Akademinės kredito unijos veikla ir vaidmuo kredito unijų sistemoje

Įvadas Darbo aktualumas. Darbe nagrinėjama Lietuvos kredito unijų veikla, kuri prasidėjo 1995 melais. Darbe patelkiami 2000-2006 metų kredito unijų veiklos rodikliai. 2001 metų spalio mėnesio 26 dieną visame Lietuvos kredito unijų judėjime įvyko didelis lūžis, kuris turės didelę įtaką tolimesniam kooperatines bendruomenių bankininkystės vystymosi etapui, įsisteigė unikali Rytų ir Centrinėje Europoje kredito įstaiga – Lietuvos centrine kredito unija. Kredito unija - tai kooperatiniais pagrindais organizuota, fizinių asmenų savarankiškai įsteigta kredito įstaiga, savitarpio paskolų teikimo būdu teikianti tik savo narių pinigines lėšas narių Ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti. Pagrindinis banko ir kredito unijos skirtumas yra tas, kad bankas, kaip akcinė bendrovė, yra valdomas atsižvelgiant į kapitalą, t.y. akcininkų balsų skaičius priklauso nuo įdėto kapitalo, tuo tarpu kredito unijoje kiekvienas narys turi vieną balsą, nepriklausomai nuo jo pajų skaičiaus. Čia taikomas klasikinis kooperacijos principas: " Valdo ne kapitalas, o objektas". Darbo praktinė reikšmė. Bankiniame sektorius, kaip ir kitose verslo šakose, yra du segmentai: mažmeninė ir didmeninė rinka. Mažmeninėje rinkoje bankai priima indėlius ir skolina lėšas namų ūkiams, privatiems klientams, smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Didmeninėje bankininkystėje bankai teikia žymiai platesnį spektrą finansinių paslaugų - pradedant įmonių akcijų emisijų išplatinimu, tarpininkavimu įvairiose finansinėse veiklose, baigiant operacijų vykdymu tarp kitų finansinių institucijų. Didmeninės bankininkystės dalyviai yra centriniai bankai, universalūs bankai, komerciniai bankai. Mažmeninėje bankininkystėje veikia privatūs komerciniai bankai, taupomieji bankai, kooperatiniai bankai, kredito unijos, paskolų ir taupymo asociacijos. Šio tyrimo problema – Akademinės kredito unijos veikla ir vaidmuo kredito unijų sistemoje, jos vystymosi perspektyvos ir galimybės plečiantis kredito unijų veikiat Lietuvoje. Šio tyrimo tikslas - išanalizuoti Akademinės kredito unijos vaidmenį Lietuvos kredito unijų sistemoje, numatyti galimus veiksnius, įtakosiančius šio vaidmens pokyčius artimiausioje ateityje. Lietuvoje iki šiol nėra atlikta išsamesnių mokslinių tyrimų, kurie analizuotų kredito unijų vaidmenį Lietuvos kredito unijų sistemoje, taip pat užsienio šalių centrinių kooperatinių kredito unijų institucijų patirtį ir jų atliekamą vaidmenį užsienio šalių kredito unijų sistemose. Darbo naujumas. Norint, kad kredito unijos užimtų reikšmingesnę vietą finansų rinkoje, reikia laisviau interpretuoti narystės joje kriterijus. Koncentruojantys bankų sektoriui aiškėja tendencijos, jog kai kuriuose rajonuose ir miesteliuose uždaromi veikiantys bankų skyriai. Vis daugiau aktyvių bei iniciatyvių žmonių kreipiasi norėdami steigti kredito unijas ir tokiu būdu išlaikyti finansines paslaugas savo bendruomenėje. 1.Lietuvos kredito unijų vystymosi prielaidos mažmeninės bankininkystės kontekste Finansinių paslaugų sektoriuje 1980-aisiais ir 1990-aisiais metais prasidėjo didžiuliai pokyčiai. Tai sąlygojo globalizacijos, konsolidacijos, sekuritizacijos, technologinių naujovių ir dereguliacijos procesai. Šie pokyčiai sąlygojo permainas šio sektoriaus struktūroje ir konkurencinėje aplinkoje, įtakojo atskirų institucijų plėtros strategijas. Nauja neoliberali ekonominė politika ir konkurencijos reikšmės didėjimas verčia finansines institucijas pakeisti jų ankstesnes strategijas mažmeniniame sektoriuje, pakeisti tradicinius paskolų išdavimo produktus sekuritizuotais, kuriais būtų prekiaujama tarptautinėse finansų rinkose ir susikoncentruoti į ypač pelningus rinkos segmentus, siekiant įmonės vertės ir akcininkų naudos maksimizavimo. Staigus verslo perėjimas į internetinę aplinką, spaudimas padidinti rinkos vertę, Europos masto ekspansija ir konsolidacija sudaro naujus iššūkius Europos mažmeninės bankininkystės paslaugų tiekėjams. Naujos vieningos Europos mažmeninės bankininkystės rinkos formavimasis verčia finansines institucijas peržiūrėti savo vietą globaliam kontekste ir reaguoti į konsolidacijos ir didėjančios konkurencijos procesus susitelkiant į savo pajėgumų išryškinimą ir rinkų išskyrimą, o ne j universalių bankinių paslaugų teikimą. Šie procesai tiesiogiai įtakoja Lietuvos bankų sektorių, skatindami būtinybę užtikrinti veiklos efektyvumą, diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias. Esant didelei konkurencijai, kuri skatina konsolidaciją, ateityje Lietuvos bankų sistemose dominuos keletas rinkos dalyvių. Tai sąlygos sisteminės rizikos padidėjimą, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Yra bandymų, analizuojančių koncentracijos ir konsolidacijos, bendrų rinkų formavimosi, įtaką bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, bet nėra tyrimų, kurie parodytų kokią vietą šiame kontekste užims kooperatinės kredito įstaigos - kredito unijos, kooperatiniai bankai, aktyviai veikiančios mažmeninės bankininkystės sektoriuje ir teikiančios paslaugas savo nariams. Šio darbo tikslas - remiantis kitų Europos sąjungos šalių kooperatinių bankų sistemų vystymosi patirtimi ir situacijos Lietuvos mažmeninės bankininkystės sektoriuje analize, įvardinti prielaidas, būtinas Lietuvos kredito unijų judėjimo vystymuisi ir išlikimo užtikrinimui, įvertinant procesus ir pokyčius mažmeninėje Lietuvos ir Europos Sąjungos rinkoje, Lietuvai integruojantis į Europos sąjungą. 1.1.Kredito unijų veiklos ypatumai mažmeninėje bankininkystėje Bankiniame sektorius, kaip ir kitose verslo šakose, yra du segmentai: mažmeninė ir didmeninė rinka. Mažmeninėje rinkoje bankai priima indėlius ir skolina lėšas namų ūkiams, privatiems klientams, smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Didmeninėje bankininkystėje bankai teikia žymiai platesnį spektrą finansinių paslaugų - pradedant įmonių akcijų emisijų išplatinimu, tarpininkavimu įvairiose finansinėse veiklose, baigiant operacijų vykdymu tarp kitų finansinių institucijų. Didmeninės bankininkystės dalyviai yra centriniai bankai, universalūs bankai, komerciniai bankai. Mažmeninėje bankininkystėje veikia privatūs komerciniai bankai, taupomieji bankai, kooperatiniai bankai, kredito unijos, paskolų ir taupymo asociacijos. Kredito unijų skiriamieji bruožai yra šie: Kredito unijų veikla remiasi pagrindiniais kooperatiniais principais: kredito unijos yra ne pelno siekiančios institucijos, jos neturi jokių išorinių akcininkų, nariai yra institucijos savininkai, kurie turi po vieną balsą. Politiką formuojantys valdantieji organai yra renkami iš pačių narių tarpo, naujose bei mažose kredito unijose jiems nėra mokamas atlyginimas. Visuotiniuose metiniuose susirinkimuose nariai renka valdybą, paskolų komitetą ir stebėtojų tarybą. Narystė kredito unijose pasireiškia priklausymui tam tikrai grupei žmonių. Kiekvienas kredito unijos narys privalo įsigyti pajų ir tapti kredito unijos savininku. Priklausymas tai pačiai bendruomenei sumažina paskolų riziką, kaip galimybę, kad paskola nebus sugrąžinta. Istoriškai galimi du bendruomenių tipai: bendruomenė, kuri susiformuoja dirbant toje pačioje įmonėje ir bendruomenė, kurią sudaro tos pačios organizacijos nariai. Į jas žmonės susijungia pagal priklausymą tam tikrai visuomenės grupei - pvz. mokytojai, bažnyčios žmonės, smulkūs darbdaviai ir pan. Dėl šių priežasčių kredito unijos gali būti labai išsiplėtę tam tikroje teritorijoje arba labai koncentruotos. Kai kuriose šalyse "kredito unijos" terminą pakeičia sąvokos kooperatinės finansinės institucijos, kooperatiniai bankai, savipagalbos, mikrokreditavimo organizacijos. Europoje dažniausiai sutinkamas kooperatinių bankų terminas. Nuo kredito unijų šie bankai skiriasi tuo, kad narystė čia apibrėžiama pagal priklausymą tam tikram teritoriniam vienetui. Dėl šios priežasties kooperatiniai bankai gali aptarnauti platesnį spektrą klientų. 1.2.Kredito unijų (kooperatinių banku) išsivystymo lygis skirtingose ES šalyse Europoje yra daugiau kaip 5000 kooperatinių bankų, iš kurių 4500 yra Europos Sąjungoje. Pastaraisiais metais žymiai mažėjo kooperatinių bankų skaičius -1990 m. pradžioje Europoje buvo daugiau kaip 10 000 kooperatinių bankų. Šio kooperatinių banku skaičiaus mažėjimo priežastis - aiškios koncentracijos, susijungimų ir įsigijimų tendencijos, įtakojusios visą mažmeninę bankininkystę. Kooperatinių bankų skyrių skaičius siekia 55 000 ir išliko beveik stabilus pastaraisiais metais, nors šio skaičiaus mažėjimą lėmė naujų technologijų, tokių kaip internetinė bankininkystė, telefoninės komunikacijos, [diegimas. Kooperatiniai bankai kartu turi apie 43 mln. narių, 110 mln. klientų, 0,5 mln. darbuotojų ir bendrą 17 proc. indėlių rinkos dalį. Bankų konsoliduotas balansas siekia 2 mlrd. EUR, 1,3 mlrd. EUR- indėlių ir 1,2 mlrd. - paskolų. Europos Sąjungos šalys gali būti padalintos į keturias grupes pagal kooperatinių bankų paplitimą. Kredito kooperatyvų rinkos dalis 1998 m. - 2000 m. 1. šalys, kuriose kooperatiniai bankai užima daugiau kaip 10 proc. rinkos. Į šią šalių grupę patenka Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Suomija ir Italija (l lentelė). Kooperatinė bankininkystė šiose šalyse išsivystė pakankamai greitai, ypač 20 amžiaus pradžioje. Olandijoje ir Suomijoje yra po 1 kooperatinę bankinę grupę, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Austrijoje jų yra keletas. 2. Šalys, kuriose kooperatinė bankininkystė egzistuoja, bet santykinai užima mažą dalį rinkos. Tokios šalys yra Airija. Portugalija ir Ispanija. Remiantis bankų aktyvais, šių bankų rinkos dalis mažesnė nei 10 proc. Tačiau nors kooperatiniu banku reikšmė santykinai yra nedidelė, absoliučiais skaičiais matuojant jų reikšmė gali būti nemaža mažmeninės bankininkystės sektoriuje Toks pavyzdys sutinkamas Airijoje, kur šiuo metu veikia 634 vietiniu bankų (2000 rn. duomenimis), turinčių daugiau kaip 2,068 mln. narių,- iš 3,8 mln. gyventoju. Tačiau santykinis kooperatinių banku dydis yra nedidelis, nes šalies bankiniame sektoriuje dominuoja labai dideli bankai, su kuriais lyginant, kooperatiniu bankų turtas yra labai mažas. Kooperatiniai bankai Portugalijoje yra labai maži ir koncentruoti ūkio sektoriuje. Tai iš dalies atsitiko dėl to, kad kooperatiniams bankams buvo apribota galimybė teikti finansines paslaugas. 3. Tik nuo 2000 m. jiems buvo leista skolinti paskolas ne ūkio sektoriui, tokiu būdu padidinant užimamą rinkos dalį. Ispanijos kooperatinių bankų galimybės teikti paslaugas buvo apribotos. Kartu buvo apribotos jų vystymosi galimybės. Ispanijos bankai turi 7 proc. rinkos, 1,2 mln.,narių ir 7,5 mln. klientų (iš 40 mln. gyventojų). Šalys, kuriose kooperatinė bankininkystė yra visai neišsivysčiusi ir beveik nykstanti. Šioje šalių grupėje yra Belgija, Švedija, Danija, Liuksemburgas ir Graikija. Danijoje, Liuksemburge ir Graikijoje kooperatinė bankininkystė yra tarp mažos ir labai mažos. Belgijoje buvo pakeista kooperatinio CERA banko ir BACOB banko struktūra, tokiu būdu šie bankai jau nebėra kooperatiniai. Švedijos Foreningssparbanken -vienas iš keturių didžiausių Švedijos bankų-susikūrė sujungus Švedijos kooperatinius bankus ir Švedijos taupomuosius bankus. Tiek Švedijos, tiek Belgijos kooperatinių bankų akcijos tapo l išlinguojamos vertybinių popierių biržose. Švedijoje egzistuoja dar vienas mažas kooperatinis bankas Landshypotekbank. jis dirba išskirtinai su ūkio sektoriuje. Aptarnaudamas 70 000 klientų atlieka nemažą vaidmenį Švedijos ūkio sektoriuje. 1 lentelė Kredito kooperatyvų rinkos dalis 2003 m. - 2005 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m, Pokytis, proc. Belgija n.d n.d n.d n.d. Danija 0.5 1 1 0.5 Vokietija 16.2 18.4 19.1 2.9 Airija 8.8 8.8 8.9 0.1 Ispanija 0 6 1 Prancūzija 37.3 38.1 38.3 1 Graikija 16.2 18.4 19.1 2.9 Italija 25.1 27.6 26.9 1.8 Liuksemburgas 6 n.d. n.d n.d Nyderlandai 25 25 30 5 Austrija 29.6 30.5 31 1.4 Portugalija 5 5 4.9 -0.1 Suomija 31 302 304 -0& Švedija n.d. n.d. n.d. n.d. Didžioji Britanija 2 2 2 0 Kooperatinė bankininkystė šalyse, kuriose kooperatiniai bankai užima daugiau kaip 10 proc. rinkos atlieka žymų vaidmenį šalies mažmeninės bankininkystės rinkoje (2 lentelė). Kaip pavyzdys, galėtų būti paminėta Prancūzija, kurioje veikia keturios kooperatinės bankų sistemos. Didžiausia iš jų - Credit Agricole. Turėdamas 16 mln. klientų, Credit Agricole yra Prancūzijos didžiausias mažmeninis bankas. Credit Agicole orientuojasi į fizinių asmenų, ūkininkų, nepriklausomų verslininku, vietinės valdžios ir verslo aptarnavimą. Paslaugos yra orientuotos į šių rinkos segmentu poreikių tenkinimą. Antrinės įmonės teikia draudimo, vartotojiško kredito, mokėjimų sistemų, faktoringo ir lizingo paslaugas. Platų mažmeninių paslaugų teikimo tinklą ir didelę rinkos dalį užima Vokietijos Raiffeisesen ir Nyderlandų Rabobank kredito kooperatyvų sistemos. Didžiausią kredito kooperatyvų (kredito unijų) narių ir gyventojų santykį turi Airija (544,38), Austrija (284), Vokietija (361,45), Suomija (163,27) ir Prancūzija (138,69) - vienam tūkstančiui gyventoju. Didžiausią kredito kooperatyvų (kredito unijų) klientu skaičiaus ir gyventojų santykį yra pasiekusios Airija (597,01), Nyderlandai (562,50), Suomija (560,77), Austrija (536,59),Vokietija (361,45) - vienam tūkstančiui gyventojų (3 lentelė). Kooperatinių bankų struktūra Europoje yra vieno, dviejų arba trijų lygių. Skirtingi lygiai yra - vietinis, regioninis ir valstybinis. Skirtingų lygių struktūros Euri skirtingas funkcijas ir galias. Aukščiausio lygio institucija veikia kaip centrinis bankas. Prancūzija, Austrija, Vokietija (1 pav.) turi dviejų ir trijų lygių kooperatiniu bankų sistemas. Didžiojoje Britanijoje egzistuoja vieno lygio sistema, kitos šalyse turi dviejų lygių sistemas. 2 lentelė. Kredito unijų it kredito įstaigų skyrių skaičius 1000000 gyventojų, 2005 m. Kredito unijų skyrių skaičius, proc. nuo visų kredito įstaigų skyrių skaičiaus 561 3% Danija Vokietija 23 241 439 751 5% 32% Airija Ispanija Prancūzija Graikija 154 97 230 e 153 1000 444 233 471 10% 52% 3% - 32% Liuksemburgas Nyderlandai Austrija Portugalija 300 177 397 70 185 722 433 667 550 n.d 41% 59% 13% n d. Švedija Didžioji Britanija 2 242 261 t% 3 lentelė. Kredito kooperatyvų narių skaičius 1 000 gyventojų, 2005 m. Šalis Narių skaičius/ Klientų skaičius/ 1000 gyventojų 1000 gyventojų Šalis Narių skaičius/ 1 000 gyventojų Klientų skaičius/ 1000 gyventojų Belgija Danija Vokietija Airija n.d. 10.56 181.20 544.38 n,d. 19.26 361-45 597.01 19543 Liuksemburgas Nyderlandai Austrija Portugalija Suomija 12.74 34.38 284.00 30.00 563.27 287.21 562.50 536.59 15000 560.77 Prancūzija Graikija Italija 138.69 a.97 12.13 149.94 S.97 141.79 Švedija Didžioji Britanija 0.00 3708 Vokietijos kredito kooperatyvų sistemos struktūra, 2005 m. Kooperatiniais principais vadovaujamasi visų trijų, lygi 4 kooperatinėse struktūrose-vietiniame, regioniniame ir nacionaliniame lygyje. Kooperatiniai centrai perima tik tas funkcijas, kurių dėl dideliu kaštų negali vykdyti kooperatyvai, arba kurių atskiri kooperatyvai neturi juridinės galios vykdyti (tokios funkcijos kaip tarptautiniai pavedimai). Kooperatyvai yra pasiskirstę atskiruose regionuose ir pasidalinę rinką geografiškai. Atskiri kooperatyvai nekonkuruoja vienas su kitu, vieninteliais jų konkurentais lieka privatūs ir taupomieji bankai. Regioninio pasiskirstymo išlaikymas leidžia visiems kooperatyvams išlaikyti bendra korporacinį įvaizdį (iškaitant logo, spalvas ir pan.), taigi identifikuojant, kad jie yra bendros "kooperatinės" šeimos nariai, netgi atskiriems nariams esant teisiškai nepriklausomoms bendrovėms. 1.3.Tendencijos Europos kooperatinėje bankininkystėje Pagrindinės tendencijos, kurios yra pastebimos kooperatinių bankų vystymesi iš vienos pusės yra atskirų kooperatinių institucijų ir skyrių skaičiaus mažėjimas, siekiant racionalizacijos, kuri tiesiogiai palietė visą bankų sektorių, iš kitos pusės - kooperatiniu banku rinkos dalies didėjimas. Išanalizavus kooperatinių kredito institucijų ir kredito įstaigų skaičiaus mažėjimo tendencijas matome (4 lentelė), kad kredito kooperatyvai susijungimu būdu smarkiai mažina kredito kooperatyvų (vietiniu ir regioninių) skaičių . Ši tendencija prasidėjo 1990 m. ir siekia 5-4 proc. per metus. 1998 - 2000 m. kredito kooperatyvų skaičius mažėjo vidutiniškai 4,3 proc. Tuo pačiu laikotarpiu kredito ištaigų skaičius mažėjo vidutiniškai 2,5 proc. Tačiau kooperatiniai bankai išlaiko platu nariu aptarnavimo tinklą, išlikdami mažmeninės bankininkystės lyderiais. Per 1998 -2000 m. tik dėl naujų technologijų, internetinės bankininkystės diegimo kredito kooperatyvai nežymiai sumažino skyrių skaičių, vidutiniškai po 0,5 proc. kasmet. Koncentracijos ir konsolidacijos procesai kredito kooperatyvus privertė ieškoti naujų veiklos efektyvumo formų, tuo pačiu išlaikant platų skyrių ir klientų aptarnavimo poskyrių tinklą. 4 lentelė. Kredito kooperatyvų ir kredito įstaigų skaičiaus pokytis ES šalyse Vidutinis metinis pokylis (1998-2005 m.) Institucija Vidutinis metinis pokylis (1994 -1999 m.) Kredito įstaigų -2.5% Kredito kooperatyvų -4.3% Kredito įstaigų -5.0% Kredito kooperatyvų skaičius ES -0.5% Kooperatinės bankininkystės išsivystymo lygis Europos Sąjungos šalyse įrodo kooperatinių struktūrų, tokių kaip kooperatiniai bankai (kredito unijos), lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie vykstančių procesų ir rinkos sąlygų. Kredito kooperatyvai turi pranašumą, nes būdami decentralizuotos struktūros yra labai lankstūs, turi daugiau erdvės veikti, mažesnę biurokratiją ir dėl to mažesnius operacijų vykdymo kaštus. Jie orientuojasi j paslaugų teikimą nariams, o ne i investicijų pelno maksimizavimą. Jie yra arčiau rinkos ir rinkos reikalavimų, nes turi platų narių aptarnavimo tinklą, veikia vietinėse bendruomenėse, siekdami maksimaliai patenkinti narių poreikius. Panašios prielaidos sudaro sąlygas Lietuvos kredito unijų judėjimo vystymuisi, kurį aptarsime sekančioje dalyje. 2.Lietuvos kredito unijų vaidmuo mažmeninės bankininkystės sektoriuje 2.1.Kooperatinio kredito raida Lietuvoje Ūkinių subjektų veikloje kaskart didesne reikšme vaidina kooperacija. Kooperatinė veikla Lietuvoje atsinaujino 1993 metų birželio l dieną priėmus Lietuvos kooperatinių bendrovių (kredito kooperatyvų) įstatymą, 1995 metais, priėmus Kredito unijų įstatymą, buvo įteisinta kredito unijų veikla. 2000 metų birželio 2 dieną buvo priimtas naujas Kredito unijų įstatymas. Straipsnyje nagrinėjamos kooperatinio kreditavimo formų raida ir jų tapatumai ir skirtumai Lietuvoje. Kreditavimo klausimus savo darbuose gvildeno pakankamai daug tiek prieškario, tiek pokario, tiek šio laikmečio ekonomistų: [l, 2, 3, 4]. Tačiau vieni jų apsiribojo bankų ilgalaikių ir trumpalaikių kreditų apibūdinimu, kiti - prieškarinės Lietuvos kreditų sistemos tyrimais, treti - analizavo Šių kreditų apimtis ir jų panaudojimo galimybes, ketvirtieji - paskolų rūšis, dar kiti - pateikė vienos iš mažiau paplitusių kreditavimo formų apibūdinimą, tačiau iki Šiol nepakankamai dėmesio buvo skirta kooperatiniam kreditui. Tyrimų metodai. Taikant monografinį, detalizavimo ir apibendrinimo, lyginimo ir kitus metodus išnagrinėti Lietuvos bei užsienio mokslininkų darbai, Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai aktai kooperatinių bendrovių kūrimo ir jų veiklos klausimais. Kooperacijos bankas, o 1924 metais - Centrinis ūkininkų bankas. Pastarasis veikė 1924-1930 metais ir buvo vienas kaimo finansavimo centrų. Prekybos kooperatyvų veiklai koordinuoti 1920 metais įkurta Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga, o ūkio kooperatyvų -1923 metais "Lietūkis". 1927 metais pradėta steigti Valsčiaus Ūkininkų taupmenų skolinamąsias kasas. Jų centru taip pat tapo Kooperacijos bankas. 1930 m. vyriausybės iniciatyva mažus kredito kooperatyvus pradėta jungti. Dėl 1929-1933 metų pasaulinės ekonominės krizės pablogėjo ir Kooperacijos banko finansiniai reikalai, nes jo kapitalas buvo investuotas į tuo metu sunkiai realizuojamas vertybes. 1933 metais šis bankas buvo paverstas akciniu banku ir tapo pagrindiniu kaimo kredito kooperatyvų kreditoriumi. Kaimo kredito kooperatyvai 1940 metais buvo sutelkę apie 42,7 mln. litų paskolų. Pagrindiniai kredito kooperatyvų piniginių išteklių šaltiniai buvo: indėliai - 20,3 mm. litų, nuosavas kapitalas - 8,8 mln. litų ir bankų kreditai - 15,5 mln. litų [6, p. 389]. 1940 m. įvedus sovietinę valdžią kredito kooperatyvai buvo nacionalizuoti. Kooperatinė veikla Lietuvoje atsinaujino 1993 m. birželio l d. priėmus "Lietuvos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą". 1995 metais buvo įteisinta kredito unijų veikla, kuriamas kredito kooperatyvų įstatymas. Kredito unijų veiklos pagrindus, narystės sąlygas bei savivaldos principus, kredito unijų steigimą, veiklą, jos narių teises ir pareigas, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą bei veiklos priežiūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas. Kita galima kredito kooperacijos bendrovių forma - kredito kooperatyvai. Tačiau dabartiniu metu yra paruoštas tik Lietuvos Respublikos ūkio kreditų kooperatyvų įstatymo projektas, todėl jų veikla, kuri buvo nutraukta prieškaryje, dar neatsinaujino. Svarbu plėsti tyrimus ir parengti bendrą kredito kooperatyvų paskolų suteikimo metodiką. Kredito kooperatyvą galima apibrėžti kaip grupę fizinių ir juridinių asmenų (narių) savanoriškai įsteigtą ūkinį subjektą, kurio kapitalo ir narių sudėtis kintama, skiną narių kreditiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kaip ir kitų kooperatyvų, taip ir kredito pagrindiniai skiriamieji bruožai yra šie 17): 1. teikia ekonominę naudą savo nariams; 2. savo esme nėra pelno siekianti organizacija; 3. organizaciją kontroliuoja tie žmonės, kurie jos paslaugomis naudojasi; 4. nariai ir centrinė organizacija suinteresuoti vienas kito sėkme. Tačiau, skirtingai nei kredito unijos, kredito kooperatyvai kuriasi ne profesiniu principu ir kreditus gali teikti ne tik savo kooperatyvo nariams (kaip tai yra kredito unijose), bet ir kitiems subjektams, paskolų veiklai vykdyti gali naudoti ne tik nuosavas, bet ir valstybės neatlygintinai ar atligintinai skirtas lėšas. Atkūrus nepriklausomybę kooperatinė veikla Lietuvoje atsinaujino 1993 m. birželio mėn. 1 d. priėmus "Lietuvos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą". 1995 metais buvo įteisinta kredito unijų veikla, tačiau kredito kooperatyvų įstatymas tik kuriamas ir jo veikla praktiškai neįmanoma. Daugumos valstybių įstatymai tik leidžia kurti kredito kooperatyvus, o konkretūs jų veiklos klausimai reglamentuojami kituose teisiniuose aktuose: civiliniame kodekse, įstatuose ir kt. Siūloma priimti Kredito unijų įstatymo pataisas, leidžiančias kooperatyvų veiklai plėtoti pritraukti ne tik narių lėšas bei išduoti kreditus ne tik savo nariams bet ir kitiems subjektams, kurios padės išvengti papildomo įstatymo identiškai veiklai reglamentuoti. Kredito sistemą sudaro kreditų rinkos finansinės institucijos, jų teikiamų kreditų rūšys ir teikimo sąlygos. Tarpukario kredito sistema Lietuvoje buvo kuriama vienu metu su valstybės atkūrimu, jos pamatų dėjimu. Teko pradėti nuo nulio, kadangi cariniais laikais nacionalinių bankų sukurta nebuvo, išskyrus smulkias kredito įmones. Dominuojančią vietą užėmė Rusijos valstybinių ir privačių bankų skyriai. Krašte kredito įmonių surinkta didelė indėlių dalis buvo išvežama ir panaudojama Rusijos įmonėms kredituoti. Beje, ir sovietmečiu indėliai buvo apskaitomi ir naudojami centralizuotai. Dalis jų negrąžinta, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos kredito sistemą sudarė 2 akciniai ir 2 valstybiniai bankai, 7 komercijos bankai, 28 savitarpio kredito draugijos, 25 bankininkų namai, 427 smulkaus kredito įstaigos, 309 taupomosios kasos; trumpalaikį kreditą teikė ir 2 Valstybinio banko skyriai. Akciniai komerciniai bankai 1913 m. buvo išdavę 7,7 mln. rb., valstybinio banko skyriai - 6,9 mln. rb., kredito draugijos - 4,2 mln. rb., bankininkų namai - 3,4 mln. rb. trumpalaikių paskolų. Kooperatinio kredito 1913 m. suteikta 10,3 min. rb. Didžiausią reikšmę turėjo bankinis aipotekinis kreditas, kurio suma 1914 m. buvo 95,4 mln. rb. (TL enciklopedija, 1985). Vokietijos armijai okupuojant Lietuvą, bankų ir kredito įmonių vertybės bei dokumentai buvo evakuoti į Rusiją. Kita dalis kredito įmonių likvidavosi dėl kaizerinių okupantų įvairiausių suvaržymų. Kredito poreikius tenkino Rytų skolinamoji kasa (Dariehnskasse Ost), kurios būstinė 1917 m. kovo mėn. perkelta iš Poznanės į Kauną. Kasos tikslas buvo finansuoti karo poreikius, tenkinti Vokietijos finansinius interesus. Atsikūrusios Lietuvos finansiniai vargai privertė jos valdžią 1918 m. gruodžio mėn. 30 d. pasirašyti sutartį su Rytų skolinamąja kasa dėl 100 mln. markių paskolos, Gautoji paskola leido sukurti valdžios aparatą, nusamdyti vokiečių karių savanorių, o 5 mln. markių perskolinus Latvijai ir už tai jai leidus Lietuvai naudotis Liepojos uostu, užmegzti tiesioginius ryšius su Vakarais (Urbšienė, 1939). Vokiečių okupacinei administracijai ir kariuomenei iš Lietuvos pasitraukus, išsikėlė ir Rytų skolinam Savkpajankų steigimu pradėta rūpintis dar 1916 m. Tuo domėjosi Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai. Jie gerai suvokė, kad be nacionalinių bankų neįmanomas valstybingumas ir ūkio pažanga. Šiuo reikalu domėjosi ir Valstybės Taryba, dar neturėdama jokių valdžios galių. 1918 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Ministrų kabinetas patvirtino banko įstatus, ir taip sudėtingomis, sunkiai prognozuojamomis politinėmis sąlygomis gimė pirmasis nacionalinis bankas. Antrasis komercinis bankas įsteigtas maždaug po metų. Kredito įmonių steigimą nutraukė raudonosios armijos užgrobtoje Lietuvos dalyje pagal Sovietų Rusijos modelį įvykdyta bankų nacionalizacija, kuri buvo paskelbta marionetinės vyriausybės manifestu. Nacionalizuoti bankai ir kitos kredito įmonės turėjo būti likviduotos. Komunistiniai bankininkystės eksperimentai tuo nesibaigė. Įmonės buvo pervestos į biudžetinį finansavimą, likviduoti jų savitarpio atsiskaitymai. Todėl bankų veikla prarado pagrindą ir prasmę. Dar sykį bankines įmones bolševikai uždarinėjo ir 1920 m., trumpam užėmę Vilnių (Terleckas, 2000). Kredito įmonių steigimas vėl tapo aktualus, pradėjus grįžti iš Rusijos ten pasitraukusiems ir ištremtiems žmonėms, tarp kurių buvo daug išsilavinusių, aktyvių asmenų. Prie Finansų ministerijos visuomeniniais pagrindais veikusios Finansų tarybos nutarimu turėjo būti pradėtos rinkti žinios apie išvežtus iš Lietuvos indėlius, vertybinius popierius, buvusių kredito įmonių finansinę padėtį. Tuo remianti turėjo būti sprendžiamas jų atgaivinimo klausimas. Lietuvos gyventojams priklausiusi indėlių suma buvo vertinama 14 mln. aukso rublių (Seimo stenogramos, 1923). Sovietų Rusija neatlygino indėlių ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, Lenkijai, Estijai ir Suomijai. Tas pats scenarijus pasikartojo ir 20 a. 9-ajajne dešimtmetyje. 1918-1920 m. buvo įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 kredito kooperatyvai apie 20 bankininkų namų ir kontorų 8 savitarpio bendrovės, daugėjo taupomųjų valstybės kasų. 1922 m. kredito įmonių įvairove pasipildė taupomosiomis skolinamosiomis kasomis. 1924 m. Lietuvos kredito sistemą sudarė: komerciniai bankai Lietuvos bankas, bankas, taupomosios valstybės kasos, bankininkų namai, bankinės ir pinigų keitimo kontoros, savitarpio kredito draugijos, taupomosios skolinamosios kasos, lombardai (Terleckas, 2000). Lito įvedimas ir jo stabilumo palaikymas, didelės galios ir dinamiškų bankų įkūrimas labai paveikė kreditų rinką ir jos dalyvius. Apskritai pinigų stabilizavimas sudarė prielaidas normaliai bankininkystei, nes bankų klientais tapo stambesni gamintojai, profesionalūs prekybininkai, ūkininkai. Ši sistema iš esmės nepakitusi išsilaikė iki 1939m. Komerciniuose bankuose laikomi indėliai 1939 m., palyginti su 1923m., išaugo net 8,7 karto, o palyginti su 1932 m., - 8 kartus. Kiti rodikliai pakito mažiau. Nuosavas kapitalas nuo 1923 m. iki 1939 m. išaugo 2,9 karto, turtas - 4,2 karto o suteiktos paskolos – 74 karto (l lentelė) (Lietuvos statistikos metraščiai 1923-1932). banko teikiamas hipotekos kreditas padidėjo daugiau nei 4 kartus ir pasiekė 161,1 mln. litų (TL enciklopedija, 1985). Ūkininkams šio banko suteiktos paskolos taip pat išaugo beveik 4 kartus ir buvo 73,9 mln. Lt, arba 45,9 proc. banko suteiktų kreditų sumos. 5 lentelė. Kredito sistemos pagrindiniai rodikliai 1923 -1939 metais (mln. Lt metų pabaigoje) Rodikliai Metai 1939 m., proc., palyginti su 1923 1932 1939 1923 m. 1932 m. Turtas 183,8 544,8 782,2 425,6 143,6 Indėliai ir einamosios sąskaitos 31,8 34,2 275,1 865,1 804,4 Suteiktos paskolos 69,8 373,4 509.9 730,5 136,6 Nuosavas kapitalas 39.2 108,1 113,5 289,5 105.0 Valstybinių bankų teikiami kreditai sudarė 63,6 proc. bendros paskolų sumos; komercinių bankų teikiami kreditai buvo 16,8 proc. paskolų sumos; likusi dalis kreditų teko kredito draugijoms (13,9 proc.), taupomosioms valstybės kasoms (5,7 proc.) bei bankininkų namams. Iš smulkiųjų kredito įstaigų, pirmoji vieta teko kredito kooperatyvams (Lietuvos statistikos metraščiai 1923-1932). Prieškario Lietuvoje veikė per 200 kredito kooperatyvų. Kredito kooperatyvams finansuoti 1920 ra. įsteigtas Kooperacijos bankas, o 1924 m. - Centrinis ūkininkų bankas. Pastarasis veikė 1924-1930 metais ir buvo vienas kaimo finansavimo centrų. 1927 m. pradėtos steigti ūkininkų taupmenų skolinamosios kasos. Jų centru tapo Kooperacijos bankas. Vyriausybės iniciatyva 1930 m. maži kredito kooperatyvai pradėjo jungtis. Dėl 1929-1930 m. pasaulinės ekonominės krizės pablogėjo ir Kooperacijos banko finansiniai reikalai, nes jo kapitalas buvo investuotas į tuo metu sunkiai realizuojamas vertybes. 1933 m. šis bankas perorganizuotas į akcinį ir tapo pagrindiniu kaimo kooperatyvų kreditoriumi (TL encikiopedįja,1985). Nuo 1938 m. pradžios Kooperacijos bankas pradėjo kredituoti draugijas iš specialių einamųjų sąskaitų. Toks kreditavimas buvo racionalesnis, nes spartino paskolų teikimą ir draugijų pinigų apyvartumą, pigino kreditą. Antra vertus, kaimo kredito kooperatyvų kreditavimo sutelkimas valstybiniame Kooperacijos banke mažino jų savarankiškumą (Terleckas, 2000). Kaimo kredito kooperatyvai 1940 m. buvo suteikę apie 42,7 mln. Lt paskolų. Pagrindiniai kredito kooperatyvų piniginių išteklių, šaltiniai buvo indėliai - 20,3 mln. Lt, nuosavas kapitalas - 8,8 mln. Lt ir bankų kreditai - 15,5 mln. Lt (Jurgutis, 1940; Nustatyti... plėtros sritis, 2000), Ūkininkams teko 90 proc. kaimo draugijų suteiktų paskolų, iš jų 46,6 proc. - valdžiusiems 11-30 ha (Tautos ūkis, 1939). Tai beveik atitiko draugijų narių struktūrą. Kredito kooperatyvai savo iniciatyva ir priverstinai pigino paskolas. 1928 m. skolindavo už 15-25 proc., 1931 m. imdavo iki 14 18, 1934 m. - 8 12 proc., o komerciniai bankai už 11-12 proc. (Tautos ūkis, 1939). Labiau atpiginti paskolas trukdė didelė draugijų priklausomybė nuo skolinto kapitalo. Sėkmingą bankų veiklą nutraukė sovietinė okupacija. Gyventojai į krašto okupaciją reagavo indėlių atsiėmimu ir intensyviu prekių pirkimu. 1940 m. birželio 17 d. kai, kurie indėlininkai spėjo atsiimti po 20-40 tūkst. Lt santaupų (Lietuvos bankas, 2003). Liepos mėn. viduryje įvesta visuotinė bolševikinė bankų ir įmonių veiklos, pinigų apyvartos kontrolė, privalomas įmonių tarpusavio atsiskaitymas negrynais pinigais. Šiuo metu kreditų rinkoje dalyvauja dvi pagrindinės kreditinių institucijų grupės: 1) komerciniai bankai (tarp jų ir lizingo bendrovės) ir 2) kredito unijos. Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 4 užsienio bankų skyriai, l užsienio banko atstovybė ir 49 kredito unijos. Jų teikiamų paskolų rūšys, teikimo sąlygos ir apimtys labai skirtingos, kadangi skiriasi ir potencialios jų galimybės. Komerciniai bankai pagal galiojančias kreditavimo taisykles ūkio subjektams teikia įvairiarūšes paskolas. Ilgalaikės paskolos teikiamos traktoriams, kombainams, automobiliams, pašarų gamybos bei įdirbimo technikai, derliaus valymo, džiovinimo ir laikymo įrangai, gyvulininkystės įrangai įsigyti. Be to, ilgalaikės paskolos teikiamos ūkiniams pastatams statyti ir modernizuoti, keliams tiesti, ganykloms aptverti, gyvuliams veisti, gerinimo darbams atlikti. Sezoninės (trumpalaikės) paskolos suteikiamos žemei paruošti sėjai, sėklai įsigyti, chemikalams, trąšoms, degalams pirkti, ūkio technikai remontuoti, darbo užmokesčiui mokėti, atsiskaitymams už patarnavimus ir kt. Tačiau praktiškai bankai ūkį laiko padidintos rizikos sritimi ir ūkio subjektams kelia žymiai didesnius reikalavimus užstatui, įkeičiamo objekto privalomajam draudimui, prašo didesnių palūkanų už rizika., reikalauja didesnę dalį įgyjamo turto vertės padengti nuosavomis lėšomis. Dėl šią priežasčių komercinių bankų kreditai ūkio subjektams tapo sunkiai prieinami. Lietuvos banko skelbiamais duomenimis (Lietuvos bankas, 2003) 1997 m. Lietuvos komerciniai bankai buvo išdavę 4149,7 mln. Lt paskolų (2 lentelė). Iš visų skolos. Šios paskolos 1997 m. sudarė 6,1 proc. bendros paskolą 2443,3 mm. Lt sudarė trumpalaikės ir 1706,4 paskolų sumos. Vidutinė metinė išduotų paskolų palūkanų Lt - ilgalaikės paskolos. Tačiau ir miškų ūkiui buvo išduota 254,3 mln. Lt paskolų. Iš jų 168,5 mln. Lt - ilgalaikės ir 85,9 mln. Lt - trumpalaikės palūkanų norma 1997 m. buvo 11,93 proc. (trumpalaikių paskolų - 12,36 proc., ilgalaikių - 10,52 proc.) (Žaltauskienė, 2000). 6 lentelė. Lietuvos komercinių bankų ekonominėms veikloms teikiamos paskolos (mln. Lt. metų pabaigoje) Ekonominių veiklų rūšys Bankų paskolos (litais ir valiuta) 2002 m., palyginti su, proc. 1997 2001 2002 1997 2001 Ūkis, medžioklė, miškininkystė 254,3 101,8 166,9 65,6 • 163,9 Žuvininkystė 17,4 8,7 15,8 90,8 181,6 Rašyba ir karjerų eksploatavimas 5,3 22,0 35,1 662,3 159,5 Apdirbamoji pramonė 1185,9 1583,8 1832,7 154,5 115,7 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 136,3 517,1 623,5 457,4 120,6 Statyba 128,5 204,! 340,7 265,1 166,9 Prekyba, transporto remontas, asmeninių daiktų taisymas 901,4 1508,9 1756,8 191,6 114,4 Viešbučiai ir restoranai 42,8 79,5 136,4 323,4 174,1 Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 176,0 431,6 423,9 240,9 98,2 Finansinis tarpininkavimas 204,8 678,2 906,9 442,8 133,7 Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 179,2 387,1 583,2 325,4 150,7 Valstybės valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas - 540,3 365,3 - 67,6 Švietimas - 14,4 15,0 - 104,2 Sveikata ir socialinis draudimas - 42,0 36,5 - 86,9 Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla - 78,2 116,3 - 148,7 Kitos ekonominės veiklos rūšys - - 0,4 - - 15 viso 4149,7 6! 97,7 7326,9 176,6 118,2 Ilgalaikių 1706,4 4223,3 5079,5 297,7 120,3 iš jų ir miškų ūkiui 85,9 60,1 100,9 117,5 167,9 Trumpalaikių 2443,3 1974,4 2247,4 92,0 113,8 Iš jų ir miškų ūkiui 168,5 41,7 66,0 39,2 158,3 2002 m. komercinių bankų išduotų paskolų portfelis išaugo iki 7326,9 mln. Lt ir, palyginti su 1997 m., padidėjo 76,6 proc., bet ir miškų ūkiui 2002 m. tebuvo išduota 166,9 mln. Lt; tai sudarė 2,3 proc. bendros išduotų paskolų sumos. Taigi Šių paskolų apimtis 2002 m. palyginti su 1997 m., sumažėjo 34,4 proc. Mažėjant infliacijai, mažėja ir palūkanų normos. Vidutinė metinė paskolų palūkanų norma 2002 m. buvo 6,12 proc. (trumpalaikių paskolų - 6,59 proc., ilgalaikių - 6,02 proc.). Per pastarąjį penkmetį pasikeitė ir komercinių bankų paskolų portfelio struktūra. 1997 m. trumpalaikės paskolos sudarė 58,9 proc. išduotų paskolų sumos ( ir miškų ūkyje - 66,3 proc.), tuo tarpu 2002 m. jos tesudarė tik 30,7 proc. ( ir miškų ūkyje - 39,5 proc.). Analizės rezultatai rodo, kad komercinių bankų žemės ūkio subjektams teikiamos paskolos sudaro tik menką paskolų portfelio dalį. Pagrindinės problemos, dėl kurių ūkio subjektai negali kredituotis bankuose - nepalankios jiems komercinių bankų kreditavimo taisyklės; didesni nei kitiems subjektams kredito draudimo reikalavimai, kredituojama mažesnė įkeičiamo turto dalis (tik iki 50 proc.), kadangi ūkis laikomas padidintos rizikos veiklos sritimi; trūksta lėšų kreditu nepadengiamai turto daliai finansuoti; dideli įkeičiamo turto privalomojo draudimo mokesčiai, bankai ūkio subjektams bemaž neteikia kitų rūšių kreditų, - overdrafto, palankumo kredito, faktoringo, forfeitingo ir kt. (jie nesiekia 0,5 proc. bendros šių kreditų apimties). Be bankų teikiamų paskolų, ūkio subjektai gali papildyti savo finansinius išteklius, imdami kreditus iš ūkio darbuotojų kredito unijų. Tačiau kredito unijos ne tik nepajėgios finansuoti didesnės apimties projektų dėl lėšų stygiaus (ją kapitalą sudaro negausių narių įnašai ir nedidelė pelno dalis), bet ir palyginti brangūs jų teikiami kreditai yra (metinė palūkanų norma siekia iki 12-15 proc.). Apskaičiavimai rodo, kad kredito unijos išduoda nuo 81,2 proc. (2002 m.) iki proc., 79.4 (2001 m.) priimtų indėlių sumos, arba atitinkamai 65.5 proc. ir 62,2 proc. turto vertės, tuo tarpu komerciniai bankai atitinkamai išduoda tik apie 46,1 - 2,4 proc. turto vertės arba 67,9-62,2 proc. indėlių vertės (3 lentelė). Taigi komerciniai bankai turi didesnes galimybes didinti išduodamų paskolų apimtis ir kartu jas atpiginti. 2001 m- pabaigoje Lietuvoje veikė 9 komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai, 2 užsienio atstovybės ir 40 kredito unijų. Lietuvos bankų sektoriui būdingas aukštas koncentracijos laipsnis - 3 bankai užima daugiau kaip 80 proc. visos bankų turto rinkos. Lietuvoje veikiančių kredito unijų turtas 2001 m, pabaigoje sudarė 32 mln. litų. Trijų kredito unijų turtas sudarė 32 proc. visų kredito unijų aktyvų. Po Lietuvos ūkio banko privatizavimo, Lietuvos bankų sektorių valdo užsienio investuotojai. Lietuvos kredito unijos išliko vienintele išskirtinai lietuviško kapitalo valdoma struktūra Lietuvos bankų sektoriuje, nes jų kapitalas priklauso kredito unijų, nariams, kuriais gali tapti tik Lietuvoje gyvenantys ar reziduojantys asmenys. Pirmosios kredito unijos Lietuvoje pradėjo kurtis 1995 m., priėmus Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą, bankų krizės laikotarpiu. Nepalankus visuomenės požiūris į kredito įstaigas, nepasitikėjimas, sąlygojo santykinai lėtą kredito unijų narių skaičiaus ir turto augimą veiklos pradžioje. Nepaisant to, kredito unijų metinis augimas, kelis metus iš eilės siekia 100-200 proc.: per 2001 m. kredito unijų turtas (3 pav.) padidėjo 2,2 karto ir sudarė 0,22 proc. veikiančių bankų sistemos turto, suteiktos paskolos padidėjo 2,4 karto ir sudarė 62,2 proc. viso turto, indėliai išaugo 2,6 karto. Visas narių kapitalas padidėjo 63,8 proc. iki 4 mln. litų. Iki šiol Lietuvos bankų sektoriuje vykę globalizacijos ir koncentracijos pokyčiai teigiamai įtakojo kredito unijų veiklą - 2000 m. pabaigoje Lietuvos Taupomajam bankui uždarius 200 banko skyrių, atsiradusia nišą rinkoje pradėjo užpildyti kredito unijos. 2001 04 01 d. buvusių Lietuvos taupomojo banko skyrių vietoje pradėjo veikti, ar savo skyrius atidarė 20 kredito unijų. Tai sudaro 10 proc. viso uždarytų bankų skyrių skaičiaus. Viso Lietuvoje veikia 157 bankų skyriai ir filialai ir 42 kredito unijos (5 lentelė). Didžiausias kredito unijų ir bankų skyrių ir filialų santykis yra Marijampolės apskrityje (50 proc.). Tau ragės ir Telšių apskrityse (44 proc.), mažiausias - Klaipėdos ( 5 proc.) ir Utenos (7 proc.) apskrityse. Kredito unijos užima santykinai nedidelę viso bankų turto dalį (2001 m. pabaigoje ji sudarė 0,22 proc.), tačiau kredito unijos aktyviai veikia aptarnaudamos vidutines ir mažas pajamas gaunančius klientus, smulkaus ir vidutinio verslo įmones, suteikdamos trumpalaikius nedidelio dydžio kreditus. Tokiu būdu kredito unijos įgyja reikšmę atskiruose rinkos segmentuose. 2.2.Centrinės kredito unijos vaidmuo Lietuvos kredito unijų sistemoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo formuotis savarankiška finansų sistema. Po kelerių metų buvo neišvengta pirmųjų įsikūrusių institucijų žlugimo - bankrutavo bankai, holdingo kompanijos, didelė dalis pseudo - finansinių institucijų, teikusių taupymo ir skolinimosi paslaugas. Tuo metu atsirado poreikis Lietuvoje kredito unijoms-bendruomeniniams kooperatiniams bankams, kurie priklausytų grupei žmonių, kuri uos vienija tas pats kriterijus. Remiantis užsienio salių patirtimi, kredito unijų veikla buvo orientuota į smulkaus ir vidutinio verslo sektorių, žemdirbius, kitus individualius asmenis, kurie nepasitikėjo finansinėmis institucijomis, tačiau vis tik turėjo poreikį naudotis bankinėmis paslaugomis, ypač paskolomis. Pirmosios kredito unijos Lietuvoje pradėjo kurtis 1995 m. priėmus Lietuvos kredito unijų įstatymą. Per metus vidutiniškai įsisteigdavo 6 kredito unijos, iki 2000 m. Lietuvoje veikė 33 kredito unijos, kurios vienijo 4314 narių ir buvo sukaupę 10,2 mln. litų turto. 2000 m., priėmus Kredito unijų įstatymo pataisas, buvo praplėsta kredito unijų narystė, nuo 300 Lt iki 100 Lt sumažintas privalomo pajaus dydis, kredito unijų indėlius pradėjus drausti Valstybiniame indėlių draudimo fonde, sparčiai padidėjo kredito unijų plėtra, 2003 m. kovo 31 d. Lietuvoje veikė 54 kredito unijos, kurios vienijo daugiau kaip 23 tūkst., narių. Šiai datai kredito unijos buvo sukaupę daugiau kaip 83 mln. litų turto. Sparčiai didėjant kredito unijų ir jų narių skaičiui, augant aktyvams, didėja ir kredito unijų veiklos rizika. Likvidumo, kapitalo pakankamumo rizikos lygį kontroliuoja Lietuvos bankas, tačiau šias ir kitas rizikas, susijusias su lėšų paklausa ir pasiūla, valdymu, informacinių technologijų plėtra kredito unijoms tapo sunku valdyti. Iškilo poreikis naujos finansinės kooperatinės institucijos, kuri užtikrintų kredito unijų likvidumą ir stabilumą, atsiradimui. Šį poreikį sustiprino Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procesas. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą ir derinant kredito įstaigų veiklą apibrėžiančią teisinę bazę, iškilo kredito unijų sektoriaus išlikimo klausimas. Europos Parlamento direktyvos 2000/12/EB3 (2000) straipsnis nustato, kad „draudžiama įmonėms, išskyrus kredito įstaigas, užsiimti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmusiu iš gyventojų". Visos kredito įstaigos, prieš pradėdamos savo veiklą, turi gauti leidimus veiklai ir išpildyti minimalaus 5 mln., eurų kapitalo reikalavimą. 2000 rn. visos kredito unijų sistemos bendras kapitalas nesiekė nė 1 mln. eurų ribos. Todėl, remiantis Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos ir Airijos pavyzdžiu, Lietuvos kredito unijoms buvo padaryta išimtis, su sąlyga, kad bus įkurta Lietuvos centrinė kredito unija, kuri užtikrins kredito unijų sistemos stabilumą, Jai bus taikomas 1 mln. eurų minimalaus kapitalo reikalavimas pagal direktyvos 2000/12/EB 5 straipsnio 2 dalį (Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų, 2000). 2000 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Lietuvos Centrinės kredito unijos įstatymas, o 2002 m. lapkričio 28 d. Lietuvos centrinė kredito unija pradėjo savo veiklą. 2003 m. balandį Lietuvos centrinė kredito unija dar nebuvo pilnai pasiruošusi vykdyti visų jai įstatymu priskirtų funkcijų, galima tik prognozuoti ir analizuoti, koks turėtų būti Lietuvos centrinės kredito unijos vaidmuo kredito unijų sistemoje, kada ji pilnai bus pasiruošusi vykdyti visas funkcijas. 2.3.Kooperatinių institucijų vaidmuo užsienio šalių kooperatinių bankų sistemose Kooperatinių bankų struktūros Europoje yra vieno, dviejų arba trijų lygių. Kaip skirtingi lygiai yra išskiriami vietinis, regioninis ir valstybinis. Skirtingų lygių struktūros turi skirtingas funkcijas ir galias. Aukščiausio lygio institucija veikia kaip centrinis bankas. Prancūzija, Austrija, Vokietija turi dviejų ir trijų lygių kooperatinių bankų sistemas. Didžiojoje Britanijoje egzistuoja vieno lygio sistema, kitos šalys turi dviejų lygių sistemas, šiame darbe analizei pasirinkome Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų kooperatinių bankų sistemas kaip senai veikiančias, didelę patirtį sukaupusias, pilnai konkurencingas tiek vietos tiek tarptautinėse rinkose ir Lenkijos kooperatinių bankų sistemą, kaip besivystančią, tačiau toliau pažengusią nei Lietuvos kredito unijų sistema. Analizuosime centrinės kooperatinės institucijos vaidmenį šiose sistemose, siekdami nustatyti, kokie pokyčiai laukia Lietuvos centrinės kredito unijos Lietuvai tapus Europos Sąjungos finansų sistemos narę, kokias naujas funkcijas turi atlikti Lietuvos centrinė kredito unija. Kaip pavyzdį panagrinėsime Prancūzijos Credit Agricole kooperatinių bankų sistemos struktūrą. Tai kooperatinė grupė su trijų lygių struktūra, kurią sudaro 2672 vietiniai bankai sujungti [ 49 regioninius bankus, kuriems priklauso 90 proc. centrinės kooperatinės bendrovės - Caisse Nationale de Credit Agricole pajinio kapitalo (l pav.). Nacionalinė federacija (Federation Nationale du Credit Agricole] atstovauja ir koordinuoja regioninių bankų veiklą. Prancūzijoje veikianti Credit Agricole sistema yra vieninga - finansiškai, komerciškai ir teisiškai ir decentralizuota sprendimų priėmimo procese (Credit Agricole, 2001). 2672 vietiniai bankai turi daugiau kaip 5,5 mln. pajininkų. Vietiniai bankai yra savininkai ir renka 35416 regioninių bankų pareigūnų. Per vietinius bankus išsiaiškinami klientų lūkesčiai ir įvedami nauji produktai į rinką. Vietiniai bankai tampa regioninių bankų savininkais, išsipirkdami jų pajinį kapitalą. Regioniniai bankai turi plačiausią mažmeninės bankininkystės tinklą - 7679 skyrius ir 10105 aptarnavimo punktų. Dėl šios priežasties jie turi visas galimybes būti arti klientų. Regioniniai bankai yra pilnai nepriklausomos kompanijos. Jie rinkai teikia platų spektrą bankinių produktų ir finansinių paslaugų, kurios yra standartizuotos visoje Credit Agricole grupėje, tokiu būdu užtikrinant įvaizdžio vieningumą ir bendrą politiką. Nuo 1988 metų regioninių bankų skaičius sumažėjo nuo 94 iki 49. Kiekvieno susijungimo atveju buvo stengiamasi išlaikyti platų Credit Agricoie klientų aptarnavimo tinklą. Regioninių bankų veikią koordinuoja Nacionalinė Credit Agricole federacija, kuri atstovauja kooperatiniams bankams Prancūzijos parlamente, palaiko santykius su darbuotojų sąjungomis, kitomis kooperatinėmis ir savitarpio institucijomis, ji taip pat teikia paslaugas regioniniams bankams, įskaitant apmokymus ir personalo valdymo klausimus. Centrinis kooperatinis Credit Agricoie bankas (Caisse Nacionale de Credit Agricole) užtikrina finansinį tinklo stabilumą ir atlieka regioninių bankų priežiūrą. Jis investuoja perteklines lėšas į regioninius bankus ir valdo Credit Agricole iždo operacijas, taip pat priima taupymo indėlius, skolina pinigus vidutiniam ir ilgam terminui patenkinti lėšų trūkumą. Caisse Nationale de Credit Agricole kuria produktus regioniniams bankams ir yra atsakinga už tarptautinius skyrius ir tarptautinę veiklą, augimą. 1988 m. Caisse Nationale de Credit Agricole buvo reorganizuota į privačią bendrovę, kurios akcininkais yra regioniniai bankai (valdantys 90 proc, Credit Agricole kapitalo), direktoriai, darbuotojai ir savitarpio draudimo kompanija, aptarnaujanti ūkį. Caisse Nacionale de Credit Agricole yra įkūrusi antrines įmones įvairiose veiklos sferose. Šios įmonės padeda pasiekti masto ekonomiją ir pasiūlyti klientams platų spektrą paslaugų ir produktų, jos suteikia paramą regioniniams bankams tada, kada svarbu išgauti masto ekonomiją. Siūlydami unifikuotus produktus ir paslaugas, jie prisideda prie Credit Agricole pardavimų, stipraus įvaizdžio ir vieningos komercinės koncepcijos (Credit Agricole, 2001). Dviejų lygių kredito unijų sistema sutinkama Nyderlanduose (Rabobank group, 2001). Nyderlandų kooperatinis Rabobanko tinklas 2001 m. turėjo 9 mln, klientų, 825 000 narių, jungė 375 vietinius kooperatinius bankus, kurie valdė kooperatinį centrinį Rabobanko banką. Visi Nyderlandų kredito kooperatyvai gali būti Rabobank Nyderlandai (centrinės kooperatinės institucijos) nariais. Rabobank Nyderlandai yra atsakingas už kooperatinių bankų atitikimą Nyderlandų centrinio banko kapitalo pakankamumo ir likvidumo reikalavimams. Rabobank Nyderlandai buvo įkurta 1898 m„ kai keletas kooperatinių bankų nusprendė įkurti savo centrinį kooperatinį banką. Vietiniai kooperatiniai bankai yra Rabobank Nyderlandai nariai. Rabobank Nyderlandai yra antro lygio kooperatinė institucija, turinti penkis valdančiuosius organus-visuotinį narių susirinkimą, centrinį atstovų susirinkimą, stebėtojų tarybą, valdybą ir vykdančiąja tarybą. Kooperatiniai bankai buvo kuriami vadovaujantis Raiffeiseno principais. Trys principai yra svarbūs, kalbant apie Rabobank Nyderlandai kapitalo struktūrą: nariai nedaro įnašų į Rabobank Nyderlandai kapitalą, visas pelnas yra paskirstomas į rezervus, jokia kapitalo dalis nėra išmokama nariams, visas šiandieninis centrinės kooperatinės institucijos kapitalas yra sukauptas iš anksčiau uždirbto pelno. Nei vienas kooperatinis bankas nėra įmokėjęs į Rabobank Nyderlandai pajinį kapitalą, todėl šis kapitalas neturi savininkų. Nors kooperatiniai bankai ir nėra Rabobank Nyderlandai savininkai, nuo pat jo įkūrimo pradžios kooperatiniai bankai delegavo dalį savo atliekamų funkcijų Rabobank Nyderlandai. Tuo pačiu jie tapo Šios institucijos nariais ir, skirdami savo atstovus į valdančiuosius organus, kontroliuoja Rabobank Nyderlandai veiklą. Rabobank Nyderlandai atlieka daugelį svarbių kooperatiniams bankams funkcijų: užsiima reklama ir leidyba, produktų informacinių technologijų vystymu.Rabobank Nyderlandai taip pat investuoja į svarbias kooperatiniams bankams veiklos sritis, tokias kaip tarptautinė bankininkystė, specializuotas finansines paslaugas teikiančių įmonių įsigijimas, informacinių technologijų vystymas. Tarpusavio garantijų sistema užtikrina, kad visi sistemos dalyviai prisiima mokėjimų įsipareigojimus už kitus sistemos dalyvius. Sukauptos sistemos dalyvių lėšos naudojamos kaip garantija kiekvieno sistemos dalyvio nariams. Tokiu būdu, visa Rabobanko grupė gali būti laikoma vienu vienetu. Dėl šios priežasties, sistema gali gauti tarptautinį reitingą. Rabobank grupė turi trijų didžiausių pasaulio reitingo agentūrų suteiktus reitingus (Rabobank group, 2001). Kooperatiniai bankai negali savarankiškai veikti profesionaliose finansų rinkose. Ši teisė suteikta tik Rabobank Nyderlandai, per kurį kooperatiniai bankai veikia finansų rinkose. Centrinis iždo departamentas įgalina kooperatinius bankus gauti individualias ir subordinuotas paskolas, galimybę pervesti terminuotus indėlius ir atlikti išankstinius palūkanų normų apkeitimo sandorius (SWAP), Rabobank grupė siekia laikytis aukštesnio kapitalo pakankamumo rodiklio, nei minimalus nustatytas Tarptautinio atsiskaitymų banko (BIS). Priežiūros institucijos nustatytas kapitalo pakankamumo normatyvas sudaro 8 proc. nuo aktyvų, įvertintų pagal riziką. Rabobank grupė siekia užtikrinti 12 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Kai atskiro kooperatinio banko kapitalo pakankamumo rodiklis pasidaro mažesnis kaip 8 proc., Rabobank Nyderlandai gali duoti nurodymus pagerinti šį rodiklį arba suteikti subordinuotą paskolą kooperatiniam bankui [Bottema, 2002]. Siekiant užtikrinti visos sistemos likvidumą, vietiniai kooperatiniai bankai privalo laikyti 15 proc. nuo savo sukauptų įsipareigojimų savo einamojoje sąskaitoje Rabobank Nyderlandai. Tai yra daugiau, nei oficialiai nustatyta Nyderlandų centrinio banko (13,5 proc.). Rabobank Nyderlandai šias lėšas investuoja į likvidų turtą, vyriausybės vertybinius popierius ir dalį laiko grynais. Palūkanos, gaunamos už šių lėšų investavimą yra mokamos kooperatiniams bankams. Rabobank Nyderlandai taip pat pataria kooperatiniams bankams dėl palūkanų normų rizikos valdymo, teikia rekomendacijas dėl einamųjų sąskaitų, terminuotų indėlių, paskolų ir kitų produktu palūkanų normų. Rabobank Nyderlandai stebi kiekvieno kooperatinio banko palūkanų normų riziką pagal terminus, naudodamas vidinę kontrolės sistemą, jei palūkanų normos rizika išauga, kooperatinis bankas yra įspėjamas keisti palūkanų nustatymo politiką, arba reguliuoti palūkanų normos riziką naudojant palūkanų apkeitimo sandorius fSVVAP) arba imant paskolas iš Rabobank Nyderlandai. Rabobank Nyderlandai taip pat kontroliuoja kooperatinių bankų kredito riziką. Kooperatiniai bankai, suteikdami paskolą individualiam asmeniui turi gauti patvirtinimą iš Rabobank Nyderlandai. Kiekvienas kooperatinis bankas savo sprendimu gali suteikti paskolą iki tam tikro dydžio. Kooperatiniai bankai yra padalinti į penkias grupes pagal rizikos valdymo kokybe. Pagal šias grupes yra nustatomas maksimalus leidžiamas kooperatiniam bankui be Rabobank Nyderlandai konsultacijos išduoti paskolos dydis. Kiekvienais metais Rabobank Nyderlandai peržiūri kooperatinių bankų rizikos valdymo kokybę ir peržiūri kiekvieno kooperatinio banko paskyrimą į tam tiką grupę. Rabobank grupėje egzistuoja finansinių nuostolių padengimo sistema. Kiekvienas kooperatinis bankas, jei jis patyrė nuostolių laikydamasis Rabobank Nyderlandai nustatytų rizikos valdymo rekomendacijų, pats padengia 15 proc. nuostolių sumos. Kita patirtų nuostolių dalis yra išdalinama visiems sistemas dalyviams, jei kooperatinis bankas patyrė nuostolių nesilaikydamas rizikos valdymo rekomendacijų, visus patirtus nuostolius jis dengia savo lėšomis. Rabobank grupėje taip pat veikia vidinė draudimo kompanija, kuri apdraudžia kooperatinius bankus nuo visų rūšių veiklos rizikos (Bottema, 2002). Centrinės kooperatinės institucijos vaidmuo Vokietijos kooperatinių bankų sistemoje Vokietijoje 2002 m, pabaigoje veikė 1571 vietiniai ir regioniniai kooperatiniai bankai (Volksbanken ir Raffeisenbanken), bei du centriniai kooperatiniai bankai-DZBankir WGZ-Bank. Bendrai kooperatiniai bankai turėjo 30 milijonų klientų ir 15,2 milijonų narių. Kooperatinė bankų grupė valdė 22 proc. rinkos pagal narių indėlius (31 proc. priklauso taupomiesiems bankams, 15 proc. - bankams). Didžiausias Vokietijos centrinis kooperatinis bankas (DZ bank) vienijo 1236 iš visų veikiančių vietinių ir regioninių kooperatinių bankų. Vokietijos centrinis kooperatinis bankas (DZ bank), kuris buvo įkurtas 2001 m, susijungus dviems Vokietijos kooperatiniams bankams-DC BANK AG (įkurtas 1895 m.) ir CZ-Bank AG (įkurtas 1883 m.), yra komercinis bankas ir vienas iš lyderiaujančių bankų teikiant finansines paslaugas. Bendri visos kooperatinių bankų sistemos aktyvai siekia 750 mlrd. eurų, o bendras kapitalas -12,9 mlrd. eurų, iš kurių 6,2 mlrd. eurų yra pagrindinis kapitalas pagal tarptautinio atsiskaitymų banko (BIS) reikalavimus (Creatingaforce..., 2003) Didžioji dalis pajinio kapitalo 2002 m. lapkričio mėn. priklausė kooperatiniams bankams (81,2 proc.), 6,7 proc. - kitam centriniam kooperatiniam bankui (WGZ-Bank), kita dalis priklausė kitiems kooperatiniams bankams (2,2 proc.) ir kitoms kooperatinėms institucijoms (3,3 proc.) bei kitiems investuotojams. DZ bank priklauso 12 nekilnojamojo turto finansavimo, draudimo, saugojimo, turto valdymo ir kitokia veikla užsiimančių įmonių. DZ bank priklausančios kompanijos užima 4-ą vietą tarp hipotekos bankų, 3-a. vietą tarp draudimo kompanijų, 2-ą-faktoringo, 5-ą lizingo ir 3-ą investicinių fondų versle (Deutsche Genossenschaftsbank, 2002). DZ bank teikia paslaugas kooperatiniams bankams (Volksbanken ir Raiffeisenbanken), palaiko glaudžius ryšius su kitomis kooperatinėmis institucijomis (dalis DZ Bank pajinio kapitalo priklauso kitoms kooperatinėms institucijoms); centralizuotai kuria ir teikia paslaugas (DZ Bank dirba įvairiose rinkose, o galutiniai sprendimai priimami vietoje - kooperatiniuose bankuose); teikia metines ataskaitas apie visą kooperatinę sistemą; veikia kaip ombudsmenas-teisėjas, kuris sprendžia konfliktus tarp kooperatinių bankų ir jų narių, taip pat tarp kooperatinių bankų darbuotojų. Teikdamas paramą ir paslaugas kooperatiniams bankams, DZ bankas nustato standartus kooperatinių bankų veiklai, dirba kaip pinigų rinkos ir kapitalo rinkos partneris, kaip tarptautinio verslo specialistas, teikia konsultacijas verslo klausiniais. Stengdamasis išlaikyti ir praplėsti viso kooperatinio finansų sektoriaus konkurenciškumą, siūlo naujoviškus produktus ir paslaugas kooperatiniams bankams, taip pat paslaugų ir produktų paketą smulkaus ir vidutinio verslo klientams. Padėdamas kooperatiniams bankams aptarnauti verslo struktūras, DZ Bank palaiko ryšius su 62 proc. visų kompanijų ir turi didelį potencialą glaudiems verslo ryšiams, padeda kooperatiniams bankams atlikti verslo klientų analizę ir pasiūlyti visą paketą finansinių paslaugų, tame tarpe lizingą, faktoringą, ir kt. Kooperatinių bankų sistema pasižymi didele aptarnaujama smulkaus ir vidutinio sektoriaus dalimi - 62 proc., visų smulkaus ir vidutinio verslo įmonių dirba su kooperatiniais bankais. Vokietijos kooperatinių bankų sistemoje veikia garantijų sistema (4 pav.) Ši garantijų sistema taikoma visiems kooperatinės bankų grupės bankams. Nuo šios sistemos įvedimo 1932 m. nei vienas kooperatinis bankas nėra bankrutavęs, taip pat nei vienas kooperatinių bankų klientas ar skolintojas yra patyręs nuostolių. Sistema apsaugo tuos kooperatinius bankus, kuriuos prižiūri Vokietijos finansinių įstaigų priežiūros institucija (BAFin). Kaip instrumentai šioje sistemoje naudojamas garantijų fondas ir garantijų susivienijimas. Bendrai sistemą administruoja Vokietijos kooperatinių bankų asociacija fBVR). Tiek abu Vokietijos centriniai kooperatiniai bankai (DZ Bank ir WGZ bank), tiek visi kooperatiniai bankai (Volksbanken ir aiffeisenbanken), tiek Miuncheno hipotekos bankas yra šios sistemos dalyviai ir įsipareigoja savo piniginiais įnašais arba savo garantijomis ir laidavimais atsakyti už kitų sistemos dalyvių finansinį saugumą (Creating aforce..., 2003). DZ bank taip pat turi platų tarptautinį skyrių, atstovybių ir kompanijų, kuriose yra investavęs dalį lėšų, tinklą. Investicinėje bankininkystėje DZ bank turi gerus pagrindus didelio masto kapitalo rinkos operacijoms, pataria kooperatinių bankų klientams pasirenkant produktus, taip pat naudojasi plačiu tarptautiniu tinklu. DZ bank taip pat leidžia užtikrintas obligacijas (secured bonds), kurios užtikrintos pirmos klasės užstatu (paskolomis privačiam sektoriui, taip pat paskolomis, pilnai užtikrintomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą). Šios obligacijos Europos Centrinio banko pripažintos saugiomis kaip 1 grupės vertybiniai popieriai. Vokietijos centrinis kooperatinis bankas (DZ Bank] yra tarptautinių kooperatinių organizacijų, tokių kaip Unico bankinė grupė, Europos kooperatinių bankų asociacija, Bank Populaires tarptautinė konfederacija, narys. DZ bank taip pat turi užmezgęs tarptautinius kooperatinius ryšius per dvišales ir daugiašales sutartis ir dalyvauja mokėjimų sistemose (T1PANET), obligacijų rinkose (UNICO Target Issues] ir korporaciniame versle. Vokietijos centriniam bankui (DZ bank) suteikti Standard and Poor's, Moody's, ir Fitch reitingai (Deutsche Genossenschaftsbank, 2002). Lenkijos kredito unijų sistema ir centrinės kredito unijos vaidmuo spartų kredito unijų augimą Lenkijoje nuo pat jų veiklos pradžios didžia dalimi įtakojo palanki įstatyminė aplinka. Jau pačioje kredito unijų veiklos pradžioje 1992 m. buvo priimtas atskiras Lenkijos kredito unijų įstatymas. Šiuo įstatymu buvo apibrėžta kredito unijų sektoriaus struktūra, numatytos Centrinės kredito unijos kūrimo galimybės, Indėlių draudimo ir Stabilizacijos fondo formavimas. 2002 m. pabaigoje Lenkijoje veikė daugiau 136 kredito unijos, kurios narius aptarnavo 740 skyrių visoje Lenkijoje, valdė daugiau kaip 1,7 mlrd. litų aktyvus ir vienijo 585 tūkst., narių. Prieš penketą metų Lenkijoje veikė 215 kredito unijų, bet dalis jų buvo prijungta prie stipresnių kredito unijų, siekiant padidinti veiklos efektyvumą (Lenkijos kredito unijų...,2001). Lenkijoje 1992 m. priimtas įstatymas įgalina Lenkijos nacionalinę taupymo kooperatyvų ir kredito unijų asociaciją (NACSCU) teikti centrinės kredito unijos paslaugas kredito unijoms, priimant indėlius iš narių kredito unijų ir teikti paskolas toms kredito unijoms, kurios susiduria su didele paskolų paklausa. Tais pačiais metais buvo sukurtas Stabilizacijos fondas ir Draudimo kompanija. Visa kredito unijų sistema buvo kuriama "iš viršaus žemyn", neskubant steigti žemiausiame lygyje esančių kredito unijų. Toks kredito unijų sektoriaus struktūros kūrimo principas sudarė geras prielaidas tolimesnei kredito unijų plėtrai (Nowak, 2001). Lenkijoje NACSCU yra pi Inai finansiškai nepriklausoma institucija. Jos pajamos generuojamos iš Centrinės kredito unijos veiklos, Stabilizacijos fondo, mokymo seminarų, kompiuterinės įrangos priežiūros, priežiūros- audito paslaugų, draudimo produktų. Centrinė kredito unija buvo įkurta tam, kad teiktų likvidumo apsaugą kredito unijoms, tuo metu, kai dėl atsitiktinių didelių išėmimų kredito unijos susiduria su likvidumo problemomis.Lenkijos centrinė kredito unija taip pat atlieka kredito unijų sistemos stabilumo užtikrinimo funkciją. Finansinių operacijų skyrius priima indėlius, teikia paskolas kredito unijoms, vykdo pavedimus tarp kredito unijų, koordinuoja atsiskaitymus Visa kortelėmis. Organizacinis skyrius reprezentuoja Lenkijos kredito unijų judėjimą, tvarko narystės klausimus centrinėje kredito unijoje. Priežiūros skyrius leidžia kredito unijų vidaus dokumentus, vykdo inspekcijas, teikia rekomendacijas dėl specialių priemonių taikymo kredito unijoms, nevykdančioms centrinės kredito unijos reikalavimų bei toms, kurių rodikliai nuolatos blogėja. Lenkijos kredito unijų sistema turi kooperatinę savitarpio draudimo bendrovę. Ši bendrovė teikia draudimo paslaugas kredito unijoms ir kredito unijų nariams.Kredito unijų narių indėliai taip pat draudžiami šioje draudimo bendrovėje. Stabilizacijos fondas buvo įkurtas padėti kredito unijoms, kurios susidūrė su finansiniais sunkumais nepastoviomis finansinės rinkos ekonominėmis sąlygomis. Tuo siekiama sustiprinti kredito unijų finansines pozicijas ir apsaugoti narių indėlius. (Lenkijos kredito unijų..., 2001). Lenkijos kredito unijų sektoriaus struktūra įtakojo tai, kad šiuo metu Lenkijos kredito unijų sistema yra geriausiai išvystyta iš visų Centro ir Rytų Europos šalių, kandidačių į Europos Sąjungą. Lietuvos kredito unijų sistema dar yra vystymosi stadijoje, todėl ją būtina analizuoti kitų pažengusių kooperatinių sistemų kontekste. 2.4.Centrinės kredito unijos vaidmuo Lietuvos kredito unijų sistemoje Lietuvoje veikiančių kredito unijų veiklą reglamentuoja Kredito unijų įstatymas, pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 1995 m. vasario 21 d. 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 53 kredito unijos, vienijusios beveik 21 tūkst., narių. 2002 m. buvo įsteigia trylika naujų kredito unijų – daugiausiai nuo kredito unijų steigimosi pradžios. Kredito unijos 2002 m. pabaigoje užėmė 0,41 proc. rinkos dalies pagal turtą (Lietuvos bankas, 2003/1 ketv.). 2002 m. lapkričio mėn. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo išduota licencija Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) veiklai. Būtinybė įsikurti Lietuvos centrinei kredito unijai - antro lygio kredito unijų institucijai atsirado sparčiai vystantis visam kredito unijų judėjimui. Spartus kredito unijų augimas didina rizikas, su kuriomis savo veikloje susiduria kredito unijos. Kaip ankstesnėje tyrimo dalyje atskleidė Europos kredito unijų (kooperatinių bankų) sistemų analizė, bręstant kredito unijų sistemoms, atsiranda būtinybė kurti antrines kredito unijų struktūras, tokias kaip Centrinė kredito unija, kuri įtakotų kredito unijų veikią reglamentuojančios įstatyminės bazės kūrimą, leistų kredito unijoms nariams pasiūlyti naujas finansines paslaugas, tokias kaip elektroninė bankininkystė, atsiskaitymai ir kt. Galimybė kredito unijoms siūlyti naujas paslaugas atsiranda dėl tos priežasties, kad Centrinė kredito unija užtikrina visos sistemos centralizaciją, tuo būdu pasiekiama masto ekonomija. Paslaugos, kurių įdiegimas finansiškai nepakeliamas vienai kredito unijai, tampa realybe, atsiradus centrinei finansinei institucijai. Lietuvos centrinė kredito unija atlieka žemiau išvardintas, įstatymu jai priskirtas funkcijas. (Lietuvos Respublikos centrinės..., 2006). Užtikrina kredito unijų likvidumą. Sutrikęs kredito unijos likvidumas - tai būklė, kai kredito unijos likvidumas pasidaro mažesnis už nustatytą likvidumo normatyvą ir kai kredito unijos turto ir įsipareigojimų sudėtis pagal terminus artimiausiems mėnesiams iš dalies yra nesubalansuota ir gali sutrikdyti įvykdyti įsipareigojimus. Kredito unijos, Lietuvos centrinės kredito unijos narės, specialiai Lietuvos centrinėje kredito unijoje atidarytoje sąskaitoje laiko lėšas, kurios sudaro ne mažiau kaip 1,2 proc. nuo kredito unijos įsipareigojimų. Lėšų, laikomų Centrinėje kredito unijoje, dydį nustato visuotinis Centrinės kredito unijos narių susirinkimas. Lietuvos centrinės kredito unijos valdyba valdo likvidumo palaikymo rezervą ir teikia iš šio rezervo paskolas kredito unijų sutrikusiam likvidumui atkurti. Šios paskolos teikiamos ne ilgesniam kaip pusės metų laikotarpiui. Paskolos kredito unijos likvidumui palaikyti gali būti teikiamos, kai kredito unijos likvidumas tampa mažesnis už nustatytą likvidumo normatyvą ir kai kredito unijos turto ir įsipareigojimų sudėtis pagal terminus artimiausiems mėnesiams rodo tam tikrą nesubalansuotumą, galintį sutrikdyti įvykdyti įsipareigojimus. Užtikrina kredito unijų stabilumą. Tam tikslui Lietuvos centrinėje kredito unijoje kaupiamas Stabilizacijos fondas, skirtas kredito unijų veiklos likvidumo fondas (teikiamos paskolos kredito unijų sutrikusiam likvidumui atkurti) Kredito unijų tarpusavio atsiskaitymų vykdymas Kredito unijų tarpusavio perskolinimas Stabilizacijos fondas (naudojant. Stabilizacijos fondo lėšas atkuriamas suktrikes kredito unijų mokumas], Lietuvos banko atsiskaitymų centras Kiti komerciniai bankai Sutrikęs kredito unijos mokumas - būklė, kai kredito unija nevykdo kapitalo pakankamumo normatyvo, taip pat būklė, kai yra požymių, kad kredito unijos turtas (grynąja verte) gali tapti mažesnis užjos balansinius ir nebalansinius įsipareigojimus. Stabilizacijos fondą valdo Stabilizacijos fondo komisija. Kredito unijos į Stabilizacijos fondą moka 0,2 proc. nuo aktyvų per metus. Visi kredito unijų įnašai į Stabilizacijos fondą yra laikomi kredito unijos išlaidomis. Naudojant Stabilizacijos fondo lėšas bus dengiami kredito unijų nuostoliai pagal specialų kredito unijos veiklos planą sutrikusiam mokumui atstatyti. Vykdo kredito unijų tarpusavio atsiskaitymus. Lietuvos Centrinė kredito unija dalyvauja Lietuvos banko atsiskaitymų centre. Iki įsisteigiant Lietuvos centrinei kredito unijai, kredito unijos vykdydavo pavedimus per kitus Lietuvoje veikiančius komercinius bankus, įsisteigus Lietuvos centrinei kredito unijai, kiekvienai kredito unijai suteiktas bankinis kodas ir kredito unijų nariai pavedimus gali vykdyti tiesiogiai į savo sąskaitas kredito unijose. Tai gerokai palengvino kredito unijų narių atsiskaitymus, ypač įvairių išmokų gavimą į sąskaitas kredito unijose. Atlieka Lietuvoje veikiančių kredito unijų, Centrinės kredito unijos narių, priežiūrą. Siekiant išlaikyti visos kredito unijų sistemos stabilumą ir likvidumą yra būtina vykdyti pastovų finansinių rodiklių monitoringą. Iki įsikuriant Lietuvos centrinei kredito unijai, kredito unijų priežiūrą vykdė Lietuvos bankas, kuris nuolat atlikdavo kredito unijų monitoringą ir inspekcijas. Lietuvos centrinė kredito unija kredito unijų, monitoringą vykdo pagal specialiai Lietuvai sukurtą monitoringo rodiklių sistemą, kuri paremta tarptautiniais PEARLS ir CAMEL kredito unijų priežiūros modeliais. Organizuoja kredito unijų tarpusavio skolinimąsi. Lietuvos centrinė kredito unija priima perteklines kredito unijų lėšas kaip terminuotus indėlius ir suteikia paskolas savo narėms, kredito unijoms. Tokiu būdu reguliuojamas laisvų lėšų perskirstymas kredito unijų sistemoje, sukaupiant ir perskirstant perteklines lėšas tarp skirtingų kredito unijų (Lietuvos centrinės..., 2003). Organizuoja centrinę kredito unijų marketingo veiklą, teikia teisines konsultacijas, vykdo kredito unijų apmokymus, atlieka kredito unijų buhalterines apskaitos sistemos priežiūrą ir palaikymą. Be aukščiau išvardintų pagrindinių funkcijų, Lietuvos centrinė kredito unija taip pat leidžia rekomendacijas dėl kredito unijų veiklos rizikos valdymo. Leidžiamose rekomendacijose pateikiama metodika dėl kredito unijų palūkanų už indėlius ir paskolas nustatymo, paskolų portfelio rizikos išskaidymo pagal skirtingus paskolų t,pus, dėl brangau turto, patalpų įsigijimo, dėl kredito unijų darbuotojų kvalifikacijos, dėl kredito unijų saugumo, demos narių laidavimo ir garantavimo, dėl pelno paskirstymo, darbuotojų skaičiaus, verslo planų kūrimo. Strateginės Lietuvos centrinės kredito unijas veiklos vystymo kryptys. Toliau vystant Lietuvos centrines kredito unijos veiklą, o kartu ir visą Lietuvos kredito unijų sistemą, būtina išskirti keletą strateginių krypčių kurios, brėžtų, kaip turėtų vystytis visa Lietuvos kredito, unijų sistema ir kokį vaidmenį joje turėtų atlikti Centrinė kredito unija. Kredito unijų paslaugų plėtra. Lietuvos centrinės kredito unijos, kaip centrinės kooperatines institucijos įkūrimas sudaro galimybes kredito unijų judėjime įdiegti ir plėtoti naujas finansines paslaugas, tokias kaip mokėjimo kortelės, mokėjimų, pajamų, konsultacinės paslaugos, kredito unijų narių komunalinių mokesčių aptarnavimas, būsto ir ilgalaikis kreditavimas. Įsteigiant Lietuvos Centrine kredito uniją atsiveria naujos perspektyvos steigiant, antrines įmones, kurios vykdytų draudimo, investicinę brokeravimo nekilnojamojo turto aptarnavimo veiklą. Kredito unijų paslaugų plėtra yra vienas svarbiausių veiksnių stiprinant kredito unijų konkurentinę poziciją mažmeninės bankininkystės rinkoje. Kredito unijų likvidumo ir mokumo problemų sprendimą, - kredito unijų likvidumo ir mokumo problemos yra vienos svarbiausių kredito unijų gyvybingumą. Sprendžiant likvidumo problemas būtų užtikrintas kredito unijų atsiskaitymo su kreditoriais- kredito unijos nariais, kitomis organizacijomis. Sprendžiant kredito unijų mokumo problemas, būtų atitolinama bankroto grėsme; konkrečiai kredito unijai, sudarant galimybes kyla stabilizacijos plano priemones. Šiuo tikslu Centrinėje kredito unijoje bus pradėti formuoti hkvidumrezervas ir Stabilizacijos fondas, kūnų lėšos bus naudojamos kredito unijų mokumo ir likvidumo problemoms spręsti. Minimalaus kapitalo reikalavimo valdymas - svarbus Lietuvos kredito unijų išlikimo veiksnys Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos pinigų sistema. Lietuvos Centrinės kredito unijos įsikūrimas įgalins išspęsti kredito įstaigoms taikomo minimalaus kapitalo pakankamumo problemą. Tik esant Centrine, kooperatine, institucijai, kuri užtikrins kiekvienos sistemos nares stabilumą ir mokumą, individualums kredito unijoms bus padaryta minimalaus reikalaujamo kapitalo išimtis - sis reikalavimas bus taikomas išskirtinai Lietuvos Centrinei Kredito unijai. Naujų technologijų įdiegimas-sparčiai plečiantis elektroninei bankininkystei, skaitmeninėms klientų aptarnavimo sistemoms, ne pasinaudodamos šia galimybe, kredito unijos praranda galimybes konkuruoti su kitais bankais, ypač įvertinant bendrą bankų sektoriaus technologinio išsivystymo viziją. Lietuvos Centrinės kredito unijos įkūrimas sustiprins kredito unijų finansines ir technines galimybes veikloje panaudoti naujausias modernias technologijas. Kredito unijų rizikos valdymo stiprinimas. Sparti kredito unijų plėtra kelia padidintą grėsme kredito unijų veiklos stabilumui. Lietuvos centrinės kredito unija kredito unijose nuolat stebėti ir analizuoti veiklos rizikos rodikliai, skirti didelį dėmesį veikios rizikos valdymo sistemų tobulinimui. Taip pat Lietuvos centrinė kredito unija atliks kredito unijų priežiūrą, kas įgalins kredito unijas nuolat gauti grįžtamąjį ryšį apie jų veiklos riziką. Ilgalaikių finansinių išteklių pritraukimas, įsikūrus Centrinei kredito unijai, kredito unijos turi išnaudoti kredito unijų išorinių finansavimo išteklių pritraukimo galimybe. Tai įgalintų kredito unijas teikti paskolas žemesnėmis palūkanomis, patenkinti paskolų poreikį. Neturėtų būti atmetama galimybė per Lietuvos Centrinę kredito uniją pritraukti Lietuvos komercinių bankų kredito linijas ir šias lėšas paskirstyti per kredito unijas, tenkinant kredito unijų narių paskolų paklausą. Tai gerai atspindėtų ir dabartines tendencijas mažmeninės bankininkystės rinkoje, kuomet bankai kuria planus perduoti smulkių paskolų administravimą specializuotom įmonėm. Bendro viso kredito unijų judėjimo įvaizdžio formavimas. Bendras kredito unijų sistemos vardas užtikrina kiekvienos kredito unijos įvaizdį. Tokiu būdu kredito unijos, būdamos atskirais vienetais sektoriuje, gal i būti pajėgios konkuruoti su bankais vietiniame ir regioniniame lygyje. Lietuvos centrinės kredito unijos įkūrimas suteikia naujas galimybes stiprinti ir kurti kredito unijų įvaizdį per masines informavimo priemones (dienraščius, televizijos kanalus, radijo stotis), internetą, dalyvavimą labdaros, rėmimo projektuose. Apibendrintai galima teigti, kad kooperatinių bankų struktūra Europoje yra vieno, dviejų arba trijų lygių, Kaip skirtingi lygiai, yra išskiriami vietinis, regioninis ir valstybinis lygiai. Skirtingų lygių struktūros turi skirtingas funkcijas ir galias, aukščiausio lygio institucija veikia kaip centrinis bankas. Kooperatiniai centrai perima tas funkcijas, kurių dėl didelių kastų negali vykdyti kooperatyvai, arba kurių atskiri kooperatyvai neturi juridinės, galios vykdyti (tokios funkcijos kaip tarptautiniai pavedimai]. Tokiu būdu pasiekiama masto ekonomija, užtikrinamas platus paslaugų spektras kredito unijų nariams, paskirstomi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Kooperatinės struktūros atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant visos sistemos stabilumą, patikimumą, sprendžiant bendras kredito kooperatyvų problemas. Centrinės struktūros rodo kooperatinių sistemų išsivystymo lygį - nei viena sistema negali išsivystyti nesant centrinės kooperatinės kredito institucijos. Išskirtinis Vokietijoje, Nyderlanduose veikiančių kooperatinių bankų sistemų bruožas – veikianti tarpusavio garantijų sistema.)! pagrįsta tuo, kad vieno kredito kooperatyvo nuostoliai yra dengiami visų sistemos dalyviu. Lietuvoje ir Lenkijoje centrinės kredito unijos užtikrina kredito unijų veiklos stabilumą formuodamos kredito unijų Stabilizacijos fondą, iš kurio dengiami kredito unijos nuostoliai. Dėl egzistuojančios tarpusavi o garantijų sistemos Vokietijos ir Nyderlandų kooperatinių bankų sistemos finansų rinkoje laikomos vienu vienetu, joms suteikti tarptautiniai reitingai. Šalyse, kuriose kredito kooperatyvai veikia jau senai, centrinės kooperatinės institucijos atlieka didmeninės bankininkystės funkcijas kredito kooperatyvams - aptarnauja stambias įmones, teikia konsultacijas, steigia antrines įmones, tokias kaip lizingo, faktoringo įmonės, hipotekiniai bankai, vykdo tarptautinę veiklą, padeda kredito kooperatyvams ir jų nariams investuoti pinigus į tarptautines kapitalo ir pinigų rinkas. Tuo tarpu kredito kooperatyvai užsiima mažmenine bankininkyste-aptarnauja individualius klientus, smulkias ir vidutines įmones, dėl didesnio masto operacijų kreipdamiesi į centrines kooperatines institucijas. Lietuvoje veikianti Centrinė kredito unija yra labai jauna institucija, ji atlieka kredito unijų likvidumo palaikymo, stabilumo užtikrinimo funkcijas, organizuoja kredito unijų pavedimus, vykdo kredito unijų priežiūrą, organizuoja kredito unijų tarpusavio skolinimąsi, vykdo kitas kredito unijoms svarbias funkcijas. Vystantis Lietuvos centrinei kredito unijai, atsiranda galimybės plėsti kredito unijų teikiamų paslaugų spektrą, įdiegiant paslaugas susijusias su moderniomis technologijomis ir aukštais įdiegimo ir aptarnavimo kaštais, tokias kaip internetinė bankininkystė, mokėjimo kortelės, vystyti kredito unijų priežiūrą ir rizikos valdymą naudojant informacines technologijas, užtikrinti minimalaus kapitalo reikalavimo išpildymą Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, Vėliau, sekant Europos Sąjungos šalių kooperatinių sistemų pavyzdžiu, galima prognozuoti, kad Lietuvos centrinė kredito unija atliks didesnę dalį didmeninei bankininkystei priskiriamų operacijų, aptarnaus verslo klientus, valdys antrines draudimo, brokeriavimo, lizingo ir kita veikla užsiimančias įmones, kurios sustiprins kredito unijų sistemą ir didins viso sektoriaus konkurencingumą. 3.Akademines kredito unijos praktine analizė 3.1. Akademinės kredito unijos plėtros makro veiksniai Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje vykstantys globalizacijos, koncentracijos procesai kelia grėsmę kredito unijų (kredito kooperatyvų) išlikimui: 1. Kredito unijų paslaugos gali tapti nekonkurentabilios konkurentu produktams dėl didėjančios rinkos aiškumo ir galimybių, dėl bankų orientacijos į mažmeninę bankininkystę. 2. Rinkos nišos, kuriose dabar veikia kredito unijos gali išnykti ar tapti mažiau patraukliomis (kaip, pavyzdžiui, produktų pardavimas kaimiškose vietovėse per internetą, internetinė bankininkystė). 3. Kredito unijos gali pradėti smarkiai plėstis, orientuotis į didelį narių skaičių, pradėti neribotai plėsti savo paslaugų ratą. 4. Vykstant globalizacijos procesams gali atsirasti produktai - pakaitalai, kaip pensijų, investicijų fondai, kaupiamasis draudimas ir kt. kurie gali pakeisti pakeist kredito unijų teikiamas paslaugas. 4. Dėl vartotojų poreikių kaitos, reikalingi nauji įrankiai vartotojų poreikiu patenkinimui ir naujų paslaugų paskirstymui. 5. Kredito unijos gali neatitikti reikalaujamo aukšto technologijų lygis, tuo pačiu neužtikrinti tam tikru produktu, paslaugų teikimo kredito unijų nariams. 8 lentelė.Kredito unijų narių ir gyventojų skaičiaus santykis Lietuvos apskrityse, 2007. Apskritis Kredito unijų narių skaičius, proc. nuo visų gyventojų Apskritis Kredito unijų narių skaičius, proc. nuo visų gyventojų Apskritis Kredito unijų narių skaičius, proc. nuo visų gyventojų Alytaus apskritis 0.13 Kauno apskritis 0.30 Klaipėdos apskritis 0.28 Marijampolės apskritis 0.54 Panevėžio apskritis 0.56 Šiaulių apskritis 0.42 Tauragės apskritis 0.59 Telšių apskritis 0.52 Utenos apskritis 0.07 Vilniaus apskritis 0.09 Viso: 0.30 Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2u03-03-U5. Kokios reikalingos prielaidos Lietuvos kredito unijų išlikimui Lietuvos ir Europos mažmeninės bankininkystės sektoriaus pokyčių kontekste, remiantis Europos šalių kooperatinės bankininkystės patirtimi? Palanki situacija mažmeninės bankininkystės rinkoje (bankų skyrių uždarymas) įgalina kredito unijas plėsti savo sistemą, orientuojantis į fizinių.asmenų ir smulkaus ir vidutinio verslo poreikių tenkinimą. Kredito unijų plėtra gali užtikrinti platų paslaugų paskirstymo ir pristatymo tinklą, kas užtikrintų klientų poreikiu supratimą ir tenkinimą operatyviausiu būdu. Lietuvos kredito unijų sistema privalo išlaikyti aukštą decentralizacijos laipsnį -kiekviena kredito unija turi būti nepriklausomu juridiniu vienetu galinčiu savarankiškai priimti sprendimus, nustatyti produktų kainas ir sąlygas. Tai įgalina užtikrinti savalaikį narių poreikių tenkinimą Turi būti formuojamas bendras viso kredito unijų judėjimo įvaizdis - bendras kredito unijų sistemos vardas užtikrina kiekvienos kredito unijos įvaizdį. Tokiu būdu kredito unijos, būdamos bendro tinklo narėmis, gali būti pajėgios konkuruoti su bankais vietiniame ir regioniniame lygyje. Kredito unijos turi išnaudoti savo privalumus -galėjimą savo nariams pasiūlyti palankesnes paslaugu sąlygas nei dideli bankai. Kredito unijoms konkurenciją sudaro didelis bankų paslaugų skaičius ir jų kokybė. Lietuvos kredito unijos privalo didelį dėmesį skirti ne tik paslaugų kainos nustatymui, bet ir jų kokybei. Kredito unijos turi akcentuoti savo konkurencinius pranašumus, ypač paskolų rinkoje, kur kredito unijos turi galimybes dirbti su fiziniais asmenimis, smulkaus ir vidutinio verslo atstovais. Gerai pažindamos vietinę rinką jos gal i užtikrinti gerą paskolų portfelio kokybe. Kredito unijų kooperacija ir bendradarbiavimas kuriant bendras paramos struktūras įgalintų užtikrinti kredito unijų veiklos efektyvumą. Kuriama Lietuvos Centrinė kredito unija užtikrins visos kredito unijų sistemos likvidumą ir stabilumą, paskirstys perteklines lėšas, dalyvaus lėšų pritraukimo programose. Minimalaus kapitalo reikalavimo išpildymas - svarbus Lietuvos kredito unijų išlikimo veiksnys Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos pinigų sistemą. Lietuvos Centrinės kredito unijos įsikūrimas įgalins išspręsti kredito įstaigoms taikomo minimalaus kapitalo reikalavimo problemą. Tik esant Centrinei kooperatinei institucijai, kuri užtikrins kiekvienos sistemos narės stabilumą ir mokumą, individualioms kredito unijoms bus padaryta minimalaus reikalaujamo kapitalo išimtis-šis reikalavimas bus taikomas išskirtinai Lietuvos Centrinei kredito unijai. Tam, kad galėtų laiku užtikrinti nariu poreikiu tenkinimą, kredito unijos turi turėti informacines sistemas, kurios analizuotų konkurencinę poziciją, narių poreikių pokyčius, konkurentų atsiradimą. Turi būti didelis dėmesys skiriamas kredito unijų personalo ir išrinktųjų į valdymo organus kvalifikacijos kėlimui. Kredito unijos turi siekti masto ekonomijos, bet tik jei tai duoda naudą nariams. Tai gali būti pasiekta ne kiekvienai organizacijai dirbant atskirai, o per mažų institucijų tarpusavio susitarimus. Kiekvienos kredito unijos galimybės veikti sėkmingai yra iššūkis, kurį reikia įveikti išnaudojant vietinius resursus, klientų aptarnavimą ir kooperaciją. 3.2. Kredito unijų veiklos Lietuvos Respublikoje analizė Rezultatai Lietuvos Respublikoje veikia 43 kredito unijos. Kredito unijų narių skaičius, aktyvai, indėliai bei paskolos kasmet padvigubėja. Per 2001 metus, palyginti su 2000 metais, narių skaičius išaugo iki 9 tūkstančių (90 %), indėliai išaugo nuo 9,8 milijoną Lt iki 22,4 milijonų Lt (+128 %), aktyvai padidėjo nuo 12 milijonų Lt iki 26,5 milijonų Lt (+116 %), todėl natūralu, kad esant tokiems vystymosi tempams, konkurencija reikalauja žvelgti į ateitį. 2000 m. kredito unijos gavo 43 tūkst. Lt pelno, o 2001 m. - 362 tūkst. Lt. Tik 9 kredito unijos dirbo nuostolingai, kas sudaro 2 %. Iki 2001 metų pabaigos Lietuvos Respublikoje kredito unijoms vadovavo dvi asociacijos. Viena Vilniuje - amerikietiškosios krypties, o kita Kaune - kanadietiskosios krypties. Lietuvos banko valdyba nutarė leisti steigti Lietuvos centrinę kredito uniją (LCKU) – kooperatiniais pagrindais suorganizuotą, juridinių asmenų kredito unijų ir Lietuvos Vyriausybės įsteigtą kredito įstaigą. Lietuvos centrinės kredito unijos pagrindinės veiklos kryptys: • kredito unijų likvidumo palaikymas; • stabilizacijos fondo veikla; • atsiskaitymo centro, kliringo operacijos; • indėlių priėmimas ir paskolų išdavimas; • kredito unijų konsultacijos; • piniginių resursų pritraukimas; • dalyvavimas smulkaus ir vidutinio verslo programose. Kiekvienas steigėjas (kredito unija) privalo LCKU steigimosi metu įsigyti ir apmokėti 1000 Lt vertės pagrindinį pajų. Vyriausybė steigimo metu turi įsigyti analogiško dydžio vertės pagrindinį pajų. Ir 5299 papildomus pajus, kurių kiekvieno vertė po 1000 Lt ir kurie apmokami piniginiais įnašais. Kredito unijos steigiamos pagal žmonių kvalifikacijas: žemdirbiai, mokytojai, gydytojai, studentai ir dėstytojai ir t.t. Jeigu asmuo neatitinka kredito unijoje nustatyto kriterijaus, tačiau gyvena, mokosi arba dirba toje seniūnijoje arba bendruomenėje, kur yra įsikūrusi kredito unija, galima tapti asocijuotu nariu. Asocijuotas narys naudojasi visomis kredito unijos paslaugomis, tačiau negali balsuoti visuotiniame narių susirinkime ir būti išrinktas į kredito unijos valdymu organus. Šiuo metu į kredito unijas gali stotį ir juridiniai asmenys, tai visuomeninės organizacijos, profesinių sąjungų organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, žemes ūkio kooperatyvai. Asocijuotais juridiniais nariais gali tapti fizinių asmenų įregistruotos individualios įmonės, ūkinės bendrijos, ūkio kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės. Fiziniams asmenims stojant į kredito unijas nustatytas pajinis įnašas 100 Lt (buvo 300 Lt), o juridiniams asmenims- 1000 Lt. Indėliai iki 45 tūkst. Lt yra apdraudžiami, nes kredito unijoms galioja Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymas. Remiantis anketinėmis apklausomis kredito unijų nariai norėtų gauti šias paskolas - namo (buto) remontui - iki 15 %, smulkiam verslui vystyti - iki 18 %, įrengimams ir technikai įsigyti - iki 12 %, pašarui ir trąšoms pirkti - iki 24 %, produktyviems gyvuliams įsigyti - 21 % ir sėkloms įsigyti -10 %. Be to, apklausos duomenys rodo, kad kredito unijos galėtų priimti mokestį už komunalines paslaugas, išmokėti pensijas, leisti ir apmokėti mokėjimo korteles, kelionės čekius ir vekselius. Nuo 1996 iki 2002 metų sausio l dienos kredito unijos išdavė 13650 paskolų 44 milijonų Lt sumai. Sėkmingai veiklą vysto Teisių "Germanto lobis", Šilutės kredito unijos, Šiaulių "Žemdirbio gerovė", Vievio "Taupa" ir kitos kredito unijos, Telšių kredito unijos "Germanto lobis" indėlių suma siekia 980 tūkst. Lt, išduota 940 tūkst. Lt paskolų. Turi 420 narių. Iš ALKU Soroso Fondo gavo 270 tūkst. Lt ilgalaikiams kreditams teikti. Norėčiau teikti, kad Lietuvoje, kaip parodė daugelio kraštų pavyzdžiai, kredito unijos gali atnešti daug naudos pavieniams kredito unijų nariams, ir laikui bėgant visam ūkiui. Kad Sis judėjimas pasiektų visišką savo naudos potencialą, reikalingos sąlygos jam augti. Šios sąlygos yra tai: 1. Valdžios įstaigų šios taupymo ir kredito sistemos, kaip kraštui ir jo gyventojams naudingos ir perspektyvios, pripažinimas. 2. Tinkama ir palanki įstatymų bazė, suderinta ir harmonizuota su Europos Sąjungos įstatymų poreikiais ir patirtimi. 3. Priežiūros mechanizmas, kuris suteiktų gyventojams ir kredito unijų nariams pasitikėjimo jausmą. 3.3. Akademinės kredito unijos veiklos analizė Lizingo bendrovių teikiami kreditai (finansinė išperkamoji nuoma) ūkio subjektus tenkintų pagal įkeičiamo turto reikalavimus, tačiau ne visas turto rūšis lizingo bendrovės nuomoja, neteikia kreditų naujų pastatų statybai, senų modernizavimui. Ši kredito rūšis pernelyg brangi dėl savo palūkanų dydžio {įskaitant ir bendrovės palūkanas už riziką), aptarnavimo bei nuomojamojo turto privalomojo draudimo išlaidų. Ilgalaikės nuomos mokėjimų suma daugiau nei pusantro karto viršija pradinę nuomojamo turto vertę. Taigi atlikta analizė rodo, kad šiuo metu nėra finansinės institucijos, kuri teiktų kreditus palankiomis sąlygomis. Autorių nuomone, žemdirbiams parankiausia būtų kooperatinė kreditavimo sistema, veikusi prieškarinėje Lietuvoje ir veikianti dabar kai kuriose Europos Sąjungos šalyse (pvz., Olandijoje). Tačiau Lietuvoje veikiančios šios sistemos elementas - kredito unijos - be papildomo kapitalo nepajėgios kredituoti žemdirbius. 1999 metais (kaip ir 1998-iais) buvo įregistruotos naujos 5 kredito unijos. 2000 m. sausio 1 d. veikė 33 kredito unijos, vienijusios 4,3 tūkst. narių, o šių metų pradžioje buvo įregistruotos dar dvi kredito unijos. Per praėjusius metus kredito unijos toliau plėtė savo veiklą. 1999 m. kredito unijų turtas padidėjo 35,4 proc. ir 2000 01 01 siekė 10,2 mln. Lt arba beveik 0,1 proc. veikiančių Lietuvos bankų aktyvų. Kiekvienos iš trijų didžiausių kredito unijų (“Vievio taupa”, Panevėžio “Ūkininkų viltis” ir Pakruojo kredito unija) turtas viršijo 1 mln. Lt. Per 1999 m. indėliai kredito unijose išaugo 34,4 proc., iš jų didžiausią dalį (67 proc.) sudarė narių indėliai. Paskolos nariams kredito unijose per 1999 m. padidėjo 67,1 proc. ir sudarė 56 proc. kredito unijų turto. Specialiuosius atidėjimus paskoloms (iš viso 113,2 tūkst. Lt) 2000 01 01 buvo sudariusios 16 kredito unijų. Kai kuriose kredito unijose gerokai išaugę specialieji atidėjimai paskoloms rodo pablogėjusią šių kredito unijų paskolų portfelio kokybę. Investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius per metus praktiškai nepakito ir 2000 01 01 siekė 1,6 mln. Lt arba 15,5 proc. viso kredito unijų turto. 52 proc. visų kredito unijų turimų iždo vekselių teko kredito unijai “Vievio taupa”. Visų kredito unijų pajinis kapitalas 2000 01 01 sudarė 1,8 mln. Lt. Per 1999 metus jis padidėjo 36,2 proc. 1999 m. kredito unijos gavo 107 tūkst. Lt pelno, o tai yra 9 tūkst. Lt mažiau nei 1998 metais. Gauto pelno sumažėjimą nulėmė kai kuriose kredito unijose žymiai išaugusios išlaidos specialiesiems atidėjimams. 22 kredito unijos dirbo pelningai, 11 kredito unijų patyrė nuostolius. Visos kredito unijos 1999 m. vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Dėl Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo bei kitų teisės aktų pažeidimų poveikio priemonės 1999 m. buvo pritaikytos 2 kredito unijoms. Periodiškai yra atliekamas kredito unijų inspektavimas, o 1999 m. buvo inspektuota 18 kredito unijų. 2000 metais buvo įregistruotos 6 naujos kredito unijos, vienai kredito unijai veiklos licencija buvo atšaukta. 2001 m. sausio 1 d. veikė 38 kredito unijos, vienijusios virš 6 tūkst. narių. Per praėjusius metus kredito unijų veikla toliau gana sparčiai plėtėsi. 2000 metais kredito unijų turtas padidėjo 49,5 proc. ir 2001 01 01 siekė 15,3 mln. Lt arba 0,12 proc. veikiančių Lietuvos bankų aktyvų. Kredito unijų Šilutės ,,Ūkininko sėkmė”, Pakruojo ūkininkų ir ,,Vievio taupa” aktyvai viršijo 1 mln. Lt, o Panevėžio kredito unijos ,,Ūkininkų viltis” aktyvai viršijo net 2 mln. Lt. Per 2000 m. indėliai kredito unijose išaugo 51,8 proc. iki 12,1 mln. Lt, iš jų didžiausią dalį (8,3 mln. Lt ) sudarė narių indėliai. Kredito unijų paskolos nariams praėjusiais metais padidėjo 54,7 proc. iki 8,8 mln. Lt. Specialiuosius atidėjimus paskoloms (iš viso beveik 0,2 mln. Lt) 2001 01 01 buvo sudariusios 17 kredito unijų. Investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius per metus sumažėjo 51 proc. ir 2001 01 01 siekė 0,8 mln. Lt. Kredito unijų turimų Vyriausybės vertybinių popierių sumažėjimą nulėmė laikinas šių vertybinių popierių sumažėjimas iki tol didžiausią VVP portfelį turėjusioje kredito unijoje ,,Vievio taupa”. Visų kredito unijų pajinis kapitalas 2001 01 01 sudarė 2,5 mln. Lt. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių pajininkų susirinkimų patvirtintų finansinių ataskaitų duomenimis, 2000 metais kredito unijos gavo 42,9 tūkst. Lt pelno, o tai yra 63,9 tūkst. Lt mažiau nei 1999 metais. Gauto pelno sumažėjimą nulėmė padidėjusiosišlaidos specialiesiems atidėjimams. Eliminavus kredito unijų padarytas išlaidas specialiesiems atidėjimams, 2000 metais kredito unijų pelnas sudarytų 306,3 tūkst. Lt, o tai yra 71,5 tūkst. Lt daugiau nei pernai. 28 kredito unijos dirbo pelningai, 10 kredito unijų patyrė nuostolius. Šių metų sausio 1 d. duomenimis, visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. Tačiau 2000 m. dvi kredito unijos pažeidė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2000 m. toliau didėjo kredito unijų skaičius, kurių veiklą taip pat prižiūri Lietuvos bankas. Išnagrinėjus pateiktus dokumentus ir veiklos planus, Lietuvos banke 2000 m. buvo įregistruotos ir veiklos licencijas gavo 6 naujos kredito unijos. Lietuvos bankas dalyvavo ir kredito unijų veiklą reglamentuojančios teisinės bazės kūrime, teikė pastabas rengiant Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo pakeitimo ir Centrinės kredito unijos įstatymo projektus, supaprastino reikalavimus kredito unijoms, siekiančioms gauti leidimą atlikti operacijas užsienio valiuta. 2002 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 41 kredito unija, vienijusi 10758 narius. 2001 metais buvo įregistruotos trys naujos kredito unijos (,,Jonavos žemė“, Jurbarko ir Ukmergės) - mažiausiai nuo 1996 metų. 9 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst.Lt) Pasikeitimas per metus (proc.) 2001 01 01 2002 01 01 1. Turtas (aktyvai) 15 293,6 33 837,6 2,2 karto 2. Suteiktos paskolos 8 811,8 21 063,7 2,4 karto 3. Indėliai 10 292,6 26 514,1 2,6 karto Iš jų, kredito unijų narių ir asocijuotų narių 8 283,5 2 0676,0 2,5 karto 4. Pajinis kapitalas 2 450,1 4 013,0 63,8 5. Einamųjų metų pelnas 42,9 359,5 - Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2u03-03-U5. Per 2003 metus kredito unijų veikla sparčiai plėtėsi. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių pajininkų susirinkimų patvirtintų finansinių ataskaitų duomenimis, per 2001 metus: • turtas padidėjo 2,2 karto ir 2002 01 01 sudarė 0,22 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Trijų kredito unijų (Panevėžio ,,Ūkininkų viltis“, Pakruojo ūkininkų ir Šilutės) aktyvai viršijo 3 mln. Lt ir apėmė 32 proc. visų kredito unijų aktyvų; - suteiktos paskolos padidėjo 2,4 karto ir sudarė 62,2 proc. viso turto. 2002 m. sausio 1 d. specialiuosius atidėjimus paskoloms (157,7 tūkst. Lt) buvo sudariusi 21 kredito unija; - investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius per metus išaugo 2,5 karto; - indėliai išaugo 2,6 karto, didžiausią jų dalį (78 proc.) sudarė narių indėliai; - visų kredito unijų pajinis kapitalas per metus padidėjo 63,8 proc. iki 4 mln. Lt. Kaip pavyzdį panagrinėsim Akademinės kredito unijos veiklą, 1 pav. pateikta Akademinės kredito unijos pelno analizė 2000-2006 metais. Pažymėtina, kad 2001 m. nagrinėjama kredito unija patyrė pelno sumažėjimą tai atitiko to metu bendra tendencija. 1 pav. Akademinės kredito unijos pelnas 2000-2006, tūkst. Lt. Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2003-03-05. Praėjusiais metais 32 kredito unijos dirbo pelningai, 9 kredito unijos patyrė nuostolį. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintų ataskaitų duomenimis, 2001 metais kredito unijos gavo 359,5 tūkst. Lt pelno (palyginimui, 2000 metų kredito unijų veiklos rezultatas – 42,9 tūkst. Lt pelno). Tokiam kredito unijų veiklos rezultatui įtakos turėjo dėl daugelyje kredito unijų pagerėjusios paskolų portfelio kokybės gerokai sumažėjusios išlaidos specialiesiems atidėjimams. Kaip ir ankstesniais metais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 84,1 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė palūkanų ir operacinės išlaidos, sudariusios atitinkamai 50,4 proc. ir 41,8 proc. visų išlaidų. 2002 m. sausio 1 d. visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2001 m. buvo inspektuotos 28 kredito unijos, 2 kredito unijoms buvo pritaikytos poveikio priemonės. 2002 m. lapkričio mėn. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo išduota licencija Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) veiklai. Centrinei kredito unijai įstatymu priskirtos kredito unijų likvidumo palaikymo ir mokumo atkūrimo funkcijos. 2003 m. sausio 1 d. duomenimis Lietuvos centrinė kredito unijos turtas sudarė 6,2 mln. Lt. LCKU turėjo 0,8 mln. Lt kredito unijų indėlių ir buvo suteikusi 0,5 mln. Lt paskolų kredito unijoms. LCKU pajinį kapitalą sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pajus (5,3 mln. Lt) ir 36 kredito unijų, LCKU narių, pajai po 1 tūkst. Lt. Nuo veiklos pradžios Lietuvos centrinė kredito unija vykdė visus veiklos riziką ribojančius normatyvus ir gavo 117 tūkst. Lt audituoto pelno. Kaip mes matom iš 2 pav. Akademinės kredito unijos specialieji atidujimai augo kartu su išduotų kreditų skaičiumi žr. 5 pvz. Tai yra labai dėsninga nes sparčiai augant paskolų aktyvams didėja ir riziką. 2 pav. Akademinės kredito unijos specialieji atidėjimai paskoloms 2000-2007, tūkst. Lt. 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 53 kredito unijos, finansines ataskaitas pateikė 52 kredito unijos, vienijusios beveik 21 tūkst. narių. 2002 m. buvo įsteigta trylika naujų kredito unijų - daugiausiai nuo kredito unijų steigimosi pradžios, o vienos kredito unijos veiklos licencija buvo atšaukta. 10 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per IV ketvirtį (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.) 2002 01 01 2002 10 01 2003 01 01 1. Turtas (aktyvai) 33837,6 56487,2 70119,6 24,1 2,1 karto 2. VVP 1972,1 2293,5 2636,3 14,9 33,7 3. Suteiktos paskolos 21063,7 38884,1 45885,9 18,0 2,2 karto 4. Indėliai 26514,1 44902,5 56514,6 25,9 2,1 karto Iš jų, kredito unijų narių ir asocijuotų narių 20676,0 38449,2 50090,4 30,3 2,4 karto 5. Pajinis kapitalas 4013,0 6377,6 7550,5 18,4 88,2 6. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 359,5 290 414,2 - - Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2003-03-15. Praėjusiais metais kredito unijų veikla toliau sparčiai plėtėsi. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintais ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintų finansinių ataskaitų duomenimis, per 2002 m.: - turtas išaugo 2,1 karto ir 2003 m. sausio 1 d. sudarė 0,41 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Dviejų didžiausių kredito unijų - ,,Ūkininkų viltis” bei Pakruojo ūkininkų k.u. turtas 2003 m. sausio 1 d. sudarė 20,7 proc. visų kredito unijų turto; - suteiktos paskolos padidėjo 2,2 karto ir sudarė 65 proc. viso turto. 2003 m. sausio 1 d. specialiuosius atidėjimus paskoloms (255,7 tūkst. Lt) buvo sudariusi 31 kredito unija; - investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius išaugo 33,7 proc.; - priimti indėliai išaugo 2,1 karto, didžiausią jų dalį (89 proc.) sudarė narių indėliai; - kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 87,8 proc. 2001 metais 37 kredito unijos dirbo pelningai, 15 kredito unijų patyrė nuostolį. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintų ataskaitų duomenimis, 2002 m. kredito unijų pelnas - 414,2 tūkst. Lt buvo didžiausias kredito unijų pelnas po nepriklausomybės atkūrimo (palyginimui, 2001 metų kredito unijų pelnas - 359,5 tūkst. Lt). Didesnis pelnas gautas išaugusių kredito unijų veiklos apimčių dėka, tačiau santykiniai kredito unijų pelningumo ir veiklos efektyvumo rodikliai šiek tiek pablogėjo. Kaip ir ankstesniais metais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 87,1 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė palūkanų ir operacinės išlaidos, sudariusios atitinkamai 46,6 proc. ir 42,7 proc. visų išlaidų. 2002 m. visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. 3 pav. Akademinės kredito unijos kapitalo augimas, 2000-2007, proc. 3 pav. parodyta jog kaip kito Akademinės kredito unijos kapitalas 2000-2007 procentaliai galima išskirti kad 2007 m. kapitalo augimas sudaro 64 proc. viso per šešis analizuojamus metus įvykusio kapitalo augimą. Per 2000-2006 Akademinės kredito unijos nuosavas kapitalas augo tolygiai apie 8,9 proc. per metus. 2002 m. pabaigoje pradėjusios veikti Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) veikla per 2003 m. sparčiai plėtojosi. LCKU turtas per metus padidėjo 5,1 karto ir 2006 m. sausio 1d. siekė 31,9 mln. Lt. 2006 sausio 1 d. duomenimis, LCKU turėjo 24,5 mln. Lt indėlių, kurių didžiąją dalį sudarė kredito unijų LCKU narių indėliai, buvo suteikusi 10,4 mln. Lt paskolų kredito unijoms LCKU narėms bei įsigijusi 13,6 mln. Lt Vyriausybės vertybinių popierių. LCKU pajinį kapitalą sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pajai (4,4 mln. Lt) ir 48 kredito unijų LCKU narių pajai (0,9 mln. Lt), iš viso 5,3 mln. Lt. Audituotų ataskaitų duomenimis, per 2003 m. LCKU gavo 41 tūkst. Lt pelno. Didžiausią LCKU gautų pajamų dalį sudarė palūkanų pajamos, siekusios 91 proc. visų pajamų, didžiausią išlaidų dalį sudarė operacinės išlaidos ir palūkanų išlaidos, atitinkamai siekusios 46 proc. ir 39 proc. visų išlaidų. 2003 m. LCKU vykdė visus Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2006 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 57 kredito unijos, vienijusios daugiau nei 32 tūkst. narių. 11 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per IV ketvirtį (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.) 2003-01-01 2003-10-01 2006-01-01 1. Turtas (aktyvai) 70119,6 108316,3 122983,9 13,5 75,4 2. VVP 2636,3 2008,3 1903,4 -5,2 -27,8 3. Suteiktos paskolos 45885,9 80048,2 86905,6 8,6 89,4 4. Indėliai 56514,6 80903,2 95504,5 18,0 70,0 Iš jų kredito unijų narių ir asocijuotų narių 50090,4 78201,6 93295,9 19,3 86,3 5. Pajinis kapitalas 7550,5 11982,1 13428,8 12,1 77,9 6. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 414,2 607,2 820,9 - - Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2007-03-15. 2003 metais kredito unijų veikla toliau sparčiai plėtėsi. Per 2003 m.: - turtas išaugo 75,4 proc. ir 2006 m. sausio 1 d. sudarė 0,56 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Dviejų didžiausių kredito unijų - Pakruojo ūkininkų bei k. u. „Ūkininkų viltis“ turtas 2006 m. sausio 1 d. sudarė 18,4 proc. visų kredito unijų turto. - suteiktos paskolos padidėjo 89,4 proc. ir sudarė 70,2 proc. viso turto. 2006 m. sausio 1 d. specialiuosius atidėjimus paskoloms (445,1 tūkst. Lt) buvo sudariusios 37 kredito unijos; - investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius sumažėjo 27,8 proc.; - priimti indėliai išaugo 70 proc., didžiausią jų dalį (97,7 proc.) sudarė narių indėliai; - kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 77,9 proc. 2003 metais penkiasdešimt kredito unijų dirbo pelningai, septynios patyrė nuostolį. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintų ataskaitų duomenimis, 2003 m. kredito unijų uždirbtas 820,9 tūkst. Lt pelnas beveik du kartus viršijo praėjusiais metais gautą 414,2 tūkst. Lt pelną. Tam įtakos turėjo pagerėjusi paskolų portfelio kokybė bei geresnis kredito unijų sistemos veiklos efektyvumas. Kaip ir ankstesniais metais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 89,3 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė palūkanų ir operacinės išlaidos, sudariusios atitinkamai 45,8 proc. ir 39,8 proc. visų išlaidų. 2006 metų Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) metinių finansinių ataskaitų auditą atlikusios tarptautinės audito firmos auditoriai pareiškė nuomonę be išlygų. LCKU turtas, daugiausiai augęs per ketvirtąjį ketvirtį (12,6 mln. Lt), iš viso per 2006 metus padidėjo 13,1 mln. Lt, arba 40,9 proc. 2007 metų sausio 1 d. jis pasiekė 45 mln. Lt. Turto padidėjimą nulėmė pagrindinio LCKU finansavimo šaltinio - kredito unijų narių indėlių - išaugimas 12,6 mln. Lt. Per 2006 metus LCKU 4 kartus padėjo kredito unijoms spręsti likvidumo problemas, teikdama paskolas iš Likvidumo palaikymo rezervo. 2006 metais į LCKU įstojo 6 kredito unijos ir narių skaičius išaugo iki 53. Kredito unijoms narėms išperkant pajus, Vyriausybės dalis LCKU pajiniame kapitale 2006 metais toliau mažėjo, o kredito unijų dalis - augo. 2007 m. sausio 1 d. iš 5,3 mln. Lt LCKU pajinio kapitalo Vyriausybei priklausė 3,47 mln. Lt, o 53 kredito unijoms LCKU narėms -1,86 mln. Lt pajinio kapitalo. Augant LCKU narių skaičiui ir kredito unijų veiklos apimtims, 2006 metais toliau didėjo LCKU Likvidumo palaikymo rezervas bei stabilizacijos fondas, kurie 2007 m. sausio 1 d. atitinkamai sudarė 1 473 tūkst. Lt ir 444 tūkst. Lt. Audituotų finansinių ataskaitų duomenimis, 2006 metais LCKU uždirbo 137 tūkst. Lt pelno, t.y. 3,3 karto daugiau nei 2003 metais. Pagrindinę LCKU gautų pajamų dalį sudarė palūkanų pajamos, siekusios 89 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė palūkanų išlaidos ir operacinės išlaidos, atitinkamai siekusios 46,6 proc. ir 45 proc. 2006 metais LCKU vykdė visus veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2007 metų sausio 1 d. Lietuvoje veikė 61 kredito unija, vienijusi beveik 45 tūkst. narių. 2006 metais buvo įsteigtos keturios naujos kredito unijos. 12 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per 2006 m. IV ketvirtį (proc.) Pasikeitimas per 2006 metus (proc.) 2006 01 01 2006 10 01 2007 01 01 1 Turtas (aktyvai) 122 983,9 161 308,9 185 222,7 14,8 50,6 2 VVP 1 903,4 2 705,1 2 962,8 9,5 55,7 3 Suteiktos paskolos 86 905,6 123 064,3 131 706,2 7,0 51,6 4 Specialieji atidėjimai paskoloms 445,1 1 012,5 939,0 -7,3 2,1 k. 5 Indėliai 95 504,5 126 018,3 148 422,2 17,8 55,4 Iš jų kredito unijų narių ir asocijuotų narių 93 295,9 124 106,7 146 491,1 18,0 57,0 6 Pajinis kapitalas 13 428,8 18 621,7 20 215,8 8,6 50,5 7 Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 820,9 628,0 907,5 - - Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2007-03-15. Praėjusiais metais kredito unijų veikla toliau plėtėsi. Pernai: • turtas išaugo 50,6 proc. ir 2007 metų sausio 1 d. sudarė 0,64 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Didžiausios kredito unijos „Ūkininkų viltis“ turtas 2007 metų sausio 1 d. buvo daugiau nei 20 mln. Lt, arba 11,3 proc. visų kredito unijų turto; • suteiktos paskolos padidėjo 51,6 proc. ir sudarė 70,5 proc. viso turto. 2007 metų sausio 1 d. specialiuosius atidėjimus paskoloms (939 tūkst. Lt) buvo sudariusios 46 kredito unijos; • investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius išaugo 55,7 proc.; • priimti indėliai išaugo 57 proc., didžiausią jų dalį (98,7 proc.) sudarė narių indėliai; • kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 50,5 proc. 2006 metais 45 kredito unijos dirbo pelningai, 16 - patyrė nuostolį. Kredito unijų revizorių (nepriklausomų auditorių) patikrintų ir visuotinių narių susirinkimų patvirtintų ataskaitų duomenimis, 2006 metais kredito unijų uždirbtas pelnas - 907,5 tūkst. Lt buvo didesnis nei praėjusiais metais (820,9 tūkst. Lt) bei didžiausias nuo 1995 metų. Kaip ir ankstesniais metais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 88,8 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė operacinės ir palūkanų išlaidos, sudariusios atitinkamai 42,7 proc. ir 42 proc. visų išlaidų. 2006 metais tęsėsi kredito unijų steigimosi procesas: Lietuvos banko valdyba išdavė veiklos licencijas 4 naujai įsteigtoms kredito unijoms (kredito unija „Savas rūpestis“, Trakų kredito unija, Alytaus kredito unija bei kredito unija „Gargždų taupa“). 2007 metų pradžioje Lietuvoje, kaip ir pernai, veikė 10 bankų, turėję 118 filialų (skyrių), taip pat 2 užsienio bankų skyriai (2006 metų kovo mėn., užbaigus likvidavimo procedūras, iš Juridinių asmenų registro išregistruotas Vokietijos Norddeutsche Landesbank Girozentrale Vilniaus skyrius, kuris nutraukė veiklą įsigijęs Lietuvos žemės ūkio banką, dabartinį AB banką „NORD/LB Lietuva“), 3 užsienio bankų atstovybės ir 61 kredito unija bei Lietuvos centrinė kredito unija. Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) turtas 2007 m. pirmąjį ketvirtį augo itin sparčiai (20,6 mln. Lt, arba 45,8 proc.), o per pusmetį padidėjo daugiau nei dvigubai. Tokiam LCKU turto augimui įtakos turėjo pastaruoju metu dėl aktyvios jos narių kredito unijų veiklos sparčiai augę LCKU laikomi indėliai. Tai pagrindinis LCKU pritraukiamų lėšų šaltinis, kuriuo finansuojama 87,5 proc. turto. Paskolos kredito unijoms per ketvirtį sumažėjo 1 mln. Lt, arba 9,5 proc., ir 2007 m. balandžio 1 d. sudarė 9,6 mln. Lt. Augant indėliams ir nedidėjant kredito unijų poreikiui paskoloms, LCKU toliau didino investicijas į Vyriausybės vertybinius popierius (VVP) (19,5 mln. Lt), kurie 2007 m. balandžio 1 d. sudarė didžiausią LCKU turto dalį (71,4 proc.). 4 pav. Pajinio, rezervinio kapitalo bei pelno augimas 2000-2007 m. tūkst. Lt. 4 pav. parodyta pajinio, rezervinio kapitalo augimas bei pelno augimas. Kartu tai sudaro bendrą vaizdą apie Vilniaus kredito unijos kapitalo panaudojimo efektyvumo. 2006 m. nepaisant didelio išduotų paskolų kiekio ir pajinio kapitalo augimo pelnas sumažėjo 10 proc. Ataskaitinį ketvirtį į LCKU priėmė naują narę ir 2007 m. balandžio 1 d. turėjo 54 nares kredito unijas. Kredito unijoms per ketvirtį išpirkus 241 tūkst. Lt pajų, sumažėjo Vyriausybės dalis LCKU pajiniame kapitale: iš 5,33 mln. Lt LCKU pajinio kapitalo 54 kredito unijoms LCKU narėms priklausė 2,1 mln. Lt, o Vyriausybei - 3,2 mln. Lt. Augant kredito unijų narių veiklos apimtims, per ketvirtį padidėjo iš jų įnašų formuojami LCKU Likvidumo palaikymo rezervas ir stabilizacijos fondas, kurie 2007 m. balandžio 1 d. atitinkamai sudarė 1 735 tūkst. Lt ir 553 tūkst. Lt. Kovo mėnesį patirtas 37 tūkst. Lt nuostolis sumažino pirmojo ketvirčio veiklos pelną iki 14 tūkst. Lt. Per tą patį laikotarpį pernai LCKU uždirbo 73 tūkst. Lt pelno. Palyginti su praėjusias metais, išaugo tiek grynosios palūkanų pajamos, tiek grynosios paslaugų ir komisinių pajamos. Tačiau per ataskaitinį ketvirtį suformuoti papildomi specialieji atidėjiniai paskoloms bei išaugusios operacinės išlaidos nulėmė LCKU pelno sumažėjimą. Pirmąjį šių metų ketvirtį LCKU vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2007 m. balandžio 1 d. Lietuvoje veikė 62 kredito unijos, vienijusios 47 685 narius. 2007 m. pirmąjį ketvirtį buvo įsteigta viena kredito unija. 12 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per 2007 m. I ketvirtį (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.) 2006 04 01 2007 01 01 2007 04 01 1. Turtas (aktyvai) 136 195,3 185 222,7 215 647,3 16,4 58,3 2. VVP 2 537,6 2 962,8 3 398,1 14,7 33,9 3. Suteiktos paskolos 95 905,4 131 706,2 136 294,5 3,5 42,1 4. Specialieji atidėjiniai paskoloms 562,4 939,0 1 028,2 9,5 82,8 5. Indėliai 106 963,9 148 422,2 178 333,5 20,2 66,7 5.1 kredito unijų narių ir asocijuotų narių 104 915,2 146 491,1 176 092,5 20,2 67,8 6. Pajinis kapitalas 14 966,7 20 215,8 21 491,3 6,3 43,6 7. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 119,4 907,5 -6,04 - - Šalutinis: Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2007. 2007 m. pirmąjį ketvirtį kredito unijų veikla toliau plėtėsi. • Turtas išaugo 16,4 proc. ir 2007 m. balandžio 1 d. sudarė 0,7 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Dviejų didžiausių kredito unijų –„Ūkininkų viltis“ ir Pakruojo ūkininkų kredito unijų turtas sudarė 18,1 proc. visų kredito unijų turto. 5 pav. Akademinės kredito unijos suteiktos paskolos 2000-2007 m., tūkst. Lt. – Suteiktos paskolos padidėjo 3,5 proc. ir sudarė 62,7 proc. viso turto. 2007 m. balandžio 1 d. specialiuosius atidėjimus paskoloms (1 028,2 tūkst. Lt) buvo sudariusios 48 kredito unijos. – Investicijos į VVP išaugo 14,7 proc. – Priimti indėliai padidėjo 20,2 proc., didžiausią jų dalį (98,7 proc.) sudarė narių indėliai. – Kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 6,3 proc. Ataskaitinį ketvirtį 33 kredito unijų veikla buvo pelninga, 29 – nuostolinga. Daugiau nei ketverius metus dirbusios pelningai, kredito unijos 2007 m. pirmąjį ketvirtį patyrė 6 tūkst. Lt nuostolį. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 90,1 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė operacinės ir palūkanų išlaidos – atitinkamai 43,2 proc. ir 42,1 proc. visų išlaidų. 2007 m. balandžio 1 d. visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. Atsižvelgiant į sparčią kredito unijų plėtrą ir į tai, kad kredito unijų patiriama rizika turėtų kuo mažesnį neigiamą poveikį kredito unijos likvidumui, siekiant kuo maksimaliau subalansuoti pinigų srautus, ataskaitinį laikotarpį buvo pakeistos Kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų skaičiavimo taisyklės ir su jomis susijusi Turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaita, nustatytas papildomas likvidumo rodiklis. Taip pat pakeistas Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta normatyvas. Numatyta, kad kredito unijos turima eurų pozicija (tiek bendroji atviroji valiutos pozicija, tiek vienos valiutos pozicija) yra neribojama, kadangi Lietuvoje lito ir euro santykis yra fiksuotas, užsienio valiutos kainos pasikeitimo rizikos kredito unijos nepatiria. Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) turtas per šių metų antrąjį ketvirtį sumažėjo 12,1 mln. Lt, arba 18,5 proc., ir 2007 m. liepos 1 d. sudarė 53,4 mln. Lt. Centrinės kredito unijos indėlių sumažėjimas per antrąjį ketvirtį 12,7 mln. Lt lėmė beveik analogišką LCKU turto sumažėjimą. Sparčiai augę pirmąjį ketvirtį, kredito unijų indėliai nuo balandžio mėn. mažėja dėl pavasario ir vasaros darbų bei išaugusio ūkininkų poreikio lėšoms. O išaugus poreikiui lėšoms, iki tol mažėjusios kredito unijoms -narėms suteiktos paskolos pradėjo augti. Ataskaitinį ketvirtį paskolų portfelis padidėjo 55,3 proc., arba 5,3 mln. Lt. LCKU per antrąjį ketvirtį uždirbo 156 tūkst. Lt pelno, o bendras einamųjų metų rezultatas buvo 170 tūkst. Lt pelno. Palyginti su pirmuoju ketvirčiu, žymiai geresniam LCKU veiklos rezultatui įtakos turėjo birželio mėn. sumažėję specialieji atidėjiniai paskoloms. 2007 m. antrąjį ketvirtį LCKU vykdė visus Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2007 m. liepos 1 d. iš 64 veiklos licencijas turinčių kredito unijų ataskaitas Lietuvos bankui pateikė 62 kredito unijos, vienijusios daugiau kaip 51 tūkst. narių. 2007 m. antrąjį ketvirtį veiklos licencijos buvo išduotos dviems kredito unijoms. 6 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per 2007 m. II ketvirtį Pasikeitimas per I pusmetį Pasikeitimas per metus 2006 07 01 2007 01 01 2007 04 01 2007 07 01 (proc.) (proc.) (proc.) 1. Turtas (aktyvai) 147 373,1 185 222,7 215 647,3 235 128,2 9,0 26,9 59,5 2. VVP 2 524,2 2 962,8 3 398,1 2 757,2 -18,9 -6,9 9,2 3. Suteiktos paskolos 113 550,5 131 706,2 136 294,5 167 281,8 22,7 27,0 47,3 Specialieji atidėjiniai paskoloms 771,22 939,0 1 028,2 790,5 -23,1 -15,8 2,5 4. Indėliai 114 702,0 148 422,2 178 333,5 187 286,7 5,0 26,2 63,3 4.1 Iš jų - kredito unijų narių ir asocijuotų narių 112 698,5 146 491,1 176 092,5 184 745,0 4,9 26,1 63,9 5. Pajinis kapitalas 17 107,0 20 215,8 21 491,3 25 443,2 18,4 25,9 48,7 6. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 393,4 907,5 -6,0 506,0 - - - 2007 m. antrąjį ketvirtį kredito unijų veikla toliau plėtėsi: – turtas išaugo 9 proc. ir 2007 m. liepos 1 d. sudarė 0,7 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Dviejų didžiausių kredito unijų – ,,Ūkininkų viltis“ (Panevėžys) ir Pakruojo ūkininkų – turtas 2007 m. liepos 1 d. sudarė 17,3 proc. visų kredito unijų turto; – suteiktos paskolos padidėjo 22,7 proc. ir sudarė apie 71 proc. viso turto. 2007 m. liepos 1 d. specialiuosius atidėjinius paskoloms (790,5 tūkst. Lt) buvo sudariusios 46 kredito unijos; – investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius sumažėjo 18,9 proc.; – priimti indėliai padidėjo 5 proc., didžiausią jų dalį (98,6 proc.) sudarė narių indėliai; – kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 18,4 proc. 2007 m. pirmojo pusmečio kredito unijų veiklos rezultatas – 506,0 tūkst. Lt pelno (pirmojo ketvirčio veikla buvo nuostolinga). Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 88,8 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė operacinės ir palūkanų išlaidos, sudariusios atitinkamai 44,4 proc. ir 42,9 proc. visų išlaidų. 2007 m. liepos 1 d. visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) turtas per ketvirtį sumažėjo 5,5 mln. Lt arba 10,3 proc. ir 2007 m. spalio 1 d. sudarė 47,9 mln. Lt. LCKU turto sumažėjimą sąlygojo pagrindinio finansavimo šaltinio – jos narių indėlių, sumažėjimas 5,9 mln. Tuo tarpu kredito unijoms narėms suteiktos paskolos sparčiai auga. Per š.m. 9 mėnesius LCKU suteiktos paskolos išaugo 53,9 proc. ir spalio 1 d. sudarė 16,4 mln. Lt arba 34,1 proc. unijos turto. Ataskaitinį ketvirtį LCKU dviem kredito unijoms buvo suteikusi paskolas iš Likvidumo palaikymo rezervo. Per trečiąjį šių metų ketvirtį LCKU narių gretos pasipildė 2 naujomis kredito unijomis ir 2007 m. spalio 1 d. LCKU turėjo 56 nares. Naujoms ir esamoms narėms per trečiąjį ketvirtį išpirkus papildomų pajų už 262 tūkst. Lt, iki 2,7 mln. Lt sumažėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybei priklausanti LCKU pajinio kapitalo dalis (prieš metus buvo 3,7 mln. Lt), likusi pajinio kapitalo dalis – 2,6 mln. Lt priklausė 56 kredito unijoms LCKU narėms. Per III ketvirtį kredito unijų narių įnašais toliau buvo didinami Likvidumo palaikymo rezervas ir stabilizacijos fondas, kurie 2007 m. spalio 1 d. atitinkamai sudarė 2186 tūkst. Lt ir 777 tūkst. Lt. LCKU per trečiąjį ketvirtį uždirbo 137 tūkst. Lt pelno, o bendras einamųjų metų rezultatas buvo 307 tūkst. Lt pelno. 2007 m. III ketvirtį LCKU vykdė visus Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Kredito unijos. 2007 m. spalio 1 d. Lietuvoje veikė 64 kredito unijos, vienijusios beveik 54 tūkst. narių. 13 lentelė. Kredito unijų pagrindinių suvestinės balansinės ataskaitos straipsnių dinamika Eil. Nr. Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas Suma (tūkst. Lt) Pasikeitimas per III ketvirtį (proc.) Pasikeitimas per 9 mėnesius (proc.) Pasikeitimas per metus (proc.) 2006 10 01 2007 01 01 2007 07 01 2007 10 01 1. Turtas (aktyvai) 161308,9 185222,7 235128,2 253195,0 7,7 36,7 57,0 2. VVP 2705,1 2962,8 2757,2 2899,7 5,2 -2,1 7,2 3. Suteiktos paskolos 123064,3 131706,2 167281,8 189106,3 13,0 43,6 53,7 Specialieji atidėjimai (atidėjimai) paskoloms 1012,5 939,0 790,5 722,1 -8,7 -23,1 -28,7 4. Indėliai 126018,3 148422,2 187286,7 200093,9 6,8 34,8 58,8 Iš jų, kredito unijų narių ir asocijuotų narių 124106,7 146491,1 184745,0 197372,3 6,8 34,7 59,0 5. Pajinis kapitalas 18621,7 20215,8 25443,2 28397,9 11,6 40,5 52,5 6. Einamųjų metų pelnas (nuostolis) 628,0 907,5 506,0 1116,1 - - - 2007 m. III ketvirtį kredito unijų veikla toliau plėtėsi: – turtas išaugo beveik 8 proc. ir 2007-10-01 sudarė 0,7 proc. veikiančių bankų sistemos turto. Didžiausios kredito unijos „Ūkininkų viltis“ turtas 2007 m. spalio 1 d. sudarė 11,7 proc. visų kredito unijų turto; – suteiktos paskolos padidėjo 13 proc. ir sudarė apie 74 proc. viso turto. 2007 m. spalio 1 d. specialiuosius atidėjinius paskoloms (722,1 tūkst. Lt) buvo sudariusios 49 kredito unijos; – investicijos į Vyriausybės vertybinius popierius išaugo 5,2 proc.; – priimti indėliai padidėjo 6,8 proc., didžiausią jų dalį (98,6 proc.) sudarė narių indėliai; – kredito unijų pajinis kapitalas padidėjo 11,6 proc. 2007 m. 9 mėnesių kredito unijų veiklos rezultatas – 1116,1 tūkst. Lt pelno (per III ketvirtį kredito unijos uždirbo 610,1 tūkst. Lt pelno). Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, pagrindinis kredito unijų pajamų šaltinis buvo palūkanų pajamos, sudariusios 89,4 proc. visų pajamų. Didžiausią išlaidų dalį sudarė operacinės ir palūkanų išlaidos, sudariusios atitinkamai 44,3 proc. ir 43 proc. visų išlaidų. 2007 m. spalio 1 d. visos kredito unijos vykdė Lietuvos banko nustatytus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus. Taip pat vykdyta kredito unijų nuolatinė finansinės būklės analizė bei 3 kredito unijų intensyvioji priežiūra, t.y. kas mėnesį analizuota šių kredito unijų teikiamos ataskaitos. Be to per aptariamą ketvirtį atlikti bendrieji inspektavimai 4 kredito unijose bei tikslinis inspektavimas vienoje kredito unijoje. Vienai kredito unijai dėl veiklos trūkumų buvo pritaikyta poveikio priemonė, vienai kredito unijai poveikio priemonės taikymas panaikintas. Dabar jos iki 80 proc. finansinių išteklių panaudoja smulkiems vartotojiškiems trumpalaikiams ir vidutinės trukmės kreditams išduoti. Kita vertus, neturėdamos pakankamai laisvų finansinių išteklių, jos negali atpiginti savo paskolų. Lietuvos nacionalinio biudžeto ir ES struktūrinių fondų parama paremta bendrojo finansavimo principu (būtinas adekvatus privatus indėlis), todėl didelė dalis ūkininkų ir ūkio įmonių negali pasinaudoti parama, kadangi nepajėgia investuoti savo dalies. Sprendžiant šiuos uždavinius, buvo nagrinėjami du svarbiausi kredito sistemos variantai, kurių pagrindą sudaro: 1) klasikinės kooperatinės kredito bendrovės, veikiančios vadovaujantis klasikiniais kooperatyvų principais; 2) komanditinės kooperatinės kredito bendrovės, veikiančios vadovaujantis pasitikėjimo principais. Atlikus įvairių kredito sistemų analizę, buvo nagrinėjamas kiekvienos jų plėtros tikslingumas. Nors pasaulyje plačiai paplitę kredito kooperatyvai, tačiau dėl netobulos teisinės bazės vargu ar greitai jie gali būti sukurti Lietuvoje. Visą pirma, reikia keisti įstatyminę bazę {šiuo metu ji palanki tik komerciniams bankams); antra, reikia sukurti naujos sistemos struktūrą apskrityse ir rajonuose; trečia, naujai įsteigtoms institucijoms reikia atlaikyti įsitvirtinusių rinkoje komercinių bankų konkurenciją. Daug realesnis kredito unijų įstatymo tobulinimo ir jo pritaikymo šiuolaikinėms sąlygoms variantas. Tik reikėtų įteisinti komanditinę sistemą. Norint pagerinti unijų veiklą ir sukurti kaimo vietovėse tokias kredito unijas, kurios būtų pajėgios finansuoti besivystantį verslą, reikėtų pritraukti narių komanditorių lėšas. Lietuvoje tektų įteisinti komanditinių kooperatinių kredito bendrovių (komanditinių kredito kooperatyvų, komanditinių kredito unijų) veiklą, kur pagrindinę kapitalo dalį savo pajais įneštų nariai komanditoriai. Jų kapitalo dalis būtų pagrindinis didelės apimties paskolų, skirtų verslui plėtoti, šaltinis. Įgyvendinant kreditavimo sistemą, būtina parengti ne tik įstatyminę bazę, bet ir sukurti kreditavimo sistemą, kuri galėtų konkuruoti su komerciniais bankais. Klasikinės LR kooperatinės kredito sistemos įgyvendinimui būtų reikalingos valstybės iždo lėšos, todėl Lietuvos Respublikos biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme pirmaisiais sistemos įgyvendinimo metais specialiajai pvz. kaimo rėmimo programai turi būti numatytas lėšų dydis kooperacijos programai: ūkio kredito kooperacijos rėmimui skiriant ilgalaikę (20-25 metams) neprocentinę valstybės iždo paskolą bei mokesčių nuolaidoms paskolos laikotarpiui. Paskola turėtų būti teikiama etapais per 4-5 metus. Pirmajame etape ji turėtų užtikrinti Centrinės kredito kasos kapitalo pakankamumo reikalavimus. Konkretus lėšų dydis turėtą būti pagrįstas Ūkio centrinės kooperatinių kredito bendrovių kasos steigimo projekte - programoje. Manome, kad šiuo metu klasikinės kooperatinio kredito sistemos įgyvendinimas galimas daugiau teoriškai, nes tokioms kooperatinėms bendrovėms būtų sunku sukaupti pakankamą kapitalą, kuris leistų teikti paskolas su mažesnėmis nei komercinių bankų palūkanomis. Todėl būtų priimtina kooperatinių kredito bendrovių sistema, kurios pagrindą sudaro pasitikėjimo principu paremtos komanditinės kooperatinės kredito bendrovės. Sprendžiant šiuos klausimus, būtina pagrįsti kooperatinio kredito sistemos modelį ir parengti bei priimti šios sistemos elementų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Šis reglamentavimas susijęs su teisinėje sistemoje iki šiol nenumatytų kredito įstaigą - kooperatinio kredito bendrovių ir Centrinės kooperatinių kredito bendrovių kasos - statuso reglamentavimu, Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas nurodo, kad įmonėms draudžiama verstis kredito įstaigų veikla, taip pat draudžiama skolintis pinigų iš fizinių asmenų, išskyrus tam tikrus atvejus. Todėl Ši įstatyminė norma sudaro būtinybę kooperatinio kreditavimo santykius reglamentuoti įstatymu. Siūlomas komanditinių kooperatinių kredito bendrovių modelis, kuriame pagrindžiama šių bendrovių steigimo, paraiškų paskoloms gauti priėmimo, analizės ir sprendimo priėmimo, paskolos išdavimo ir jos naudojimo kontrolės, paskolos grąžinimo ir finansinių išteklių papildymo tvarka. Pagal atliekamų veiksmų sudėtį komanditinės kooperatinės bendrovės steigimo ir veiklos modelis skirstomas į elementus: • pirmasis elementas yra komanditinės kooperatinės kredito bendrovės steigimas: rengiami įstatai, jie svarstomi visuotiniame narių susirinkime, registruojami, atidaromą bendrovės sąskaita banke, renkama valdyba, jos pirmininkas, revizorius. • Antrasis elementas - paraiškų paskoloms gauti priėmimas, jų analizė ir sprendimo dėl paskolos išdavimo priėmimas. Prašymus (paraiškas) paskolai gauti priima kooperatinės bendrovės pirmininkas. Dėl paskolos iki tam tikros sumos {tai numato visuotinis narių susirinkimas ir įregistruoja įstatuose) išdavimo sprendimą priima bendrovės pirmininkas. Kai prašomos paskolos suma viršija visuotinio narių susirinkimo leistiną limitą, kviečiamas valdybos posėdis ir priimamas kolegialus sprendimas. • Trečiasis elementas — paskolų išdavimas ir jų panaudojimo kontrolė. Paskolos gali būti išduodamos kooperatinės bendrovės nariams verslui vystyti grynais pinigais, jie pervedami į paskolos gavėjo sąskaitą, arba į sąskaitą tiekėjo, iš kurio paskolos gavėjas įsigijo verslui reikalingas prekes ar gavo patarnavimus. Šiame etape dalis prašomos sumos (dalis numatoma įstatuose) paliekama kooperatinės bendrovės sąskaitoje, ir taip papildomas bendrovės nuosavas kapitalas, kitaip tariant, gavėjas padidina savo nuosavybę bendrovėje arba tampa naujuoju jos nariu. Šiuo žingsniu siekiama apsaugoti bei padidinti bendrovės nuosavybę. Laikotarpiu nuo paskolos gavimo iki grąžinimo kontroliuojama, ar paskola naudojama pagal paskirtį. Paskolos suma, neviršijanti visuotinio narių susirinkimo leisto limito, gali būti apdraudžiama laidavimu; didesnės nei limitu patvirtintos paskolos sumos apdraudžiamos tik įkeičiant turtą. Už paskolą jos gavėjas moka nustatyto dydžio palūkanas. • Ketvirtasis elementas - paskolos grąžinimas. Paskola gali būti grąžinama dalimis arba visa iš karto. • Penktasis elementas - finansinių išteklių formavimas ir papildymas. Bendrovė, norėdama aprūpinti paskolos gavėjus kreditu verslui plėsti ir modernizuoti, gali susidurti su finansinių išteklių trukumu. Juos bendrovė gali papildyti iš specialiųjų fondų lėšų, valstybės paramos fondų, priimdama naujus narius ir narius komanditorius (beje, valstybė taip pat galėtų būti komanditoriumi). Išteklius galima papildyti įnašais ir iš bendrovės narių (jų paskolos) bei skolinant iš kreditorių (kitų bendrovių, bendrovių asociacijos, bankų). Žinoma, skolinti finansiniai ištekliai pabrangins teikiamą kreditą, todėl bendrovei tikslingiau ieškoti kitų būdų savo finansiniams ištekliams papildyti. Sukūrus šalies ūkyje kooperatinio kredito sistemą, susidarys sąlygos ir galimybė ūkio bei kaimo verslo subjektams gauti ilgalaikes investicines paskolas palankesnėmis sąlygomis, jų panaudojimas sukurs šias ekonomines ir finansines pasekmes: • ūkininkai. ūkio įmonės ir kiti kaimo verslininkai daugiau investuos į ūkio ir kaimo verslą nuosavų lėšų, padidės ūkio subjektų motyvacija taupyti ir investuoti; • daugiau ūkininkų, ūkio įmonių ir kaimo verslininkų pasinaudos SAPARD ir nacionalinio biudžeto investicine parama, kadangi atsiras galimybė investuoti savo lėšų dalį pagal ES bendrąjį finansavimo principą; • ilgalaikės kapitalo investicijos suaktyvins ūkio ir kaimo verslų plėtojimo ir modernizavimo procesą; • padidės ūkio produkcijos ir maisto produktų konkurencingumas; • didės verslų įvairovė kaime, gaminių ir paslaugų konkurencingumas; • didės gyventojų pajamos; • augs vaitojimo lygis, prekių ir paslaugų paklausa; • ūkio ir kaimo verslo subjektai sumokės daugiau mokesčių į valstybės iždą; • mažės socialinės paramos poreikis. Išvados 1) Finansinių paslaugu sektoriuje vykstantys globalizacijos, konsolidacijos, koncentracijos, dereguliacijos procesai tiesiogiai įtakoja mažmeninės bankininkystės sektorių ir jos dalyvius, versdami peržiūrėti savo vietą globaliam kontekste. Kredito unijų, kaip kooperatinių finansinių bankų (dar vadi namų kooperatiniais bankais] vystymosi patirtis Europoje rodo, kad išlaikydami tampru sąryšį su nariais, platų mažmeninės bankininkystės tinklą, turėdami decentralizuotą struktūrą, laiku reaguodami į pokyčius vartotojų poreikiuose ir remiami stiprių centrinių kooperatinių struktūrų, kredito unijos yra pajėgūs atsilaikyti neigiamai globalizacijos ir koncentracijos procesų įtakai. 2) Lietuvoje veikiančios kredito unijos pasižymi sparčia plėtra ir, nors jų rinkos dalis pagal turtą santykinai nėra didelė, kai kuriuose rinkos segmentuose, tokiuose kaip nedidelio dydžio paskolų fiziniams asmenims rinkoje, ši dalis palyginti ženkli. Kai kuriems didiesiems Lietuvos komerciniams bankams uždarant savo filialus nedideliuose miesteliuose ir kaimiškuosiuose rajonuose, sudaromos sąlygos plėstis kredito unijoms, pritraukti indėlius iš ankstesnių bankų klientų ir kredituoti smulkų bei vidutinį verslą. Tokiu būdu, kredito unijos gali tapti bankų konkurentais smulkaus ir vidutinio verslo paskolų segmente nedideliuose miesteliuose. 3) Lietuvoje veikiančių kredito unijų išlikimo ir vystymosi prielaidos - aktyvi veikla mažmeninėje bankininkystėje, pasinaudojimas atsivėrusiomis nišomis, kokybiškų paslaugu palankiomis sąlygomis teikimas, stiprios kooperatinės institucijos-Centrinės kredito unijos atsiradimas - sudarytų palankias sąlygas kredito unijų vystymuisi, tuo pačiu tai padidintų konkurenciją mažmeninės bankininkystės rinkoje ir prisidėtų prie verslo išvystymo nutolusiuose Lietuvos regionuose. 4) Šalyje kredito unijos vystosi sparčiais tempais. 2006 metų sausio l dienai Lietuvos Respublikoje veikė 43 kredito unijos. Kredito unijų narių skaičius išaugo iki 9 tūkst., narių, aktyvai padidėjo iki 26,5 milijonų Lt, indėliai siekia 22,4 milijonų Lt. 2007 metais kredito unijos gavo 262 tūkst. Lt pelno. Nuo 1996 metų iki 2007 sausio I dienos kredito unijos išdavė 13650 paskolų 44 milijonų Lt sumai. 5) Apklausos duomenys rodo, kad daugiausia paskolų kredito unijų nariai nori gauti pašarams ir trąšoms įsigyti - 24 %, produktyviesiems gyvuliams pirkti - 21 %, smulkiam verslui vystyti -18 %, įrengimams ir technikai įsigyti -12 % ir sėkloms pirkti - 10 % asmenų. Be to, apklausos duomenys rodo, kad kredito unijos turėtų priimti mokestį už komunalinius patarnavimus, išmokėti pensijas, leisti ir aptarnauti mokėjimo korteles, kelioninius čekius ir vekselius. 6) Ūkininkams, jų bendrovėms bei ūkio įmonėms sunku pasinaudoti bankų, kredito unijų bei lizingo bendrovių teikiamomis paskolomis, nes stinga nuosavų lėšų daliai investicijos finansuoti; • sunku rasti bankų pageidaujamą užstatą kreditui apdrausti; kredito unijų teikiamos paskolos mažos apimties; lizingo bendrovės kredituoja ne visų rūšių turtą ir veiklą, aukštos jų palūkanų normos ir paskolos aptarnavimo išlaidos. • ūkį kredituoti palankesnėmis sąlygomis padėtų kooperatinės kreditavimo sistemos sukūrimas. Šios sistemos elementai gali būti komanditinės kooperatinės kredito bendrovės ir jų sąjunga, o bendrovių formos - komanditiniai kredito kooperatyvai arba komanditinės kredito unijos. 7) Realiausia galima komanditinių kooperatinių kredito bendrovių forma, reikalaujanti mažiausių įstatyminės bazės pataisų, - komanditinės kredito bendrovės. Jos galėtų užimti kredito kooperatyvų, finansuotų Kooperacijos banko kreditais, vietą ir sudaryti iki 15 proc. kreditų rinkos. 8) Komanditinių kredito unijų paskolas galima būtų suteikti ūkio subjektams su mažesnėmis palūkanomis arba, pritraukus specialiųjų fondų lėšas, padengi dalį jų investicijoms gautos paskolos. Literatūra 1. Roben W. Davis it Alfredo Lanza. Red. Madison. - Viskonsin: 2. Pasaulinė kredito unijų taryba, 1993. 3. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas/Valstybes žinios. -1995. -Nr. 26. 4. Lietuves Respublikos komercinių bankų įstatymas / Valstybes žinios. -1995. -Nr, 2. 5. Kemėšis F. ūkio kooperacija. Knygoje " ūkio ekonomika". ūkio vadovas. T. V. - Kaunas: ūkio rūmai, 1934. 6. Kredito unijos Lietuvoje - Vaidmuo, problemos, tikslai // konferencijos medžiaga.- Vilnius, 1998. 7. Kredito unijų strategijos vadovėlis. Nuorodos dėl strategijos supratimo ir plėtros- Madison, Wisconsin: Cuna and AfTiliates, 1992. 8. Kredito unijų vadovėlis. Pasauline kredito unijų taryba P.O. Bok 2982. 5810 Minčiai Poin Roal Madison, Winconsin 537ŪI-29B2 USA, 1997. 9. Kredito uniji] žinios. Nr. 2. Desjardins. - Kaunas, 2001. 10. Papievis J. Leista steigti Lietuvos centrinę kredito uniją/ Verslo žinios. -2002. -Nr. 71 (1215). 11. Buškevičiūtė, E., Finansų analize. Kaunas- Technologija, 1999. 12. Katkevičius, V, Lietuvos ūkio kredito sistema: Daktaro disertacija. Vilnius, 1994, 13. Lietuvos bankas. Statistika. Paskolos ekonominėms veikloms. http://www.lbank.lt/loBn/defauli.iisp.2u03-03-U5. 14. Lietuvos bankas. Statistika. Paskolų litais vidutinės metų palūkanų normos, http://lbank.int/default.asp7pid-l. 2003-03-05. 15. Nowak, A. (2001). The Polish Banking Sector and the European Union Banking System//Association of Polish credit unions. Varšuva, Lenkija. 16. Lietuvos bankas (2003/1 ketv.). Kredito įstaigų veiklos apžvalga.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!