Teisinės valstybės samprata remiantis Lietuvos teisininkų darbais

įvadas Atsivertę mūsų valstybės Konstituciją, jos preambulėje matome, jog vienas iš pagrindinių Tautos siekių yra „teisinės valstybės sukūrimas“. Šiuo metu nėra vieningo teisinės valstybės modelio, o juo labiau apibrėžimo. Doc. dr. A. Vaišvila teisinę valstybę apibūdina kaip „teorinį modelį šiuolaikinės valstybės, naujo tipo valstybės, pretenduojančios įveikti klasinės valstybės tradiciją ir tapti skirtingų socialinių grupių (klasių) bendradarbiavimo bei jų gerovės garantavimo politine, teisine organizacija“ [11, 18]. Rusijos teisininkai labiau sukonkretina teisinės valstybės apibrėžimą, siedami jį su pagrindiniais teisinės valstybės principais, tikslais, požymiais: „Teisinė valstybė - ypatinga valdžios organizavimo forma pilietinėje visuomenėje, kuri pripažįsta ir garantuoja prigimtines asmens teises ir laisves, realiai įgyvendinamas valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias, užtikrinama įstatymų viršenybė bei valstybės ir piliečio tarpusavio atsakomybės principas “[ 13, 245]. Šio darbo objektas – teisinės valstybės samprata - teorinis teisinės valstybės modelis, susiformavęs istorijos eigoje kaip asmens savivokos, objektyvių visuomenės vystymosi procesų ir teisinės minties išdava; asmens ir visuomenės siekis; jo įgyvendinimo ypatumai Lietuvos Respublikoje. Šiame darbe nesistengiama išvesti teisinės valstybės apibrėžimo, juo labiau, kad šios valstybės modelis yra nuolat „tobulinamas“, pritaikomas prie besikeičiančio visuomeninio gyvenimo. Kaip rašo A. Vaišvila, „teisės sampratos šiuolaikiškumas - tai jos apibrėžimų atitikimas konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu moderniškesnės“. Teisinės valstybės idėja praktiškai pradėta įgyvendinti nuo XVIII a. pabaigos. Ja domėjosi, tobulino garsūs to meto teisininkai bei mokslininkai kaip R. von Jheringas, G. Jellinekas, A. Dicey, R. Z. Livshicas ir kt. Teisinės valstybės įdėjomis Lietuvoje buvo susidomėta tarpukaryje (M. Riomeris, P. Leonas ir kt.). Gausus M.Riomerio mokslinis palikimas, jo publicistika ir praktinė valstybinė bei visuomeninė veikla leidžia mums teigti, kad jo, kaip teisininko idealas buvo gerai organizuota ir be priekaištų funkcionuojanti teisinė valstybė [14, 186]. Sovietams paskelbus (prasidėjus persitvarkymui), kad jie kurs teisinę valstybę, t.y. pirmumą teiks teisei o ne jėgai, lietuvių tautai buvo suteikta formali galimybė pasiremti prigimtine tautų teise į laisvę ir nepriklausomybę - įgyti teisinį ir moralinį pagrindą priešintis SSRS pozityviajai teisei, teigti, jog negalioja pozityvioji teisė, prieštaraujanti prigimtinei. Tai morališkai drąsino ir skatino Lietuvos žmones, leido pajusti visos civilizuotos žmonijos paramą, pajusti, jog mūsų pusėje stovi teisė, nors ir nestovi jėga [11, 18]. Nors sprendimas apie teisinės valstybės kūrimą Lietuvoje buvo priimtas vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tačiau ir po 10-ies metu teisinės valstybės idėja bei problema yra itin diskutuojama ir aptariama. Šiuolaikinių Lietuvos teisininkų darbai rodo, kad Lietuvoje galutinai nėra susiformavusi teisinės valstybės teorija, dar nesukurtas ir teisinės valstybės modelis. Tačiau teisinės valstybės problema yra tokia plati ir turi tiek daug aspektų, kad kiekvieno teisininko darbai, pasak S. Katuokos, kuriuose pateikiami valstybės ir teisės tobulinimo būdai, priemonės, prisideda prie valstybės ir teisės idealų formavimo , o kartu ir prie teisinės valstybės modelio kūrimo. Šiame darbe pagrinde yra remiamasi Lietuvos (A. Vaišvila, S. Katuoka, M. Maksimaitis, M. Riomeris ir kt.) teisininkų darbais, kurių yra gana nemažai. Aišku, kad teisinės valstybės klausimas yra sudėtingas, daugiaaspektis. Teisinės valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuo kurių nagrinėjimo čia atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuri bus paliesta tik tiek, kiek buvo aktuali duotai temai; čia buvo net atsisakyta platesnės atskirų požiūrių kritikos. Reikšmingos šiam klausimui ir teisėkūros, teisės ir valstybės santykio bei kitos problemos, kurių platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas, nes tai yra didelės ir atskiros temos. I. Sąvokos „Teisinė valstybė“ raida Bandant rasti pačias sąvokos “teisinė valstybė” ištakas istoriniu filosofiniu požiūriu tenka pripažinti, kad teisingumo suvokimas, tegu ir primityviausia forma, po sąmonės ir kalbos atsiradimo yra žmogiška savybė, turėjusi lemiamą vaidmenį žmogui tampant žmogumi, atsirandant darbo pasidalijimui, individų tarpusavio santykių formavimuisi ir individų jungimuisi į struktūras, tapusias valstybėmis. Šiuolaikinis sąvokos turinys taip pat ne riba – vykstantys integracijos ir globalizacijos procesai, tarptautinės teisės plėtra duoda pakankamą pagrindą teigti, kad sąvoka “teisinė valstybė” jau perauga į sąvoką “teisinė visuomenė”, kur visuomenė suprantama kaip daugelio valstybių piliečių bendruomenė - Europa tampa valstybių sąjunga su savo teise, prie kurios derinasi atskiros valstybės, JTO taip pat realiai tapo viršvalstybe . O tai reiškia, kad neužtenka nagrinėti vienos atskiros valstybės teisės raidos, negalime atmesti buvusių, esamų ir būsimų teisinės minties ryšių ir perimamumo, negalime apsiriboti analize nuo to momento, kai pirmą kartą semantiškai – iš tiesų labai neseniai – suformuluota pati sąvoka “teisinė valstybė”, o turime šiuolaikiniu požiūriu peržvelgti esminius teisinės minties etapus nuo to momento, nuo kurio mus pasiekė mintys apie valstybės sąrangą, valdžią, santykius tarp subjektų, akcentuodami ne būtį, o teisinės sąmonės komponentus ir tik tada pereiti prie konkrečios valstybės ir atsakyti į klausimą – ką reiškia sąvoka “teisinė valstybė”. Šiuo požiūriu nebūtina parodyti visos teisinių minčių įvairovės, užtenka pasekti sąvokos genealogiją iki “čia ir dabar” – Lietuvos Respublikos. 1.1. Antikos laikai Teisinės valstybės idėja formavosi palaipsniui. Požiūris į valstybę, kaip į organizaciją, kuri savo veiklą grindžia įstatymais, pradėjo formuotis ankstyvoje žmonių civilizacijų kūrimo stadijoje, o ypač pradėtos plėtoti Antikos laikais. Antikos laikų filosofai suprato įstatymo reikšmę ir bandė sugalvoti tokią valstybės valdymo formą, kuriai esant būtų užtikrinta visuomenėje tvarka bei harmonija. Tai, pasak jų, galima buvo įgyvendinti tik tada, kai įstatymas saisto ne tik individą, bet ir pačią valstybę. Simboline tokių idėjų išraiška tapo senovės graikų deivės Temidės atvaizdas (moteris su raiščiu ant akių, teisingumo svarstyklėmis ir kalaviju rankose). Jis simbolizavo ne tik teisingą ir nešališką teismą, kaip instituciją, bet ir visą teisingumą visuomenėje, kuris buvo pagrįstas įstatymų viršenybe (visi lygūs prieš įstatymą; niekas nėra aukščiau jo). Iš Antikos laikų perimti du dalykai, aktualūs aiškinantis “teisinės valstybės” požymius: 1. Teisės egzistavimo būdai : 1.1. Teisinės sąmonės lygmenyje. Įtvirtintas pozityviosios teisės, kaip valstybės organizavimo ir santykių tarp valstybės ir asmens bei tarp asmenų reguliatoriaus funkcija. 1.2. Teisės kūrimo ir taikymo lygmenyje. Tai veiksmų seka nuo idėjų, interesų prie privalomų rašytinių aktų ir valstybės prievartos užtikrinant jų įgyvendinimą; teisės institucijų atsiradimas. 1.3. Teisės šaltinio lygmenyje. Ypač tai pasakytina apie Romėnų teisę, jos kodifikavimą, teisinę terminiją. Išsamiausias darbas, Justiniano kodeksas ir Digestai, turėjo didžiulę reikšmę pasaulio teisės raidai. 2. Atėnų ir Romos demokratija, paveikusi visos Europos ateities politinį gyvenimą, atgimusi XVIIIa. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos sukurta respublika. 1.2. Viduramžiai Barbarų teisė – papročių ir romėnų teisės likučių mišinys tik Xa. įgavo teritorinį pobūdį, anksčiau tai buvo daugiau asmeninė gentinė (tautų), feodalų, karalių teisė, taikoma pagal priklausomybę tam tikrai grupei. Žlugus Romos imperijai ten buvusi krikščionių bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Tačiau iki pat XI a bažnyčia laikyta ne kaip politinis darinys, o dvasinė žmonių bendrija. Nesant Europoje centralizuotų valstybių, visuotinio politinio susiskaldymo sąlygomis nuo XI – XII a. Romos katalikų bažnyčia virto tam tikra eksteritorine teokratine monarchija. Nusistovėjo tvarka, pagal kurią Europos monarchai karūnuojami popiežiaus aktu. Sukurta romėnų teisės pagrindu įsigalėjo kanonų teisė, kuri ilgainiui virto savarankiška teisės sistema. Kanonų ir pasaulietinė teisė konkuravo dėl įtakos sprendžiant feodalinius politinius ir ekonominius, visų pirma paveldėjimo klausimus. XI –XII a. kanonų teisėje sukurta baudžiamosios teisės sistema, iki smulkmenų reglamentuotas teismo procesas. Ir nors kankinimai ir kaltumo prezumpcija niekaip nesiderina su šiuolaikine teisės samprata, tačiau pats teismo procesas, kai byla nagrinėjama valstybės vardu, renkami įrodymai, vyksta teismas ir valstybės vardu ir priemonėmis vykdomas teisingumas – išliko iki mūsų dienų ir yra neatsiejamas nuo teisinės valstybės. Kitas ir netgi svarbesnis viduramžių indėlis – teisės mokslų studijų pradžia, sudariusi prielaidas romėnų teisės recepcijai ( remiamasi [4, 110-122] ). Analizuojant teisinės valstybės genezę būtina išskirti dar du su viduramžiais susijusius procesus – miestų atsiradimą ir prekybos išsivystymą. Miestų atsiradimą feodalinėje visuomenėje sąlygojo amatų ir žemdirbystės atsiskyrimas, gamybos ir prekybos vystymasis ir koncentracija prie natūralių susisiekimo kelių – jūrų, upių, traukos centrų – pilių, bažnyčių, vienuolynų. Miestų teisės sistemą dažniausiai sudarė teisės normos, apimančios tam tikrą susitarimą tarp miestiečių ir feodalų (chartiją), miesto statutą ir miesto valdžios sprendimus, tapusius visuotinai privalomomis elgesio taisyklėmis; institucijos savivaldai įgyvendinti – susirinkimai, taryba, renkamas vadovas – meras, burmistras; teisėsaugos institucijos, cechų, gildijų vidaus teisės normos. Svarbiausias akcentuotinas dalykas – miestelėnų teisinė lygybė, asmeninių teisių, laisvių ir pareigų, įskaitant ir teisę dalyvauti kuriant miesto teisę (priimant įstatymus) bei renkant atstovus ir pareigūnus formalizavimas ir įgyvendinimas, korporacijų, išreiškiančių skirtingus grupinius interesus, egzistavimas. Viduramžių indėlis sąvokos „teisinė valstybė“ turiningajai išraiškai yra: 1. Teisinių sistemų formavimasis ir visuotinis taikymas, teisės taikymo proceso formalizavimas, teisės kodifikavimas. 2. Teisės mokslo atsiradimas, specializuotų mokslo ir mokymo įstaigų tinklo atsiradimas, teisininkų – profesionalų įtaka teisinių sistemų formavimuisi ir funkcionavimui įgavo lemiamą pobūdį. 3. Miestų teisė – savivalda – atskleidė demokratijos, paremtos visų piliečių dalyvavimu valdyme, gyvybingumą o su laiku ir pranašumą prieš feodalinę teisę. 4. Sutarčių ir prekybos pagrindinių principų – laisvanoriškumo, lygybės, abipusės naudos, kompromiso siekimo taikymas privačioje teisėje užtikrino šiuos principus taikančiųjų ekonominę gerovę ir sudarė prielaidas šių principų perkėlimui į viešąją teisę tikintis socialinės gerovės. 5. Miestų, prekybos teisė, teisės mokymas ir taikymas padarė lūžį visuomenės teisinėje sąmonėje – į teisinius santykius įsitraukiant vis didesnei visuomenės daliai ji išsiveržė iš primityvios paprotinės, teokratinės sąmonės lygmens. 6. Romėnų, kanonų ir vietos teisės pagrindu kontinentinėje Europoje formavosi romanų- germanų teisės šeima, egzistuojanti ir dabar kaip šiuolaikinės teisės, taikomos Lietuvoje, ištakos ir aplinka. 7. Anglijos teisėje formavosi moralinis saugiklis „teisingumo teisė“, teisės aktais ir teismų praktika įtvirtintas valdžios galių ribojimas ir piliečio teisės bei laisvės. Ypatingas viduramžių periodas – renesansas (atgimimas), dar vadinamas pereinamuoju etapu iš viduramžių į naujuosius amžius apėmė XIV – XVI a. Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūros tradicijų gaivinimas. Renesanso ekonominės socialinės ir politinės prielaidos buvo miestų reikšmės didėjimas, luominių feodalinių santykių irimas, ankstyvųjų kapitalistinių santykių ir buržuazijos formavimasis, Europos feodalinių valstybių, popiežių valdžios ideologinė ir politinė krizė. Mokslo pažanga, prekybos augimas, jūrų kelionės, naujos turtingųjų klasės – buržuazijos atsiradimas iš nekilmingųjų miestiečių luomo lėmė veiklios, sumanios asmenybės, užimančios reikšmingą visuomeninę padėtį ne dėl aukštos kilmės, o dėl savo sugebėjimų ir nuopelnų, vaidmens didėjimą. Formavosi nauja pasaulėžiūra – humanizmas kaip atsvara iki tol gyvavusiam scholastiniam teocentrizmui. Orientuotasi į natūralią žmogaus prigimtį, individo poreikius, egoizmo, individualizmo principai pradėti derinti su individui būtino visuomeniškumo idėja. Vientisos centralizuotos valstybės būtinybę teoriškai grindė N.Makiavelis, Ž.Bodenas ( absoliutinės monarchijos idėja), E.Boecijus ( respublikos, liaudies suvereniteto idėjos). Sukurtos socialistinės utopijos ( Kampanela, T.Moras) [ 5, 9 tomas, 388-389] 1.3. naujieji amžiai Skiriamoji riba tarp viduramžių ir naujųjų laikų – XVII-XVIIIa. politiniai įvykiai Prancūzijoje ir kitose šalyse, vadinami revoliucijomis. Iš esmės tai galingi perversmai, per kuriuos visa iki tol gyvavusi feodalinių politinių, teisinių, ekonominių, religinių, kultūrinių ir kitų visuomeninių santykių, institutų, pažiūrų, vertybių, tikslų sistema buvo atmesta naujų – kapitalistinių santykių labui [ 4, 263]. Kito ir teisė. Plačiai ir iš esmės senoji teisės sistema buvo pakeista ar reformuota ten, kur toliau žengti į priekį nebuvo parengtų teisinių priemonių, o revoliucijos baigėsi visiška naujų jėgų pergale ( Prancūzija). Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise aristokratija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios įgaliojimus. Daugelyje šalių matomos pastangos nustatyti valstybės santvarką sekant anglų parlamentarizmo pavyzdžiu. Tapo neišvengiamas vis platesnės ir pagaliau visuotinės rinkimų teisės reikalavimas. Daugelyje valstybių išlikusi monarchija tapo ribota, reali valdžia buvo perduodama į tautai atstovaujančios valdžios rankas. Susiformavo liberali valstybė, kurios uždaviniai buvo rūpintis išorės saugumu ir vidaus tvarka, nesikišant į socialinį ir ekonominį visuomenės gyvenimą. XIX amžiaus kontinentinei teisei būdingas dar vienas bruožas – teisės kodifikavimas, pradedant Prancūzijos, Austrijos ir baigiant Vokietijos bei Šveicarijos civiliniais kodeksais. Lygiagrečiai kuriami ir kiti – baudžiamieji, žemės, jūros kodeksai. Jie svarbūs ne tik tuo, kad įtvirtino naują požiūrį į asmens laisves, santykius, šeimą, nuosavybę bet ir tuo, kad išstūmė papročius, vietinę teisę ir daugelio sąmonėje įtvirtino suvokimą, kad teisė tai įstatymai, įstatymais galima apibrėžti visus esminius santykius, teisinio elgesio esmė – įstatymų nepažeidimas, t.y. suformavo etatistinę teisės sampratą. Naujoji teisė, įtvirtinusi naujus visuomeninius santykius, rėmėsi ir įtvirtino naujus principus: 1. Žmogaus lygybė prieš įstatymus – lygų visų teisnumą, 2. Asmenybės laisvė – galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam, ko nedraudžia įstatymai ir principai. 3. Reikalavimas griežtai laikytis įstatymų ( socialinių ir ekonominių santykių stabilumo garantija). 4. Teisėtumo principas, apimantis viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją politiką , civilinius santykius. Tokioje aplinkoje ir formavosi teisinės idėjos, kūrėsi jas pagrindžiančios, analizuojančios, vystančios teisės mokyklos, vadovaujamos asmenybių-mąstytojų, kurių vardu dažniausiai ir vadinamos dabar. Nėra galimybių detalizuoti jų idėjas; sudarant „teisinės valstybės“ genealogiją svarbiausia yra atsekti mokyklų įtaką šiuolaikinės teisės sampratos formavimuisi. Remiantis A.Vaišvila [ 2, 63-74] jas galima klasifikuoti sekančiai: 1. Teorijos, kildinančios teisę iš jėgos persvara garantuoto intereso: 1.1. L.Gumplovičiaus prievartos teorija 1.2. Klasinės teisės ( marksistinė) teorija 1.3. R.von Iheringo „Interesų jurisprudencija“ 2. Teorijos, grindžiančios teisę priešingų interesų kompromisu: 2.1. Visuomeninės sutarties teorija (T.Hobsas, D.Lokas, Ž.Ž.Ruso), 2.2. Solidarumo arba socialinės priklausomybės teorija (L.Buržua, L.Diugi) Įdomiausia tai, kad kiekviena šių teorijų vienaip ar kitaip atsispindi šiuolaikinėje teisės sampratoje ta prasme, kad teisė pripažįstama kaip asmeninių (grupinių) interesų išraiška. XIX a. pradžioje Vokietijoje ( C.Th.Wecker, R. Von Mohl, F.J.Stahl) imtas naudoti terminas “teisinė valstybė” . Taip buvo suprantama valstybė, kurios galios ribojamos jos pačios leidžiamais įstatymais, valdžios institucijoms leidžiama tai, ką numato įstatymas, piliečiams – ko nedraudžia įstatymas. Teisę tapatinant su įstatymais ir reikalaujant juos besąlygiškai vykdyti, net ir esant demokratinei valstybės valdymo formai, kiekvienas įstatymas, priimtas pagal įstatymus ir įtvirtinantis valstybės agresiją prieš piliečius, jų teisių ribojimą, tampa teise. Tačiau tokia teisė yra bent minimaliai prognozuojama ir apribota nuo savivales, todėl asmeninio saugumo požiūriu priimtina kaip tam tikras teisės vystymosi etapas. Apibendrinat reikia pasakyti, kad naujaisiais amžiais galutinai susiformavo ir tapo įgyvendintos ( tiesa, ne visuotinai) demokratija, asmens teisės ir laisvės, asmenų lygybė prieš įstatymus, asmens primatas valstybės atžvilgiu, įstatymų vaidmuo reguliuojant santykius tarp valstybės ir piliečių bei piliečių ir tai sudarė sąlygas atsirasti teisinei valstybei pagal sampratą teisė – įstatymai ir , vystant visuomeninės sutarties idėją, žengti į šiuolaikinę teisės ir teisinės valstybės sampratą. Nors teisinės valstybės koncepcija atsirado pereinant iš XVIII amžiaus į XIX, tačiau matome, jog savo ištakomis nusidriekia į antikos laikų politinę, filosofinę minti, viduramžių miestų teisę, naujųjų laikų ir Švietimo epochos filosofiją. II. teisinės valstybės raidos stadijos Teisinės valstybės idėją praktiškai pradėta įgyvendinti nuo XVIII a. pabaigos. Yra trys šiuolaikinės teisinės valstybės koncepcijos ir praktikos raidos stadijos: teisėtumo valstybės (Rechtsstaat), teisės viešpatavimo - teisingumo valstybė (rule of law) ir socialinės teisinės valstybės [7, 59]. Pirmoji teisinės valstybės raidos stadija yra teisėtumo valstybė. Keliamas reikalavimas, kad įstatymų leidėjas paklustų savo paties leidžiamiems įstatymams. Teisinės valstybės idėja yra siejama su įstatymų viršenybe ir jos praktiniu įgyvendinimu. Teisė yra siejama su įstatymu. Savo pačios įstatymų susaistyta valstybė turi jau ne moralinį, o teisinį pobūdį. Jos veiksmai piliečiams yra iš anksto žinomi, nuspėjami ir dėl to mažiau pavojingi (iki XVIII a. pab., dėl ilgametės absoliutizmo ir despotizmo tradicijos, valstybinė valdžia buvo suvokiama kaip pagrindinė ir didžiausia grėsmė žmogaus teisėms). Valstybės institucijos gali daryti tik tai, ką joms leidžia įstatymas, o piliečiai - ko nedraudžia. Toks požiūris daugiau atstovavo pradinei arba liberalistinei teisinės valstybės sampratai, kuri pagrindinį pavojų žmogaus teisėms matė tik valstybėje ir todėl tų teisių saugą siejo su kuo griežtesniu valstybinės valdžios kompetencijos suvaržymu siekiant ir valstybę palenkti tradiciniam liberalizmo principui: „Nesikiškite, netrukdykite, nereguliuokite. Palikite individą jo paties nuožiūrai ir rizikai“ [11, 21]. Šitaip teisinę valstybę aiškino dauguma XIX a. ir XX a. pradžios teisininkų: L. Steinas, G. Jellinekas, R. von Jheringas ir daugėlis kitų. Jie plėtojo teisinės valstybės teoriją kaip „savęs apribojimo“ koncepciją: valstybė yra teisinė, jei jos valia yra suvaržyta jos pačios leidžiamais įstatymais [11, 21]. Tačiau tai nebuvo pakankamas pagrindas (garantas) apsaugoti žmogaus teises, nes valdžia gali laisvai keisti jai nepalankius įstatymus palankesniais, nes buvo pagrinde saugomi ir tenkinami buržuazijos interesai, kadangi tuo metu ji buvo socialiai aktyviausia visuomenės klasė. Tokioje valstybėje buvo reikalaujama besąlygiškai laikytis įstatymuose nustatytų reikalavimų, nesvarbu, koks jų turinys. Tad dažnai valstybė vadinosi „teisine“, jei ji griežtai laikėsi įstatymų, nesvarbu, kad įstatymai yra despotiški ar tironiški. Todėl siekiant apsaugoti piliečio teises, teisėtumo valstybė nuo XIX a. antros pusės transformavosi į teisingumo, arba teisės viešpatavimo (rule of law), valstybę. Ši valstybė skelbė jau ne įstatymo, o teisės viršenybę, kuri buvo siejama su prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Rule of law tipo teisinei valstybei buvo svarbu ne tik deklaruoti, bet ir garantuoti teisės viršenybę. Teisė ateina ne iš valdžios valios, o iš visuomenės. Svarbiausia čia buvo pripažinimas, kad valstybės valia nėra vienintelis teisės šaltinis, kad valstybės valią turi varžyti ne šiaip valdžios leidžiami įstatymai (nes jokia valdžia pati savęs negali suvaržyti), o žmogaus teisės, t.y. vertybės esančios šalia valstybinės valios ir nuo jos nepriklausančios. Valstybė pašaukta ne teikti asmeniui teises, o tik kurti mechanizmą joms garantuoti [11, 20]. Tačiau "rule of law" tipo valstybė pasirodė nepakankama žmogaus teisėms garantuoti, ypač tų žmonių, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali patys apginti savo teisių. Nepakanka, kad valdžia kurdama įstatymus bei juos vykdydama nepažeistų žmogaus teisių, bet reikia, kad ji padėtų asmenims įgyvendinti jų teises, jei pastarieji dėl tam tikrų priežasčių negali patys pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu. Čia į pagalbą ateina socialinė teisinė valstybė. Socialinė teisinė valstybė buvo aiškinama, kaip tolesnis ankstesnio teisinės valstybės modelio išplėtojimas. Šiai stadijai yra būdingas teisės ir etikos sąveikos viešpatavimas: čia propaguojamas teise pagrįstos valstybinės organizacijos gebėjimas per žmogaus teisių saugą užtikrinti visuomenės socialinį stabilumą. Todėl teisinė valstybė vis platesniu mastu dalyvauja užtikrinant ir tuos asmens interesus, kurių jis objektyviai nepajėgia užtikrinti atitinkamų pareigų vykdymu. Kaip vienas iš pagrindinių socialinės teisinės valstybės tikslų yra nurodomas visų valstybės piliečių gerovės kūrimas ir palaikymas. Būtent šia linkme kaip tik ir plėtojasi modernioji Vakarų šalių valstybės koncepcija ir praktika. III. Lietuvos teisės raida link teisinės valstybės 3.1. teisinės minties periodizacija ir ankstyvasis periodas Ankstyvoji Lietuvos teisinė mintis gerokai aplenkė laiką, sunkiai derinosi su egzistavusiais socialiniais – ekonominiais santykiais, todėl ji nagrinėjama daug mažiau siejant su konkrečiais istoriniais įvykiais, nei tai daryta ankstesniame skyriuje, analizuojant teisinės valstybės sąvokų atsiradimą. Nagrinėjant Lietuvos teisinės minties, siejamos su teisinės valstybės samprata, vystymąsi literatūroje išskiriami trys etapai [3, 137] ( nagrinėjant Lietuvos valstybės ir teisės istoriją – septyni [8, 11]). Pirmoji (aristokratinė) Respublika 1573 - 1795, Antroji (demokratinė) Respublika 1918-1926 ir Trečioji (dabartinė) Respublika. Būtent šiais periodais, kurių pradžia sutampa su tam tikrais istoriniais įvykiais, intensyvėjo intelektualinė veikla siekiant išreikšti tuo metu pažangias idėjas, siekiant užtikrinti asmens ir piliečio teises, apginti jas nuo valdžios savivalės, norminti santykius. Visų periodų teisinės minties vystymasis tiesiogiai susijęs su asmenybėmis, kurių indėlis į teisinės minties raidą iš tiesų neabejotinas. Tačiau toks periodizavimas už pradinės ribos palieka pirmą žinomą Kazimiero teisyną, Gedimino laiškus, K.Jablonskio mintis apie galimą pirmą teisyną, analogišką Pamedės teisynui. Šie istoriniai šaltiniai kaip tik yra teisinės minties pradinio taško apibūdinimo pagrindu ir pirmu įrodymu, kad Lietuvoje buvo žinoma Europos, visų pirma Rygos teisė. Lietuvos valstybės atsiradimas XIIIa. siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, pastangos siekti tarptautinio pripažinimo - Didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Jo laiškuose akcentuojami teisiniai klausimai – pirkliams garantuojama, kad jie galės naudotis savo teise, o jei norės – vietine, kuri ne blogesnė; kalbama apie teismus – atvykęs pirklys gali kreiptis į teismą, o jei sprendimas jo netenkins – į Didįjį kunigaikštį (dviejų pakopų teismas). Šie dokumentai gali būti vertinami kaip asmens teisių užtikrinimo garantijos. Privilegijos ( pirmoji žinoma - 1387m. Jogailos žemės privilegija) saugojo gyventojų papročius ir teises nuo didžiojo kunigaikščio urėdų pažeidimų ( valdžios galių ribojimas), prijungtiems miestams buvo paliekama savivalda. XIV a. Vilniui, XV a. Trakams ir Kaunui suteiktos Magdeburgo teisės. XV a. parengtas ir išleistas pirmasis Kazimiero teisynas, svarbus dviem momentais: pagal Teisyną už savo darbus atsako kiekvienas žmogus individualiai, o ne šeima ar giminė; pripažįstama, kad nusikaltimas yra kenkimas visuomenei, kad ieškovas negali savo valia dovanoti bausmės. Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo metais susiformavusi kunigaikščio taryba Kazimiero valdymo pradžioje tapo valstybės politiniu organu – Ponų taryba ir įsigalėjo kaip savarankiškas valstybinis organas tiek, kad iš tarybos prie kunigaikščio tapo taryba, prie kurios buvo kunigaikštis [9, 67]. Išskirtiniais atvejais buvo šaukiamas Seimas – išplėstinė Ponų taryba. Vilniaus Seimas 1529m. patvirtino Pirmąjį Lietuvos Statutą. Antrasis ir Trečiasis Statutai pasirodė atitinkamai 1566 ir 1588m, jiems įtakos turėjo mąstytojų-humanistų idėjos, apie kurias kalbama sekančiame skyriuje. Pažymėtini institutai: asmens laisvių išvardijimas ir apsauga, individuali teisinė atsakomybė, pagarbos teismui reikalavimas, teisminio precedento galimybė - „teisti pagal sąžinę ir kitų krikščioniškų įstatymų pavyzdį“. Štai kaip Statutą vertina J.Lappo ( pagal [9, 91]) : „Kokiomis idėjomis yra pagrįstas Lietuvos Statutas, kaip Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įstatymų kodeksas?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!