Tarptautinės ekonomikos medžiaga

I. TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS ESMĖ IR SUBJEKTAI 1. Tarptautinės ekonomikos ir politikos sąveika. TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąvaika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: 1. Bretton – Woods sistemos žlugimas 2. Naftos kainų kilimas 3. JAV mokėjimo balanso sunkumai 4. Nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse 5. Vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV) 6. Naujų industrinių valstybių iškilimas ir dėl to padidėjusi konkurencinė kova. (naujos industrinės valstybės – Singapūras, Tailandas, P. Korėja, Honkongas, Malaizija, Brazilija, Argentina, Meksika, Čilė) 7. Trečiojo pasaulio šalių reikalavimai kurti “naują tarptaut ekonominę tvarką” bei teisingai paskirstyti ek gėrybes tarp Šiaurės ir Pietų Poreikis spręsti naujas problemas paskatino bandymus aiškintis, kaip ek ir polit sritys sąveikauja šiuolaikinėje visuomenėje Ek – gėrybių gaminimo, paskirstymo bei vartojimo sistema. Polit – taisyklių, institucijų, reguliuojančių soc – ek santykius, visuma. TE ir tarptaut politikos veiksnių sąveikai analizuoti pasirenkamas 1 iš 2 būdų: 1. Ekonomikos įtaka politikai, t.y. ek valstybės ištekliai lemia jos strateginę, diplomatinę, karinę galią. 2.  politinių veiksnių įtaka ek rezultatams  politinės sistemos poveikis ek sistemai  tarptaut politinės sistemos struktūros įtaka tarptaut ekonominei struktūrai 2. TE sfera. Nac ūkiai arba jų subjektai, per tarptaut rinkas susiję tarpusavyje gamybiniais, prekybiniais, finansiniais, valiutos ir kapitalo saitais, sudaro TE sferą. 3. TE subjektai TE subjektais yra arba gali būti: Nacionalinės įmonės Transnacionalinės korporacijos Nacionaliniai ūkiai Tarptautinės integracinės grupuotės Tarptautinės ekonominės organizacijos Nacionalinės įmonės veikia tam tikros valstybės rėmuose ir tampa TE subjektais tuomet, kai užmezga ek santykius su kt TE subjektais, pvz su įmonėmis, esančiomis kitų valstybių struktūrose, taip pat su tarptautinėmis įmonėmis, institucijomis, organizacijomis. Kitokio pobūdžio įmonių, skirtų tik vidaus poreikiams tenkinti, negalima priskirti prie TE subjektų. Nac įmonių įėjimas į tarptaut sferą pirmajame etape vyksta per prekių mainus, kai susipažįstama su kainodara, konjunktūra, funkcionavimo sąlygomis etc. Antrasis etapas prasideda, kai nac įm pilnai įeina į užsienio rinką, pradėjusi ten savo prekių gamybą arba kitokią ūkinę veiklą išplečiant savo gamybos ir realizavimo apimtis, įsigijant naujas rinkas, nugalint prekybinius ir administracinius barjerus. Šiame etape įmonė, pakeitusi kiekyb ir kokyb parametrus, tampa tarptautine. Trečiasis įmonės internacionalizacijos etapas – jos globalizacija, t.y. veikla, išsiplėtojusi pasauliniu mastu ir turi globalinę politiką, susietą su tarptaut rinkomis, konjunktūra. Nemažai nac įmonių veikia pirmame lygmenyje. Į antrą etapą įžengia palyginti nedidelis kiekis. Į globalinį lygmenį patenka tik kai kurios stambiausios ir stipriausios įmonės kaip transnacionalinės įm (ne nacionalinės). Transnacionalinės korporacijos – tokie susivienijimai, kur visi aktyvai pilnai priklauso motininei įmonei ir yra išsidėstę keliose šalyse. Tarptaut korporacijos – motininė įmonė valdo tik dalį korporacijos aktyvų. Transnac (tarptaut) korporacijos gimsta ir vystosi tiesioginių investicijų poveikyje. Didžioji šiuolaikinių įm dauguma sukurta AB forma, kas žymiai palengvina jų nuosavybės ir struktūros pertvarką. Transnac korporacijos pagal savo prigimtį yra susijusios su konkrečia tarptaut kapitalizacijos forma. Šios korporacijos disponuoja didžiuliu kapitalu. Transnac korporacijos yra nepaprastai svarbūs TE subjektai, kurių reikšmė vis dar auga. 80 proc Vakarų pasaulio prekybos priklauso tarptaut ir transnac korporacijoms. Nacionaliniai ūkiai kartu su valstybės institucijomis yra svarbiausias TE subjektas. Sąveikos sistemoje tarp nac ūkių svarbiausią vaidmenį vaidina valstybės institucija, kuri atlieka reguliuojančias ir organizacines f-jas politinėje, saugumo, visuomeninejė, ūkinėje sferose. Vis sunkiau darosi išskirti visiškai nepriklausomus nac ūkius. Dabar galima kalbėti apie nac ūkių globalizaciją. Integracinės grupuotės turi regioninį charakterį. Pradėjo atsirasti 6 dešimtmetyje. Tai susivienijusių valstybių grupė, jų ūkiai tampriai susieti ek, soc ir politiniais saitais. Integracinių procesų įtakoje keičiasi šalių dalyvių ūkio struktūra, institucijų f-jos, kiekviena valstybė netenka dalies savarankiškumo (suvereniteto) ir perleidžia dalį suvereniteto integracinėms grupuotėms. ES, Centrinės Europos laisvosios prekybos grupuotė, EFTA, Š. Amerikos laisvosios prekybos šalys ir kt. Tarptautinės ekonominės organizacijos. Pasaulinė prekybos organizacija, kuri reguliuoja tarptaut ekonominius santykius. Ji atsirado vietoj GATT’o. Pasaulio bankas – jis negali funkcionuoti be TVF. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. II. TE IR KONKURENCIJA Konkurencingumo struktūros pakitimai. Konkurencingumo sampratą galima priskirti prie ūkio subjektų. Analizuojant konkurencingumą, negalima atsirai nagrinėti nuo pasaulio ekonomikos pertvarkų. Ją įtakoja tie pertvarkymai, kurie įvyko po energetikos ir žaliavų krizės 8 dešimtmečip pr. Naftos krizė užbaigė stabilią ek vystymosi erą pokario laikotarpyje. Šią erą buvo galiam charakterizuoti žemu infliacijos lygiu palyginti su aukštais ek augimo tempais, stabilia valiutos sistema ir reliatyviai mažais vystymosi kaštais, žemu nac ūkių internacionalizacijos lygiu. Po naftos krizės negalima kalbėti apie stabilų ek augimą. Konkurencingumo struktūros pakitimai vyko ir tebevyksta, sukeldami eilę soc ir netgi politinių problemų. Pvz kai kurių įmonių ar net pramonės šakų likvidavimas atskirose valstybėse (laivų, tekstilės pramonė, plieno, automobilių gamyba). Industrinių valstybių ek raidoje įvyko žymūs pasikeitimai, kurie darė ir tebedaro įtaką konkurencijai kaip atskirų valstybių mastu, taip ir įm mastu. Pirmas pakitimas, kurį galima stebėti ilgą tarpsnį: pramonės produkcijos lyginamojo svorio kritimas nac produkte. Labiausiai charakteringas JAV ir kt Vakarų industrinėms valstybėms. Pramonę išstumia paslaugų sfera (JAV apie 72 proc BVP, Vokietijoje 60). Perdirbimo pramonė duoda apie 23-30 proc BVP. Pramonė vis mažiau duoda drabo vietų. Industrinėse sferose JAV užimta tik apie 18 proc dirbančiųjų. Pramonės mažėjimas primena buvusią padėtį žemės ūkyje. JAV ž. ū. Dirba apie 3 proc, bet šalis gerai apsirūpina ž.ū. produktais. Šios ypatybės pastebimos visose industrinėse valstybėse, kur darbui imlias pramonės šakas keičia mokslui imlesnės pramonės šakos, kurios yra konkurencingesnės. Pvz puslaidininkių vertė susideda iš 70 proc mokslinių tyrimų ir tik 12 proc iš darbo. Paslaugos jau seniai tapo pasaulinės prekybos dalimi (apie penktadalis) jų prekybos tempai žymiai didesni nei kitokio pobudžio prekių. Paslaugų tiekimas priklauso nuo pramonės funkcionavimo ir jos produktyvumo. Antras pokytis – pasikeitimai perdirbimo pramonėje, mažėjantis žaliavų pareikalavimas iššaukė pakitimus žaliavų pramonėje. Žaliavų kainos smuko, realiai kai kurios yra žemesnės nei prieš 20-30 metų. Žaliavų kiekis pramonės produkcijos vienetui dabartiniu metu tesudaro 40 proc tų žaliavų, kurios buvo sunaudojamos tam pačiam produkcijos vienetui pagaminti XX a pr. Mažinamas medžiagų imlumas keliais būdais: 1. Pažangiū technologijų vystymas 2. Tradicines žaliavas pakeitė sintetinės žaliavos Pasauliniame ūkyje dviejų pagr veiksnių – darbo jėgos ir žaliavų – reikšmė smuko. Padidinti konkurencingumą šių veiksnių sąskaita tampa nebeįmanoma. Konkurencingumo esmė ir veiksniai. Kapitalo apimtis ir didžiausias panaudojimo efektyvumas vaidina svarbiausią vaidmenį tarptaut konkurencijoje. Pagr veiksnys – darbo našumas. Pagal finansinius rezultatus ir prisitaikymą prie besikeičiančios situacijos mažosios firmos ir vid firmos prisitaiko geriau negu didieji koncernai. Pirmiausiai tai galima pasakyti apie tradicines pramonės šakas – automobilių gamyba, plieno pramonė, kur nedidelės gamyklos dirba panaudodamos plieno laužą. Gamyba mažesnėmis apimtimis naudinga pirmiausiai dėl automatizacijos. Rinkos prioritetai keliami į pirmą vietą praktiškai visose pasaulio šalyse. Kadangi konkurencija yra rinkos mechanizmo pagrindas, tai jos mastai plečiasi. Konkurencija atskirose šalyse jaučia pasaul konkurencijos įtaką, kuri tampa bet kokios nac ek vystymosi faktoriumi. Tai tiesiogiai susiję su moksliniais tech pasiekimais. Būtent tai skatino naujas technol, naujas sistemas ir naujus valdymo metodus. Moksliniai techniniai pagimdė naujas transporto priemones ir naujas ryšių bei komunikacijos rūšis, konkurencijos pagrindu tampa gera informacija. Ne mažiau svarbiu veiksniu tampa TE-ių santykių išlaisvinimas nuo tarptaut konfrontacijų kliūčių. XXI a išvakarėse galima pastebėti naujas tendencijas pasaulinės ek vystymesi. Stiprėjant ES ir Jap pozicijoms, reliatyviai silpsta JAV įtaka. Didėja konkurencinė kova tarp šių trijų galios centrų už rinkas, žaliavų šaltinius ir už pirmavimą mokslo-technikos srityje. Karts nuo karto aktyvizuojasi prekybinis karas. Šių centrų galybė neturi analogų. Ūkinės raidos netolygumas privedė prie jėgų diferenciacijos tarp pagr industrinių valstybių. Jap atsidūrė antroje vietoje pagal ekonominę ir pramoninę galią. Stiprėja 3 centrų ekonominė galia, iššaugdama į konkurencinę kovą. Vak Eur ir Jap siekia savo tikslų rungtyniaudamos su JAV. JAV specialistų nuomone, JAV sunkiau prasiskverbti į Jap rinkas nei Jap į JAV. Jap prekių kokybė ta pati, o kaina mažesnė. Jap įsitikinę, kad pakankamai atvėrė savo rinką kitoms šalims, tačiau jos nemoka pateikti tinkamų prekių. Šiandien jau nebegalime abejoti tuo, kad pokario metais susiklosčiusi JAV veikla susilpninta. Šiuolaikinis pasaulis ypatingas tuo, kad monocentrizmą ekonomikoje pakeitė policentrizmas. Buvo priimtas Maršalo planas (Europos ek atgaivinimo planas). JAV reikėjo atkurti šias rinkas, kad galėtų prekiauti. Maršalo plano nepriėmė TSRS, Suomija, Lenkija, Čekija. Mokslinis techninis progresas iššaukė pakitimus pagr industrinių valstybių ek struktūroje ir visame pasauliniame ūkyje. Mažėjo pramonės šakų vaidmuo, labai dinamiškai vystėsi naujos mokslui imlios šakos (automatika, lazerinė technika). Iš industrinių šalių daugelis gamybų perkeliama į besivystančias šalis, o pačios pradeda vystyti ekologiškai švarias šakas. JAV ir Vak Eur šalyse tradicinės industrijos sferose vyko ir vyksta 2 lygiagretūs procesai: 1. Dalinė likvidacija (perkėlimas į kitas šalis) nesudėtingų, darbui ir energijai imlių gamybų 2. Senų pramonės šakų modernizacija, jų pritaikymas prie naujos sąlygų, kur svarbiausios mokslui imlios šakos. Modernizuojant tradicinį pramonės potencialą Vak Eur šalys pasiekė geresnių rezultatų nei JAV. Jap perėjo nuo importo technologijų įsisavinimo ir modernizacijos prie nuosavų mokslui imlių šakų sukūrimo ir nac mokslinės-techninės bazės išvystymo. Ji likviduoja pasenusias gamybas, kurių produkcija negali konkuruoti tarptaut rinkose. Per karą jie buvo labai atsilikę ir per tuos metus pasiekė didžiulę pažangą. Jap liberalizavo ek, galėjo laisvai vystytis užsienio ir savas verslas. Struktūrinės pertvarkos sąlygomis industrinėse valstybėse stiprėja konkurencinė kova. Bet koks pralaimėjimas gali skaudžiai atsiliepti visai ek. Plačiai panaudojamas dempingas. Varžovai pritaiko užmaskuotus eksporto subsidijavimo metodus, taip pat valiuta stimuliuojamos prekybinės ekspancijos skatinimą. Prieštaravimai tarp trijų galios centrų kreditų ir finansų sferoje ne mažiau sudėtingi. Stambiausi Amerikos bankai apie pusę aktyvų laiko už sienos ribų, o Vak Eur sudaro galingus tarptaut konsorciumus, einančius vieningu frontu konkurencinėje kovoje, kuri veda į TNK (transnac komp) ir bankų susivienijimą. Pastebima vis didesnė finansinio kapitalo internacionalizacijos tendencija. Kosmopolitiniai koncernai ir bankai žymiai lengviau prasiskverbia per įv barjerus, statomus vienos ar kitos šalies. Iš čia išplaukia nauji prieštaravimai tarp atskirų valstybių ir TNK. Eina bekompromisinė konkurencija už pirmavimą labiausiai perspektyviose mokslo ir technikos srityse. Lyderiais lieka Jap ir JAV, nors daugelis mokslinių atradimų buvo padaryta Europoje, tačiau jų praktinis pritaikymas užtruko. Kai kuriems koncernams neužtenka jėgų rungtyniaujant su JAV ir Jap konkurentais. Konkurencinė kova tarp industrinių šalių firmų vedama ne vien progresyvios technologijos srityje. Tai vis dažniau priklauso nuo nac ūkių mechanizmų funkcionavimo, nuo firmų taikomų priemonių organizacinėje ir valdymo srityse. Ne veltui 1986 m JAV buvo įkurta spec konkurencingumo tarnyba, į kurią įėjo žymūs verslininkai ir mokslininkai. Prie stambiausių amerikietiškų gaminių konkurencingumo padidinimo faktorių priskiriama progresyvios technologijos įsisavinimo efektyvumo padidinimą, mokslinių kadrų paruošimą ir panaudojimą, naujų korporacinių ryšių formavimą. Rinka yra inovacinio aktyvumo varomoji jėga. Pagal eilę vertinimų didžioji dauguma inovacijų gimė paklausos dėka (iki 70 proc JAV), Jap tyrimais – 40 proc inovacijų ateina iš realizavimo tarnybų ir iki 35 proc tiesiogiai iš vartotojų. Kartu su tuo 9 deš-je korporacijos pačios formuoja naujų prekių ir paslaugų grupes. Naujų prekių gamybą tenka pradėti tuo laiku, kuomet dar didėja senų gaminių pardavimas dėl modernizacijos spartos. Šiuo atveju rizikuojama, bandant atspėti arba suformuoti paklausą. Vartotojų įtaka, vertinant būsimus gaminius, dažnai tampa lemiamu komercinės veiklos sėkmės faktoriumi. Konkurencija vadinama firmų kova už vartotojų paklausą atitinkamose rinkose (jei rinka imli, konkurencijos pradžioje gali ir nebūti). Valstybės ūkio konkurencingumas priklauso nuo to, kokias ji turi ar sudaro sąlygas kapitalo investavimui ir jo efektyviam funkcionavimui. Atskiros šakos konkurencingumas priklauso nuo investicijų apimties ir jų atsipirkimo, o įm konkurencingumas yra jos sugebėjimas sukonstruoti, pagaminti ir parduoti geresnius gaminius nei konkurentai, turint omeny ne tik kainas, bet ir kt veiksnius (reklamą, įpakavimą etc). Bendras konkurencingumo matas yra darbo našumo lygis ir dinamika visame ūkyje ir atskirose šakose. Jeigu kai kuriose Eur valstybėse ir JAV tam tikrose ūkio sferose darbo našumo lygis yra aukštesnis palyginus su Jap, tai jo dinamika yra didesnė Jap ekonomikoje. Šiuolaikinėje tarptaut praktikoje remiamasi 8 pagr konkurencingumo veiksniais: 1. Vidaus nac ek potencialas, pagal kurį galima nustatyti ek efektyvumo ir aktyvumo laipsnį 2. Ūkio internacionalizacija – jo atvirumo laipsnis ir galimybės tarptaut prekybai bei tiesioginėms investicijoms 3. Valdžios veikla, kuri skatina konkurencingumo vystymą (valstybinio sektoriaus dydis, monetarinė ir mokesčių politika, politinis visuomeninis stabilumas) 4. Finansų sektorius – optimalios išteklių paskirstymo galimybės per alternatyvius investicijų pasiūlymus ir jų rėmimą per bankų sistemą 5. Infrastruktūra ir biznio poreikių aprūpinimas (transporto sistema, telekomunikacijos, elektros energijos panaudojimas) 6. Valdymas, jo efektyvumas ir orientacija į prekės kokybę bei pirkėją 7. Mokslas ir technologija. Išlaidos moskliniams tiriamiesiems darbams, inžinierių kvalifikacijai, ūkio inovacijai, intelektualinės nuosavybės apsaugai, naujų technologijų komercializacijai 8. Žmonių resursai: amžiaus struktūra, darbo jėgos kvalifikacija, darbo santykiai, gyvenimo kokybė, išlaidos mokslui Remiantis šiais veiksniais, prie labiausiai konkurencingų šalių galima priskirti JAV, Jap, Vakiet, Šveicariją, D. Brit. O iš valstybių, neįeinančių į Ek bendradarbiavimo ir vystymosi org (EBVO) – Singapūras, Malaizija, P. Korėja, Taivanas. Iš minėtų veiksnių daugiausiai dėmesio reiktų skirti žmonėms, mokslui ir technologijai, infrastruktūrai. EBVO (OECD) – tai tarptaut tarpvyriausybinė org, įkurta JAV iniciatyva 1961 m. Iš pradžių į ją įėjo maršalizuotos šalys: Australija, Austrija, Belgija, Danija, D. Brit, Islandija, Isp, It, Izraelis, Jap, Kanada, Liuksemburgas, N. Zelandija, PAR, Norvegija, JAV, Turkija, Vokiet, Suomija, Pranc, Šveicar, Švedija). 1997 m priimtos Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Viso priklauso 29 šalys. Pagr tikslas – suderinta politika, skatinanti ek augimą, finansinį vystymąsi, užimtumą ir prekybos plėtrą. Aukščiausias organas – taryba, į kurią renkamas kiekvienos šalies atstovas. Posėdžiauja kartą per metus. Būstinė Paryžiuje. 3. Konkurencinės persvaros determinantės. Prieš 10-15 prezentuojami konkurencingumo aspektai buvo nukreipti į technologinį faktorių ir kai kuriuos ekonominius parametrus (investic, darbo našumą). Kitokią koncepciją apie konkurenciją sampratą, išeinančią iš įprastinių ribų, yra pateikęs Harvordo universiteto profesorius M. Porteris. Savo koncepciją jis parėmė tyrimais, atliktais 10 išsivysčiusių šalių. Pagr konkurencingumo veiksniu jis laiko inovacijas. Tik per jas įmonė gali įgyti persvarą konkurencijoje. Inovacijos gali turėti ne tik technologinį charakterį, jos gali būti susijusios su ………. Įmonė turi pripažinti, kad nuosavos produkcijos pasenimas vyksta tada, kai ji turi didžiausią sėkmę rinkoje. Kodėl vienos šalies firmos pasiekusios daugiau nei kitų šalių? Pagal Porterį – dėl susiklosčiusių sąlygų atskirose rinkose. Jis išvardija 4 pagr konkurencingumo veiksnius, kurie atskirai paimti negali savarankiškai įtakoti konkurencinei persvarai vystyti. Jie privalo vienas kitą papildyti. Žr. 1 schemą. Gamybos veiksniai – Jap ir Šveicar aktyviai remiamas švietimas ir moksliniai tyrimai, nes jose nėra savų išteklių. Šios šalys paprastai specializuojasi tam tikrų produktų gamyboje. Paklausos ypatumai – veiksnys, tampriai susijęs su pirkėjais ir jų prisitaikymu prie paklausos. Firmos ir valstybės įgauna konkurencinę persvarą tose įšalyse, kur greičiausiai įdiegiamos inovacijos. Paklausos ypatumus įtakoja vartotojų kultūra, įmonių galimybės ir vartotojų politika. Firmos valdymo struktūra ir strategija - įm įkūrimo sąlygos, jų funkcionavimo organizavimas įtakoja jų reagavimą į rinkos poreikius ir inovacijų diegimą. Tyrimai įrodė, kad nėra tokios valdymo sistemos, kuri garantuotų sėkmę. Vokietijoje yra hierarchinė, Italijoje – šeimyninės ir smulkios įm. Firmos strategijos struktūrai vystyti didelę reikšmę turi konkurencijos kokybė. Stiprių konkurentų egzistavimas stimuliuojančiai veikia įmonę. Didelių rezultatų pasiekta stiprios konkurencijos sąlygomis. Egzistuoja 4 pagr konkurencinės kovos strategijos tipai: • Violentai. Tai kovos strategija. Charakteringa įmonei, gaminančiai dideles prekių ar paslaugų apimtis. Jėgų šaltinis tame, kad masinę gamybą galima įdiegti efektyviau ir su mažesnėmis sąnaudomis nei skirtingų prekių nedidelėmis partijomis gamyba. Mažos sąnaudos leidžia nustatyti žemą kainą. • Patientai. Konkurencinės nišos suradimas. Įmonėms, dirbančioms siauros specializacijos rėmuose. Gamina labai aukštos kokybės prekes. • Komutantai. Jungiamoji strategija. Dominuoja vietinio masto versle. Smulki įmonė patenkina nedidelius ir laikinus klientų poreikius. • Eksplerentai. Pionieriškoji strategija, susijusi su naujų rinkos segmentų kūrimu arba radikalių senųjų pertvarkymu. Labai rizikinga, bet sėkmės atveju labai pelningas dalykas. Dauguma įmonių, pasirinkusių šią strategiją, bankrutuoja. Giminingos ir palaikančios šakos – labai svarbus elementas pasiekti gerai konkurencijai. Būtina sukurti konkurencingumo užnugarį – technologijos, specialistai, kurie užtikrintų aukštą gaminių kokybę. Giminingų šakų egzistavimas padeda inovacijų įsigijimui ir diegimui, užtikrina efektyvią komplektuojančių gaminių pasiūlą. JAV ekonomistų nuomone konkurencinės kovos charakteris pasaulinėje rinkoje pasikeitė. Pagr JAV konkurentai yra Brazilija, Čilė, Kinija, Indija, Malaizija. Dalis eksportuojamos iš šių šalių produkcijos yra gaminama amerikiečių, europiečių ir japonų kompanijų filialuose, dalis – bendrose įmonėse. Brazilija yra stambus celiuliozės ir popieriaus gaminių, lėktuvų, lengvos ginkluotės, sojos pupų eksporteris. Indija – plieno, chemikalų ir vaistų. Geras konkurencingumas tose šalyse buvo pasiektas ir žemesniu, lyginant su JAV, išlaidų, skirtų darbo užmokesčiui, lygiu. Norint palaikyti aukštą konkurencingumą JAV reikia lenkti kitas valstybes naujų technologijų diegimo srityje. Ek augimas Amerikoje tęsiasi jau daugiau kaip 6 m ir pagr šio pakilimo stimulas – dinamiškas IT vystymasis. 1994-1997 m kompiuterių, programinio aprūpinimo, ryšių priemonių gamybos tempai daug kartų aplenkė visos JAV ek augimo tempus. Konkurencingumo politika remiasi šiais dalykais: - gamybos veiksnių vystymas (švietimas, išlaidos moksliniams tyrimams) - ūkinės infrastruktūros vystymas - vengimas tiesioginio valstybės kišimosi į įm funkcionavimą - aukštų techninių, ekologinių ir kt standartų įdiegimas - proinvesticinė politika inovacijų srityje - atviros ek siekimas kiekviena šalis turi savo konkurencingas šakas tarptaut rinkose. Šios prioritetinės šakos pakankamai dažnai keičiasi: vienos šalys išsikovoja, kitos – praranda. Ateityje konkurencingumo sėkmė remsis ekologiniais kriterijais. III. TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKA 1. TEP esmė ir samprata. TEP – tai dalis ek politikos, kurią vykdo atskiros valstybės savo užsienio partnerių atžvilgiu, kur per tarptaut prekybą prekėmis ir paslaugomis, o taip pat – per kapitalo apyvartą yra nustatyti jos realizavimo tikslai ir priemonės. Kiekvienas šalies vidaus ek politika yra tampriai susijusi su jos vykdoma ek pol užsienyje. 2. Veiksniai, formuojantys užsienio ek politiką. Išorės: kitų šalių konkurencingumo sugebėjimų pakitimai Pakitimai tarptautinėje prekybos politikoje Tarptautinės konkurencijos charakterio pakitimai Šalies sugebėjimas konkuruoti tarptautinėje arenoje. Ekonominė lygsvara (subalansuotumas) – eksportas-importas, mokėjimų balansas, subalansuotas biudžetas. Vidaus: ekonominio potencialo pakitimai Ūkininkavimo efektyvumo pakitimai – gauti geresnį rezultatą su mažiausiomis sąnaudomis. Ūkio modernumo laipsnis, jo sugebėjimas adaptuotis (žr. 2 schemą) 3. TEP priemonės. Kainų mechanizmo priemonės. Jų poveikis remiasi ekonominiu pagrindu – aukšta kaina riboja paklausą. Norint pakelti importuojamų prekių kainą, galima išnaudoti muito mokestį, valiutos kurso politiką, vidaus mokesčius. Norint padidinti kainų konkurencingumą eksporte, galima taikyti subsidijas ir valiutos kurso mažinimą (tai bus netiesiog poveikis prekių ir paslaugų kainoms). Tiesioginis poveikis remiasi prekių gamybos stimuliacija, kurios išeina į tarptaut apyvartą. Muito mokesčiai. Juos taiko visos valstybės. Jų ekonominis mechanizmas remiasi kainų augimu, kurį pirmiausia patiria vartotojas. Muito mok yra skaičiuojami procentine išraiška nuo visos prekių vertės (ad valorem), nuo fizinių prekės vienetų arba nuo kiekio ir vertės kartu. Muitų tarifų dydis priklauso nuo prekės perdirbimo laipsnio. Pvz žaliavos, išskyrus energetines medž, nėra apmokestinamos. Pusgaminiai apmokestinami 3-5 proc, galutinė produkcija 10-15 proc. Nacionaliniuose muitų tarifuose muito mok svyruoja nuo 0 iki 100 proc (tabakas, alkoholis). Vid tarifai: nuo kelių iki keliolikos proc. Antidempingo muito mok ir išlyginamieji (retorsiniai) muito mok yra atsakomoji priemonė dempingui. Šie tarifai būna didesni palyginti su kitais taikomais tarifais. Subvensijos – tai netiesioginiai ir tiesioginiai mokėjimai eksportuotojui. Juos gali skirti valstybė, kad sumažintų eksporto kainą ir tokiu būdu padidintų prekių konkurencingumą tarptaut rinkose. Dominuoja netiesiog subvensijos, kurių įtaką eksportinėms kainoms sunku nustatyti. Netiesiog subvensijos gali būti teikiamos įv langvatų forma. Pvz fiskalinio charakterio subvensijos – kada valstybė atsisako eksportuotojo naudai dalies iždo įplaukų. Finansinės kreditinės subvensijos – tai prefernciniai kreditai, preferencijos paskirstant valiutą, jei yra valiutiniai apribojimai, valstybės garantijos kreditams. Subvensija – nac prekių apsaugojimo forma tarptaut rinkose. Sutinkamai su GATT’o sprendimais, yra antisubvensinių kodeksų GATT. Subvensijos skirstomos į nac (vidaus) ir eksportines. Teisiškai yra leidžiamos vidinės subvensijos. Eksportinės subvensijos skirstomos į dvi grupes: 1) subvensijos pagr ž.ū. žaliavoms (jos yra leidžiamos) 2) subvensijos neagrarinės kilmės žaliavoms ir pusgaminiams, miškininkystės ir žuvininkystės produktams (draudžiamos) Administracinės priemonės skiriamos ne tik ex-imp stimuliuoti, bet ir jiems riboti. Jos užtikrina valstybei tiesiogiai ir netiesiogiai reguliuoti prekių apyvartos apimtis ir struktūrą. Tai labai veiksminga ir įvairi ek polit forma. Svarbiausias adm priemones galima sugrupuoti taip: 1) ex-imp kiekiniai apribojimai (kvotos, tarifai, sezoniniai ir sąlyginiai apribojimai, licencijavimas, embargas – draudimas įvežti arba išvežti) 2) sveikatos apsaugos ir sanitariniai nuostatai, kokybės standartai, įpakavimas ir paženklinimas, klasifikacija, muitų formalumai, testavimas ir sertifikatai. Kiekiniai apribojimai sudaro virš 30 proc visų adm priemonių. Pajamų mechanizmo priemonės – tai pagr vidaus ek polit priem, kurios pagal savo esmę turėtų būti neutralios tarptaut prekybos atžvilgiu ir formaliai nėra derybų objektu su kt kraštais. Kiekviena valstybė šiuo atveju turi visišką laisvę. Kokios priem ir kokiu laiku panaudojamos, priklauso nuo ūkio konjunktūros ir nuo soc ek politikos tikslų. Šios grupės priemonės daro tiesioginę įtaką įm ir darbuotojų pajamų dydžiui ir netiesiog įtaką – bendrai prekių ir paslaugų paklausos apimčiai ir struktūrai. Svarbiausias poveikis daromas valstybės vykdomos politikos rėmuose (fiskalinės, biudžetinės, valiutinės). Valiutos kursas vaidina lemiamą vaidmenį užsienio prekyboje ir daro įtaką prekybos ir mokėjimų balansams. Nuo nac valiutos kurso priklauso eksportuojamos prekės kainos užsienio rinkoje ir importuojamos – vidaus rinkoje. 4. Tarptautinės prekybinės politikos kryptys. Tarptautinėje prekyboje egzistuoja 2 pagr ek polit kryptys: protekcionizmas ir laisva prekyba. Protekcionizmas – tai politika, nukreipta į nac gamybos ir prekybos apsaugojimą. Jis atsirado dar XVII a Angl ir tapo pagr valstybės intervencijos forma šalies ek gyvenime. Ūkinio liberalizmo siekiai atsirado 18 ir 19 šimtmečių sandūroje, kuomet pagalba ir globa iš valstybės pusės tapo stabdžiu, siekiant neribotos pigių žaliavų ir maisto produktų pasiūlos, o taip pat neribotų realizavimo rinkų Angl pramonėje. Laisva prekyba tarpt ekonominiuose santykiuose remiasi tuo, jog tarpt prekyboje nebūtų jokių kliūčių, nes tai mažina dalyvių naudą, gaunamą iš prekybos. Laisvos prekybos koncepciją sukūrė anglų ekonomistai A. Smitas ir D. Rikardo. XX a valstybės kišimasis į tarptaut prekybą priklausė daugeliu atžvilgiu nuo to, kokį vaidmenį vaidino ta šalis tarpt prekyboje: nuo britų liberalizmo iki Vok, Pranc ir JAV protekcionizmo. Pasaulinė krizė 1929-1933 metais privertė visose šalyse taikyti protekcionizmo principus tarpt prekyboje. Pirmiausiai buvo įvesti kiekyb apribojimai prekių apyvartoje ir naujos valstybės intervencijos formos tarpt mokėjimų sferoje. Intervencionizmo augimas buvo vienodai intensyvus ir vidaus sąlygomis, ir tarptaut prekyboje. Kai kuriose valstybėse tokie santykiai išsilaikė iki II pasaul karo (Vok). Po II pasaul karo, išskyrus atstatomąjį periodą, tarptaut prekyboje galima pastebėti ilgalaikį liberalizacijos procesą, kuris pasireiškė 2-se tendencijose: 1) siekimas universalios ir visuotinos liberalizacijos tarpt prekyboje, kurias realizuotų tarpt institucijos ir org, nustatančios atitinkamas būtinas sąlygas šalims dalyvėms 2) siekimas regioninės ir selektyvinės liberalizacijos integracinių grupuočių viduje Visuotinė liberalizacija remiasi muitų mok mažinimu pasaul prekyboje žaliavoms ir pramonės gaminiams. Buvo žymiai sumažinti muitai prekėms, praėjusioms pilną gamybos ciklą. Pasiliko reliatyviai aukšti muitai kai kuriuose sektoriuose: ž.ū., avalynė, kosmetika. Daugelyje besivystančių šalių ir toliau egzistuoja plati protekcija muitų pagalba, nes tai yra svarbus biudžeto papildymo šaltinis. Prieš natarifinių priemonių liberalizaciją turi būti pravesta jų notifikacija, katalogų sudarymas ir klasifikacija. Egzistuoja daugybė priežasčių ir argumentų, remiantis kuriais įvedama užs prekybos kontrlė ar tam tikri apribojimai (ek, polit, visuomeniniai), skirtingi pramoninėse ir besivystančiose valstybėse. Šios kontrolės formomis gali būti: 1) nac gamybos apsauga 2) ek augimo skatinimas (kreditavimas, investicijos) 3) mokėjimo balanso lygsvara Liberalizuojant prekybos politiką XX a pirmoje pusėje svarbų vaidmenų suvaidino GATT’as (General Agreement on Tariffs and Trade – bendroji sutartis dėl prekybos ir tarifų), įkurtas 1947 m, Įsigaliojęs 1948 01 01. Tai daugiašalė tarpt sutartis, paremta teisinėmis normomis, kuriomis vadovaujasi šalys dalyvės. Šioje institucijoje buvo pravedamos derybos ir konsuktacijos prekybos klausimais. GATT’o pagrinde palankiausias režimas prekybai. Jo rėmuose buvo vedamos derybos: 1. Kennedy raundas 1964-1967. Jame buvo susitarta dėl tarifų mažinimo iki 1971 m. 2. Tokijo raundas 1973-1978 m. buvo priimti Muitų vertės kodeksas ir Licencijų kodeksas. Pataisyti ir atnaujinti Antidempingo kodeksas, standartizacinis kodeksas (techninių normų nustatymas, testavimo ir sertifikacijos procedūros), Subsidijų kodeksas iapibrėžta, kurios subsidijos yra legalios, eksportinės, besivystančių šalių spec traktuojamos), Vyriausybinių užsakymų kodeksas (paslaugų sferos praplitimas, viešieji darbai, regioninių ir lokalinių valdžios institucijų užsakymai. 3. Urugvajaus raundo derybos 86-93m. Tai buvo ilgiausios ir plačiausios prekybos derybos. Dalyvavo 117 šalių. Sudetingi ir dinamiški pasikeitimai pasauliniame ūkije, tarpt ekonominiuose santykiuose privertė pakeisti paties GATT’o struktūrą. Sutartis, pasirašyta baigiantis deryboms, numatė PPO sukūrimą (World Trade Organization, WTO). Tai atverė naujas potencialias galimybes tarp prekybos ir gamybos pagyvenimui. PPO glaudžiai bendradarbiauja su kt tarpt organizacijomis. Ji pradėjo veikti nuo 95 01 01. Sekretoriatas yra Ženevoje. PPO prižiūri trijų Urugvajaus raunde pasirašytų susitarimų realizaciją apie prekybą ir muitus, apie prekybą paslaugomis, apie intelektualinės nuosavybės apsaugą. Iki PPO sukūrimo GATT’as užsiminėjo tik tarpt prekių apyvarta. Dabar PPO veikla apima prekybą pramoninėmis prekėmis, žemės ūkio prekėmis, tekstilės gaminiais, paslaugomis (finansinės, telekomunikacijų, transporto, darbo rinka), intelektualinės veiklos sfera (įvedama patentų, autorinių teisių, firmos ženklų apsauga 20čiai metų – knygos, PC programos, farmacijos gaminiai). PPO pateikia tarpt taisykles ne tik tais klausimais, kuriuos apima dvišalės sutartys, bet ir dempingo subsidijų, licencijavimo, rinkos apsaugos klausimais, sprendžia tarpt elgesio normas užsienio prekybos politikoje. Šiuo metu yra 170 valstybių, kurios priklauso PPO arba turi stebėtojo statusą. Auksčiausias PPO organas – konferencija, jungianti visų šalių atstovus. Konferencijos sesijos renkasi ne rečiau kaip kartą į 2 metus principinių klausimų, susijusių su Urugvajaus raundo sutartimis. Konferencija skiria gen direkt, šis skiria PPO sekretoriato darbuot. Tarp sesijų 8-10 kartų per metus einamųjų procedūrų klausimų sprendimui sukviečiama general tarnyba, kuri susideda iš šalių narių atstovų. PPO nariai moka mokesčius, kurie nustatomi gen tarybos. Priimant sprendimus praktikuojamos konsensumas. Jam nesant – paprasta balsų dauguma, jei nėra numatyta kitaip. IV. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS TP (tarptautinė prekyba) vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa dvidešimto amžiaus antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaul prekybos augimo tempais. Jie 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos augimo tempus. TP tapo galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu. Iš kitos pusės stipriai išaugo atskirų valstybių priiklausomybė nuo užsienio prekybos (labiausiai priklausomos – Japonija, Vokietija, D.Britanija, Italija ir t.t., faktoriai – nepakankami ištekliai, rinkos ribotumas, transnacionalinės monopolijos). Vienas iš klausimų, į kurį turi atsakyti TP teorija: kur glūdi užsienio prekybos nauda? Arba kaip nustatomos prekių srautų kryptys? Remiantis ekonomikos teorija galima suprasti, jog TP, per gamybos specializaciją ir paslaugų kokybę, daro teigiamą įtaką žmonių gerbūviui. 1. Absoliutus ir santykinis (lyginamasis) pranašumas tarptautinėje prekyboje. Hecksler-Ohlin’o tarptaut prekybos teorija TP teorijos pagrindai buvo sukurti anglų ekonomisto A. Smito ir D. Rikardo (18 amž. pabaiga – 19 pradžia). A.Smitas savo knygoje “Gamtos ir tautos turtingumo priežasčių tyrimai” suformulavo abs ir sant pranašumo teoriją ir polemizuodamas su merkantilistais parodė, kad šalys suinteresuotos vystyti TP, nes iš prekių eksporto ir importo gali turėti naudą. (Ankstyvieji merkantilistai – 15 amž., tapatino turtą su auksu ir sidabru. Pinigų funkcija – kaupimas. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai turtą suprato kaip produktų perteklių, kurie užsienio rinkose turi pavirsti pinigais. Ir pinigų funkcija laikė ne tik kaupimą, bet ir apyvartą.) D. Rikardas savo darbe “ Politinės ekonomikos ir apmokestinimo pradmenys” įrodė, kad absoliutaus ….... ir pagrindė santykinio pranašumo teoriją. Analizuojant užsienio prekybos kryptis reikia atkreipti dėmesį į 2 dalykus: 1. Ekonominius resursus, jie kiekvienoje šalyje skirtingi 2. Techniką ir technologiją. Kiekvienos valstybės ekonominis efektyvumas laikui bėgant keičiasi. Abs ir sant pranašumas irgi gali keistis. Absoliutus pranašumas (Absoliute Advantage) būna tuomet, kai kokia nors šalis sąnaudų vienetui gali pagaminti daugiau prekių negu kt šalis. Pvz., sanaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50t grūdų ar 25t cukraus. Brazilija gali – 40t grūdų arba 100t cukraus. Šiuo atveju Argentina turi abs pranaš grūdų gamyboje, Brazilija – cukraus. Argentinoje 1t grūdų gamybos kaštai atitinka 0,5t cukraus, Brazilijoje 1t grūdų – 2,5t cukraus. Argentinai apsimoka eksportuoti grūdus, import – cukrų, Brazilijoje – atvirkščiai. Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kokios nors prekės kaina išorės rinkose turi būti didesnė nei vidaus rinkoje tai pačiai prekei eksportuojančioje šalyje......... 0,5t cukraus nei 1 metams. Migracijos priežastys būna ekonominės, polit., relig., ideologinės. Žaliavų resursai ir aplinkos apsauga 8 deš. Romos klubo pranešimas “Augimo ribos”. Šį pranešimą paskatino žaliavų krizė (naftos ir maisto). Pranešimai padaryti JT ir Romos klube neleidžia jų pamiršti ir dabar. Jei šiuolaikinės civilizacijos vystymosi taisyklės nepasikeis, tai anksčiau ar vėliau atsidursim ant katastrofos ribos. (Ozono skylė, šilnamio efektas, jūrų ir kt. vandenų užterštumas, miškų mažėjimas) Pražūtingiausias žmonių poveikis dirvai. Pasaulyje vis mažiau žemės, kurią galima arti ir naudoti ž.ū. pasėliams. Žmonija jau prarado apie 2 mlrd. ha kažkada buvusių derlingų žemių, jos pavirto dykumomis. (Sacharos dykumos eina į pietus). Greitai vykstanti dirvos erozija kelia didžiausią grėsmę gyvybei žemėje (tylioji planetos krizė), neskaitant branduolinio karo ar katastrofų. Per paskutinį 100-tį miškų pasaulyje sumažėjo 1/3. Afrikoje buvo sunaikinta pusė miškų, Azijoj 2/5, o Lot. Amerikoje - 1/3. Sumažėjo biologinė žemės įvairovė. Paskutiniame 100-je išnyko ar ant ribos 25000 augalų rūšių, >1000 gyvūnijos rūšių, 100-tai naminių gyvūnų veislių. Genetinių žemės fondų išsaugojimas – viena iš problemų, kuri reikalauja kardinaliai peržiūrėti visų žmonių strategiją gamtos atžvilgiu. Bendrai patį didžiausią krūvį gamtai duoda JAV, Jap., Vok., Rus., Kin., Indija, Indon., Braz. Jose yra 56 % žemės gyvenama, 53 % miškų, 59 % BVP ir 58 % CO2. 3. Maisto deficito problema ir tarpt. Įsiskolinimai Pagal JT duomenis, 1/3 gyv. nepakankamai valgo. 0.5 mlrd. žmonių badauja. Norint išspręsti šias problemas reikia imtis bendrų pastangų. Besivystančiose šalyse gyv. augimo tempai didesni nei maisto produktų gamyba. Pasaulio maisto produktų paklausa 2020 m. išaugs 64 %, tame tarpe besivystančiose šalyse beveik 100 %. Šiuolaikiniame ž.ū. nespėjama patenkinti maisto paklausos. Jei ši tendencija nebus sustabdyta artimiausių 2 ar 3 deš. bėgyje, maisto produktų deficitas gali kelis kartus padidėti. Vien Kinija privalės importuoti kasmet 200 t mln. grūdų. Didinti grūdų gamybą trukdo dirbamos žemės degradacija. Šiandien reikia atstatyti > kaip 15 % dirbamos žemės. Pasaulyje mažėja vandens resursų atsargos naudojamos ž.ū.-je. Žemė persodrinta mineralinėmis trąšomis, kada jos papildomas tręšiamos - nedidina derliaus. 1905 m. Italijoje įkurta FAO (Food and Agriculture Organisation). Susikūrus JT, tapo vienu iš jos padalinių. FAO veikia tarptautiniu mastu, imasi įvairių priemonių kovai su badu. Tarpt. ryšiai parodė, kad reprodukciniai procesai indistrinėse Vakarų valst. priklauso nuo ek.- pol. padėties. Išsivysčiusios valst. suprato, kad ek. padėtis pablogėjo trečiojo pasaulio šalyse, jų įsiskolinimas neatitinka šiuolaikinio pasaulio interesų. Tokia padėtis gali pradėti veikti destruktyviai globalinėje plotmėje. Todėl industrinės Vakarų valstybės dažnai daro žymias nuolaidas, keičia užsienio ek. veiklos formas. Daugelis besivystančių šalių skolų nurašomos, pratęsiami grąžinimo terminai, mažinamas palūkanų %. 1989m. 57 trečiojo pasaulio šalių skola sudarė 1.4 trilijonus $, o 1997 m.- jau 2.5 trilijonus. Amerikos bankų daliai tenka 43 % visų įsiskolinimų. 4. Naujos globalinės problemos Baigėsi šaltasis karas, nusiginklavimas, tačiau branduolinio kuro gamintojai vysto savo veiklą. Auga nusikalstamumas, kuris nuo 1980 m. pasaulyje kasmet padidėja 5%. Nusikalstamos grupuotės organizuotos, ginkluotos, turi geras ryšio priem. Pagr. problema – tarptautinis terorizmas. Jo tikslai politiniai, provokaciniai, ek. pobūdžio. Priemonės: žmogžudystės, įkaitai, verbavimas, finansavimas, lėktuvų nuvarynas. Nusikalstamos grupuotės veržiasi į valdžią. Kita problema – prekyba narkotikais. Apima beveik visas pasaulio šalis. Prekeiviai daro didelį poveikį žiniasklaidai, politikai. Tarptautiniu mąstu vyksta šie nusikaltimai: vaikų darbo išnaudojimas, prekyba žmonėmis, žmonių grobimas, pornografijos platinimas. 6. Nauja tarptautinė ekonominė tvarka paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio aspektu. Trečio pasailio šalių ekonominis augimas nėra tik tų šalių reikalas. Dar 6 dešimtyje pradėjo kristalizuotis globalinės strategijos problema, kurioje deramą vietą turėjo užimti išsilaisvinusios valstybės. Jau tuomet susikūrė organizacijos, turinčios tikslą organizuoti ir stimuliuoti gilius persitvarkymus pasauliniame ūkyje. Tai JT-ų konferencija prekybos ir plėtros klausimais (UNCTAD); Kita organizacija, kuri užsiiminėja bendradarbiavimu – JT-ų organizacija pramonės plėtros reikalams (UNIDO); JT-ų organizacija švietimo, mokslo ir kultūros reikalams (UNESCO); JT-ų plėtros programa (UNDP). Naujos tarpt ekonominės tvarkos samprata atsirado kaip tarpt santykių kategorija 1973m. Naujos tvarkos ideja buvo iškelta neprisijungusių kraštų 4-je konferencijoje Alžyre. Neprisijungę kraštai - neprisijungę prie amerikietiško ar sovietinio bloko – Jugoslavija, Alžyras ir kt besivystančios valstybės. Ši konferencija buvo įprasminta 1974m specialioje JT generalinėje asamblėjos sesijoje. Paskelbta deklaracija apie naujos tarpt ekonominės tvarkos sukūrimą. Prie jos dar prijungta veiklos programa. 1974m generalinės asamblejos 29-oje sesijoje buvo priimta ekonominių teisių ir valstybių įsipareigojimų chartija. 1975m 7-oje specialioje JT gen asamblėjos sesijoje buvo patvirtintas dokumentas "Vystymasis ir tarpt bendradarbiavimas”, kuris buvo pilnai pašvęstas tarpt ekonominių santykių pertvarkai. Naujos tarpt ekonominės tvarkos sukūrimui buvo pašvęsti 30-os JT generalinės asamblėjos 1976m, 4-tos UNCTAD’o sesijos 1976m Nairobyje, 5-tos neprisijungusių šalių konferencijos Colombo 1976m sprendimai. Visa tai sukūrė tarpt politinį ir juridinį pagrindą, priimant praktinius sprendimus, kurie padėtų besivystančioms valstybėms pagerinti soc-ek padėtį pasaulio ūkio struktūroje. Šie dokumentai jungia iki tol iškeltus postulatus. Juos galima padalinti į 3 grupes: Postulatai, susiję su kiekvienos valstybės suverenumu, disponuojant savo gamtiniais turtais ir ekonomine veikla kontroliuoti tarpt korporacijas. Postulatai, kuriuose numatomos atsilikimo mažinimas tarp Šiaurės ir Pietų, įvairios pagalbos tiekimas, technologijų pervedimas, tokios kainų sistemos nustatymas, kuri užtikrintų ilgalaikę prekiavimo sąlygų stabilizaciją besivystantiems kraštams. Postulatai, susiję su kiekvienos šalies dalimi sprendimų sferoje, pvz tarptautinėse organizacijose. Didėjant ekonominei galiai ir lyginamajam svoriui turėtų didėti ir atitinkamos valstybės vaidmuo tarptautinių organizacijų forumuose. 9me dešimtmetyje įvyko žymus kainų kritimas žaliavinėms ir žemės ūkio prekėms. Valstybės, susijusios su šių prekių eksportu atsidūrė sunkioje padėtyje. Tačiau daugelis tų metų problemų liko neišspręstos, skirtumas tarp industrinių ir besivystančių šalių didėja. Nuo šių dokumentų priėmimo dienos praėjo nemažai metų ir visą šį laiką yra vedami pasitarimai tarp besivystančių šalių, gavę pavadinimą “dialogas Šiaurė – Pietūs”. Vakarų šalys, nežiūrint tarpusavio prieštaravimų, prisilaiko vieningų pozicijų, susijusių su tarpt santykių sureguliavimo klausimais. Labai svarbiu veiksniu, įtakojančiu užsienio prekybą ir finansinius santykius besivystančiose šalyse, yra tvirtos valiutos deficitas. Dėl to kad: žemas ekonomikos lygis; didelis paslaugų importo pareikalavimas; visuomeninės problemos; būtinas maisto ir energijos nešėjų importas; skolos užsieniui. Besivystančių šalių eksporte dominuoja neperdirbtos prekės - apie 70 proc viso eksporto. Išvada: nepaisant visko, atsilikimas didėja. IX. INTEGRACINIAI PROCESAI ŠIUOLAIKINIAME PASAULINIAME ŪKYJE: ESMĖ, METODAI, MECHANIZMAS. Tarpt ekonominė integracija yra platus persitvarkymų ir prisitaikymų procesas ūkinėse besiintegruojančių šalių struktūrose. Tarpt ekonominė integracija vyksta per vidinius kiekvienos valstybės ūkinių struktūrų pasikeitimus ir prisitaikymus viena prie kitos, kas sudaro vieningą ūkinį mechanizmą. Integracijos vykdymo metodai: 1. Funkcinis. Šalininkai prisilaiko nuostatos, pagal kurią turi būti likviduojami barjerai tarptautiniame prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjime, o patį integracinį procesą palikti rinkos mechanizmo sferose. Įvairūs politiniai ekonominiai poslinkiai tarptautinių integracinių grupuočių rėmuose neturi pakeisti integracijos procese rinkos mechanizmų ir atskirti besiintegruojančias šalis nuo pasaulinės ekonomikos bei nesukelti dezintegraciją globalinių mastu. 2. Institucinis (autoritarinis). Šalininkų turi žymiai daugiau. Jie prisilaiko nuostatų, jog regioninė ekonominė integracija turi remtis sukoordinuota, o paskui ir suintegruota (unifikuota) ekonomine politika. Ekonominės politikos funkcijas valstybės perduoda bendroms institucijoms (viršnacionalinėms). Pagal šį metodą veikia ES. 1. Europos bendrijos. 1951 04 18 Paryžiuje buvo sukurta Europos anglies ir plieno draugija. Sutartis įsigaliojo 1952 07 25. Nuo tada prasidėjo glaudus integravimosi procesas. 1957 m Romoje – Euroatomas. EEB (Europos ekonominė bendrija). Teisiniai rėmai ir eiliniai EEB evoliucijos etapai remiasi 3 pagrindinėmis sutartimis: 1. Romos sutartis 1957 03 25, įsigaliojusi 1958 01 01. 2. Vieningos Europos aktas. 3. Mastrichto sutartis. Romos sutartis. Pagrindiniai bruožai – ši sutartis apibrėžia tikslus: bendrosios rinkos kūrimą ir valstybių-narių ekonominės politikos suartėjimą, pagrindinių organų mechanizmą ir funkcijas, sprendimų priėmimo institucinius pagrindus, kurie galiojo iki 1987 07 01 (iki vieningo Europos akto priėmimo). EEB narėmis tapo Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, VFR – šios šalys buvo steigėjos; kitos - DB, Danija, Airija nuo 1973m, Graikija nuo 1981m, Ispanija, Portugalija nuo 1986m, Austrija, Švedija, Suomija nuo 1995m. Pagrindiniai EEB uždaviniai: • formuoti bendrą rinką, palaipsniui panaikinant muitų mokesčius tarp šalių-partnerių ir kiekybinius apribojimus įvežant bei išvežant prekes, • bendro muitų tarifų nustatymas ir suderintos prekybos politikos taikymas trečiųjų šalių atžvilgių, • laisvas darbo jėgos, kapitalo ir paslaugų judėjimas, • vieningos politikos taikymas žemės ūkio ir transporto sferose, • ekonominės, soc, valiutų politikos ir investicijų koordinavimas. Muitų sąjungos, bendrosios ž.ū. prekių rinkos, prekybinės ekonominės ir socialinės politikos koordinavimo mechanizmo sukūrimas EEB rėmuose buvo baigti 1968m. Ekonominį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis EEB formavo sutinkamai su GATT. 1985m sudaryta programa “Baltoji knyga” dėl vieningos rinkos sukūrimo. 1997m gale ji buvo realizuota labai sparčiai ir ėjo 2 kryptimis: • Ekonomikos dereguliavimas ir liberalizacija, rinkų aktyvumo padidinimas; • Vieningos EEB rinkos sukūrimas likviduojant visus likusius barjerus prekių ir paslaugų, kapitalo, darbo jėgos judėjime tarp šalių-dalyvių. Tarptautinės EEB pozicijos buvo ir yra stiprios, turi galingą ekonominį ir mokslinį potencialą. Jai tenka apie 40 proc industrinių Vakarų valstybių BNP. Vieningos Europos aktas. Pasirašytas 1986 m., įsigaliojo 1987 m. Jis suteikė EEB organams naujas vykdomąsias kompetencijas ir modifikavo sprendimų priėmimo procesą, sustiprindamas jų viršnacionalinį charakterį. Padidėjo Europos parlamentų vaidmuo priimant sprendimus. Ministrų taryba įgijo teisę priimti sprendimus …. Ir koordinuoti bendrą EEB politiką. Dar numatė: • Mokesčių politikos unifikaciją • Normų ir standartų unifikaciją • Bendradarbiavimą makroekonominės politikos srityje • Mokslo tiriamąją ir technologinę politiką • Aplinkos apsaugą. Mastrichto sutartis. 1991 12 11 Nyderlandų mieste Mastrichte. 12 EEB valstybių užsienio reikalų ir finansų ministrai pasirašė sutartį apie ES, kurioje numatyta EB transformavimas į ekonominę, monetarinę ir politinę sąjungą. Sutartis yra viena iš stambiausių politinių teisinių aktų Europos integracijos istorijoje. Ji atveria naują etapą europietiškos integracijos raidoje. Jei ši sutartis bus realizuota, ES pavirs į ekonominę supervalstybę, o politiniu atžvilgiu realizuos JAV idėją. Ekonominė sąjunga apima: 1) galutinį fizinių, techninių ir fiskalinių barjerų panaikinimą bendrijos viduje; 2) struktūrinių fondų reformą, skirtų regioninio vystymosi skatinimui ir skirtumo tarp jų pakoregavimui (tarp bendrijos valstybių regionų), gerenį, efektyvesnį šių fondų panaudojimą; 3) ek ir fiskalinės politikos koordinavimą dėl šalių konvergencijos padidinimo ir daugiašalę kontrolę tam procesui remti. Monetarinė sąjunga. Pirmas etapas. 1990 m 07 mėn prasidėjo laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių proceso liberalizavimas. Nežiūrint į gilią valiutinę krizę, 12tuko finansų ministrai nusprendė nelikviduoti plaukiojančios valiutinės sistemos. Antras etapas. 1994 01 01 įkurtas Europos monetarinis institutas vietoj CB-ų tarybos. Tai viršnacionalinis organas, kontroliuojantis CB-ų veiklą ir ruošiantis direktyvas bendrajai valiutinei politikai. Dabar nebefunkcionuoja. Trečias etapas nuo 1997 m. 1) Šalių-dalyvių infliacijos norma turi būti glaudžiai priartinta prie labiausiai stabilios valstybės kainų augimo rodiklio ir ne aukštesnė kaip 1,5 proc. 2) Biudžeto deficitas turi būti max-liai ribotas, negali viršyti 3 proc BVP 3) Valiutos kursas turi būti stabilus ir laikytis siaurų Europos valiutinės sistemos rėmų. 4) Palųkanų normos negali nukrypti nuo stabilių kraštų pal normos daugiau kaip 2 punktais. 1998 m viduryje buvo sukurta CB-ų sistema kartu su Europos CB-u. ECB yra Frankfurte prie Maino. Politinė sąjunga. • Bendra gynybinė politika su Atlanto sąjungos strategija. • Gynybinės ir užsienio politikos koordinacija, policijos ir teismų bendradarbiavimas, tarp kurių imigracijos problemos – pabėgėlio statuso pripažinimas. Kiti sutarties punktai Politinės konvergencijos reikaluose nutarta, kad nuo 1993 m. “neturtingoji ketveriukė” (Ispanija, Potugalija, Airija, Graikija) pasinaudos transporto infrastruktūros fondu, o nustatant įmokas į ES biudžetą, daugiau nei iki šiol bus atsižvelgiama į tų šalių ekonomines galimybes. Padidės ES ir jos organų bei agentūrų dalis gamtosauginiuose reikaluose. Mastrichto sutartis buvo ratifikuota viso 12tuko 1992 m., tik Danija ir DB ratifikavo 1993m. Trijose valstybėse buvo referandumas – Danijoje, Pranc, Airijoje. Kitose – ratifikavo parlamentai. Pranc-je tik 51 proc žmonių pasisakė už ES. Sutartis įsigaliojo 1993 11 01. Danija ratifikavo sutartį, pasiremdama tik 4mis sąlygomis: 1. Buvo nuspręsta, kad nedalyvaus bendroje gynybinėje politikoje. 2. Neįves bendrosios valiutos ir išsaugos nacionalinę kompetenciją finansinėje, valiutinėje politikoje. 3. Nebus susijusi įsipareigojimais dėl Europos pilietybės. 4. Neperduos ES organams savo suvereniteto teismo ir policijos sferose. Be to, parlamentas patvirtino, kad šalis ir toliau turės teisę savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su socialinių normų reguliavimu, darbo rinkos padėtimi. Mastrichto sutartis buvo pakoreguota. Danija buvo eliminuota iš būsimos bendros valiutinės ir gynybinės politikos. Susitarimas dėl būstinių įkūrimo: Briuselyje - komisija ir taryba, Liuxemburge – Europos parlamentas (plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre). Parlamente deputatų sk padidintas iki 567. ES bendrieji organai. Europos komisija nepriklausoma nuo valstybių-narių valdžios. Ji inicijuoja ir paruošia daugumą ES tarybos sprendimų. Tuo pačiu metu komisija priima ir savo sprendimus, formuoja rekomendacijas irnuomonę. Jos sprendimai yra būtini valstybėms-narėms. Europos parlamentas ir teisingumo tribunolas. Europos sutartys. 1991 12 16 bendrija pasirašė sutartį dėl asociacijos su lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija. Europos sutartis numato, jos pereinamąjį 10 metų laikotarpį bus sukurta laisvos prekybos zona tarp ES ir Lenkijos, Slovakijos, Bulgarijos, Čekijos, Vengrijos ir Rumunijos. Žymiai liberalizavosi prekyba ž.ū. prekėmis su šiomis šalimis. 1993 m vasarą ES valstybių vadovai Kopenhagoje patvirtino, jog Lenk, Vengr, Ček, Slovak, Bulg, Rum gali tapti bendrijos narėmis tuomet, kai abi pusės bus pasiruošusios ekonomiškai ir politiškai. Asocijuotos nuo 1973 m Kipras, Malta, Turkija dar nėra priimtos į ES. 1992 m Albanija, LTU, LV, EST pasirašė su ES sutartis sėl ek bendradarbiavimo. Tai pirmasis prisijungimo prie ES etapas. 1995 m. LTU, LV, EST pasirašė asociacijos su ES sutartis. 2. Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA) Dar 1989 m JAV ir Kanada pasirašė laisvos prekybos sutartis, tuo pačiu padarydamos Šiaurės Amerikos integracijos pradžią. 1992 12 17 JAV ir Meksikos prezidentai, taip pat Kanados premjeras pasirašė sutartį apie laisvą prekybą Š. Amerikoje. Tuo pačiu buvo sėkmingai užbaigti sunkūs pasitarimai, pradėti dar 1991 m Meksikos iniciatyva. Sutartis pradėjo veikti 1994 01 01. Sutartis reglamentuoja daugelį ekonominių santykių aspektų tarp trijų valstybių-kaimynių. Prie pagrindinių aspektų galima priskirti šiuos: 1. Visų muitų mokesčių likvidavimas 2010 metais 2. Etapiškas daugelio netarifinių barjerų prekyboje prekėmis ir paslaugomis likvidavimas 3. Kapitalinių įdėjimų režimo liberalizavimas Meksikoje (JAV ir Kanados atžvilgiu) 4. Amerikos ir Kadados bankų veiklos liberalizavimas Meksikos finansinėje rinkoje 5. Klausimų, susijusių su intelektualinės nuosavybės teisėmis, sureguliavimas 6. Amerikos – Kanados – Meksikos arbitražo komisijos sukūrimas. 3. Centrinės Europos laisvosios prekybos sutartis (CEFTA) Trys šalys – Čekoslovakija, Lenkija ir Vengrija Vyšehrade (Vengrija) 1991 12 21 ir Krokuvoje 1992 12 21 sutartimis įkūrė GEFTA. Juridinę galią įgavo 1993 03 mėn Iširus Čekoslovakijos federacijai, nuo 1993 m CEFTA sudarė 4 šalys – Lenk, Vengr, Ček, Slovak. Kiek vėliau prisijungė Slovėnija, o 1997 m – Rumunija. GEFTA sutartys numato laisvos prekybos tarp šalių-sutarties dalyvių plėtojimą etapais iki 2001 metų. Numatyta trys muitų tarifų mažinimo pakopos. Laisvosios prekybos zona skirta tiktai pramoninėms prekėms. Jos suskirstytos į tris grupes A, B, C ir nustatytos dvišale tvarka. A grupė – žaliavos ir pramoninės prekės, reikalaujančios mažo perdirbimo laipsnio, taip pat – kai kurios mašinos ir įrengimai. Importiniai muitai šioms prekėms buvo panaikinti tuo momentu, kai sutartis įgavo juridinę galią – 1993 03 01. C grupė – tekstilė, metalurgijos gaminiai, elektronika, automobilių pramonė. Čia importo muitų liberalizacija sudaro: 1995 m – 10 proc mažiau palyginus su 1992 m. 1996 m – 15 proc 1997 m – 40 proc 1998 m – 55 proc 1999 m – 70 proc 2000 m – 85 proc Pilnai panaikinti muitai bus 2002 m. B grupė – likusieji pramonės gaminiai, kuriems importo muitai turi būti likviduoti 1997m. CEFTA šalių tarpusavio prekyba kol kas dar nėra didelė. Pagrindinė jų užsienio prekybos dalis tenka Vakarams. 4. Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) 1967 m Bankoke (Tailandas) 5kių valstybių – Indonezijos, Filipinų, Singapūro, Tailando, Malaizijos – atstovai pasirašė deklaraciją (ne sutartį) apie ASEAN įkūrimą. Prie šios deklaracijos 1984 m prisijungė Brunėjus, o 1997 m – Vietnamas, Kambodža, Laosas, Mianmara. Asociacijos tikslai: ekonomikos vystymas, taikos ir stabilumo palaikymas Pietryčių Azijoje. Tai sutvirtinta pasirašytuose bendruose dokumentuose. Vadovaujantis organas – kasmetiniai užsienio reikalų ministrų pasitarimai (ASEAN sesijos), kurie vyksta vienoje iš šalių. Tarp sesijų veikia Pastovus komitetas, kuriam pirmininkauja vienas iš užsienio reikalų ministrų, tos šalies, kur vyksta eilinė sesija. Nuo 1976 m periodiškai privalomi pasitarimai tarp vyriausybės ir valstybių vadovų. Taip pat organizuojami ministrų susitikimai (ekonomikos, darbo, soc aprūpinimo, švietimo, informacijos). ASEAN dažnai veda derybas su didžiosiomis valstybėmis įvairiais klausimais. Darbo organai: sekretoriatas (Džakarta), 11 šakiniųkomitetų (prekybos, pramonės, ž.ū., transporto, finansų ir kt). vykdomi darbai, realizuojant bendros pramonės projektus. 1981 m buvo įkurta finansinė ASEAN korporacija su 100 mln Singapūro dolerių kapitalu. Kiekviena šalis turi po 20 proc akcijų. Sukurtas maisto produktų rezervinis fondas, natūralaus kaučiuko atsargos. Viena pagrindinių ASEAN šalių ekonominės diplomatijos krypčių – bendros politikos formavimas trečiųjų valstybių atžvilgiu, ir pirmiausiai, pagrindinių ekonominių partnerių atžvilgiu. Nuo 1972 m palaikomi pastovūs kontaktai su ES narėmis, su kuriomis 1980 m buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas. Reguliariais tapo tarpvyriausybiniai susitikimai Japonija – ASEAN. Asociacija taip pat palaiko oficialius santykius su JAV, Kanada, Indija, Australija ir N. Zelandija. ASEAN šalių diplomatinių pastangų susivienijimas yra susijęs su ekonominiu priklausomumu nuo Vakarų. 2/3 asociacijos prekybos tenka JAV, Japonijai ir V. Europai. ASEAN šalys padarė didelį šuolį į priekį stiprinant industrinę bazę. Jeigu anksčiau tik nedaugelis Azijos valstybių (pvz P. Korėja, Singapūras) galėjo efektyviai konkuruoti tarptautinėse rinkose netgi su Japonija, tai dabar prie jų prisijungė dar keletas ASEAN narių. Tai – Indonezija, Malaizija, Tailandas ir Filipinai, kurie tapo stipriais konkurentais naujoms industrinėms valstybėms ir Japonijai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!