Teoriniai kredito aspektai ir kredito sistema Lietuvoje

ĮVADAS Kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu ir visais rinkos ekonomikos dėsniais. Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražinimo pagrindais, įvairių formų ir metodų visuma. Kredito vaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Esant planinei ekonomikai kreditas buvo naudojamas kaip ekstensyvios ekonomikos vystymosi svertas [11]. Perėjus į rinkos ekonomiką, Lietuva pradėjo bendradarbiauti su daugeliu Vakarų Europos, kitomis išsivysčiusiomis šalimis. Įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. To sekoje iškilo kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema. Šią problemą dar labiau paaštrino 1995 metais Lietuvos ekonomiką sukrėtusi bankų krizė, kilusi dėl nesaikingai vykdomos kredito politikos. Lietuvos kredito istaigu sistema sudaro bankai ir nebankines organizacijos – parabankai[2, p.136]. Sistema plačiau aptarta ir išanalizuota mūsų darbe. Darbe aptarėme teorinius kredito aspektus: kredito esmę, rūšis, funkcijas, kredito sistemą ir jos veikimą. Naudojomės Lietuvos ir užsienio autorių literatūra. Naudotos literatūros sąrašas nurodytas darbo pabaigoje. Kursiniame darbe pateikta teorinė medžiaga, 3 paveikslai (schemos), darbo pabaigoje pateikti priedai. 1. KREDITO ESMĖ. BŪTINUMAS IR FUNKCIJOS Kredito sąvoka kilo iš lotynų kalbos žodžio “credo”, “credere” ir reiškia tikėti, pasitikėti. Italų kalboje “credo”reiškia stalą. Tai ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su imonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražintinumo pagrindais. Tai yra kapitalo naudojimo perdavimas tam tikram laikui. Kreditas taip pat gali būti apibūdinamas kaip dabarties verčių mainai į ateities vertes. Asmuo, kuris duoda kapitalą kreditan, vadinamas kreditoriumi, o kuris gauna kapitalą, vadinamas debitoriumi arba skolininku. Išduotos kreditan kapitalo sumos sudaro gaunančiam kreditą skolą [1, p. 143]. Kreditas pirmiausiai egzistavo natūrine forma, o atsiradus ir vystantis prekiniams santykiams, kreditas įgyja piniginę formą. Skolintojais tuo metu buvo mokesčių rinkėjai, pirkliai, žemvaldžiai, vienuolynai. Paskolų gavėjais buvo valstiečiai, amatininkai, feodalai. Uždirbantis kapitalas pradėjo žlugdyti smulkius gamintojus, spartino pinigų kaupimą tam tikrose rankose ir sudarė sąlygas pradiniam kapitalui kaupti. Kredito būtinumą apsprendžia: • prekinė gamyba ir su ja susiję mainai; • pinigai, esantys kaip mokėjimo priemonė. Kredito būtinumą lemia prekių gamyba, jų cirkuliacija, vertės dėsnio veikimas, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcijos veikimas. Tai prekinių – piniginių santykių veikimas. Kredito būtinumas susijęs su tuo, kad gamybos ir cirkuliacijos procesų įvairios fazės įvairiose ūkio šakose ir įmonėse nesutampa. Įmonės turto apytaka vyksta trimis stadijomis: pinigine, gamybine ir prekine. Už pinigus perkame žaliavas, gaminame produktą ir pardavę ji kaip prekę vėl gauname pinigus. Paprastai turto apytaka vyksta nenutrūkstamai – viena stadija keičia kitą. Be to, turto apytaka būna skirtina atskirose įmonėse, o tuo labiau - skirtingose ūkio šakose [13]. Kita priežastis, kuri lemia kredito funkcionavimą yra imonių gamybos sezoniškumas. Kreditas naudojamas tuo metu, kai gamybos ciklas neužbaigtas. Kol dar nepagaminta produkcija ir už ją negauta pinigų, negalima atnaujinti gamybos proceso. Čia kreditas būtinas nenutrūkstamam gamybos ir cirkuliacijos procesui užtikrinti. Kredito būtinumą lemia ir tai, kad nesutampa ir ilgalaikio turto apytaka. Turto atstatymui nusidėvėjimo atskaitymai kaupiami per visą turto naudojimo laiką, o išleidžiami netolygiai – vienu metu. Dėl to vienu metu atsiranda laikinai laisvi pinigai, o kitu metu – ju trūksta. Laikinai laisvų pinigų įmonės turi realizavę produkciją, o taip pat ir dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas ne kiekvieną dieną, o vieną kartą mėnesyje. Įmonės taip pat laikinai naudojasi pinigais, kurie turi būti sumokėti į biudžetą, socialinio draudimo forndus ir pan. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių vienų įmonių sąskaitose atsiranda laikinai nenaudojami pinigai, o kitoms įmonėms tuo pat metu pritrūksta pinigų gamybinei veiklai tęsti. Pinigų poreikis gali atsirasti ir toje pačioje įmonėje tik skirtingais metų laikais. Atskirais laikotarpiais įmonės pajamos gali būti didesnės už išlaidas ir atvirkščiai. Atsiranda galimybė laikinai laisvus pinigus perskirstyti kredito pagalba [1, p.145-147]. Kreditavimui naudojami ne tik laikinai laisvi pinigai, bet ir visos santaupos ir kiti piniginiai ištekliai. Būtent kredito pagalba vyksta laikinai laisvų pinigų perskirstymas visuomenėje. 1 pav. Kredito veikimas Kredito santykiuose dalyvauja: • pirminiai investuotojai, t.y. laisvų finansinių išteklių savininkai, kurie skirtingais būdais kaupia juos bankuose, kitose kredito įstaigose arba paskolina juos tiesiai kredito gavėjams; • bankai ir kitos kredito įstaigos, kurie sukauptus išteklius paskolina subjektams, stokojantiems pinigų; • kredito gavėjai, kurie per kredito įstaigas arba tiesiogiai per investuotojus gauna kreditą ir panaudoję jį grąžina kredito davėjams [5, p. 221]. Kredito funkcijas lemia jo būtinumas. Kredito, kaip ekonominės kategorijos, funkcijos ne visada sutampa su kredito institucijų funkcijomis, kurių veiklą iš dalies sąlygoja konjunktūriniai veiksniai. Pagrindinės kredito funkcijos yra šios: 1. perskirstomoji; 2. trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo; 3. kapitalo konventracijos pagreitinimo; 4. prekių apyvartos aptarnavimo; 5. kontrolinė. Rinkos ekonomikos sąlygomis skolinto kapitalo rinka pasireiškia laikinai laisvų finansinių išteklių perdavimu is vienų ūkio veiklos sričių į kitas dalis užtikrinančias geresnį veiklos rezultatą. Atsižvelgiant į diferencijuotą jo pobūdį tam tikrose ūkio šakose arba regionuose, kreditas pasireiškia kaip stichinis makroekonomikos reguliatorius. Tam tikromis ekonomikos sąlygomis vienas svarbiausių kredito sistemos valstybinio reguliavimo uždavinių – racionalus ekonominių prioritetų nustatymas ir kreditinių išteklių pritraukimo skatinimas i tas šakas arba regionus, kurių pagreitinta plėtra objektyviai būtina nacionalinių interesų, o ne konkrečių subjektų siekiamos naudos požiūriu. Trumpalaikio turto apyvartumo pagreitinimo funkcija išplaukia iš kredito esmės. Laikinas atotrūkis tarp ūkio subjektų pinigų gavimo ir išleidimo sudaro ne tik jų perteklių, bet ir trūkumą. Todėl dažnai trumpalaikio turto trūkumui finansuoti (padengti) naudojamas kreditas, kuris pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, kartu padidindamas ir jo naudojimo efektyvumą. Kapitalo koncentracijos procesas – būtina sąlyga stabiliai ekonomikos plėtrai ir yra kiekvieno ūkio subjekto prioritetinis tikslas. Skolinti šaltiniai suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno. Skolinto kapitalo pritraukimas investicijoms finansuoti gali padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, todėl dažnai teikiama pirmenybė, palyginti su nuosavu kapitalu. Realizuodamas prekių apyvartos aptarnavimo funkciją, kreditas aktyviai įtakoja ne tik prekių, bet ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus. Naudojant vekselius, čekius, kreditines korteles kreditas pakeičia atsiskaitymus grynaisiais pinigais i atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, t.y. supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose. Vieną svarbiausių vaidmenų, įgyvendinant šią funkciją, atlieka komercinis kreditas, kaip būtinas tinkamų prekinių mainų elementas. Kontrolinė funkcija pasireiškia teikiant ir naudojant kreditus. Kontroliuoja kredito įstaigos arba verslo subjektai, suteikiantys komercinį kreditą. Kontroliuojama įmonių ir organizacijų finansinė buklė ir veiklos efektyvumas, gyventojų pajamos, įkeisto turto būklės pasikeitimai ir pan. Kontrolinė funkcija padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku. Kreditas turi ir socialinę reikšmę. Jo dėka didėja gamybos efektyvumas, labiau patenkinami visuomenės poreikiai, auga pragyvenimo lygis. Mokslo ir technikos pažanga padeda primityvius darbo metodus pakeisti naujesniais, palengvina žmonių darbą, kelia jo kokybę ir tuo pačiu žmonių gaunamas pajamas. Kreditas daro įtaką ir vartotojiškai rinkai, kadangi jis daugiausia nukreipiamas į kasdieninės paklausos, bendro vartojimo prekių gamybą, prekybą, visuomeninį maitinimą. Ypatingai didelį vaidmenį atlieka vartotojiškas kreditas [1, p. 150-153]. 2. KREDITO RŪŠYS Egzistuoja dvi kredito formos: prekinė ir piniginė. Kreditų rūšys priklauso nuo klasifikavimo kriterijų. Jų gausa lemia rūšių įvairovę. Svarbiausi klasifikavimo kriterijai yra šie: 1. susitarimo būdas; 2. apdraudimo būdas; 3. kreditų terminai; 4. palūkanų rūšys; 5. gavėjas ir skolinimosi tikslas; 6. susidarymo vieta [6, p.132]. 2.1 Piniginio kredito rūšys Pagal susitarimo būdą, atsižvelgiant į esamas kredito formas, kreditus galima skirstyti į 2 grupes: piniginis ir prekinis kreditas. Skiriamos šios piniginio kredito rūšys: Tiesioginis banko kreditas yra tipinė banko paskola. Ją komerciniai bankai gali suteikti gyventojams, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti [1, p. 159]. Kreditinė linija (palankumo kreditas) suteikiama įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti. Kredito limitas nustatomas įvertinus kliento finansinę būklę ir įkeitus bankui turtą. Kredito liniją bankai suteikia patikimiems klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas. Kredito linija įforminama sutartimi, pagal kurią bankas įsipareigoja kredito gavėjui teikti kreditus iki tam tikros sumos. Visą naudojimosi kreditine linija laikotarpį bankas įsipareigoja pagal pirmą pareikalavimą suteikti klientui paskolą. Bankas neinvestuoja šių pinigų į kitus alternatyvius projektus ir neuždirba pinigų. Bankas turi teisę sutartyje numatyti, kad kredito gavėjas laikytų sąskaitoje kompensacinį likutį, sudarytą iš nuosavų pinigų [16]. Overdraftas (sąskaitos kreditavimas). Ši rūšis dažniau taikoma bankų tarpusavio atsiskaitymuose. Overdraftas gali būti suteikiamas trūkstant pinigų atsiskaitomoje sąskaitoje, apmokant kliento mokamuosius dokumentus arba išmokant grynaisiais pinigais. Atsiskaitomoji sąskaita, turinti debetinį likutį, įgauna paskolines sąskaitos savybes. Už šį likutį klientas moka bankui nustatyto dydžio palūkanas. Klientas nuo rezervuotos, bet nepanaudotos overdrafto sumos moka bankui iki 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Klientas savo atsiskaitomoje sąskaitoje negali turėti didesnio debetinio likučio, nei leidžia overdrafto limitas. Ovedrafto atveju klientui nėra atidaroma nauja sąskaita, kaip tai daroma kreditinės linijos atveju. Banko kortelė – palyginti nauja mokėjimo priemonė, visai neseniai pradėta naudoti Lietuvoje. Egzistuoja dvi kortelių rūšys – debetinė ir kreditinė. Debeto kortelė – banko išleidžiama kortelė, kuria mokama neviršijant mokėtojo sąskaitos likučio. Kreditinė kortelė – banko išleista kortelė, suteikianti ją įsigijusiam asmeniui teisę naudotis banko paskola prekėms ir paslaugoms apmokėti. Mūsų šalyje pirmosios kreditinės kortelės atsirado 1992 metų pabaigoje. Pradininku laikomas Vilniaus bankas. Kreditas, gaunamas naudojant kreditines korteles, artimas overdraftui, tačiau jį klientas gali gauti visame pasaulyje bet kuriuo paros metu. Vekseliai, kaip skolos vertybiniai popieriai gali būti naudojami labai plačiai. Vekseliai yra pirkėjo pasižadejimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes arba suteiktas paslaugas. Šie vertybiniai popieriai yra vienas pagrindinių valstybio kredito instrumentų. Būtent valstybinio kredito atveju vekselis egzistuoja kaip tam tikra kredito forma. Obligacijos plačiai naudojamos valstybės, pamažu pradedamos naudoti ir ūkio subjektams kredituoti. Pirmuoju atveju šiuos vertybinius popierius emituoja Vyriausybė, antruoju – verslo subjektai [1, p. 160-162]. Faktoringas – viena seniausių kredito rušių. Jis apibūdinamas kaip trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių arba paslaugų tiekimas pirkėjams, pardavimas kredito institucijai (faktoriui), refinansuojant pirkėjui suteikta kreditą. Faktoringo metu iš tiekejų superkamos prekybos skolos, kurios vėliau išieškomos iš pirkejų. Faktoringas veikia dviem būdais: 1. Tiekėjas, pardavęs atsiskaitymo dokumentus faktoringo kompanijai, pinigus gauna suėjus dokumentų apmokėjimo terminui; 2. Tiekėjas gali reikalauti nedelsiant apmokėti už nupirktus dokumentus (šiuo atveju faktoringo kompanija suteikia kreditą tiekėjui, jį finansuoja, iš anksto sumokėdamas už prekes). Faktoringo procesą galima pavaizduoti taip: 7 7 1 2 5 6 8 3 4 4 3 2 pav. Faktoringo procesas 1. Pardavėjas pateikia faktoriui prašyma ir reikalaujamus dokumentus; 2. Faktorius išanalizuoja dokumentus ir, jei priima sprendimą, pasirašoma faktoringo sutartis; 3. Pardavėjas informuoja savo debitorius apie faktoringo sutarties pasirašymą su faktoriumi; 4. Pardavėjas perduoda prekes savo pirkėjams ir išrašo sąskaitą faktūrą; 5. Pardavėjas pateikia faktoriui sąskaitą faktūrą už pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas; 6. Faktorius sumoka pardavėjui avansu dalį prekės vertės pagal sąskaitą faktūrą; 7. Debitorius, laikydamasis sutarties mokėjimo sąlygų, sumoka faktoriui už prekes; 8. Faktorius galutinai atsiskaito su pardavėju, pirkėjui atlikus visus mokėjimus. Faktoringas gali būti be regreso ir su regreso teise. Faktoringo be regreso teisės metu visą galimų nuostolių riziką prisiima faktorius. Vykdant faktoringą su regreso teise, tiekėjas atsako už neapmokėtas sąskaitas, t.y. jis įsipareigoja ją apmokėti arba perpirkti iš faktoriaus. Artima faktoringui yra kita netiesioginio komercinio kredito atmaina – forfeitingas. Ši operacija paplitusi užsienio prekyboje, nors forfeitingo paslaugas galima taikyti ir šalies viduje. Tai prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga (forfeitorius) nuperka is tiekėjo (dažniausiai eksportuotojo) bet regreso teisės garantiją turinčių vekselius arba kitus komestinius reikalavimus. Sudarius pirkimo sandorį, importuotojas turi sumokėti dalį prekės kainos iš anksto (10-15 proc.). Už kitą dalį kainos pirkėjas išrašo komplektą vekselių (vekselių portfelį) tokios sumos, kuri lygi prekės vertei ir palūkanoms už kreditą, kurį tokia forma sutinka teikti tiekėjas [9, p.167-169]. 2.2 Prekinio kredito rūšys Prekiniam kreditui priskirtinas komercinis kreditas ir lizingas. Komercinis kreditas – kreditas, kurį pirkėjui teikia prekių ar paslaugų pardavėjas, atidėdamas mokėjimo terminą arba atsiskaitydamas vekseliais už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas iki sutarto laiko. Tai viena populiariausių kredito rušių šiuo metu. Tiesioginio kreditavimo procese nedalyvauja jokia kredito įstaiga, o tik tiekėjas ir pirkėjas. Pirkėjas gauna prekes, gali jas naudoti pagal paskirtį, o tiekėjas laukia kol su juo bus atsiskaityta. Todėl šį kreditą būtų tikslingiau vadinti tiekėjų kreditu. Komercinį kreditą gali suteikti ir bankai bei specialios kredito institucijos, išpirkdami atsiskaitymų dokumentus [1, p.164]. Lizingas – ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomoto turto savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingas dar vadinamas ilgalaikio turto nuoma. Lizingo objektas gali būti gamybinės paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: žemė, pastatai, pramoniniai įrenginiai, kompiuterių ir informacinė technika, organizacinė technika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, lėktuvai ir t.t. Lizingo davėjai gali būti bankai; finansinės lizingo kompanijos, kurios gali būti sukurtos specialiai lizingo operacijoms atlikti arba veikti kaip banko padalinys, kitos įmonės, kurioms lizingas nėra pagrindinis verslas, bet jos gali teikti šias paslaugas [7, p.475]. Atsižvelgiant į nuomojamo objekto perdavimo nuosavybėn ypatumus lizngas skirstomas i finansinį, operatyvinį ir grįžtamajį. Finansinis lizingas – nuoma, kai perduodama visa rizika ir nauda, susijusi su turto nuosavybe. Pagrindinis finansinio lizingo bruožas tas, kad turto naudojimo laikas sutampa su sutarties laiku, t.y. nuomininkas, pasibaigus sutarties laikui, bus visiškai sumokėjęs išsinuomoto turto vertę, palūkanas bei komisinius ir taps pilnateisiu jo savininku. Operatyvinis lizingas – nuoma, kai visa rizika ir nauda, susijusi su turto nuosavybe, lieka nuomotojui. Svarbiausias operatyvinio lizingo bruožas tas, kad nuomos sutartis paprastai sudaroma trumpesniam terminui nei turto naudojimo laikas, t.y. sutartyje numatyti nuomos mokėjimai nekompensuoja visos turto vertės. Nuomojamo turto savininkas gali nuomoti turtą daug kartų ir neperleisti nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamą turtą. Skiriamasis bruožas tas, kad nuomininkas turi teisę nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Grįžtamojo lizingo esmė ta, kad įmonė parduoda savo ilgalaikį turtą lizingo bendrovei, gauna iš jos sutartyje numatytą pinigų sumą ir kartu sudaro nuomos sutartį, pagal kurią, mokėdama nuomos mokestį naudojasi savo turtu. Tokiu sandoriu dažnai naudojasi įmonės, laikinai patekusios i finansinę krizę. Esminiai lizingo pranašumai prieš kitas ilgalaikio kredito rūšis: • Nuomojamas turtas naudojamas kreditui apdrausti; • Turto įsigyjimo ir kreditavimo klausimai sprendžiami kartu; • Turtą galima naudoti iš karto, neapmokėjus visos jo vertės; • Palūkanos dažnai būna mažesnės nei kredito, o mokėjimų sistema lanksti; • Mokėti galima pinigais, prekėmis arba paslaugomis[1, p.165-166]. 2.3 Kitos kredito rūšys Pagal apdraudimo būdą kreditai gali būti apdrausti arba neapdrausti. Neapdrausti kreditai neturi papildomų sugrąžinimo garantijų. Apdrausti kreditai gali būti hipoteka, įkeičiant turtą garantija arba laidavimu. Pagal kreditų terminus išskiriami kreditai iki pareikalavimo ir terminuoti kreditai. Kreditams iki pareikalavimo nėra nustatytas grąžinimo terminas. Terminuoti kreditai yra klasifikuojami į trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius. Trumpalaikiai kreditai yra tokie, kurie kartu su palūkanomis turi būti grąžinami ne vėliau kaip per vienerius metus. Šios rūšies paskolos dažniausiai skiriamos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto remonto išlaidoms, įsiskolinimams apmokėti, žaliavoms pirkti. Kadangi kreditai su palūkanomis turi būti grąžinti ne vėliau kaip per vienerius metus, jų grąžinimo laikotarpis turi atitikti perkamo turto „uždirbamų” pinigų laikotarpį. Vidutinės trukmės kreditai, palyginti su trumpalaikiais, suteikiami ilgesniam laikotarpiui, todėl jų panaudojimo galimybės daug platesnės. Šios rūšies paskolos skiriamos tiek ūkio subjektų gamybinei ir komercinei veiklai plėtoti, tiek gyventojų vartojimo reikmėms tenkinti: įsigyti automobilį, statyti sodo namelį ir kt. Tokių kreditų terminai svyruoja nuo 1 iki 5 metų. Ilgalaikiai kreditai naudojami įmonių rekonstrukcijai ar gamybos modernizavimui finansuoti, įsigyjant nekilnojamąjį turtą, įrenginius ar transporto priemones. Jie tap pat teikiami gyventojams gyvenamajam būstui įsigyti. Ilgalaikiai kreditai suteikiami ilgesniam negu 5 metų laikotarpiui [1, p.167-168]. Pagal palūkanų rūšis gali būti paprastųjų, sudėtinių, fiksuotųjų ir kintamųjų palūkanų kreditai. Paprastųjų palūkanų kreditai yra tokie, kuriems mokėtina palūkanų suma skaičiuojama nuo pasiskolintos sumos arba jos likučio. Sudėtinių palūkanų kreditai yra tokie, kuriems mokėtina palūkanų suma skaičiuojama nuo pasiskolintos sumos ir palūkanų, priskaičiuotų ankstesniais laikotarpiais, t.y. palūkanos kapitalizuojamos. Fiksuotųjų palūkanų kreditams yra nustatoma fiksuota palūkanų norma per visą laikotarpį nuo kredito išdavimo iki grąžinimo. Kintamųjų palūkanų kreditų palūkanų norma svyruoja pagal rinkos palūkanų normą [10, p.111]. Pagal gavėją ir skolinimosi tikslą kreditai klasifikuojami į valstybinį, įmonių bei organizacijų, gyventojų ir tarpbankinį. Valstybinis kreditas yra toks, kai gyventojai, įmonės arba tarptautinės finansinės organizacijos skolina pinigus valstybei. Valstybė skolinasi, kad padengtų biudžeto deficitą, išleisdama ir parduodama iždo vekselius, obligacijas. Įmonėms ir organizacijoms teikiami kreditai trumpalaikėms, vidutinės trukmės ir ilgalaikėms investicijoms finansuoti. Gyventojų kreditai teimiami gyventojmas vartojimo prekėms įsigyti, gyvenimo sąlygoms gerinti, išsimokslinimo išlaidoms, medicininėms išlaidoms ir pan. Tarpbankinio kredito padedami komerciniai bankai gali pasiskolinti iš centrinio banko arba skolintis vieni iš kitų tam tikrą pinigų sumą, reikalingą einamiesiems atsiskaitymams atlikti, trumpalaikiam likvidumui palaikyti ar kreditiniams ištekliams padidinti. Pagal kredito susidarymo vietą jie gali būti vidaus ir užsienio (tarptautiniai). Būdingas pavyzdys yra valstybinis kreditas. Emituojant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius šalyje susidaro vidaus skola, o skolinantis iš tarptautinių organizacijų – užsienio skola. Tarptautiniams kreditams būdingas atsiskaitymas užsienio valiuta [1, p.169]. 3. KREDITO SISTEMA IR JOS VEIKIMAS Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu ir tiksliniu jų teikimu apmokėjimo ir gražinimo pagrindais, įvairių formų ir metodų visuma. Kredito sistemoje dalyvauja gyventojai, įmonės bei organizacijos, valstybė ir kredito įstaigos (bankai, kredito unijos, kredito kooperatyvai ir pan.). viena vertus, minėti kredito sistemos dalyviai yra kredito išteklių tiekėjai, kita vertus – kredito išteklių vartotojai. Šios sistemos veikimą galima pavaizduoti taip: 3 pav. Kredito sistemos veikimas Kredito sistemoje susiformuoja santykiai tarp: • pačių gyventojų; • gyventojų ir įmonių, organizacijų; • gyventojų ir kredito įstaigų; • gyventojų ir valstybės; • pačių įmonių, organizacijų; • įmonių, organizacijų ir kredito įstaigų; • įmonių, organizacijų ir valstybės; • pačių k redito įstaigų; • kredito įstaigų ir valstybės [2, p.135]. Daugeliu atvejų kreditiniai santykiai yra abipusiai, išskyrus valstybės santykius su kitais kredito sistemos dalyviais. Valstybė linkusi skolintis, bet pati kreditinių išteklių neteikia, išskyrus atvejus, kai perskolina oš tarptautinių organizacijų arba fondų gautus pinigus įmonėms su valstybės garantija. Kredito sistema veikia per kredito rinką t.y. susidarius jos dalyvių kreditiniams santykiams. Ji giliai įsiskvrebia į finansų sistemą dviem būdais. 1. kredito įstaigos, akumuliuojančios ir perskirstančios visuomenės pinigus, yra tos įmonės, kuriso dalį sukurots pridėtinės vertės atiduoda valstybei; 2. kreditiniai santykiai sąlygoja gyventojų, įmonių, organizacijų ir valstybės pinigų fondų formavimo bei naudojimo procesus [1, p.171]. 4. KREDITO SISTEMA LIETUVOJE 4.1 Lietuvos kredito įstaigų sistema Lietuvos kredito įstaigų sistemą sudaro bankai ir nebankinės organizacijos – parabankai. Bankai suprantami kaip specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai laisvus pinigus, teikiantys kreditus, tarpininkaujantys atsiskaitymuose, leidžiantys į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atliekantys su jais susijusias operacijas. Tai vienas labiausiai reglamentuojamų ir stebimų verslo rūšių pasaulyje. Šiuo metu bankai tapo finansiniais tarpininkais investuojant pinigus i finansinį turtą, t.y. formuojant įmonių nuosavą ir skolintą kapitalą. Parabankai atlieka vieną arba kelias banko operacijas. Tai specializuotos įstaigos, kurios kuriamos, kai bankams draudžiama užsiimti tam tikra veikla (draudimu, tiesioginėmis investicijomis) arba kai bankų sistema operatyviai nesureaguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms įstaigoms. Parabankai glaudžiai bendradarbiauja su bankais. Šių kredito įstaigų nomenklatūra labai plati, dažnai bankai yra jų tiesioginiai savininkai [14]. Lietuvos kredito įstaigų sistema pateikta 1 Priede. 4.2 LR praktikuojamos kredito formos Dabartiniu metu LR praktikuojamos šios kredito formos: • Valstybinis • Bankinis • Vartotojiškas • Komercinis • Tarptautinis 4.2.1 Valstybinis kreditas Valstybinis kreditas atspindi tokius kreditinius santykius, kuomet valstybė akumuliuoja pinigines lėšas grįžtamumo principu finansuoti valstybės išlaidoms. Šiuo atveju kreditoriai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, skolininkas – valstybiniai organai (finansų ministerija, vietinės valdžios organai). Šio kredito dėka valstybė gali padengti biudžeto deficitą nevykdant popierinių pinigų emisijos, finansų rinkos formavimui. Tačiau nedeficitinis valstybės biudžetas net ir civilizuotame pasaulyje yra daugiau teorinis nei prekinis dalykas. Valstybė naudoja gyventojų lėšas, laikomas taupomajame banke, socialinio draudimo lėšas arba išleidžia paskolos vertybinius popierius. Vietiniai valdžios organai gautą kreditą panaudoja miesto bei gyvenviečių gerbūvio kūrimui, statyboms, rekonstrukcijoms, sveikatos apsaugai ir kitiems. To pasekoje vietiniam valdžios organams nereikia imti lėšų iš valstybinio biudžeto. Kreditoriams valstybinis kreditas - pinigų taupymo forma, lėšų investavimas į vertybinius popierius (VVP), kuris duoda naudą. Taip pat valstybė garantuoja kredito grąžinimą. Pasaulyje netrūksta norinčių skolinti vyriausybėms, nes tai yra patikimiausias pinigų investavimo būdas. Valstybinio kredito tipai išskiriami pagal kredito specifiką bei kitų faktorių poveikį. Į tipus skirstoma atsižvelgiant į: • kreditorių bei skolininką; • kredito poreikio atsiradimo priežastis; • kredito gavimo vietą; • jo įforminimo formą; • grąžinimo laikotarpį; • kreditoriaus bei skolininko rizikos laipsnį . Priklausomai nuo skolininko valstybinis kreditas būna: • centralizuotas; • decentralizuotas. Pirmuoju atveju kredito ėmėju būna Ministrų kabinetas ir jo centrinis finansų organas – Finansų ministerija. Antruoju – vietos valdžios organai. Decentralizuotu kreditu dažniausiai tik dalinai padengiamas vietinis biudžetas, o centralizuotas kreditas gaunamas finansuoti konkrečius projektus, susijusius su socialiniu – ekonominiu regiono vystymusi. Pagal trukmę yra: • trumpalaikiai (iki vienerių metų); • ilgalaikiai (virš metų). Priklausomai nuo formos bei apiforminimo tvarkos kreditas gali būti: • obligacinis; • neobligacinis (iždo vekseliai, centrinio banko kreditas valstybės biudžetui). Valstybinis kreditas sudaro dalį valstybės skolų. Tačiau didžiąją dalį skolų sudaro išorinės skolos, susijusios su tarptautiniu kreditu. Pataruoju metu šalies viduje daugiausia yra teikiamas kreditas pinigine forma. Tokia forma kreditus dažniausiai teikia bankai [1, p.172-173]. 4.2.2 Banko kreditas Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Kitų šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, imantiems kreditą mūsų šalyje, taikomos tos pačios taisyklės, reikalavimai ir atsakomybė kaip ir mūsų šalies juridiniams asmenims, jei ko kito nenumato šalies įstatymai. Banko kreditas susijęs su laisvų lėšų akumuliacija (sukaupiamų), jų nepaskirstymu su grįžtamumo sąlyga bei piniginių ženklų emisija per kreditavimo sistemą. Piniginių lėšų grįžtamumas leidžia jas paskirstyti ne vieną kartą [4, p.619]. Bankas kredituoti gali iš depozitinės veiklos gautų lėšų. Depozitų formų įvairovė suteikia galimybę skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą. Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę. Kreditavimo principai – tai pagrindiniai nuostatai, taisyklės, kurių turi būti laikomasi suteikiant kreditą. Kadangi kreditas yra susijęs ir su kitomis ekonominėmis kategorijomis, tai yra ir bendri principai, tokie kaip ekonomiškumas, kompleksiškumas, diferencijuotumas, kurių turi laikytis ir bankai. Ekonomiškumas reikalauja, kad kuo mažesnis kreditas būtų panaudotas kuo efektyviau. Tai yra būdinga tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui. Ekonomiškumo principas suteikia bankams galimybę pagreitinti kreditinių resursų apyvartą, skolininkui – ne tik sukaupti lėšas kredito grąžinimui, bet ir gauti pelną. Kompleksiškumas susijęs su ekonomikos vystymusi tam tikru laikotarpiu. Diferencijuotumas - tai kuo įvairesni skolininkai, objektai. Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Kredito grąžintumo principas reiškia, kad kreditas bankui turi būti grąžintas laiku. Kokiam tikslui kreditas bus panaudotas, visų pirma, nustato pats skolininkas, o bankas, išduodamas kreditą, turi žinoti kreditavimo objektą. Nesilaikant šio principo sunku būtų nustatyti jo grįžtamumą nustatytu momentu. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui. Kaip žinia, kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į: • trumpalaikius (iki vienerių metų); • ilgalaikius (virš vienerių metų). Kai kuriose knygose galima rasti išskirtą ir vidutinio laikotarpio kreditą (1 – 5 metai), o ilgalaikis - virš 5 metų. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikiai kreditai sudaro didelę dalį banko aktyvų. Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip: 1) kreditai prekėms, materialinėms vertybėms; 2) kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms; 3) atsiskaitomieji kreditai; 4) kreditai finansiniams sunkumams įveikti. Pagal grąžinimo terminus kreditas būna: • skubus– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo; • atidėtas– kuomet bankas atidėjo išsimokėjimą kliento prašymu; • uždelstas– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo . Pagal kreditavimo priemones yra išskiriamos: • piniginės paskolos; • kreditinės paskolos. Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Šio bankinio kredito ypatybė yra ta, kad tai visų pirma yra kreditas pirkėjui. Paskola dažniausiai duodama apmokėti akceptinius tiekėjo dokumentus ar skolininkui apsimokėti už gautas prekes, atliktus darbus, paslaugas ir panašiai. Tačiau paskolos gali būti suteiktos ir grynais pinigais, pavyzdžiui darbo užmokesčio išmokėjimui. Kreditas (vidaus) yra suteikiamas nacionaline valiuta. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja. Kadangi rinkos ekonomikos sąlygomis bet kurios veiklos tikslas yra pelnas, todėl ir paskolų teikimas bei jų naudojimas taip pat turi duoti pajamas. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. Rinkos ekonomikos šalyse paprastai kreditai teikiami orientuojantis į nominalią palūkanų normą. Pataruoju metu užsienio šalyse vyravo 6 – 7 procentų norma [1, p.173-174]. 4.2.3 Vartotojiškas kreditas Vartotojiškas kreditas – tai toks kreditas, kuomet kreditorius kreditą suteikia galutiniam vartotojui jo poreikiams patenkinti. Kredito pagalba gyventojai gali greičiau įsigyti norimas prekes ar paslaugas, kurios būtų įsigytos ateityje už ilgai taupytus pinigus. Vartotojiškas kreditas padidina pragyvenimo lygį, paspartina paslaugų, prekinių atsargų realizaciją, padeda kurti pagrindinius fondus. Kredito grąžinimas išmokėtinai leidžia palaipsniui taupyti, kaupti pinigus kredito grąžinimui. Kredito ėmėjai yra fiziniai asmenys, o kreditoriai – bankai, kreditinės įstaigos (lombardai, nuomos punktai ir panašiai), įmonės, organizacijos. Tarp banko ir vartotojo gali būti tarpininkas, pavyzdžiui, prekybinė organizacija. Tačiau nuo to vartotojiško kredito turinys nesikeičia. Šiam kreditui valstybė skiria daugiau dėmesio nei kitiems, nes ji yra suinteresuota gyventojų poreikiais, pragyvenimo lygiu. Šį kreditą valstybė gali reguliuoti per palūkanų normą, terminus, kredito prieinamumą. Kreditavimo objektu gali būti investicijos į statybą, išlaidos būsto įsigijimui, nekilnojamo turto išlaikymui ir panašiai. Išduodant kreditą nustatomos visos sąlygos: • kredito objektas; • jo suma; • laikotarpis; • procentai; • grąžinimo garantija; • atsakomybė. Kredito grąžinimo garantija gali būti: gaunamas darbo užmokestis, nuosavybės užstatymas (įskaitant ir tą, kuri buvo įsigyta už paskolas), taupomieji indėliai, trečių asmenų garantija ir panašiai. Pagal skolininko suteiktą informaciją apie save kreditoriai bando nustatyti, kokia iš tikrųjų yra kredito ėmėjo finansinė padėtis, jo gaunamos pajamos. Priklausomai nuo tikslo išskiriami šie kreditai: • investiciniai; • susimokėjimui už prekes ir paslaugas; • asmeninio ūkio plėtojimui; • kreditai atskiroms socialinėms grupėms; • kreditas čekiais; • kreditinių kortelių pavidalu ir kitais. Investiciniams priskiriami kreditai butams, namams statyti, jų rekonstrukcijai, sodų įsigijimui, garažų statybai ir panašiai. Kuomet prekės yra brangios ir ilgalaikio naudojimo, imamas kreditas susimokėjimui už jas. Asmeninio ūkio plėtojimas susijęs su žemės ūkio technikos pirkimu, gyvulių pirkimu. Prie kredito atskiroms socialinėm grupėms priskiriami kreditai jaunoms šeimoms, studentams. Paskolos suteikiamos lengvatinėmis sąlygomis. Kreditas čekiais susijęs su raštišku mokėtojo pavedimu bankui nurašyti pinigus iš jo sąskaitos ir pervesti juos kitam asmeniui (įmonei). Paskutiniu metu labai populiarios yra banko kreditinės kortelės, todėl apie jas aprašysime šiek tiek plačiau. Kreditinės kortelės - tai vardinis dokumentas, išleistas kreditinės įstaigos (šiuo atveju banko), skirtos vartotojui susimokėti už prekes ar paslaugas negrynais pinigais, o taip pat ir gauti kreditą iš emitento. Kreditinės kortelės – tai patogus atsiskaitymo būdas, leidžiantis įsigyti prekes su atidėtu mokėjimu. Kreditinėje kortelėje nurodomas savininko vardas, jo sąskaitos numeris (šifras), parašo pavyzdys, kortelės galiojimo laikas, finansinės įstaigos pavadinimas. Kortelėse yra magnetinė juostelė su užkoduota informacija apie savininką, kuri yra būtina kortelėms “skaityti” elektroninėse sistemose. Kreditinė kortelė apima trijų šalių dalyvavimą: banko, kliento bei prekybinės įmonės. Bankas, išduodamas korteles, turi būti tikras, kad klientas bus pajėgus susimokėti savo skolas. Pateikdamas kreditinę kortelę klientas tuo pačiu turi pasirašyti sąskaitą prekybinėje įmonėje. Vis tik didžiąją dalį suteikiamo vartotojiško kredito sudaro trumpalaikiai kreditai [12]. 4.2.4 Komercinis kreditas Komercinis kreditas – tai tradicinis susitarimas tarp įmonės–pardavėjo (kreditoriaus) ir pirkėjo (skolininko). Kreditas suteikiamas prekine forma. Esant komerciniam kreditui, kreditinių santykių dalyvių susitarimu, skolininkas skolą padengia vekselių forma. Vekselis – tai raštiškas skolininko įsipareigojimas kreditoriui (arba kreditoriaus įsakymas skolininkui) sumokėti nurodytą sumą nustatytu laiku. Komercinis kreditas nuo bankų kredito skiriasi dalyvių sudėtimi, apiforminimo cikliškumu, procentų dydžiu ir kitais. Komercinės – prekybinės operacijos užbaigimas sutampa su kreditinio sandorio pradžia, kuris pasibaigs kuomet įmonė – skolininkė grąžins skolą. Kreditinis sandoris sudaromas tarp tiekėjo ir pirkėjo užbaigus prekybinį sandorį. Esant komerciniam kreditui, perskirstomos yra materialinės vertybės, t.y. prekės arba paslaugos. Šiuo atveju į sandorį įtraukiami tik tiekėjo resursai. Tuo komercinis kreditas skiriasi nuo bankinio, nes bankinio kredito sandorio objektas yra laikinai laisvi piniginiai ištekliai, kurie gali būti ne tik kreditoriaus ir suteikiami grąžintinumo pagrindu. Įmonei–tiekėjui kreditinis sandoris yra naudingas, nes tai ne tik pagreitina prekių (paslaugų) realizaciją, bet ir gauna pelną iš procentų, kurie įtraukiami į parduotų prekių kainą. Įmonei-pirkėjai, komercinis kreditas taip pat yra naudingesnis nei bankinis kreditas, gautas skubiam susimokėjimui už prekes. Esant komerciniam kreditui, nuosavybės teisė į vertybes pereina pirkėjui, taip pat jas gali panaudoti gamybiniame procese, o įsiskolinimus padengti ir vėliau. Komercinį kreditą gali gauti įmonės, gaminančios gamybos priemones, įmonės, naudojančios jas, tačiau ne atvirkščiai, t.y. komercinis kreditas turi apibrėžtą kryptį. Šiuo atveju ir kreditorius, ir skolininkas yra produkto gamintojas arba tarpininkas jo realizacijoje. Kaip jau matėme bankinio kredito sandoryje, tik skolininkas yra gamintojas arba tarpininkas. Komercinio kredito ribos iš vienos pusės priklauso nuo kreditoriaus galimybių suteikinėti paskolą prekine forma, o iš kitos pusės ir nuo skolininko. Esant komerciniam kreditui, rizika yra didesnė nei kitų kredito formų. Didžioji rizikos dalis tenka pardavėjui, nes pirkėjas gali laiku nesusimokėti skolos arba bankrutuoti. Komercinio kredito trukmė priklauso nuo prekių tipo, sandorio vertės, pardavėjo bei pirkėjo finansinės padėties ir kt [1, p.175-176]. 4.2.5 Tarptautinis kreditas Valstybei, integruojantis į pasaulinę ekonomiką, atsiranda tarptautinis kreditas.Jis sudaro palankias sąlygas vystytis tarptautiniams santykiams, sudaro sąlygas importui, didina eksportą ir panašiai. Tarptautinis kreditas dalyvauja visose kapitalo judėjimo stadijose: importuojant įrengimus, žaliavas, realizuojant produkciją tarptautinėje rinkoje. Jis, kaip ir nacionalinis produktas, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą ir finansavimą visose jo fazėse. Atskiroms ūkio šakoms tarptautinis kreditas yra tiesiog būtinybė. Tai gali būti susiję su atskiros ūkio šalies lėšų apyvarta, gamybos ir realizacijos ypatumais, gamybos apimčių ir terminų neatitikimu, sudarant užsienio prekybos sutartis, didelių kapitalinių įdėjimų poreikiu [8, p.654]. Tarptautinis kreditas ekonomikos vystymąsi veikia tokiomis kryptimis: 1) skatina šalies užsienio ekonominius santykius. Užsienio prekyba, naudojant kreditą, jau tapo norma. Ypač kai kalbama apie prekybą didelės vertės, ilgo naudojimo ir gamybos ciklo prekes. Pabrangus produkcijai ir padidėjus mašinų ir įrengimų daliai prekyboje importuotojai ir eksportuotojai ypač domisi užsienio kreditu. Šiuolaikinėmis sąlygomis atsiranda glaudus ryšys tarp kredito ir šalies kreditorės eksporto, kuomet kredito sutartyje numatoma, kad pinigai turi būti išleidžiami perkant prekes šalyje kreditorėje. Tuo pačiu atsiranda konkurencija tarp prekybos įmonių valstybėje – kreditorėje; 2) sudaro palankias sąlygas privatiems užsienio investuotojams, kadangi reikalauja pastariesiems lengvatų. Dažnai tokios sąlygos atsiranda kuriant šalies infrastruktūrą, būtiną nacionalinių ir tarptautinių organizacijų funkcionavimui, bankų, susijusių su tarptautiniu kapitalu, įsitvirtinimui ir panašiai; 3) garantuoja nepertraukiamus tarptautinius atsiskaitymus ir valiutines operacijas, kurios panaudojamos tarptautiniams valstybės ryšiams; 4) kelia šalies – skolininkės ekonomikos efektyvumą [1, p.175]. 4.3. Kredito teikimo sąlygos Paskolos sutartis yra pagrindinis teisinis dokumentas, kuris apibrėžia kreditavimo objektą, kredito teikimo sąlygas, reglamentuoja banko ir paskolos gavėjo santykius bei nustato šalių turtinę atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų dalinį ar visišką neįvykdymą. Paskolos sutartimi bankas perduoda paskolos gavėjo nuosavybės pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja juos grąžinti. Kiekvienai sutarčiai būdingos tam tikros sąlygos, kurios priklauso nuo paskolas rūšies ir paskolos gavėjo tipo. Kuo išsamiau bus aptartos paskolos suteikimo sąlygos, tuo lengviau bus bankui kontroliuoti paskolos tikslinį panaudojimą ir paskolos sutarties įvykdymą bei užtikrinti paskolos grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą. Kredito sutartis sudaroma 2 egzemplioriais. Paskolos sutartyje turi būti numatytos šios banko teisės ir pareigos: 1) banko besąlyginė teisė reikalauti iš skolininko visų finansinių dokumentų, reikalingų jo ūkinei – finansinei veiklai įvertinti; 2) banko darbuotojų teisė tikrinti veiklą vietoje; 3) skolintojo galimybė nurašyti negrąžintas lėšas nuo skolininko sąskaitų; 4) suteikti paskolą sutartyje nurodytomis sąlygomis; 5) vienašališkai nutraukti paskolos sutartį, jei paskolos gavėjas neįvykdo ar netinkamai vykdo sutarties sąlygas ir pareikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti visą įsiskolinimo sumą; 6) informuoti bankus apie tai, kad skolininkas nevykdo paskolos sutarties sąlygų. Paskolos sutartyje turi būti numatytos šios paskolos gavėjo teisės ir pareigos: 1) skolininko įsipareigojimas gautą paskolą naudoti tik pagal sutartyje numatytą paskirtį; 2) skolininko įsipareigojimas gautą paskolą grąžinti bankui sutartyje numatytais terminais ir tvarka; 3) skolininko įsipareigojimas mokėti bankui palūkanas už paskolą, delspinigius sutartyje nustatyta tvarka ir sumokėti visas kitas išlaidas, susijusias su paskolos išdavimu ir sąskaitos aptarnavimu, taip pat atlyginti notarui ir teisėjui už jų atliekamus veiksmus; 4) skolininko įsipareigojimas teikti bankui finansinę atskaitomybę ir kitus dokumentus, reikalingus jo ūkinei – finansinei būklei įvertinti, sutartyje numatytais terminais; 5) paskolos gavėjo įsipareigojimas pranešti bankui apie ketinimą gauti naujas paskolas bei laiduoti ar garantuoti savo turtu kitoms savo ir kitų asmenų prievolėms užtikrinti ir gauti banko sutikimą; 6) paskolos gavėjo įsipareigojimas pranešti bankui apie numatomą savo įmonės likvidavimą, reorganizavimą ar bankrotą. Dokumentai, reikalingi paskolai gauti: Juridiniai asmenys, norintys gauti paskolą, turi pateikti kreditavimo darbuotojui šiuos dokumentus: 1) prašymą paskolai gauti; 2) finansuojamo projekto verslo planą, kuris atspindi projekto esmę ir atsipirkimo galimybę (ilgalaikėms investicijoms); 3) finansinių rezultatų ir pinigų srautų ataskaitas (finansinės ataskaitos turi būti patvirtintos mokesčių inspekcijoje); 4) įmonės įstatus, steigimo sutartį, registracijos pažymėjimą; 5) įgaliojimą pasirašyti paskolos dokumentus; 6) paskolos grąžinimo užtikrinimo garantijas; 7) debitorių ir kreditorių sąrašą; 8) įmonės turimo nekilnojamo ir kilnojamo turto sąrašą. Paskolos grąžinimas užtikrinamas: - garantija; - laidavimu; - turto įkeitimu [1, p.176-177]]. 4.4. Lietuvos bankas ir jo funkcijos Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo, t. y. kuo mažesnės infliacijos. Įgyvendindamas šį tikslą, Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, kredito įstaigų priežiūrą, valdo užsienio atsargas, atlieka kitas funkcijas [15]. Kaip Lietuvos bankas įgyvendina pagrindinį tikslą – kaip palaiko kainų stabilumą? Lietuvos bankas šį tikslą įgyvendina parinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą jos atžvilgiu. Bazinė valiuta turi būti patikima ir plačiai naudojama šalyse, į kurias labiausiai orientuojama Lietuvos ekonomika. Fiksuotas lito kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva ilgainiui padeda pasiekti kainų stabilumą, sudarantį ilgalaikio ekonomikos augimo palankias prielaidas. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras. Lietuvos bankas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra valstybės centrinis bankas, nepriklausomas nuo Vyriausybės ir kitų Lietuvos valstybinių institucijų. Lietuvos bankas yra centrinis valstybės, o ne komercinis bankas, todėl jame neatidaromos gyventojų sąskaitos, nepriimami indėliai ir neteikiamos kitos, tik komerciniuose bankuose teikiamos, paslaugos [3, 2 skirsnis]. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui. Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas: • vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; • formuoja ir vykdo pinigų politiką; • nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; • valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; • atlieka valstybės iždo agento funkcijas; • išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; • nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką; • kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų sistemos dalyviams; • renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą, Lietuvos bankas vykdo veiklą, reikalingą numatytoms funkcijoms įgyvendinti ir tam reikalingai infrastruktūrai sukurti bei palaikyti [3, 3 skirsnis]. 4.5. Komerciniai bankai Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno banko nustatytus įkainius, kuriuos galima sužinoti pasirinktame komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio mokesčio (pvz., sąskaitos atidarymas bei aptarnavimas). Bankas turi teisę atlikti šias operacijas: 1) priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti; 2) duoti ir imti paskolas; 3) išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus; 4) išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir atlikti jais operacijas; 5) atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.); 6) atlikti operacijas užsienio valiuta; 7) pirkti ir parduoti tauriuosius metalus; 8) išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones; 9) priimti saugoti iš klientų vertybes ir nuomoti klientams banko saugykloje seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti; 10) teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais; 11) atlikti kitas Lietuvos banko teisės aktuose numatytas operacijas. Bankui nustatomi šie normatyvai: 1) kapitalo pakankamumo; 2) likvidumo; 3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais; 4) maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui. Normatyvų dydžius ir apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Bankai gali steigti įmones, būti jų bendrasavininkiais ar akcininkais. Bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo. Banko investicijos į vienos įmonės akcijas suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo. Bankas negali įsigyti ir valdyti kitos bendrovės kontrolinio akcijų paketo. Bankas negali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo. Komercinių bankų funkcijos apibendrinamai pateiktos antrojo priedo paveiksle [1, p.178-179]. 4.6. Kredito unijos Visame pasaulyje savo veiklą intensyviai plėtoja kredito unijos: vykdo įvairius projektus, teikia paslaugas, savo lėšomis remia verslo pradžią ir plėtrą. Lietuvoje kredito unijos pradėjo veikti nuo 1994 m., padedant Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarptautinėms vystymo agentūroms. Kredito unijų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas (toliau – įstatymas) [17]. Kredito unija yra kooperatiniais pagrindais sukurta kredito įstaiga, teikianti paslaugas tik savo nariams. Kredito unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia savitarpio paskolas vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Savitarpio paskolos išduodamos įvairiems tikslams: būsto remontui, verslui pradėti ir plėtoti, statybai, mokslo reikmėms, atostogoms, žemės ūkio veiklai plėtoti ir pan. Kadangi dauguma kredito unijų yra sukurtos mažų ir vidutinių įmonių atstovų, žemdirbių, ūkininkų iniciatyva, todėl dauguma kredito unijų išduodamų savitarpio paskolų yra skirtos smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) remti: pirkti įrangą, pašarus, trąšas, grūdus, žemės ūkio padargus. Pradedantieji verslininkai savitarpio paskolas dažniausiai ima barams, kavinėms, mažoms ar specializuotoms parduotuvėms įrengti. Vienam kredito unijos nariui leidžiamų duoti savitarpio paskolų suma negali viršyti dešimteriopo to nario pajaus dydžio bei 10 proc. kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos. Paskola turi būti užtikrinta įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Kredito unija priima indėlius iš savo narių, kitų kredito unijų, kredito unijų asociacijų, Lietuvos centrinės kredito unijos ir kai kurių visuomeninių organizacijų. Nariai į unijas vienijasi pagal tam tikrą bendrą kriterijų: • darbas toje pačioje įmonėje, įstaigoje, • profesinis bendrumas, • priklausymas kokiam nors formaliam asmenų junginiui, • gyvenimas toje pačioje gyvenamojoje vietovėje. Kredito uniją gali steigti fiziniai ar fiziniai ir juridiniai asmenys. Steigėjais gali būti ne mažiau kaip 5 Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys. Kartu su fiziniais asmenimis kredito uniją steigiančių juridinių asmenų skaičius turi būti mažesnis už steigėjais esančių fizinių asmenų skaičių. Mažiausias kredito unijos narių skaičius yra 50, įskaitant steigėjus. Minimali kredito unijos nario fizinio asmens piniginė įmoka, vadinama pajumi, yra 100 Lt, juridinio asmens – 1000 Lt. Kredito unijos savo įstatuose gali numatyti ir didesnį minimalų pajaus dydį. Vienos kredito unijos minimalus pajinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 15 000 Lt. Šiuo metu Lietuvoje veikia 64 kredito unijos. Jeigu norite tapti kredito unijų nariais arba sužinoti, kaip įsteigti kredito uniją, galite konsultuotis Asociacijoje Lietuvos kredito unijos [1, p.180]. Asociacija Lietuvos kredito unijos 1997 m. lapkričio 27 d. buvo įsteigtas Lietuvos kredito unijų centras – Asociacija Lietuvos kredito unijos (ALKU). Centras atstovauja kredito unijoms Lietuvoje ir užsienyje, teikia asociacijos nariams mokslinę-metodinę ir techninę pagalbą vadybos, finansų, rinkodaros ir informacinių technologijų srityse, konsultacines paslaugas. 2005 m. Liepos 7 d. ALKU priklausė 54 kredito unijos, vienijusios 48 499 narius. ALKU priklausančiose kredito unijos buvo suteikusios paskolų už 131 mln. Lt. Centrinė kredito unija Centrinė kredito unija (CKU) – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri verčiasi licencinių ir kitų finansinių paslaugų teikimu Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme numatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Licencinės finansinės paslaugos – tai: 1) indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių; 2) pinigų pervedimas; 3) elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas; 4) kitos finansinės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik turint pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus išduotą licenciją. CKU paslaugas gali teikti savo nariams, kredito unijų, kurios yra CKU narės, nariams, Lietuvos Respublikoje įsteigtoms kredito unijų asociacijoms, kitoms Lietuvos Respublikoje įsteigtoms finansų įstaigoms. CKU, be finansinių paslaugų teikimo, palaiko kredito unijų CKU narių likvidumą ir mokumą, stebi kredito unijų CKU narių veiklą ir, kai būtina, tikrina šias kredito unijas bei teikia informaciją Lietuvos bankui dėl nustatytų pažeidimų, organizuoja kredito unijų darbuotojų mokymus kooperatinės bankininkystės klausimais ir teikia metodinę pagalbą kredito unijoms CKU narėms. CKU turi būti bent 20 narių. Nariu gali būti kredito unija ir valstybė. Privalomos narystės CKU įstatyme nenumatyta – jeigu kredito unija nenorės priklausyti centrinei kredito unijai, ji galės veikti savarankiškai [17]. IŠVADOS • Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius. • Kreditas – tai ekonominė kategorija, nusakanti skolinto kapitalo judėjimą iš vienų subjektų, turinčių laikinai laisvų lėšų, kitiems subjektams, jų stokojantiems. • Daugomoje literatūros šaltinių nurodama, kad kredito pagrindinės funkcijos yra šios: 1. paskirstomoji – reiškia, kad su pagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai; 2. pakeičiamoji – tai yra grynųjų pinigų pakeitimas kreditinėmis cirkuliacijos priemonėmis, o tarp įmonių ir organizacijų grynus pinigus pakeičia atsiskaitymai negrynais, darant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose. ▪ Rinkos ekonomikos sąlygomis, kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro lygiu: • užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą; • turi įtakos kapitalo koncentracijai ir centralizacijai; • įtakoja mokslo ir technikos pažangos vystymąsi; • padeda plėtoti tarptautinius ekonominius santykius; • didina gyventojų pragyvenimo lygį. ◦ Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias, savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditų naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan. Kai kurie ekonomistai pateikdami pagrindines nacionalinio kredito formas kalba ir apie hipoteką. ◦ Kadangi tarptautinis kreditas savo esme nesiskiria nuo nacionalinio, išskiriamos tos pačios pagrindinės, išskyrus vartotojišką, kredito formas. Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos yra sudėtingesnės ir išsiskiria kai kuriais niuansais. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan. ◦ Kaip alternatyvios bankinėms paskoloms ypač paplitusios (tiek vidaus, tiek tarptautiniuose santykiuose) tokios kredito formos: • lizingas; • faktoringas; • forfeitingas. ◦ Renkantis kredito formą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: kreditorių; kredito dydį; kredito kainą; terminus ir pan. Šiuos veiksnius reikia išanalizuoti kiekvieną atskirai ir vėliau juos apjungti į visumą. ◦ Lietuvoje kredito sistema nėra visiškai susiformavusi, trūksta patirties. Apie tai byloja ir 1995 m. bankų krizė Lietuvoje.Yra praktikuojamos visos anksčiau paminėtos kredito formos; leidžiami Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie turi didelę paklausą, plačiai naudojamas banko, vartotojiškas kreditas. Lietuvos bankai vykdo, kiti tik ruošiasi įdiegti, lizingo, faktoringo, taip pat ir forfeitingo operacijas. ◦ Tarptautiniuose santykiuose Lietuva daugiausiai yra skolininkė. Daugelis įmonių, norėdamos greičiau realizuoti savo produkciją, palaikyti glaudesnius santykius su partneriais, suteikia komercinį (tiek vidaus, tiek užsienio) kreditą. Dėl nepasitikėjimo bankais vis tik pirmenybė teikiama valstybiniam kreditui, kurio grąžintinumą garantuoja Vyriausybė. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. Enciklopedija. Vilnius, 2005. - ISBN 9986433355 2. Juozaitienė L. Įmonės finansai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2000. 138 p. 3. Lietuvos bankas. Teisės aktų rinkinys. D 1-4. Vilnius, Lietuvos bankas. 1997 4. Madura J. Financial Markets and Institutions. Atlantic University, Florida, USA, 2003. - 619 p. 5. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001 6. Mayer T., Duesenberry J. S., Zaliber R. Pinigai, bankai, ekonomika. Vilnius: Alma litera. 1995. 7. Melicher R.W, Norton E.A. Finance. 11th ed. John Wiley & Sons, USA, 2003. 462-463 p. 8. Rose P.S. Money and Capital Markets. 8th ed. McGraw-Hill, 2003 , New York. 654-655 p. 9. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas, 2001. – 433 p. 10. Vaškelaitis V. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Teorija ir praktika. Vilnius: Lietuvos mokslo redakcija, 2003. ISBN 9986795214. 11. Internetinis šaltinis. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra. Duomenų bazė internete: [Žiūrėta 2005 11 11] 12. Internetinis šaltinis. Ūkio Banko oficialus tinklapis. Vartojimo kreditas. Duomenų bazė internete: [Žiūrėta 2005-11-11] 13. Internetinis šaltinis. Jonas Gavelis, UAB "Infobankas" Verslo informacijos konsultantas, Kreditas kaip investicija. Duomenų bazė internete. [Žiūrėta 2005-11-11]

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!