Teisės metodo istorinė raida (nuo senovės iki šių laikų)

TEISĖS METODO ISTORINĖ RAIDA ROMĖNŲ TEISĖS IR SCHOLASTINĖS DIALEKTIKOS ĮTAKA TEISĖS MOKSLUI Teisė kaip susisteminta žinių visuma – mokslas – buvo pradėta dėstyti XI ir XII a., Europoje įsikūrus pirmiesiems universitetams. Privalu pabrėžti, kad tuo metu dėstoma ir tyrinėjama teisė buvo XI a. atrasto Justiniano Digestų rankraščio turinys. Nors romėnų teisinė sistema Vakarų Europoje beveik nebeveikė, teisininkus, tyrinėjusius šiuos tekstus, į priekį vedė tikėjimas, kad Romos imperija buvo universali ir jos teisė gali būti taikoma visada ir visur. Paprasčiau kalbant, Justiniano teisė (kaip, beje, ir Biblija, Platono bei Aristotelio veikalai) traktuota kaip tikra, ideali teisė, tiesa. XII a. Europos teisininkų metodas buvo kiek modifikuotas senovės graikų filosofijai ir klasikinei bei poklasikinei romėnų teisei būdingas dialektinio protavimo metodas. Štai Platonas šį metodą laikė vieninteliu būdu tiesai pasiekti. Aristotelis suklasifikavo platoniškąjį „mokslą“, tačiau teisės nepriskyrė nei menui, nei mokslui, o šliejo prie etikos, politikos ir retorikos. Taip pat jis išplėtojo ir patobulino platoniškąją dialektinio protavimo sampratą, nustatęs skirtumą tarp protavimo, kylančio iš būtinų teisingų prielaidų (apodiktinio) ir protavimo, kylančio iš prielaidų, kurios, nepaisant pripažinimo, yra ginčytinos (dialektinio). Esminis dialektinio protavimo bruožas yra tas, kad jis prasideda nuo „problemų“ ar „klausimų“, kurie bus išspręsti remiantis prielaida ar pirminiu principu, jei bus taikomi teisingi dialektinio mąstymo principai. Šį Aristotelio nustatytą skirtumą tarp apodiktinio ir dialektinio protavimo perėmę stoikai dialektinį mąstymą traktavo ne kaip pirminių principų pasiekimo metodą, o kaip argumentų analizės bei sąvokų apibrėžimo pasitelkus giminės ir rūšies perskyrą ir sintezę metodą. Be to, jie stokojo paties svarbiausio Aristoteliui dalyko – siekio sisteminti; jų dialektika tapo nepriklausoma disciplina, kuri iš esmės nesiskyrė nuo logikos, bet kartu turėjo daug retorikos ir gramatikos elementų. Būtent tokiu pavidalu graikų dialektiką įsisavino Roma respublikos epochoje. Viena vertus, kitaip nei romėnams, iškilios teisininkų klasės neturėjusiems graikams teisinės normos nebuvo nei protavimo išeities taškas, nei autoritetas – teisinės normos Graikijoje laikytos viso labo duomenimis, kuriais buvo galima vadovautis kuriant savo filosofines teorijas. Kita vertus, romėnų juriskonsultai su savo mokiniais neaptarinėdavo tokių pamatinių sąvokų kaip teisingumas, teisė ar teisės mokslas, nors graikams šios problemos atrodė esančios pačios svarbiausios . [Studentui] nuolat iškildavo tas pats klausimas: „Ką reikia daryti, atsižvelgiant į esamus faktus?“1. Visgi akcentuotina, kad iki romėnų teisės suklestėjimo I-III a. pr. Kr. romėnų teisininkai bandė sistemiškai suklasifikuoti savo teisę į įvairias jos rūšis ir tiksliai apibrėžti bendrąsias normas, taikomas konkretiems atvejams. Ankstyviausias tokio dialektinio mąstymo sistemiško taikymo teisei pavyzdys – romėnų teisininko Kvinto Mucijaus Scevolos traktatas apie jus civile. Pagrindinis autoriaus tikslas – pateikti „definicijas“, t.y., tiksliai išdėstyti teisines normas, egzistavusias konkrečiais atvejais priimtuose sprendimuose. Ir Kvinto Mucijaus Scevolos, ir kitų II ir I a. pr. Kr. romėnų teisininkų veikaluose dialektinė buvo ne tik normų klasifikavimo sistema, bet ir jų formulavimo būdas. Būdavo keliami klausimai, renkami įvairūs teisininkų atsakymai, o po to buvo siūlomi paties autoriaus sprendimai. Kvintas Mucijus Scevola „kėlė sau tikslą paaiškinti tai, kas iš tikrųjų vyksta teismo procese“2, o tai pasiekti bandė skirstydamas medžiagą į genera ir species, kol pasiekdavo konkrečius sprendimus, juos klasifikuodavo ir tada galėjo juos paaiškinti. Jo ir kitų juo sekusių teisininkų tikslas buvo išdėstyti egzistuojančią teisę ir apibrėžti jos tikslias ribas3. Svarbiausia tai, kad Romoje būta teisės specialistų, profesionalių teisininkų, kurie teikdavo juridinę konsultaciją pretoriams, teisėjams, advokatams, bylininkams ir teisiniuose sandoriuose norintiems dalyvauti klientams. Romoje dialektika domėjosi išsilavinę visuomenės sluoksniai, ją pirmąkart pritaikę veikiantiems teisiniams institutams. Nors romėnai ir perėmė graikų dialektinę argumentaciją, romėniškoji teisė ir graikiškoji filosofija sulydyta buvo tik viduramžiais, Vakarų Europos universitetuose. XI ir XII a. Europos teisininkai stengėsi ne tik apibrėžti tam tikroms atvejų rūšims būdingus elementus, bet ir apibendrinti normas bei pateikti jas kaip principus, o šiuos sujungti į bendrą teisės sąvadą (corpus juris). Todėl teisininkai scholastai romėniškąsias normas traktavo kaip savarankiškus universaliai galiojančius principus. Buvo tariama, kad visa teisė sintezės būdu gali būti išvedama iš tam tikrų precedentų tipų bendrųjų bruožų. Aristotelio dialektiką jie vartojo kitaip, sujungė ją su apodiktiniu mąstymu ir abu būdus taikė romėnų teisės analizei ir sintezei, teigdami, kad protu gali įrodyti autoritetingų teisinių tekstų universalią tiesą ir teisingumą. Dialektinis metodas tapo moksliniu metodu teisės srityje, vėliau – ir kituose moksluose. Kitas Vakarų Europos teisės metodą ir sistemą formavęs veiksnys – eksteritoriali, įtakingos Romos katalikų bažnyčios skleidžiama kanonų teisės sistema (pirmoji moderni Vakarų teisės sistema). Nuo pat romėnų teisės žlugimo iki jos recepcijos XI a. ji buvo vienintelė teisės sistema, jungusi vietines skirtingų Europos šalių sistemas, jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose valstybėse. Pati bažnyčia pirmąkart suvokta kaip teisinė struktūra, teisinė valstybė. Kanonų teisė labai greitai ėmė reguliuoti ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime kildavusį visuomeninių santykių kompleksą. Jos buvo mokoma universitetuose greta romėnų teisės, o kartais ir be jos. Dialektinis scholastinės filosofijos metodas darė lemiamą įtaką Vakarų teisės struktūrinimui, o su šiuo metodu susijusios teologinės doktrinos buvo svarbios esminėms nusikaltimo ir bausmės sampratoms. Dievas visų pirma buvo teisingumo Dievas, ir už jo teisės pažeidimus anksčiau ar vėliau reikėjo sumokėti. Buvo sukurta baudžiamosios teisės principų sistema, panaši į šiandien vyraujančią daugelyje Vakarų šalių. Scholastinė dialektika buvo ne tik tiesos, bet ir teisingumo tikrinimo būdas. Scholastinės antitezės, priešindamos įsakymą su svarstymu, absoliučią norma su reliatyvia norma ar dieviškąją teisę su žmogiškąja teise, padėjo formuotis bažnytiniams ir pasaulietiniams teisiniams institutams taip, kad juose galėtų reikštis alternatyvios vertybės. Dieviškojo teisingumo paradoksai pirmąkart buvo sistemiškai pritaikyti žmoniškiesiems įstatymams – taigi scholastika buvo ne tik metodas, bet ir jurisprudencija ir teologija. Romėnų teisė visai Europai davė didžiąją dalį jos teisinio žodyno, o senoviniams teisiniams tekstams pritaikytas scholastinis metodas iki šių dienų liko vyraujančiu Vakarų teisinio mąstymo principu, be to, universitetai, subūrę teisės mokslininkus, sukūrė teisininko profesiją. teisės mokslo bruožai Mokslą modernia vakarietiška prasme metodologiniu požiūriu galima apibrėžti taip: • tai yra vientisa žinių visuma; • kurios stichijoje sistemiškai aiškinami atsitiktiniai reiškiniai; • remiantis bendraisiais principais arba tiesomis; • kurių žinojimas pasiektas susiejant stebėjimą, hipotezę, verifikaciją ir eksperimentavimą; • tačiau nepaisant šių bendrų bruožų mokslinio tyrinėjimo ir sisteminimo metodas turi būti konkrečiai pritaikytas ypatingoms atsitiktinių reiškinių rūšims, kurias tyrinėja kiekvienas specialus mokslas. Pagal visus penkis išvardytus kriterijus XI, XII ir XIII a. Europos teisininkų moksliniai tyrinėjimai ir raštai sudarė teisės mokslą. Tyrinėjami reiškiniai buvo sprendimai, normos, papročiai, statutai ir kiti teisiniai duomenys, kuriuos reikia stebėti, klasifikuoti ir sistemiškai paaiškinti, remiantis bendraisiais principais ir bendrosiomis tiesos sąvokomis. Šitie aiškinimai buvo patikrinami logika ir eksperimentu, įvairūs teisiniai klausimai buvo sprendžiami pasitelkiant teisinių autoritetų (kurie vertinti kaip tai, kas duota objektyviai) interpretacija. Teisininkai buvo pirmieji Vakarų mokslininkai, įžvelgę ir išvystę ne tik empirinį bendrųjų principų galiojimo patikrinimo metodą, bet ir empiriškai pritaikę tuos bendruosius principus. Tačiau paprastai XII a. teisės mokslininkas, kaip ir šiandien, sistemingai vystė teisės normų išsišakojimus, ieškojo jų tarpusavio ryšių, stengėsi jas pritaikyti konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, aktualus buvo klausimas, ar asmuo turi teisę prievarta susigrąžinti iš jo taip pat prievarta atimtą turtą. Vienas Justiniano romėnų teisės tekstas pasakoja romėnų pretorių išleidus potvarkį, kuriame pasakyta, kad asmuo, iš kurio prievarta atimta žemė (ne koks kitas turtas), neturi teisės jos susigrąžinti prievarta praėjus tam tikram laikui. XII a. teisininkai, remdamiesi šiuo tekstu, priėjo išvadą, kad ši norma lygiai taip pat turėtų būti taikoma atvejams, kai pasisavinamas kitoks turtas. Nagrinėjant įvairiais analogijas ir iš jų kylančias hipotezes tapo aišku, kad įvairių normų pagrindas – tuomet teisiškai dar neišreikštas principas, kad asmenys, kurių teisės pažeistos, turi jas ginti teisminiu ieškiniu, o ne kokiais kitais būdais. (prielaida – pamatinis teisės tikslas yra jėgos panaudojimui pateikti alternatyvą, kuri padėtų išspręsti ginčus; ją patvirtina patyrimas, kad sprendžiant ginčus dėl teisių į žemę, turtą ir pan. naudojama jėga sukelia betvarkę ir neteisingumą; šis patyrimas virsdavo eksperimentu, kai teisininkas galėdavo palyginti teisės normų ir jų kitimo padarinius.) Kartu su teisės mokslo sukurta metodologija buvo sukurta kitokia metodologija, kuria remiantis surandami ir patikrinami faktai teismo procese. Faktų įrodinėjimas teisme buvo glaudžiai susijęs su naujais retorikos, išsaugojusios aristotelišką stilių ir suprantamos kaip įtikinėjimas apeliuojant į protą, laimėjimais. Akcentuoti teisės ir retorikos panašumai (teisinė ieškinio koncepcija ir retorinė hipotezės koncepcija), o daugiausia svarbos teikta įrodinėjimo metodams. Buvo sukurtos taisyklės, padedančios išvengti iškraipymų ir klaidų pateikiant ir įvertinant faktus (jau išaiškintų dalykų, su byla nesusijusių faktų, neaiškių ir netikrų faktų, pernelyg bendrų ir prigimčiai priešingų faktų pateikimo). Kita vertus, tokie mokslininkai kaip Galileo, Kepleris, Leibnizas, Newtonas ir kiti jautė vienodą antipatiją „viduramžių scholastikai“. Jų antipatija buvo nukreipta prieš scholastikos nesugebėjimą sukurti matematinį aiškinimo modelį. XIX a. buvo taip pat kritikuojama scholastų pastanga tyrinėti objekto tikslingumą, taip pat tai, kad nebuvo dominamasi, kokią vertę turi atradimai kaip numatymo pagrindas. Nežiūrint to, nei XVII a. mokslas, nei XIX a. mokslas nebūtų buvęs įmanomas be to mokslinio metodo, kurį pirmą kartą sukūrė XII a. teisininkai. Ilgainiui vis labiau ėmė įsitvirtinti mintis, kad mokslas turi būti apibrėžiamas ne tik metodologiškai, bet kaip ir moksline veikla užsiimančių žmonių požiūrių, įsitikinimų ir pamatinių tikslų padarinys. Galima aptarti štai tokį mokslinių vertybių kodeksą, kuris apima tokius dalykus: • mokslininko pareigą tyrinėti objektyviai ir sąžiningai, o savo ir kitų darbą vertinti paisant tik universalių moksliškumo kriterijų; • reikalavimą, kad mokslininkai savo pačių ir kitų mokslininkų prielaidų bei išvadų tikrumo atžvilgiu laikytųsi abejojimo ir „metodiško skepticizmo“ pozicijos, kartu būtų pakantūs naujoms idėjoms, kol jos nepaneigtos, ir pasirengę viešai pripažinti savo klaidas; • sąmoningą prielaidą, kad mokslas yra „atvira sistema“, kad jis siekia „ne tik galutinių atsakymų, kiek nuolatinio artėjimo prie tiesos“, ir kad „jis yra nuolat kintanti nevienodo įtikimumo idėjų visuma“4. Be metodologijos ir vertybinių prielaidų, mokslą dar galima apibrėžti remiantis sociologiniais kriterijais, sąlygomis, kurios ne tik būtinos mokslo egzistavimui, bet ir padeda kurtis jo stiliui, tai yra: • mokslinių bendruomenių susiformavimas; • mokslinių disciplinų sujungimas į universitetus (jaunuomenės auklėjimas); • privilegijuotas mokslinių bendruomenių socialinis statusas, apimantis didelę mokymo ir tyrinėjimo laisvę; Teisės mokslui būdinga tai, kad istoriškai jis glaudžiai susijęs su universiteto institucija. Jos atsiradimas lėmė tai, kad teisės mokslas įgijo antitautinį pobūdį, kartu – antitautinę terminiją ir metodą. Savo ruožtu šis metodas, kurio buvo mokoma Europos universitetuose, teisės sistemas įgalino kurti iš įvairiausių ir prieštaringiausių veikiančių papročių ir įstatymų. Teisė pirmiausia glūdėjo senoviniuose tekstuose, todėl buvo reikalinga turėti klasę mokytų žmonių, kurie galėtų aiškinti tekstus, negana to, nors ir susijusi su kitomis universitetinėmis disciplinomis, teisė pagaliau buvo atskirta ir skyrėsi nuo jų. Justiniano knygose išdėstyta teisė kartu su Biblija ir popiežių įsakais davė pamatinius teisinius principus, o jais remiantis buvo galima kritikuoti ir vertinti esamas teisines normas ir institutus. Vakarų universitetai, sistemindami teisę kaip vientisą žinių sąvadą, teisės analizę perkėlė į mokslo lygmenį ir sukūrė profesionalių teisininkų klasę. Nors baigę mokslus studentai išsibarstydavo po įvairias šalis, juos ir toliau siedavo jų bendras išsimokslinimas ir tikslas. TEISĖS MOKYKLOS Tarp kodifikacijų, įsivyravusių Vidurio ir Vakarų Europos XVIII ir XIX šimtmečių sandūroje, neabejotinai svarbiausias 1804 m. išleistas Prancūzijos civilinis kodeksas, rėmęsis įsitikinimu, kad visuomeninio gyvenimo pagrindu gali būti sutvarkyta gausi teisinė medžiaga. XIX a., kai buvo pradėta žavėtis Prancūzijos civiliniu kodeksu ir jį imituoti, kodifikacijos idėja imta aptarinėti ir Vokietijoje. Vokietijoje atsirado Istorinė teisės mokykla, kurios pripažintu protu buvo vienas didžiausių vokiečių teisės mokslo klasikų Frydrichas Karlas von Savigny. Savigny ir Istorinė teisės mokykla, kitaip nei švietimo laikotarpio racionalizmas, teisę vertina kaip istoriškai išsivysčiusį kultūros reiškinį, kurios ištakos yra tautos sieloje ir ten bręsta ilgame istoriniame procese (ypač – paprotinė teisė). Istorinės teisės mokyklos pagrindinė nuostata ypač išaiškėjo 1814 m. per Savigny ir Heidelbergo profesoriaus Antono Friedricho Justo Thibaut ginčą dėl unifikuoto Vokietijos civilinės teisės kodekso. Thibaut savo veikale „Apie visuotinės civilinės teisės būtinybę Vokietijai“ iškėlė reikalavimą, kad nepakeliama partikuliarinės teisės sistemų daugybė Vokietijoje pagal Prancūzijos civilinio kodekso pavyzdį būtų pakeista visuotiniu Vokietijos civiliniu kodeksu ir taip būtų padėtas pagrindas valstybiniam-teisiniam Vokietijos suvienijimui. Savigny laikėsi nuomonės, kad „neorganiška, nemokslinė, priešiška tradicijai ir besiremianti prievarta“ įstatymų leidyba netinka bendrai Vokietijos teisei formuoti, tad jo pasipriešinimas ir nepalankios politinės aplinkybės sužlugdė Thibaut siūlymus. Istorinės teisės mokyklos sekėjai nepripažino fakto, kad romėnų teisė buvo skirta bendrai gyvenimo tvarkai pasiekti ir todėl turėtų būti vertinama tuometinės Romos kontekste; priešingai, buvo tikima, kad romėnų sukurtos teisinės formos ir institucijos priklauso aukštesniam intelektiniam-dvasiniam pasauliui ir galioja amžinai. Manyta, jog tinkamai sutvarkius ir susisteminus romėnų teisę, ji galėtų galioti tiesiogiai. Taip pakylėjus tyrinėjimus iki aukščiausio ir sistemiškiausio lygmens išsirutuliojo pandektinis mokslas. Nors pandektistų mokykla išaugo iš Istorinės mokyklos, galiausiai joje įsigalėjo ga­nėtinai neistorinis požiūris į teisę, nuo prigimtinės teisės epochos požiūrio skyręsis tik tuo, kad išeities tašku rinktasi ne tariamai protu paremti postulatai, bet romėnų teisės normos. Tikėdami, kad romė­nų institutai yra viršiausi ir amžinai galiojantys, pandek­tistai siekė iš savo teisės tyrinėjimų eliminuoti sociali­nius, etinius, ekonominius bei praktinius argumentus. Toks mąstymas ‚abstrakčiomis sąvokomis“ su praktiniu protu ir socialiniais vertinimais bei etiniais, politiniais ir kitais svarstymais neturėjo nieko bendra. Nepaisant to, pandektistų metodai ir jų išrutuliotos idėjos sukūrė Vokietijai teisinę dogmatiką ir bent teoriškai davė pradžią teisinei integracijai. Tuo metu, 1874 m., Istorinės teisės mokyklos įtakoti istorinės teisėtyros atstovai pradėjo rengti Vokietijos Civilinis kodeksą. Akcentuotina, kad ir šis, ir Austrijos ar Ispanijos civiliniai kodeksai, skirtingai nuo prancūziškojo, pripažino teisinio teksto nepakankamumą ir ją sprendė nurodydami teisėjams atsižvelgti į prigimtinio teisingumo ar bendruosius principus, taip pat kaip ir 1907 m. Šveicarijos Civilinis kodeksas, nurodęs teisėjui neradus įstatymo normos sprendimą priimti pagal paprotinę teisę, o jei ir tai neįmanoma – pagal normą, į kurią jis atsižvelgtų, jei būtų įstatymų leidėjas. Ir Prancūzijos, ir Vokietijos, ir Austrijos kodeksai žymiai pakeitė teisės šaltinių idėją. Pokodifikaciniu laikotarpiu mokslininkai ėmė tyrinėti jų kalbą, struktūrą, dalių tarpusavio santykius. Galiojančių įstatymų aiškinimas tapo svarbiu teisiniu metodu, kuris šiandien yra kiek modifikuotas. Terminas „aiškinimas“ apima šias reikšmes: • labiausiai tikėtinos reikšmės, priskirtinos vartojamiems žodžiams, išsiaiškinimas; • kitas būdas, taikomas aptikus dviprasmes, neaiškias ar viena kitai prieštaraujančias nuostatas; • aiškinimo būdas, įstatyme aptikus spragą; • anksčiau minėtiems būdams netikus – kai teisė nieko nesako apie problemą arba nebeatitinka esamų sąlygų – taikomas visiškai skirtingas metodas. Šiuo atveju teisėjai patys kuria teisę ir tai vadinama „aiškinimu. Teisės moksle pažodinis aiškinimas vyravo beveik iki XIX a. pabaigos, kol François Gény savo veikaluose parodė, kad teisėjai visą laiką iš tiesų kūrė teisę. Ir šiandien šis faktas oficialiai pripažįstamas ne visose šalyse. Praėjusio šimtmečio pradžioje JAV prasidėjo procesas, koks rutuliojosi ir Vokietijoje – esant analogiškiems ekonominiams ir socialiniams požymiams teisės mokslo suklestėjimo metu teisė darėsi vis pastovesnė; teisėjai laikėsi nuomonės, jog pagrindinis jų uždavinys yra sukurti nuolat veikiantį teisinį mechanizmą, kuriuo esamą padėtį būtų galima reguliuoti taip, kaip ir įstatymų normomis. Todėl jie siekė suklasifikuoti teisines pasekmes: priskirti jas prie normų, susiklosčiusių precedentų pagrindų. Teisėjai tikėjo, jog taip sugebės apsisaugoti nuo to laiko politinių bei socialinių kon­fliktų ir taps amžinų teisingumo idėjų įgyvendintojais. XX a. pr. JAV sukurta Sociologinės teisės mokykla ėmė analizuoti teisinių institucijų susikūrimo aplinkybes ir santykius tarp teisinių ir kitų institucijų bei tų santykių poveikį teisinei veiklai. Teisė čia pristatyta kaip socialinė institucija, tarnaujanti bendriems visuomeniniams tikslams ir interesams. Esminiai sociologinės teisės mokyklos bruožai, pasak vieno šios teorijos autoriaus teisininko Roscoe Poundo, yra: • akcentuojami ne abstraktūs teisės principai, o funkcinis jos aspektas; • įstatymas laikomas visuomenine institucija, glaudžiai susijusia su kitomis visuomenę veikiančiomis disciplinomis; • tikima, kad žmogaus patirtis yra teisės pagrindas ir teisė turi tenkinti dinamiškus socialinius poreikius. (prieštarauja analitiniam pozytivizmui ir Istorinei teisės mokyklai) • vadovaujamasi arba pragmatiniu požiūriu teisę laikant taikomuoju mokslu, kuris naudoja funkcionalius socialinių problemų tyrimo, analizavimo ir sprendimo metodus, arba realistiniu požiūriu, kuris teisę išreiškia tik teisminių precedentų požiūriu. Sociologinės teisės mokyklos teoriją ketvirtąjį dešimtmetį toliau plėtojo grupė amerikiečių teisininkų, vadinamųjų teisinio realizmo atstovų (Oliver Wendell Holmes). Teisę jie apibrėžė kaip „tai, ką daro teismai“. Realistai pagrindiniu savo uždaviniu laikė ieškoti bei ana­lizuoti veiksnius, dėl kurių teisėjai konkrečiu atveju priima tokį ir jokiu būdu ne kitokį sprendimą. Jų išeities taškas buvo įsitikinimas, jog tradicinė teisinė dogmatika daugeliu atvejų bylų sprendimui turi nedaug reikšmės ir paprastai tik pasiūlo medžiagą, su kurios pagalba teisėjas papildomai racionalizuoja kitu būdu rastą sprendimą. Realistų nuo­mone, netgi privalomo precedentų laikymosi principas neužtikrina teisės stabilumo ir galėji­mo numatyti būsimus teismų sprendimus. Priešingai, lemiamos reikšmės teismo sprendimui, ir tai yra teisės mokslo tyrinėjimo objektas, turi konkreti socialinė bei ekonominė aplinka, ku­rioje atsirado nagrinėjamoji byla ir į kurią neatsižvelgia tradicinės, daugiausia bendrai sufor­muluotos teisės normos. Lemiamos reikšmės turi ir teisėjo simpatijos bei antipatijos, jo mora­linės nuostatos ir politinės pažiūros. Pagaliau – pirmos instancijos teismo teisėjo gautų žinių apie faktinių bylos aplinkybių klaidingumo ir iškreiptumo mastas. Šiandien pagrindinis teisės mokymo būdas JAV yra vadinamasis case method, kurį taikyti pradėjo Harvardo teisės mokyklos dėstytojas Christopher Columbus Langdell. Jis paremtas principu, kad, užuot studijavus abstrakčius teisinius principus, geriausias būdas susipažinti su amerikietiškąja teise – realių teisinių nuomonių, kurios dėl stare decisis principo tampa įstatymu, nagrinėjimas. Amerikiečių profesoriai paprastai išrenka geriausias su tam tikra teisės sritimi susijusias bylas ir sutraukia jas į vadinamąsias bylų knygas. Kai kurie jas stipriai redaguoja, kol lieka pati esmė – pašalina įvairias nuorodas ir perfrazuoja tai, kas lieka. Dažnai taikoma technika – studentams pateikti visą kokios nors istorinės bylos, sukūrusios svarbų teisinį principą, tekstą ir jį papildyti tolesnių, principą plėtusių bylų, santraukomis. IŠVADOS Teisės mokslo kūrimąsi lėmė romėniškoji teisė (Justiniano Digestai) ir kanonų teisė, taip pat – scholastinės dialektikos metodo taikymas. Teisės mokslas gali būti apibrėžiamas metodologiniu, vertybiniu ir socialiniu požiūriu. Prancūzijai kodifikavus savo teisę, Vokietijoje atsirado Istorinė teisės mokykla, padariusi didelę įtaką akademinėms vokiečių teisės studijoms, Vokiečių teisės kodifikacijai ir davusi pradžią pandektistams, kurie stipriai prisidėjo prie teisinės terminologijos tikslumo. Kitos žymios teisinės mokyklos – Sociologinė („teisė yra neapibrėžta ir tenkina socialinius poreikius“, pragmatinis ir realistinis požiūriai) ir teisinio realizmo („teisė – tai, ką daro teismai“). Sociologinės teisės mokykla ir teisinis realizmas išplėtojo daug idėjų, Prancūzijoje tapusių Ecole de la libre recherche scientifiąue, Vokietijoje – gyvosios teisės mokyklos pagrindu. Šių idėjų dėka imta reikalauti tirti juridinius faktus ir nustatyti glaudesnius ryšius tarp teisės mokslo ir sociologijos. NAUDOTA LITERATŪRA • Harold Joseph Berman Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius: Pradai, - 1999 • M. A Glendon., M. W. Gordon, C. Osakwe Vakarų teisės tradicijos. V., 1993 • Mindaugas Maksimaitis Užsienio teisės istorija: vadovėlis. 2 – asis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Justitia, 2002 • K. Zweigert, H. Kotz Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius, 2001 • http://www.lawmatters.in • http://en.wikipedia.org/wiki/Casebook_method

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!