Teoriniai tarptautinės prekybos aspektai

ĮVADAS Tarptautinė prekyba yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko didelių pasaulio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinę prekybą, šie žodžiai ypač tinka ir yra reikšmingi. Tie pokyčiai - didžiuliai, ir negali išlikti nepastebimi, todėl drąsiai galima tvirtinti prasidėjus kokybiškai naują tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių etapą. Šiame kursiniame darbe ir bus detaliau analizuojama šių laikų pasaulinės prekybos tendencijos įvairiose pasaulio valstybėse. Šio kursinio darbo pagrindinis tikslas yra įvertinus teorinius pasaulinės prekybos aspektus, įvertinti tarptautinės prekybos tendencijas ir jų pastebimumą įtakingiausių pasaulio valstybių užsienio prekyboje, remiantis statistiniais duomenimis. Numatytam tikslui įvykdyti keliami šie uždaviniai: • atskleisti tarptautinės prekybos sampratos nevienareikšmingumą; • įvertinti pagrindinius tarptautinės prekybos motyvus ir šiuolaikines teorijas; • aprašyti tarptautinės prekybos politiką bei tarptautinių organizacijų reikšmę pasaulinei prekybai; • supažindinti su nuolat akcentuojamomis pasaulinės prekybos tendencijomis; • įvertinti pagrindinių pasaulinės prekybos rodiklių dinamiką pastaraisiais metais; • įvertinti pagrindines įtakingiausių pasaulio valstybių užsienio prekybos tendencijas; • atlikti Lietuvos užsienio prekybos įvertinimą ES ir kitų pasaulio valstybių kontekste. Minėtus uždavinius padėjusi įgyvendinti metodika apima: ◦ mokslinės literatūros analizę; ◦ loginę lyginamąją analizę ir sintezę; ◦ koncepcinį modeliavimą; ◦ statistinę analizę. Darbo rašymo pagrindiniai etapai būtų šie: 1) Surinkti medžiagą (knygas, straipsnius, informaciją internete), kurioje būtų aprašoma šiuolaikinė tarptautinė prekyba; 2) Sudaryti planą, išskiriant svarbiausias dalis; 3) Laikantis plano parašyti numatytas darbo dalis; 4) Išskirti pagrindines mintis ir jomis remiantis, suformuluoti išvadas bei pateikti pasiūlymus. Iškelta hipotezė: didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių užsienio prekyboje šiuolaikinės tarptautinės tendencijos ypač akivaizdžios (plėtra, liberalizacija ir kt.) ir tai atspindi statistiniai eksporto bei importo apimčių rodikliai. Darbo pagrindas yra įvairi literatūra anglų ir lietuvių kalbomis (mokslinė literatūra, periodinė spauda, ES direktyvos, apklausų duomenys, elektroninės publikacijos). Kai kurie darbe panaudoti teoriniai teiginiai yra versti iš anglų kalbos, kadangi taip buvo siekiama kiek įvairesnio požiūrio į analizės objektą. Praktinė darbo reikšmė. Teorinė bei praktinė darbo objekto analizė gali būti naudinga kiekvienam asmeniui, siekiančiam įsigilinti į šiuolaikinės tarptautinės prekybos ypatumus. Darbo struktūra. Šį darbą sudaro dvi pagrindinės dalys, sudarytos iš skyrių bei poskyrių. Be to, šis darbas apima įvadą, išvadas, literatūros sąrašą, santrauką anglų kalba ir kt. Vienas pagrindinių sunkumų, iškilusių rašant darbą buvo tai, jog atskirų rodiklių reikšmės buvo išreikštos skirtinga valiuta (JAV dol., EUR, Lt). 1. PASAULIO TARPTAUTINĖS PREKYBOS TENDENCIJOS IR PROBLEMOS 1.1. Tarptautinės prekybos samprata ir išskirtiniai aspektai Kiekvienos šalies ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinio ūkio materialųjį pagrindą sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Jos vaidmuo pastoviai didėja.1 Tai teikia akivaizdžius teigiamus rezultatus. Tarptautinio darbo pasidalijimo pranašumai realizuojami per užsienio prekybos ryšius, kurie įgauna naujas formas. Įvairėja ir užsienio prekybos politika. Kuriamos ir funkcionuoja tarptautinės, šias problemas sprendžiančios organizacijos ir institucijos. Esant ir gilėjant pasaulinio ūkio specializacijai, akivaizdu, kad kiekviena šalis stengiasi gaminti tas prekes, kurios dėl įvairių veiksnių jai labiausiai naudinga gaminti. Tai plečia užsienio prekybą. Anot C.Pass ir kt., tarptautinė prekyba – tai apsikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.2 Tarptautinė prekyba įgalina šalis gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pavyzdžiui, mažai žaliavų arba pažangesnė technologija). Šalies ekonomikos galia ar silpnumas nepriklauso nuo to, kokiu būdu viena ar kita šalis atsirado kaip politinė valstybė. Prekiaudamos šalys gali didinti savo ekonomikos galią ir kartu pagerinti šalies pragyvenimo lygį. Tačiau tarptautinės specializacijos ir prekybos privalumai tarp valstybių gali būti paskirstyti nevienodai. Kai kurie pasaulio prekybos modeliai neatnešė naudos toms besivystančioms šalims, kurios specializavosi gaminti nedidelio pasirinkimo vartojamąsias prekes, ypač tas, kurių paklausa pasaulyje augo labai lėtai. Be to, protekcinės priemonės, primestos išsivysčiusių pramonės šalių, taip pat veikė besivystančių nenaudai. Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: • eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos); • importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Anot G.Startienės, šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis (žr. 1 lent.): prekybą prekėmis, paslaugų judėjimą, kapitalo judėjimą bei mokėjimus. 1 lentelė Pagrindinės tarptautinių prekybinių santykių sritys3 Tarptautinių prekybinių santykių sritis Aprašymas Prekyba prekėmis Prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą Paslaugų judėjimas Paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt. Kapitalo judėjimas Kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.). Mokėjimai Į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui. Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai (jei neatsižvelgiame į dovanas). Tarptautinė prekyba arba prekyba tarp valstybių turi kelis išskirtinius aspektus. Pirmiausia tai skirtingas mobilumas - resursų mobilumas tarp valstybių yra žymiai mažesnis nei jų teritorijoje (viduje). Darbuotojų persikėlimo į kitą valstybę laisvę riboja imigracijos įstatymai, nekalbant jau apie kalbos ir kultūros barjerus. Realaus kapitalo migraciją tarp šalių riboja skirtingos mokesčių sistemos, skirtingas valstybinis reguliavimas, skirtinga verslininkų patirtis ir kiti įstatyminiai barjerai. Antras aspektas - tai skirtinga valiuta. Trečias aspektas - politika valstybių politika dažnai lemia vienokį ar kitokį tarptautinės prekybos pasiskirstymą, kontrolė žymiai skiriasi nuo taikomos vidaus rinkoje. Tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios dėka valstybės gali specializuotis, didinti resursų našumą, t.y. didinti bendrą gamybos apimtį. Suverenios valstybės gali pelnytis specializuodamosi tuose produktuose, kuriuos juos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu, ir pirkdamos tuos, kurių negali efektyviai gaminti.4 Tarptautinė prekyba vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa XXa. antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaulinės prekybos augimo tempais.5 Tarptautinė prekyba tapo galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu, kita vertus, smarkiai išaugo atskirų valstybių priklausomybė nuo užsienio prekybos (Vokietija, Japonija, Italija ir kt.). 1.2. Tarptautinę prekybą skatinantys veiksniai Daugelyje vadovėlių tarptautinės prekybos priežastys nagrinėjamos, išskiriant: • viso ūkio ir • įmonės aspektus. Liaudies ūkio (makroekonominis) aspektas svarbus visų pirma tada, kai kalbama apie teisinės prekybos sutarties sudarymą. Tarpvalstybinės sutartys pasirašomos, siekiant liberalizuoti tarptautinę prekybą, skatinti šalių bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos pasirašytos tarpvalstybinės sutartys gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes: • laisvosios prekybos sutartys. Prekiaujant su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, taikomas abipusis palankiausias tarptautinės prekybos režimas (preferenciniai importo muitai - mažiausi arba nuliniai). Tokias sutartis Lietuva yra pasirašiusi su ES šalimis (nuo 1995.01.01), ELPA šalimis (nuo 1997.01.01), Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Turkijos Respublika, Ukraina, Vengrijos Respublika; • sutartys, numatančios didžiausio palankumo tarptautinėje prekyboje statusą. Prekiaujant su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, taikomi abipusiai konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika suteikia didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims - visoms PPO narėms (nuo 2001.05.31), Baltarusijos Respublikai, Kazachstano Respublikai, Kinijos Liaudies Respublikai, Rusijos Federacijai, Uzbekistano Respublikai, Vietnamo Socialistinei Respublikai. Tačiau konkreti tarptautinė prekyba vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties sudarymas dar nereiškia, kad prekyba faktiškai vykdoma (jei nekreipsime dėmesio į buvusias Rytų bloko valstybes): rinkos sąlygomis įmonės sprendžia savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios mikroekonominės (t.y. įmonių lygyje) tarptautinės prekybos priežastys.6 Apskritai kalbant, yra teigiama, jog tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai: 1. Prekybos liberalizavimas. 2. Prekių transportavimo laiko trumpinimas. 3. Technikos pažanga. 4. Daugianacionalinių įmonių steigimas. 1.2.1. Importo motyvai Kaip vieną iš importo motyvų galima nurodyti prekių gamybos veiksnių trūkumą šalyje: Gamybos veiksnių trūkumas. Neturėdamas vandens telkinių, negali gaudytį žuvies. Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias iškasenas - varį, naftą ar uraną - kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių. 81 proc. naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. - Rytų Europoje; 85 proc. dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. alavo, 78 proc. fosfatų atsargų ir t.t. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama kompromisų.7 Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos - darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas - paplitęs reiškinys. Daugelyje besivystančių šalių nedarbas siekia 25 proc. ir daugiau (čia nurodomas tik oficialus nedarbo lygis, nors paslėptas nedarbas irgi labai žymus). Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Nors neišsilavinusios, nekvalifikuotos darbo jėgos yra perteklius, o akademikų dažnai irgi netrūksta, bet trūksta konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, kaip, tarkim, mašinas, ir besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumų. Prekių trūkumas. Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlyta nepakankamai arba nepakankamos kokybės. Produktų (prekių) įvairovė. Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys - automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai, pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių - tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus. Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz., kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius, tiekėjų streikas). Jį gali sąlygoti: ◦ gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką; ◦ tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas); ◦ gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių. Kitas importo motyvas yra kaštų ir kainų skirtumai: Veiksnių proporcijų teorema. Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje, vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje. Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to: • kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug; • kokios jie kokybės. Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje, kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, žinoma, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai. Tai paaiškina ir kai kurių prekių, siūlomų Azijos ar Japonijos gamintojų, kainų pranašumus.8 Apibendrinant galima sakyti, kad: • tos šalys, kurios žaliavų ar darbo jėgos turi santykinai daug ir šie gamybos veiksniai yra pigūs, bus pranašesnės darbui ir žaliavoms imlių prekių gamyboje (jei šios gamybos reikalauja paprastų technologijų); • tos šalys, kurios turi daug kapitalo ir ,,know-how“, kur aukštas techninio aprūpinimo lygis, bus pranašesnės kapitalui ir technologijoms imlių prekių gamyboje. Šie aiškinimai žinomi teorijoje kaip veiksnių proporcijų teorema, kurią pagrindė E.Heckscher (išvystė šią teoriją 1919 m.) ir B.Ohlin (1933 m. papildė šią teoriją). Ši teorema grindžiama teze, kad gamybos veiksnių proporcijos, taigi jų santykis tam tikroje šalyje, nulemia gamybos veiksnių kainas. Dažnai pigios produkcijos priežastis - žemas darbo užmokestis. Daugelio prekių - tekstilės, žaislų, elektros prekių - gamyba tarptautiniu mastu vyksta pigios darbo jėgos šalyse, dažniausiai besivystančiose šalyse, Azijos šalyse. Gatavi produktai importuojami į išvystytas šalis. Tačiau remtis vien darbo užmokesčio palyginimu irgi ne visada būtų teisinga. Reikia atsižvelgti į darbo našumą. Aukštas darbo užmokestis gali būti kompensuotas aukštu darbo našumu. Tačiau jei aukštas darbo našumas gali būti pasiekiamas šalyse, kur pigi darbo jėga, tai bus viena iš pagrindinių tiesioginių investicijų užsienyje priežasčių. Santykiniai kaštų pranašumai gali būti susiję ir su: • oligopoline gamintojų struktūra. Tai įgalina ilgiau išsaugoti ,,know-how" pranašumus, vykdyti agresyvią kainų politiką; • valstybės parama, pvz., kai subsidijuojamas eksportas. Prekės gyvavimo ciklai. Prekės gyvavimo ciklų teorija papildo gamybos veiksnių proporcijų teoriją, aiškinant kaštų skirtumus. Pagal Vernon ir Hirsch prekės gyvavimo ciklo teoriją industrinis produktas pereina tris fazes: • produkto vystymo fazę - kai reikia santykinai daug kvalifikuotos darbo jėgos; • gamybos pajėgumų išplėtimo fazę - kai reikia santykinai daug kapitalo, ir jo lygis turi būti techniškai aukštas; • serijinę gamybą - kur naudojamos jau žinomos technologijos ir santykinai mažiau kvalifikuota darbo jėga. Masinėje gamyboje kaštų pranašumus turi besivystančios šalys. J. Altmann nurodo tokius darbo specializacijos pavyzdžius, kurie gali būti paaiškinti prekės gyvavimo ciklais: žaliavoms imlios sritys yra odos gamyba ir apdirbimas, medienos apdirbimas; darbui imli buvo tiksliosios mechanikos ir elektrotechnikos prekių gamyba, taip pat tekstilės pramonė ir drabužių gamyba; trečioje prekės gyvavimo ciklo fazėje yra buitinės technikos, biuro įrengimų, sporto prekių gamyba. Tačiau didelė importo dalis sąlygoja: • stiprią priklausomybę nuo užsienio; • jei tos prekės (analogiškos kokybės) gaminamos ir šalies viduje, sudaro konkurenciją vidaus gamintojams. Todėl praktiškai dažni įvairūs užsienio prekybos apribojimai (vadinamasis protekcionizmas), kurių tikslas - apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnių ar geresnių užsienio prekių. 1.2.2. Eksporto motyvai Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti jau nagrinėtais importo motyvais. Užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes: • mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių - tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl išvystytos valstybės atsisako šios gamybos); • mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės. Tačiau eksportą skatina dar ir kiti, papildomi motyvai: 1. Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną. 2. Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje. 3. Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje. 4. Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.9 Specialus eksporto atvejis yra vadinamasis pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui ,,eksportuojamos" į užsienį, kur mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl reimportuojamos į šalį. Tekstilė čia klasikinis pavyzdys. Žinoma, tai nėra eksportas griežtąja žodžio prasme, nes eksportuojamos prekės turi likti užsienyje. Makroekonominiu aspektu žiūrint, yra daugybė šalių, kurios specializuoja nedaugelio prekių gamybą (dažniausiai žaliavos arba žemės ūkio produktai); tai vadinamosios monokultūros šalys. Šių prekių šalyje gaminama žymiai daugiau nei tų prekių vidaus paklausa, todėl reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“ (vadinamoji vent-for-surplus-theorie). Tačiau tokios šalys labiau rizikuoja, nes jos tampa priklausomos nuo paklausos pasaulinėje rinkoje ir pasaulinių kainų. Kai kurių valstybių priklausomybė nuo atskirų prekių eksporto pateikta 1.1 lentelėje. 1.3. Tarptautinės prekybos teorijos Tarptautinės prekybos teorijos – tai teorijos, nagrinėjančios tarptautinę prekybą ir specializaciją lemiančius veiksnius bei iš to gaunamą pelną.10 Tiriama, kaip pasiūlos sąnaudos ir paklausos struktūros veikia tarptautinės prekybos lygį, produktų ir rajono sudėtį bei pelno, gauto iš prekybos, lygį ir skirstymą. Dėl šių teorijų pritaikomumo realybėje gana aktyviai diskutuojama, tai lėmė faktas, jog prekyba ima nebetilpti valstybės ribose.11 1.3.1. Santykinio pranašumo teorija Ši labai paprasta teorija buvo sukurta ir išvystyta 19a. pradžioje klasikinės ekonominės teorijos atstovais ir visų pirma David Ricardo (1772-1823). Tai yra jo bandymas įrodyti pasauliui, jog laisva prekyba pranašesnė už suvaržytą. Tuo metu kai buvo sukurta ši teorija pasaulinė prekyba buvo stipriai reguliuojama muitais ir kitais apribojimais. Kova su importu buvo pateisinama būtinumu įkurti darbo vietas ir užkirsti kelią aukso išvežimui iš šalies. Adam Smith taip pat kovojo su šia merkantilistine pasaulėžiūra, tačiau jis darė prielaidą, jog kiekviena valstybė turi pakankamai absoliučių pranašumų, leidžiančių eksportuoti tiek, kiek buvo importuota. Paprastasis santykinio pranašumo teorijos modelis. Pažintį su šia teorija pradėsime nuo taip vadinamo paprastojo Ricardo modelio. Tarkim, kad yra dvi šalys – Prancūzija ir Vokietija, kurios gamina tik dvi prekes – butaną ir obuolius (žr. 2 lent.). Kiekvienos prekės vienetui pagaminti skirtingose šalyse sunaudojam tokie darbo kiekiai (pavyzdžiui, žm./val.). 2 lentelė Santykinio pranašumo teorijos modelio praktinis pagrindimas Butanas Obuoliai Prancūzija 6 2 Vokietija 1 1 Akivaizdu, jog abi prekės Prancūzijoje gaminamos su didesnėmis darbo sąnaudomis ir kad Vokietija turi absoliutų pranašumą gaminant abi šias prekes. Iš pradžių abi šalys gamina abi prekes. Tačiau, tarkime, jog Prancūzija palaipsniu pradeda mažinti butano gamybą ir išlaisvintą darbo jėgą panaudoti obuolių gamyboje. Papildomai pagaminti obuoliai yra siunčiami į Vokietiją, savo ruožtu Vokietija mažina obuolių gamyba ir išlaisvintą darbo jėgą panaudoja papildomo butano gamybai, kuri siunčia į Prancūziją. Prancūzijai sumažinus butano gamybą 1 vienetų, bus išlaisvinti 6 darbo vienetai, kurie galės pagaminti 3 papildomus obuolius. Jeigu šie obuoliai bus pasiųsti į Vokietiją, tai jie leis obuolių gamybą Vokietijoje sumažinti 3 vienetais ir tokiu būdu išlaisvinti 3 darbo vienetus. Tačiau Vokietijoje reikalingas tik vienas darbo vienetas pagaminti vienam butano vienetui ir tokiu būdu atstatyti jo gamybos sumažinimą Prancūzijoje. Lieka laisvi du vokiško darbo vienetai, kurie gali būti panauduoti papildomų obuolių ar butano gamyboje. Kokios bus tokios gamybos išteklių permetimo iš vienos šakos į kitą ir užsienio prekybos šiomis prekėmis pasekmės (mūsų pavyzdyje 2 laisvi vokiško darbo vienetai buvo padalinti po lygiai, po vieną vienetą papildomo butano ir obuolių gamybai). : Butanas Obuoliai Prancūzija -1 +3 Vokietija +2(1+1) -2(-3+1) +1 +1 Taigi, pasauliui bus geriausia, kai Prancūzija gamins vien obuolius, o Vokietija – vien butaną ir šiomis prekėmis keisis, todėl kad pasaulyje darbo ištekliai bus panaudoti efektyviausiai, nes pasaulyje bus galima pagaminti po papildomą vienetą obuolių ir butano. Reikia atkreipti dėmesį, jog šios pasekmės priklauso ne nuo absoliutaus darbo našumo lygių, bet tik nuo jų santykio (proporcijų) kiekvienoje šalyje. Todėl išvada liks ta pati, jeigu, pavyzdžiui darbo našumas Prancūzijoje pakils 10 kartų arba Vokietijoje kris 100 kartų. Svarbu, kad darbo našumų skirtumas (santykis) gaminant skirtingas prekes lieka tas pats – 6/2 daugiau nei 1/1. Šis santykis parodo, kiek reikia paaukoti (atsisakyti) vienos prekės norint pagaminti papildomą vienetą kitos prekės. Pavyzdys rodo, jog butano gamyba Prancūzijoje skaičiuojant obuoliais yra 3 kartus brangesnė negu Vokietijoje, ir atvirkščiai, kad obuolių gamybos kaštai Vokietijoje skaičiuojant butanu yra 3 kartus aukštesni, negu Prancūzijoje. Rikardo teorija parodo, kiek vienos prekės gamyba yra efektyvesnė palyginus su kitų prekių gamyba, kokias prekes šalis turi eksportuoti, tačiau ji nepasako, kurias prekes reikia aplamai gaminti, kokioms prekėms pasaulyje yra paklausa. Tai buvo pirmas būdas nustatyti atskirų prekių santykinį pranašumą – lyginant skirtingų prekių darbo našumų lygius. 1.3.2. Heckscher-Ohlin teorija Heckscher-Ohlin teorija – santykinio pranašumo tarptautinėje prekyboje paaiškinimas, pagrįstas skirtingais išteklių įnašais tarp šalių.12 Ši teorija buvo sukurta Švedijoje 1919 metais. Ją sukūrė Eli Heckscheris, o ketvirtame dešimtmetyje išplėtė ir išpopuliarino jo mokinys Bertil Ohlin (Nobelio premijos laureatas). Vėliau šią teoriją matematiškai patikrino Paul Samuelson. Autoriai prekybos struktūros analizę pradeda nuo klausimo, kodėl prieš prasidedant užsienio prekybai skirtingose šalyse tam pačiam produktui susiformuoja skirtingi autarkinių kainų lygiai. Mūsų pavyzdyje tai būtų klausimas, kodėl Vokietijoje butano gamyba 6 kartus našesnė nei Prancūzijoje, o pastarojoje obuolių gamyba santykinai 3 kartus našesnė nei Vokietijoje. Heckscher-Ohlin nuomone, pagrindinė skirtingo darbo našumo priežastis glūdi gamybos veiksnių proporcijose. Heckscher-Ohlin teorija teigia, jog šalys eksportuoja prekes, kurių gamybai intensyviai naudoja savo perteklinius išteklius ir importuoja prekes, kuriu gamybai naudoja ribotus gamybos išteklius. Statistika patvirtina, jog Heckscher-Ohlin teorija daugeliu atvejų korektiška ir šiuolaikinėmis sąlygomis. Tačiau pasaulinėje prekyboje įvyko nemaža pakitimų, atsirado naujų tendencijų, kurias sunku paaiškinti Heckscher-Ohlin teorija. Ypač šiuolaikinėje prekyboje išsiskiria dvi tendencijos. Viena, vis labiau plečiasi prekyba tarp industrinių valstybių, kuriose apsirūpinimas gamybos veiksniais panašus. Šeštame dešimtmetyje ši prekyba sudarė apie 40 procentų pasaulinės prekybos, o 1995 metais jau virš 70. Tačiau pagal Heckscher-Ohlin teoriją suvienodėjant ekonomikoms priežastims prekybai vykti lieka vis mažiau sąlygų. Atvirkščiai, prekyba pagal Heckscher-Ohlin turėtų vykdyti daugiau tarp industrinių ir besivystančių šalių. Antra tendencija, kurią sunku paaiškinti remiantis Heckscher-Ohlin teorija, tai prekyba šakų viduje, tai yra apsikeitimas panašiais apdirbamosios pramonės gaminiais. Pastaruoju metu atsirado nemaža naujų teorijų, kurios bando rasti šioms teorijoms teorinį pagrindą. Pastaraisiais metais atsirado naujų teorijų, kurios santykinį pranašumą aiškina ne tradiciniu gamybos veiksnių apsirūpinimo lygiu, o naujais veiksniais. 1.3.3. Leontjevo paradoksas Žinomas amerikiečių ekonomistas Vasilijus Leontjevas XXa. šeštojo dešimtmečio viduryje pabandė praktiškai patikrinti pagrindines Hekšerio-Olino teorijos išvadas. Patikrinimas privedė prie paradoksalių išvadų. Panaudojęs tarpšakinio balanso modelį „sąnaudos – gamyba“ (remiantis 1947 m. JAV ekonomikos duomenimis), Leontjevas parodė, kad amerikiečių eksporto daugumą sudarė darbui imlios prekės, o importo - kapitalui imlios prekės.13 Turint omenyje, kad pirmaisiais pokario metais JAV, skirtingai nuo daugelio jų prekybinių partnerių, kapitalas buvo perteklinis gamybos veiksnys, o darbo užmokesčio lygis buvo žymiai aukštesnis. Šis empiriniu keliu gautas rezultatas aiškiai prieštaravo Hekšerio-Olino teorijai ir todėl buvo pavadintas „Leontjevo paradoksu“ (Leontief Paradox). Vėlesni tyrinėjimai patvirtino tokio paradokso buvimą pokario laikotarpiu ne tiktai Amerikoje, bet ir kitose šalyse (Japonijoje, Indijo­je ir kt.). Daugkartiniai bandymai paaiškinti šį paradoksą leido išplėtoti ir papildyti Hekšerio-Olino teoriją, išnaudojant papildomas aplinkybes, darančias įtaką tarptautinei specializacijai. Tai: • gamybos veiksnių įvairumas ir pirmiausia darbo jėga, kuri gali gerokai skirtis savo kvalifikaciniu lygiu; pramoninių šalių eks­porte gali atsispindėti reliatyvus perteklius aukštai kvalifikuo­tos darbo jėgos ir specialistų, tuo tarpu kai besivystančios ša­lys eksportuoja produkciją, reikalaujančią didžiulių nekvalifi­kuoto darbo sąnaudų; • svarbus gamtinių išteklių, galinčių dalyvauti gamybiniuose procesuose, asocijuodamiesi su dideliais kapitalo ištekliais, pvz., kalnakasybos šakose, vaidmuo. Tai iš dalies paaiškina, kodėl daugelio besivystančių šalių, turinčių gamtinių išteklių, eksportas yra imlus kapitalui, nors kapitalas jose nėra pertek­linis; • įtaka valstybės užsienio prekybos politikai, kurios pagalba ga­lima riboti importą ir skatinti šalies viduje tų šakų produkcijos gamybą ir eksportą, kur intensyviai išnaudojami reliatyviai deficitiniai gamybos veiksniai. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinės prekybos kryptyse ir struk­tūroje pastebimi žymūs poslinkiai, kurių kartais neįmanoma paaiškinti remiantis klasikine prekybos teorija. Tai skatina tobulinti jau egzistuo­jančias teorijas ir kurti alternatyvias koncepcijas. Tarp kokybinių pos­linkių vertėtų pirmiausia paminėti techninę pažangą, kuri tapo domi­nuojančiu veiksniu pasaulinėje prekyboje. (Abipusė prekyba panašio­mis prekėmis). 1.3.4. Švedų ekonomisto Staffan Linder'io hipotezė Ji pagrindinį dėmesį skiria apdirbamosios pramonės gaminių paklausai, manant, jog pirminių produktų santykinį pranašumą paaiškina apsirūpinimas gamybos ištekliais. Šios teorijos pagrindiniai teiginiai yra du. Eksportuojamos gali būti tos prekės, kurios turi vietinę rinką. Tai paaiškinama tuo, jog būtent vietinėje rinkoje išbandomos to gaminio savybės, paklausa ir marketingas. Taigi, ši teorija daro prielaidą, kad tarp dviejų šalių gali vykti prekybą tik tomis prekėmis, kurios jau turi vietinę paklausą. Tokiu būdu, negalima pradėti prekių gaminti iš karto užsienio rinkai. NB: Lietuvoje daug įmonių gamina vien užsienio rinkai. Prekių ratą, kuriam yra vietinė rinka, apsprendžia pajamų vienam gyventojui lygis. Taigi, manoma, kad disponuojamos pajamos lemia vartotojų paklausos lygį ir struktūrą. Skirtingo išsivystymo lygio šalyse yra ir skirtinga vartojimo struktūra. Šie du teiginiai reiškia, kad dviejų šalių prekybos potencialas tuo didesnis, kuo jų pajamų vienam gyventojui lygis artimesnis ir išsivystymo lygis panašesnis. Skirtingas išsivystymo lygis reiškia, jog vietinės rinkos skirtingos ir tik kai kurios prekės turės rinkas abiejose šalyse. Ši teorija veda prie visiškai priešingų, negu Heckscher-Ohlin hipotezė išvadų. Pagal Heckscher-Ohlin didesnis prekybos potencialas yra tarp skirtingų šalių, o pagal Linderį - tarp vienodų šalių. Tačiau net ir šios teorijos negali papildyti viena kitą. Prekyba šakos viduje. (Prekybos veiksniai, neturintys bendra su apsirūpinimu gamybos veiksniais). 6 dešimtmetyje buvo pastebėtos ir kitokios tendencijos, kurių negalima buvo paaiškinti Heckscher-Ohlin teorija. Vis didesnė ir didesnė prekybos dalis vyko tarp išsivysčiusių šalių, kurios turėjo panašias gamybos veiksnių proporcijas ir paklausos sąlygas. Pastaraisiais metais industrinės šalys iš besivystančių šalių perka mažiau negu 20 procentų savo importo, o 12 industrinių valstybių 2/3 prekybos vyksta tarpusavyje. Prekybos apimtis tarp JAV ir Kanados yra apie 4 kartus didesnė, negu tarp JAV ir Meksikos. Taigi, prekyba vyksta daugiausia tarp šalių, gaminančių panašias kapitalui imlias prekes. Bela Balassa net yra sukūręs prekybos šakos viduje (interšakinės prekybos - IŠP ) indeksą (formulę): , kur E - eksportas, I - importas. Aukščiausias indeksas yra lygus 1,0. Jis bus tada, kai šakos eksportas bus lygus šakos importui. Minimalus indeksas lygus 0. Išraiška /E-I/ reiškia, kad ignoruojamas ženklas, tai yra nesvarbu, ar tai plius, ar minus. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos indeksas > 0,8, JAV apie 0,6, o besivystančių šalių tik apie 0,1 ar mažiau. Kaip paaiškinti tarpšakinės prekybos augimą? Vienas iš bandymų paaiškinti šį fenomeną remiasi tuo, jog įvairiose šalyse yra skirtingos gamybos veiksniu proporcijos atskirose produkto gamybos fazėse. Pavyzdžiui, drabužių susiuvimas iš liekanų vienose šalyse brangesnis, kitose pigesnis. Esant skirtingiems darbo kaštų lygiams vienos šalies firmos gali siųsti savo pusgaminius į kitas šalis atlikti ten darbui imlią operaciją. Pavyzdžiui, Vokietijos firmos gali siųsti į Lietuvą pusgaminius susiūti drabužius ar surinkti laidus automobiliams, o paskui parsivežti gatavus gaminius atgal. Gauname ir eksportą, ir importą. Tokia prekyba, aišku, derinasi su Heckscher-Ohlin teorija. Tačiau toks paaiškinimas labiau tinka prekybai tarp industrinių šalių ir besivystančių šalių, negu prekybai tarp pačių industrinių šalių paaiškinti. Pastarąją idėją žymiau argumentuočiau, nes ją galima paaiškinti remiantis specializacija, padedančia sumažinti kaštus. Toliau paliesime keletą modelių, kurie bando susieti prekybą su dėl specializacijos gilėjimo mažėjančiais kaštais. 1.3.5. Mažėjančių kaštų arba masto ekonomijos teorija Pagal ją, šalių gamybos veiksnių struktūra negali atskleisti prekybos priežasčių, nes daugelis šalių turi labai panašius veiksnių elementus ir jų santykius. Pagal šią teoriją, šalys su panašiomis gamybos veiksnių proporcijomis laimės iš prekybos to atveju, jeigu specializuosis gaminti skirtingų šakų produktus tokiu mastu, kad galėtų pasiekti masto ekonomiją, tai yra galėtų sumažinti kaštus ar padidinti pajamas produkto vienetui. Pagal šį modelį (modelius), santykinis pranašumas atsiranda dėl to, kad šaliai specializuojantis gaminti kokius tai produktus mažėja jų gamybos kaštai. Šiai teorijai paaiškinti galima pritaikyti Ricardo Santykinio pranašumo teoriją, tik vietoj to, kad lyginti darbo našumo lygius reikia palyginti skirtingų šakų gamybos kaštų skirtumus. Anksčiau mes nagrinėjome kylančių kaštų modelį, kai gaminamos dvi skirtingos prekės ir vienos jų gamybos ištekliai permetami į kitos prekės gamybą. Tačiau jeigu paimtume dvi panašias prekes, tai GGR kreivė parodytų, jog atsisakant vienos prekės gamybos naujai prekei pagaminti reikėtų vis mažesnių pirmos prekės išteklių, tai yra kuo šalis gamina daugiau vienos prekės, to mažiau ji atsisako kitos prekės. Jeigu nebūtų prekybos, tai papildomo pirmos prekės kiekio mes neturėtume kur dėti, nes paklausos struktūra išlieka panaši. Santykinį pranašumą įgaus ta šalis, kuri sugebės pagaminti prekes su santykinai žemesniais kaštais (pavyzdžiui, JAV lėktuvus, o Japonija laivus). Čia, kaip ir Ricardo pastovių kaštų atveju, šalys gali siekti pilnos specializacijos. Ši teorija kol kas nėra pilnai patikrinta, visų pirma, kokį poveikį masto ekonomija turi laimėjimo iš prekybos pasiskirstymui tarp šalių. Juk masto ekonomija veda prie monopolijos susidarymo pasaulyje, pavyzdžiui, IBM. Ar IBM atveju laimi tik JAV, o kitos šalys pralaimi, ar nepralaimi niekas? Antra vertus, siaura specializacija ir prekyba, paremta vienos prekės eksportu, gali sužlugdyti valstybę. Žlugdantis eksporto augimas atsiras tada, kai šalis eksploatuos vieną veiksnį neatsižvelgdama į rinkos reakciją (ribotą paklausą). Tada pasaulinės kainos gali kristi ir sužlugdyti šalį. 1.4. Tarptautinės prekybos politika Kiekviena valstybė, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, veda atitin­kamą prekybos politiką, kuri yra ekonominės politikos sudėtinė dalis. Pagrindiniai šios politikos siekiai - apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio prekybos balansą. Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kai kurių prekių kaina išorės rinkoje turi būti aukštesnė negu vidaus kaina eksportuojančioje šalyje ir žemesnė negu importuojančioje. Pagal santykinio pranašumo dėsnį, sąnaudų vienetui Argentina gali pagaminti 501 grūdų arba 25 t cukraus, o Paragvajus - 67 t grūdų arba 100 t cukraus. Šiuo atveju Paragvajus turi absoliutų pranašumą grūdų ir cuk­raus gamyboje. Tačiau kol egzistuoja vidaus kainų skirtumas, kiek­viena šalis turės santykinį pranašumą. Nors Argentinoje abiejų šių prekių gamyba atseina absoliučiai brangiau negu Paragvajuje, tačiau grūdai yra santykinai pigesni: 1 t grūdų = 0,5 t cukraus, palyginti su 1 t grūdų = 1,5 t cukraus Paragva­juje. Taigi pagal grūdus Argentina turi santykinį pranašumą ir gali juos eksportuoti mainais už cukrų. Prekybos kryptys nustatomos santykinėmis sąnaudomis ne­priklausomai ar šalis turi absoliutų pranašumą gaminant tam tik­rą produktą, ar ne. ES. Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones.14 Siekis įgyvendinti bendrąją muitų ir kitų prekybos priemonių politiką buvo įtvirtintas Romos sutarties 3 straipsnyje, o prekybos politikos principai ir jos vykdymo taisyklės išdėstytos 131-134 straipsniuose. Bendrosios prekybos politikos tikslai nurodyti 131 straipsnyje: „Tarpusavyje įkurdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendram labui prisidėti prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muitų kliūčių mažinimo“. Užsienio prekybai dažniausiai taikomame 133 straipsnyje numatyta, jog bendra prekybos politika grindžiama „vienodais principais, ypač keičiant muitų tarifų normas, sudarant muitų tarifų ir prekybos susitarimus, siekiant suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politiką ir prekybos apsaugos priemones, taikytinas, pavyzdžiui, dempingo ar subsidijų atvejais“. Kitaip sakant, visos ES valstybės narės ne tik taiko tuos pačius muitus užsienio prekybos partneriams, bet ir laikosi tų pačių prekybos susitarimų. Pavyzdžiui, prekybos pramonės gaminiais srityje ES turi išimtinę kompetenciją, valstybės narės negali vienašališkai nuspręsti, kokius importo muitus taikyti ar kokius prekybos susitarimus pasirašyti su trečiosiomis šalimis. Tarptautinėse derybose dėl prekybos Europos Sąjungai atstovauja Europos Komisija, kurios mandatą tvirtina Ministrų Taryba kvalifikuota balsų dauguma. Nuo tada, kai ES (tuo metu EB) pradėjo dalyvauti derybose dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, jos taikomas bendrasis išorės muitas buvo nuolat mažinamas. Pavyzdžiui, po Urugvajaus derybų raundo EB įsipareigojo palaipsniui sumažinti konvencinius importo muitus 37 proc., ir dėl to pramonės gaminiams taikomas vidutinis importo muitas turėtų sumažėti iki 3,6 procento. Beje, ES taikomas importo muitų vidurkis gana nesmarkiai skiriasi nuo taikomų JAV ar Japonijoje. 1.5. Tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės Tarptautinė prekyba pasaulinės rinkos aspektu nagrinėjama kaip visuma procesų, susijusių su tarpvalstybiniais prekiniais santykiais. Makrolygyje šio reiškinio abstraktus nagrinėjimas reikalingas tam, kad būtų galima atsakyti į klausimus, koks yra atskirų kraštų indėlis bendruose prekybinių procesų mastuose, pagal kokius dėsningumus juda prekių ir pinigų srautai. Tačiau realioji prekyba vyksta tarp konkrečių šalių ir subjektų. Šioje konkrečioje prekyboje sutinkame eilę veiksnių ir aplinkybių vienaip ar kitaip ją sąlygojančių. Viena iš tokių veiksnių grupių yra įvairių formų apribojimai ir barjerai. Valstybių vyriausybės aktyviai kišasi į tarptautinių ekonominių santykių plėtojimo procesą, darydamos įtaką prekybos operacijoms ir jų rezultatyvumui, prekiaujant atitinkamais produktais su atskirų šalių subjektais.15 Šio reguliavimo įtaka svarbi visiems – išoriniams ir vidiniams (prekybos proceso požiūriu) – tarptautinės prekybos subjektams. Tarptautinės prekybos liberalizavimui kliudo valstybių protekcionizmo politika, kuri nors dau­gumoje pasaulio regionų ir neturi tendencijos stiprėti, tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu taikoma be išimties visose pasaulio šalyse. Protekcionizmo šalininkai savo politikai pagrįsti pateikia šiuos pagrindinius argumentus, pateikiamus 3 lent. 3 lentelė Pagrindiniai protekcionizmo politikos principai16 Principas Komentaras 1. Nacionalinė gynyba Kiekvienoje šalyje galime išskirti ūkio sferas, kurios turi tiesiogi­nę reikšmę valstybės saugumui ir gynybai. To­kios sferos, nors savo pranašumu ir atsilieka nuo užsienio konkurentų, paprastai valstybės ginamos nuo neriboto eksporto. Jeigu tai nebūtų daroma, iškiltų grėsmė, kad užsienio kom­panijos, kurios turi pranašumų šių produktų gamyboje, savo pigesniais produktais priverstų bankrutuoti vietinius gamintojus ir šalies vartotojų tenkinimas šiais produktais taptų priklausomas nuo importo. Karo atveju eksportuojan­tys kraštai galėtų paskelbti embargą minimų produktų tiekimui, ir šalies vartojimo, o tuo pa­čiu ir gynybinė situacija pablogėtų. Problema kaip plačiai reikia vykdyti protekcionizmo politiką nacionalinės gynybos vardan. 2.Bedarbystė Tai vienas iš rimčiausių kiek­vienos šalies argumentų, įvedant užsienio pre­kybos apribojimus. Bedarbystės lygio priklausomybė nuo importo agresijos labai aiški. Didėjant tarptautinės prekybos apimtims kyla pavojus, kad gali būti prarandamos darbo vietos tose ūkio šakose, kuriose dėl importo konku­rencijos sumažės pardavimo, o tai reiškia ir ga­mybos, apimtys. 3. Savigyna. Šalims įvedami eksporto apri­bojimai, siekiant priversti prekybos partnerius laikytis tarpusavio įsipareigojimų, darant politinį spaudimą valstybių vyriausybėms. Importo muitai atskirai šaliai įvedami kaip atsakas į jos analogišką veiksmą. 4.Naujų veiklos sričių apsauga Šio pre­ kybos ribojimo argumento esmė yra ta, jog pra­dinėse produktų gyvavimo stadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli (Bali ir McCulloch, 1993). Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau seniau ir perėję į kitas gyvavimo stadijas, tos šalys įgauna pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santykinai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi dar­buotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sąnau­domis. Minėtų pranašumų neturi gamintojai tuose kraštuose, kuriuose atitinkama veiklos sritis dar labai jauna ir produktas tik pradeda­ mas gaminti. Todėl naujų veiklos sričių apsau­gos argumento šalininkų nuomone tų valstybių rinkose naujieji vietiniai gamintojai turi būti saugomi nuo pigesnių užsienio prekių konku­rencijos. Naujų veiklos sričių apsaugos argu­mentas, įvedant importo apribojimus, ypač po­puliarus silpniau išsivysčiusiose šalyse. Nau­jiesiems gamintojams ten dažnai suteikiama neterminuota valstybės apsauga nuo užsienio prekių konkurencijos. Daugelio ekonomistų nuomone tai yra viena iš jų užsitęsusio atsiliki­mo priežasčių. 5. Sąžininga konkurencija Šio argumento šalininkai neigia santykinio vienos šalies pranašumo, gaminant kurį nors produktą, teisin­gumą. Jų nuomone, jeigu vienoje šalyje susi­klosčiusi tokia situacija, jog gamintojas dėl pažangesniųtechnologįjų,pigesniųresursųir dar­bo jėgos ar dėl mažesnių mokesčių sugeba pa­gaminti produktą su mažesnėmis sąnaudomis, tai jo konkurencija kainomis tarptautinėje rin­koje yra nesąžininga. Sąžiningą konkurenciją tokiu atveju galima pasiekti tik suvienodinant sąlygas, tai yra muitų tarifais padidinant pigių importuojamų prekių kainas iki vietinių gamintojų kainų lygio. Jei­gu tokios politikos laikytųsi dauguma pasaulio šalių, neabejotina, kad jose muito tarifas būtų tokio lygio, jog jis gintų mažiausiai efektyvų savo šalies gamintoją. 6.Dempingas Tai pakankamai rimtas argu­mentas taikyti užsienio prekybos barjerus pre­kėms, kurių eksportuotojai įtariami nesąžinin­ga konkurencija. Daugelyje šalių priimti spe­cialūs antidempingo įstatymai, kurie turi sau­goti šių šalių gamintojus ir vartotojus nuo dirb­tinai (ir dažniausiai laikinai) atpigintų užsienio prekių. 7. Gamybos išteklių kainų skirtumas Ža­liavų, darbo ir kitų gamybos išteklių kainos gali būti nevienodos skirtingo ekonominio išsivys­tymo šalyse. Gamybos kaštų skirtumai, esant nusistovėjusioms rinkos kainoms, lemia, kad vienos prekės gali konkuruoti pasaulinėje rin­koje, o kitos - ne. Pastarųjų gamintojai dažnai saugomi nuo pigesnio importo intervencijos. Nors tarptautinės prekybos ribojimo argu­mentai turi didesnės ar mažesnės logikos, ša-limsprotekcionuojantnacionalinioūkiošakas, pasaulinės ekonomikos efektyvumas mažėja, nes ji suskaldoma į smulkias uždaras naciona­lines rinkas. Tie patys autoriai17 mini ir visą eilę dažniausiai pasitaikančių užsienio prekybos ribojimo būdų, su kuriais susiduria eksportuotojai. Tuos būdus au­toriai dažniausiai skirsto į muitus ir netarifinius tarptautinės prekybos barjerus. Muitai. Muito mokesčiais apdedamos im­portuojamos prekės, kad šalyje, įkurią jos įve­žamos, būtų padidinta jų pardavimo kaina ir tuo būdu sumažintas užsienio firmų konkurenci­jos veikimas vidaus gamintojams. Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šalies sieną. Tarifas yra istoriškai labiausiai paplitusi prekybos apribojimo priemonė. Didžiausi muito tarifai pasaulyje buvo praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio 4 dešimtmetyje taikomi apie 40-50 procentų apmuitinamoms prekėms, tačiau pastaruoju metu vidutinis tarifo dydis tarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimų taikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjo derybos PPO rėmuose. Muitų tarifuose muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios į valstybės muitų teritoriją importuojamos prekės.18 Importo muito norma, priklausomai nuo valstybės, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti: autonominė, konvencinė, preferencinė (žr. 4 lent.) 4 lentelė Importo muito normų tipologija19 Importo normos tipas Taikymo atvejai Autonominė norma Taikoma tais atvejais, kai prekės yra kilusios iš valstybės ar jų grupių, su kuriomis valstybė nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta. Konvencinė norma Taikoma tais atvejais, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis valstybė yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą. Preferencinė norma Taikoma tais atvejais, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis valstybė yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifų taikymo priežastys. Pirma, tarifas kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomas tada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą. Tarifo įvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą. Antra, tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžeto pajamų šaltinių. Tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėse valstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti. Jei praeito šimtmečio viduryje JAV biudžeto pajamose muitai sudarė arti 90 procentų, tai dabar vos 2. Besivystančios šalys, kurios neturi stipraus administracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yra lengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surinkami šalies viduje. Trečia, tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apriboti importą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą. Tokiu atveju tarifas gali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių. Ketvirta ir dažniausia priežastis – tai protekcionistinė politika kaip būdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačios prekės užsienio gamintojų pusės. Tarifo taikymas šiems tikslams leidžia vietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakelti savo gaminių kainas. Tarifai dažniausiai taikomi importui, o ne eksportui. JAV taikyti muitus eksportui draudžia net konstitucija. Tarifų rūšys. Kaip ir bet kurie kiti mokesčiai tarifai gali būti specifiniai ir advalioriniai. Pirmųjų atveju nustatomas tam tikro dydžio mokestis kiekvienam importuojamos prekės vienetui, pavyzdžiui 50 USD vienam televizoriui. Antruoju atveju tarifas nustatomas procentais nuo importuojamos prekės vertės, pavyzdžiui, 60 procentai nuo televizoriaus vertės. Abi tarifų rūšys turi tiek trūkumų, tiek pranašumų. Pagrindinis specifinių muitų pranašumas yra lengvas jų administravimas. Muitininkui tereikia suskaičiuoti, kiek įvežama vienetų televizorių. Pagrindinis specifinių muitų trukumas yra tame, kad jie neatsižvelgia į kainų kitimą. Metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka toks pats. Siekiant išlaikyti tą patį tarifo poveikį, nominalinį tarifą reikia pastoviai koreguoti atsižvelgiant į kainų kaitą. Antras specifinių tarifų trukumas yra tas, jog jie uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės prekėms kiekvienoje tarifikuojamų prekių grupėje. Pavyzdžiui, 60 USD tarifas televizoriams bus ekvivalentiškas 50 procentų advalioriniam tarifui juodo-balto vaizdo televizoriui, kainuojančiam 120 USD, ir tik 10 procentų dideliam spalvotam televizoriui, kainuojančiam 600 USD. Be abejo, specifinius tarifus galima diferencijuoti, bet tada jie praras dalį savo pranašumo, paprasto administravimo. Pagrindinis advaliorinių muitų pranašumas yra tas, kad jų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina. Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms. Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos vertės muitu. Mūsų pavyzdyje 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60 USD spalvotiems televizoriams. Pagrindinis advaliorinių muitų trukumas yra jų administravimo sunkumai. Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę. Jo muitinį vertinį vertinimą gali sudaryti gamybos kaštai, gamybos šalies mažmeninė kaina, importo šalies didmeninė kaina, importo šalies mažmeninė kaina. Visų keturių muitinių vertinimų dydis yra skirtingas, taigi, kyla klausimas, kuris iš jų turėtų būti naudojamas. Praktikoje kaip muitinis vertinimas imama FOB (eksportuojamos šalies pakrovimo kaina) arba CIF kaina (kaštai, draudimas, transportavimo kaštai). Tarifą uždedanti šalis ir prekę eksportuojanti firma į muitinį vertinimą žiūri skirtingai. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuo didesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekės savininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. PPO rėmuose buvo padėta daug pastangų siekiant išspręsti ginčą dėl muitinio vertinimo. Jau Kenedžio raunde (pasibaigęs 1979) buvo priimtas pirmasis Muitinio Vertinimo Kodeksas. Kita problema su muitais yra importuojamos prekės priskyrimas muito kategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingo dydžio muitas. Lietuvoje taikoma kombinuotoji muitų tarifų nomenklatūra, kuri turi tūkstančius kategorijų. Dar viena muitų problema – tai kyšininkavimas, korupcija ir kontrabanda. Siekdamos užkirsti kelią šiems neigiamiems reiškiniams kai kurios šalys (Indonezija, Filipinai ir kitos) savo muitinėse naudoja privačios Šveicarijos firmos Societe Generale de Surveilance (SGS) paslaugas. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau pirmaisiais firmos veiklos metais pajamos iš muitų išaugo 58 procentais, nors importas ir sumažėjo 9 procentais. Šalies tarifų lygis Šalys skirtingoms prekėms taiko skirtingo lygio tarifus, tačiau ekonomistai ir politikai dažnai nori žinoti, koks yra bendras vienos ar kitos šalies tarifinės apsaugos lygis. Tai nėra lengva padaryti, nes tūkstančius tarifų reikia apjungti į vieną vidutinį tarifą. Muitai dažnai yra naudojami kaip viena iš priemonių įvairiems iškraipymams ir problemoms ekonomikoje spręsti. Muitai dažnai taikomi tada, kai nerandama ar neieškoma kitų priemonių ūkio problemoms spręsti. Tai taip vadinamas antro geriausio (second best) argumentas. Pavyzdžiui, statistika rodo, jog mažėja užimtumas tam tikroje šakoje. Atkurti darbo vietas galima įvairiais būdais: suteikiant paramą šakai, perkvalifikuojant jos darbuotojus, tačiau panašų efektą galima pasiekti ir įvedant importo muitus tos šakos gaminiams. Antro geriausio argumento taikymo sritys: 1. Siekis skatinti vidaus gamyba. Muitai taikomi šakos, konkuruojančios su importu, gaminiams. Jų taikymas gali būti paremtas tokiais lozungais kaip "nacionalinė gynyba" ar "nacionalinė garbė". Kaip ekonominė priežastis gali būti siekis sukurti naujas darbo vietas. Kontrargunientas: atlikti skaičiavimai rodo, jog tą patį galima pasiekti ne tik įvedant muitus, bet ir naudojant subsidijas, tačiau pastaruoju atveju nežlugdomas importas. Be to, subsidija tiesiogiai skatina gamybą, kai muitas - netiesiogiai. 2. Siekia apsaugoti bręstančią šaką. Tai populiariausias argumentas. Juo remiantis yra pateisinamas laikinas muitas, kuris riboja importą ir leidžia vietinei pramonei išmokti geriau ir pigiau gaminti. Muitas tuo būdu apsaugo šaką nuo užsienio konkurencijos tuo laikotarpiu, kai šakos kaštai yra didžiausi. Šio argumento logika tokia: manoma, jog ilgainiui šaka sustiprės ir pati sugebės konkuruoti vidaus ir pasaulinėje rinkoje, tai yra prisidės prie pasaulinės prekybos plėtojimo. Šis argumentas buvo pradėtas naudoti jau 18 a. Šio šimtmečio 6-7 dešimtmetyje savo pramonę labai gynė Japonija, vėliau Korėja. Kontrargumentas: saugant šaką, saugomos ir jos ligos. 3. Gimstančios vyriausybės arba biudžeto pajamų argumentas Naujoje šalyje su žemu pragyvenimo lygiu didžiausiu "nukrypimu" gali būti nepakankamas socialinių paslaugų finansavimas. Tokiu atveju muitai gali padidinti šalies biudžeto pajamas. Taip elgiasi besivystančios valstybės. Subsidijos. Tai vyriausybės skiriama pa­rama vietos gamintojams. Ji gali būti teikiama labai įvairiomis formomis. Dalį iš tų formų ga­lima pavadinti atvirojo subsidijavimo būdais - tai piniginės dotacijos, sumažinti mokesčiai, lengvatinės paskolos, lengvatinis draudimas ir kt. Subsidijos, mažindamos vietos gamintojų kaštus, gelbsti jiems dviem pagrindiniais būdais. Pirmiausia, jos palengvina konkurenciją su pi­gesnėmis importuotomis prekėmis. Antra, su mažesniais savais kaštais pagaminę produk­tus, vietos gamintojai lengviau įsiskverbia į eksporto rinkas. Importo kvotos. Importo kvotos – jos tiksliai apibrėžia maksimalius prekių kiekius, kurie gali būti importuoti bet kuriuo metu. Dažnai importo kvotos yra efektyvesnė tarptautinės prekybos apribojimui nei tarifai. Nepaisant didelių tarifų, prekės gali būti importuojamos dideliais kiekiais, o importo kvotos visiškai draudžia didesnį nei numatyta importuojamų prekių kiekį. Importo kvota yra tiesio­ginis konkretaus produkto kiekio, kuris gali būti įvežtas į šalį (dažniausiai per vienerius metus), apribojimas. Esant absoliučiai kvotai, pasiekus importo apimtis, daugiau produkto į šalį neįleidžiama. Esant tarifinei kvotai, pasiekus nusta­tytas importo apimtis, prekėms taikomi padi­dinti importo tarifai. Kvotos gali būti naudojamos derybose dėl palankesnių sąlygų prekių eksportui į kitas šalis. Importo kvotos įgyvendina­mos, išduodant importo licenzijas užsienio fir­moms ar tų šalių vyriausybinėms institucijoms. Embargas. Embargą būtų galima pavadinti nulinės kvotos variantu. Tai toks užsienio pre­kybos apribojimas, kai ji uždraudžiama visai.. Savanoriškas eksporto apribojimas. Dvi arba kelios šalys vyriausybių lygyje susitaria, kokios tarpusavio prekybos apimtys konkre­čiais produktais jas labiausiai tenkins ir specialiomis sutartimis pasižada šiuos įsipareigojimus vykdyti bei kontroliuoti, kad tų ribų neperžengtų privatūs verslininkai ir kompanijos. Ši kontro­lė įgyvendinama eksporto iš kiekvienos šalies apribojimais. Tuo pačiu apribojamos ir impor­to į savo šalį apimtys. Vietinės gamybos sąlyga. Tai importo ap­ribojimas, kuris reikalauja, kad tam tikra proporcija gaminio sudėtinių dalių (vertine arba natūrine išraiška) būtų pagaminta importuojančioje šalyje. Standartai ir kiti reglamentai. Techniniai ir kitokie standartai bei reglamentai, kurie ga­lioja atskirose šalyse, taip pat dažnai naudoja­mi kaip sunkiai įveikiami barjerai eksportuo­tojams. Importuojančios šalys neleidžia įvežti į jų šalį produktų, kurie neatitinka šių standar­tų. Produktų pritaikymo kaštai kartais panai­kina arba net viršija eksporto pelną, ir jis pasi­daro nebetikslingas. Licenzijos ir kiti leidimai. Licenzijos, lei­dimai ir kiti formalumai atima iš eksportuotojų daug laiko ir kitų pastangų. Tuo būdu jų, kaip importo apribojimo priemonės, vaidmuo pasireiškia ne tik tuo, kad jos gali būti ir neišduotos, tačiau kartais jų egzistavimas atbaido ekspor­tuotojus dėl papildomų kaštų, gaištamo laiko ir netikrumo elemento, kuris vaidina svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Marketingo ypatumai. Kiekvienoje ša­lyje egzistuoja vienokie ar kitokie marketingo ypatumai. Dažniausiai juos lemia ekonominiai, kultūriniai arba juridiniai veiksniai. Nereti at­vejai, kuomet šie ypatumai panaudojami kaip užsienio prekybos ribojimo barjerai. Jų poveikis dažniausiai pasireiškia tuo, kad dėl ypatin­gų reikalavimų produktui, jo promocijos bū­dams, komplikuoti paskirstymo kanalai dirbtinai iškelia užsienio gamintojo prakės kainą. Ar, kadangi ji tampa nekonkurentiška vietinėje rinkoje, eksportuotojams yra nenaudingąją ten siųsti. Biurokratizmas. Muitinių ir kitų oficialių institucijų darbo tvarka gali būti tokia paini ir sudėtinga, kad prekių muitinis įforminimas užtrunka ilgą laiką. Negana to - muitinė priskaičiuoja nemažas sumas už ilgalaikį prekių saugojimą muitinės teritorijoje. Visa tai sudaro palankias sąlygas korupcijai klestėti. Beveik nėra pasaulyje šalių, kurios visiškai nesikištų į užsienio prekybos eigą. Ypač daug kliūčių yra įvedusios besivystančios šalys. Industrinės šalys yra kita problema – subsidijavimas. Visos šios kliūtys gerokai iškraipo objektyvų santykinį pranašumą. Todėl kartais pagrįstai manoma, kad nukrypimai nuo Rikardo ar Heckscher-Ohlin, tokie kaip Leontjevo paradoksas, gali atsirasti ir dėl prekybos sąlygų iškraipymų. 1.6. Pasaulio prekybą įtakojančios tarptautinės institucijos Pasaulio prekybos organizacija (PPO) yra vienintelė tarptautinė organizacija, reguliuojanti prekybinius santykius tarp tautų. Jos pagrindinis tikslas yra palengvinti prekių gamintojams ir paslaugų tiekėjams, importuotojams ir eksportuotojams veikti pasaulinėje rinkoje. Tai daroma liberalizuojant prekybą, šalinant prekybos barjerus tarp šalių. PPO įkurta 1995 m. sausio mėn., tačiau jos pirmtake laikoma GATT (Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos20) (1948 m.). Per 50 metų PPO padarė milžinišką įtaką pasaulio ekonomikai: prekių eksportas kasmet augo vidutiniškai 6 %, 2000 m. prekybos apimtis 22 kartus viršijo 1950 m. lygį. PPO sukūrimas suteikė pasaulinei prekybai institucinę bazę, kurią galima palyginti su pasaulinės valiutos struktūra.21 GATT ir PPO padėjo sukurti stiprią ir klestinčią prekybos sistemą, prisidėjusią prie tokio neprecedentinio ekonomikos vystymosi. GATT sutartį1948 m. pasirašė 40 narių, šiuo metu PPO narių skaičius viršija 140 (visos kartu jos sudaro 97 % pasaulio prekybos). Dar su beveik 30 šalių vyksta derybos dėl narystės organizacijoje. Būstinėje Ženevoje dirba apie 500 žmonių. PPO yra vienintelė tarptautine organizacija, besirūpinanti prekybos tarp šalių taisyklėmis. Ji remiasi sutartimis, kurias ji inicijavo ir kurias pasirašė daugelis pasaulio valstybių. Šios sutartys sudaro teisinį pasaulinės prekybos pagrindą. Pagrindinis PPO tikslas yra sudaryti sąlygas kiek galima laisvesnei prekybai. Tai atliekama šalinant arba mažinant prekybos kliūtis, užtikrinant prekybos skaidrumą ir nuspėjamumą. Funkcijos: • PPO sutarčių administravimas; • forumas prekybos deryboms; • prekybos ginčų sprendimas; • nacionalinių prekybos politikų monitoringas; • techninė pagalba ir apmokymai besivystančioms šalims; • bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Pagrindiniai PPO principai: 1. Prekyba be diskriminavimo. Tai pasireiškia tuo, jog a) visos šalys tarpusavio prekyboje taiko didžiausio palankumo statusą ir b) užsienio prekėms ir paslaugoms taiko tą patį nacionalinį režimą kaip ir savo šalyje pagamintoms. Didžiausio palankumo statusas reikalauja, jog jeigu šalis kokiai kitai šaliai suteikė palankesnes sąlygas, tai ji turi jas taikyti ir visoms kitoms PPO narėms. Ankščiau šis principas buvo taikomas tik prekėms (GATT), o dabar ir paslaugoms (GATS) bei intelektualines nuosavybės (TRIPS). Tiesa, yra leidžiamos išimtys. Viena jų, tai teisė kurti laisvos prekybos zonas. Kita – tai teisė taikyti prekybos apribojimus prieš šalį, kuri taiko nesąžiningas priemones. Paslaugose taip pat numatytos tam tikros išimtys. Nacionalinis režimas reiškia, jog vietinėje rinkoje tiek savų gamintojų, tiek užsieniečių prekės ir paslaugos, kai jos perkirto sieną, turi būti traktuojamos vienodai. Apmuitinimas tuo atveju nelaikomas nusižengimu. 2. Laisvėjanti prekyba, pasiekiama derybų metu. Laisvesnė prekyba pasiekiama mažinant įvairius prekybos barjerus kaip muitai, kvotos, valiutos politika ir panašai. Nuo GATT įkūrimo pradžios 1947-48 metais, jau pravesti 8 derybų raundai. Iš pradžių jų tikslas buvo mažinti tarifus, bet vėliau išsiplėtė ir į kitas sritis (paslaugas, intelektualinę nuosavybę). Industrinės valstybės liberalizuoja prekybą sparčiau nei besivystančios. 3. Prekybos sąlygų nuspėjamumas. Įmonės, investuotojai ir vyriausybės turi būti tikri, jog prekyboje niekad staiga neatsiras kliūčių. Vis daugiau ir daugiau prekybos sąlygų yra "pririšamos". Prekybos sąlygų stabilumas ir nuspėjamumas skatina investicijas ir prekybą, o tai veda prie naujų darbo vietų sukūrimo ir pigesnių prekių vartotojams. Visos PPO narys prisiima įsipareigojimus pririšdamos savo muitus, tai yra įsipareigodamos jų nekelti aukščiau tam tikrų ribų. Urugvajaus raundo rezultate industrinės valstybės įsipareigojo pririšti 99 procentus tarifų, o besivystančios 73. Žemės ūkyje 100 procentų tarifų yra pririšta. Šalis gali pakeisti savo tarifų lubas, bet tik derybų metu ir kompensavus prekybos partneriams nuostolius. Kitas būdas padidinti nuspėjamumą – tai apriboti kvotas ir kitus kiekybinius apribojimus, kurie veda prie korupcijos ir nesąžiningos konkurencijos. Dar vienas būdas - tai užtikrinti šalies prekybos taisyklių skaidrumą. Šalys turi pastoviai informuoti apie prekybos taisyklių pakeitimus, yra įkurtas prekybos politikos peržiūros mechanizmas. 4. Sudaromos palankesnės sąlygos konkurencijai šalinant nesąžiningus veiksnius, tokius kaip eksporto subsidijos ar dempingas (prekių pardavimas kainomis žemiau kaštų ar vidaus rinkos kainų). PPO taisyklės siekia apibrėžti, kas yra sąžininga ir kas ne, ir kokias priemones šalys gali taikyti, kai su jomis vykdoma nesąžininga prekyba. Daugelis PPO sutarčių yra skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti. 5. Palankesnių prekybos sąlygų sudarymas besivystančioms šalims. Dauguma prekybos sutarčių numato įvairias lengvatas besivystančioms šalims. Urugvajaus raundas numatė joms pereinamuosius laikotarpius įsipareigojimams įgyvendinti. Specialus statutas numatytas labiausiai atsilikusioms šalims. PPO, PB ir TVF veikia globaliai, tačiau yra nemažai ir regioninio lygmens tarptautinių organizacijų, padedančių skatinti prekybą tarp atskirų šalių grupių: • Europos Sąjunga (ES); • Bendroji Andų rinka (ACM); • Europos laisvosios prekybos asociacija (EFTA); • Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacija (CEFTA); • Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija (NAFTA); • Lotynų Amerikos ekonominės integracijos asociacija (ALADI); • Pietryčių Azijos šalių asociacija (AFTA); • Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo sutartis (APEC) ir kt. JAV koordinacinis prekybos rėmimo komitetas (Trade Promotion Coordinating Committee (TPCC) ėmėsi priemonių, norėdamas suma­žinti neigiamą įtaką, kurią darė Azijos krizė JAV eksportui. Azijos darbo grupė, vadovaujama Eksimbanko, parengė pagalbos amerikiečių eksportuotojams į šį regioną programą, pagal kurią buvo finansuoja­mas JAV eksportas į Korėją, Tailandą ir Indoneziją. Pagal TPCC verti­nimus, ši Eksimbanko iniciatyva 1998 m. palaikė 14 proc. amerikiečių eksporto į minėtas šalis. Nemažą vaidmenį, plečiant prekybą tarp JAV ir Kinijos, vaidina bendra Amerikos ir Kinijos komercijos bei prekybos komisija (China Joint Commission on Commerce and Trade - JCCT). Pagrindinė šios komisijos veiklos sfera yra dvišalis prekybinis dialogas, standartai, įstatymai, projektų finansavimas, eksporto kontrolė. Amerikos firmos yra pasiruošusios investuoti į Kinijos ekonominės infrastruktūros plėt­rą. JAV koordinacinis prekybos rėmimo komitetas daug dėmesio ski­ria santykiams su Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalimis. 1990-1997 m. Amerikos eksportas į šias šalis padidėjo 150 proc. Ne­mažas akstinas plėtojant bendradarbiavimą tarp JAV ir šių valstybių yra ilgalaikės prekybos sutartys. Lotynų Amerikos valstybės pastaraisiais metais suaktyvino tarpu­savio bendradarbiavimą. Be to, Europos Sąjungos šalys yra suintere­suotos prekiauti su jomis ir sudaro labai rimtą konkurenciją JAV šiame regione. TPCC numato tokias pagrindines Amerikos eksportuotojų valsty­bės palaikymo Lotynų Amerikoje kryptis: • prekybos misijų siuntimas, dalyvaujant JAV administracijos nariams; • Amerikos eksporto į šias šalis didinimas; • dvišalio bendradarbiavimo rėmimas tose srityse, kurios JAV yra labiausiai naudingos; • pagalbos Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino valstybėms tiekimas, organizuojant užsienio prekybą elektroniniu tinklu; • mažų ir vidutinių JAV kompanijų, dirbančių šioje rinkoje, pa­laikymas; • pagalba JAV eksportuotojams, įsigyjant teisę dalyvauti reali­zuojant pramoninius projektus Vakarų šalyse; • remti infrastruktūros šiame regione plėtrą; • ginti amerikietiškąsias kompanijas, investuojančias į Lotynų Amerikos ekonomiką. Ypatingą dėmesį Koordinacinis prekybos rėmimo komitetas ski­ria Meksikai, Argentinai, Brazilijai, Urugvajui, Paragvajui. 1998 m. viršūnių pasitarime JAV ir Europos Sąjunga buvo parengta programa Transatlantinis ekonominis bendradarbiavimas (Transatlantic Economic Partnership - TEP). Šioje programoje numa­tytos trys bendros veiklos pagrindinės kryptys: 1. Pasitarimų pravedimas dėl barjerų sumažinimo dvišalėje pre­kyboje paslaugomis, pramoninėmis ir žemės ūkio prekėmis. 2. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ir kitų tarptautinių or­ganizacijų pastangų suvienijimas dėl barjerų, trukdančių tarp­tautinės prekybos plėtrai ir kapitalų judėjimui, panaikinimo arba sumažinimo. 3. Transatlantinio kompanijų, nevyriausybinių įstaigų bei vyriau­sybių lygiu dialogo prekybos ir investicijų klausimais organi­zavimas. Daug dėmesio skiriama plečiant bendradarbiavimą tarp smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. JAV prekybos ministerija teikia pagalbą mažoms ir vidutinėms kompanijoms, ieškančioms Europoje partnerių. Atliekamas didelis darbas, šalinant galimus dubliavimus ir standartų neatitikimus abipus Atlanto. Derinami standartai farmacijos pramonės ir medicinos įrangos gamybos srityse. Plečiant Amerikos eksportą, didžiulis potencialas slypi Vidurio ir Rytų Europos šalyse. 1997-1998 m. JAV Eksimbankas išskyrė dau­giau kaip 2,5 mlrd. JAV dolerių nacionaliniam eksportui į šias šalis fi­nansuoti. Vienas milijardas dolerių iš šių lėšų teko Rusijai. Amerikos tarptautinės plėtros agentūra (US Agensy of Inter­national Development (USAID) yra parengusi programą Afrikos prekyba ir investicijų politika (Africa Trade and Investment Policy (ATRIP). Tai pagalbos programa šalims, esančioms į pietus nuo Sa­charos. OPEC- naftą eksportuojančių šalių organizacija - įkurta 1960 m. Bagdade vykusioje konferencijoje. Jos nariai yra: Alžyras, Ekvadoras, Gabonas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Indonezija, Irakas, Iranas.Kataras, Kuveitas, Libija, Nigerija, Saudo Arabija ir Venesuela. Pagrindiniai OPEC tikslai yra šie: • šalių narių naftos politikos koordinavimas ir unifikavimas; • šalių narių interesų gynimo efektyviausių individualių ir kolektyvinių priemonių nustatymas; • būdų, užtikrinančių kainų stabilumą pasaulinėse naftos rinkose, paieška; • šalių - naftos eksportuotojų pastovių pajamų užtikrinimas; • naftos tiekimo vartotojams reguliarumo užtikrinimas; • aplinkos apsauga. OPEC valdymo struktūra pateikiama 1 pav. 1 pav. OPEC struktūra22 Konferencija. Ją sudaro šalių narių delegacijos, kurioms vadovauja energetikos ministrai. Tai aukščiausias valdymo organas. OPEC ministrų konferencija posėdžiauja du kartus per metus. Konferencijoje nustatoma bendra politinė linija, numatomos priemonės jai įgyvendinti, tvirtinamas biudžetas ir pakeitimai organizacijos įstatuose, priimami sprendimai dėl naujų narių priėmimo, paskiriami Valdytojų Tarybos nariai, taip pat Valdytojų Tarybos pirmininkas, generalinis sekretorius ir jo pavaduotojai. Valdytoju Taryba, į kurią įeina šalių narių paskirti ir Konferencijos patvirtinti valdytojai, yra vykdomasis OPEC organas. Kiekviena valstybė turi po vieną balsą, o sprendimai priimami balsų dauguma. Valdytojų Taryba vykdo Konferencijos sprendimus, parengia metinį biudžetą, tvirtina generalinio sekretoriaus pranešimą, rengia Konferencijos darbotvarkę. Ekonominė komisija. Į ją įeina generalinio sekretoriaus pavaduotojas, šalių narių atstovai ir koordinatorius, laikinai vadovaujantis tyrimo departamentui, parengia priemones naftos rinkų stabilumui užtikrinti ir sąlygas, kad nafta išsilaikytų kaip pirmos reikšmės energetinis šaltinis, o tai atitinka OPEC tikslus; be to, sprendžia ir kitus naftos ir energetikos politikos uždavinius. Sekretoriatas, kuriam vadovauja generalinis sekretorius, atlieka einamąjį darbą, kuriam vadovauja Valdytojų Taryba. OPEC šalims narėms tenka daugiau negu trys ketvirtadaliai visų pasaulyje esančių žaliavinės naftos atsargų, ir jos tiekia apie 40 proc. visos pasaulio naftos. 1.7. Pokyčiai ir tendencijos pasaulio tarptautinėje prekyboje Prekyba buvo plėtojama visais laikais, nes visuomet reikalingos ir savo šalyse negaminamos prekės. Šios plėtros išdavos tokios: 1) plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę; 2) didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas; 3) pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį; 4) vartotojas įgyja didesnę galimybę rinktis; 5) mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.23 Tarptautinės prekybos liberalizavimas yra pagrindinis globalinės eko­nomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos plėtros veiksnys. Tai yra pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės prekybos tendencija. Per pastaruosius 50 metų suorganizuoti aštuoni pasitarimų raun­dai dėl pasaulinės prekybos liberalizavimo (remiantis GATT'u) skati­no laisvos regioninės prekybos plėtrą (iš pradžių Europoje, po to -Šiaurės Amerikoje) bei atskirų šalių prekybos liberalizavimą 1980-2000 m. Pirmiausia verta paminėti besivystančias šalis bei valstybes su pereinamąja ekonomika. Pramoninių valstybių importo tarifai 1950-2000 m. buvo sumažinti 90 proc. - vidutiniškai iki 4 proc. Tarptauti­nės prekybos liberalizavimas privedė prie pasaulinės prekybos apim­ties didėjimo - nuo 1950 m. iki 1998 m. globalinio eksporto apimtys išaugo 18 kartų, o tuo tarpu gamyba padidėjo 6,5 karto.24 Didėjant pasaulinio ūkio atvirumui, didėja atskirų šalių ekonomi­nė priklausomybė nuo globalinio ūkio ir jo raidos. Kaip pavyzdys ga­lėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. Šios valstybės ekonomikos priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos turėjo nevienareikšmį efektą. Stabili JAV ūkio raida XX a. paskutinįjį dešimtmetį teigiamai paveikė pasaulinę ekonomiką. Nežiūrint į gilią finansinę 1997-1998 m. krizę, kuri buvo apėmusi daugelį pasaulio šalių, pasaulinis BVP (bend­ras vidaus produktas) 1998 m. sumažėjo tiktai 2,8 proc, o jau 2000 m. išaugo apytikriai 3 proc. JAV tarp pramoninių valstybių užima pirmaujančias pozicijas li­beralizuojant užsienio prekybą. Pavyzdžiui, Amerikos prekybos minis­terija dar 1998 m., tęsdama eksportinės kontrolės reformą, sumažino prekių ir paslaugų sąrašą, taip pat valstybių skaičių, į kurias eksportas buvo licencijuojamas. Rimčiausi JAV eksportuotojų konkurentai pasaulinėje rinkoje, kaip ir anksčiau, lieka Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija ir Didžioji Britanija. Konkurencinės kovos paaštrėjimas nesutrukdė amerikiečių firmoms plėsti savo veiklą užsienio rinkose. 1987-1997 m. vidutiniai metiniai JAV eksporto augimo tempai buvo patys aukš­čiausi tarp „didžiosios septyniukės" valstybių ir sudarė 10,3 proc. (Ka­nados - 8,5 proc, Italijos - 7,8, Didžiosios Britanijos - 7,7, Prancūzi­jos - 6,6, Japonijos - 6,5, Vokietijos - 5,8 proc). Finansinė krizė Azijoje 1997-1998 m. sukėlė daug problemų Amerikos kompanijoms, veikusioms šioje rinkoje. Nacionalinių va­liutų devalvacija daugelyje Azijos šalių, finansinių institutų žlugi­mas, likvidumo nebuvimas žymiai apsunkino JAV eksporto finan­savimą į šį regioną. Ekonominės raidos sulėtėjimas Azijos valstybėse sumažino jų galimybes importuoti amerikietiškas prekes. Tuo pat metu krizė Azijoje, sukėlusi atitinkamų šalių valiutų devalvaciją, atpigino jų prekes ir padidino konkurencingumą. Dėl to išaugo amerikietiškasis importas iš šio regiono. Šių metų birželį PMO patvirtintoje Rezoliucijoje Dėl Tarptautinės prekybos grandinės saugumo ir supaprastinimo reiškiamas muitinių administracijų susirūpinimas dėl padidėjusios tarptautinio terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmės, dėl pinigų plovimo bei tarptautinės prekybos pažeidžiamumo. Taip pat akcentuojama būtinybė plėsti tarptautinės prekybos supaprastintų procedūrų taikymą. Rezoliucijos įgyvendinimas aktualus ir Lietuvos verslo atstovams, siekiantiems vykdyti sklandžią bei saugią prekybą per Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, ir šalies muitinei, kuri Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą taps atsakinga už išorinės Europos Sąjungos sienos apsaugą. Laisvosios prekybos šalininkais buvo žymus ekonomistas, A.Smitas ir kt. Laisvosios prekybos principą jis išdėstė dar 1776 metais. Jo nuomone, kiekviena šalis turėtų plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai yra patogiausios, palyginus su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinį pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi užsienio prekybos privalumai yra šie: ji stimuliuoja abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą, sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje . Kiekvienos valstybės ištekliai ir technologinis lygis skiriasi, todėl jos gali gaminti tas pačias prekes skirtingais kaštais. Kiekviena šalis turėtų gaminti tas prekes, kurių kaštai, palyginti su kitų šalių, yra žemiausi, ir keisti jas į tas prekes, kurias gaminti patiems yra per brangu. Jei taip elgtųsi kiekviena šalis, tai pasaulis pajustų visus geografinės ir žmonių specializacijos privalumus. Laisvos prekybos barjerai sumažina ar net eliminuoja iš specializacijos gaunamą naudą, kadangi, negalint laisvai prekiauti, valstybėms tenka permesti išteklius nuo efektyvaus (žemų kaštų) prie neefektyvaus (aukštų kaštų) jų panaudojimo ir taip patenkinti įvairių prekių poreikį. Papildoma laisvos prekybos nauda yra ta, kad ji skatina konkurenciją ir neleidžia susidaryti monopolijoms. Užsienio firmų padidinta konkurencija verčia vietines firmas diegti mažesnių kaštų prekių gamybos technologijas, būti išradingesnėm, racionalesnėm, progresyvesnėm tiek prekių kokybės, tiek gamybos metodų atžvilgiu. Tai savo ruožtu sukelia ekonominį augimą. Vartotojams laisva prekyba suteikia platesnę prekių pasirinkimo laisvę. Kitaip tariant, laisvos prekybos užtarimo priežastys sutampa su konkurencijos stiprinimo priežastimis. ES. Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos derybų raundas ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių; ES plėtra, po kurios turėtų išnykti tebetaikomi prekybos apribojimai tarp ES ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kandidačių; galimi laisvosios prekybos susitarimai su kitais pasaulio regionais (MERCOSUR organizacija, jungiančia Lotynų Amerikos šalis, arba Šiaurės Amerika). Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tiesa, toli gražu ne visos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai. 2. ŠIUOLAIKINIŲ TARPTAUTINIŲ PREKYBOS TENDENCIJŲ PASTEBIMUMAS IR REIKŠMĖ ĮVAIRIŲ PASAULIO VALSTYBIŲ UŽSIENIO PREKYBOJE 2.1. Pagrindinių pasaulio prekybos rodiklių kitimo pastaraisiais metais įvertinimas Priklausomai nuo ekonominės padėties, besivystančios šalys skirstomos į tris grupes: 1) Žemo pajamų lygio šalys (Indija, Pakistanas, dauguma Afrikos šalių); 2) Žemesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (Kinija, mažosios Lotynų Amerikos šalys, kai kurios buvusios sovietinio bloko šalys, dalis Afrikos šalių); 3) Aukštesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (didžiosios Lotynų Amerikos šalys, dalis Pietų Azijos šalių, Pietų Afrika, dauguma Rytų ir Centrinės Europos šalių). Šioje grupėje išskiriamos vadinamosios naujosios industrinės šalys - Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas.25 2002m. Pasaulinė prekyba 2002m. atsigavo, pardavimų apimtis išaugo 2,5 proc. Komercinių paslaugų prekyba siekė 5 proc., nepaisant tais metais sustiprėjusios terorizmo baimės bei padidėjusių kuro kainų, kas neigiamai įtakojo kelionių ir transportavimo paslaugas.26 Tačiau pasaulio ekonomikos atsigavimas pasirodė netolygus, kadangi labai nevienodas buvo prekybos apimčių padidėjimas skirtinguose regionuose. Pagrindinės varančiosios jėgos 2002m. buvo JAV, Artimieji Rytai, Kinija bei tranzitinės ekonomikos valstybės. Tačiau Vakarų Europoje bei Japonijoje buvo užfiksuota stagnacija bei bendrosios paklausos sumažėjimas. Krizės Pietų Amerikoje, t.y. Argentinoje bei Venesueloje lėmė ekonominį nuosmukį. Pasaulio prekyba 2002m. atspindėjo ekonominę padėtį. Pavyzdžiui, besivystančioje Azijoje bei tranzitinės ekonomikos valstybėse prekyba augo. Šiaurės Amerikos importas padidėjo dėl didesnės bendrosios paklausos, nors eksportas ir sumažėjo. Prekyba išliko stabili Vakarų Europoje, o Pietų Amerikoje prekyba sumažėjo dėl ekonominės suirutės regione (žr. 2 pav.). 2 pav. Eksporto ir importo santykis atskiruose regionuose 2002m.27 Iš 2 pav. matome, jog didžiausias importo lygis pastebėtas Azijoje bei tranzitinės ekonomikos šalyse ir šis lygis 4-5 kartus viršijo pasaulio eksporto apimties padidėjimą. Eksporto sumažėjimas buvo Vakarų Europoje, tačiau šis rodiklis ypač sumažėjo Pietų Amerikos regione. Didžiausiu importo padidėjimu, kaip ir eksporto, 2002m. pasižymėjo Azija, o mažiausiu – Šiaurės Amerika. Pasaulio prekybos vertinimas gali būti atliekamas ne tik pagal atskirus regionus, bet ir pagal eksporto ir importo objektus – prekes ir paslaugas (žr. 5 lent.). 5 lentelė Pasaulio prekių ir paslaugų eksportas 1990-2003m. (mlrd. Dol. ir proc.)28 Vertė Metinis padidėjimas (proc.) 2002 1990-2000 2000 2001 2002 2003 I pusm. Prekės 6270 6,5 13,0 -4,0 4,0 15,0 Paslaugos 1570 6,5 6,0 0,0 6,0 --- Lentelėje pateikta informacija atskleidžia, jog metinės prekių apimčių padidėjimo tendencijos nesutampa, o kai kuriais atvejais yra netgi priešingos paslaugų apimčių pasaulio mastu padidėjimui / sumažėjimui. Visos prekės savo ruožtu gali būti klasifikuojamos į keletą rūšių. Šiame darbe naudojamasi PPO pateikiama klasifikacija (žr. 3 pav.) 3 pav. Pasaulio prekyba pagal produktų grupes 2002m. (metinis procentinis padidėjimas)29 Pastebima, jog 2002m. visų produktų grupių, išskyrus anglį ir rūdą, eksportas viršijo našumą. 6 ir 7 lentelėse pateikiamas didžiausių pasaulio eksportuotojų ir importuotojų sąrašas. 6 lentelė Didžiausi pasaulio eksportuotojai 2002m.30 Eil. Nr. Eksportuotojai Vertė Dalis Metinis procentinis poytis 1. JAV 693,9 10,7 -5 2. Vokietija 613,1 9,5 7 3. Japonija 416,7 6,5 3 4. Prancūzija 331,8 5,1 3 5. Kinija 325,6 5,0 22 6. Didžioji Britanija 279,6 4,3 3 7. Kanada 252,4 3,9 -3 8. Italija 251,0 3,9 4 9. Olandija 244,3 3,8 6 10. Belgija 214,0 3,3 12 7 lentelė Didžiausi pasaulio importuotojai 2002m.31 Eil. Nr. Importuotojai Vertė Dalis Metinis procentinis pokytis 1. JAV 1202,4 18,0 2 2. Vokietija 493,7 7,4 2 3. Didžioji Britanija 345,3 5,2 4 4. Japonija 337,2 5,0 -3 5. Prancūzija 329,3 4,9 0 6. Kinija 295,2 4,4 21 7. Italija 243,0 3,6 4 8. Kanada 227,5 3,4 0 9. Olandija 219,8 3,3 5 10. Hong Kongas, Kinija 207,2 3,1 3 Viena didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių, JAV, 2002m. pirmavo tiek kaip importuotoja, tiek kaip eksportuotoja. Vokietija, vertinant pagal importo bei eksporto apimtis buvo antroji. Trečiąją poziciją eksportuotojų dešimtuke užėmusi Japonija kaip importuotojas buvo ketvirtoje pozicijoje, kai tuo tarpu Didžioji Britanija importuotojų lentelėje užėmė trečiąją poziciją. Pagrindiniai pasaulio prekybos pokyčiai 2003. PPO teigimu, 2003m. pasaulinei prekybai būdingi šie ypatumai: • pirmasis 2003m. nepasižymėjo sparčiu augimu, tačiau antrąjį pusmetį prekybos apimtys didėjo ir 2003m. vidutinis realusis padidėjimas siekė 4,5 proc.; • prekybos didėjimas 2003m. buvo žymesnis vertinant nominaliąją, o ne realiąją verte. Pasaulio prekybos apimtys 2003m. vertinant JAV dol. padidėjo 16 proc., o dolerio kaip valiutos vertė padidėjo 10,5 proc. • 2003m. prekybos apimčių didėjimas atskiruose regionuose nebuvo vienodas. Didžiausias metinis eksporto padidėjimas pastebėtas daugiausia kurą eksportuojančiuose regionuose, tranzitinės ekonomikos valstybėse ir Afrikoje. Vakarų Europos, Azijos ir Artimųjų Rytų regionų prekių eksportas, vertinant JAV dol. tik šiek tiek viršijo pasaulinį vidurkį. • Mažiausias eksporto padidėjimas JAV dol. 2003m. užfiksuotas Šiaurės ir Pietų Amerikoje. • Kartu su Artimaisiais Rytais, Šiaurės ir Pietų Amerika pasižymėjo mažesniu nei kitų regionų nominalaus importo padidėjimu. Tranzitinės ekonomikos šalys, Vakarų Europa, Azija bei Afrika buvo tie regionai, kurių importo padidėjimas viršijo pasaulio vidurkį. Kinijos importo padidėjimas siekė 40 proc. Pirmą kartą daugiau nei per 50 metų Kinijos importas viršijo Japonijos. Apskritai, jei vertintume kartu Kinijos importą ir eksportą, tai Kinijos užsienio prekybos rodikliai beveik prilygsta Japonijos užsienio prekybai 2003m. • Prekyba komercinėmis paslaugomis, kuri sudaro maždaug penktadalį visos pasaulio prekybos 2003m. padidėjo 12 proc. šis augimo tempas neviršija visos pasaulio prekybos augimo tempo. Per dvejus pastaruosius metus (2001 ir 2002m.) komercinių paslaugų prekybos augimo tempas buvo lėtesnis negu visų prekių ir paslaugų.32 2003m. vidutinis prekybos apimčių padidėjimas siekė 4,5 proc., - šis procentas kiek viršijo pastarųjų metų padidėjimą, tačiau pastarojo dešimtmečio pabaigoje buvo užfiksuotas didesnis padidėjimas (žr. 8 lent.). 8 lentelė Pasaulio prekyba ir jos vystymasis 1990-2003m.33 Rodiklis 1990-2000 2001 2002 2003 Prekių eksportas 6,4 -0,5 2,8 4,5 Produkcijos gamyba 2,5 -0,7 0,8 - BVP rinkos kainomis 2,3 1,3 1,9 2,5 BVP nominalusis 3,4 2,4 3,0 3,5 Aktyviausiai prekiaujantys regionai 2003m. buvo Azija ir tranzitinės ekonomikos šalys, kurių eksportas ir importas vertinant realiomis 2003m. kainomis padidėjo dvigubai (žr. 3 pav.). 2003m. iš 6 pasaulio regionų silpniausias eksporto atžvilgiu buvo Vakarų Europa, o šio regiono importo padidėjimas tik šiek tiek viršijo Pietų Amerikos. Iš viso pasaulyje 2003m. buvo eksportuota prekių ir paslaugų už 7274 mlrd. Dol., kas lėmė 16 proc. padidėjimą, o importas siekė 7557 mlrd. Dol. 3 pav. Importo bei eksporto padidėjimas pagal atskirus pasaulio regionus 2003m.34 Įvairių šalių skirtingi įstatymai trukdo tarptautinei prekybai, todėl būtina suvienodinti tarptautinės prekybos sąlygas.35 Todėl, siekiant geresnių pasaulio prekybos rodiklių, mūsų nuomone, tarptautinės prekybos sąlygų suvienodinimas būtų didelis žingsnis į priekį. 2.2. Įtakingiausių pasaulio valstybių užsienio prekybos įvertinimas Šiame darbe jau buvo įvertinta pastarųjų metų pasaulio prekyba pagal atskirus regionus, tačiau siekiant įvairiapusiško tarptautinės prekybos tendencijų įvertinimo, šio darbo autorių nuomone, būtinas atskirų pasaulio valstybių užsienio prekybos įvertinimas. Būtent tai ir bus siekiama padaryti šiame darbo skyriuje. 2.2.1. JAV prekybinių santykių įvertinimas Jungtinės Amerikos Valstijos - valstybė Šiaurės Amerikoje, viena galingiausių pasaulio valstybių. Kaip jau buvo minėta, JAV pirmauja tiek pagal eksporto, tiek pagal importo apimtis. 9 ir 10 lentelėse pateikiamos JAV eksporto bei importo apimtys 1990-2003m. 9 lentelė JAV eksporto pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.36 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 724 8 6 -6 -5 4 Paslaugos 282 8 7 -3 1 4 10 lentelė JAV importo pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.37 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 1306 8 10 -6 2 9 Paslaugos 218 5 10 -2 2 6 Pastebima, jog prekių eksportas bei importas 1990-2003m. pastoviai didėjo, išskyrus 2001m., kuomet pastebėtas sumažėjimas. Prekių importas 2003m. siekė 724 mlrd. Dol., o eksportas – 1306 mlrd. Dol. Paslaugų 2003m. eksportuota buvo už 282 mlrd.Dol., o importuota už 218 mlrd.Dol. 2.2.2. Didžiosios Britanijos užsienio prekybos įvertinimas Didžioji Britanija yra sala palei vakarinę Europos pakrantę. Kadangi saloje yra didžioji dalis Jungtinės Karalystės teritorijos, ši valstybė kartais yra vadinama Didžiąja Britanija.38 11 ir 12 lentelėse pateikiamos Didžiosios Britanijos eksporto bei importo apimtys 1990-2003m. 11 lentelė Didžiosios Britanijos eksporto pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.39 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 304 5 4 -4 3 8 Paslaugos 130 7 8 -5 12 5 12 lentelė Didžiosios Britanijos importo pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.40 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 388 4 5 -3 4 12 Paslaugos 112 7 9 -3 9 11 Didžiosios Britanijos eksportas bei importas pasižymi panašiomis tendencijomis kaip ir JAV užsienio prekyba: į šalį eksportuojamų prekių ir paslaugų eksportas bei importas didėjo, tačiau 2001m. pastebėtas sumažėjimas. Nuo 2001m. eksporto bei importo apimtys vėl didėjo. 2.2.3. Vokietijos užsienio prekyba Vokietija pagal eksportą yra antroji pasaulyje, po JAV. 13 ir 14 lentelėse pateikiamos Vokietijos eksporto bei importo apimtys 1990-2003m. 13 lentelė Vokietijos eksporto pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.41 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 748 4 1 4 8 22 Paslaugos 112 8 2 5 15 12 14 lentelė Vokietijos importo pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.42 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 602 5 1 -2 1 23 Paslaugos 167 9 1 3 3 12 Sulėtėjus pasaulio ekonominei plėtrai, ypač JAV, kuri yra pagrindinė Vokietijos eksporto rinka, 2001m. smuko ir šalies eksportas, atitinkamai lėmęs Vokietijos ekonomikos atvėsimą 2001-ųjų pabaigoje.43 2.2.4. Japonijos užsienio prekybos analizė Japonijos geografinė padėtis, politinė situacija, prekių paskirstymo sistemos uždarumas, nusistovėję ilgalaikiai partnerystės ryšiai, prekybos kompanijų sogoshosha ir keiretsu, kontroliuojančių didžiąją dalį šalies importo ir eksporto, veikla sąlygojo jos rinkos uždarumą. Šalies išteklių skurdumas nulėmė Japonijos importo struktūrą, kurios pagrindą sudarė medžiagos, žaliavos, kuras, o ne gatavi produktai. Japonijos vidinę paklausą buvo stengiamasi patenkinti šalyje pagaminta produkcija. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijos vyriausybės tikslas buvo skatinti eksportą ir sukurti pramonę, gaminančią substitutus importuojamiems produktams. 1955 m. Japonija prisijungė prie Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos bei, vykdydama jo reikalavimus, turėjo panaikinti nemažą dalį importo barjerų. Iki 1965 m. Japonijos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas, o nuo 1968 m. jis pradėjo sparčiai didėti. Išskiriamos dvi pagrindinės Japonijos makroekonominės politikos stadijos: 1) 1950-1970 m., kai Japonijos vyriausybė turėjo tiesioginę išteklių paskirstymo kontrolę; 2) nuo 1970 m., kai vyriausybės vaidmuo tapo liberalus. Pirmojoje stadijoje Japonija buvo valdoma kaip „nepritekliaus“ ūkis. Ir užsienio valiutos kaina, ir palūkanų norma laikyta žemiau tų lygių, kuriuose pasiūla būtų lygi paklausai; užsienio valiuta ir kreditai buvo apriboti. Šių nepakankamų išteklių paskirstymas iš esmės kontroliuotas vyriausybės organų, ypač finansų ministerijos bei tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos. Svarbiausių išteklių kontrolė suteikė šioms ministerijoms didelę galią nustatant ekonomikos augimo kryptį. Ši galia vėliau sustiprinta naudojant muitus ir importo suvaržymus, kad būtų apsaugotos pasirinktos pramonės šakos. Be to, Japonijos vyriausybė nukreipė finansinius išteklius į sunkiosios pramonės šakas ir atitraukė nuo tradicinių darbui imlių pramonės šakų, tokių kaip tekstilė. Japonijos politika po 20 a. 7-ojo dešimtmečio siekė skatinti naujas pramonės šakas, "žinioms imlias", arba aukštų technologijų pramonės šakas. Strateginės politikos įrankiai buvo subsidijų tyrimams ir vystymuisi kombinacija ir skatinimas jungtinių vyriausybės bei pramonės tyrimų projektų, skirtų vystymuisi, žadančiam naujas technologijas. Vyriausybinio ir pramoninio sektoriaus kooperacija, aukštų technologijų įvaldymas, palyginti nedidelės lėšos gynybai (1 proc. BNP) padėjo Japonijai nepaprastai greitai tapti antra technologiškai stipriausia valstybe po JAV ir trečia didžiausia šalimi pagal ekonomiką po JAV ir Kinijos. Viena iš įsidėmėtinų jos ekonomikos ypatybių yra labai stiprūs gamintojų, tiekėjų ir pardavėjų ryšiai. Antras bruožas - darbo garantijos iki gyvenimo pabaigos. Deja, abu bruožai pamažu nyksta. Pramonė, vienas svarbiausių Japonijos ekonomikos sektorių, yra labai priklausoma nuo importuojamų medžiagų ir kuro. Mažiausias sektorius -žemės ūkis - subsidijuojamas ir labai saugomas, čia pasiekiamas beveik didžiausias pasaulyje derlingumas. Japonija eksploatuoja didžiausią pasaulyje žvejybinį laivyną ir sugauna beveik 15 proc. pasaulio žuvies. 44 Kita vertus, Japonijos rinka išlieka kur kas uždaresnė nei daugumos kitų išsivysčiusių valstybių. Tokį jos uždarumą rodo keli požymiai. Pirma, Japonija linkusi neimportuoti tų pramonės šakų prekių, kuriuos pati eksportuoja. Antra, Japonijos rinkoje prekių kainos aukštesnės nei atitinkamų prekių kainos pasaulinėje rinkoje, Trečia, nepaisant importo padidėjimo, Japonijos importo santykis su BNP išlieka sąlygiškai žemas (apie 3,7 proc.), palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis. 15 ir 16 lentelėse pateikiamos Japonijos eksporto bei importo apimtys 1990-2003m. 15 lentelė Japonijos eksporto pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.45 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 472 9 2 -16 3 13 Paslaugos 70 9 1 -7 2 8 16 lentelė Japonijos importo pasiskirstymas pagal prekes ir paslaugas 1990-2003m.46 Vertė (mlrd. Dol.) Metinis procentinis pokytis 2003 1990-1995 1995-2000 2001 2002 2003 Prekės 383 7 8 -8 -3 14 Paslaugos 110 8 -1 -7 0 3 Japonijos, kaip ir kitų aktyviausių pasaulio valstybių prekyba sumažėjo 2001m., tačiau skirtingai nuo kitų valstybių sumažėjimas pastebimas ir 1995-2000 paslaugų importe bei 2002m. prekių importe. 2.2.5. Rusijos prekybinių santykių su užsienio valstybėmis apžvalga Rusija - didžiulė šalis, viena iš turtingiausių gamtiniais ištekliais, politiškai įtakinga valstybė pasaulyje, ekonominiu požiūriu atsilieka. Jos užsienio prekybos prekėmis apimtis 2000 metais sudarė 1,16 proc. pasaulinėje prekyboje, eksporte - 1,69 proc., importe – 0,67 proc. Rusijos prekybos paslaugomis dalis pasaulinėje prekyboje 2000 metais sudarė: apyvartoje – 0,94 proc., eksporte – 0,68 proc., importe – 1,21 proc. Palyginimui paminėsime, kad ES (15) dalis pasaulinėje prekyboje prekėmis 2000 metais sudarė visoje apyvartoje 36,3 proc., eksporte – 40 proc., importe – 35,8 proc. ES dalis pasaulinėje prekyboje paslaugomis buvo aukštesnė: apyvartoje – 41,1 proc., eksporte – 41,3 proc., importe – 40,8 proc. 17 lentelėje pateikiami Rusijos užsienio prekybos rodikliai 2000-2004m. 17 lentelė Rusijos užsienio prekyba 2000 - 2003 metais, mln. JAV dol.47 Apyvarta Eksportas Importas Balansas 2000 150540,0 105600,0 44940,0 +60600,0 2001 155600,0 101900,0 53900,0 +48100,0 2002 152885,1 106711,1 46173,4 +60538,3 2003 191132,0 133716,8 57514,2 +76301,6 2003/2000 proc. 126,9 126,6 127,8 Rusijos užsienio prekyba paslaugomis 2000 metais sudarė 27580 mln. dol., iš jų eksportas – 9975 mln. dol., importas – 17605 mln. dol. Prekybos paslaugomis balansas, kaip matome, neigiamas. Pagrindiniai Rusijos prekybos partneriai – ES, kaimyninės valstybės, didžiosios Azijos valstybės (Kinija, Indija). Rusijos prekyba su ES ypač sparčiai auga. Jeigu 2000 metais ji sudarė 31,9 proc., tai 2003 metais – 36,1 proc., o 2004 metais nuo sausio iki birželio ES prekybos dalis pakilo iki 40 proc. Antroje vietoje žengia NVS šalys, kurios Rusijos prekybos apyvartoje 2000 metais sudarė 16,9 proc., 2003 metais – 17,8 proc. Trečioje vietoje ASEAN šalys: 2003 metais jų apyvartos dalis Rusijos prekyboje buvo lygi 16,1 proc. ( žr. priedus 1 ir 2). Centrinės ir Rytų Europos šalių apyvarta Rusijos prekyboje 2003 metais siekė 12,4 proc. Baltijos šalių apyvarta nedidelė – 2,72 proc. Rusijos prekyba su ES, CRE, NVS bei ASEAN šalimis 2003 metais užėmė 82,4 proc. Rusijos prekybos su visomis šalimis apyvartoje. Šie skaičiai liudija, kad Rusijos prekybos didžiausia apyvarta sutelkta prekyboje su Europos bei Rytų ir Pietryčių Azijos šalimis. Statistika rodo, jog Europos Sąjungos šalys tampa vis svarbesnės Rusijos prekybos partnerės.48 2002m. didžiausios Rusijos prekybos apimtys teko Vokietijai, o importas labiausiai išaugo iš Kinijos. Didžiausi Rusijos prekybos partneriai ( 2003 metų duomenimis): Vokietija ( 9,7 proc. apyvartoje su visomis šalimis), Kinija (6,1 proc.), Italija (5,7 proc.), Nyderlandai (5,2 proc.), JAV (3,7 proc.), toliau seka trys šalys, kurių apyvarta sudarė 3,3 proc. Tai D.Britanija, Lenkija, Šveicarija. Atskirų NVS šalių apyvarta su Rusija, palyginti, yra didelė: Baltarusija ( 6,5 proc. apyvartoje su visomis šalimis), Ukraina ( 6,3 proc.). 2.3. Lietuvos užsienio prekybos įvertinimas Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, Vakarų Europos kraštais.49 Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis.50 Lietuva yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė ir yra prisijungusi prie visų privalomų PPO susitarimų be pereinamųjų laikotarpių. (Išimtį sudaro tik galutinio įšaldyto muitų tarifo taikymo įsipareigojimai kai kurių žemės ūkio produktų prekybos srityje, kur numatyti pereinamieji mažinimo laikotarpiai iki 2003-2009 metų). Statistiniai duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą pagal atskiras prekių grupes džiugina, kad šalyje yra šakų, kurios sėkmingai bent trumpalaikėje perspektyvoje konkuruoja užsienio ir net ES rinkose, tačiau jie atskleidžia ir kai kurias nepalankias Lietuvai tendencijos. Svarbiausia iš jų yra ta, jog Lietuvos eksporto šakinė struktūra yra tokia, kuri būdinga besivystančioms šalims. Joje nedidelis lyginamasis svoris šiuolaikinių šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, o eksporte vyrauja mažai kvalifikuotam darbui, gamtiniams ištekliams ir energijai imlios šakos. Daug importuojama ir eksportuojama mineralinių produktų – naftos ir jos produktų. Ši prekybos dalis tiesiogiai susijusi su viena įmone – AB “Mažeikių nafta”. Nuo jos efektyvumo priklauso, ar šios prekės eksportas ir importas didės ar ne. Antra svarbi eksporto bei importo prekė – tekstilė ir siuviniai. Tai eksportas, paremtas pigia darbo jėga, kuris Lietuvai įstojus į ES ir kylant darbo jėgos kainai turi ribotas perspektyvas. Nemenką lyginamąjį svorį sudaro maisto produktų eksportas. Neramina tai, kad dar vis daug eksportuojama žaliavinių gyvūnų produktų, ir ypač pieno. Pažymėtina, jog aukštos pridėtinės vertės paruoštų maisto produktų ir gėrimų Lietuva kasmet daugiau importuoja, nei eksportuoja. Tai rodo ne tai, kad Lietuva daug importuoja paruoštų produktų (daugiau kaip pusę importo sudaro daržovės bei vaisiai, gėrimai, tabakas), o tai, kad ji mažai tokių produktų eksportuoja. Dar viena svarbi eksporto šaka, kurioje sukuriama palyginus nedaug pridėtinės vertės, yra chemijos pramonė, kurios eksportas. Tuo tarpu šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, bei šiuolaikinių aukštųjų technologijų dalis Lietuvos eksporte nėra didelė. Lietuvos eksporte ir importe nemažą dalį sudaro transporto priemonės. Apibendrinant Lietuvos prekybos analizę reikia pažymėti, jog Lietuvai bus labai sunku ir toliau išlaikyti aukštus eksporto augimo tempus, jei nepasikeis eksporto šakinė struktūra ir joje nepadidės dalis prekių, kuriose įdaiktinta daugiau pridėtinės vertės. Pakilus pirminių išteklių (žaliavų, darbo jėgos) kainoms pakils ir gamybos kaštai ir Lietuvos eksportui bus sunku konkuruoti su pigiu eksportu iš žemų kaštų šalių. Optimizuoti eksporto struktūrą galima skatinant naujų sektorių kūrimąsi ir plėtrą bei restruktūrizuojant esamus. Net ir šiuo metu klestintį drabužių siuvimo sektorių reikėtų palaipsniui restruktūrizuoti padidinant joje prekių, sukurtų Lietuvoje, lyginamąjį svorį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nemaža dalis Lietuvos eksporto susiduria su verslo ciklo svyravimo problema, dėl ko ekportas plėtojamas netolygiai. Tokie svyravimai mažiau būdingi aukštų technologijų šakoms, todėl eksporto struktūros pagerinimas padidintų ir jo stabilumą.51 Lietuvos buvimas milžiniškos ES vidaus rinkos viduje ir su tuo susijusi laisvė prekiauti Lietuvoje pagamintomis prekėmis be jokių tarifinių ir netarifinių kliūčių atveria dideles galimybes šalies ūkio plėtrai. Sudėjus kartu su galimybėmis užsitikrinti Lietuvoje mažesnius gamybos kaštus, Lietuva tampa labai atrakcinga vieta, bet kartu su kitomis VRE šalimis, trečiųjų šalių tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI) (pirmiausia JAV, Japonijos, Kanados, Australijos, Taivano, Honkongo, kitų Pietryčių Azijos augančių ekonomikų, Pietų Afrikos, taip pat NVS šalių investuotojams).52 Lietuvos eksporto pasiskirstymas pagal šalis 2002m. Daugiausia prekių per 2002 m. iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis: Jungtinę Karalystę (13,4 proc. bendro Lietuvos eksporto), Rusiją (12,2 proc), Vokietiją (10,4 proc), Latviją (9,6 proc). Į Estiją eksportuota 3,8 proc, o į JAV- 3,5 proc. bendro Lietuvos eksporto. Per 2002 m. eksportuota 20290,7 mln. litų vertės prekių. Atitinka­mai lyginant su 2001 m. prekių eksporto vertė padidėjo 10,7 proc. Prekių eksportas į ES valstybes sudarė 9827,1 mln. litų, arba 48,4 proc. bendro Lietuvos eksporto. Prekių eksporto į šias valstybes apimtis, palyginti su 2001 m. padidėjo 12,2 proc. Į NVS šalis eksportuota 3899,9 mln. litų vertės prekių, arba 19,2 proc. bendro Lietuvos eksporto. Palyginti su 2001 m. rezultatu, eksporto apimtis padidėjo 7,8 proc. Į Latviją ir Estiją eksportuota 2718,9 mln. litų vertės prekių, arba 13,4 proc. bendro Lietuvos eksporto. Eksporto į minėtas šalis vertė suma­žėjo ir sudarė 93,7 proc. 2001 m. eksporto. Į CELPA šalis eksportuota 971,2 mln. litų vertės prekių, arba 4,8 proc. bendro Lietuvos eksporto. Per 2002 m. eksportas į šias šalis mažėjo ir tesudarė 72,4 proc. 2001 m. eksporto. Tokios eksporto į Latviją ir Estiją Lietuvos eksporto pasiskirstymas pagal prekių skyrius. Pagal prekių skyrius didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mine­raliniai produktai (19 proc. bendro eksporto apimties), transporto prie­monės ir įrenginiai (16 proc), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (15 proc), mašinos ir mechaniniai, elektros įrenginiai (10 proc), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (6 proc). Daugelio skyrių prekių eksporto apimtis, palyginti su 2001 metais, didėjo, tačiau smarkiai sumažėjo mineralinių produktų (431 mln. Lt) bei atgalinių produktų (83,9 mln. Lt) eksportas, ir tai buvo viena iš priežasčių, sulėtinusių bendrą Lietuvos eksporto augimą. Bendro Lietuvos eksporto didėjimo intensyvumas per 2002 metus buvo mažesnis negu per 2001 metus. Viena iš priežasčių - valiutų kursų svyravimas bei pasaulio ekonomikos sąstingio veiksniai, lėmę svarbiausių eksportuojamų prekių vieneto vertės sumažėjimą (Statistikos departamen­to duomenimis, 2002 m. I-III ketvirčiais, atitinkamai lyginant su 2001 m., sumažėjo 6,2 proc.) [Lietuvos statistikos departamentas]. Lietuvos importo pasiskirstymas pagal šalis. Daugiausia prekių pagal valstybę siuntėją į Lietuvą importuota iš tokių šalių: Rusijos (20,2 proc. bendro Lietuvos importo), Vokietijos (19 proc), Lenkijos (6,4 proc), Danijos (4 proc), Italijos (3,8 proc), JAV (2,8 proc), Latvijos (1,6 proc), Estijos (1,1 proc). Per 2002 m. iš ES valstybių į Lietuvą importuota 12714,4 mln. litų vertės prekių, ir tai sudarė 49,4 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2001 m. rezultatu, importo iš ES valstybių vertė padidėjo 14,3 proc. Iš NVS šalių j Lietuvą importuota 7431,0 mln. litų vertės prekių, ir tai sudarė 25,3 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2001 m., im­porto apimtis iš NVS valstybių sumažėjo 0,7 proc Iš CELPA šalių importuota 2231,9 mln. litų vertės prekių, arba 9,2 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2001 m., importo iš šių šalių apimtis padidėjo 11,1 proc. Importo iš Latvijos ir Estijos vertė per 2002 metus sudarė 1924 mln. litų, arba 6,8 proc. bendro Lietuvos importo. Importo iš šių šalių apimtis per analizuojamą laikotarpį padidėjo 12,6 proc [Lietuvos statistikos depar­tamentas] Lietuvos importo pasiskirstymas pagal prekių skyrius. Pagal prekių skyrius didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai pro­duktai (18 proc. viso importo), mašinos ir mechaniniai bei elektros įren­giniai (17 proc), transporto priemonės ir įrenginiai (16 proc), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (9 proc), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (8 proc). Palyginti su 2001 m., išaugo beveik visų skyrių prekių importas, išskyrus mineralinių produktų (sumažėjo 6,9 proc), gyvūninės kilmės pro-m ktų (23,2 proc.) importą. Statistikos departamento duomenimis, per 2002 m. investicinių pre­kių importo vertė sudarė 5238,2 mln. Lt, arba 18,6 proc. bendro Lietuvos importo, o jo vertė atitinkamai lyginant padidėjo 45,9 proc. Šio rodiklio plėtros tendencijos gali turėti teigiamą įtaką prekių bei paslaugų eksporto plėtrai ateityje. Importuojamų prekių vieneto vertės indeksų duomenų analizė rodo, kad svarbiausių importuojamų prekių vieneto vertė 2002 m. I-III ketvir­čiais, atitinkamai lyginant su 2001 m., sumažėjo 5,5 proc. Jeigu 2001 m., palyginus su 2000 m. Lietuvos importas padidėjo 16,4 proc, tai 2002 m., palyginus su 2001 m., Lietuvos importas išaugo mažiau ir sudarė 12,4 proc. [Lietuvos statistikos departamentas]. Lietuvos užsienio prekybos deficitas. Bendras užsienio prekybos balansas per 2002 m. buvo neigiamas, ir atitinkamai lyginant su 2001 m. jo apimtis padidėjo 16,8 proc. Analizuojant užsienio prekybos deficitą pagal šalis matyti, kad didžiausias jis buvo prekiaujant su Rusija - 3601,7 mln. litų ir sudarė 43,5 proc. bendro Lietuvos užsienio prekybos deficito. Palyginti su 2001 m., jis šiais metais padidėjo 18,3 proc. dėl sumažėjusio eksporto ir padi­dėjusio importo. Gerokai padidėjo prekybos deficitas su Lenkija (sudarė 644,6 mln. litų, padidėjo 7,6 karto), Vokietija (2747,3 mln. litų - 1,3 kar­to) bei Italija (1320,3 mln. litų - 1,9 karto). Pagal šalių grupes didžiausias prekybos deficitas buvo prekiaujant su ES valstybėmis ir sudarė 2887,3 mln. litų. Palyginti su 2001 m. šių šalių rodikliu, jo apimtis padidėjo 19,1 proc. Svarbiausia priežastis - intensyviau didėjęs importas nei eksportas. Prekybos su NVS šalimis prekybos deficitas per analizuojamą laikotar­pį sumažėjo ir sudarė 3531,1 mln. litų, arba 91,6 proc. 2001 m. prekybos su šiomis šalimis deficito apimties. Statistikos departamentas pranešė, jog muitinės deklaracijų duomenimis, 2003 m., palyginti su 2002 m., eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 8,7 ir 4,9 procento. Eksportuota 22062,4 mln. litų vertės prekių, iš jų už 5517,9 mln. litų (25% bendro eksporto) Lietuvoje perdirbtų prekių, o už 878,3 mln. litų (4%) – iš muitinės sandėlių. Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 29967,5 mln. litų, iš to skaičiaus 4164,4 mln. litų (13,9% bendro importo) sudarė prekės skirtos perdirbti, o 1735,4 mln. litų (5,8%) – importas į muitinės sandėlius. Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 7905,1 mln. litų ir buvo 4,4 procento mažesnis nei praėjusiais metais (Lietuvos eksporto ir importo dinamika 2003-iaisiais pavaizduota 4pav.). 4 pav. Lietuvos eksporto ir importo dinamika 2002-2003m.53 2003 m. svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai buvo Šveicarija (11,7%), Rusija (10,1%), Vokietija (9,9%), Latvija (9,7%). Svarbiausi importo partneriai: Rusija (22,2%), Vokietija (16,2%), Lenkija (5,2%), Italija (4,4%). 2003 metais daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes – 41,9 procento, į stojančiąsias šalis – 19,3 procento bendro Lietuvos eksporto. Šios dvi valstybių grupės sudaro didžiausią Lietuvos eksporto dalį – 61,3 procento. Palyginti su 2002 m., eksportas į stojančiąsias šalis padidėjo 8,6, į valstybes nares sumažėjo 5,8 procento. Daugiausia prekių įvežta iš ES valstybių (44,7 procento). Šiais metais importas iš šių valstybių padidėjo 5,4 procento. Importas iš NVS sudarė 25,5 procento bendro Lietuvos importo (palyginti su 2002 m., padidėjo 2,7 procento).54 2003 m. didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (19,7%), transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai (15,2%), tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai (13,6%). Didžiausią importo dalį – mašinos ir mechaniniai, elektros įrenginiai (18,8%), mineraliniai produktai (18,2%), transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai (15,7%). IŠVADOS Išanalizavus teorinius ir praktinius tarptautinės prekybos aspektus, galima daryti šias išvadas: 1) Tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios dėka valstybės gali specializuotis, didinti resursų našumą, t.y. didinti bendrą gamybos apimtį. Suverenios valstybės gali pelnytis specializuodamosi tuose produktuose, kuriuos juos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu, ir pirkdamos tuos, kurių negali efektyviai gaminti. 2) Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). 3) Prie pagrindinių tarptautinę prekybą skatinančių veiksnių priskiriami prekybos liberalizavimas, prekių transportavimo laiko trumpinimas, technikos pažanga bei daugianacionalinių įmonių steigimas. 4) Pagrindiniai importo motyvai yra gamybos veiksnių trūkumas, prekių trūkumas, produktų įvairovės siekimas, mažesnių veiksnių kaštų siekimas. 5) Eksportą skatina panašūs motyvai kaip ir importą. Jeigu šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina ar šalies įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės, valstybė prekes ar paslaugas importuoja. 6) Tarptautinės prekybos teorijos – tai teorijos, nagrinėjančios tarptautinę prekybą ir specializaciją lemiančius veiksnius bei iš to gaunamą pelną. Dėl šių teorijų pritaikomumo realybėje gana aktyviai diskutuojama, tai lėmė faktas, jog prekyba ima nebetilpti valstybės ribose. 7) Kiekviena valstybė, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, veda atitin­kamą prekybos politiką, kuri yra ekonominės politikos sudėtinė dalis. Pagrindiniai šios politikos siekiai - apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio prekybos balansą. 8) Tarptautinė prekyba pasaulinės rinkos aspektu nagrinėjama kaip visuma procesų, susijusių su tarpvalstybiniais prekiniais santykiais. Makrolygyje šio reiškinio abstraktus nagrinėjimas reikalingas tam, kad būtų galima atsakyti į klausimus, koks yra atskirų kraštų indėlis bendruose prekybinių procesų mastuose, pagal kokius dėsningumus juda prekių ir pinigų srautai. Tačiau realioji prekyba vyksta tarp konkrečių šalių ir subjektų. 9) Didėjant tarptautinės prekybos apimtims, auga per valstybių pasienio muitinės postus gabenamų krovinių kiekis. Augantis poreikis atlikti kontrolę vis didesniam sieną pervažiuojančiam krovininio transporto srautui verčia šalių vyriausybes peržiūrėti protekcionistinę politiką tarptautinės prekybos liberalizavimo naudai. 10) Pasaulio prekybos organizacija (PPO) yra vienintelė tarptautinė organizacija, reguliuojanti prekybinius santykius tarp tautų. Jos pagrindinis tikslas yra palengvinti prekių gamintojams ir paslaugų tiekėjams, importuotojams ir eksportuotojams veikti pasaulinėje rinkoje. Tai daroma liberalizuojant prekybą, šalinant prekybos barjerus tarp šalių. 11) Tarptautinės prekybos liberalizavimas yra pagrindinis globalinės eko­nomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos plėtros veiksnys. Tai yra pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės prekybos tendencija. 12) Pasaulinė prekyba 2002m. atsigavo, pardavimų apimtis išaugo 2,5 proc. Komercinių paslaugų prekyba siekė 5 proc., nepaisant tais metais sustiprėjusios terorizmo baimės bei padidėjusių kuro kainų, kas neigiamai įtakojo kelionių ir transportavimo paslaugas. 2003m. vidutinis prekybos apimčių padidėjimas siekė 4,5 proc., - šis procentas kiek viršijo 2002m. padidėjimą, tačiau pastarojo dešimtmečio pabaigoje buvo užfiksuotas didesnis padidėjimas. 13) Aktyviausiai prekiaujantys regionai 2003m. buvo Azija ir tranzitinės ekonomikos šalys, kurių eksportas ir importas vertinant realiomis 2003m. kainomis padidėjo dvigubai. 2003m. iš 6 pasaulio regionų silpniausias eksporto atžvilgiu buvo Vakarų Europa, o šio regiono importo padidėjimas tik šiek tiek viršijo Pietų Amerikos. Iš viso pasaulyje 2003m. buvo eksportuota prekių ir paslaugų už 7274 mlrd. Dol., kas lėmė 16 proc. padidėjimą, o importas siekė 7557 mlrd. Dol. 14) Statistiniai duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą pagal atskiras prekių grupes džiugina, kad šalyje yra šakų, kurios sėkmingai bent trumpalaikėje perspektyvoje konkuruoja užsienio ir net ES rinkose, tačiau jie atskleidžia ir kai kurias nepalankias Lietuvai tendencijos. Svarbiausia iš jų yra ta, jog Lietuvos eksporto šakinė struktūra yra tokia, kuri būdinga besivystančioms šalims. Joje nedidelis lyginamasis svoris šiuolaikinių šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, o eksporte vyrauja mažai kvalifikuotam darbui, gamtiniams ištekliams ir energijai imlios šakos. SUMMARY First of all, it is essential to mention that international trade is a significant part of world economy. It is all-right, though, a lot of important changes were noticed during the last 50 yeard, if talking about international trade, the mentioned fact is really meaningful. These changes are huge, so it can be said that a new stage has already begun. So this course paper analyses main trends of world trade. The object of this work is main trends of international trade. As a consequence, the purpose of this work is to evaluate these trends and their reflection in foreign trade of different countries of the world. The tasks of this paper helped to come through and formed such a structure of this work: initially, the reader is primed about the theoretical point of view about international trends; after that the international trade in various regions and countries is analyzed. The methodology of the work, that benefit in fulfilling the above mentioned tasks was: review and analysis of scientifical literature, comparable analysis, concept modelling, and statistical evaluation. The analysis of scientifical literature lets to make a statement that international trade is a measure that has an impact upon the specialization and efficiency of the state. Seeking to confirm scientifical decisions, a survey was accomplished. This survey has presented that the most actine regions in 2003 were Asia and transit economies. Various scientifical literature, statistical information and sociological researches in english and lithuanian were used for preparing this paper. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1) ALIŠAUSKAS, Vytenis, ŽUKAUSKAS, Pranas. Muitinės procedūrų tobulinimas kaip svarbus Lietuvos tarptautinės prekybos plėtojimo veiksnys. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 1998, Nr. 6. 2) BALL, Donald A., MCCULLOCH, Wendel H. Introduction and Essentials. Homewood: IRWIN, 1993.; 3) BERNATONYTĖ, Dalia. Tarptautinės prekybos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2004. 4) BRUNO, Michael. Opening Up: Liberalization with Stabilization. The Open Economy: Tools for Policymakers in Developing Countries. Oxford: Oxford University Press, 1991. 5) CANTWELL, John. A survey of theories of international production., in Pitelis, C.N.and Sugden, R. (eds.), The Nature of the Transnational Firm- London: Routledge, 2000. 6) COUGHLIN, Cletus C., CHRYSTAL, Alec K., WOOD, Geoffrey E. Protectionist Trade Policines: A Survey of Theory, Evidence and Rationale. Federal Rezerve Banko f St. Louis Review. 1988, Nr. 1. 7) CZINKOTA, Michael; RONKAINEN, Iikka. International Marketing. Georgetown, 2001. 8) ČIČINSKAS, Jonas, MIŠKINIS, Algirdas, SNIEŠKA, Vytautas. Ilgalaikė Lietuvos ekonomikos plėtros strategija: išorės ekonominių santykių strategija. 2002. 9) Didžioji Britanija. [žiūrėta 2004.11.18]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!