Konspektai

Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui

10   (1 atsiliepimai)
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 1 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 2 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 3 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 4 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 5 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 6 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 7 puslapis
Teritorijų planavimo teorija atsiskaitymui 8 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 l. Miesto sąvoka, kriterijai. Miestas - didelė gyvenamoji vietovė, administracijos, prekybos, pramonės ir kultūros centras. Miestas - gyvenvietė, kuri pagal teisės aktus priskiriama miestų kategorijai. Paprastai turi daug didesnį gyventojų skaičių negu kaime, dauguma gyventojų dirba ne žemės ūkyje. Tradicinio miesto identifikavimo dažniausiai minimi kriterijai: • statistinis - gyventojų skaičius, • socialinis - gyventojų užimtumo struktūra, • teisinis statusas - teisės aktų egzistavimas, • istorinis - įkūrimo laikotarpis, tikslai, • administracinis - šalies administracinio padalinio centras arba ne centras, neformali reikšmė gyvenviečių sistemoje, gyvenamosios erdvės apstatymo tankis, aukštis, gyvenamųjų namų tipai. Šių kriterijų visuma apibūdina miestą - gyvenamąją vietovę, kurios gyventojai dirba įvairiose srityse, tačiau dauguma ne žemės ir miškų ūkiuose bei žvejyboje; gyvenamoji vietovė yra politinis, organizacinis, kultūros, paslaugų ir kitoks jį supančios teritorijos centras; gyvenamojoje vietovėje vyrauja antropogeninė aplinka, naudojama daug intensyviau negu gretimos jam erdvės. 2. Kaimo sąvoka. Kaimas–tai vietovė, kurioje žmonės pagrinde susiję užimtumu žemdirbystės, žuvininkystės, medžioklės sektoriuje. Riba tarp kaimo ir miesto yra plaukiojanti, susitarimo ir užimtumo atžvilgiu. Kitas iš kaimo kriterijų - žymiai mažesnis gyventojų skaičius, nei mieste. 3. Aglomeracijos sąvoka. Netradicinis miesto identifikavimas yra Jungtinių Tautų statistikos tarnybos rekomenduotą sąvoką gyventojų aglomeracija laikyti pagrindiniu kriterijumi, apibrėžiančiu miesto vietoves gyventojų surašymuose. Gyventojų aglomeracija - sankaupa gyventojų namuose, kurie sudaro sąlygiškai nepertraukiamą apstatymą. Pagal tarptautinę sampratą aglomeraciją sudaro grupė namų, nutolusių vienas nuo kito ne toliau kaip 200 m. Jeigu tokioje namų grupėje gyvena ne mažiau kaip 2000 gyventojų-tai miesto aglomeracija. 4. Miesto regionas. Tarp miesto ir gretimų teritorijų yra ryšiai, t.y. tam tikra priklausomybė, interesai, kurie pasireiškia fiziniais srautais (gyventojų kelionės, krovinių pervežimai transporto priemonėmis), pinigų ir informacijos srautais ir pan. Todėl susidaro naujas darinys, dažnai vadinamas miesto regionu. Jį sudaro branduolys (arba - centrinis miestas) ir tie priemiesčiai, kurie pagal švytuoklinės migracijos dydį, gyventojų užimtumo struktūrą, gyventojų tankį ir jų skaičiaus augimo tempus bei kitus kriterijus yra miesto funkcinė dalis. 5. Miesto kaip sistemos visuma. Miesto sistemą sudaro tokia visuma: ◦ elementai: bendruomenė; socialinė, ekonominė ir techninės sistemos (posistemės); miesto dalys, identifikuojamos kaip skirtingų funkcijų zonos, rajonai, kompleksai ar kiti teritoriniai vienetai, ◦ ryšiai (santykiai, priklausomybės, įtakos): dažniausiai pasireiškia kaip žmonių, transporto priemonių, informacijos, finansų srautai tarp miesto vidaus elementų ir miesto išorės, ◦ aplinka: natūrali ir antropogeninė (gamtinė ir dirbtinė) vidaus aplinka, kurioje vyksta dauguma miesto procesų, bei miesto išorė, be kurios miesto gyvavimas iš esmės neįmanomas. Natūrali ir antropogeninė vidaus ir išorės aplinka daro įtaką ryšiams ir elementams. 5. Ką reiškia miesto kaip sistemos supratimas. Miesto sistemos pripažinimas reiškia, kad: ◦ ne bet kokia visuma, o tik turinti visus būtinus požymius gali būti vadinama sistema; ◦ bet kurio miesto elemento (posistemės) pasikeitimas lemia kitų elementų (posistemių) ir jų ryšių bei ryšių su miesto išore pasikeitimus; ◦ sistema įgyja palankias savybes, kuriomis negali pasižymėti sistemą sudarantys elementai. Sistemoje atsiranda ir neigiamų požymių. Tačiau bendras miesto sistemos funkcionavimo palankus efektas yra didesnis negu sistemą sudarančių elementų ar miesto posistemių atskiro funkcionavimo atveju gaunamų efektų suma (čia kalbama ne apie absoliutų efektą, o santykinį), ◦ miesto sistema gali būti suskaidyta į žemesnio rango teritorines posistemes, pastaroji - į dar smulkesnes (zonų - rajonų - pastatų grupių - pastato, pastarasis galėtų būti žemiausio rango posistemė). Prireikus pastatas gali būti traktuojamas kaip atskira sistema, T. y. miesto posistemės yra hierarchinės, ◦ miesto sistema gali būti suskaidyta į funkcines posistemes, pvz., į socialinę, susisiekimo, želdynų, vandens tiekimo ir 1.1, ◦ miestas-atvira sistema: ji yra regiono, šalies gyvenviečių sistemos posistemė; ją veikia krašto ekonomika, vidaus ir užsienio rinka ir kt., ◦ miesto sistemos funkcionavimas nėra iš anksto nulemtas, nors miestas ir turi planą. Jos veiklai daro įtaką daugybė atsitiktinių veiksnių, tarp jų –miesto valdymas. Esamo ar suplanuoto miesto funkcionavimas gali būti prognozuojamas tik esant tam tikrai tikimybei. Ją apskaičiuoti sunku. Tačiau tai nepaneigia elementarios tiesos - miestas yra valdoma sistema. Svarbu, kas ir kaip valdo. Miestą galima apibūdinti ir kitaip - kaip sistemą, sudarytą iš trijų posistemių: • gyventojų, įmonių ir valdžios institucijų poreikių ir vykdomų funkcijų, • poreikiams realizuoti ir funkcijoms vykdyti reikalingų galimybių ar sąlygų, • pirmųjų dviejų posistemių veiklos pasekmių. 6. Miestų reikšmė ir prieštaringumas. Miestų reikšmę visuomenės gyvenime lemia jų patrauklumas: • ypatinga miesto dvasinė atmosfera, • intensyvi ir įvairi kultūros veikla, • informatyvumas (t.y. sukaupiantis ir teikiantis daug žinių), • bendradarbiavimo ir karjeros galimybės, • gera terpė kūrybiniam ir profesiniam augimui. Patrauklumas lemia aukštos ir aukščiausios klasės specialistų, retų profesijų žmonių, mokslininkų susitelkimą. Todėl didmiestyje yra didesnis darbo našumas, gaminama sudėtingesnė produkcija, o visa miesto veikla yra intelektualesnė negu mažesniuose miestuose. Didmiesčiai yra daug atsparesni galimiems veiklos nuosmukiams, nes čia dėl didelės profesijų ir kvalifikacijų įvairovės lengviau persikvalifikuoti, pakeisti veiklos pobūdį. T.y. miestai išlaiko sugebėjimus atsinaujinti, kurti ir realizuoti idėjas. Mieste vykstantys procesai yra prieštaringi: Koncentruoja žmones Izoliuoja žmones, jie susvetimėja Padaro turtingu Arba skurdžiu, benamiu Didmiestis gali padėti užkopti į aukščiausią karjeros pakopą Didmiestis neapsaugo žmogaus nuo degradacijos. Kai kas sako , kad gali atsirasti miesto „laukiniai“ , užaugę už bet kokios kultūros ribų ir sugebantys išgyventi miesto „džiunglėse“. Gali egzistuoti klestintys miesto rajonai Kartu gali egzistuoti degraduojantys rajonai Butų rinkoje gali būti didelė pasiūla Žmonės, turintys mažesnes pajamas, nepajėgūs apsirūpinti kokybišku būstu, gali egzistuoti benamių problema Darbo rinkoje gali būti darbo vietų pasiūla Tačiau jų negali užimti darbo ieškantys žmonės, nes neturi reikiamos kvalifikacijos 7. Bendrosios gyvenviečių problemos. Pasaulio mastu žmonių gyvenimo sąlygas ir gyvenviečių (tarp jų - miestų) problemas 1972 m. pirmąjį kartą aptarė Jungtinių Tautų Habitat konferencija. Po 24 metų Habitat II konferencijoje Stambule 1996 m, buvo konstatuota, kad gyvenviečių problemų nesumažėjo, liko tos pačios ir atsirado naujos, susijusios su urbanizacijos proceso raida ir ekonominės bei kitokios veiklos globalizacija. Habitat II konferencijoje identifikuotos tokios globalios problemos: • finansinių resursų ir darbo vietų stoka, • augantis benamių skaičius ir lūšnynų plėtimasis, • didėjantis skurdas ir atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, • nusikalstamumo augimas, saugumo mažėjimas, • blogėjanti butų fondo būklė, • blogėjanti paslaugų ir miesto inžinerinės infrastruktūros kokybė, • blogėjanti sveikatos ir švietimo įstaigų veiklos kokybė, • neracionalus žemės naudojimas, žemės įstatymų netobulumas, • gatvių tinklo perkrovimas, • didėjanti aplinkos tarša, • želdynų stoka, • nekoordinuota miestų plėtra, • gyventojų pažeidžiamumas stichinių ir kitokių nelaimių atveju. Visos šios problemos būdingos ir Lietuvos miestams, nors kartu kiekvienas iš jų yra nepakartojamas, tarp to - ir problemomis. 8. Miestų raidos etapai. Miestų ir miestų sistemų raida bei lydintys procesai vadintini urbanizacija. Urbanizacija-miestų ir jų gyventojų skaičiaus augimas; miesto gyvenimo būdo plitimas į artimas ir vis į tolesnes vietoves; miestų vaidmens visuomenės gyvenime didėjimas; gyvenviečių formų įvairovių paplitimas. Pirmasis etapas - paprastai nurodoma XIX amžiaus pabaiga. Pramonės revo­liucija ir žemės ūkio produktyvumo augimas sukėlė intensyvią, kaimo gyventojų mig­raciją į miestus ir miestų augimą. Techninės raidos lygis lėmė lokalinę koncentraci­ją ir kompaktišką miestą. Antrasis etapas - maždaug du XX amžiaus trečdaliai. Urbanizacijos procesas ir jo pasekmės tapo sudėtingos ir naujos - anksčiau nelaikytos svarbiomis: aplinkos tarša, socialinė patologija ir t.t. Toliau vyko intensyvi kaimo gyventojų migracija į miestus. Komunikacijų pažanga sudarė prielaidas gyventojų išcentrinei migracijai, priemiesčiams augti ir jų veiklai integruotis su miestu (suburbanizacija); kaimo vie­toves glaudžiai susieti su miestu (ruralurbanizacija). Miestai suformavo mažas ir di­deles sistemas. Didžiausios sistemos įvairiose šalyse pavadintos aglomeracijomis, konglomeracijomis, konurbacijomis, urbanizuotais regionais. Trečiasis etapas — nuo XX amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių tęsiasi ir toliau. Urbanizacijos raidą lemia pasaulio mastu vykstančios permainos: • atviros sienos, • prekių, pinigų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisvė, • rinkų ir įmonių internacionalizavimas, • nepaprastai sparti susisiekimo ir ryšių pažanga. Visa tai skatina tolesnę gyventojų ekonominės, socialinės bei kitokios veiklos koncentraciją miestuose. Tačiau vieni miestai tampa finansų ar gamybos ir pan. cent­rais, kiti - regresuoja. Kuo miestas yra arčiau Europos svorio centro, tuo geresnės jo raidos galimybės. Kuo jis toliau - tuo miestas izoliuotesnis ir turi mažesnes plėtros galimybes. Trečiasis etapas yra dinamiškiausias. Gana greitai gali įvykti esminiai pokyčiai, kuriuos lemia komunikacijų plėtra. 9. Gyvenviečių gyventojų skaičiaus augimo šaltiniai Miesto gyventojų skaičius - tai pasekmė ilgalaikių procesų: • miesto ekonominės bazės raidos, • natūralaus gyventojų prieaugio (gimimų ir mirimų skaičiaus skirtumas), • mechaninio prieaugio (atvykusių ir išvykusių gyventi kitur skirtumas), • miesto administracinių ribų keitimų. Šie procesai nėra uždari, vyksta ne vien mieste, bet ir visoje šalyje, jeigu nėra kliūčių- kelių šalių regione. Miestų, miestelių, kaimų sistemoje (tuo labiau aglomeracijose, miestų regionuose) vyksta nuolatinė ar sezoninė dirbančiųjų, mokinių, pirkėjų apykaita -vadinamoji švytuokime migracija. Todėl yra vadinamasis nakties gyventojų skaičius (arba nuolatinių gyventojų skaičius) ir dienos miesto gyventojų skaičius (nuolatiniai ir laikinieji gyventojai). Švytuoklinės migracijos egzistavimas gali priversti: • pirma, patikslinti planuojamosios teritorijos ribas, • antra, nustatyti jos priežastis, kelionių tikslus, struktūrą, • trečia, nustatyti papildomą socialinės ir techninės infrastruktūros poreikį. 10. Socialinės demografinės gyventojų struktūros įtaka planavimui Miesto ekonominės bazės raida, natūralus ir mechaninis prieaugis lemia gyventojų amžiaus struktūrą. Yra trys būdingos gyventojų amžiaus piramidės, kurių pagrindą sudarytų: jauni žmonės (paprastai didelio natūralaus gyventojų prieaugio pasekmė); subrendę žmonės; pagyvenę žmonės (neigiamas natūralus gyventojų prieaugis). Lietuvos miestams būdingesnis antrasis ir trečiasis tipai. Susiklosčiusi amžiaus struktūra ir ją lėmusių procesų tendencijos leidžia konstatuoti, o iš dalies ir prognozuoti: • pagrindinių gyventojų grupių- ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus, studentų, darbingo amžiaus ir dirbančiųjų, pensininkų - dydžius, • šių grupių poreikius lopšeliams, darželiams, mokykloms sveikatos ir globos įstaigoms bei kitai socialinei infrastruktūrai, kitokio tipo paslaugoms ir darbo vietoms, inžinerinei infrastruktūrai ir t.t., • poreikių dinamiką. Pasikeitusi amžiaus struktūra pakeis ir poreikius po 5, 10 ar daugiau metų. Todėl paprastai atsiranda, pavyzdžiui, darželių, mokyklų ar kitų statinių ir teritorijų konversijos reikmė. Šeimų skaičius ir jų dydis, vyrų ir moterų skaičiaus santykis - taip pat svarbūs planavimo duomenys, kuriais remiantis sprendžiama apie: • būsto poreikį, siektiną jo dydį ir tipą, • pageidautiną darbo vietų pobūdį. Gyventojų pajamos ir išlaidos l namų ūkio nariui per mėnesį (metus) ir jų pasiskirstymas rodo: • gyventojų turtinę segregaciją, • jų mokumą, • investicines galimybes. 11. Gyventojų struktūros teritorinė diferenciacija Gyventojų struktūros miesto teritorijoje diferenciacijos bendrieji bruožai: • legalūs ir nelegalūs ekonominiai imigrantai („svečiai darbininkai" Vokietijoje) iš mažiau išsivysčiusių šalių. Jie paprastai buriasi centrinėse miesto dalyse, labiausiai apleistose ir pigiausiose pragyventi, • asocialios šeimos ir asmenys, narkomanai, benamiai, valkatos taip pat buriasi centrinėse miesto dalyse, prie geležinkelio ir kitų stočių, turgų, komunalinėse ir sandėlių zonose, blogiausiai prižiūrimuose ir apleistuose namuose, pastatuose, • tautinės mažumos gana dažnai sukuria lokalias ir izoliuotas bendruomenes, pvz., čigonų taboras Vilniuje, • atsiranda prestižiniai miesto rajonai - ambasadų, turtingų ir žymių žmonių, intelektualų, valdžios atstovų gyvenamieji rajonai, • specialiai projektuojami, statomi ir naudojami turtingų žmonių rajonai ar stambios namų grupės miesto periferijoje ar užmiestyje, fiziškai izoliuotos nuo išorinės aplinkos, saugomos. Vilniuje, pavyzdžiui, jauniausiųjų gyventojų banga slenka (slinko) kartu su gy­venamųjų rajonų statyba nuo vidinės miesto dalies per Lazdynų rajoną į periferi­nius Pašilaičių ir kitus rajonus. Tarp slenkančios bangos maksimumų yra 15-17 metų laikotarpis. Tai susiję su jaunų šeimų įsikūrimu naujame rajone, didesniu gimimų skaičiumi. Po 15-17 metų šeimos pasensta, mažesnė gimimų tikimybė. Todėl kei­čiasi poreikiai: gyvenamieji rajonai per du dešimtmečius išgyveno vietų lopšeliuo­se, darželiuose, mokyklose trūkumą, normalų aprūpinimą ir jų perteklių. Gyventojų struktūros teritorinių pokyčių viena iš prielaidų - transporto prie­monių tobulėjimas, o svarbiausia - lengvųjų automobilių nepaprastas paplitimas. Svarbus veiksnys yra vertybių pasikeitimas. Taip miestų centrams, senamiesčiams atgimti padėjo turtingųjų prestižas turėti antrą butą centro, senamiesčio soli­džiuose, taip pat istoriniuose pastatuose. 12. Gyvenviečių sistemos sąvoka Gyvenviečių sistema - tai kaimų, miestų, miestų regionų, aglomeracijų ir kitų gyvenviečių formų visuma, kurioje egzistuoja įvairaus dydžio vidaus ryšiai; visuma, kuri turi išorinius ryšius su aplinka, ir ši visuma atlieka tam tikras socialines, ekonomines funkcijas. Gyvenviečių sistemos egzistuoja objektyviai. Tačiau joms nustatyti (identifikuoti) reikia tam tikro susitarimo dėl kriterijų skaičiaus, jų turinio, svarbos ir t. t. Svarbiausi kriterijai: • ryšių intensyvumas, • gyvenviečių tankis, gyvenviečių dydžių pasiskirstymas, • gyventojų tankis, užimtumo įvairiuose sektoriuose pasiskirstymas, • susisiekimo rodikliai: kelių tinklo tankis, viešojo transporto išvystymas, • užstatymo glaustumas. Šie ir kiti kriterijai svarbūs ne absoliučia, o santykio prasme. Kriterijų skaitinių reikšmių pasiskirstymai leidžia nustatyti teritorijas, kurių ribose gyvenviečių visuma yra susidariusi dėl bendrų interesų. 14. Gyvenviečių sistemos pagrindiniai bruožai. Pagrindiniai gyvenviečių sistemų bruožai: • sistemos yra hierarchinės: jas sudaro posistemės; posistemės yra sistemos žemesnio rango posistemių atžvilgiu ir t. t., • kiekviena sistema ir posistemės turi savo centrus. Centrai ir pacentriai sudaro hierarchinę eilutę. Sistemos centre paprastai būna didžiausias miestas, kuo žemesnė posistemė, tuo mažesnis miestas yra centras, • šalies gyvenviečių sistemoje (aukščiausio rango sistemoje) visi miestai sudaro tam tikrą hierarchinę eilutę. T.y. miestų dydžiai pagal jų rangą pasiskirsto pagal tokį dėsningumą: Nj = k*N1*j-a; čia: Nj – j rango miesto gyventojų skaičius, N1 – didžiausio sistemos miesto (t.y. gyvenviečių sistemos centro) gyventojų skaičius a ir k – empiriniai koeficientai. Pvz., jeigu a ir k yra 1, tai 2 rango miestas bus du kartus mažesnis už pirmąjį, 3 rango miestas - tris kartus ir t. t. • miestų išsidėstymas sistemoje gali būti tolygus arba koncentruotas. Tai liudija visiškai skirtingą sistemų funkcionavimą. Tolygus būdingesnis agrariniam kraštui; koncentruotas - iškasenų ir apdirbamosios pramonės teritorijoms; stambių miestų regionams, aglomeracijoms. • sistemų (posistemių) centrai nėra lygiaverčiai ir turi nevienodą įtaką juos supančioms teritorijoms. Todėl sistemos gali būti didelės ir mažos, klestinčios ir skurstančios. Taip susidarė progresuojančių ir vadinamųjų depresinių (ar regresuojančių) teritorinių sistemų disproporcijos.Dažniau naudojamas terminas - ekonominiai, socialiniai, aplinkosauginiai ir kiti regionų skirtumai. 15. Lietuvos gyvenviečių sistema. Šiandien jie yra 10 apskričių centrai. Bet tai nereiškia, kad Lietuvoje yra tiek pat gyvenvie­čių posistemių, sudarančių šalies sistemą. Gyvenviečių sistema, kuri susiformavo dar sovietmečiu, yra daug sudėtingesnė. Jos hierarchijos struktūrą apibūdina: • šalies sistema. Jos centras - Vilnius, • antrojo rango 5 sistemos. Centrai - Lietuvos didmiesčiai Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, • trečiojo rango 35 sistemos. Jų centrai - didmiesčiai ir dalis rajonų centrų, • ketvirtojo rango 94 sistemos. Jų centrai - didmiesčiai, rajonų centrai ir kiti miestai, miesteliai, anksčiau turėję valsčiaus, rajono centro statusą, ir pan. Dabar regioninių centrų idėja nei teoriškai, nei praktiškai negali būti tęsiama, kadangi: • nėra jokios galimybės sukaupti milžiniškus resursus prioritetiškai miestus-centrus plėtoti tokiais pat ar panašiais kaip prieš kelis dešimtmečius tempais; • investicijų, pirmiausia privačių, procesas nėra tiesiogiai valdomas ar tiksliai prognozuojamas; • net komandinės ekonomikos sąlygomis gryna regioninių centrų idėja nebuvo realizuota. Sparčiai plėtėsi ir kiti miestai (Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai), t.y. atsirado veiksnių, kurie papildė grynąją idėją. Gyvenviečių sistema kol kas iš esmės nepasikeitė, tačiau raidos tendencijos išryškėjo. Šalies raidos tendencijos yra labai diferencijuotos. Konceptualus tendencijų apibūdinimas remiasi trijų zonų principu: • aktyvios raidos teritorijos apima Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Šiau­lių miestus ir jų bei gretimus rajonus, Mažeikius, Akmenę ir jų rajonus; sąlygiškai aktyvūs yra Marijampolės, Alytaus miestai ir rajonai bei Utenos, Tauragės miestai; • regresuojančios raidos teorijos apima platų šiaurės rytų regioną, kurio geogra­finiu centru laikytina Utena; pietryčių regioną, kurio pagrindiniu ekscentru laikytinas Alytus; • „buferinės" teritorijos susidarė Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestų neryškios ar sutampančios įtakos zonų ribose arba labiausiai nutolusiose nuo tų miestų vietovėse. Aktyvias teritorijas formuoja didžiausi miestai - pramonės, mokslo, kultūros, paslaugų centrai ir kt. miestai, turintys paveldėtą pramonės potencialą, geležinkelio linijas, pagrindines automagistrales. Aktyvioms teritorijoms būdingi bruožai: • didžiausia gyventojų koncentracija (tankis), • didžiausia veiklos įvairovė, mažiausias veiklos nuosmukis, • absoliučiai didžiausios tiesioginės užsienio investicijos iki 1998 m., absoliučiai didžiausios investicijos į šalies statybą., • didžiausias paslaugų, suteiktų gyventojams, procentas (daugiau kaip 90% krašte suteiktų paslaugų), • vyrauja teigiamas natūralus gyventojų prieaugis. • mažiausias gyventojų mirtingumas ir sergamumas. • mažesnis už krašto vidurkį pensinio amžiaus gyventojų skaičius (%), • didžiausia teršalų emisija. Regresuojančias raidos teritorijas sudaro rajonai, kurių pagrindinė ekonominė bazė yra žemės ir miškų ūkis, rekreacija. Pagrindiniai regresuojančios raidos teritorijų bruožai: • vyrauja maži miestai, • vyrauja mažo gyventojų tankio rajonai, • veiklos monotonija, • iš esmės nebūdingos užsienio investicijos iki 1998 m., nepaprastai mažos investicijos šalies statybai (čia ir kitur - be Visagino), • suteiktos paslaugos gyventojams sudaro tik keletą procentų bendros paslaugų sumos šalyje, • didžiausias neigiamas natūralus prieaugis, • didžiausias gyventojų sergamumas ir mirtingumas, • daugiausia pensinio amžiaus gyventojų (%), • mažiausia teršalų emisija. Buferinės teritorijos gyvenviečių sistema ir veiklos pobūdžiu yra panaši į regresuojančias. Tačiau dėl palankesnės geografinės padėties ir daug mažesnio komunikacinio izoliuotumo buferinės teritorijos pasižymi tokiais palankiais veiksniais: • vyrauja mažesnis pensinio amžiaus gyventojų skaičius, • vyrauja vidutinis neigiamas natūralus gyventojų prieaugis, • gyventojų skaičius didėja dėl mechaninio prieaugio arba gyventojų skaičius nedaug mažėja. Makroekonominiu požiūriu aktyvios teritorijos yra pačios svarbiausios, lemiančios šalies plėtrą. Nėra argumentų, kurie galėtų paneigti jų reikšmę šalies ateičiai, praktiškai neegzistuoja tikimybė, kad staiga galėtų atsirasti kitos, jas pakeisiančios teritorijos. Didėja šalies teritorijų diferenciacija - didėja socialinio, ekonominio išsivystymo, gyvenimo kokybės,patrauklumo investicijoms ir t.t. lygio skirtumai. Didėjanti šalies raidos diferenciacija, jeigu ji nebus reguliuojama, gali sukelti socialinę įtampą, hipertrofuotą vidinę migraciją ir emigraciją į kitas šalis, miestų ir kaimų krizę, t. y. didesnių miestų augimo bumą ir jų perpildymą, kaimų depopuliaciją. 16. Lietuvos metropoliniai centrai. 17. Gyventojų užimtumas. Gyventojų užimtumas ir nedarbo lygis - svarbūs miesto būklės požymiai. Paprastai 3-5% nedarbo lygis laikomas normaliu ar net ekonomiškai palankiu reiškiniu. Kuo didesnis nedarbo lygis, tuo aštresnės socialinės problemos, atspindinčios miesto ir šalies blogą ekonominę būklę. Būdingosios užimtumo aspektu tokios gyventojų grupės: Klaipėda, 1999, %visi gyventojai 100 darbingo amžiaus gyventojai 61 darbo jėga 56 užimti (dirbantys) gyventojai 49 bedarbiai 7. Darbingo amžiaus gyventojų dalis didesnė tuose miestuose, kurie yra jaunesni dėl didelio gimstamumo, jaunų žmonių imigracijos. Darbo jėga - tai potencialūs dirbantieji, išskyrus besimokančius ir darbingo amžiaus, tačiau nedirbančius dėl įvairių priežasčių (fizinė negalia, užimti savame namų ūkyje-namų šeimininkės; veltėdžiai ir kt.) gyventojus. Užimti- dirbantys privačiose, valstybės ir savivaldybių struk­tūrose; laisvų profesijų žmonės ir dirbantys pagal patentus. Bedarbiai - netekę darbo ar pradedantys darbinę veiklą, miesto žmonės, ieškantys jiems tinkamo darbo. Gyventojai gali būti užimti: • bazinės veiklos darbo vietose, t.y. tos veiklos, kurios produkcija ir paslaugos yra eksportuojamos. Šis užimtumas yra pats svarbiausias, nes tik jis stimuliuoja miesto plėtrą, • nebazinės veiklos darbo vietose, kurių produkcija ir paslaugos vartojamos mieste. Be jos miestas negali normaliai funkcionuoti. Bazinio užimtumo plėtra „automatiškai" padeda nebaziniam užimtumui neatsilikti nuo poreikių Užimtumo analizė yra sudedamoji planavimo proceso dalis. Itin išsami analizė galėtų išryškinti užimtumo pasiskirstymą pagal daugiau kaip 2000 veiklos rūšių. Užimtumo struktūros analizė leistų nustatyti miesto: ekonominę bazę, jos gyvybingumą, funkcinį tipą, specializaciją, autonomiškumą, ūkio modernumą. Analizės rezultatai naudojami plėtros galimybėms ir tikslams nustatyti. 18. Ekonominė bazė. Miesto ekonominė bazė - tai tos įmonės, tikriau tos darbo vietos, kurių sukurta produkcija ir teikiamos paslaugos yra eksportuojamos. Žemės ir miškų ūkis, žvejyba ir medžioklė, kalnakasyba (vad. pirminis sektorius) iš esmės nebūdingos veiklos miestui ir šios srities gyventojai sudaro keletą procentų. Visiems miestams būdingas mažėjantis užimtumas tradicinėse pramonės, statybos srityse. Jas keičia paslaugų sritis ir darbo vietos naujų technologijų, tarp jų ir informacinių, įmonėse. Kiekviena bazinės veiklos sritis ar įmonė turi skirtingą reikšmę miesto ekonomikos plėtrai. Todėl mieste g.b. susiformavusi silpna arba stipri ekonominė bazė. Kita vertus, dviejų miestų vienodas gyventojų užimtumo lygis nebūtinai reiškia vienodą ekonominės bazės pajėgumą. Svarbu, kad miesto ekonominė bazė būtų gyvybinga. Gyvybingumą garantuoja ekonominę bazę sudarančių veiklų įvairovė. Jeigu miesto gyventojų užimtumą garantuoja tik viena ar kelios veiklos rūšys, tai tų veiklų krizė gali sukelti mieste visuotinę socialinę ekonominę krizę, nes nebūtų kam bent iš dalies kompensuoti darbo vietų praradimą. 19. Ekonomikos plėtros prielaidos. Ekonomikos plėtra - tai procesas: teikiamos paslaugos, pagaminamos prekės parduodamos ir taip sukuriamas turtas. Jį kuria iš esmės privatus sektorius. Ekonomikos plėtros tikslas - vis sparčiau kurti turtą. Jei sparčiau kuriamas turtas, didėja gyventojų užimtumas, daugiau surenkama mokesčių, auga gyventojų pajamos. Visa tai yra kitų miesto plėtros sričių pažangos pagrindas. Miesto ekonomikos plėtrai reikalingos prielaidos. Pagrindinės iš jų yra susijusios su: • darbo jėga. Vis labiau reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, galin­ti analizuoti, spręsti problemas, persikvalifikuoti ir tobulintis. Tokios darbo jėgos pasiūla yra miesto privalumas, didinantis investicijų tikimybę. Kad ir kaip būtų keista, darbo jėgos privalumu laikomas jos mobilumas, išskyrus atvejus, kai susiduriama su protų „nutekėjimu“. Todėl miestas yra suinteresuotas turėti šiuolaikinę švie­timo, mokymo profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą; • technologijomis. Jos keičiasi nepaprastai sparčiai, suteikia galimybę gaminti vis našiau, kokybiškiau. Tam reikalingas mokslas - žinios, tyrimai. Paprastai tai kainuoja daugiau nei pati produkto gamyba. Technologinė pa­žanga įmones daro konkurentingesnes. Kiekvienas miestas suinteresuotas tu­rėti „savas" sėkmingai veikiančias mokslo laboratorijas, universitetus ir remti jų bendradarbiavimą su verslo ir kitomis įmonėmis; • socialine ir technine infrastruktūromis. Miesto aprūpinimas in­frastruktūros paslaugomis vertinamas 3 svarbiausiais aspektais: kokybe, patikimumu ir prieinamumu. Tradiciškai svarbi techninė infrastruktūra: gat­vės, keliai, geležinkeliai, uostai, stotys, elektros, vandentiekio, nuotekų, du­jų, šilumos tiekimo tinklai; vandenvietės; valyklos, kietų ir pavojingų atliekų surinkimo ir saugojimo (utilizavimo) sistemos; viešasis keleivių transportas. Netradicinė infrastruktūra: mobilaus telefono ryšio tinklai, palydovinis ryšys, interneto tinklai ir t.t.; mokslo parkai, technologijų centrai. Socialinė infrastruktūra: gydymo, kultūros, švietimo įstaigos ir kt. • Finansinis kapitalas. reikalingas verslui pradėti ir plėtoti. Kapitalas g.b. nuosavas, skolintas. Jis t.b. prieinamas, priešingu atveju miesto ekonomikos plėtros tikimybė yra menka. Tuo turi rūpintis valstybės valdžia ir sukurti tinkamą įstatymų bazę. Netiesiogiai padeda ir savivaldybės. • vadyba. Verslo ir miesto sėkmei reikalinga gera vadyba. Miesto vadyba (valdymas) iš esmės gali nulemti verslui palankią arba nepalankią aplinką, o kartu miesto ekonomikos plėtrą. 20. Gyventojų lokalizacinis mobilumas. Mobilumas - gyventojų judrumas, savybė dažniau ar rečiau, toliau ar arčiau eiti, važiuoti, keliauti už savo buto, namo kiemo, miesto, rajono ar šalies ribų. Judrumas yra: lokalizacinis, t.y. žmogus, rinkdamasis gyvenamąją vietą, atsitiktinai arba sąmoningai įvertina galimas pasekmes gauti darbą, gyventi sveikoje aplinkoje, greta paslaugų įmonių, mokyklų; tikėtis karjeros, įgyti pripažinimą ir t. t. Lokalizacine mobilumo savybe pasižymi ir įmonės. Tačiau ne visos - tik mažesnės šiuolaikinių, ypač informacinių, technologijų įmonės. Mobilumo savybe priverčia pasinaudoti pasiūla palankesnių veiklos sąlygų, mažesnės savikainos tikimybė ir kt techniniai, ekonominiai, aplinkosauginiai ir kitokie veiksniai. Investitoriaus veiksmams t.p. būdinga lokalizacinė argumentacija investuoti čia, o ne kur nors kitur. Lokalizacinis judrumas yra 3 tipų: a. gyventojų migracija. Paprastai vyraujanti migracijos kryptis yra iš kaimo į miestelį, vėliau į miestą, didmiestį ir pasibaigia vienu ar keliais prestižiš­kiausiais šalies miestais arba gali vyrauti emigracija į kitas šalis dėl sociali­nių, ekonominių ar politinių priežasčių Migracijos intensyvumas teoriškai gali būti lygus 0. t.y. kai per metus niekas į miestą neatvyksta ir neišvyksta gyventi. Vilniuje 1989 m. 34,4 atvyko (1000 gyventojų), o 22,3 išvyko; 1992 - 11,7 ir 29,3, 1994 - 6,8 ir 13,7. Visa tai - socialinių, politinių, ekonominių ir kitokių veiksnių pasek­mė. b. sezoninė migracija. Labiausiai žinomos dvi: darbo jėgos ir pensininkų gy­venamosios vietos laikinas pakeitimas. Darbo jėgos sezoninė migracija bū­dinga statybos, žemės ir miškų ūkio sektoriams. Lietuvoje nemažai pensinin­kų iš miestų persikelia į sodus, kaimus ir kurortus, žiemą grįžta atgal. c. miesto vidinė migracija. Ją lemia pasikeitusios gyvenimo sąlygos, finansinės galimybės, darbovietės dislokacija. Lokalizacinis mobilumas - tai požymis ir info apie miesto prestižą, jo augimo tempus, galimas investicijas, problemas. 21. Komunikacinis mobilumas. Mobilumas - gyventojų judrumas, savybė dažniau ar rečiau, toliau ar arčiau eiti, važiuoti, keliauti už savo buto, namo kiemo, miesto, rajono ar šalies ribų. Judrumas yra: komunikacinis, t.y. žmogaus judrumas darbo, tarnybos, poilsio, paslaugų ir kt. tikslais susisiekimo sistemos dėka, t.y. pėsčiomis, dviračiu, traukiniu, lėktuvu, autobusu ir t.t. Komunikacinio judrumo sąvoka tinka ir kroviniams. Komunikacinio judrumo tipai: a. vadinamosios tarnybinės kelionės į kitus miestus, šalis. b. švytuoklinė migracija - darbo ir kt. tikslais kelionės iš aplinkinių gyvenviečių į miestą, ir, atvirkščiai, - iš miesto į kitus miestus ir kaimus bei grįžtamosios kelionės namo per dieną. Jos intensyvumas matuojamas atvykstančiųjų skaičiumi 1000 pastovių gyventojų. Pagrindinės priežastys - tinkamų darbo vietų ir paslaugų trūkumas. c. gyventojų judrumas mieste. Jis matuojamas kelionių skaičiumi per parą vienam statistiniam gyventojui (vyresniam nei 7m.), Vilniuje, pvz., 1993 m. j=2,84 kel./l gyv. per parą. d. Tiksliau judrumą apibūdina bendras kelionių per parą atstumas (pvz., Vilniaus gyventojų judrumas 1993m. buvo 15,3 km, Danijos gyventojų- ~35 km. per parą) ir šio judrumo pagal susisiekimo būdus struktūra, pvz., Vilniuje 1993 m: viešuoju keleivių transportu 37,0%,privačiu automobiliu: vairuotojai 27,3%, pėsčiomis 20,7%, privačiu automobiliu: keleiviai 10,0%, įmonių transportu 2,9%, taksi 1,8%, dviračiu 0,3%. Per pastaruosius 100 metų gyventojų judrumas padidėjo daugiau kaip 10 kartų ir auga toliau. Didelis gyventojų judrumas - šiuolaikinės civilizacijos požymis. Tai lėmė daugybė priežasčių - pramonės, ūkio verslo pokyčiai (specializacijos, koncen­tracijos, kooperacijos ryšiai), miesto teritorinė plėtra, transporto priemonių, ypač lengvųjų, tobulėjimas, gyvenimo lygio augimas ir t.t. Todėl vienu metu visuome­nės pažangos tempai buvo matuojami judrumo matu - kuo daugiau kelionių, tuo didesnė pažanga. Iš dalies yra taip. Tačiau dabar požiūris pasikeitė: • pirma, miesto teritorinė ir funkcinė sankloda gali priversti važinėti ar eiti dau­giau negu įprasta, t.y. nemažai gyventojų kelionių yra priverstinės. Priverstinės kelionės gali sudaryti net 30% bendrojo didmies­čio rajono gyventojų judrumo, o mažuose miestuose, miesteliuose - net 80-90%. • antra, gyventojų judrumui atsirado alternatyva - ryšių ir informaciniai tinklai. Jau dabar dėl jų teikiamų galimybių darbo vietų atsirado namuose. Komunikacinis mobilumas - tai požymis ir info apie miesto gyvenvie­čių sistemai reikšmę, susisiekimo sistemos reikmę, transporto rūšių ir gatvių tinklo plėtrą. 22. Gyventojų sveikatos urbanistiniai veiksniai. Gyventojų sveikata € nuo daugybės veiksnių. Dalį jų galima pavadinti aplinkos veiksniais - buto ir namo vidaus, kiemo; darbo, studijų, poilsio ir kitos aplinkos, kuri supa bet kurį gyventoją bet kuriuo jo gyvenimo laikotarpiu. Miesto palyginti su kaimo aplinka daugeliu požiūrių yra pavojingesnė dėl didesnės teršalų koncentracijos, aukšto triukšmo lygio, vibracijų, elektromagnetinių bangų, dulkių ir t. t. Miesto aplinka - tai stresinės situacijos, įtampa, konfliktų tikimybė. Todėl galima manyti, kad miestiečių sveikata turėtų būti daug blogesnė negu kaimiečių. Pagal statistinius duomenis tas skirtumas nėra didelis: sirgimų per metus 1000 suaugusiųjų ir paauglių miestuose - 1225, rajonuose - 946 (1997 m). Skirtumus mažina medicinos paslaugų prieinamumo ir kokybės skirtumai, gyventojų migracija. Visuma šių ir kitų veiksnių nulemia didelę sergamumo diferenciaciją. Pvz., sergamumas Vilniuje 1315, Vilkaviškio raj. - 510, Birštone - 477. Pagal kitą rodiklį - gyventojų apsilankymo poliklinikose ir ambulatorijose skaičių- diferenciacija t.p.didelė. Didžiausias apsilankymų 1000 gyv. skaičius yra Klaipėdoje-9,4 apsilankymai per metus, mažiausias-Šiaulių raj.-2,9. Miestų planavimo tikslas - suplanuoti sveiką aplinką fizinės ir funkcinės struktūros požiūriais. Sveikos aplinkos sąvoka kinta. Formaliai ją apibūdina leistini norminiai, taršos, triukšmo, insoliacijos, higienos ir kt. reikalavimų dydžiai. Šie dydžiai yra indikatoriai ir rodo, nuo kada būtinai reikia imtis veiksmų, kurie sumažintų užterštos aplinkos neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Geriausias būdas- panaikinti šaltinį; ne toks efektyvus -kovoti su pasekmėmis; pats pasyviausias-nutolinti taršos, triukšmo ar kito neigiamo poveikio šaltinį nuo žmogaus gyvenamosios vietos. Norminiai dydžiai - indikatoriai miestų planavime įgyja kitą išraišką ir prasmę. Jie tampa prevencine žmogaus ir jo aplinkos apsaugos priemone arba prevencine priemone išvengti šiurkščių klaidų. Stengiamasi išvengti susikimšimo: nustatomas minimalus erdvės namo sklype dydis, minimalus viešųjų želdynų plotas skaičiuojant 1 gyventojui ir pan.Sveika aplinka neįmanoma be kokybiško geriamo vandens, nuotekų tinklų ir valyklų, šiukšlių pašalinimo, geros privačių ir viešųjų erdvių priežiūros. 23. Gyventojų saugumas. Europos urbanistikos teisių deklaracijoje pirmąja įrašyta teisė į saugumą: „Į saugumą mieste, kuriame kiek tai įmanoma būtų užkirstas kelias nusikalstamumui, prasižengimams bei agresijai". Nusikalstamumo problema yra nepaprastai sudėtinga. Miestų planavimo vaidmuo g.b. tik kuklus - geriausiu atveju nusikaltimų prevencijos elementų naudojimas. Tiesa, šie elementai sudarytų sąlygas miestų bendruomenei įsitraukti į kovą su nusikalstamumu (toks bandymas jau buvo - programa „Stabdyk nusikalstamumą"). Lietuvos miestų planavime nusikaltimų prevencijos elementai iš esmės nenaudojami. Viena iš priežasčių - informacijos stoka apie nusikaltimų teritorinį paplitimą, dažnį, laiką ir kitas aplinkybes, kurios padėtų nustatyti statistinius dėsningumus - ryšį su urbanistinės aplinkos rodikliais ir elementais. O tai būtų pirmasis žingsnis nustatant efektyviausius prevencijos elementus. Antra, nei miesto bendruomenė, nei planuotojai nebuvo pasirengę tokiam sparčiam nusikalstamo lygio augimui. Visuotinai pripažintas dėsningumas - nusikaltimų tikimybė yra tiesiai proporcinga netvarkai, nešvarai, kontrolės ir priežiūros stokai teritorijose, sklypuose ir pastatuose. Rekomenduotinos tokios pagrįstos nusikaltimų prevencijos priemonės ir būdai formuojant miesto struktūrą ir jį prižiūrint, rekonstruojant ir t. t.: • daugiausia dėmesio t.b. skiriama miesto priežiūrai. Tai reikia daryti todėl, kad būtų išvengta teritorijų ir jose esančių pastatų degradavimo, nes tai būtų asocialių asmenų koncentracijos pradžia, • miesto gyvenamieji ir integruotų funkcijų rajonai t.b. maži. Visiškai nepriimtini dideli 150-200 ha anksčiau projektuoti rajonai, • gyvenamojo rajono apstatymo ir jų statuso įvairovė turėtų būti didelė. Tai padėtų išvengti amžiaus, socialinių ir etninių gyventojų grupių koncentracijos didelėse teritorijose. Kartu sumažėtų tokių teritorijų, konfrontacijų tikimybė, siektina, kad gyvenamieji rajonai būtų integruotų funkcijų. Gyvenamieji na­mai, darbo ir paslaugų įmonės, išdėstytos integruotai rajono teritorijoje, lokalizuoja gyventojų interesus ir stiprina gyventojų tarpusavio ryšius, ryšį su sava teritorija ir vietos „patriotizmą", o kaip pasekmę - teritorijos neoficialią priežiūrą. Rajono funkcinė integracija turėtų būti panaudota kuo tolygesniam teritorijos naudojimui dieną, o jeigu nėra kitų kliūčių - ir vėlai vakare, gyventojų ryšiams su savo rajonu stiprinti pašto, banko, mokyklos, policijos nuovados ir kitų įstaigų teritorijos turėtų iš esmės sutapti su rajono ribomis, rajono ribos turi būti aiškiai vizualiai identifikuojamos. Tam tikslui g.b. išnaudotos reljefo ar kitos gamtinės ypatybės; riba g.b. gatvė, geležinke­lis, želdinių juosta, miesto centro funkcinė organizacija turi sudaryti galimybę naudotis juo miesto gyventojams ir svečiams tiek dieną, tiek vakare ir naktį. Miesto centro ar jo dalies veikla neturi įgyti vien specializuotą pobūdį, suburiantį tik vieną kurią nors gyventojų amžiaus ar kitokią grupę ir sudarantį prielaidas šiai grupei „užvaldyti" centrą. Tam, kad kai kurios grupės negalėtų vyrauti nepageidau­jamu būdu, reikia sudaryti nuolatinių centro gyventojų ir svečių amžiaus ir socialinių grupių įvairovę. Todėl centre turėtų būti, pirma, gyvenamųjų, dar­bo ir paslaugų vietų balansas. Antra, vietų visuma turėtų sudaryti kiek įma­noma didžiausią įvairovę. 24. Aplinkos taršos problema. Tarša-tai šiuolaikinės civilizacijos požymis. Kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo taršos emisija didesnė, nors čia paprastai gyvenimo sąlygos yra geresnės negu neturtingose šalyse. Svarbiausi taršos šaltiniai: -bet kurios žmogaus ūkinės, gamybinės ir panašios veiklos šaltiniai produktai, naudojamos medžiagos, procesai, vykstantys žemės ir miškų ūkyje, kalnakasyboje, energetikoje apdirbamojoje pramonėje, statyboje, amatuose, susisiekimo procesuose, prekyboje ir t.t. -bet kuris produktas anksčiau ar vėliau tampa atlieka-tarša. -atliekos sąvartynuose ar kitokioje aplinkoje „gamina“ kitus naujos taršos produktus. -kiekvienas gyvenamasis namas, jo sklypas ir miesto viešosios erdvės yra taršos „gamintojai“. Taršos rūšys: 1)Aplinkos tarša kietomis, skystomis ir dujinėmis atliekomis; 2)Triukšmas, vibracija, šviesa. 3)Šiluma. 4)Cheminės, radioaktyviosios medžiagos. 5)Elektromagnetinė spinduliuotė. 6)Biologinė tarša (mikroorganizmai, virusai). Taršos požymiai: 1)Nepavojingos ir pavojingos atliekos. 2)Trumpalaikio ir ilgalaikio poveikio. 3)Teršalai, lemiantys šiltnamio efektą ir ozono sluoksnio irimą. 4)Atliekos, kurios g.b. perdirbtos naudotai energijai gauti ir pan. 5)Atliekos, turinčios tiesioginės taršos poveikį žmogui, orui, dirvožemiui, žemės gelmėms, biologinei įvairovei, statiniams ir inž. sistemoms. 6)Taršos įtaka g.b. lokali, regioninė, globali. Aplinkos tarša pasiekė pavojingą lygį ir gali lemti žmonių sveikatą ir gyvybę, gamtinių kompleksų gyvybingumą ir sunykimą. Tolesnės taršos prognozė pesimis­tinė - pasaulinė ekologinė katastrofa. Pagrindiniai jos požymiai - ozono sluoksnio irimas ir klimato atšilimas. Globalios aplinkos taršos problemoms spręsti daugėja įvairių tarptautinių susitarimų, deklaracijų, rekomendacijų ir t.t. Vienoje iš jų siūlomos tokios priemonės Europai: 1)Panaudoti ekonominius svertus, tarp jų tokias finansines priemones kaip mokesčius už taršą CO2 dujomis ar energijos naudojimą. 2)Šalinti kliūtis taupiam energijos suvartojimui, pastatams šiltinti. 3)Naudoti naujus ir atsinaujinančius šaltinius. 4)Iki 2010m. visose Europos šalyse pasiekti optimalų energijos vartojimo lygį. 5)Mažinti transporto sektoriaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekį. 6)Didinti miškų ir žemės ūkio naudmenų galimybes absorbuoti anglies dioksidus. 7)Tobulinti sąvartynų naudojimą, tarp to - mažinti metano išsiskirstymą. Per pastaruosius 10metų Lietuvoje kietųjų teršalų kasmetinė emisija sumažėjo daugiau kaip 10, dujinių ir skystųjų- daugiau kaip 3kartus. Teršalų emisijos dydis, šaltiniai ir jų teritorinė dislokacija- tai pirmasis aplinkos taršos žinių etapas. Antrasis- teršalų sklidimas miesto erdvėje- yra labai sudėtingas procesas. Teršalų sklidimą lemia daugybė veiksnių- vėjo kryptis ir dažnis, saulės radiacija, drėgmė, reljefas, želdynai, užstatymas ir atvirosios erdvės, žmogaus veiklos ypatybės šiame procese ir t.t. Proceso sudėtingumą lemia jo dinamiškumas- dieną, naktį, metų sezonais ir pan. taršos sklidimas g.b. vis kitoks. Radikalūs taršos mažinimo būdai - gamybos ir atliekų utilizavimo technologijų pažanga visose srityse; vartojimo sumažėjimas dėl tos pačios technologijų pažangos ir gyvenimo būdo, įpročių, mados pokyčių. 25. Urbanistinės taršos mažinimo priemonės. Pagr. galimi taršos poveikio sumažinimo būdai: 1)Miesto funkcinės ir fizinės struktūros formavimas. 2)Pagrįstas žemės naudojimas. 3)Saugomų teritorijų statuso suteikimas. 4)Sanitarinių apsaugos zonų kūrimas. 5)Natūralios ir antropogeninės aplinkos tinkamų procesų išlaikymas. Aplinkos taršą lydi kitos - sukauptų teršalų problemos: -didėja neperdirbtų atliekų tūriai ir dėl to reikia naujų sklypų atliekoms sandėliuoti; -didėja kenksmingų, pavojingų, sunkiai perdirbamų atliekų kiekiai; -vis dažnesni gyventojų protestai dėl atliekų sandėliavimo lokalizavimo; -vis daugiau atsiranda savavališkų sąvartynų; -atliekų tvarkymas brangsta, didėja gyventojų išlaidos. 26. Eismo saugos problema. Eismo sauga yra vienas iš gyvenimo kokybės rodiklių. Eismo saugos lygis L. yra žemas. Žuvusiųjų eismo nelaimėse skaičius 100 tūkst. transporto priemonių 1996 m. L. buvo 76,5, o pvz., Švedi­joje tik 13,5, JK - 14,2. Tai nulėmė daugybė tarpusavyje susiju­sių ar nesusijusių veiksnių: socialinių ir psichologinių; politinių ar kitų aplinkybių padiktuotų stresų, depresijos ir t.t.; alkoholio, narkotikų ir vaistų naudojimo; eismo kultūros; automobilių techninės būklės; susisiekimo tinklų ir eismo organizavimo kokybės. Eismo saugos rodikliai koreliuo­ja su automobilizacijos (motorizacijos) lygiu: pradinėje stadijoje žuvusiųjų ir bendras eismo nelaimių skaičius pro­porcingas transporto priemonių skai­čiui, pasiekus aukštą automobilizacijos (A) lygį, išauga gatvių ir kelių tinklo apkrovimo lygis. Todėl sumažėjęs ben­dras eismo greitis padeda stabilizuoti žūties eismo nelaimėse tikimybę. Ben­dras eismo nelaimių skaičius ir toliau didėja kartu su A, dar labiau išaugus A lygiui, žuvu­siųjų skaičius tampa atvirkščiai propor­cingas transporto priemonių skaičiui. Tačiau tai nereiškia, kad taip ga­lima sulaukti aukščiausio saugos lygio. Reikalingos pastangos sumažinti nepa­lankių veiksnių įtaką. Miestų planavimo uždavinys įvertinti eismo saugos problemą, rasti sprendinius, neutralizuojančius nepalankius veiksnius, arba - sukurti saugiam eismui palankią miesto aplinką. Eismo nelaimių struktūra L. (97m): • užvažiavimai ant pėsčiųjų-42%, • užvažiavimai ant dviratininkų - 10%, • transporto priemonių susidūrimai, apvirtimai, atsitrenkimai į kliūtį-47%>, Šie duomenys rodo kelis svarbius momentus: „silpnieji" eismo dalyviai sudaro didžiumą nukentėjusiųjų eismo nelaimėse. Jų žūties tikimybė yra didžiausia. Todėl „silpnųjų" dalyvavimas eisme t.b. apsaugotas įvairiais būdais arba jų eismas t.b. vienu ar kitu būdu kontroliuojamas, nes pėstieji ir dviratininkai yra trečdalio eismo nelaimių kaltininkai, pėsčiųjų ir kitų nukentėjusiųjų eismo nelaimėse dalis yra tiesiai proporcinga susisiekimo būdo dažniui. 27.Teritorijų planavimo priemonės eismo saugai didinti. • Pagrindiniai aplinkos formavimo būdai: •eismo segregacija: horizontalio­ji (t.y. plokštumoje) ir vertikalio­ji (t.y. erdvėje). Pirmasis būdas yra paprastesnis, tačiau ne toks efektyvus kaip eismo segregavimas erdvėje. G.b. abiejų būdų derinimas. Radikali eismo segregacija -specialiai sukurta erdvė vien pės­čiųjų eismo erdvė. Tai pėsčiųjų zonos, gatvės, takai ir pan. Prie šio tipo teritori­jų priskirtini parkai, skverai. Vien pės­čiųjų eismui g.b. skiriamos požeminės erdvės ar antžeminės. Radikalios segregacijos teritorijos už­ima nedidelę miesto teritorijos dalį, paprastai miestų centruose ir pacentriuose ar kitose ypač didelio pėsčiųjų ir transporto priemonių konflikto vietose. Pilną eismo segregaciją galima pasiekti gyvenamosiose teritorijose dviem pa­grindiniais būdais: • užstatymu ir kitomis priemonėmis suformuoti uždaras erdves - didelius ar mažus vidaus kiemus, • gyvenamosios teritorijos fragmentuose suformuoti du - pėsčiųjų ir transporto priemonių eismo - nepersikertančius tinklus. Šioms teritorijoms tinka simbolinis Temp 5 pavadinimas, pabrėžiantis „silpniau­siųjų" eismo dalyvių pirmumą. Kartu egzistuoja antonimas - Temp 70 (g.b.80,90), skirtas pažymėti teritorijas, kuriose galimas tik transporto priemonių intensyvus ir greitas eismas, o pėsčiųjų eismui visiškai nepritaikytas. Temp 5 ir Temp 70 zonų egzistavimas panaikina pėsčiųjų ir transporto priemonių eismo konfliktą bei tokio tipo eismo nelaimių tikimybę, taip pat leidžia atsiskleisti visoms geroms kiekvieno susisiekimo būdo savybėms. • eismo integracija. Tai ne mechaninė, o ypatinga integracija, kurios simbolinis pavadinimas Temp 30 informuoja apie MAX leistiną greitį, kurį laiduoja ne vien kelio ženklai, bet ir fizinė erdvė, suplanuota ir įrengta taip, kad važiuoti didesniu greičiu būtų neįmanoma. Taip siekiama sumažinti „silpniausiųjų" ir „stipresniųjų" eismo dalyvių skirtumus. Integracijos principai remiasi tokiu eismo dalyvių taikiu sambūviu: ◦ pėsčiųjų ir su jų eismu susijusių viešojo susisiekimo linijų funkcionavimu (pėsčiųjų zonos variantas), ◦ tam tikroje riboto ploto teritorijoje (paprastai tarp C ir aukštesnės kategorijos gatvių) pėsčiųjų ir „vietinių" lengvųjų automobilių (vadinamoji ramaus eismo zona), ◦ neilguose akligatviuose pėsčiųjų ir lengvųjų automobilių eismo, parkuojamų automobilių, žaidžiančių vaikų (vadinamoji gyvenamoji gatvė), ◦ aukštesnių kategorijų gatvių apstatymo formavimas. Statistinis gatvių apstatymo tipų vertinimas yra toks: • pavojingiausios-abipus apstatytos gatvės, ypač - parduotuvėmis, įstai­gomis, įvairių paslaugų ir panašiais pastatais - pėsčiųjų traukos objek­tais, • saugesnės - vienpusio apstatymo gatvės, išskyrus gatves, kurių kitoje pusėje yra traukos objektai - parkai, poilsio teritorijos, sodų bendrijos, sporto ir žaidimų aikštelės, • sąlygiškai saugiausios - neapstatytos gatvės, tikriau tos, nuo kurių ap­statymas nutolęs apie 100 ir daugiau metrų. Gatvių pavojingumą ar saugumą lemia apstatymo suformuotas didelis ar mažas skersinis pėsčiųjų srautas ir jo sukeltas konfliktas su transporto priemonių srautu. Pastarasis srautas yra fizinis barjeras, kurį įveikiant rizikuojama. Todėl: ◦ apstatymas t.b. formuojamas taip, kad funkcinė visuma, paremta pėsčiųjų eismu (būstas, darbas, paslaugos, mokykla, vaikų darželis ir pan.), būtų sudaroma aukštesnės (A, B, C) kategorijos gatvių vienoje pusėje. Arba eismas segreguojamas - gatvė įrengiama tunelyje, estakadoje, ◦ gatvės su viešojo keleivių susisiekimo stotelėmis suformuoja didelę pėsčiųjų į tokią gatvę trauką. Geriausia, kai šakotiniu takų tinklu pėsčiųjų srautas yra koncentruojamas ir nukreipiamas į sankryžos zonoje esančias arba į kitokias stoteles. Pėsčiųjų srautą geriausia reguliuoti užstatymu. • gatvių tinklo diferenciacija. Pats blogiausias atvejis - kai visos gatvės savo techniniais parametrais, apstatymu iš esmės yra vienodos. 28. Energijos naudojimo problema. Miestai yra pagrindiniai energijos vartotojai (Lietuvoje 1999m ,(%)): • Pramonė 20,5; • žemės ūkis 2,8; • transportas 28,9; • prekyba, paslaugos 13,0; • namų ūkis 34,8; Požiūrio į energijos reikalus esminiai pokyčiai prasidėjo 1973 metais – tai pirmoji energijos krizė. Ji parodė daugelio Vakarų Europos šalių ekonomikos priklausomybė nuo įvežamos naftos ir ekonomikos plėtros ryšį su energijos kainomis. Energetinės krizės ir aplinkosaugos principų raida paskatino kurti ir plėtoti nacionalines energijos programas – principų visumа, kuri gali: • sumažinti energijos naudojimą, • padėti išsaugoti energijа, •padidinti atsinauj. ir saugių energijos šaltinių naudojimą. Lietuvoje 1998m. pirminės energijos balanse atsinaujinantys šaltiniai (durpės, mediena ir hidroenergija) sudarė ~8%, nafta – 38%, branduolinė energija – 36%, gamtinės dujos – 18%, anglys- 1%. 29. Planavimo priemonės energijos naudojimo mažinimui. Pagrindinės priemonės, kurios įvertintos miesto planavime, ir pereina vėliau į miesto valdymą, statinių projektavimą, priežiūrą: 1)naujos technologijos ir medžiagos, kurios padeda suvartoti energijos vis mažiau gamyboje, transporte, buityje ir kitur, 2)normatyviniai vis griežtesni planavimo ir projektavimo reikalavimai pastatų insoliacijai, pastatų apšiltinimui ir šiluminei energijai išsaugoti, saulės energijai išnaudoti, 3)nemotorizuotų ir mažai energijos naudojančių transporto sistemų planavimas (pėsčiųjų zonos, dviračių takai ir zonos, bėgių elektrinės transporto priemonės), 4)gyventojų judrumo mažinimas, kuriant integruotą miesto struktūrą, 5)prioritetinė viešojo susisiekimo plėtra-atitinkamo tankio užstatymas, specialios eismo juostos, gatvės, zonos ir t.t., 6)bendro eismo ridos ir laiko mažinimas-integruota miesto struktūra, tinkamas gatvių tinklas ir eismo reguliavimo sistema, 7)efektyvi energetinė sistema – pastatų aрšildymo kuro rūšys, centralizuoto ir lokalaus ar mišraus šilumos tiekimo sistemos, šiluminių elektrinių ir katilinių geografinė vieta miesto struktūroje, 8)hidroenergijos, vėjo, saulės, geoterminės energijos, biodujų, municipalinių atliekų panaudojimo galimybių planavimas. 30. Triukšmo problema. Miesto triukšmas-tai tiesiogiai išmatuojamas miesto taršos komponentas. Iki pastarojo dešimtmečio buvo teigiama, kad triukšmo lygis nuolat auga, vidutiniškai net 1 dBA per metus. Pastaruoju metu vis dažniau teigiama, kad triukšmo lygis nebedidėja. Svarbiausia priežastis – transporto priemonių srautai pasiekė ir viršijo eismo intensyvumo lygį, nuo kurio triukšmo lygis iš esmės nebekyla. Tačiau pasiektas lygis yra aukštas ir jo įtaka gyventojų sveikatai yra didelė. 35% visų Europos gyventojų gyvena akustinio diskomforto zonose. Didmiesčiuose šis rodiklis yra ~2 kartus didesnis. Pagr. triukšmo šaltiniai: 1)transporto priemonės (gatvėje, kiemuose) 2)pėstieji gatvėse; 3)žaidžiantys vaikai; 4)pramonės įmonės; 5)statybvietės; 6)geležinkelis; 7)lėktuvai; 8)restoranai ir pan.; 9)mokyklos; Stacionarūs triukšmo šaltiniai (pramonės įmonės ir kt.) yra lengviau izoliuojami negu mobilūs (transporto priemonės). 31. Triukšmo slopinimo būdai ir priemonės. Triukšmo lygiui sumažinti naudojamos dvi grupės priemonių: aktyvios ir pasyvios. Aktyvios priemonės mažina arba visai panaikina triukšmo šaltinį: • automobilių ir kitų transporto priemonių tobulinimas, •gyventojų transportinio mobilumo sumažinimas, • zonos be transporto įrengimas - pėsčiųjų gatvės, zonos, parkai. Užstatymo variantai ir apsauga nuo triukšmo: 1)Atskiri namai neapsaugo apstatytos teritorijos ir visų namų visų fasadų nuo gatvės triukšmo. 2)Vidinės erdvės ir namų vidinių fasadų apsauga nuo triukšmo tuo didesnė, kuo namai ilgesni, o tarpai tarp namų mažesni. 3)Iš dalies uždarų kiemų ir namų vidinių fasadų apsauga priklauso nuo tų pačių parametrų kaip ir B atveju. Akligatvis padidina akustinį diskomfortą. 4)Ilgas namas šiaurinėje dalyje galėtų būti geru triukšmo ekranu, tačiau pietinės gatvės triukšmas laisvai sklinda į visas vidaus erdves. 5)Uždaras kiemas-maksimali izoliacija nuo gatvės triukšmo (F), jei nėra įvažiavimo į jį (G). Tačiau kiemo dydis ir namų aukščiai turi būti suderinti, nes kieme – šulinyje yra blogas apšvietimas ir vėdinimas. 6)Uždaras didelis kiemas – akustinio komforto be transporto priemonių erdvė gali būti panaudota vaikų įstaigoms, kasdieniam poilsiui. Pasyvios priemonės yra tos, kurios nedaro įtakos triukšmo šaltiniui, tačiau sumažina lygį triukšmo, patenkančio į gyvenamąją teritoriją: • makro ir mikroteritorijų zonavimas ir transporto zonų bei koridorių aplinkinių teritorijų žemės paskirties reguliavimas, • apsauginių ir buferinių zonų įrengimas, • transporto srautų koncentravimas retame aukštesniųjų kategorijų gatvių tinkle, • miesto aplinkkelių tiesimas, • viešojo keleivių susisiekimo sistemos kokybinė ir kiekybinė plėtra-lengvojo automobilio alternatyva, • specialios triukšmo slopinimo įrangos statyba: sienutės, pylimai, iškasos, tuneliai, estakados, • ramaus eismo zonų kūrimas, • pastatų orientavimas gatvės ar kito triukšmo šaltinio atžvilgiu, • viso ar kai kurių transporto rūšių eismo (skrydžių) ribojimas erdvėje ir laike, • įvažiavimų kvotų į tam tikras teritorijas nustatymas arba kitoks eismo intensyvumo reguliavimas, • akcijos – diena be automobilio. 32. Žemės poreikis miestams, miesteliams ir kaimams. Žemės poreikį iš esmės lemia miesto gyventojų skaičius ir žemės naudojimo intensyvumas bei civilizacijos pasiekimai. Senovėje vienam miestiečiui teko ~20 m2, 1900 m. - ~100 m2, dabar - >200 m2 miesto teritorijos. Praktiškai tas poreikis yra didesnis. Kai kurie tokie įrenginiai kaip vandenvietės, atliekų sąvartynai, nuotekų valyklos, oro uostai ir kiti susisiekimo įrenginiai dėl technologinių, aplinkosauginių priežasčių bei dėl žemės miestuose trūkumo statomi priemiestinėje ar tolesnėse zonose; čia daug miestiečių sodų, vasarviečių, rekreacinių teritorijų. Iki šiol žemės poreikio augimo tempus lėmė sparti susisiekimo sistemų, inžinerinės miestų infrastruktūros plėtra, didėjantis atliekų kiekis, pramonės augimas ir jį lydinčių apsaugos zonų įrengimas. Iš dalies poreikis auga daugiabutę, daugiaaukštę statybą pakeitus vienbučių namų statyba. Ateityje žemės poreikio sumažėjimą gali lemti technologijų pažanga (tarp jų -vadinamosios nanotechnologijos), gyvenimo būdo pokyčiai. 33. Žemės naudojimo intensyvumas. Miesto teritorijų naudojimas apibūdinamas nuo ypač intensyvaus iki ekstensyvaus: * 30000-40000 žm./ha - Būdinga šaligatviams, pasažams ir aikštėms, (koncertų, mitingų ir pan. metu), * apie 5000 žm./ha - Paplūdimiuose, turguose, * apie 3800 gyv./ha - Ypač didelis tankis, (Singapūro centras, 1962 m.), * daugiau kaip 1500 žm./ha (gyventojų, dirbančiųjų ar lankytojų) - Miestų centrams, prekybos, sporto ir pan., kompleksams būdinga apkrova, kuriai sukuriama atitinkama antropogeninė aplinka. * ~1500 gyv/ha - Gyvenamoji teritorija, kurioje yra tik antropogeninė aplinka. Tai nepaprastai brangus būdas sukurti kokybišką aplinką, kompensuojančią natūralios aplinkos praradimą. * 300-400 gyv./ha-Gyvenamoji teritorija, pritaikyta intensyviai naudoti (6-8 aukštų pastatai). Vyrauja antropogeninė aplinka. * apie 100 žm./ha - Tokia miesto natūralių (t. y. nepritaikytų lankyti) želdynų apkrova būtųjų degradavimo priežastis. * 50 gyv./ha - Ekstensyvaus naudojimo mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Galima natūralios ir antropogeninės aplinkos pusiausvyra. * apie 10 žm./ha - Miesto natūralių želdynų leistinas lankymo intensyvumas. * O žm./ha -Rezervatai - saugomas visas gamtinis kompleksas gamtos procesams stebėti ir tirti. Žemės naudojimo intensyvumą gali lemti tokie svarbesni veiksniai: 1)žemės paskirtis (žemės ūkio, miškų ūkio, saugomų ir urbanizuotų teritorijų), 2)žemės urbanistinės paskirtys (gyvenamosios, gamybos, rekreacijos, miesto centro, apsaugos, techninės infrastruktūros ir kitos teritorijos), 3)statinių užimamos erdvės: aukštų skaičiaus, sklypų apstatymo laipsnio, požeminės erdvės naudojimo, 4)gamtinių sąlygų: reljefo nuolydžių, dirvožemio, pelkėtumo ir t.t. T.y. nuo tų sąlygų, kurios gali lemti žemės sklypų tinkamumą statybai arba jų kaip natūralios aplinkos panaudojimą rekreacijai. Šių veiksnių grupės yra tarpusavyje susijusios. Pvz., jeigu statinių užima­mos erdvės viršija tam tikrus dydžius, sklypas visai ar iš dalies nebetinka vienoms, tačiau tinka kitoms paskirtims. Arba atvirkščiai - sklypo ir jo aplinkos gamtinių sąlygų vertė gali nulemti jo paskirtį. Statinių užimama erdvė € nuo naudos ir grožio bei sveikos aplinkos supratimo, rinkoje susiklostančių žemės kainų, tradicijų, ekonominių veiksnių, ga­mybos ir kitų technologijų tobulumo. Paprastai žemės kaina ir diferencinė žemės renta yra svarbiausi veiksniai, ska­tinantys sklypų apstatymo intensyvumą ir statinių aukštį, požeminės erdvės naudo­jimą. 34.Pagrindinės Žemės naudojimo paskirtys. Miesto žemė yra taupoma - tai didelis turtas. Stengiamasi racionaliai ją naudoti, nes gatvių, oro uostų, kitų daug žemės reikalaujančių statinių statybos išlaidų struk­tūroje žemė gali sudaryti didelę dalį. Miesto planavime žemės taupymas g.b. vienas iš apribojimų siekiant vieno ar kito tikslo. Miesto žemės naudojimo struktūrą apibūdina vadinamasis teritorijos balansas (Vilniuje,%): gyvenamoji teritorija(40,3); gatvės(7,0); atviros erdvės (parkai ir pan.)(31,2); transporto įrenginiai(0,8); pramonė(16,5); viešosios paskirties teritorijos(-); prekybos įmonės(-); kt.(4,2). 35. Valstybės ir savivaldybės pareigos finansavimo ir investicijų sferoje. Miesto plėtrą finansuoja (finansuoti - teikti lėšas įmonėms, įstaigoms tam tik­riems tikslams įgyvendinti) ir į ją investuoja (investuoti - įdėti lėšas į ūkį, pramo­nę, statybą ir kt.) tie, kurie yra suinteresuoti nauda, ir tie, kuriems tai yra pareiga: valstybė, savivaldybės, privačios struktūros, gyventojai. •Valstybės pareigos: rūpintis-finansuoti, investuoti, valstybės mokslo, švietimo, sveikatos ir kitomis sritimis; kariuomenės, policijos ir kitų struktūrų reikalais; valstybės keliais, geležinkeliais, uostais, valstybės pramonės ir kt. įmonėmis, gali teikti subsidijas, dotacijas savivaldybės miesto viešąjam keleiviniam transportui ir savivaldybių būstui išlaikyti ir plėtoti; kai kurių socialinių grupių gyventojams būstui įsigyti ir pan., •Savivaldybių, jų institucijų ir įmonių miestams pareigos: rūpintis - finansuoti, investuoti - savivaldybių švietimo, sveikatos ir kitų įstaigų veiklą, miesto techninės infrastruktūros, viešųjų erdvių, susisie­kimo, aplinkos apsaugos ir pan. plėtrą, gali teikti subsidijas, dotacijas savivaldybės viešąjam keleivių trans­portui; savivaldybės įmonėms, teikiančioms komunalines, būsto nuomos ir kitokias paslaugas. 36. Privačios investicijos gyvenvietėse. •Privačios struktūros: gali finansuoti ar investuoti į bet kurią pramonės, prekybos, verslo veiklą, jeigu jos duoda pelną arba kitą naudą. Todėl privačių struktūrų interesai miesto plėtros reikaluose gali sutapti su savivaldybės pareigomis arba skirtis (pvz., šilumos tiekimas paprastai buvo savivaldybės įmonių veikla. Dabar privačios įmonės tokias paslaugas jau teikia), gali teikti paskolas tam tikromis sąlygomis - ilgalaikes, trumpalaikes su didelėmis ar mažomis palūkanomis, gali teikti labdarą. •Gyventojai: kiekvienas g.b. investitorius. Savo lėšas gali investuoti į savo būstą, verslą. Tai gali daryti kaip įvairių privačių ar su valstybės, savivaldybių kapitalu įmonių akcininkas. 37. Nusikalstamumo problema. Nusikalstamumas miestuose - pasaulinė problema. Smurtas, organizuotas nusi­kalstamumas, terorizmas visomis jo formomis ir korupcija yra vienas iš miestus griaunančiųjų veiksnių. Per pastaruosius metus nusikalstamumo lygis L. labai išaugo. Nusikalstamumo lygis yra diferencijuotas: miestuose didesnis, kaimuose ma­žesnis. Miestų teritorijose didžiausia nusikaltimų tikimybė miesto centrinėje dalyje; ge­ležinkelio stočių, uostų ir turgų zonose; apleistose teritorijose. Vilniuje, pvz., gyventojų apklausos duomenimis, rajono nesaugumo rodiklis svyruoja nuo 18% iki 77%. Pagrindinės priežastys: didėjanti disproporcija tarp turtingiausiųjų ir netur­tingųjų sluoksnių; nedarbas; valdžios ir valdymo struktūrų autoriteto smukimas; tei­sinis nihilizmas; korupcija. Nusikalstamumas sukuria nepalankią normaliai veiklai miesto atmosferą, bai­mę, mažina patrauklumą turistams ir investicijoms. Visa tai lydi šešėlinės ekonomi­kos ir neoficialios darbo rinkos egzistavimas ir plėtimasis. Pas­taruoju metu išryškėjo jo sąsajos su narkomanija, prostitucija, prekyba žmonėmis. Taip yra todėl, kad nėra ryškios pažangos naikinant nusikalstamumo priežastis. To­dėl pagrindinės priemonės sutrukdyti, sumažinti ir pašalinti smurtą bei nusi­kalstamumą būtų: 1)socialinės plėtros priemonės: šalinti skurdą, nelygybę, įtampą šeimose, nedarbą, mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo galimybių stoką, nepakankamą sveikatos apsaugą, 2)didinti asmens saugumą ir mažinti baimės jausmą, gerinti policijos paslaugas; policijos tarnybų veiklą; didinti jų atskaitomybę aptarnaujamai bendruomenei; kurti įstatymines priemones ir sistemas bendruomenės kovai su nusikalstamumu, 3)planuoti, statyti ir prižiūrėti miestą taip, kad viešosios erdvės netaptų nusikaltimų vietomis, o gyvenamųjų teritorijų dalys - asocialių asmenų būrimosi vietomis. 38. Teritorijų planavimo samprata. Europos urbanistikos chartija. 1993. (vertimas): Urbanistinis planavimas-tai mokslas. Tai profesionalų vertinami ir analizuo­jami projektai, programos, strategijos ir planai, kuriais grindžiamos didmiesčio fizi­nės, socialinės, ekonominės ir aplinkos struktūros. Sprendžiant šias problemas, reikia rasti pusiausvyrą tarp augimo ir išsaugojimo, puoselėti plėtrą ir spręsti konfliktus. Planą visada reikia susieti su vertinimo procesu, pvz.: vertinimu, ar pasiūly­mas vertas dėmesio, o paskui patikrinti, ar numatyti rezultatai tapo realybe. Toks vertinimas susijęs su galimybe įgyvendinti, politiniu priimtinumu, su subordinacija aukštesniame politikos lygmenyje. LR teritorijų planavimo įstatymas: teritorijų planavimas - kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra terito­rijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklo­saugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vie­tovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje teisėms nustatyti (kraštotvarka - prie­monių visuma žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, ekonominei, ekologinei poli­tikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui kurti). Neformalus teritorijų (miestų) planavimo apibūdinimai: teritorijų planavimas - tai paieška geresnių gyvenimo ir veiklos sąlygų, pasi­rengimas būsimiesiems darbams; tai numatymas galimų problemų, veiklos neigia­mų pasekmių; tai informacija visų supratimui apie būsimas gyvenimo ir veiklos są­lygas ir gyventojų reakcijos identifikavimui; teritorijų planavimas- tai kūrybinis procesas, kuriame naudojami loginis mąs­tymas, intuicija, patirtis, matematiniai metodai, imitacinis modeliavimas, analogų metodas ir kt. Kartu planavimas formaliai ir neformaliai suvaržytas valstybės ir sa­vivaldybių reglamentavimo, privačios žemės ir kito nekilnojamojo turto teisės ir pri­vačių asmenų interesų bei iniciatyvos, visuomenės aktyvumo ar pasyvumo; teritorijų planavimas - tai samprata proceso, kurio turinys, tikslai nuolat kito: nuo žemės suskirstymo sklypais iki verslo plano; teritorijų planavimo - miestų planavimo procesą verta skaidyti į dvi dalis. Pirmoji- strateginė dalis. Tai supratimas apie mieste vykstančius procesus, jų svar­bą ir pasekmes dabar bei ateityje, visuomenės poreikius, plėtojimo tikslus, galimy­bes ir būdus procesams reguliuoti. Antroji dalis - fizinis planavimas to, kas formaliai g.b. vad. fizine aplinka (gatvės, namai, kiti statiniai, ir pan. erdvės, želdy­nai), suvokiant, kad suplanuota aplinka palanki gyventojams, miesto bendruomenei šiandienos ir strateginių tikslų požiūriu. 39. Teritorijų planavimo objektai. Miesto planavimo objektą jo dydį, planuojamosios teritorijos konfigūraciją (ribas) iš esmės lemia planavimo tikslai. Atsižvelgiant į planavimo tikslus, g.b. tokie planavimo objektai: 1)miestas sistema. Tokiu atveju tyrimų ir analizės būdu nustatomos miesto sistemos neformalios ribos (pvz., vyraujančios įtakos, miesto aglomeracijos, miesto regiono ribos). Miesto sistema dažniausiai yra bendrojo planavimo objektas. Planavimo objektu g.b. miestas administracinėse ribose. Tokio planavimo sėkmė paprastai būna menkesnė negu miesto sistemos atveju. Pagal L. teritorijų planavimo įstatymą miesto savivaldybė yra bendrojo planavimo objektas. Tokiu objektu g.b. kelios savivaldybės, jeigu jos tuo klausi­mu susitarė. 2)miesto posistemė, pvz., susisiekimo, želdynų ar pan. posistemės. Miesto posistemės -tai paprastai specialiojo planavimo objektas. 3)miesto elementas, pvz., tam tikri statiniai (tiltas, pastatų kompleksas) tarp jų ir tiesiniai (gatvės, inžineriniai tinklai) su jų sklypais ir sklypai, skirti želdynams, parkams. Miesto elementas - dažniausiai yra detaliojo planavimo objektas. Bet kuris miesto planavimo objektas išlieka sistemos dalimi. T.y. kiekvienas aukštesnio ar žemesnio rango elementas visada analizuojamas ir planuojamas su sava aplinka ir ryšiais. Iš to išeina, kad galima nustatyti bet kurio miesto ele­mento svarbą viso miesto funkcionavimui; vienų svarba ar įtaka stebima visoje miesto sistemoje, kitų - įtaka jaučiama tik elemento pačioje artimiausioje fizinėje aplin­koje. T.y. formalus planavimo užduotyje nurodytas miesto elementas faktiškai gali priversti peržiūrėti daug platesnį ir sudėtingesnį objektą - visą miesto sistemą ir posistemę . 40. Pla­na­vi­mo da­ly­viai. Pla­na­vi­mo da­ly­vių yra dvi gru­pės: ☻pir­mo­ji- tie, ku­rie išreiškia po­rei­kius ir in­te­re­sus, ☻ ant­ro­ji - pro­fe­sio­na­lūs pla­nuo­to­jai, ku­rių dar­bo tiks­las - su­kur­ti trum­pes­nei ar il­ges­nei at­ei­čiai mies­to sis­te­mos mo­de­lį, adek­va­tų ži­no­miems po­rei­kiams ir in­te­re­sams. Pir­mo­ji gru­pė: ☺sa­vi­val­dy­bės val­džios ir ki­tos pa­na­šios struk­tū­ros, ku­rios vyk­do joms pa­skir­tas funk­ci­jas. Sa­vi­val­dy­bėms pri­skir­tos funk­ci­jos le­mia jų vaid­me­nį mies­tą pla­nuo­jant; orga­nizuoja pla­na­vi­mą, pla­na­vi­mo do­ku­men­tų svars­ty­mą ir jų tvir­ti­ni­mą bei re­mia­si jais mies­tą plė­to­jant. Vals­ty­bės val­džios ins­ti­tu­ci­jos nu­sta­to pla­na­vi­mo rei­ka­la­vi­mus. ☺pri­va­čios struk­tū­ros. Jų da­ly­va­vi­mą ir vaid­me­nį mies­to pla­na­vi­me le­mia vie­nas veiks­nys -pel­nas. Jei­gu jo nė­ra, kei­čia­mas veik­los po­bū­dis, įmo­nė už­da­ro­ma, per­ke­lia­ma ki­tur ir t.t. ☺gy­ven­to­jai do­mi­si kon­kre­čiais da­ly­kais: gy­ve­na­muo­ju na­mu ar bu­tu; dar­bu; šei­mos svei­ka­tos, moks­lo ir ki­tais rū­pes­čiais; gra­žia ir svei­ka gy­ve­na­mą­ja ir mies­to ap­lin­ka; po­il­sio ga­li­my­bė­mis, su­si­sie­ki­mo ir ki­tų pa­slau­gų ko­ky­be. Ant­ro­ji gru­pė: ☺pro­fe­sio­na­lūs pla­nuo­to­jai. Jų dar­bas: ►iš es­mės € nuo sa­vi­val­dy­bės ir vals­ty­bės val­džios, pri­va­čių struk­tū­rų ir gy­ven­to­jų, t. y. nuo pla­na­vi­mo dar­bų už­sa­ko­vų ir nuo tų, ku­rie reg­la­men­tuo­ja pla­na­vi­mo pro­ce­są; ► yra vyk­dy­to­jo ir kar­tu kū­rė­jo dar­bas. Jie su­ku­ria už­sa­ky­tą pro­duk­tą-pla­nus, ku­rie, juos pa­tvir­ti­nus, tam­pa pri­va­lo­mi ar­ba re­ko­men­duo­jan­tys do­ku­men­tai. Be to, pro­fe­sio­na­lių pla­nuo­to­jų dar­bas grįž­ta­muo­ju ry­šiu for­muo­ja val­džios, pri­va­čių struk­tū­rų ir gy­ven­to­jų nuo­mo­nę, da­ro įta­ką jų spren­di­mams. Ko­ky­biš­ką pla­na­vi­mą ga­li ga­ran­tuo­ti tik įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai: ekonomis­tai, so­cio­lo­gai, ci­vi­li­nės ir ki­tų in­ži­ne­ri­jos sri­čių in­ži­nie­riai, ar­chi­tek­tai, sis­te­mų va­dybininkai, ge­o­lo­gai, ge­og­ra­fai, in­for­ma­ti­kai, de­mog­ra­fai ir kt. 41. Vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mas pla­na­vi­me. Pa­gal L. te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo įsta­ty­mą vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mas pla­na­vi­mo pro­ce­se su­pran­ta­mas kaip: ☻vi­suo­me­nės viešas in­for­ma­vi­mas apie pra­si­de­dan­tį pla­na­vi­mą, jo tiks­lus; ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su ren­gia­mais ir pa­tvir­tin­tais pla­na­vi­mo do­ku­men­tais ir gau­ti jų ko­pi­jas; ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su pa­reng­tais pla­nais vie­šo­je pa­ro­do­je, ☻viešas pa­reng­tų do­ku­men­tų svars­ty­mas, ☻tei­sė teik­ti siū­ly­mus, reikš­ti pa­sta­bas, pre­ten­zi­jas, ☻tei­sė ap­skųs­ti te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo prie­žiū­rą vyk­dan­čioms ins­ti­tu­ci­joms, jei­gu į siū­ly­mus, pa­sta­bas ir pre­ten­zi­jas ne­bu­vo at­si­žvelg­ta; ☻ben­drų­jų pla­nų ar jų san­trau­kų lais­vas pla­ti­ni­mas, ☻tei­sė rei­ka­lau­ti at­ly­gin­ti pa­da­ry­tą ža­lą, jei­gu įsi­ga­lio­jus de­ta­lia­jam ar ben­dra­jam pla­nui ne­be­ga­li­ma lais­vai nau­do­tis ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu. Vi­suo­me­nės įsi­trau­ki­mas į pla­na­vi­mą bū­tų sva­res­nis, jei­gu kon­struk­ty­viai da­ly­vau­tų or­ga­ni­zuo­to­ji jos da­lis - pro­fe­si­nės ir ki­to­kios są­jun­gos, ben­dri­jos, or­ga­ni­za­ci­jos. 42. Stra­te­gi­nis pla­na­vi­mas. Stra­te­gi­nis pla­na­vi­mas-tai mies­to plėt­ros tiks­lų ir už­da­vi­nių vi­suo­se mies­to ūkio sek­to­riuo­se nu­sta­ty­mas. Tuo su­in­te­re­suo­ta mies­to val­džia, to­dėl ji pa­pras­tai ir ini­ci­juo­ja šį pla­na­vi­mą. Pla­nuo­jant da­ly­vau­ja sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, eks­per­tai ir stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo ži­no­vai. Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo re­zul­ta­tas yra ko­lek­ty­vi­nio dar­bo (kū­ry­bos) pa­sek­mė. Jam g.b. pa­nau­do­ti ko­lek­ty­vi­nės kū­ry­bos me­to­dai: ☻in­te­lek­tu­a­lu­sis štur­mas. Šiuo me­to­du yra ge­ne­ruo­ja­mos idė­jos; jos fik­suo­ja­mos, ana­li­zuo­ja­mos ir ver­ti­na­mos. Idė­jų įvai­ro­vė, kie­kis ne­pa­ly­gi­na­mas su vie­no spe­cia­lis­to ga­li­my­bė­mis, ☻si­nek­ti­ka. Šio me­to­do es­mė: įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai siū­lo spon­ta­niš­kas idė­jas, grįs­tas ana­lo­gi­jo­mis. Šias idė­jas ana­li­zuo­ja; ne­pri­im­ti­nas at­me­ta; ki­tas, įma­no­mas re­a­li­zuo­ti, siū­lo pri­im­ti, ☻įpras­ta spe­cia­lis­tų dis­ku­si­ja, ne­tu­rin­ti griež­tų tai­syk­lių (in­te­lek­tu­a­lu­sis štur­mas ir si­nek­ti­ka ga­li pa­virs­ti įpras­ta ir ne to­kia efek­ty­via dis­ku­si­ja, jei­gu ne­bus lai­ko­ma­si vi­sų kiek­vie­no me­to­do tai­syk­lių), ☻mies­to žai­di­mai. Pa­pras­tai stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo re­zul­ta­tas yra to­kia vi­su­ma: ►mies­to plėt­ros tiks­lai ir už­da­vi­niai, plėt­ros tiks­lų pri­ori­te­tai ar­ba pri­ori­te­ti­nių plėt­ros ob­jek­tų są­ra­šas, ►sa­vi­val­dy­bės sky­rių, tar­ny­bų ir jos įmo­nių veiks­nių pla­nai plėt­ros tiks­lams ir užda­vi­niams re­a­li­zuo­ti, jų at­sa­ko­my­bė ir veiks­mų ko­or­di­na­vi­mo pla­nas. 43. Ben­dra­sis pla­na­vi­mas. Ben­dra­sis pla­na­vi­mas - la­biau­siai iš­plė­to­tas pla­tyn ir gi­lyn ir tu­rin­tis vi­sų ki­tų pla­na­vi­mų (stra­te­gi­nio, fi­zi­nio) ele­men­tų. Es­mi­nės ben­dro­jo pla­na­vi­mo da­lys: ☻plėt­ros tiks­lų ir už­da­vi­nių nu­sta­ty­mas (stra­te­gi­nis pla­na­vi­mas), ☻pa­ieš­ka bū­dų ir prie­mo­nių tiks­lams bei už­da­vi­niams re­a­li­zuo­ti, tarp jų-pa­ieš­ka vie­tų tin­ka­mai pla­nuo­ja­mus ob­jek­tus lo­ka­li­zuo­ti, pa­ieš­ka fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių ir in­ves­tuo­to­jų. Šiai ben­dro­jo pla­na­vi­mo da­liai ga­li bū­ti ren­gia­mi pa­grin­di­mai, ver­slo pla­nai, ga­li­my­bių stu­di­jos, in­ves­ti­ci­niai pro­jek­tai; ren­gia­mos in­ves­ti­ci­jų tei­si­nių as­pek­tų stu­di­jos; ieš­ko­ma in­ves­ti­ci­jų įgy­ven­di­ni­mo ins­ti­tu­ci­jų, ☻mies­to pla­no struk­tū­ros for­ma­vi­mas ir ki­ti fi­zi­nį pla­na­vi­mą api­bū­di­nan­tys dar­bai, tie­sio­giai su­sie­ti su plėt­ros tiks­lais ir už­da­vi­niais bei bū­dais (priemo­nėmis) jiems re­a­li­zuo­ti. 44. De­ta­lu­sis pla­na­vi­mas. De­ta­lu­sis pla­na­vi­mas - sa­vi­val­dy­bės te­ri­to­ri­jos da­lių pla­na­vi­mas že­mės skly­po nau­do­ji­mo ir veik­los ja­me plė­to­ji­mo są­ly­goms, tei­sėms ir prie­vo­lėms nu­sta­ty­ti, pa­keis­ti ar­ba pa­nai­kin­ti 45. Spe­cia­lu­sis pla­na­vi­mas. L. te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo įsta­ty­me yra nu­ma­ty­tas spe­cia­lu­sis pla­na­vi­mas, ku­ris skir­tas tam tik­rai ūkio sri­čiai ar ko­kiam nors sri­ties as­pek­tui, mies­to vie­nai tech­ni­nei po­sis­te­mei ar jos da­liai nag­ri­nė­ti. T. y. šis pla­na­vi­mas iš­ski­ria siau­rą pla­na­vi­mo ob­jek­tą vi­di­nėms ko­kios nors ins­ti­tu­ci­jos reik­mėms. 46. Imi­ta­ci­nis mo­de­lia­vi­mas pla­na­vi­me. Kom­piu­te­ri­za­ci­jos rai­dą ly­dė­jo ir to­liau ly­di vis di­des­nės mies­tų mo­de­lia­vi­mo ga­li­my­bės. Pas­ta­ruo­sius du de­šimt­me­čius vy­rau­ja mies­to imi­ta­ci­niai mo­de­liai, pa­pras­tai nau­do­ja­mi ne pa­vie­niai ma­te­ma­ti­niai mo­de­liai, bet jų sis­te­mos. Vie­na iš pir­mų­jų ir pla­čiai pa­pli­tu­sių pro­gra­mi­nių įran­gų - EM­ME2, skir­ta mies­to funk­cio­na­vi­mui mo­de­liuo­ti. Mies­to funk­cio­na­vi­mo mo­de­lia­vi­mo pra­di­niai eta­pai: ☻kon­kre­taus mies­to imi­ta­ci­nio mo­de­lio su­da­ry­mas (mies­to da­liai ar po­sis­te­mei ver­ta su­da­ry­ti tik ta­da, kai vei­kia vi­so mies­to mo­de­lis). T.y. kiek­vie­nas mies­tas yra vie­nin­te­lis, to­dėl, ne­pai­sant mo­de­lių sis­te­mą su­da­ran­čių mo­de­lių pa­na­šu­mo, kiek­vieno mies­to pa­ra­met­rai bus ki­to­kie, ☻imi­ta­ci­nio mo­de­lio ve­ri­fi­ka­vi­mas, t.y. rei­kia pa­tik­rin­ti, ar su­da­ry­ta­sis mo­de­lis yra pa­kan­ka­mai tiks­lus. Pa­pras­čiau­sias bū­das - pa­ly­gin­ti fak­ti­nius gat­vių tin­klo srau­tus su skai­čiuo­ja­mai­siais ir nu­spręs­ti, ar mo­de­lis tin­ka mo­de­lia­vi­mui. Jei­gu mo­de­lis tin­ka, pra­de­da­mas mo­de­lia­vi­mas šian­die­nos reik­mėms ar­ba 5, 10 me­tų ar to­les­nei at­ei­čiai. Mo­de­lia­vi­mas tu­ri bū­ti ne­at­si­tik­ti­nis. Mo­de­lia­vi­mo se­ką, va­rian­tus tu­ri lem­ti ži­no­mos mies­to būk­lės pro­ble­mos, plėt­ros te­ri­to­ri­nės, eko­no­mi­nės ir ki­tos ga­li­my­bės, gy­ven­to­jų ir ben­druo­me­nės po­rei­kiai. Iš to iš­ei­na, kad mo­de­lia­vi­mas nė­ra automa­tiškas pro­ce­sas. Tai tik pla­na­vi­mo įran­kis. Mo­de­lia­vi­mas te­oriš­kai bai­gia­mas, kai ne­be­ran­da­ma ge­res­nių ne­gu jau su­ras­ta mies­to pla­no va­rian­tų. 47. Nor­ma­ty­vi­nis pla­na­vi­mas. Jo es­mė - pla­na­vi­mo spren­di­niai tu­ri ati­tik­ti nu­sta­ty­tus pri­va­lo­muo­sius vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bės rei­ka­la­vi­mus. To­kio planavi­mo pro­ce­se ma­žiau­siai rei­ka­lin­gos pla­na­vi­mo ži­nios ir mo­de­lia­vi­mas. Iš da­lies jis yra for­ma­lus, to­dėl nor­ma­ty­vi­niu prin­ci­pu su­da­ry­tas mies­to pla­nas g.b. la­bai at­sie­tas nuo re­a­lių mies­to in­te­re­sų. Nor­ma­ty­vi­nis pla­na­vi­mas la­biau tin­ka detalia­jam, ypač gat­vių, pa­vie­nių na­mų skly­pų pla­na­vi­mui, nes čia ga­li­ma nau­do­ti daug stan­dar­ti­nių (ta­čiau ge­rų) spren­di­nių. 48. Ana­lo­gų me­to­das. Pla­na­vi­mui nau­do­ja­mas ir ana­lo­gi­jos me­to­das, t.y. ki­tų mies­tų fi­zi­niai (gat­vių tin­klas, mies­to struk­tū­ra ir kt.), or­ga­ni­za­ci­niai ar val­dy­mo (pvz., marš­ru­tų tin­klo, eis­mo val­dy­mo), so­cia­li­nių, ap­lin­ko­sau­gi­nių ir ki­tų pro­ble­mų spren­di­mo bū­dai g.b. pri­tai­ky­ti pla­nuo­ja­mam mies­tui. Tie­sa, tai ne vi­sa­da tin­ka esant ki­to­kioms gamti­nėms, kli­ma­ti­nėms, so­cia­li­nėms, eko­no­mi­nėms są­ly­goms. 49. Stra­te­gi­niai pla­na­vi­mo tiks­lai. Pla­na­vi­mo pro­ce­se svar­biau­si da­ly­kai yra tiks­lai ir kri­te­ri­jai, ku­riais re­mian­tis bus ren­gia­mas ir ver­ti­na­mas mies­to ben­dra­sis pla­nas ar ki­ti plėt­ros pla­nai. Stra­te­gi­niai - tai pa­grin­di­niai (es­mi­niai) il­ga­lai­kiai įvai­rių sri­čių plėt­ros tiks­lai, ga­lin­tys nu­lem­ti mies­to eko­no­mi­nės ba­zės, mies­to sis­te­mų gy­va­vi­mo ir plėt­ros ko­ky­bę bei tem­pus; mies­to vaid­me­nį ša­ly­je bei pla­tes­nė­je rin­ko­je; gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir ki­ta.. Mies­to pla­na­vi­mo stra­te­gi­nius tiks­lus pa­gal jų de­ta­li­za­vi­mo laips­nį ga­li­ma su­skirs­ty­ti į 3 hie­rar­chi­nes gru­pes: a. pa­tys ben­driau­si tiks­lai: ☻pa­ten­kin­ti pa­grin­di­nius gy­ven­to­jų, ūkio ir ki­to­kios veik­los struk­tū­rų po­rei­kius, ☻ga­ran­tuo­ti mies­to sis­te­mų funk­cio­na­vi­mo pa­ti­ki­mu­mą, ☻su­da­ry­ti pa­lan­kias mies­to plėt­ros są­ly­gas ir prie­lai­das; b. ben­driau­si tiks­lai: ☻ska­tin­ti kur­ti dar­bo vie­tas įvai­rios kva­li­fi­ka­ci­jos dir­ban­tie­siems – mo­te­rims ir vy­rams, ypač kur­ti mo­der­nių, tech­no­lo­gi­jų dar­bo vie­tas, ☻su­da­ry­ti są­ly­gas pirk­ti, nuo­mo­ti, sta­ty­ti, re­konst­ruo­ti būs­tą ar­ba su­teik­ti prieglobs­tį, ati­tin­kan­tį as­mens ir mies­to (sa­vi­val­dy­bės) ga­li­my­bes, ☻kur­ti pa­to­gų mies­tą: pa­to­gus ir pri­ei­na­mas gy­ven­to­jams vie­ša­sis su­si­sie­ki­mas; pa­kan­ka­mas gat­vių, san­kry­žų ir au­to­mo­bi­lių aikš­te­lių lai­du­mas; kul­tū­ros, me­di­ci­nos, so­cia­li­nės ir ki­tos pa­slau­gos ko­ky­biš­kos ir leng­vai pri­ei­na­mos, ☻išlai­ky­ti sau­gų mies­tą, t.y. ga­ran­tuo­ti as­mens ir tur­to ap­sau­gą, ap­sau­gą nuo gam­ti­nių ir tech­no­ge­ni­nių pa­vo­jų, ☻kur­ti ir iš­lai­ky­ti svei­ką ap­lin­ką: šva­rus oras, van­duo, že­mė, akus­ti­nis kom­for­tas ir pan., ☻at­vi­ras mies­tas: pa­to­gus vi­daus su­si­sie­ki­mas ir ryšiai su ki­tais mies­tais ir vals­ty­bė­mis; lais­vai pri­ei­na­ma prak­tiš­kai vi­sa mies­to rei­ka­lų in­for­ma­ci­ja; im­lus nau­jo­vėms ir ben­dra­vi­mui su mies­tais part­ne­riais, ☻su­ba­lan­suo­ta so­cia­li­nė, eko­no­mi­nė ir ap­lin­kos plėt­ra. Tai plėt­ra, lei­džian­ti ten­kin­ti da­bar­ti­nius po­rei­kius ne­at­imant to­kios pat ga­li­my­bės at­ei­ties kar­toms; c, ben­dri tiks­lai. To­kių tiks­lų pa­vyz­džiu čia pa­tei­kia­mi Eu­ro­pos ur­ba­nis­ti­kos tei­sių de­kla­ra­ci­jo­je su­for­mu­luo­tos Eu­ro­pos mies­tų gy­ven­to­jų tei­sės į: ☻sau­gu­mą: į sau gu­mą mies­te, ku­ria­me, kiek tai įma­no­ma, bū­tų už­kirs­tas ke­lias nu­si­kals­ta­mu­mui, pra­sižen­gi­mams bei ag­re­si­jai, ☻ne­už­terš­tą bei svei­ką ap­lin­ką: į ap­lin­ką, kur ne­bū­tų ter­šia­mas oras, van­duo, dir­vo­že­mis, kur ne­bū­tų triukš­mo, kur bū­tų sau­go­ma gam­ta ir gam­ti­niai ište­kliai, ☻dar­bą: į vie­no­das ga­li­my­bes įsi­dar­bin­ti; į sa­vo vaid­me­nį eko­no­mi­kos plėt­ro­je ir taip pa­sie­kia­mą as­me­ni­nę fi­nan­si­nę au­to­no­mi­ją, ☻gy­ve­na­mą­jį plo­tą: į ati­tin­ka­mą pa­siū­lą bei ga­li­my­bę pa­si­rink­ti gy­ve­na­mą­jį plo­tą už pri­ei­na­mą kai­ną ir svei­ko­je ap­lin­ko­je, kur bū­tų ga­ran­tuo­tas pri­va­tu­mas ir ra­my­bė, ☻mo­bi­lu­mas: į mo­bi­lu­mą ir ga­li­my­bę be kliū­čių ir lais­vai ke­liau­ti; į har­mo­nin­gą ba­lan­są tarp vi­sų eis­mo da­ly­vių-vi­suo­me­ni­nio trans­por­to, pri­va­čių automo­bilių, pės­čių­jų bei dvi­ra­ti­nin­kų, ☻svei­ką ap­lin­ką: į ap­lin­ką bei pa­tal­pas, ati­tin­kan­čias svei­kos ap­lin­kos fi­zi­nius ir psi­cho­lo­gi­nius rei­ka­la­vi­mus, ☻spor­tą ir lais­va­lai­kį: į vi­sų as­me­nų, neat­si­žvel­giant į jų am­žių, ge­bė­ji­mus, pa­ja­mas, ga­li­my­bę pa­si­rink­ti, kur spor­tuo­ti ar pra­leis­ti lais­va­lai­kį, ☻kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą: į ga­li­my­bę ak­ty­viai da­ly­vau­ti kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me bei kū­ry­bi­nė­je veik­lo­je, ☻dau­gia­na­cio­na­li­nės kul­tū­ros in­teg­ra­ci­ją: kur tai­kiai su­gy­ve­na įvai­rios kul­tū­ri­nės, et­ni­nės bei re­li­gi­nės ben­druo­me­nės, ☻ge­ros ko­ky­bės ar­chi­tek­tū­rą bei ap­lin­ką: į pri­im­ti­nas, sti­mu­liuo­jan­čias for­mas, su­kur­tas pa­gal šiuo­lai­ki­nės aukš­tos ko­ky­bės ar­chi­tek­tū­ros rei­ka­la­vi­mus, taip pat į tei­sę iš­sau­go­ti ir res­tau­ruo­ti is­to­ri­ni sta­ty­ti­ni pa­li­ki­mą, ☻funk­ci­jų har­mo­ni­ją: kur gy­ve­ni­mas, dar­bas, ke­lio­nės ir vi­suo­me­ni­nė veik­la bū­tų kuo glau­džiau su­si­ję, ☻da­ly­va­vi­mą pliu­ra­lis­ti­nė­se de­mok­ra­ti­nė­se struk­tū­ro­se ir mies­to val­dy­me, ku­rį ga­li­ma bū­tų api­bū­din­ti kaip įvai­rių part­ne­rių ben­dra­dar­bia­vi­mą, kaip sa­vi­tar­pio pa­gal­bos, pa­si­kei­ti­mo in­for­ma­ci­ja prin­ci­pą, kai ne­pik­tnau­džiau­ja­ma val­džia, ☻eko­no­mi­kos plėt­rą: kai vie­tos val­džia api­brėž­tai ir aiš­kiai pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bę už tie­sio­gi­nį ar­ba ne­tie­sio­gi­nį eko­no­mi­kos au­gi­mo ska­ti­ni­mą, dar­nią plėt­rą: kai vie­tos val­džia sie­kia eko­no­mi­kos au­gi­mo ir ap­lin­ko­sau­gos su­de­ri­na­mu­mo, ☻pa­slau­gas ir pre­kių pa­siū­lą: į ati­tin­ka­mos ko­ky­bės ir pla­tų pa­slau­gų bei pre­kių pa­si­rin­ki­mą, ku­rį už­tik­rin­tų vie­tos val­džia, pri­va­tus sek­to­rius ar­ba šios ins­ti­tu­ci­jos drau­ge, ☻ge­ro­vę bei iš­tek­lius: į ra­cio­na­liai, rū­pes­tin­gai, efek­ty­viai ir tei­sin­gai vie­tos valdžios val­do­mus bei eko­no­miškai tvar­ko­mus vie­ti­nius ište­klius ir tur­tą vi­sų pi­lie­čių la­bui, ☻sa­vęs re­a­li­za­vi­mą: į to­kias są­ly­gas mies­te, ku­rios bū­tų pa­lan­kios as­me­ni­nei ge­ro­vei kur­ti, taip pat in­di­vi­du­a­liam so­cia­li­niam, kul­tū­ri­niam, mo­ra­li­niam bei dva­si­niam vys­ty­mui­si, ☻tarp­mu­ni­ci­pa­li­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą; kai pi­lie­čiai lais­vai ga­li ir net yra ska­ti­na­mi tie­sio­giai da­ly­vau­ti plė­to­jant ­jų ben­druo­me­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ☻fi­nan­si­nį me­cha­niz­mą, ir struk­tū­rą: kai vie­tos val­džia ga­lė­tų ras­ti fi­nan­si­nių iš­tek­lių, bū­ti­nų šio­je de­kla­ra­ci­jo­je iš­var­din­toms tei­sėms įsi­ga­lio­ti, ☻ly­gy­bę: kai vie­tos val­džia už­tik­ri­na, kad anks­čiau iš­var­din­to­mis tei­sė­mis ga­li nau­do­tis vi­si pi­lie­čiai, neat­si­žvel­giant į ly­tį, am­žių, kil­mę, so­cia­li­nę, eko­no­mi­nę, po­li­ti­nę pa­dė­tį, fi­zi­nę ar psi­chi­nę ne­ga­lią; d. kon­kre­tūs tiks­lai. Pa­tys ben­driau­si, ben­driau­si ir ben­dri tiks­lai - tai rin­ki­niai pro­ble­mų, ku­rios g.b. bū­din­gos mies­tų vi­su­mai. Ta­čiau kiek­vie­nas mies­tas yra uni­ka­lus, to­dėl ir jo pla­na­vi­mo tiks­lų vi­su­ma bus tik jam 1 bū­din­ga ne vien dėl fi­nan­si­nių prie­žas­čių ar mies­to ben­druo­me­nės nuo­mo­nės. Vi­sa­da yra spe­ci­fi­nių tiks­lų, su­si­ju­sių su mies­to is­to­ri­ja, kul­tū­ros pa­vel­du; mies­to funk­ci­jo­mis ir konku­rencija, ben­dra­dar­bia­vi­mu su kt. mies­tais vie­no­je ar ki­to­je sri­ty­je; e. pri­ori­te­ti­niai tiks­lai. Stra­te­gi­niai tiks­lai pa­sie­kia­mi ne stai­ga. Tai il­ga­lai­kis pro­ce­sas, ta­čiau jo baig­tis ne vi­sa­da yra aiš­ki. Tiks­lai ga­li pa­si­keis­ti iš da­lies, da­lis jų ga­li ne­tek­ti re­a­lios pra­smės ar­ba ga­li at­si­ras­ti vi­siš­kai nau­jų tiks­lų. Be to, finan­siniai iš­tek­liai yra ri­bo­ti ir ne­pa­kan­ka vi­siems tiks­lams re­a­li­zuo­ti. To­dėl rei­kia at­rink­ti tuos tiks­lus, ku­rie re­a­li­zuo­ti­ni pir­miau­sia: ☻nes yra ne­ati­dė­lio­ti­nas ir svar­biau­sias tiks­las, ☻yra pa­ren­gian­ty­sis tech­ni­ne, tech­no­lo­gi­ne ar po­li­ti­ne pras­me dar­ną ki­tiems tiks­lams įgy­ven­din­ti; ☻jį re­a­li­za­vus, są­ly­giš­kai ma­žiau­sio­mis iš­lai­do­mis pa­sie­kia­mas di­de­lis efek­tyvumas. Pri­ori­te­ti­niai tiks­lai su­ra­šo­mi pa­gal įgy­ven­di­ni­mo ei­lės tvar­ką, t.y. veiks­mų stra­tegiją, ku­ri t.p. la­bai svar­bi. Veiks­mų stra­te­gi­jos ne­pai­sant, mies­to plėt­ros efek­tyvumas g. su­ma­žė­ti. 50. Fi­zi­nio pla­na­vi­mo tiks­lai. Tiks­lų re­a­li­za­vi­mas yra su­si­jęs su fi­zi­nės ap­lin­kos kū­ri­mu; sta­ti­nių sta­ty­ba ir in­ži­ne­ri­nių sis­te­mų įren­gi­mu, nau­jų te­ri­to­ri­jų įsi­sa­vi­ni­mu; esa­mų te­ri­to­ri­jų re­konst­ra­vi­mu. To­dėl pa­grin­di­niai fi­zi­nio pla­na­vi­mo tiks­lai yra to­kie: ☻mies­to funk­ci­nės ir fi­zi­nės struk­tū­ros for­ma­vi­mas, tik­riau - mies­to esa­mos struk­tū­ros per­tvar­ky­mo ir pri­tai­ky­mo nau­jiems po­rei­kiams, ☻at­ski­rų, fi­ziš­kai ir mo­ra­liš­kai nu­si­dė­vė­ju­sių mies­to da­lių, fi­zi­nės ap­lin­kos per­tvar­ky­mas ir pri­tai­ky­mas šiuo­lai­ki­niam gy­ve­ni­mo bū­dui, ☻se­na­mies­čių ir ki­tų ver­tin­gų bei sau­go­mų te­ri­to­ri­jų at­sta­ty­mo ir at­gai­vi­ni­mo pla­na­vi­mas iš­lai­kant pa­vel­do struk­tū­rą, ☻stam­bių trau­kos ob­jek­tų-oro uos­tų, sto­čių, ap­tar­na­vi­mo įstai­gų, ap­tar­na­vi­mo cen­trų ra­cio­na­laus iš­dės­ty­mo pa­ieš­ka; že­mės re­zer­va­vi­mas, ☻pa­grin­di­nių gat­vių ir in­ži­ne­ri­nės in­fra­struk­tū­ros tin­klų ir įren­gi­nių (elek­tri­nių, va­lyk­lų, van­den­vie­čių) plėt­ros pla­na­vi­mas - tra­sos ir že­mės juos­tos bei skly­pai, funk­ci­nė reikš­mė, tech­ni­niai pa­ra­met­rai, ☻nau­jų plėt­ros te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mas - mik­ro­struk­tū­ra, tin­klai, svar­būs trau­kos punk­tai, skly­pai ir t.t. 51. Pla­na­vi­mo nor­mos. Iš­dės­ty­mo rei­ka­la­vi­mai g.b. for­ma­li­zuo­ti ir pri­va­lo­mi - pla­na­vi­mo nor­mos. Jas nu­sta­to vals­ty­bė, kai ka­da - sa­vi­val­dy­bės. Tai gais­ri­nės sau­gos, ap­lin­kos ap­sau­gos, hi­gie­nos, ap­švie­ti­mo ir t.t. nor­mos, Pla­na­vi­mo (pro­jek­ta­vi­mo) nor­mos - pa­tir­ties sa­vo šaly­je api­ben­dri­ni­mas ar­ba jos g.b. per­im­tos iš ki­tos ša­lies. Jos ver­tin­ti­nos dve­jo­pai: ☻pa­lan­kiai, nes nor­mos pa­de­da iš­veng­ti šiurkš­čių klai­dų; leng­viau pla­nuo­ti; po nor­mų prie­dan­ga iš­ven­gia­ma tuš­čių dis­ku­si­jų; pa­pras­čiau įver­tin­ti pla­na­vi­mo spren­dinius; ☻skep­tiškai, nes nor­mos aso­ci­juo­ja­si su mo­no­to­ni­ja, at­si­li­ki­mu. Taip at­si­tin­ka, kai nor­mos ne­at­nau­ji­na­mos. Jei­gu nor­mo­se ke­lia­mi la­bai aukšti rei­ka­la­vi­mai, jos pa­pras­tai dėl fi­nan­si­nių iš­tek­lių sto­kos tam­pa ne­įvyk­do­mos. 52. Vals­ty­bi­nė pla­na­vi­mo prie­žiū­ra. -pa­tik­ri­ni­mas, ar lai­ku at­lik­tos vi­sos pro­ce­dū­ros, ku­rios nu­ma­ty­tos te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo įsta­ty­me ir po­įsta­ty­mi­niuo­se ak­tuo­se; ar pla­na­vi­mo spren­di­niai ne­pri­eš­ta­rau­ja vals­ty­bės nu­sta­ty­toms nor­moms. Šią prie­žiū­rą vyk­do vals­ty­bi­nės te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­jos. 53. Visuomenės įvertinimas. Tai pastabos, siūlymai ar protestai įvairiomis formomis. Visa tai gali teikti asmenys, visuomeninės organizacijos, kūrybinės sąjungos. Jie miesto bendruomenė aktyvi, siūlymų ir patarimų g.b. daug, statistiškai kas 50 pasiūlymas būna vertingas. 54. Finansinis įvertinimas. Tai patikrinimas, ar miestas yra finansiškai pajėgus įgyvendinti tai, kas numatyta bendrajame ar detaliajame plane; ar planavimo sprendiniai yra patrauklūs privačioms investicijoms; ar miesto paslaugų tarifai bus suderinti su gyventojų mokumu. 55. Politinis įvertinimas. Tai miesto valdžios – savivaldybės tarybos, valdybos ir mero – galutinis parengto plano įvertinimas (remiantis pagrįstumo argumentais, valstybinės planavimo priežiūros medžiaga, visuomenės bei ekspertų ir kitais įvertinimais). Jį patvirtinus, plano sprendiniai tampa privalomi ir galioja tol, kol politiniu sprendimu nepakeičiami. 56. Planavimo apribojimai. Planavimą varžo: • Planuotojo kompetencijos ir idėjų stoka, siauras požiūris; • Finansinės, techninės, organizacinės miesto struktūrų ir bendruomenės galimybės; • Teisinė ir iš dalies normatyvinė planavimo bazė. Konkrečiu atveju šie veiksniai laikomi neišvengiamais miesto planavimo apribojimais, nes jų įtakos sumažinimas ar pašalinimas nepriklauso nuo planuotojo. Yra įvairių tipų apribojimų. Vieni iš svarbiausiųjų – technologinės ir gamtinės kilmės pavojai: • Gaisrai, sprogimai, eismo nelaimės, tarša, triukšmas, vibracija, elektromagnetinės bangos, radiacija, biologinė tarša ir t.t. • Gaisrai, potvyniai, sėliai, nuošliaužos, karstai, žemės drebėjimai, uraganai ir t.t. Šiems pavojams įvertinti reikalinga informacija. Pats planuotojas nepajėgia jos sukaupti ir reikiamai sutvarkyti. Tam yra tarnybos. Pavojų įvertinimo loginė seka: • Nustatomi pavojų žaltiniai ir pavojų tikimybės, Vieni šaltiniai yra stacionarūs ir jų keliamas pavojus yra nuolatinis, Juos galima vadinti taškiniais šaltiniais. Kiti – mobilūs, todėl pavojus fiksuojamas tik kaip pasekmės. • Nustatomos taršos, triukšmo, vibracijos ir kitų pavojingų reiškinių paplitimo zonos. • Nustatomos tos pavojingų reiškinių paplitimo zonos, kurios turi būti įvertintos planuojant. Tam būtina žinoti leistinas taršos koncentracijas, triukšmo lygius ir kitus norminius dydžius, kurie nustato ribą, iki kurios pavojai dėl mažos įvykių tikimybės ar mažo poveikio yra toleruojami. 57. Poveikis gyventojams ir aplinkai. Technologinių ir gamtinių pavojų įvertinimo loginę seką užbaigia poveikio gyventojams ir aplinkai neigiamų pasekmių nustatymas: • Gyvenamosiose teritorijose svarbiausios neigiamos galimos pasekmės gyventojams – padidėjęs mirtingumas, sergamumas; sumažėjęs gimstamumas; sumažėjęs gyvenamosios aplinkos patrauklumas ir namų bei kito nekilnojamojo turto vertė. • Saugomose teritorijose, be minėtų pasekmių, gyventojams svarbios yra vertingų pastatų, jų kompleksų ir zonų fizinės būklės blogėjimas ir išsaugojimo problemos. • Žemės ūkio teritorijose: užterštų ir netinkamų naudoti žemės ūkio produktų atsiradimas. • Miškų teritorijose: miškų produkcijos sumažėjimas; miškų, parkų nykimas. • Pramonės teritorijose: gamybos procesų sutrikimai, netinkama vartoti produkcija. • Kitose miesto teritorijose: geriamojo vandens užterštumas, rekreacinių zonų degradavimas. • Visoje miesto teritorijoje: eismo sauga, miesto įvaizdis ir patrauklumas. Poveikio gyventojams ir aplinkai pasekmių dydis € nuo technogeninių ir gamtinių pavojų šaltinio galingumo, šaltinio ir nagrinėjamos vietos padėtį apibūdinančių veiksnių. 58. Informacinė planavimo bazė. Miestų planavimo informacinė bazė yra labai plati. Informacinė bazė – tai kiekybinių ir kokybinių teritoriškai orientuotų duomenų visuma apie: • Visus natūralius ir antropogeninius miesto elementus bei sistemas, • Vidinius ir išorinius ryšius ir jų formas, • Socialinius, demografinius, ekonominius, finansinius ir kitus procesus; • Verslo, gamybos ir bet kokias kitas veiklos rūšis; • Gyventojų judrumą ir jų gyvenimo būdą; • Žemės naudojimą; • Aplinkos būklę. Informacinė bazė g.b. papildyta ar sumažinta atsižvelgiant į miesto dydį: jo funkcijas ir reikšmę gyvenviečių sistemoje; planavimo tikslus ir planavimo tipą. Ne visada pavyksta sukurti norimą ar teoriškai būtiną informacinę bazę dėl duomenų stokos. Praktiškai kiekvienam planavimo atvejui kuriama atskira informacinė bazė, nes ji tiesiogiai siejasi su: • Planavimo tikslais; • Planavimo rūšimi. Čia ypač išsiskiria specialusis ir detalusis planavimai, kuriems iš anksto nekaupiama ir nesisteminama informacija. • Naudojama metodika; • Esminiai socialinių ekonominių procesų pokyčiais. Planavimo informacinė bazė gali būti kuriama iš tokių šaltinių: • Teritorijų planavimo duomenų banko; • Oficialios statistikos; • Valstybės ir savivaldybių registrų; • Vadinamųjų kamerinių tyrimų (įmonių dokumentų tyrimai); • Natūrinių tyrimų (stebėjimų, matavimų, apklausų ir pan.); • Ankstesnių teritorijų planavimo dokumentų. Kiekvienam planavimo atvejui informacinės bazės duomenys turi pasižymėti tam tikromis savybėmis. Būtinosios savybės: • Tikslas • Vertė • Patikimumas ir reprezentatyvumas. 59. Raidos prognozė. Mistų planavimas neįmanomas be raidos prognozės, t.y. planavimui reikalingi duomenys, apibūdinantys tikėtiną ateityje miesto ekonominę bazę, gyventojų skaičių, socialinius ir ekonominius procesus, aplinkos būklę, gyvenimo lygį, žemės naudojimo pokyčius ir t.t. Prognozė remiasi: • Miesto vidiniais procesais, • Artimos aplinkos įtaka, • L. įstojimo į ES pasekmėmis šalies ir miesto ūkiui, užimtumui, demografiniams ir kitiems procesams, • Mokslo ir technikos pažanga, • Globalizavimo įtaka. Prognozę komplikuoja: • Miesto raidą lemiančių veiksnių gausa. • Raidos neapibrėžtumas. • Rizika, kad bus neįvertinta ar pervertinta tam tikrų veiksnių įtaka. Todėl prognozės rezultatas visada yra tikėtinas. Kuo prognozės tikimybė ir tikslumas yra didesni, tuo didesnės kokybiško planavimo prielaidos. Prognozės kokybė priklauso nuo tokių veiksnių: • Miesto procesų pažinimo. Šis pažinimas tai ne tik asmeninės planuotojo žinios. Daug svarbiau visuma žinių, sukauptų mokslo ir studijų, projektavimo ir planavimo, kitų institucijų kolektyvuose. • Prognozuojamo periodo – kuo jis ilgesnis, tuo prognozės tikimybė ir tikslumas mažesni. • Prognozuotojo kvalifikacijos ir sugebėjimų. Prognozės būdai: • Ekstrapoliacija. Jo esmė – praėjusio periodo tendencijos tęsiamo į ateities laikotarpį laikant, kad ankstesnieji veiksniai išliks, o naujų, galinčių pakeisti tendencijas, iš esmės neatsiras. Jis ypač tinka trumpalaikei prognozei. • Retrospektyvinė analogija. Miesto raidos ar atskirų jo raidos procesų palyginimas su vykusiais kituose šalies ar užsienio miestuose tokiais pat procesais. • Regresinės analizės metodai. Remiantis matematinės statistikos metodais ir atitinkama informacijos baze, apskaičiuojamos regresijos lygtys. • Žaidimai ir imitaciniai modeliai. • Ekspertų metodas. Jo esmė – kvalifikuotų ekspertų apklausa. 60. Savaiminė raida. Tai viena iš miesto plėtros koncepcijų. Ji neturi išankstinio veiksmų plano ir subjekto, kontroliuojančio ir reguliuojančio miesto plėtrą. Savaiminė raida g.b. sąmoningai deklaruojama kaip savivaldybės politika. Savaiminėje raidoje pagrindinis vaidmuo tenka rinkai, tačiau gali išlikto reguliavimo elementai. Savaiminė raida dažniausiai apibūdinama tokiais požymiais: • Anarchinis vystymasis, miesto teritorija plečiasi kaip naftos dėmė. • Nykstantys miestų centrai. • Masiškas turtingesnių gyventojų, paslaugų ir verslo, gamybos įmonių kėlimasis į priemiesčius. • Mažo gyventojų tankio priemiesčiai, plotu ir gyventojų skaičiumi viršijantys miestą. Miesto fizinės raidos tipai: • Agliutinacija - tai administracinėse miesto ribose ir už miesto administracinių ribų esančiose neapstatytose teritorijose statomi nauji pastatai, tiesiamos gatvės ir t.t. • Poliagliutinacija - tai miestų, miestelių, sistemiškai papildančių vienas kitą, plėtimasis ir susiliejimas į naują darinį. Miesto fizinė raida gali įgyti tokias formas: • Linijinę arba linijinę šakotinę (miestai upių, kalnų slėniuose; teritorijose apribotose geležinkelio linijų ar kitų dirbtinių ir natūralių kliūčių); • Koncentrinę (miestai lygumose, be esminių gamtinių ar dirbtinių kliūčių); • Žvaigždinę (ašys – gatvės, keliai, geležinkeliai); • Diskretinę. 61. Organizuota plėtra. Tai viena iš miesto plėtros koncepcijų. Tai tam tikrais principais iš anksto suplanuota, iš dalies ar pilnai realizuota, savivaldybės ar kito subjekto kontroliuojama ir reguliuojama. Plėtros pagrindinių koncepcijų raida: • Utopiniai miestai • Miestai sodai • Funkcinis zonavimas. • Integruotas miestas. • Subalansuota plėtra. Organizuota plėtra rinkos sąlygomis nebūna be savaiminės raidos. Todėl faktiškai miesto plėtra yra mišri: viso miesto plėtros planavime vyrauja organizuota, o miesto fragmentų-savaiminė plėtra. 62. Darnioji (subalansuota) plėtra. Tai šiuolaikinė koncepcija, suformuluota ~1990m. Lietuvoje kol kas nėra tokios plėtros patirties. Subalansuotoji plėtra suprantama kaip pastangos suderinti miesto ekonominį augimą ir socialinę pažangą, neeikvojant neatsinaujinančių gamtos išteklių ir nekeliant grėsmės ekologinei pusiausvyrai. Idealiu atveju šios pastangos turėtų sukurti keturis svarbiausius tarpusavyje susietus miesto komponentus: • Sveiką aplinką – švarus oras, žemė, vanduo; biologinė įvairovė; gamtinių išteklių naudojimas yra pagrįstas ir tiesiogiai daro įtaką gyvenimo kokybei. • Gyvybingą ekonomiką – plati ekonominė bazė, prisitaikanti prie besikeičiančių sąlygų, konkuruojanti su kitais šalies ir užsienio miestais; garantuojanti gyventojų užimtumą, gebanti pritraukti naujas investicijas. • Socialinę gerovę – gyventojų saugumas; pilnas ir kokybiškas kultūrinių bei dvasinių poreikių tenkinimas; prieinamas būstas ir komunalinės paslaugos. • Miesto bendruomenės aktyvų ir konstruktyvų dalyvavimą visuose plėtros etapuose. Subalansuota plėtra yra procesas. Jo valdymas turėtų atitikti tokius bendruosius tikslus: • Išsaugoti ir gerinti gamtines teritorijas, nustatyti jų plėtros ribas; kurti miesto želdynus kaip miesto struktūros elementą. • Remti integruotų ir kompaktinių bendruomenių kūrimosi politiką. • Intensyviau naudoti esamas urbanizuotas teritorijas išsaugant viešąsias erdves ir gamtines teritorijas; • Turėti darbo jėgos ir pasiūlos įsidarbinti balansą, neskaitant švytuoklinės dirbančiųjų migracijos. • Riboti lengvųjų automobilių naudojimą, skatinti alternatyvių susisiekimo būdų galimybes. • Mažinti krovinių pervežimo reikšmę. • Įvertinti miestiečių gyvenimo būdo, kultūros ir tikėjimų įvairovę bei jos įtaką būsto ir socialinių paslaugų reikmėms. Subalansuoto miesto principus labiausiai atitinka tokių miestų tipai: • Kompaktinis miestas. Pagrindiniai požymiai: tankus apstatymas, mišrus žemės naudojimas, keleivių susisiekimas viešąja sistema. • Sveikas miestas. Tai sveika fizinė ir socialinė aplinka. • Žalias miestas. Želdynų integravimas į miesto struktūrą naudingas mikroklimatui formuoti ir oro kokybei gerinti. 63. Rekonstravimo sąvoka. Miesto rekonstravimas vyksta, kai: • Praradę vertę statiniai griaunami, vietoj jų statomi nauji tos pačios ar kitos paskirties statiniai; • Rekonstruojami pavieniai statiniai ar jų grupės (keičiama paskirtis, vidaus erdvė ir konstrukcijos, aplinka); didinamas aukštingumas; statomi priestatai; rekonstruojamos gatvės, aikštės, sankryžos, inžineriniai tinklai, želdynai ir t.t. Požeminė (povandeninė) statyba (rekonstravimas) vyksta, kai: • Po esamais statiniais sukuriamos prekybos, kultūros ir kitos paskirties veiklos, inžinerinių tinklų, susisiekimo techninės infrastruktūros (garažai, automobilių aikštelės, metropoliteno linijos ir t.t.) erdvės; • Naujo statinio antžeminė ir požeminė dalys naudojamos vienai ar daugeliui paskirčių; • Sukuriamam požeminė (povandeninė) erdvė vienai ar daugeliui paskirčių; 64. Atnaujinimo sąvoka. Miesto atnaujinimas tai: • Pastatų ir infrastruktūros modernizavimas; • Gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimas; • Socialinių ir kitų paslaugų įvairovės ir kokybės gerinimas; • Nekilnojamųjų kultūros vertybių sutvarkymas; • Vidaus ir išorės susisiekimo sistemų modernizavimas. 65. Konversijos sąvoka. Konversija tai miesto teritorijų funkcinės paskirties pakeitimas. Dažniausiai – staigus ir prieštaros funkcija (pvz., Vilniaus karinis Šiaurės miestelis tampa prekybos, paslaugų centru). 66. Teritorijų plėtros valdymas Miestas t.b. valdomas - plėtra reguliuojama, kontroliuojama ir pla­nuojama. Miesto valdymas yra ne vien savivaldybės Tarybos, valdybos, mero ir savival­dybės tarnybų veiklos sritis, bet ir visuomenės dalyvavimas. Paminėtini trys pagrindiniai miesto plėtros valdymo būdai: - netiesioginis reguliavimas - normatyvinis reguliavimas - priverstinis reguliavimas Netiesioginis reguliavimas savivaldybės ir jos įmonių investicijos į miesto ūkį - gatves, inžinerinius tin­klus, apšvietimą, želdynus ir t.t. Jie sudaro ne tik būtiną, bet ir patrauklią aplinką gyventojų ir privačių struktūrų investicijoms (namai, socialinė ir techninė infrastruk­tūra, pramonės ir kitos įmonės); valstybės ir savivaldybių subsidijos, pvz., būstui statyti; įvairių fondų, programų pagalba pradedant ar plečiant veiklą, steigiant įmo­nes ir pan.; miesto fragmento patrauklumo didinimas viešųjų paslaugų - susisieki­mo, šilumos tiekimo ir pan. - plėtra ir kokybe Normatyvinis reguliavimas valstybės valdžia ir savivaldybės gali nustatyti bendruosius teisės, techninius, aplinkos apsaugos ir kitus reikalavimus dėl žemės naudojimo, statybos, statinių nau­dojimo ir priežiūros. Dalis šitų reikalavimų būna suformuluoti bendrajame miesto plane ar detaliuo­se planuose. Kiti - valstybės ar savivaldybių normatyviniuose dokumentuose Priverstinis reguliavimas žemės, statinių išpirkimas visuomenės reikmėms; veiklos, tarp to ir statybų sau­gomose ir kitokiose teritorijose, draudimai ir apribojimai 67. Miesto struktūros elementai. Miesto struktūrą lemiančios dalys yra tokios: - Gamtinė aplinka: miškai, miškeliai ir kiti želdynai; upės, ežerai, tvenkiniai, įlankos, salos ir t.t.; kalvos, griovos, pelkės ir pan. - Antropogeninės aplinkos dalys: * zonos: gyvenamoji, miesto centro, verslo, gamybos, apsauginės, kultūros, švietimo, mokslo, mokymo, sandėlių, transporto, poilsio, sporto ir t.t. (gali būti ir kitoks žemės apibūdinimas, nes tai yra arba bendrojo susitarimo arba planuotojo reikalas) * rajonai ir kitokios smulkesnės zonų dalys, jeigu zonos nėra tinkamas (t.y. per didelis) elementas struktūrai formuoti * tiesiniai ir jų tinklai: įvairių hierarchinių rangų ir kategorijų gatvės, keliai, elektros pervėdinimo linijos, geležinkeliai, kanalai ir t.t. * transporto statiniai: oro uostai, jūrų uostai, prieplaukos, stotys, stotelės ir t.t., tarptautinės, šalies, regionų, miesto, lokalios reikšmės Miesto struktūra yra bendrojo planavimo objektas. Kiekvienų miesto zonų, fragmentų sklypų, grupių, sklypų struktūra yra detaliojo arba specialiojo planavimo objektas. Pastaraisiais atvejais lokalią struktūrą formuoja: - želdynai, želdiniai ir jų grupės - mikroreljefo formos - žemės sklypai ar jų grupės - pastatai ar jų grupės - gatvės, gatvelės, šaligatviai, takai, aikštės ir t.t. - inžineriniai tinklai. 68. Miesto struktūra, formavimo tikslai. Miesto struktūra formuojama taip ir tam, kad ji būtų kuo palankesnė strate­giniams tikslams pasiekti. Strateginiai tikslai diktuoja miesto funkcinės organizacijos principus - koncep­ciją, o pastarajai kuriamas atitikmuo - fizinė struktūra. Miesto fizinė struktūra - tai konkrečioje ir pakeistoje gamtinėje aplinkoje tam tikra tvarka ar atsitiktinai išdėstytos miesto zonos, rajonai, tiesiniai ir jų tinklai, stambūs transporto ar kiti fizinės struktūros elementai. Miesto struktūros formavimas yra sudėtingas uždavinys. Šiam reikalui geriau­sias instrumentas - imitacinis miesto modeliavimas dar tinkama programine įran­ga. Tačiau laisvas miesto funkcinės ir fizinės struktūros formavimas yra retas, ypač Lietuvoje, dalykas, nes čia ne dažnai kuriami nauji miestai. Todėl paprastai uždavinys formuluojamas taip - iš dalies pakeisti esamą struk­tūrą, pritaikyti naujoms reikmėms. O tai yra dar sudėtingesnis uždavinys, kurį iš­spręsti trukdo esama struktūra ir savaiminė plėtra, kuri visada įgyja tam tikrą struk­tūrą. Pastaroji nebūtinai sutampa su planuotąja. Savaiminė plėtra yra ypač stiprus veiksnys, nes ją skatina gaunama nauda (pvz., diferencinė žemės renta, spekuliavi­mas žemės sklypais). 69. Funkcinio zonavimo principas. Miesto teritorijos paskirstymas pagal vyraujančią žemės paskirtį (funkciją) - gyvenamosios, centro, pramonės, poilsio, medicinos, mokslo, studijų ir kitokios paskirties. Miesto funkcinės zonos ir funkciniai rajonai - tai teri­torinės specializacijos išraiška. Specializacija būdinga kiekvienai gamybinei veik­lai ir paslaugoms. Priežastys - techninės ir technologinės bei ekonominė ar kita nau­da. Saikinga specializacija miestui funkcionuoti neturi esminės įtakos. Tačiau tuo atveju, kai miesto funkcinę struktūrą galima statistiškai kaip specializuotą, atsiran­da miesto sistemos funkcionavimo priklausomybė nuo viešojo ar kito susisiekimo būdo (būdų) galimybių, t. y. tik taip miesto zonų, rajonų visuma tampa sistema. Prie­šingu atveju mieste atsiranda Funkcinio zonavimo koncepcija remiasi disociacijos principu - miesto vi­sumos suskaidymu į dalis, zonas, rajonus, kuriuose stengiamasi išgryninti pavienes funkcijas. 70. Funkcinės integracijos principas. Kita koncepcija - funkcijų integravimo - yra disociacijos antonimas. T.y. funkcijų jungimas į visumą, kuria g.b. pastatas, jų grupė, kvartalas, n: fragmentas ir visas miestas, kurio veikla visada yra susijusi su gretimų teritorijų veikla. Šios koncepcijos tikslas - kiekvieną miesto dalį, zoną, rajoną net namą pada­ryti polifunkcine visuma, kuri suteikia autonomiškumą — nepriklausomumą nuo ki­tų miesto dalių paslaugų, darbo vietų ir t.t. Kartu tai - nepriklausyti nuo transporto priemonių, nes integracija remiasi susisiekimo pėsčiomis galimybe. Planuotojo tiks­las - planuoti taip, kad mieste ir bet kuriame miesto struktūros elemente būtų suda­rytos sąlygos kurti (kurtis) integruotas struktūras. 71. Uždaros ir atviros sistemos. Pagal sugebėjimą išlaikyti plėtojantis miestui tą pačią funkcinę ir fizinę struktūrą jos skirstomos į: - atviras struktūras - uždaras struktūras Atviros struktūros miestas nepriklausomai nuo plėtros tempų gali išlaikyti struk­tūrą, jeigu plėtros teritorijoje nėra gamtinių ar kitų kliūčių. Uždaros struktūros miesto plėtra keičia struktūrą ne vien dėl naujų teritorijų užėmimo, bet ir dėl senosios miesto dalies struktūros pertvarkymo poreikio. 72. Monocentrinės ir policentrinės struktūros. Pagal funkcinių ryšių tipą gali būti tokios struktūros: - monocentrinės - policentrinės Paprastai šioje struktūroje centras suprantamas kaip tradicinis miesto centras, jo pacentris (miesto dalies centras) ar vadinamasis periferinis centras ir kurie savo trauka nustelbia pavienes paslaugų įmones ar jų grupes 73. Kompaktinės ir diskrecinės struktūros Svarbus struktūros požymis - užstatymo vientisumas. Pagal šį požymį struktūros būna: - kompaktinės - diskretinės Šios struktūros g.b. natūralių procesų rezultatas, t.y, susiformavusios dėl gamtinių sąlygų ir žemės vertės arba tai yra suplanuota ir įgyvendinta struktūra. Mies­tai palydovai arba nauji miestai, pradėti statyti maždaug prieš 50 metų apie Londo­ną, Maskvą, Paryžių, Helsinkį ir kitus miestus, kartu sudaro diskretinę struktūrą. Kar­tu tai miesto plėtros reguliavimo koncepcija. Diferencijuotų ir integruotų funkcijų, atvirų ir uždarų struktūrų, monocentriniai ir policentriniai, kompaktiniai ir diskretiniai miestai gali įgyti įvairių formų. 74. Viešojo susisiekimo reikšmė miesto struktūrai ir raidai Transporto įtaka yra plati - lemia miesto vystymosi tempus, struktūros ypatybes ir kita. Pavienių susisiekimo būdų įtakos miestui dėsningumai: - didesnis susisiekimo greitis – didesnė aptarnaujama teritorija (normaliu aptarnavimu laikoma Tmax 0,95 patikimumo tikimybė. 78. Susisiekimo bendrieji tikslai Bendrasis tikslas - suplanuoti tinkamą miesto bendruomenės sistemą, kurią eks­ploatuojant būtų tenkinami keleivių susisiekimo, krovinių pervežimo ir kiti porei­kiai. 79. Susisiekimo aplinkosauginiai tikslai: Susisiekimo sistemos taršos dydžio mažinimas. Ši tikslą galima formuluoti kaip 3 susisiekimo taršos minimizavimo etapus: pirmasis – automobilių bendros ridos minimizavimas. Iš esmes tai yra tinkamos geometrines konfigūracijos gatvių tinklo paieškos uždavinys; antrasis – automobilių sugaišto laiko gatvių tinkle minimizavimas. Tai galima pasiekti patobulinus sankryžų ir gatvių eismo valdymo ir reguliavimo sistemas; trečiasis - gyvenamosiose ir kitose jautriose teritorijose taršos dydžio sumažinimas ne mažiau kaip iki leistino (norminio) dydžio. Tai gatvės apkrovimo ir jos erdvės bei gretimos teritorijos tinkamo naudojimo, apstatymo tipo ir tankio, specialių barjerų ir kitų efektyvių priemonių visumos paieška. 80. Susisiekimo ekonominiai tikslai: • susisiekimo sistemos tikslai t.b. pasiekti minimalia, tačiau ekonomiškai ir socialiai pagrįsta kaina. Ekonominės galimybės priverčia atsisakyti kai kurių tikslų ar juos sušvelninti, t.y. miesto susisiekimo sistemai negali būti keliami kategoriški tikslai. Todėl pagrindinis ekonominis tikslas - valstybės, savivaldybių ir gyventojų skiriamos lėšos susisiekimo sistemai sukurti, plėtoti ir eksploatuoti turi duoti maksimalią naudą visų sistemos tikslų ar reikalavimų požiūriu. • žemės (teritorijos) poreikio susisiekimo reikmėms minimizavimas. 81. Stačiakampio gatvių tinklo savybės. Iš anksto suplanuoti ir nutiesti tinklai. Jų privalumai: tolygus teritorijos aptarnavimas, aibė konkuruojančių maršrutų, patogus eismo reguliavimas. Abstrakčių trūkumų beveik nėra, gali būti tik konkretūs trukumai susiję su miesto funkcine struktūra; 82. Spindulinio žiedinio gatvių tinklo savybės. Centrinis žiedas ir tolesnis tinklo papildymas kitais periferiniais žiedais suformuoja spindulinį žiedinį tinklą, kuris leidžia efektyviau išnaudoti žeme, tačiau išlieka centro perkrovos ir periferijos blogesnio aptarnavimo problema. Privalumai - periferiniai žiedai gali palankiai paskirstyti automobilių srautus, ypač iš užmiesčio. 83. Gatvių tinklo efektyvumo kriterijai. Efektyvumo tikslai formuluojami taip: pirmasis - pagrindinių gatvių tinklo ilgis t.b. trumpiausias, tačiau pa­kankamas. antrasis -visi transporto priemonių ryšiai realizuojami mažiausiomis sąnau­domis. trečiasis - gatvės pakankamo laidumo ir palankios saugiam eismui. Rinkos ekonomikos sąlygomis miesto raida nėra determinuota, ji yra neapibrėžta. Todėl unikalus tinklas neturi prasmės. Reikalingas universalus ar bent iš dalies universalus tinklas, kuris nėra jautrus miesto funkcinės ar fizinės struktūros pokyčiams. Šio tinklo savybė būtų ketvirtasis efektyvumo arba planavimo tikslas. penktasis – patikimumas. Svarbiausiųjų (A, B, C kat.) gatvių tinklas, t.b. rišlus, t.y. rišlumo koef. β>1,0. 84. Pagalbinių gatvių tinklo efektyvumo kriterijai. Pagalbinių D kategorijos gatvių tinklo efektyvumo tikslai yra tokie: 1. tinklas turi sudaryti sąlygas pėsčiųjų ir transporto priemonių eismo segregacijai; 2. sugebėti surinkti ir nukreipti automobilius į svarbiausias gatves arba koncentruoto automobilių srauto dalį paskirstyti teritorijoje, kuria aptarnauja bent viena D gatve; 3. tinklas palankus planuoti kaimynų grupes ir bendrijas arba kitokią hierarchinę gyvenamosios teritorijos struktūrą; 4. tinklo ir jo gatvių techniniai parametrai turi atitikti ramaus eismo zonos pobūdį gyvenamojoje teritorijoje (Temp 20, Temp 30 zonos). Daugumos tikslų požiūriu priimtiniausias nerišlus (β

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 18271 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
8 psl., (18271 ž.)
Darbo duomenys
  • Žemių ūkio konspektas
  • 8 psl., (18271 ž.)
  • Word failas 1 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt