla po pamokų, tiek pačių tėvų fizinis aktyvumas, jų turimos žinios apie fizinį aktyvumą. Tiek pedagogams, tiek visuomenės sveikatos specialistams būtina surasti individualių priemonių, kaip dažniau pozityviai bendrauti su šeimos nariais, ypač tėvais, kad per juos formuotų vaikų nuomonę ir nuostatų pasikeitimus. Taip pat svarbu organizuoti bendrą vaikų ir šeimų veiklą – žygius, renginius mokykloje arba net bandyti sudaryti sąlygas bendram sportavimui po tėvų darbo (pvz. vakare mokyklos sporto salėje). (Zumeras, R. ir Gurskas, V., 2012). Petrevičiūtė, R., (2013) taip pat sutinka, kad vaikas, augdamas šeimoje, perima tėvų gyvenimo būdą, požiūrį, tradicijas. Tačiau ne kiekvienoje šeimoje vaikas įgyja pakankamai žinių apie sveikatą, išmoksta ją saugoti, tausoti ir stiprinti. Todėl šeimai padeda ikimokyklinė įstaiga. Šeima – svarbiausia tautos ląstelė, kurioje dedami doros ir sveikatos pamatai, formuojama pasaulėžiūra, charakteris. Stebėdamas tėvų elgesį, praktinę veiklą, vaikas perima šeimos patirtį, gyvenimo vertybes. (Adaškevičienė, 1999). Neabejotina, kad ugdant vaiko sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo įgūdžius bei įpročius šeimos įtaka yra pati svarbiausia. Nors A. Džiuvė (2013) teigia, kad tik nuo pedagogo priklauso ar jis sugebės mokinį įkvėpti sportuoti. Vaikų požiūris į sveikatą priklauso nuo tėvų mokėjimų ir įgūdžių rūpintis savo sveikata, ją palaikyti ir stiprinti. Kuo didesnis tėvų supratimas ir rūpestis savo sveikata ir fizine būkle, tuo ir jų vaikų požiūris į sveikatą ir kūno kultūrą bus pozityvesnis ir palankesnis. Mažo fizinio aktyvumo ir nutukimo priežasčių gali būti tiesiog žalingo persivalgymo ir pasyvios gyvensenos pasirinkimas, kai panašiai elgiasi kiti šeimos nariai ir taip formuoja neigiamas vaikų nuostatas ir motyvacijas. Todėl būtina šviesti tėvus, plėsti jų supratimą apie sveikatos saugojimą ir stiprinimą, aktyvaus judėjimo naudą, pakeisti arba sudaryti palankų požiūrį į vaikų sveikatą. Adaškevičienė (1999) tėvų švietimui sveikatos palaikymo ir stiprinimo klausimais siūlo naudoti šiuos ugdymo įstaigos bendradarbiavimo su šeima metodus: susirinkimai, individualūs pokalbiai, atvirų veiklų stebėjimai, bendros tėvų ir vaikų šventės, sporto pramogos, bendros išvykos 18 į gamtą, ekskursijos, sveikatos valandėlių stebėjimas ir dalyvavimas, sveiko maisto vakaronės, konsultacijos, pokalbiai. Ugdant teigiamą pradinukų požiūrį į fizinį aktyvumą, svarbiausias tikslas yra jį įdiegti į sveikos gyvensenos rėžimą nuo pat vaikystės, paversti ją priemone ne tik fizinei būklei gerinti, bet ir dvasingumui, kūrybinei veiklai, valiai ugdyti. Tai ypač svarbu, nes jau ankstyvojoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos ir elgsenos veiksniai – antsvoris, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrinka kai kurių medžiagų apykaita; vaikai pradeda vartoti alkoholį, rūkyti, neracionaliai maitintis, tampa fiziškai pasyvūs. Todėl per visą vaiko ikimokyklinį ir mokyklinį amžių didžiausia atsakomybė tenka jo artimiausiems žmonėms – tėvams ir pedagogams, nuo kurių požiūrio į kūno kultūrą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių lygio šiais klausimais labai priklauso vaikų sveikata ir fizinis aktyvumas. Deja, šiandien tėvai, kurie tūrėtų rodyti pavyzdį augančiai kartai, dėl savo fizinio pasyvumo ar abejingumo vaikų kūno kultūrai neskatina jų pomėgio fiziškai lavintis. Todėl dažnai laisvalaikiu mokiniai užsiima kita jiems patrauklesne ir reikalingesne, bet pasyvesne veikla. (Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris, 2001). “Liūdniausia, kad šiuo atžvilgiu pažangesnių vaikų polinkių ignoravimas šeimoje veikia juos neigiamai – destruktyviai.” (Muliarčikas ir kt., 2007). Autoriai apgailestauja, kad nepamąstoma apie savo ir savo vaikų netolimą ateitį – jų fizinės sveikatos būklę – ir nesiimama paprastų, bet veiksmingų priemonių jai gerinti. “Mes dažnai mąstome apie blogą savo fizinės sveikatos, fizinio pajėgumo būklę, bet akivaizdus faktas, kad jai pagerinti dedame mažai asmeninių pastangų”. (Muliarčikas ir kt., 2007). Jankauskienės (2008) manymu, teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą žmogus taip pat turi susiformuoti dar vaikystėje. Tam didelę įtaką daro šeima, tik vėliau įsitraukia mokykla ir mokinį supanti aplinka (Černiavskaja, J., 2014). “Pati didžiausia atsakomybė tenka jų artimiems žmonėms – tėvams ir pedagogams”, teigia Zumeras, R. ir Gurskas, V.,( 2012). Nuo jų požiūrio į fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių šiais klausimais lygio labai priklauso vaikų sveikata, jų fizinis aktyvumas. Deja, šiuolaikiniai tėvai ir mokytojai, kurie turėtų rodyti pavyzdį, dėl savo fizinio pasyvumo, didelio užimtumo, nesusigaudymo ar abejingumo vaikų fiziniam aktyvumui neskatina, o kartais net slopina jų pomėgį fiziškai lavintis. (Zumeras, R. ir Gurskas, V., 2012). Tėvai turėtų skatinti savo vaikus aktyviau leisti savo laisvalaikį, aiškindami, jog fizinė aktyvi veikla – tai yra malonumas, kuris suteikia pasitenkinimą savimi. Tėvai turėtų nuolat fiziškai ir emociškai be prievartos skatinti vaikus, nuolat juos palaikyti, netgi dalyvauti kartu vaiko varžybose – kaip palaikymo komanda. Leisti vaikams pasirinkti, jam tinkamą ir mėgiamą sporto šaką, o ne per prievartą jį vesti į tuos sporto būrelius, kurių galbūt net nenori ir nemėgsta. Lietuvių mokslininkai teigia, kad tėvai turėtų į vaikus žiūrėti liberaliau, nes šiuolaikiniai mokiniai mėgsta laisvę ir įvairovę. Šarkauskienė, Lukoševičius, (2012) ištyrė, jog sporto būrelyje mokiniai pageidauja įvairiapusiškos veiklos: „Viename krepšinis, tenisas, tinklinis, plaukimas“; 19 „Žaistume įvairius žaidimus: krepšinį, kvadratą, futbolą“. Labiausiai mokiniams yra patrauklūs sportiniai ir judrieji žaidimai: dažniausiai vaikų buvo įvardytas noras žaisti kvadratą. Tarp pageidaujamų veiklų mokiniai nurodė labai platų sporto šakų spektrą: jie norėtų užsiiminėti kovų menais, mokytis plaukti, važinėtis dviračiu, riedlente, žaisti tinklinį, kvadratą ir kitus žaidimus, bėgioti. Kai kurie mokiniai nepaminėjo konkrečios veiklos, bet pageidavo, kad ji būtų įdomi ir naudinga: „Turėtų būti daug žaidimų, kurie patiktų visiems lankantiems tą būrelį“; „Žaistume įvairius žaidimus“; „Daug judėtume, žaistume ir visi būtume stiprūs“; „Kad būtų sveika, naudinga, smagu“. Pageidaujama, kad būtų atsižvelgta ir į mokinių norus: „Visi nuspręstume, kaip sportuoti: ar rinktumėmės krepšinį, ar kitą žaidimą“.” Šie atlikti tyrimai rodo, kad dauguma tokio amžiaus vaikų nemėgsta monotoniškų treniruočių, sunkaus darbo, jie mieliau pasirinktų tokias sporto treniruotes, kuriose galėtų laviruoti, mainyti įvairias sporto šakas - tai jiems nenusibostų. E. Adaškevičienė (1999) teigia, jog „auklėjimo stiliai turi didelės įtakos vaikų charakterio bruožų formavimuisi, sveikatai, fiziniam aktyvumui

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!