Tautiškumo tema literatūroje

Tautiškumo tema literatūroje Tautiškumo sąvoką galime gretinti su nepriklausomybės ar laisvės sąvokomis. Mes, kaip nepriklausomybę atgavusi tauta, suvokiame, kad tautiškumo samprata šiomis dienomis negalėtų būti plėtojama, jei ne mūsų laisvė. Šių dienų tautininkui pirmoje vietoje yra tauta, jos gerovė, šalies šviesi ateitis. Tačiau jis suvokia ir tautų įvairovę pasaulyje, suvokia, kad vienos tautos maišosi, kitos nyksta. Tokį tautinį suvokimą minėjo ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ minima, kad tautos išsaugojimas yra svarbiausias piliečio darbas. Tokia įkvepianti poemos tema kilo iš Kristojono Donelaičio suformuoto suvokimo. Apšvietos epochoje gyvenęs rašytojas tikėjo žmogaus protu, galia pakeisti pasaulį. Prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės, liaudies suverenumo, valdžios kilmės iš visuomeninės sutarties idėjos, kurias skleidė švietėjai, įgijo stiprią politinę galią. Jos įkvėpė daugybę tautiečių siekti savo, kaip asmens, pažinimo. Visų pirma kūrinyje teigiama, kad tautiškumas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis, nes išsižadėdamas savo papročių, kalbos žmogus griauna savo moralines vertybes bei tautą. XVIII a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų, kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo: „Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“ Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, / Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos. Taip pat per svetimus papročius buvo ardoma bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, / O viernai visur ir viežlybai pasielkim, / Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.“ Kad būrų gyvenimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės! / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų negerbimu. Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. / Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“ Pagaliau svarbus irtautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų tautų atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom; /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!