Valstybės samprata, funkcijos

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA Valstybinio valdymo fakulteto I kurso 211 grupės dieninio skyriaus Studento Kazio Griciaus KONSTITUCINĖS TEISĖS RAŠTO DARBAS Tema Nr. 14: VALSTYBĖS SAMPRATA, FUNKCIJOS Tikrino dokt. G. Kalinauskas Vilnius 2002 PLANAS I. Įžanga. II. Dėstomoji dalis. 1. Valstybės sąvoka. 2. Valstybės elementai: tauta, teritorija, valdžia: a) tauta; b) teritorija; c) valdžia. 3. Valstybės suverenitetas – svarbiausia valstybės teisinė savybė. 4. Valstybės funkcijos. III. Išvados. Įžanga Valstybė – tai daugelio mokslo sričių nagrinėjimo objektas. Nors valstybės sampratos klausimą pirmiausia tiria mokslas apie valstybę, bet šio klausimo negalima išvengti ir konstitucinėje teisėje. Taip yra todėl, kad valstybė kaip ypatingas socialinis reiškinys, yra neišvengiamai susijusi su konstitucine teise. Iki šiol yra paplitusi nuomonė, kad valstybės sampratos klausimas yra reikšmingas vien tik teisininkams teoretikams, kad valstybės sampratos problema jau iki galo yra ištirta. Tačiau turbūt nesuklysiu teigdamas, jog valstybės sampratos ir jos funkcijų klausimas nėra vien teorinis ir visiškai atsakytas, todėl kad šiandien Lietuvos konstitucinėje teisėje nuolat iškyla problemų susijusių su valstybės funkcijomis, suverenitetu, teritorija, pilietybe ir t. t. Tai yra dar viena priežastis, lėmusi mano pasirinkimą analizuoti valstybės ir jos funkcijų problemą. Taigi šio darbo tikslas atskleisti valstybės sampratos ir jos funkcijų esmę. Tiesa, šiame darbe nesistengsiu visiškai išspręsti pačios valstybės ir jos funkcionavimo problemos, nebandysiu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą, nesugebančią vystytis. Stengsiuos suprasti įvairias teorijas, nagrinėjančias šį klausimą, bandysiu atrasti jų trūkumus ir privalumus. Be to, ko gero, valstybės ir jos funkcijų klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Valstybės sampratos ir jos funkcijų problemą nagrinėsiu remdamasis pačia paprasčiausia, bet tuo pačiu ir žinomiausia, kompleksine valstybės samprata. Nagrinėdamas valstybę ir jos funkcijas šiuo požiūriu, išskirsiu ir apibūdinsiu valstybės svarbiausius elementus: tautą, teritoriją ir valdžią. Be to, šiame darbe bandysiu atskleisti svarbiausią valstybės teisinę savybę – valstybės suverenitetą. Analizuodamas valstybės ir jos funkcionavimo problemą, remsiuos tarpukario Lietuvos teisės autoriteto Mykolo Römerio darbais, nes būtent šis autorius Lietuvoje pirmasis išplėtojo valstybės sampratos teoriją. Taip pat šio darbo teiginius stengsiuos pagrįsti E. Jarašiūno ir P. Leono bei kitų autorių, rašiusių šia tema, darbais VALSTYBĖS SĄVOKA Kaip jau minėjau įžanginėje šio darbo dalyje – valstybę kaip tyrimo objektą nagrinėja keli mokslai, tarp jų ir konstitucinė teisė, todėl kad daugelis valstybės problemų vienaip ar kitaip yra susijusios su konstitucine teise. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad valstybė yra pirminė, daugiareikšmė sąvoka, abstrakti ir sunkiai apibrėžiama kategorija, kuria išreiškiamas, matyt, vienas iš unikaliausių ir sudėtingiausių socialinių reiškinių. Kas yra valstybė? Ar tai idėja? Ar visuomenės gyvenimo realybė? O gal šį reiškinį būtų galima apibūdinti kaip visą visuomenę jungiančią organizaciją? M. Römeris, analizuodamas valstybės sampratą priėjo prie išvados, kad valstybė, kaip tautos suvereniteto reiškėja, “yra socialinis junginys, socialinė tam tikrų tikslų siekimo funkcija”1. Remiantis šiuo požiūriu valstybei yra būdingas valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms. Šioms institucijoms veikiant visuomenėje atsiranda tam tikri pastovūs santykiai. Kelzenas apibrėžė valstybę kaip politiškai organizuotą visuomenę. Normatyvistai valstybę sutapatino su valdžia. Valstybė buvo suvokiama kaip politiškai organizuota, nustatanti jėgos vartojimo tvarką ir turinti jėgos monopolį. Valstybė – “tai politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą`ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai”2. Taigi valstybė yra tokia visuomenės organizavimo forma, kuri yra skirta organizuoti žmones, užtikrinti bendruomenės vientisumą ir valdymą. Demokratiška valstybė atstovauja visai visuomenei (valstybės tautai). Priima sprendimus jos vardu; yra tautos suvereniteto reiškėja. Nepaisant šios sąvokos daugiareikšmiškumo, reikia pripažinti, kad visi šitie požiūriai į valstybę iš dalies teisingi. Juk valstybę galima suvokti ir kaip tam tikrą tautos gyvenimo būdą, ir kaip tam tikrą politinės valdžios organizaciją ar kaip priemonę siekti tam tikrų tikslų. XIX – XX a. atsirado ir plačiai paplito vadinamoji trijų elementų teorija. Remiantis šia teorija, galima sakyti, jog “valstybė – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga”3. Šią teoriją tarpukario Lietuvoje puoselėjo M. Römeris. Remiantis šia kompleksine valstybės samprata, svarbiausiais valstybės elementais yra: tauta, teritorija ir valdžia. TAUTA Jei pritarsime paprasčiausiai, bet tuo pačiu ir populiariausiai trijų kompleksinei valstybės sampratai, kurią sudaro trijų elementų (tautos, teritorijos, valdžios) sistema, tai logiška būtų pradėti analizuoti valstybę ir jos funkcionavimo ypatumus nuo pirminio ir labai svarbaus jos elemento – tautos. Tautos klausimas – nėra paprastas, nes pati tautos sąvoka daugiareikšmė. Nekyla abejonių tik dėl to, kad valstybės nebūtų galima įsivaizduoti be pirminio jos elemento – žmonių bendrijos (tautos). Juk valstybė, kad ir kokia ji bebūtų, yra valdoma žmonių, o valdymo objektas taip pat žmonės, tiksliau tariant, jų veiksmai. Esant valstybei, t. y. politiškai organizuotai žmonių bendrijai, gali susiformuoti valdžios ir pavaldumo santykiai tarp tų asmenų, kurie valdo ir tų asmenų, kurie yra valdomi. Beveik visi pripažįsta, jog “tauta” – tai pirmiausia tam tikra etninė žmonių bendrija, kuri susiformavo per keletą amžių, kuriai nariams būdinga ne tik bendra kilmė, bet ir bendra kalba, papročiai, kultūra, panašus gyvenimo būdas. Pagaliau tautos (etniniu požiūriu) narius dažnai sieja ta pati rasė ar religija. Tačiau valstybės teorijoje ir konstitucinės teisės moksle toks tautos termino aiškinimas yra pernelyg ribotas, neinformatyvus, nes šiuo atveju “tauta” įgyja kitą reikšmę – tai valstybės piliečių visuma. Šias dvi sąvokas (“tauta” – etninė bendruomenė ir “tauta” – valstybės elementas) būtina skirti vieną nuo kitos. Kyla klausimas, ar nėra kito, termino išreiškiančio “tautos” kaip valstybės elemento prasmę. M. Römeris išsamiai nagrinėjo šį klausimą ir priėjo prie išvados, jog “tautai” (valstybės elementui) sunku surasti lygiareikšmį atitikmenį. Terminas “visuomenė” – “ tai yra organizuotas socialinis bendravimas arba socialinių junginių visuma, į kurią įeina tiek valstybė, tiek tautiniai socialiniai junginiai, tiek daugybė kitų socialinių grupių bei organizacijų”4. Iš šio apibrėžimo galima padaryti išvadą, kad visuomenės sąvoka yra daug platesnė už valstybės sąvoką, todėl visiškai netinka “tautos” - valstybės elemento, esmei reikšti. Be to visuomenei būdingos socialinio jungimosi – integracijos ir skirstymosi – diferenciacijos procesai, kurių pasekmės reiškiasi žmonių bendruomenės vidiniais santykiais. Visuomenė nėra tokia jau vienalypė, ji nėra vieninga individų grupė, “joje veikia ne skaičius, ne kiekis, bet kokybinis organizacinis veiksnys.5” Tačiau “tautai” (valstybės elementui) būdingi kiekybiniai požymiai, tokie kaip vienybė, bendrumas. Šiai neriboto skaičiaus individų visumai, gyvenančioje tam tikroje, apibrėžtoje teritorijoje ir valdomai tam tikros valdžios, nėra svarbūs tokie bruožai kaip žmonių asmeniniai tarpusavio santykiai, socialinių junginių išsiskyrimas, ir kiti kokybiniai požymiai. “Tautai” (valstybės elementui) netinka išreikšti ir teritorijos “gyventojų” sąvoka. Tai būtų tik tam tikroje teritorijoje, vietovėje gyvenantys žmonės. Teritorijos gyventojai – tai neinformatyvi sąvoka, nes neparodo, koks individų tarpusavio ryšys, ar jie sudaro politinę bendruomenę, ar juos sieja tam tikri bendri interesai. Neradus tinkamesnio termino “tautai” (valstybės elementui) išreikšti, konstitucinės teisės moksle susiklostė tradicija suteikti kelias prasmes terminui “tauta”. “Tauta-natio” – tai nacionalinė tauta, - kuri nėra valstybės elementas. Tai tam tikras socialinis junginys, kuriam būdingi tikslai ir “kokybinės “ ypatybės: socialinio jungimosi ir skirstymosi, bendros kilmės, kultūros. Taigi tauta–natio – tai žmonių bendrija etniniu pagrindu, kuriai būdinga bendra istorija, kalba, kultūra. O tauta-populus – tai tas būtinas ir esminis valstybės elementas, be kurio nėra ir negali būti valstybės. Kita vertus, be valstybės realiai negali egzistuoti ir tauta-populus. Valstybei žlugus, tauta- populus netenka prasmės. Tačiau tauta- natio gali egzistuoti net ir žlugus tautinei valstybei. Tautai- populus neturi reikšmės individualiosios, grupinės, fizinės, psichinės žmonių ypatybės. Tauta- populus, M. Römerio manymu, - “tai yra tokia kiekybinė žmonių – individų daugybė, kuri nėra aprėžta nė tam tikrų individų skaičiumi, nė kuriomis nors kokybinėmis tų žmonių žymėmis, ypač gi socialinėmis jųjų kvalifikacijomis”6. Iš tiesų, pilietinės tautos negalima apibrėžti rasiniais, etniniais ar kultūros požymiais. Tiesa, dažniausiai tautos- populus branduolį, t. y. tą valstybės piliečių pagrindą. Lietuvos Respublikos konstitucijoje rašoma: “Lietuvių tauta - prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę , atgimusios Lietuvos piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją”7. Konstitucijos žodžiai rodo, kaip lietuvių tauta- natio senovėje sukūrė valstybę, o tos valstybės egzistavimą tęsia jau lietuvių tauta- populus. Taigi Konstitucijos preambulėje “išdėstyta konstitucinė perėjimo iš etninės tautos į pilietinę tautą koncepcija.8” Tai reiškia, kad tautą-populus sudaro Lietuvos piliečiai, kurie formuoja valstybės ateitį, išreiškia tautos-populus, kaip suvereno – aukščiausios valdžios valstybėje turėtojo, valią. TERITORIJA Be tautos nemažiau svarbus valstybės elementas yra teritorija,- ta plotmė, kurioje gyvena valstybės tauta ir kurioje galioja tos valstybės valdžios teisė. Tam, kad valstybė galėtų realiai funkcionuoti, būtinai reikia tam tikros terpės, žemės paviršiaus ploto, kuriame būtų įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės teritorijoje galioja valstybės valdžios priimti teisės aktai ar tos valstybės sankcionuoti kiti teisės šaltiniai. “Kadangi teritorija yra vienos valstybės elementas, kadangi be teritorijos negali būti valstybės, tad iš to aišku, kad valstybė gali būti tiktai ten, kur žmonės gyvena ne klajoklių gyvenimą, bet vietose įsikūrę.”9 Taigi teritorijos kaip pirminio valstybės elemento atsiradimui didelę reikšmę turėjo žmonių sėslus gyvenimo būdas. O žemdirbystė buvo pagrindinė priežastis lėmusi sėslaus gyvenimo būdo atsiradimą. Negalima nuvertinti fizinio žemės ploto svarbos valstybei. Ploto dydis, žemės paviršiaus struktūra, žemės gelmių turtai, geografinė padėtis – visa tai gali nulemti valstybės galią, valstybės funkcijas. Tačiau, anot M. Römerio, “to elemento esmė ne fizinis žemės plotas, bet tam tikras jo patarnavimas socialiniai valstybės funkcijai.10” Bet valstybės geografinis, fizinis išsidėstymas nekeičia valstybės teisinio statuso, teisinės teritorijos esmės. Valstybės teritorija yra ta plotmė, kur valstybė nevaržomai įgyvendina savo valdžią. Juk valstybės valdžia yra organizuojama ir įgyvendinama, remiantis teritoriniu principu. Valstybės įstatymai dažniausiai taikomi visiems asmenims, kurie turi tam tikrų teisinių ryšių su tos valstybės teritorija, pvz.: pilietybę. Įgimtoji pilietybė – tai gimimas tam tikros valstybės teritorijoje arba kai gimusiojo tėvai ar vienas iš tėvų turi teisinį ryšį su tos valstybės teritorija. Gimstant pilietybė įgyjama ne vien tik pagal nacionalinį, bet ir pagal teritorinį principą (jus soli), kuris reiškia, kad vaiko pilietybė yra susijusi su vaiko gimimo vieta. Lietuvoje gimstant pilietybė suteikiama remiantis ne vien tik kraujo principu (jus sanguinis), bet tuo pačiu ir žemės (jus soli) principu. “Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę.”11 Ši teisės norma, nustatanti pilietybės įgyjimo pagal jus soli vieną iš atvejų, parodo tiesioginį ir svarbų ir glaudų pilietybės ryšį su valstybės teritorija. Tačiau žmonės gali neturėti tiesioginio, nenutrūkstamo ryšio su valstybės teritorija, pavyzdžiui, užsieniečiai, laikinai atvykę į valstybę. Tačiau jie, būdami svetimos valstybės teritorijoje privalo paklusti jos valdžiai, įstatymams. Užsieniečiai iš esmės skiriasi nuo tam tikros valstybės piliečių tuo, kad išvykę iš valstybės teritorijos tampa juridiškai nepriklausomi nuo tos valstybės. Taigi teritorija – tai žemės plotas, kur įgyvendinama valstybės valdžia tos valstybės piliečiams bei tuo metu esantiems užsieniečiams. Be to ,valstybės teritoriją galima suvokti ir kaip tam tikrą kriterijų, kuriuo remiantis vienos valstybės tautą atskiriame nuo kitos. “Teritorija apibrėžia tą žmonių- individų daugumą, kuri sudaro tautos pagrindą, ir išskiria tą žmonių daugybę ar masę iš jųjų visumos – iš visos žmonijos.”12 Juridinis žmogaus ryšys su teritorija (pilietybė) rodo jo priklausomybę ir pavaldumą toje teritorijoje esančios valstybės valdžiai. M. Römeris, tirdamas valstybės sampratą priėjo prie tokių išvadų: “a). valstybė yra reikalinga tam tikro žemės ploto; b). tam tikrame apibrėžtame žemės plote, kuriame yra įsisteigusi ir kuriame veikia viena valstybė, negali būti įkurta ir negali veikti jokia kita valstybė.13” Tai reiškia, kad kiekviena valstybė turi tam tikrą teritoriją, kuri priklauso jai ir tik jai. Jokia kita valstybė neturi teisių į tą teritoriją. Teritorijos svarbą valstybei patvirtina dažni ginčai, netgi kariniai konfliktai, kurių priežastis – ginčijama teritorija. Valstybės saugo teritoriją, ją gina, numato teisines jos apsaugos garantijas. Šio valstybės struktūrinio elemento svarbą parodo tokie principai, kaip valstybės teritorinė viršenybė, valstybės vientisumas ir valstybės sienų neliečiamumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teritorijos – pirminio valstybės struktūrinio elemento – svarbą atskleidžia tai, jog “Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius”14. Tai reiškia, kad teritorija, kurioje įsikūrusi Lietuvos Respublika, priklauso tik jai. Jokia kita valstybė neturi tesės į Lietuvos valstybės teritoriją. Taigi valstybės teritorija – tai pirminis valstybės elementas, tam tikras žemės plotas, kuriame nevaržomai įgyvendinama tos valstybės valdžia, galioja tos valstybės valdžios priimtos (ar sankcionuotos) teisės normos ar kiti teisės šaltiniai. VALDŽIA Jau anksčiau bandžiau aptarti du pirminius valstybės elementus (valstybės teritoriją ir tautą). Tačiau šių dviejų valstybės elementų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti esant valstybę. Valstybės tauta ir teritorija tai būtini, bet nepakankami valstybės elementai. Todėl kalbant apie valstybę, svarbu išskirti ir trečią valstybės sampratos elementą – valstybės valdžią. Norint kalbėti apie valstybės valdžią, kaip apie valstybę sandaros elementą, pirmiausia reikėtų skirti valstybės valdžią nuo politinės valdžios. Politinė valdžia – tai tam tikrų grupių valios primetimas kitoms grupėms. Dažnai nutinka taip, kad valdžią įgyvendina tas, kuriam priklauso politinė valdžia. Konstitucinėje teisės doktrinoje sąvoka politinė valdžia paprastai vartojama, kai norima atskirti nuo politinių visuomenės interesų priklausomas ir nepriklausomas institucijas. Šiuo atveju teismo valdžios institucijos nėra laikomos politinės valdžios institucijomis. Be to, šios sąvokos gali nesutapti dar ir dėl to, kad ne visuomet valdžios institucijos turi valstybėje politinę valdžią. Tačiau demokratiškoje valstybėje, kur pripažįstama, kad suverenas,t. y. aukščiausios valdžios turėtojas, esti tos valstybės tauta-populis, politinė valdžia (išskyrus teismines institucijas, nes jos politiškai neutralios), turėtų sutapti su valstybės valdžia, nes ji yra renkama tos tautos. Valstybės valdžios sąvoka neatsiejama nuo valdymo sąvokos. Valdymo santykiai, grubiai tariant, esti tada, kai tam tikrame socialiniame junginyje (valstybėje) yra dvi žmonių grupės: valdantieji ir valdomieji. Šis susiskirstymas yra valstybės valdžios pagrindas. Todėl valdžios buvimą parodo valstybės, kaip tam tikro socialinio junginio, valdančiuosius ir valdomuosius. “Vadinasi, valdąs žmogus tegali įsakyti valdomiems žmonėms padaryti taip, ir taip, tokia yra valdymo prasmė.”15 Taigi socialiniam valdymui būdingas dvejopas valios (valdančiųjų ir valdomųjų) santykis. Tokie valdymo santykiai visuomet pasižymi subordinacija – labai svarbu tai, jog valdomasis sutiktų būti valdomas. Dėl to “žmonių valdymas imperiumu sudaro ne jųjų pačių, kaip fizinio objekto, bet jųjų sąmoningų ir valingų veiksmų (darbų) valdymą (tvarkymą, būtent tų darbų, kuriais yra siekiami to socialinio junginio)”.16 Tai reiškia, kad valstybės valdžia organizuoja visuomenę, mobilizuoja piliečius kažkokiam bendram siekiui, tikslingam darbui. Taip pasireiškia valstybės socialinė funkcija. Imperiumas, anot M.Römerio, - privalomumas, viešpatavimas, vadovavimas, įsakymo galia. Nors valdžios santykiai būdingi visiems socialiniams junginiams, visi socialiniai junginiai susiskirstę pagal tam tikrus požymius, tačiau valstybėje santykis tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra unikalus, tuo, kad valdantieji gali reikalauti to, kad jų nutarimai būtų vykdomi, o tiems, kurie atsisako paklusti, valdantieji gali taikyti sankcijas, prievartą, fizinę jėgą. Todėl valstybės prievarta, - neatsiejamas valstybės valdžios požymis, kuris suteikia valstybės valdžios įsakymams visuotinį, imperatyvų pobūdį. Taigi tik valstybei priklauso prievartos panaudojimo monopolis. Tik valstybė turi teisę reikalauti, kad jos įsakymai būtų vykdomi, ir, reikalui esant, naudoti jėgą. Valstybės valdžia - tai institucionalizuota valdžia, t. y. ją įgyvendina tam tikros valstybės institucijos. “Valstybės valdžią įgyvendinančios struktūros yra sudėtingos, joms būdingi pavaldumo ir koordinacijos santykiai.”17 Valstybės valdžia pasireiškia kaip politinis visuomenės organizavimas, jos veiklos reguliavimas per valstybės valdžios institucijų sistemą. Pagal tai skiriamos trys valstybės valdžios formos: Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. O pagal valdžios formas (vadovaujantis valdžių padalijimo principu) skiriamos atitinkamos valstybės valdžios institucijos. Taigi – valstybės valdžia – politinė, institucionalizuota, valdančiųjų ir valdomųjų santykį parodanti, individų organizacija, gebanti valdyti ir turinti monopolinę teisę naudoti prievartą. SUVERENITETAS – SVARBIAUSIA VALSTYBĖS TEISINĖ SAVYBĖ Kad valstybės samprata būtų visiškai suformuluota, nepakanka vien tik išskirti valstybės sampratos triadą, kurią sudaro tauta, teritorija ir valdžia, bet būtina išskirti svarbiausią valstybės savybę – suverenitetą. Terminas “suverenitetas” yra kilęs viduramžiais. Viduramžiais Prancūzijoje žodis suverenas reiškė stambų žemvaldį, kuris buvo nepriklausomas ir niekam nepavaldus savo valdų šeimininkas. Tačiau Prancūzijai tapus centralizuota valstybe, karalius tapo didžiausiu suverenu. Vėliau išsiplėtojo tradicija valstybės suverenitetu laikyti aukščiausią, absoliučią, nedalomą, nepriklausomą, kitų valstybių įstatymų nevaržomą valstybės valdžią. XVII a. J. J. Rousseau iškėlė idėją, kuri deklaravo suvereniteto neginčijamą priklausomybę tautai. Tauta turi teisę nušalinti netinkamą valdovą ar vyriausybę. Konstitucinėje teisėje vartojama “nacionalinio suvereniteto sąvoka”. Tai reiškia, kad kiekviena tauta turi apsisprendimo teisę. “Tautos suverenitetas – tai tautos tai tautos teisė apsispręsti, kurti valstybę, pasirinkti vieną ar kitą valstybės formą.”18 Tautos suverenitetas reiškia, kad valstybės valdžios subjektas yra tauta, kuri esti tikroji ir vienintelė valstybės kūrėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta tautos suvereniteto nuostata: “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.”19 Ši principinė nuostata skelbia, jog Lietuvos valstybės valdžios šaltinis yra lietuvių tauta- populus. Ši nuostata išreiškia Lietuvos valstybingumo sampratos esmę. Tautos ir valstybės suverenitetas nėra lygiareikšmės sąvokos. Valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios viršenybė kitų valstybių atžvilgiu valstybės viduje ir valstybės lygiateisiškumas nepriklausomybė santykiuose su kitomis valstybėmis. Savaip šią svarbiausią valstybės juridinę savybę suvokė tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės autoritetas M. Römeris. “Suverenine vadiname tokią galią, kuri no jokios aukštesnės nepareina ir, pati nebūdama subordinuota yra sociališkai – normatyvinės funkcijos šaltinis, jos monopolinis sprendėjas.”20 Šis autorius pripažįsta, kad suverenitetas – tai valstybei būtinos galios forma, kuri nėra priklausoma nuo kitos valdžios. Suverenitetas – tai tarsi valstybės valdžios turima monopolinė teisė atlikti tautos organizavimo ir socialinių santykių reguliavimo funkcijas. bet tuo pačiu M. Römeris pabrėžia, kad suvereniteto esmę negalima iškreipti. Suverenitetas – tai nėra vien subjektinė teisė į neribotą valdžią. Valstybės, kaip tam tikro funkcinio, “socialinio junginio valdymas, tad ir valdžia arba valdančiųjų galia valdyti tautos, kaip valstybinio funkcioninio kolektyvo, veikimą ir imperiumą, negali būti jokios subjektinės teisės objektu.”21 Tai reiškia, kad valstybės pilietis negali būti laikomas teisės objektu. Apskritai žmogus yra teisinių santykių subjektas, bet jokiu būdu ne objektas. Valstybės subjektinė teisė į asmenį iš viso yra neįmanoma (demokratinei santvarkai esant). Taigi valstybės suverenitetas – priklauso tik valstybės tautai (piliečiams), o ne tiems, kurie valdo valstybę. Valstybės suverenitetas – tai ne pati valdžia, bet tam tikra jos savybė, kurią galima apibūdinti kaip savarankiškumą neribotą ir nepriklausomą galią. Suverenitetas pasireiškia valstybės viduje ir išorėje. Pagal tai yra išskiriamas vidinis ir išorinis suverenitetas. Vidinis valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios požymis, kuris parodo, kad valstybės valdžia yra nepriklausoma no kitos valdžios valstybės viduje.Valdžia pati nustato savo veiklos tikslus ir funkcijas.Tačiau socialiniu požiūriu valdžia nėra visiškai laisva. Ji yra priklausoma no tam tikrų socialinių jėgų, esančių tos valstybės teritorijoje. Valstybės teritorijoje negali veikti jokios kitos valstybės valdžia, galinti priimti konkuruojančius sprendimus su valstybės valdžia sprendimus. Valstybės suverenitetas yra teisinis valstybės požymis, dėl jo valstybės valdžia yra vientisa, nedaloma, ir aukščiausia teritorijoje teisiniu, bet nebūtinai socialiniu požiūriu. Išorinis valstybės suverenitetas – tai valstybės ir jos valdžios teisinis nepriklausomumas no kitų valstybių ar kitokių išorės socialinių junginių. Išorinis valstybės suverenitetas – tai valstybės nepriklausomybė nuo kitų valstybių, sprendžiant reikalus, valstybės lygybė santykiuose su kitomis valstybėmis. VALSTYBĖS FUNKCIJOS Kad valstybė, susidedanti iš valdžios tautos ir teritorijos bei turinti suverenitetą, galėtų realiai egzistuoti ji turi atlikti tam tikras funkcijas. Funkcijos parodo valstybės veiklos pobūdį, pasirinktus prioritetus, valstybės organizavimo, valdymo formą ir tikslus. “Valstybės funkcijos tradiciškai apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, tam tikrų siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.”22 Valstybės atliekamos funkcijos – tai valstybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimas. Valstybės funkcijos yra kompleksinio pobūdžio; jas galima suprasti kaip tam tikras veiklos kryptis, tačiau funkcijos nesutampa su pačia valstybės veikla, kurią vykdo kompetentingos valstybė institucijos. Funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia valstybės socialinę, politinę, ekonominę valstybės paskirtį. Jomis pasireiškia realus, socialiai orientuotas valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros visuomenės ir pačios valstybės uždavinius. Funkcijos parodo valstybės ryšį su socialine tikrove, visuomenės problemomis. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo ir pagrindinių valstybės uždavinių sprendimo priemonės, todėl jos yra tiesiogiai priklausomos nuo valstybės tikslų ir uždavinių pobūdžio. Grėsmė išoriniam valstybės saugumui ir teritoriniam vientisumui visuomet verčia valstybę pirmiausia spręsti krašto apsaugos klausimus. Ekonominės krizės sąlygomis pagrindiniais valstybės uždaviniais tampa ekonomikos problemos. Kaip jau minėjau, valstybės funkcijos ir valstybės institucijų funkcijos skiriasi. valstybės institucijų veikla visuomet konkreti, pavyzdžiui, kultūros ministerija sprendžia tik kultūros organizavimo problemas ir nieko daugiau. Tačiau valstybės funkcijos apima bendrą valstybės veiklą, nustato pagrindines veiklos kryptis, kurias įgyvendina atitinkamų valstybės valdžios institucijų sistema. Taigi valstybės funkcijos išreiškia valstybės esmę, paskirtį, o valstybės institucijų funkcijos, nors ir turi neabejotiną reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenimui, tačiau, palyginti su valstybės funkcijomis, yra siauros, kintančios, lokalios. Siekdama įgyvendinti tam tikrus tikslus ir išspręsti iškilusias problemas, t. y. įgyvendindama savo funkcijas, valstybė gali taikyti skatinimo, įtikinimo, o prireikus ir prievartos metodus. Teisės literatūroje pagal visuomenės gyvenimo sritį skiriamos išorinės ir vidinės valstybės funkcijos. Išorinės valstybės funkcijos yra skirtos spręsti valstybės uždavinius, susijusius su tarptautiniais santykiais. Šia veiklos kryptimi valstybė palaiko teisinį ryšį su kitomis valstybėmis. Valstybės pagrindinės išorinės funkcijos yra valstybės sienos apsauga ir valstybės išorinio saugumo užtikrinimas. Vidinės valstybės funkcijos – tai pagrindinės veiklos kryptys valstybės viduje: ekonominės, socialinės, politinės, kultūrinės ir kitos. Tačiau valstybių skirstymas į vidines ir išorines yra sąlyginis, nes “valstybės ekonominės, socialinės, politikos, kultūros ir kitų sričių vidaus veikla neretai gana glaudžiai siejasi su išorinėmis sąlygomis, tarptautiniais ekonominiais, kultūriniais ir kitais ryšiais.”23 Todėl funkcijų skirstymas į vidines ir išorines yra sąlyginis, tad pernelyg netikslus. Gerai žinomas valstybės funkcijų klasifikavimas pagal funkcijų turinį, kitaip tariant, pagal funkcijų taikymo sritis (ekonominė, socialinė, ideologinė, ir t. t.). Ekonominė funkcija – tai harmoningo ir darnaus valstybės ekonominio egzistavimo ir funkcionavimo užtikrinimas, saugant nuosavybės formas, palaikant tarptautinius ekonominius ryšius, racionaliai skirstant valstybės biudžetą. Politinė funkcija – tai valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas , socialinės ir tautinės santarvės saugojimas, socialinių prieštaravimų slopinimas ir valstybės suvereniteto išsaugojimas. Socialinė funkcija – tai gyventojų teisių ir laisvių apsauga ir plėtotė, žmonių socialinių poreikių tenkinimas bei socialinis aprūpinimas. Ideologinė funkcija – tai tam tikros idėjų doktrinos propagavimas; religijos, kultūros, švietimo organizavimas, rėmimas ir visapusiškas palaikymas. Be to, valstybės funkcijos tradiciškai klasifikuojamos teisiniu požiūriu. “Šiuo atveju valstybės veiklos kryptys išskiriamos atsižvelgiant į tai, kokie teisiniu požiūriu skirtingi veiksmai yra atliekami.”24 Teisiniu požiūriu yra išskiriamos trys pagrindinės valstybės funkcijos. 1). Įstatymų leidyba (teisėkūra). Šia funkcija valstybė kuria ar sankcionuoja privalomas elgesio taisykles, siekdama sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. 2). Įstatymų vykdymas. Šia funkcija valstybė siekia užtikrinti įstatymų vykdymą, įstatymų taikymą, panaudojant tam tikras priemones. 3). Teisingumo įgyvendinimas. O šia funkcija valstybė užtikrina teisminės valdžios įgyvendinimą: ginčų sprendimas, bylų nagrinėjimas, nuosprendžių priėmimas. Taigi valstybės funkcijos – tai pagrindinės valstybės veiklos kryptys, valstybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, parodantis valstybės esmines ypatybes, požymius. IŠVADOS Apibendrindamas tai, kas buvo paminėta šiame rašto darbe, padariau tokias išvadas. Valstybė – tai suvereni, politiškai organizuota, žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, valdoma tam tikros valdžios, turinčios monopolinę prievartos naudojimo ir visuotinai privalomų teisės aktų leidimo galią. Valstybė yra tautos suvereniteto reiškėja. Valstybę galima apibrėžti, kaip socialinį junginį, atliekantį tam tikrų tikslų siekimo funkciją. Tačiau pats paprasčiausias valstybės apibrėžimas gali būti suformuluotas, remiantis trijų valstybės elementų teorija. Valstybė – tai žmonių, gyvenančių tiksliai apibrėžtoje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai, bendrija. Remiantis M. Römerio propaguota trijų elementų valstybės sampratos teorija, valstybės svarbiausiais elementais yra: tauta, teritorija, valdžia. Terminas tauta turi dvi prasmes. Tauta gali reikšti nacionalinį junginį (tauta- natio) arba valstybės elementą (tauta- populus). Tauta- natio – tai istoriškai, etniniu pagrindu susiformavusi žmonių bendrija, kurios narius sieja tam tikros kokybinės ypatybės: bendra kilmė, kalba, papročiai, kultūra, socialinio jungimosi bei skirstymosi. Tauta- populus – tai pirminis ir būtinas valstybės elementas, kuriam būdingi kiekybiniai požymiai: tam tikras skaičius žmonių (piliečių), tęstinumas (valstybės tauta tol gyva, kol gyva valstybė), ypatingas kvalifikuotas ryšys su valstybės teritorija, t. y. asmens priskyrimas tam tikrai teritorijai ir politinei valdžiai (pilietybė). Teritorija – tai pirminis valstybės elementas, tos valstybės monopolizuotas fizinis žemės paviršiaus plotas; kriterijus padedantis atskirti valstybės tautą nuo kitų tautų; bei erdvė, kurioje nevaržomai įgyvendinama tos valstybės valdžia. Valstybės valdžia – tai valstybės pirminis elementas, politinis, institucionalizuotas, valdančiųjų ir valdomųjų santykį išreiškiantis gebėjimas valdyti (galia); monopolinė teisė naudoti prievartą ir leisti visuotinai privalomus teisės aktus. Suverenitetas - svarbiausia valstybės valdžios savybė – tai valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje ir jos nepriklausomybė tarptautinių santykių požiūriu. Valstybės suverenitetas gali būti vidinis ir išorinis. Vidinis valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios savybė, reiškianti valstybės valdžios viršenybę, savarankiškumą, nepriklausomumą nuo kurios nors kitos valdžios tos valstybės teritorijoje Išorinis valstybės suverenitetas – tai valstybės juridinis nepriklausomumas, lygiateisiškumas bei monopolinės teisės tvarkyti vidaus reikalus turėjimas, pasireiškiantis santykiuose su kitomis valstybėmis. Nacionalinis suverenitetas – tai tautos, aukščiausiosios valdžios valstybėje turėtojos, kaip subjekto apsisprendimo teisė, kurti valstybę. Kad valstybė galėtų realiai egzistuoti, ji turi atlikti tam tikras funkcijas. Valstybės funkcijos- Tai valstybės strateginių, esminių tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, atskleidžiantis valstybės esmines ypatybes. LITERATŪRA: 1. Birmontienė T., Jarašiūnas E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. – V., 2001 2. Römeris M. Suverenitetas. – V., 1995 3. Römeris M. Valstybė I. – V.,1995 4. Römeris M. Valstybės teisė I (stenogramos). – K., 1930 5. Leonas P. Teisės enciklopedija. – K., 1931 6. Lietuvos Respublikos Konstitucija (lietuvių tautos priimta 1992m. spalio 25 d.). 7. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas (priimtas 1992 m.). – V. 8. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – V., 2001 9. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. – V., 2000

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!