Tėvo paveikslas literatūroje. Rašinys

Tėvo paveikslas literatūroje

„ <...> tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo.“ – yra sakęs rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tėvo vaizdinį atskleidė ir rašytojai literatūroje. Jurgis Savickis, XX a. pirmosios pusės rašytojas modernistas, novelėje ,,Kova“ vaizdavo ydingo tėvo, lengvai pasiduodančio pagundoms, o Francas Kafka, XX a. pirmosios pusės žydų kilmės vokiškai rašęs austrų rašytojas egzistencialistas, novelėje ,,Metamorfozė‘‘ - sukto ir valdingo tėvo paveikslą.

Visų pirma, Jurgis Savickis, XX a. pirmosios pusės rašytojas modernistas, prozos atnaujintojas (ironijos meistras), kūryboje išreiškęs miesto žmogaus (pirmasis lietuvių literatūroje įvedė miesto erdvę, menininkus ir aristokratus, miestas vaizduojamas ne kaip nuopuolių vieta, bet kaip kultūros šaknys), intelektualo ir esteto jauseną ir pasaulėžiūrą, teatralas (draugų tarpusavy vadintas Karaliumi Jurgiu), publicistas, diplomatas (aristokratiškos prigimties, kosmopolitas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, mokėjęs daug kalbų, poliglotas), novelėje ,,Kova“ vaizdavo ydingo tėvo, lengvai pasiduodančio pagundoms (svarbiausia J. Savickio kūrybos tematika - meno ir grožio aukštinimas, žmogaus vienatvė ir susvetimėjimo jausena bei gąsdinanti žmogiškoji prigimtis), paveikslą. Novelės centre (neišsipildžiusi svajonė tapti dailininku padarė įtaką J. Savickio kūrybai- jo novelės tapybiškos) – sodietis, ūkininkas, nerūpestingas ir neatsakingas tėvas (,,Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama.“), turintis polinkį išgerti (J. Savickio žmogus - be aukštų dvasinių tikslų), smuklių palašautojas (,,Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas girtuoklėlis.“). Kurdamas meninį veikėjo paveikslą rašytojas(šeimoje buvo puoselėjamos bajoriškos tradicijos, namuose kalbėjo lenkiškai, iš motinos paveldėjo meilę gėlėms, grožiui ir diplomatinius gebėjimus) atskleidžia, kad tėvas neatlieka savo pareigų kaip ūkininkas (,,Ir tėvas taip pat turėtų nusipirkti sau geležies ir, gražiai sulygęs su žydu, nešti ją per miestelį savo vežiman krauti.“), leidžia laiką karčemoje (,, <...> o tėvas nugirdytas kur nors guli pastalėje.“). Rašytojas (J. Savickio kūryboje tradicinė šeima - tėvas, motina, vaikas - dažnai iliuzinė) suteikia galimybę pažvelgti ir į vyro netėvišką elgesį su savo vaiku: verčia gerti degtinę (,,Ir vaikas retkarčiais išgerdavo degtinės, tėvo verčiamas ir nenoromis, vien tik tam, kad pavaidintų skudurai nonšelančiai suaugusių žmonių rolę.“), smurtauja prieš jį (,, <…> ir stuktelėdavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“). Rašytojas (J. Savickio žmogus - keistų užmojų, nenuspėjamo elgesio) sukuria įspūdį, kad tėvo elgesys kontrastingas (pasakojimo būdas- ironiškas šaipymasis): kai blaivus, tėvas jautresnis, šiltesnis (,,Kartkartėmis tėvas, darbą baigdamas, uždainuodavo kokią švelnesnę melodiją, kad ir ne stipriu, bet gana gražiu jų mažai sodybai balsu, taip atrodė vaikui.“), bet išgėręs – nenuspėjamas (,,Išmauros, būdavo, neišsipagiriojęs iš pašiūrės ir ims pusgirtis krėsti visokias nesąmones ir priekabių ieškoti!“). Autoriui rūpėjo pavaizduoti, kad ūkininkas – kompleksuotas, patalogiškas (,,Negersiu ir nenoriu! – šaukė ūkininkas, tiesdamas ranką prie degtinės taurelės. Jis iščiulpė ją kaip veršis. Net stiklo briaunelės prie dantų žvangėjo kaip grojamos.“) – kontrastas tarp teigimo ir veiksmo parodo jo silpnavališkumą, lengvą pasidavimą pagundoms (J. Savickio žmogus – silpnavalis, lengvai pasiduodantis pagundoms). Epizodas, kai ūkininkas traktieriuje ,,Laisvė“ lėbauja ir leidžiasi girdomas (,,Stikliukas stebuklingu būdu vėl prisipildė Dievo dovanos.“), geriausiai liudija ne tik tėvo silpnybę alkoholiui, bet ir jo hedonistinį gyvenimo būdą(J. Savickio veikėjai tarsi aktoriai, marionetės nenuspėjamo likimo rankose): dėl noro patenkinti savo paties poreikius, pasiekti aukščiausią gėrį – malonumus, jis užmerkia akis prieš žmonos paleistuvystę ir netgi naudojasi ja, kad pajustų gyvenimo džiaugsmą(J. Savickio novelių ironija lengva, švelni ir žaisminga, bet kartu turi ir žiaurumo atspalvį). Nesunku pastebėti, kad ūkininkas silpnavalis, be aukštų dvasinių tikslų, sugniuždytas jį supančios aplinkos, kurio žmogiškoji prigimtis – gąsdinanti. Pasak literatūrologės L. Mačianskaitės, iš esmės J. Savickis žmogų supranta ganėtinai pesimistiškai ir negailestingai, tačiau pašiepdamas ir nedarydamas didelės tragedijos. Suvokiame, kad novelėje atskleista silpnabūdžio žmogaus elgsena. Vadinasi, Jurgis Savickis, XX a. pirmosios pusės rašytojas modernistas, prozos atnaujintojas kūryboje išreiškęs miesto žmogaus , intelektualo ir esteto jauseną ir pasaulėžiūrą, teatralas ,publicistas, diplomatas, novelėje ,,Kova“ vaizdavo hedonisto, neįsipareigojusio žmogaus, kuriam aukščiausias gėris – malonumai, paveikslą, verčiantis kontempliuoti egzistencijos esmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!