Taikaus branduolinės energijos panaudojimo saugumo reguliavimas tarptautinėje teisėje

3 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS Tarptautinis Teisingumo Teismas – TTT Europos Žmogaus Teisių Teismas – EŽTT Jungtinių Tautų Tarptautinės Teisės Komisija – TTK Tarptautinė atominės energijos agentūra – TATENA Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos Branduolinės energijos agentūra – OECD Europos Sąjunga – ES Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija – VATESI Poveikio aplinkai vertinimas – PAV 4 ĮVADAS Baigiamojo darbo aktualumas Branduolinės energijos svarbą valstybių ekonominiam ir socialiniam vystymuisi 1977 m. pripažino Jungtinių Tautų Generalinė Asambėja, ji taip pat patvirtino tai, kad valstybės turi teisę naudoti ir turėti prieigą prie branduolinių technologijų 1 . Valstybės, siekdamos būti energetiškai nepriklausomos nuo kitų valstybių bei, siekdamos kelti savo ekonomiką, vis sparčiau vysto branduolinę energetiką. Remiantis TATENA puslapyje pateikiama informacija, šiuo metu branduolinę energetiką vysto 30 valstybių, visose šiose valstybėse iš viso veikia 438 atominės elektrinės 2 . 156 atominės elektrinės jau yra uždarytos 3 . Įvykusi branduolinė avarija priverčia susimąstyti dėl branduolinės energijos panaudojimo saugumo. Iki šių dienų autorė suskaičiuoja bent 30 didesnio masto branduolinius įvykius ar avarijas: pirmoji fiksuojama avarija įvyko Chalk River atominėje elektrinėje, vėliau sekė avarijos Majak plutonio gamybos komplekse, Windscale atominėje elektrinėje, Trijų mylių atominėje elektrinėje, Černobylio atominėje elektrinėje, Tomsko atominėje elektrinėje, Fukušimos atominėje elektrinėje ir t.t. Lyginant avarijų skaičių su veikiančių ir veikusių atominių elektrinių skaičiumi, avarijų kilimo tikimybė nėra labai didelė, tačiau avarijos atveju sukeliamos žalos mastas neprilygsta minėtam skaičiui. Augant visuomenės savimonei ir poreikiui gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje, tarptautinės bendruomenės akys vis labiau krypsta į branduolinę energetiką vystančias valstybes. Šiuo metu pripažįstama, kad branduolinės energetikos plėtojimas yra ne tik šią energetikos rūšį vystančių valstybių teisė, tai taip pat yra vieningas visos tarptautinės bendrijos interesas, kad branduolinė energija būtų plėtojama laikantis tarptautinėje, ES teisėje nustatytų pareigų. Tarptautinė bendrija siekia, kad tiek tos valstybės, kurios savo valstybių teritorijose statosi jau nebe pirmą branduolinį įrenginį, tiek tos, kurios tik pradeda plėtoti branduolinę energetiką, stengtųsi pasiekti aukštą branduolinės saugos lygį, vengtų galimos žalos kitoms valstybėms, bendradarbiautų tarpusavyje bei su branduolinės energijos panaudojimą reguliuojančiomis institucijomis. Branduolinę energetiką vystančios valstybės įpareigojamos laikytis tarptautinėje teisėje nustatytų pareigų: atlikti tarpvalstybinio PAV, vykdant branduolinę veiklą, konsultuotis su kitomis valstybėmis, užtikrinti jų dalyvavimą tarpvalstybinio PAV 1 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, International Law and the Environment (New York: Oxford University Press, 2009), p. 489, http://www.scribd.com/doc/238356647/Birnie-and-Boyle-2009- International-Law-and-the-Environment#scribd 2 „Operational & Long-Term Shutdown Reactors,“ žiūrėta 2015 09 03, http://www.iaea.org/PRIS/WorldStatistics/OperationalReactorsByCountry.aspx 3 „Permanent Shutdown Reactors,“ žiūrėta 2015 09 03, http://www.iaea.org/PRIS/WorldStatistics/ShutdownReactorsByCountry.aspx 5 procese, informuoti apie branduolinei saugai grėsmę keliančias situacijas, atlyginti dėl kilusios branduolinės avarijos kitoms valstybėms padarytą žalą. Valstybėms suteikiama teisė prašyti kitų valstybių ar institucijų pagalbos, galimybė pasimokyti iš kitų valstybių gerosios patirties pavyzdžių bei pritaikyti juos savo nacionalinėje teisėje, tobulinant branduolinę saugą. Tiriama problema Tik pačios valstybės turi teisę nuspręsti plėtoti branduolinę energetiką taikiems tikslams ar ne. Istorija neleidžia pamiršti, kad vienoje valstybėje vystoma branduolinė energetika, gali sukelti neigiamus padarinius ir už šios valstybės teritorijos ribų. Dėl šios priežasties, valstybės, nusprendusios plėtoti šią energetikos rūšį, privalo vadovautis ne tik savo ekonominiais interesais, bet ir atsižvelgti į tarptautinės bendrijos interesą nepatirti branduolinės žalos. Valstybės privalo laikytis tarptautinės, o ES narės ir ES teisės nustatytų branduolinės saugos reikalavimų, tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nesiekti pasinaudoti paliktomis jų spragomis. Visi branduolinės saugos reikalavimai visose susitariančiosiose valstybėse turėtų būti įgyvendinami netaikant jokių išimčių, neatsižvelgiant į valstybių ekonomines galimybes ar jų patirtį branduolinių įrenginių eksploatavime. Branduolinės saugos klausimus reglamentuoja daug skirtingu laiku, skirtingame kontekste priimtų tarptautinių, ES teisės aktų. Vieni jų nustato privalomo, kiti tik rekomendacinio pobūdžio įpareigojimus valstybėms. Kalbant apie rekomendacinio pobūdžio normas (branduolinę saugą prižiūrinčių institucijų parengtos rekomendacijos, saugos standartai, principai), valstybės skatinamos jas perkelti į savo nacionalinę teisę ir tokiu būdu padaryti jas privalomas, tačiau kol tas nėra padaryta, savo pobūdžiu šios normos valstybėms nėra privalomos. Kitas atvejis kalbant apie tarptautines sutartis, kurias valstybės pasirašydamos, ratifikuodamos ar kitu būdu prie jų prisijungdamos, sutinka laikyti privalomas. Valstybės įgyja pareigą vykdyti konkrečioje tarptautinėje sutartyje nustatytus įpareigojimus. Problema kyla tada, kai tam tikra tarptautinė sutartis užuot įtvirtinusi visoms valstybėms bendras privalomas pareigas, pateikia tik rekomendacijas, teisiniame reguliavime palieka spragų ir valstybėms palieka plačią kompetencijos teisę elgtis savo nuožiūra. Baigiamojo darbo mokslinis naujumas ir tiriamos problemos ištyrimo lygis Branduolinės energijos panaudojimo taikiems tikslams saugos klausimus reguliuoja tiek nacionalinė, tiek tarptautinė branduolinė teisė. Pasak Fabricio Norceros, „branduolinė teisė šiuo metu yra visiškai savarankiška teisės šaka, turinti sąlyčio taškų su aplinkosauga, darbų sauga, 6 visuomenės sveikata, žemėtvarka“ 4 . Pažymėtina, kad tai yra ganėtinai naujas dalykas, branduolinė energija atrasta ganėtinai neseniai – jai nėra nė 100 metų. Dėl ganėtinai „jauno“ branduolinės energijos pobūdžio, yra labai mažai teisinės literatūros lietuvių kalba. Anglų kalba (paminėtinos tokios pavardės kaip F. Norcera, D. Flory, P. Birnie, A. Boyle, C. Redgewel, A.Kiss, D. Shelton, D. Bodansky, J. Brunee, E. Hey, H. Cook, T. Findlay) išsamios mokslinės teisinės literatūros taip pat nėra daug, pagrinde ką galima rasti, tai informacinio pobūdžio medžiaga, kurioje aprašomos konvencijos, jų taikymas, plačiau neanalizuojant konvencijų nustatomų valstybių teisių ir pareigų branduolinės saugos srityje, neieškant tarptautinių sutarčių nustatomo teisinio reguliavimo spragų, kas bus atliekama šiame darbe. Kadangi branduolinę saugą reglamentuojančios tarptautinės sutartys pagrinde apsiriboja ginčų sprendimu taikiomis priemonėmis, atliekamo tyrimo srityje nėra ir teismų praktikos. Su branduoline energetika nesusijusiose bylose TTT, EŽTT, arbitražo teismai apie tam tikras valstybių pareigas ir teises (konsultavimosi pareiga, pareiga atlikti tarpvalstybinį PAV, teisė į informaciją, teisė nepatirti žalos) yra išreiškę savo nuomones. Baigiamajame darbe šios nuomonės bus naudingos ir pritaikytos analizuojant branduolinės saugos sritį. Pažymėtini šie temai aktualūs lietuvių atlikti darbai: 2008 m. Mykolo Romerio universiteto Verslo teisės katedros studento Manto Buroko parašytas magistro baigiamasis darbas tema „Branduolinės energetikos objektų statybos teisinio reguliavimo ypatumai“. 2011 m. Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros studento Ovidijaus Šeštoko parašytas magistro baigiamasis darbas tema „Tarptautinės teisės įtaka vystant branduolinę energetiką“. 2014 m. Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto studentės Aleksandros Liachovič parašytas magistro baigiamais darbas tema „Ar egzistuoja pareiga Juridiniam asmeniui atlyginti žalą kitai valstybei, kai dėl Force Majeure aplinkybių radioaktyviomis medžiagomis užteršiami kitos valstybės išoriniai teritoriniai vandenys bei vandenynai?” 2014 m. Vilniaus universitete parengta Jolantos Apolevič daktaro disertacija tema „Tarptautinės aplinkos teisės principų įtaka branduolinei teisei“. Pasauliniu mastu taikaus branduolinės energijos panaudojimo saugumo klausimus nagrinėja daugybė tarptautinių, ES ir nacionalinių organizacijų: TATENA, OECD, Pasaulinė branduolinės energetikos objektus eksploatuojančių organizacijų asociacija, Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupė, Europos atominės energetikos bendrija, Vakarų Europos 4 Fabrizio Norcera, The Legal Regime of Nuclear Energy - A comprehensive Guide to International and European Union Law (Belgium: Intersentia, 2005), p.1, https://books.google.lt/books?id=gLtgaGM0ctkC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false 7 branduolinę saugą reguliuojančių institucijų asociacija, Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupė, VATESI ir kitos. Šios institucijos turi plačius įgaliojimus stiprinant ir plėtojant branduolinę saugą. Organizacijos vysto saugumo standartus, branduolinį mokslą, turi teisę siųsti savo ekspertus į valstybes įvertinti tam tikrą jų branduolinės saugos sritį, suteikia galimybę valstybėms lengviau pasidalinti patirtimi branduolinio saugumo srityje, prisideda tobulinant darbuotojų gebėjimus, organizuoja konferencijas, seminarus, ekspertų susitikimus, teikia rekomendacijas, patarimus. Baigiamojo darbo reikšmė Baigiamajame darbe autorė analizuos branduolinės energijos saugos srityje valstybėms nustatomas teises ir pareigas, sieks identifikuoti teisinio reguliavimo spragas ir pateiks galimus jų sprendimo būdus. Tyrimo rezultatai galėtų prisidėti tobulinant branduolinės saugos teisinį reguliavimą – keičiant esamus teisės aktus, užpildyti identifikuotas teisinio reguliavimo spragas. Tyrimas taip pat galėtų būti naudingas pradedantiesiems branduolinės energetikos specialistams – tyrime pateikiama susisteminta informacija apie branduolinės energijos teisinio reguliavimo visumą, analizuojamos konkrečios valstybių pareigos ir teisės, jų įgyvendinimo problemos. Tyrimo tikslas Atskleisti, ar esamas tarptautinis, ES teisinis reguliavimas yra pakankamai efektyvus ir veiksmingas užtikrinant branduolinę saugą. Tyrimo uždaviniai 1. Išanalizuoti ir įvertinti branduolinę saugą reglamentuojančias tarptautines sutartis, ES teisės aktus. 2. Atlikti valstybėms nustatomų pareigų, kuriomis jos įpareigojamos pasiekti aukštą branduolinės saugos lygį, įgyvendinimo analizę. 3. Įvertinti tarptautinei bendruomenei suteiktų teisių, branduolinę energetiką vystančių valstybių atžvilgiu, įgyvendinimo galimybę. 4. Nustatyti valstybių, sukėlusių branduolinę žalą kitoms valstybėms, atsakomybės sąlygas. Tyrimo metodika Tai teorinio analitinio pobūdžio tyrimas, kuomet surinkti duomenys analizuojami, iškaidomi į sudėtines dalis, siekiama įvertinti teisinį reguliavimą ir nustatyti svarbiausias teisinio reguliavimo spragas, bei jas nustačius, pateikti jų galimus sprendimo būdus. 8 Pirmoje tyrimo dalyje autorė atrinko ir išanalizavo svarbiausius taikų branduolinės energijos panaudojimo saugumą reglamentuojančius tarptautinius ir ES teisės aktus, išskyrė autorės nuomone svarbiausias teisės aktų nuostatas, susipažino su mokslininkų nuomone nagrinėjamais klausimais. Vėliau turimi duomenys buvo lyginti su egzistuojančia valstybių praktika, ieškota jų elgesio neatitikimų, egzistuojančių teisinio reguliavimo spragų bei teikti pasiūlymai problemų sprendimui. Mokslinis tiriamasis darbas atliktas naudojant šiuos metodus: Analizės metodas naudotas analizuojant taikų branduolinės energijos panaudojimo saugumą reglamentuojančius tarptautinės, ES ir nacionalinės teisės aktus, mokslininkų nuomonę konkrečiais klausimais. Abstrakcijos/sintezės metodas buvo naudotas siekiant susikoncentruoti ties konkrečiomis, autorės nuomone svarbiausiomis, valstybių teisėmis ir pareigomis, nustatyti jų įgyvendinimo problematiką bei egzistuojančias teisinio reglamentavimo spragas. Lyginamasis metodas buvo taikomas siekiant nustatyti nacionalinės teisės atitiktį tarptautinės ir ES teisės reikalavimams. Alternatyvų metodas taikytas lyginant tą pačią reguliavimo sritį reglamentuojančius skirtingus teisės šaltinius. Surinktų duomenų pagrindu, naudojant apibendrinimo metodą, buvo formuluojamos išvados, nustatomas iškeltos hipotezės teisingumas. Tyrimo struktūra Magistro baigiamąjį darbą sudaro 3 dalys: pirmojoje dalyje analizuojami magistro baigiamajam darbui aktualiausi taikų branduolinės energijos panaudojimą reglamentuojantys teisės šaltiniai. Antroje darbo dalyje autorė analizuoja valstybių, plėtojančių branduolinę energetiką, pareigas ir teises, bei valstybių, kurios gali būti paveiktos pirmosios valstybės plėtojamos veiklos, teises pastarųjų atžvilgiu, bei jų įgyvendinimo problematiką. Trečia darbo dalis skirta išanalizuoti valstybių, sukėlusių branduolinę žalą kitoms valstybėms atsakomybės sąlygas, nukentėjusiųjų valstybių galimybę gauti patirtos žalos atlyginimą. 9 Ginamieji teiginiai Esamas teisinis reguliavimas nepakankamai veiksmingai užtikrina branduolinę saugą. Esama spragų, kuriomis valstybės naudojasi, siekdamos nevykdyti nustatytų pareigų. Esamas teisinis reguliavimas turėtų būti sugriežtintas, nustatant valstybėms daugiau privalomojo pobūdžio įpareigojimų, už kurių nesilaikymą grėstų teisinės sankcijos. Valstybėms suteiktų teisių įgyvendinimas praktiškai nėra užtikrinamas. Valstybėms, manančioms, kad kita valstybė pažeidžia jų teises, turėtų būti įteisinta galimybė savo teises ginti pasinaudojant teisminėmis priemonėmis. Valstybių atsakomybė, nesugebėjus užtikrinti branduolinės saugos ir sukėlus kitoms valstybėms žalą, turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar valstybės veiksmuose yra kaltės elementas. 10 I. BRANDUOLINĖS ENERGIJOS TEISINIS REGULIAVIMAS 1.1. Branduolinių įrenginių sauga Autorės nuomone, kalbant apie branduolinių įrenginių saugą, visų pirma reikia skirti branduolinių įrenginių saugą (angl. Safety) ir branduolinių įrenginių saugumą (angl. Security). Nepaisant kai kurių autorių 5 siekio kvalifikuoti branduolinį saugumą ir saugą, kaip vieną ir tą patį dalyką, autorės nuomone, branduolinių įrenginių saugumą ir saugą yra tikslinga nagrinėti atskirai. Kalbant apie branduolinių įrenginių saugumą, omenyje turima branduolinių įrenginių fizinė sauga nuo tyčinių veiksmų, kaip kad branduolinių medžiagų neteisėtas pasisavinimas ar neteisėtas naudojimas, o kalbant apie saugą – apsaugos priemonės, skirtos apsisaugoti nuo netyčinių veiksmų, kaip kad gamtos reiškinių keliama grėsmė branduolinei saugai. Šio baigiamojo darbo II dalyje, autorė analizuos branduolinę saugą tuo aspektu, kuriuo nustatomos branduolinių įrenginių saugos priemonės nuo galimų netyčinių veiksnių. 1.2. Teisės šaltiniai, reglamentuojantys taikų branduolinės energijos panaudojimą TTT Statuto 38 straipsnyje nustatyti tarptautinės teisės šaltiniai taip pat aktualūs ir kalbant apie tarptautinės branduolinės teisės šaltinius. Branduolinės energijos naudojimo taikiems tikslams saugumo klausimus reglamentuoja tarptautinės konvencijos, tarptautiniai papročiai, kaip bendrosios praktikos, kuri pripažinta teise, įrodymas, bendrieji teisės principai, teismo sprendimai (TTT, EŽTT, arbitražinių teismų sprendimai), įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų viešosios teisės specialistų darbai 6 . Taip pat pažymėtinos tarptautinių organizacijų rezoliucijos, tarptautinių organizacijų nustatyti principai, branduolinės saugos standartai ir rekomendacijos. Šiame magistro baigiamajame darbe autorė didžiausią dėmesį skirs tarptautinėms sutartims, tarptautinių organizacijų nustatytiems saugos principams ir teismų sprendimams. Papildomai bus nagrinėjami ES valstybėms narėms taikomi bei nacionaliniai Lietuvos Respublikos teisės aktai. 5 Alexandre Charles Kiss and Dinah Shelton, International Environmental Law. Third Edition (Transnational Publishers, Incorporated, 2004), p. 616. 6 The Statute of the International Court of Justice (concluded 26 June 1945, entered into force 24 October 1945). 59 Stat. 1031; TS 993; 3 Bevans 1153. 11 Pagrindiniai branduolinės energetikos principai: naudingas, atsakingas ir tvarus panaudojimas 7 . Šiais principais siekiama apsaugoti žmones ir aplinką, garantuoti saugumą ir išvengti branduolinio ginklo platinimo. Pagrindiniai branduolinės energetikos principai yra skirti taikyti visose branduolinės energetikos srityse. Taikaus branduolinės energijos reguliavime svarbų vaidmenį atlieka TATENA priimti fundamentalieji saugos principai: atsakomybė už saugą, valstybės vaidmuo saugos užtikrinimo procese, vadovavimas ir vadyba saugai užtikrinti, įrenginių ir veiklos pagrįstumas, apsaugos optimizavimas, rizikos asmenims mažinimas, dabarties ir ateities kartų apsauga, avarijų prevencija, avarinė parengtis ir atsakomieji veiksmai, apsauginiai, egzistuojančių ar nereguliuojamą radiacijos riziką mažinantys veiksniai 8 . Pažymėtina, kad šie TATENA nustatyti principai neturi privalomojo pobūdžio valstybėms, tačiau valstybės yra skatinamos jais vadovautis. Pvz., Lietuvos Respublika šiuos principus yra perkėlusi į savo nacionalinę teisę – 2011 m. birželio 28 d. priėmus Branduolinės saugos įstatymą, TATENA nustatyti principai tapo privalomi Lietuvos Respublikoje. Temai aktualūs saugų branduolinės energijos panaudojimą reglamentuojantys tarptautinės ir ES teisės aktai, pagal nustatomas valstybėms pareigas, gali būti suskirstyti į kelias sritis: branduolinė sauga, panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas, branduolinio ginklo neplatinimas, branduolinių medžiagų fizinė sauga, PAV, pranešimas apie branduolinę avariją ir pagalba jai įvykus, atsakomybė už branduolinę žalą. 1.2.1 Branduolinė sauga Branduolinių įrenginių saugą reglamentuoja: 1994 m. Branduolinės saugos konvencija (toliau – Saugos konvencija), 1956 m. TATENA statutas, 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (toliau – Direktyva 2009/71/Euratomas), 2014 m. liepos 8 d. Europos tarybos direktyva 2014/87/Euratomas, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (toliau – Direktyva 2014/87/Euratomas). 7 IAEA Nuclear Energy Series. Nuclear Energy Basic Principles. No. NE-BP, 2008, p. 1-2, https://www.iaea.org/OurWork/ST/NE/Main/st-petersburg-conference/background- materials/data/2_Nuclear_Energy/1_IAEA_Nuclear_Energy_Publications/1_NE_Series_Guidance_Publications/1_ Nuclear_Energy_Basic_Principles.pdf 8 IAEA Safety standards. Fundamental Safety Principles. Safety Fundamentals No. SF-1. 2006, http://www- pub.iaea.org/MTCD/publications/PDF/Pub1273_web.pdf 12 Saugos konvencija įsigaliojo 1996 m. spalio 24 d 9 . Šios konvencijos tikslai – pasiekti ir išlaikyti aukštą branduolinės saugos lygį visame pasaulyje – to siekiama stiprinant nacionalines priemones ir tarptautinį bendradarbiavimą, parengti ir išlaikyti veiksmingas apsaugos nuo potencialaus radiologinio pavojaus priemones, kurios apsaugotų žmones, visuomenę ir aplinką nuo žalingos jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, bei užkirsti kelią branduolinėms avarijoms, o joms įvykus – sumažinti neigiamas pasekmes 10 . Galima teigti, kad ši konvencija yra viena pirmųjų konvencijų, kuri bando visapusiškai reglamentuoti valstybių pareigas, siekiant dar labiau sustiprinti branduolinę saugą. Siekiant konvencijos užsibrėžtų tikslų, valstybės įpareigojamos vertinti branduolinių įrenginių saugą prieš pradedant statybos darbus ir vėliau visą jų gyvavimo laikotarpį (14 str.), atlikti aikštelės įvertinimą, konsultuotis su kitomis valstybėmis (17 str.), parengti avarinės parengties planus (16 str.), licencijos turėtojai įpareigojami teikti informaciją reguliuojančiai institucijai (19 str). 11 Valstybės, peržiūrėjusios branduolinių įrenginių saugą, įpareigojamos atlikti reikalingus patobulinimus, o tuo atveju, jei patobulinimai negalimi – kaip įmanoma greičiau sustabdyti branduolinio įrenginio veiklą 12 . Kaip bebūtų, Saugos konvencija susitariančioms šalims palieka plačią diskrecijos teisę šioje srityje – tuo atveju, jei valstybė neturi kitų energijos šaltinių, ar tuo atveju, jei branduolinio įrenginio veiklos sustabdymas neigiamai įtakotų jos socialinį, ekonominį gerbūvį ar aplinkosaugą, valstybė galėtų ilgai atidėlioti branduolinio įrenginio veiklos sustabdymą. Paminėtinas Rusijos atvejis, tiksliau – Černobylio stiliaus reaktoriai (RBMK). Šiuo metu Rusijoje tebeveikia 11 RBMK stiliaus reaktorių 13 ir kol nebus rasta kuo juos pakeisti, tol jie bus eksploatuojami. Pažymėtina, jog Saugos konvencijoje nustatytų įpareigojimų vykdymas nėra užtikrinamas jokiomis teisminėmis priemonėmis. Šalys įpareigojamos kilusius ginčus spręsti konsultacijų būdu 14 , nėra kalbama nei apie arbitražo teismą, nei tuo labiau apie TTT. Šiuo atžvilgiu, paminėtinas Saugos konvencijos 9 straipsnis, kuris, kaip ir tolimesniame darbe nagrinėtos konvencijos dėl atsakomybės už branduolinę žalą, atsakomybę už branduolinę saugą priskiria tai valstybei, kuriai priklauso branduolinis įrenginys 15 . Darytina prielaida, jog nepaisant to, kad konvencija neužtikrina kitų valstybių, manančių, kad branduolinę energetiką vystanti 9 “Convention on nuclear safety”, žiūrėta 2015 11 27, https://www.iaea.org/Publications/Documents/Conventions/nuclearsafety_status.pdf 10 „Branduolinės saugos konvencija,” 2 str., Valstybės žinios 17, 439 (1996). 11 Ibid, 14 str., 17 str., 16 str., 19 str. 12 Ibid, 6 str. 13 „RBMX Reactors. Appendiix to Nuclear Power Reactors”, žiūrėta 2015 11 16, http://www.world- nuclear.org/info/Nuclear-Fuel-Cycle/Power-Reactors/Appendices/RBMK-Reactors/#.UmkdiBCrP-I 14 „Branduolinės saugos konvencija,“ op.cit., 29 str. 15 Ibid, 9 str. 13 valstybė pažeidžia jų teises, galimybės pareikšti ieškinį TTT, konvencija leidžia suprasti, kad konvencijoje nustatyti įpareigojimai yra privalomi vykdyti, nes netinkamo jų vykdymo atveju (sukėlus kitoms valstybėms žalą), valstybei kils atsakomybė. Kitu konvencijos saugikliu galima laikyti Konvencijos 5 ir 20 straipsnius 16 , vadovaujantis kuriais, valstybėms nustatoma pareiga periodiškai rengti apžvalginius susitikimus, skirtus svarstyti valstybių pateiktus pranešimus. Šiuose pranešimuose valstybės įpareigojamos informuoti, ką jos konkrečiai yra padariusios tam, kad įgyvendintų kiekvieną konvencijos įpareigojimą, t.y. informuoti kitas valstybes, kaip jų branduolinė sauga atitinka Saugos konvencijoje nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad tokių susitikimų teisinis įtvirtinimas konvencijoje yra visiška naujovė – ankstesnėse tarptautinėse sutartyse nėra kalbama apie tokio pobūdžio susitikimus. Saugos konvencija pažymi valstybių bendradarbiavimo (konsultavimasis su kitomis valstybėmis) ir nacionalinių priemonių stiprinimo svarbą (branduolinės saugos vertinimas, peržiūra, nuolatinis tobulinimas ir t.t.). Konvencija apibendrina anksčiau priimtų tarptautinių sutarčių, reguliuojančių branduolinę saugą, nustatomus įpareigojimus ir sutelkia juos vienoje konvencijoje. Saugos konvencija nenustato visoms valstybėms vienodų reikalavimų, ji nurodo bendras saugos gaires ir palieka valstybių kompetencijai šiuos klausimus spręsti savarankiškai. Pati tarptautinė bendruomenė mato poreikį stiprinti Saugos konvencijos nustatomą teisinį režimą, todėl, 2015 m. vasario 9 d. vykusios diplomatinės konferencijos metu patvirtino Vienos deklaraciją dėl branduolinės saugos stiprinimo 17 . Pažymėtina, kad Saugos konvencija yra teisiškai įpareigojanti visoms ES valstybėms narėms – prie šios konvencijos buvo prisijungta 1999 m. lapkričio 16 d. Komisijos sprendimu 18 . Branduolinės saugos srityje taip pat paminėtinas TATENA statutas, ši organizacija kuria branduolinės saugos programą, yra parengusi daug branduolinės saugos standartų. Nors standartai nėra privalomi (yra rekomendacinio pobūdžio), valstybės yra linkusios jais vadovautis, panaudoti juos, kaip teisinio reguliavimo spragų užpildymo priemonę ar net naudoti kaip modelį, kuriant savo įstatyminę bazę, TATENA taip pat rengia ir priima daugiašales sutartis. 19 Šioje srityje paminėtina OSART programa, pradėta 1982 m., vadovaujantis ja, TATENA tarptautiniai ekspertai gali vykti į valstybes patikrinti branduolinių įrenginių veikimą, jų saugą. Tikrinimai atliekami atsižvelgiant į konkrečioje srityje taikomus TATENA nustatytus saugos 16 „Branduolinės saugos konvencija,“ supra note 10, 5 str., 20 str. 17 Vienna Declaration on Nuclear Safety. Diplomatic Conference to consider a proposal to amend the Convention on Nuclear Safety. (Vienna, 2015), https://www.iaea.org/sites/default/files/cns_summary090215.pdf 18 Komisijos 1999 m. lapkričio 16 d. sprendimas dėl Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) prisijungimo prie 1994 m. Branduolinės saugos konvencijos. [1999] OL L318/20. 19 Dainius Žalimas et al. Tarptautinės organizacijos (Vilnius: Justitia, 2001), p. 529. 14 standartus. Tikrinama ne tik branduolinių įrenginių sauga, bet ir bendraujama su branduolinio įrenginio personalu. Programos metu teikiami pasiūlymai dėl branduolinių įrenginių saugos tobulinimo, nustačius gerosios patirties pavyzdžius, jais dalijamasi su kitomis valstybėmis. Atlikus įvertinimą, parengiama ataskaita, kuri šalies sutikimu skelbiama visuomenei susipažinti. Teigiama, jog tuo siekiama padidinti skaidrumą ir atskaitomybę branduolinės saugos srityje. 20 OSART programos metu vertinami techniniai saugos klausimai. Kita TATENA programa, kurios metu analizuojama įrenginiuose taikoma saugos kultūra – ISCA – nepriklausomas saugumo kultūros vertinimas. Šių vertinimų metu, analizuojama organizacijoje taikoma praktika, ar ji atitinka saugos kultūrą, nustačius neatitikimus, pažeidžiamas sritis, pateikiamos rekomendacijos, atkreipiamas dėmesys į tam tikras silpnas grandis. 21 Direktyva 2009/71/Euratomas tam tikra prasme pakartoja Saugos konvencijoje nustatytas pareigas (Saugos konvencijos 6 str., 7 str., 8 str., 9 str., 11 str., 16 str.). 3 straipsnyje pateikia branduolinės saugos apibrėžimą. Direktyva siekiama paskatinti valstybes savo veikloje atsižvelgti į TATENA nustatytus pagrindinius saugos principus (valstybių atsakomybė už branduolinę saugą, licencijos turėtojo atsakomybė). Šios direktyvos 6 straipsnis 22 , kaip ir Saugos konvencijos 9 straipsnis, atsakomybę už branduolinių įrenginių saugą priskiria licencijos turėtojui (operatoriui), jis įpareigojamas nuolat vertinti bei gerinti branduolinių įrenginių saugą. Valstybės, įpareigojamos leistis būti patikrintoms tarptautinių ekspertų. 23 Kaip preambulėje pažymima, šie įvertinimai neturi būti laikomi nei patikrinimu, nei auditu 24 – jie yra skirti valstybėms tobulinti savo branduolinę saugą ir užtikrinti tvirtą branduolinės saugos reguliavimą. Šių patikrinimų metu, valstybės gali pasikeisti patirtimi vystant branduolinę energetiką, pasimokyti iš geriausios praktikos ir tokiu būdu prisidėti prie branduolinės saugos didinimo. Po 2011 m. Fukušima Daiči atominėje elektrinėje įvykusios avarijos, persvarstytas Direktyvos 2009/71/Euratomas veiksmingumas. 2014 m., atsižvelgus į Vakarų Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų asociacijos bei TATENA nustatytus saugos reikalavimus, Direktyva 2009/71/Euratomas iš dalies pakeista 25 . Pakeitimu siekiama toliau 20 OSART. Operational Safety Review Teams, p. 1-11, http://www-ns.iaea.org/downloads/ni/s- reviews/osart/OSART_Brochure.pdf 21 Independent Safety Culture Assessment Review Service (ISCA), http://www-ns.iaea.org/downloads/ni/safety- culture/isca-leaflet.pdf 22 Tarybos 2009 m. birželio 25 d. direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema, 6 str, [2009] OL L 172/18. 23 Ibid, 9 str. 24 Ibid, 21 punktas. 25 „Nuclear safety rules”, žiūrėta 2015 11 18, https://ec.europa.eu/energy/en/topics/nuclear-energy/nuclear-safety 15 tobulinti ES valstybių narių praktiką vystant branduolinę energetiką ir tokiu būdu pasiekti aukštesnį branduolinės saugos lygį. Išplečiamos reguliuojančios institucijos galios, padidinamas skaidrumas branduolinės saugos srityje. Vienas svarbiausių įpareigojimų nustatomas naujai įterptame 2 skirsnyje, kuriame patvirtinama ir tuo pačiu teisiškai apibrėžiama avarijų prevencijos ir jų pasekmių mažinimo svarba. Vadovaudamosi šiuo skirsniu, valstybės įpareigojamos nuo pat branduolinio įrenginio projektavimo pradžios, visą jo eksploatavimo laiką ir nutraukiant eksploatavimą, dėti visas pastangas tam, kad būtų išvengta avarijų, o joms įvykus – kiek įmanoma sumažinti jų pasekmes 26 . Avarijų prevencijos svarba taip pat buvo pripažinta TTT Corfu Channel byloje, Legality of the Threat or Use of Nuclear Weapons byloje, arbitražiniame sprendime Trail Smelter byloje, Rio deklaracijos 2 straipsnyje. 1.2.2 Panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas Panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą reglamentuoja: 1997 m. Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija (toliau – Jungtinė konvencija), 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/117/Euratomas dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro vežimo priežiūros ir kontrolės (toliau – Direktyva 2006/117/Euratomas), 2011 m. liepos 19 d. Tarybos direktyva 2011/70/Euratomas, kuria nustatoma panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema (toliau – Direktyva 2011/70/Euratomas). 1972 m. Londono konvencija dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis išmetamomis medžiagomis (toliau – Londono konvencija) ir 1996 m. Londono protokolas dėl 1972 m. Londono konvencijos dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis išmetamomis medžiagomis (toliau – Londono protokolas) taip pat aktualūs kalbant apie panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą. Valstybėms sparčiai plėtojant branduolinę energetiką, branduolinių įrenginių eksploatavimo metu susidaro panaudotas kuras ir radioaktyviosios atliekos. Iki Jungtinės konvencijos priėmimo neegzistavo bendra tarptautinė sutartis, kuri reglamentuotų panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą. Konvencija priimta siekiant tarptautiniu mastu nustatyti vienodus panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos standartus. Jungtinės konvencijos tikslai nurodomi jos 1 straipsnyje – konvencija skirta pasiekti ir išlaikyti aukštą panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos lygį. Pasiekti aukštą 26 Tarybos 2014 m. liepos 8 d. direktyva 2014/87/Euratomas, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (toliau – Direktyva 2014/87/Euratomas), 2 skirsnis, OL L219/42. 16 saugos lygį, kaip ir Saugos konvencijoje, siekiama tobulinant nacionalines priemones bei gerinant tarptautinį bendradarbiavimą. Kitas tikslas – apsaugoti atskirus asmenis, visuomenę ir aplinką nuo kenksmingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Valstybės įpareigojamos veikti taip, kad būtų užtikrinti ne tik dabartinės kartos poreikiai, bet ir žiūrint į ateitį – būsimų kartų poreikiai. Trečiasis konvencijos tikslas – užkirsti kelią avarijoms ir sušvelninti jų pasekmes, jei avarijos įvyktų kuriame nors panaudoto kuro ar radioaktyviųjų atliekų tvarkymo etape. 27 Šių tikslų, kaip ir Saugos konvencija, siekiama nustatant valstybėms bendrus saugos reikalavimus, kuriuos jos turi įgyvendinti savo nuožiūra. Valstybėms nustatomos bendros pareigos visuose panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo etapuose vertinti panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių saugą (5 ir 12 str.), galimą poveikį aplinkai, konsultuotis su netoli įrenginio esančiomis valstybėmis, teikti informaciją visuomenei (6 ir 13 str.). Eksploatavimo metu valstybės, nustačiusios įrenginių saugos trūkumų, įpareigojamos imtis tobulinimo priemonių (9 ir 16 str.) 28 . Atsakomybė už panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugą priskiriama licencijos turėtojui. 29 Konvencija plačiau nedetalizuoja, kokių būtent priemonių, siekiant įgyvendinti nustatytas pareigas, turi imtis valstybės ir šį klausimą spręsti palieka joms pačioms. P. Birnie teigia, kad šios priemonės turi būti įgyvendinamos ne tik atsižvelgiant į valstybės mastu įstatymais patvirtintus apsaugos būdus, bet ir šie apsaugos būdai turi būti suderinti su pripažintais tarptautiniais kriterijais ir standartais 30 . Jungtinė konvencija sustiprina Saugos konvencijoje įtvirtintą peržiūros mechanizmą – papildomai įtvirtinamas teikiamų pranešimų turinys. Lyginant su Saugos konvencija, Jungtinėje konvencijoje įtvirtinamas griežtesnis ir labiau apibrėžtas nacionalinių pranešimų mechanizmas. Konvencijos preambulėje deklaruojama, kad branduolinės atliekos laidojamos tose valstybėse, kuriose jos susidarė ir tai, kad kiekviena valstybė turi teisę neleisti į savo teritoriją įvežti panaudoto kuro ar radioaktyviųjų atliekų 31 . Ši nuostata tėra rekomendacinio pobūdžio, konvencija neįtvirtina draudimo laidoti branduolinių atliekų kitose valstybėse. Pažymėtina, kad Jungtinė konvencija griežtai draudžia laidoti atliekas Antarkties teritorijoje (jūros teritorijose, esančiose į pietus nuo 60 laipsnių pietų platumos) 32 . Draudimas jūrose laidoti atliekas nustatytas jau Londono konvencijoje (įsigaliojo 1975 m.), kuri, kaip ir ją 27 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija,“ 1 str., Valstybės žinios 36, 1186 (2004). 28 Ibid, 5 str., 12 str., 6 str., 13 str., 9 str., 16 str. 29 Ibid, 21 str. 30 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, supra note 1, p. 504. 31 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija,“ op.cit., preambulė. 32 Ibid, 27 str. 17 pakeitęs Londono protokolas (įsigaliojo 2006 m.), priimta siekiant skatinti efektyvią kontrolę visų rūšių jūros teršimui. Londono konvencijoje buvo įtvirtintas „juodasis ir pilkasis sąrašas“, kuris nustatė atliekų pavojingumo laipsnį. Juodajame sąraše esančių atliekų, į jį pateko ir radioaktyviosios atliekos ir kitos radioaktyvios medžiagos, laidojimas jūroje visiškai uždraudžiamas. 33 Jungtinė konvencija nustato, kur jokiu būdu negalima laidoti branduolinių atliekų ir palieka valstybėms teisę jų teritorijose susidariusias atliekas laidoti ir kitose teritorijose. Valstybės, turinčios galimybių, gali sutikti priimti šias atliekas. Siekiant reguliuoti branduolinių atliekų ir radioaktyviųjų medžiagų vežimą tarp šalių, Jungtinė konvencija nustato pranešimų ir sutikimo režimą tarpvalstybiniams pervežimams – kilmės valstybė turi informuoti paskirties valstybę apie ketinimą atlikti tarptautinį pervežimą ir gauti šios valstybės sutikimą. Vežant panaudotą kurą ar radioaktyviąsias atliekas per tranzito valstybę, turi būti laikomasi konkrečiai transporto rūšiai taikytinų reikalavimų. 34 Šiuos reikalavimus įtvirtina: 2003 m. Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarpautinių vežimų keliais (ADR) 35 , 1998 m. Pavojingų krovinių gabenimo ro-ro tipo laivais pagal Tarptautinį jūra gabenamų pavojingų krovinių kodeksą (IMDG kodeksą), Pavojingų krovinių tarptautinio gabenimo geležinkeliais taisyklių (RID) ir Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR) reikalavimų supratimo memorandumas 36 . Išvardintuose aktuose, kaip ir pačioje Jungtinėje konvencijoje nėra minima, kaip turi būti elgiamasi tranzito per kitą šalį metu: reikia ar nereikia gauti šios šalies leidimą, ar įspėti apie vykdomą vežimą. Pažymėtina, kad Jungtinė konvencija nepažeidžia valstybių laivų teisių ir laisvių plaukioti jūromis, upėmis 37 . P. Birnie teigia, kad tarptautinė teisė nereikalauja iš anksto pranešti ar gauti sutikimą tranzitui per kitos valstybės teritorinius vandenis ar išimtinę išskirtinę ekonominę zoną. Taigi, valstybė, gabenanti panaudotą kurą ar radioaktyviąsias atliekas, nėra susaistyta pareigos apie tai iš anksto pranešti kitai valstybei 38 . Nėra aišku, ar tranzito valstybė 33 1972 London Convention on the Prevention of Marine Pollution by Dumping of Wastes and Other Matter (concluded 29 December, entered into force 30 August 1975). 26 UST 2403, 1046 UNTS 120, 11 ILM 1294 (1972). 1996 Protocol to the Convention on the Prevention of Marine Pollution by Dumping of Wastes and Other Matter. (adopted 7 November 1996, entered into force 23 March 2006). 36 ILM 1 (1997). 34 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija“, supra note 27, 27 str. 35 „Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR),“ Valstybės žinios 46(1), 2057 (2003). 36 „Pavojingų krovinių gabenimo ro-ro tipo laivais pagal Tarptautinį jūra gabenamų pavojingų krovinių kodeksą (IMDG kodeksą), Pavojingų krovinių tarptautinio gabenimo geležinkeliais taisyklių (RID) ir Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR) reikalavimus Supratimo memorandumas,“ Valstybės žinios 40, 1470 (2002). 37 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija,“ op.cit., 27 str. 3 d. i punktas. 38 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, supra note 1, p. 505. 18 gali uždrausti kitai valstybei, gabenančiai branduolinį kurą laivu į kitą valstybę, per tranzito šalies teritoriją pervežti minimų medžiagų. Jungtinė konvencija reglamentuoja tik panaudoto kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą, kai jos susidaro objektuose, naudojamuose civilinėms reikmėms. Valstybėms paliekama teisė kariniuose objektuose susidariusias medžiagas reguliuoti savo nuožiūra. Konvencijos režimas šioms medžiagoms būtų taikomas tuo atveju, jei valstybė šias medžiagas visam laikui perduotų civilinei kontrolei 39 . Kaip pačios Jungtinės konvencijos preambulėje pažymima, tai yra skatinamoji konvencija, tą patvirtina ir Direktyva 2011/70/Euratomas 40 . Jungtinė konvencija, kaip ir Saugos konvencija nustato, kad valstybių praktikos atitikimas šių konvencijų nustatytiems reikalavimams remiasi tik peržiūros procesu, nėra nustatyta taikytina sankcijų sistema tuo atveju, jei valstybė pažeistų konvencijų įpareigojimus. Be to, konvencijos būdamos „sesėmis“ – Jungtinė konvencija parengta pagal Saugos konvencijos pavyzdį, abi yra skatinamosios konvencijos, kurios neįpareigoja valstybių nedelsiant pasiekti jose numatytų tikslų. Siekiant aukšto branduolinės saugos lygio laikomasi „žingsnis po žingsnio“ procedūros 41 . Vieninteliu valstybės įpareigojimų įgyvendinimo užtikrinimo būdu galima laikyti Jungtinės konvencijos 21 straipsnį, kuris atsakomybę už branduolinę saugą priskiria licencijos turėtojui 42 . Valstybė, suteikusi leidimą vykdyti veiklą, tampa atsakinga už tai, kas vyksta jos teritorijoje, taip pat turėtų būti suinteresuota, kad konvencijos nustatomos pareigos būtų įgyvendinamos. Jungtinė konvencija, kaip ir Saugos konvencija nurodo ginčus spręsti diplomatinėmis priemonėmis bei papildomai įtvirtina teisminį ginčų sprendimo būdą – ginčo perdavimą arbitražo teismui 43 . Šios konvencijos reglamentavimas yra kiek griežtesnis nei Saugos konvencijos, tačiau vėlgi, ši konvencija, kaip pati pripažįsta, yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pažymėtina, kad 2005 m. birželio 14 d. Europos Komisijos sprendimu 2005/510/Euratomas prisijungus prie Jungtinės konvencijos 44 , Europos atominės energijos bendrija tapo Jungtinės konvencijos šalimi, o tuo pačiu ir visos ES valstybės narės tapo įpareigotos šia konvencija. 39 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija,“ supra note 27, 3 str. 40 Tarybos 2011 m. liepos 19 d. direktyva 2011/70/Euratomas, kuria nustatoma panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema. [2011] OL, L 199/48. 41 A joint report by the OECD Nuclear Energy Agency and the International Atomic Energy Agency. International Nuclear Law in the Post-Chernobyl Period (OECD, 2006), p. 16, https://www.oecd- nea.org/law/chernobyl/nea6146-iaea-chernobyl.pdf 42 „Jungtinė panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencija,“ op. cit., 21 str. 43 Ibid., 38 str. 44 Komisijos 2005 m. birželio 14 d. sprendimas 2005/510/Euratomas dėl Europos atominės energijos bendrijos prisijungimo prie Jungtinės panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos konvencijos. [2005] OL 185/33. 19 Direktyva 2006/117/Euratomas priimta siekiant, kad branduolinės medžiagos nebūtų įvežamos ir išvežamos už ES valstybių narių sienų be leidimo. Direktyva užpildo Jungtinėje konvencijoje esančios spragos dėl tarptautinių vežimų per tranzito šalis, sprendimo būdą ES valstybėse narėse. Nustatoma aiški tvarka dėl leidimų gavimo, išdavimo, prašymų jiems pateikimo. Valstybė, vadovaudamasi direktyvos 6 straipsniu, vykdydama vežimą turi pateikti prašymą tiek paskirties, tiek tranzito valstybei. Šios valstybės gali tiek sutikti su vežimu, tiek atsisakyti suteikti sutikimą 45 . Be to, vadovaujantis Direktyvos 2011/70/Euratomas 4 straipsnio 4 dalimi, branduolinės atliekos ir panaudotas kuras gali būti laidojamos tik toje trečiojoje valstybėje, kuri yra arba sudariusi susitarimą su Bendrija dėl panaudoto kuro ir radioaktyvių atliekų tvarkymo, arba yra Jungtinės konvencijos šalimi bei jos nustatyta radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir laidojimo programa atitinka direktyvos nustatytus tikslus, o jos atliekynas yra tinkamas priimti atliekoms 46 . Tokiu būdu stiprinama branduolinė sauga ne tik ES valstybėse narėse, bet ir trečiosiose valstybėse. 1.2.3 Branduolinio ginklo neplatinimas Branduolinio ginklo neplatinimo sritį reglamentuoja: 1968 m. Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo, 1956 m. TATENA statutas, 1959 m. Antarktidos sutartis, 1963 m. Sutartis dėl branduolinių bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu uždraudimo, 1996 m. Visuotinių branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, 1957 m. Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis (EURATOMAS) (toliau – EURATOMO sutartis). Visomis išvardintomis sutartimis siekiama skatinti valstybių bendradarbiavimą naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams, užkirsti kelią branduolinio ginklo ir branduolinių technologijų plitimui ir galiausiai pasiekti visišką nusiginklavimą. Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo skirsto valstybes į dvi kategorijas: neturinčias branduolinio ginklo ir turinčias. Branduolinio ginklo neturinčios valstybės įpareigojamos jokiais būdais nesiekti gauti branduolinio ginklo (2 str.). Kadangi ši sutartis tuo pačiu patvirtino, kad branduolinė technologija, įskaitant ginklų technologiją, turi naudos branduolinės energijos naudojimui taikiems tikslams srityje, neturinčioms branduolinio ginklo valstybėms suteikiama teisė turėti prieigą prie branduolinių technologijų ir jas vystyti taikiems 45 Tarybos 2006 m. gruodžio 5 d. direktyva 2006/117/Euratomas dėl radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro vežimo priežiūros ir kontrolės. [2006] OL, L337/21, 6 ir 9 str. 46 Tarybos 2011 m. liepos 19 d. direktyva 2011/70/Euratomas, kuria nustatoma panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema, supra note 40, 4 str. 4 d. 20 tikslams (4 str.), t.y. plėtoti mokslinius tyrimus, vykdyti įrengimų, medžiagų, mokslinės ir technologinės informacijos mainus. 47 Pažymėtina, kad TATENA šioje srityje įgaliojama skatinti mokslinius tyrimus, analizuoti jų rezultatų pritaikymo galimybes 48 . Turinčios branduolinį ginklą valstybės ir, esančios šios sutarties šalimi (JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė), įpareigojamos neperduoti branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų (1 str.). Tokiu būdu siekiama, kad branduoliniai ginklai nebūtų platinami ir taip pasiekti visišką branduolinį nusiginklavimą, tačiau pažymėtina, kad dar 4 branduolinį ginklą turinčios valstybės: Pietų Sudanas, Indija, Izraelis, Pakistanas taip ir neprisijungė prie šios sutarties 49 , tad ši sutartis teisiškai neįpareigoja jų. Pažymėtina, kad sutartis neįtvirtina teisinių priemonių, užtikrinančių, kad bus absoliučiai atsisakyta branduolinių ginklų. Savo ruožtu, sutartis įsteigia saugos sistemą, kurią įgyvendinti paskiria TATENĄ. Su ja valstybės, neturinčios branduolinio ginklo, įpareigojamos sudaryti susitarimus. Daugiau nei 180 valstybių, įgyvendino šį reikalavimą. 50 Kaip bebūtų, ši pareiga nėra nustatoma valstybėms, jau turinčioms branduolinį ginklą. TATENA atlieka kontrolės ir priežiūros funkciją valstybių prisiimtų įsipareigojimų branduolinio saugumo srityje. TATENA saugo jai valstybių perduotas specialiąsias skiliąsias medžiagas, be šių medžiagų teikimo, valstybės įpareigojamos teikti ataskaitas apie šių medžiagų turimus kiekius, formas ir sudėtį bei kitą aktualią informaciją (8B, ir 9A, 9C str.). TATENA, saugodama šias medžiagas, atsižvelgia į jų geografinį pasiskirstymą (9H str.) – tuo siekiama išvengti didelių šių medžiagų kiekių susikoncentravimo vienoje vietoje. 51 TATENA taip pat gali veikti kaip inspektorius – branduoliniuose įrenginiuose atlikti patikrinimus, t.y. į valstybes, dalyvaujančias jos remiamuose projektuose (projektai dėl branduolinės energijos taikiems tikslams tyrimų, vystymo, praktinio taikymo), siųsti inspektorius 52 , antspauduoti branduolines medžiagas, įrengti stebėjimo kameras branduoliniuose objektuose. Kaip bebūtų, TATENA privalomi patikrinimai praktikoje naudojami retai, tam kad TATENA galėtų atlikti patikrinimus, valstybė turi būti sudariusi paramos susitarimą su TATENA 53 . 47 „Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo,” 2 ir 4 str., Valstybės žinios 137, 5569 (2007). 48 Dainius Žalimas et al., supra note 19, p. 529. 49 „Timeline of the Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons (NPT),“ žiūrėta 2015 11 19, https://www.armscontrol.org/factsheets/Timeline-of-the-Treaty-on-the-Non-Proliferation-of-Nuclear-Weapons-NPT 50 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, supra note 1, p. 498. 51 The Statute of the International atomic energy agency (concluded 23 October 1956, entered into force 29 July1957). 276 UNTS 3. 52 Ibid, 12 str. 6 d. 53 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, op. cit. 21 TATENA turi teisę, nustačiusi neatitikties faktą, valstybėms teikti pasiūlymus. Kadangi TATENA teikia tik rekomendacijas, ji neturi galių priversti valstybių atlikti pakeitimus, jei jos pačios to nenori, kaip bebūtų valstybėms, per nustatytą terminą, neįgyvendinus TATENA rekomendacijų, TATENA turi teisę suspenduoti savo pagalbos teikimą bei atšaukti medžiagų ir įrenginių tiekimą. 54 Visuotinių branduolinių bandymų uždraudimo sutartis griežtai uždraudė bet kokius branduolinius bandymus, iki šios sutarties įsigaliojimo, branduoliniai bandymai nebuvo visiškai draudžiami. Tai yra pirmoji sutartis, kuri uždraudžia vykdyti bet kokius branduolinius bandymus bet kurioje teritorijoje. Sutartyje įtvirtinama tarptautinė patikrinimų schema – įsteigta branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacija, kuri vykdo sutartimi numatytų įpareigojimų įgyvendinimo kontrolę (2 str.). Valstybėms suteikiama teisė atlikti netiesioginę kitų valstybių priežiūrą branduolinių bandymų srityje – vadovaujantis šios konvencijos 34 straipsniu, kiekviena valstybė turi teisę, turėdama įrodymų, jog kitoje valstybėje buvo atliktas branduolinis sprogdinimas, prašyti atlikti inspekciją šioje valstybėje. Valstybė, kurioje prašoma atlikti inspekciją, turi pareigą leistis būti patikrintai (56 str.). 55 Konvencija sukuria privalomojo pobūdžio pareigas valstybėms, jų netinkamo vykdymo atveju kitos valstybės įgalinamos perduoti ginčą spręsti TTT. Iki šios sutarties buvo pasirašyta Antarktidos sutartis, kuria buvo siekiama, kad Antarkties regionas būtų naudojamas tik taikiems tikslams, ši sutartis draudė bet kokius branduolinius sprogdinimus ir radioaktyviąsias atliekas Antarkties regione. Kita sutartis – Sutartis dėl branduolinių bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu uždraudimo pripažino, kad branduoliniai bandymai kenkia aplinkai, tad ši sutartis uždraudė branduolinius bandymus atmosferoje, kosmose ir po vandeniu, kitose vietose bandymai buvo leidžiami. Pažymėtina, kad minėtų sutarčių egzistavimas neužkirto kelio valstybėms, nesančioms sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo susitariančiosiomis šalimis, toliau atlikinėti branduolinius bandymus: 1974 m. ir 1998 m. Indija, 1998 m. Pakistanas, 2006 m., 2009 m., 2013 m. Šiaurės Korėja atliko branduolinius testus 56 . Tuo metu, kai buvo svarstoma įkurti branduolinės energijos bendruomenę, Vakarų Europa didžiaja dalimi energetiškai labai priklausė nuo Vidurio Rytų tiekiamos naftos, tad vienas iš EURATOMO sutarties siekių – būti ekonomiškai ir energetiškai nepriklausomai nuo kitų valstybių tiekiamos energijos rūšių. Šia sutartimi taip pat siekta apriboti branduolinių ginklų naudojimą, kadangi iki sutarties priėmimo, branduolinio ginklo technologijos buvo visiškai 54 The Statute of the International atomic energy agency, supra note 51,. 19 str. 55 „Visuotinių branduolinių bandymų uždraudimo sutartis,“ 2 str., 34 str., 56 str., Valstybės žinios 100, 2894 (1999). 56 „Timeline of the Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons (NPT),“ supra note 49. 22 nekontroliuojamos, šias technologijas valstybės vystė slaptai ir savo nuožiūra 57 . Pagrindine branduolinės saugos apsaugine priemone, nustatoma EURATOMO sutarties 34 straipsnyje, galima laikyti bendruomenės galimybę tam tikromis aplinkybėmis gauti konsultaciją ar būti patikrintai. Valstybės narės įpareigojamos konsultuotis su Komisija, kai jos nori vykdyti ypatingai pavojingus bandymus ir gauti Komisijos sutikimą, jei tokių bandymų metu gali būt i paveiktos kitos šalys 58 . Pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo rengiama ši sutartis, tarptautinėje teisėje dar nebuvo uždrausti branduoliniai bandymai (žiūrėti 1963 m. Sutartis dėl branduolinių bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu uždraudimo; 1996 m. Visuotinių branduolinių bandymų uždraudimo sutartis), tad tuo metu šia nuostata, autorės nuomone, buvo siekiama apriboti branduolinius bandymus valstybėse narėse. Komisijai buvo suteikta veto teisė, tad valstybei negavus leidimo, tokie jos vykdomi eksperimentai būtų laikomi neteisėtais 59 . Priėmus sutartis dėl branduolinių bandymų uždraudimo, keltinas klausimas, ar šis sutarties straipsnis nėra pasenęs. 1.2.4 Branduolinių medžiagų fizinė sauga Valstybėms vystant branduolinę energetiką, pavojus gali kilti ne tik dėl netinkamo branduolinių įrenginių eksploatavimo, bet ir dėl kitų išorės veiksmų, kaip kad neteisėtas branduolinių medžiagų pasisavinimas jų naudojimo, saugojimo, gabenimo ar kuriuo kitu metu. Siekiant valstybes įpareigoti bendromis pajėgomis užkirsti kelią branduolinio terorizmo veiksmams ir kitiems pavojams, kurie gali kilti neteisėtai pasisavinus branduolines medžiagas, priimtos šios konvencijos: 1979 m. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencija, 2005 m. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencijos pakeitimas (Branduolinių medžiagų ir branduolinių objektų fizinės saugos konvencija), 2005 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencijos I priede nustatomi tam tikri medžiagų saugojimo lygiai, kurie turi būti taikomi branduolinių medžiagų tarptautinio gabenimo metu. Valstybės įpareigojamos neleisti įvežti į kitą valstybę medžiagų, jei valstybės, į kurią įvežama, saugos lygis neatitinka konvencijos nustatyto lygio, taip pat neleidžiama būti tranzito 57 Mervyn O’ Driscoll and Gordon Lake and Juliet Lodge, The European Parliament and the Euratom Treaty: past, present and the future (Luxemburg: European Parliament, 2001), p.vi-xiii, http://www.researchgate.net/publication/271645272_The_European_Parliament_and_the_Euratom_Treaty_past_pre sent_and_future 58 Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis (EURATOMAS), 34 str., Valstybės žinios, 11957Ar (1957). 59 Patricia Birnie and Alan Boyle and Catherine Redgwell, supra note 1, p. 506. 23 šalimi tarp valstybių, kurios nėra šios konvencijos susitariančiosiomis šalimis ir, kurios negali užtikrinti nustatyto saugos lygio 60 . Patvirtinama, jog branduolinių medžiagų vagystė, pagrobimas ar koks kitoks neteisėtas pasisavinimas yra visos bendrijos reikalas – valstybės įpareigojamos bendradarbiauti, teikti suinteresuotoms valstybėms informaciją, teikti pagalbą, esant reikalui informuoti ir suinteresuotas tarptautines organizacijas 61 . Pažymėtina, kad konvencija taikoma tik branduolinių medžiagų vagystei, pagrobimui ar kitokiam neteisėtam pasisavinimui, kai jis padaromas tarptautinio gabenimo metu. Konvencija nereglamentuoja situacijų, kai branduolinės medžiagos laikomos, gabenamos nacionalinėje šalies teritorijoje. Pažymėtina, jog ši konvenciją neįtakojo to, kad sumažėtų neteisėtų branduolinių medžiagų pasisavinimo atvejų, 1993-1998 m. TATENA užfiksavo 213 tokių atvejų 62 . Po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolio, TATENOS vadovas Mohamed ElBaradei pažymėjo, kad ši ataka turėjo tragiškų pasekmių branduolinei industrijai bei tai, kad privalu padidinti visas pastangas siekiant kovoti su neteisėtu branduolinių medžiagų gabenimu, padidinti branduolinių medžiagų fizinę saugą 63 . Siekiant apriboti branduolinio terorizmo grėsmę, 2005 m. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencija buvo pakeista. Be Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencijoje nustatytų nusikalstamų veiksmų, kurie sukelia ar gali sukelti žmogaus mirtį ar rimtą sužalojimą, padaryti rimtą žalą turtui, įtvirtinta ir tai, kad šie veiksmai laikomi nusikalstamais, jei padaro rimtą žalą aplinkai 64 . Konvencijos pakeitimas (2A straipniu), teisiškai įtvirtina fizinės saugos tikslus, suformuluotus jau 2001 m. TATENA nustatytuose fizinės saugos tiksluose ir fundamentaliuosiuose principuose. 65 Valstybės įpareigojamos siekti apsisaugoti prieš neteisėtą branduolinių medžiagų pasisavinimą jų naudojimo, laikymo bei transportavimo metu, įgyvendinti greitas ir užtikrintas priemones nustatyti ir grąžinti trūkstamas ar pavogtas branduolines medžiagas, apsisaugoti prieš branduolinių objektų ar branduolinių medžiagų sabotažą, užkirsti ir sumažinti sabotažo radiologines pasekmes 66 . Į privalomą konvencijos teisinį režimą perkeliami TATENOS nustatyti fundamentalieji principai: įtvirtinama, kad valstybė yra atsakinga už fizinės saugos režimo nustatymą, įgyvendinimą ir palaikymą, pirminė atsakomybė 60 “Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencija,“ 4 str., Valstybės žinios 36, 1552 (2003). 61 Ibid, 5 str. 62 Alexandre Charles Kiss and Dinah Shelton, supra note 5, p. 614. 63 George Bunn and Fritz Steinhausler, “Guarding Nuclear Reactors and Material From Terrorists and Thieves,“ (Washington: Arms Control Association, 2001), p. 1, http://iis-db.stanford.edu/pubs/20374/bunn_act_oct2001.pdf 64 „Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencijos pakeitimas,“ 7 str., Valstybės žinios 39, 1476 (2009). 65 IAEA Physical protection objectives and fundamental principles. GOV/2001/41. 66 „Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencijos pakeitimas,“ op. cit., 2 A str. 24 perkeliama licencijos ar leidimo turėtojui, valstybės įpareigojamos vystyti branduolinio saugumo kultūrą, palaikyti kokybę, parengti nepaprastosios padėties planus, įsteigti kompetentingas institucijas, branduolinį saugumą vertinti atsižvelgiant į nustatytas grėsmes, nustatyti keleto saugos pakopų ir būdų koncenpciją. 67 Pažymėtina, jog šis straipsnis yra vienintelis, kuris yra taikomas laikant, saugant, gabenant branduolines medžiagas nacionalinėje šalies teritorijoje. 1997 m. Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – JAV) ir TATENA pradėjo svarstyti apie Fizinės saugos konvencijos pakeitimą. Į konvenciją norėta įtraukti nuostatas, kad konvencija būtų taikoma ne tik branduolinių medžiagų tarptautinio gabenimo metu, bet ir laikant, saugant, gabenant branduolines medžiagas nacionalinėje šalies teritorijoje. 68 Kaip bebūtų, Konvencija su išimtimi, nustatyta 2A straipsyje, toliau taikoma tik tarptautinio gabenimo metu. 2007 m. liepos 10 d. Tarybos sprendimu 2007/513/Euratomas prisijungus prie pakeistos Branduolinių medžiagų ir branduolinių objektų fizinės saugos konvencijos, ši konvencija tapo įpareigojanti ir visoms ES valstybėms narėms. 69 Tarptautinė konvencija dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais priimta siekiant visos tarptautinės bendrijos mastu užkirsti kelią vykdyti teroro aktus, persekioti jų vykdytojus ir juos nubausti. Valstybės įpareigojamos bendradarbiauti tarpusavyje ir tokiu būdu palengvinti kelią nusikaltimų užkardymui ir išaiškinimui – keistis informacija apie nusikaltimus ar ketinimus juos atlikti (7 str.). Konvencijoje apibrėžiama, kas yra laikoma nusikaltimu (2 str.), pažymima, kad visi šie nusikaltimai taip pat yra ir pagrindas ekstradicijai (13 str.). Valstybės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, kad šie nusikaltimai būtų laikomi nusikaltimais ne tik tarptautinėje, bet ir nacionalinėje teisėje, bei už juos būtų baudžiama (5 str.) 70 . Iš esmės, ši konvencija siekia stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kovoje su branduoliniu terorizmu ir, kiek įmanoma apriboti branduolinio terorizmo grėsmę. 1.2.5 Poveikio aplinkai vertinimas PAV kontekste aktualios šios sutartys: 1991 m. Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (ESPOO) (toliau – ESPOO konvencija), 1998 m. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau – Konvencija dėl teisės gauti informaciją). 67 IAEA Physical protection objectives and fundamental principles, supra note 65. 68 George Bunn and Fritz Steinhausler, supra note 63, p. 2. 69 Tarybos 2007 m. liepos 10 d. Sprendimas 2007/513/Euratomas, patvirtinantis Europos atominės energijos bendrijos prisijungimą prie pakeistos Branduolinių medžiagų ir branduolinių objektų fizinės saugos konvencijos - Europos atominės energijos bendrijos deklaracija pagal CPPNM 18 str. 4 dalį ir 17 str. 3 dalį. [2007] OL L 190/12. 70 „Tarptautinė konvencija dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais,“ 2 str., 5 str., 7 str., 13 str., Valstybės žinios 67, 2603 (2007). 25 Tam tikra valstybės vykdoma veikla sukelti žalą gali ne tik nacionalinėje valstybės teritorijoje, žala gali kilti ir kitos valstybės teritorijoje. 1972 m. Stokholme vykusioje konferencijoje „Dėl žmogų supančios aplinkos“ buvo pažymėta, kad valstybės privalo užtikrinti, kad jų jurisdikcijai ar kontrolei priklausančiose teritorijose vystoma veikla nesukeltų žalos kitoms valstybėms 71 . Pareiga atlikti PAV išsirutuliojo jau 1970 m. JAV. Vėliau, 1975 m. vykusios konferencijos “Dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje”, finaliniame akte išreikštas poreikis sukurti bendrą PAV koncepciją. 1985 m. Europos Komiteto direktyva įpareigojo valstybes atitikti minimalius PAV reikalavimus, nuo to laiko daugelis valstybių savo nacionalinėje teisėje įtvirtino reikalavimą atlikti PAV. 72 Siekiant tarptautiniu lygmeniu nustatyti PAV reikalavimus, priimta ESPOO konvencija. Dalyvavimas konvencijoje yra gan uždaras – vadovaujantis konvencijos 16 straipsniu, konvencijos šalimis gali būti tik Europos Ekonominės Komisijos (toliau – EEK) šalys narės, EEK konsultantės ir regioninės organizacijos. Šia konvencija siekiama įpareigoti valstybes atlikti tarpvalstybinio PAV, informuoti (2 str.) ir konsultuotis su valstybėmis dėl veiklų, kurios gali sukelti neigiamą tarpvalstybinį poveikį (5 str.). Kitomis suinteresuotomis šalimis laikomos valstybės, kurios gali pajusti neigiamą poveikį dėl pirmosios valstybės vykdomų veiklos rūšių, nurodomų konvencijos I priede. Į šių veiklų sąrašą patenka atominės elektrinės, kiti įrenginiai su branduoliniais reaktoriais, branduolinių atliekų laidojimo bei apdorojimo įrenginiai 73 . Pažymėtina, kad apie išankstinio tarpvalstybinio poveikio vertinimo svarbą nuomonę yra išsakęs ir TTT Pulp Mills on the River Uruguay byloje, valstybių konsultavimosi kontekste paminėtina TTT byla North Sea Continental Shelf, arbitražinių teismų sprendimai bylose Lake Lanoux, Fisheries Jurisdiction, jose teismai pasisako apie konsultavimosi pareigą bei tai, kad konsultavimasis glaudžiai siejasi su geros valios principu. 74 Konvencija dėl teisės gauti informaciją priimta siekiant užtikrinti visuomenės prieigą prie informacijos, išvardintos šios konvencijos 2 straipsnio 3 dalies b punkte, tame tarpe ir informacijos apie radiaciją, užtikrinti visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos, bei teisę kreiptis į nacionalinius teismus (1 str.) tuo atveju, jeigu prašymai dėl informacijos pateikimo būtų neteisėtai atmesti (9 str.) 75 . Tiek ESPOO, tiek Konvencija dėl teisės 71 Report of the Commission to the General Assembly on the work of its fifty-third session. Yearbook of the International Law Commission. (New York and Geneva: United Nations, 2007), p. 158. (4), http://legal.un.org/docs/?path=../ilc/documentation/english/reports/a_56_10.pdf&lang=EXP 72 Ibid. 73 “Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (ESPOO, 1991),” 16 str., 2 str., 5 str., I priedas, Valstybės žinios 92, 2688 (1999). 74 Report of the Commission to the General Assembly on the work of its fifty-third session, op.cit., p.161. 75 „Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais,“ Valstybės žinios 73, 2572 (2001), 2 str. 3 d. b punktas, 1 str., 9 str. 26 gauti informaciją įtvirtina galimybę valstybėms ginčus spręsti pasirinktinai tiek diplomatiniais, tiek teisminiais ginčų sprendimo būdais. 1.2.6 Pranešimas apie branduolinę avariją ir pagalba Įvykus branduolinei avarijai, valstybės įpareigojamos bendradarbiauti, t.y., keistis informacija ir tokiu būdu prisidėti užkertant kelią didesnės žalos atsiradimui. Bendradarbiavimo, įvykus branduolinei avarijai ar kilus radiologiniam pavojui, svarba pažymima tiek Saugos konvencijoje, tiek Jungtinėje konvencijoje, tiek EURATOMO sutartyje, tiek ir kitose aukščiau nagrinėtose tarptautinėse sutartyse. Kaip bebūtų, akivaizdžiausiai bendradarbiavimo pareiga įtvirtinama 1986 m. Konvencijoje dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją (toliau – Konvencija dėl pranešimo), 1986 m. Konvencijoje dėl pagalbos įvykus branduolinei avarijai arba kilus radiologiniam pavojui (toliau – Konvencija dėl pagalbos), 1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos sprendime dėl Bendrijoje nustatomos skubaus pasikeitimo informacija radiacinės avarijos atveju tvarkos (87/600/Euratomas) (toliau – Sprendimas 87/600/Euratomas). Šiai sričiai priskirtinas ir 1956 m. TATENA statutas. TATENA siekia palengvinti ir skatinti techninį bendradarbiavimą tarp šalių 76 , pvz. valstybės, branduolinės avarijos ar radiologinės grėsmės atveju, su kitomis valstybėmis gali komunikuoti per TATENĄ, tiek jas informuodama apie pirmųjų valstybių teritorijose esančią situaciją, tiek prašydama kitų valstybių ar pačios TATENOS pagalbos. TATENA ir OECD kompetencijos ribose veikia Tarptautinė Pranešimų Sistema (angl. International Reporting System, IRS), šioje sistemoje dalyvauja 31 valstybė 77 , taip pat paminėtina Incidentų ir pagalbos sistema (angl. Incident and Emergency System, IES). Tiek Konvencija dėl pranešimo, tiek Konvencija dėl pagalbos buvo priimtos reaguojant į Černobylio avariją. Konvencijų iniciatorė – TATENA. Įvykus Černobylio avarijai, Sovietų Vyriausybė stengėsi ją nuslėpti, apie įvykusią avariją nebuvo informuota nei Sovietų visuomenė, nei tuo labiau – tarptautinė bendruomenė. Siekiant reglamentuoti panašias situacijas ir siekiant sustiprinti valstybių bendradarbiavimą, parengtos minėtos sutartys. Konvencija dėl pranešimo siekiama palengvinti tarptautinį pasiruošimą ir atsaką į branduolinį ir radiologinį įvykį. Kadangi branduolinė avarija ar branduolinis įvykis padarinius gali sukelti ne tik tos valstybės teritorijoje, kurioje ji įvyko, bet ir paliesti kitas valstybes, Konvencija siekia reglamentuoti situacijas, kai valstybėje ar jos jurisdikcijai priklausančioje 76 Dainius Žalimas et al., supra note 19, p. 529. 77 The IAEA/NEA Incident Reporting System (IRS). Using Operating Experience to Improve Safety, http://www- ns.iaea.org/downloads/ni/irs/iaea-nea-irs2008.pdf 27 teritorijoje įvyksta branduolinė avarija, galinti sukelti radiologinės saugos problemų kitai valstybei 78 . Konvencijoje įtvirtinama svarbiausia pareiga – pranešti kitoms valstybėms apie įvykusią branduolinę avariją. Ši pareiga nėra besąlygiška, valstybėms paliekama plati diskrecijos teisė pačioms savo nuožiūra nuspręsti dėl pranešimo būtinumo. Informacijos teikimo pareiga taip pat pažymima TTT byloje Corfu Chanel, EŽTT byloje Guerra and others v. Italy, 1957 m. arbitražiniame tribunolo sprendime byloje Lake Lanoux. Konvencija dėl pranešimo visa apimti taikoma ir visoms ES narėms, kadangi prie šios sutarties buvo prisijungta 2005 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimu 2005/844/Euratomas 79 . Konvencija dėl pagalbos valstybės branduolinės avarijos atveju raginamos bendradarbiauti su kitomis valstybėmis. Šia konvencija taip siekiama sukurti tarptautinę pagalbos branduolinės avarijos ar radiologinio pavojaus atveju suteikimo sistemą, įgalinančią sušvelninti avarijų pasekmes. Konvencija nustato, jog valstybės branduolinės avarijos ar radiologinio pavojaus grėsmės atveju, nepaisant to, avarija įvyko jų teritorijoje, ar kitos valstybės teritorijoje, vadovaudamosi šia konvencija gali prašyti pagalbos tiek per TATENĄ, tiek tiesiogiai kitų valstybių narių 80 . Konvencija nurodo siektinus tikslus ir palieka teisę pačioms valstybėms apsispręsti, ar jos nori pasinaudoti šios konvencijos nutatytomis teisėmis. Kovencija taip pat pilna apimti taikoma ir ES valstybėms narėms. Prie konvencijos prisijungta 2005 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimu 2005/845/Euratomas 81 . 1.2.7 Atsakomybė už branduolinė žalą V. Vadapalas išskiria 2 valstybės atsakomybės tarptautinėje teisėje rūšis: atsakomybę už padarytus tarptautinės teisės pažeidimus bei atsakomybę už žalą, kuri kilo vykdant nedraudžiamą, teisėtą veiklą 82 . Pripažįstama, kad branduolinės energijos naudojimas taikiais tikslais yra teisėta ir nedraudžiama veikla, galinti sukelti žalą kitoms valstybėms. Vadovaujantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu “teršėjas moka” principu, 78 „Konvencija dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją,” 1 str., Valstybės žinios 32, 1013 (2004). 79 Komisijos 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimas 2005/844/Euratomas dėl Europos atominės energijos bendrijos prisijungimo prie Konvencijos dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją. [2005] OL 312/21. 80 „Konvencija dėl pagalbos įvykus branduolinei avarijai arba kilus radiologiniam pavojui,” 2 str., Valstybės žinios 67, 2021 (2000). 81 Komisijos 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimas 2005/845/Euratomas dėl Europos atominės energijos bendrijos prisijungimo prie Konvencijos dėl pagalbos įvykus branduolinei avarijai arba kilus radiologiniam pavojui. [2005] OL 314/27. 82 Valentinas Vadapalas, Tarptautinė teisė (Vilnius: Eugrimas, 2006), p. 382. 28 žala aplinkai pirmiausia turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis ir tai, kad žalą atlyginti turi teršėjas 83 . Reglamentuoti valstybėms padarytos branduolinės žalos atlyginimo klausimus bei tarptautiniu mastu nustatyti bendras atsakomybės už branduolinę žalą ribas, skirtos šios konvencijos: 1963 m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (toliau - Vienos konvencija), 1960 m. Paryžiaus konvencija dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energetikos srityje (toliau – Paryžiaus konvencija), 1963 m. Paryžiaus konvencijos papildymo konvencija (toliau - Briuselio konvencija), 1997 m. Konvencija dėl papildomos kompensacijos už branduolinę žalą (toliau – Papildomos kompensacijos konvencija), 1997 m. Protokolas dėl 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą pakeitimo (toliau – Protokolas dėl Vienos konvencijos pakeitimo), 2004 m. Protokolai dėl Paryžiaus konvencijos ir Briuselio konvencijos pakeitimo, 1988 m. Bendras Protokolas dėl Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir Paryžiaus konvencijos dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energetikos srityje (toliau – Bendras protokolas). Vienos konvencijos parengimą įnicijavo TATENA. Konvencijai įsigalioti prireikė daugiau nei 14 metų, jį įsigaliojo 1977 m. Konvencijos susitariančiosiomis šalimis iš viso yra 40 pasaulio valstybių 84 . Paryžiaus konvencija įsigaliojo 1968 m., jos iniciatorė yra OECD. Paryžiaus konvencijos susitariančiosiomis šalimis šiuo metu yra 16 valstybių, kurių dauguma yra Vakarų Europos šalys 85 . Vienos konvencija 86 , kaip ir Paryžiaus konvencija 87 , įtvirtina visišką branduolinio įrenginio operatorius atsakomybę už žalą, lėmusią asmens mirtį, kūno sužalojimus, turto praradimą ar sugadinimą, kai žalą sukėlė jo branduolinis įrenginys, operatorius taip pat atsakingas už avariją, kuri įvyko transportuojant branduolines medžiagas iš vieno įrenginio į kitą. Įrenginiais abiejų konvencijų prasme laikomi bet kokie branduoliniai reaktoriai, išskyrus naudojamus bet kurios rūšies transporto priemonėje (iš konvencijų taikymo ribų išimami branduoliniai laivai bei orlaiviai), gamyklos, skirtos branduolinių medžiagų gamybai, perdirbimui bei įrenginiai, skirti branduolinių medžiagų saugojimui. 83 „Konsoliduotos Europos Sąjungos ir Europos bendrijos steigimo sutartys,“ 174 str. 2 d., Valstybės žinios 2, 2 (2004). 84 „Vienna Convention on Civil Liability for Nuclear Damage,“ žiūrėta 2015 11 20, https://www.iaea.org/sites/default/files/publications/documents/infcircs/1996/infcirc500a5.pdf 85 „Paris Convention on Nuclear Third Party Liability. Latest status of ratifictions and accessions,” žiūrėta 2015 11 20, http://www.oecd-nea.org/law/paris-convention-ratification.html 86 „Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą,” 1str. j ir k d., 2 str., Valstybės žinios 72,1345 (1993). 87 Convention on Third Party Liability in the Field of Nuclear Energy 1 str. a d. i punktas, 3 str. a d., 4 str., (concluded 29 July 1960, entered into force 1 April 1968). 956 UNTS 251; 55 AJIL 1082 (1960). 29 Žalos atlyginimui užikrinti operatorius įpareigojamas turėti draudimą ar kitą finansavimą, lygų jo atsakomybės dydžiui (Vienos konvencija (7 str.), Paryžiaus konvencija (10 str.), abi konvencijos nustato minimalias operatoriaus atsakomybės dydžio ribas. Paryžiaus konvencija papildomai nustato ir didžiausią operatoriaus atsakomybės dydžio ribą. Vienos konvencija konkrečiai nenurodo konvencijos taikymo ribų, tačiau analizuojant jos 1 ir 2 straipsnius, peršasi išvada, kad konvencija taikoma tik tarp jos susitariančiųjų šalių. Paryžiaus konvencija taikoma arba kai Paryžiaus konvencijos susitariančiosios šalies teritorijoje įvyksta avarija, arba susitariančiosios šalies teritorijoje, įskaitant ir jos teritorinę jūrą, kyla žala – taip pat tik tarp susitariančių šalių. Pvz., tuo atveju, jei žalą patirtų ne Paryžiaus konvencijos susitariančioji šalis, ši konvencija nebūtų taikoma 88 . 1968 m., OECD į Paryžiaus konvencijos taikymo sritį pasiūlė įtraukti ir atvirąją jūrą, o 1971 m. taip pat pasiūlyta valstybėms į savo įstatymų nuostatas įtraukti ir tai, kad ši konvencija taikoma ir tais atvejais, jei žalą patiria Paryžiaus konvencijos susitariančioji šalis, nors žalos šaltinis kilo ne Paryžiaus konvencijos susitariančiosios šalies teritorijoje. Pažymėtina, kad daugelis valstybių savo nacionalinėse teisėse priėmė šias rekomendacijas 89 . Tiek Vienos konvencija, tiek Paryžiaus konvencija nustato sąlyginai nedidelius licencijos turėtojų atsakomybės dydžius. Paryžiaus konvencija buvo papildyta 1963 m. Briuselio konvencija, pagal kurią skiriami papildomi fondai kompensuoti žalai, kai pagal Paryžiaus konvenciją šie fondai yra nepakankami. Paryžiaus konvencija kartu su Briuselio konvencija buvo keista 1964 m., 1982 m. ir 2004 m. (paskutiniai pakeitimai 2015-11-20 duomenimis dar nėra įsigaliojęs). Pripažinus, kad ypatingai didelės branduolinės avarijos atveju, Vienos konvencijos nustatyti atsakomybės limitai nėra pakankami, priimtas Protokolas dėl Vienos konvencijos pakeitimo. Protokolu padidinta minimalios atsakomybės riba, išplėsti galimi valstybės patirtos žalos tipai – be minimų Vienos konvencijoje, papildomai valstybė gali reikalauti tų nuostolių atlyginimo, kuriuos patyrė dėl savo prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią žalos kilimui, taikymo 90 . Protokole dėl Vienos konvencijos pakeitimo nebelieka teisės branduolinio įrenginio operatoriui remtis nepaprastai sunkia stichine nelaime, kaip atsakomybę šalinančia sąlyga. Taip pat išplečiamas Vienos konvencijos taikymas – jis taikomas ir tų šalių atžvilgiu, kurios nėra susitariančiosios šalys, tačiau su sąlyga, kad savo teritorijose ar jūros teritorijose šios valstybės 88 Convention on Third Party Liability in the Field of Nuclear Energy, supra note 87, 2 str. 89 „Paris Convention on Nuclear Third Party Liability“, žiūrėta 2014 09 15, http://www.oecd-nea.org/law/paris- convention.html 90 Protocol to Amend the Vienna Convention on Civil Liability for Nuclear Damage. INFCIRC/566, 2 str. vi punktas, https://www.iaea.org/sites/default/files/infcirc566.pdf 30 neturi branduolinių įrenginių 91 . Svarbu tai, kad prie šio Protokolo gali prisijungti ne tik Vienos konvencijos ar Paryžiaus konvencijos šalys, bet ir kitos to pageidaujančios valstybės. Reaguojant į Černobylio įvykius ir siekiant suderinti Vienos ir Paryžiaus konvencijų nustatomą teisinį režimą, dėka bendrų TATENA ir OECD pastangų, priimtas Bendras protokolas. Juo siekiama, kad konvencijų dėl atsakomybės režimas būtų taikomas ir tuo atveju, jei pvz., Paryžiaus konvencijos susitariančioji šalis sukeltų žalą Vienos konvencijos susitariančiajai šaliai ar atvirkščiai. Bendras protokolas nurodo, kad valstybė už sukeltą branduolinę žalą atsako pagal tą konvenciją, kurios šalimi ji yra, tačiau visai nesvarbu, ar valstybė, kuriai kilo žala, taip pat yra tos pačios, ar kitos konvencijos šalis, svarbiausia, kad būtų bet kurios iš šių konvencijų šalimi 92 . Be to, Bendru protokolu siekiama išvengti konfliktų, kurie gali kilti, ypatingai branduolinių medžiagų transportavimo metu, tuo pačiu metu taikant abi konvencijas. Siekiant išvengti jurisdikcijos konflikto, Bendras protokolas įtvirtina taikytinos teisės pasirinkimo teisę 93 . Šio protokolo susitariančiosiomis valstybėmis yra 28 valstybės 94 , iš kurių 10 yra kartu ir Paryžiaus konvencijos susitariančiosios šalys ir 15 Vienos konvencijos susitariančiosios šalys. Papildomos kompensacijos konvencija žymiai padidinamos atsakomybės už padarytą branduolinę žalą ribos. Šia konvencija teisiškai įsipareigoti kviečiamos tiek Vienos konvencijos, tiek Paryžiaus konvencijos susitariančiosios šalys, tiek šalys, nesančios nė vienos iš šių konvencijų susitariančiosiomis šalimis. Konvencija įsigaliojo visiškai neseniai – 2015 m. balandžio 15 d., šiuo metu šia konvencija yra įsipareigojusios 7 valstybės 95 . 91 Ibid, 1 A str. 92 „Bendras Protokolas dėl Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir Paryžiaus konvencijos dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energetikos srityje,” 3 str., Valstybės žinios 72, 1346 (1993). 93 A joint report by the OECD Nuclear Energy Agency and the International Atomic Energy Agency, supra note 41, p. 26. 94 „Joint Protocol Relating to the Application of the Vienna Convention and the Paris Convention,“ žiūrėta 2015 11 20, http://www.iaea.org/Publications/Documents/Conventions/jointprot_status.pdf 95„Convention on Supplementary Compensation for Nuclear Damage,” Žiūrėta 2015 09 11, http://www.iaea.org/Publications/Documents/Conventions/supcomp_status.pdf 31 II. VALSTYBIŲ TEISĖS IR PAREIGOS, SUSIJUSIOS SU BRANDUOLINE SAUGA Vadovaujantis Direktyvos 2009/71/Euratomas 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinta branduolinės saugos apibrėžtimi, branduolinė sauga apima tiek tinkamų eksploatavimo sąlygų užtikrinimą, tiek avarijų prevenciją, tiek avarijų atveju jų pasekmių mažinimą 96 . Valstybėms nustatomos pareigos kiekvienoje konkrečioje srityje. Avarijų prevencija reiškia tai, kad valstybės įpareigojamos užtikrinti branduolinių įrenginių saugą ne vien pradėjusios juos eksploatuoti, bet jau ir nuo pat branduolinio įrenginio projektavimo pradžių. Valstybės turi atlikti tam tikrus paruošiamuosius darbus, kurie skirti kiek įmanoma apriboti branduolinės avarijos grėsmę branduolinio įrenginio eksploatavimo metu. Valstybės turi atlikti PAV ir sudaryti galimybes suinteresuotoms valstybėms jame dalyvauti: informuoti jas apie ketinimą statyti branduolinį įrenginį, konsultuotis su jomis, sudaryti šių valstybių visuomenei galimybes dalyvauti PAV vertinime. Eksploatavimo metu valstybės įpareigojamos užtikrinti tinkamą branduolinio įrenginio veiklą, ją nuolat peržiūrėti bei tobulinti, teikti ataskaitas apie valstybių įsipareigojimų vykdymą, informuoti apie branduolinei saugai svarbius incidentus. Nepavykus užtikrinti tinkamų eksploatavimo sąlygų ir dėl to kilus avarijai, valstybės įpareigojamos kiek įmanoma siekti sumažinti galimas neigiamas pasekmes. Valstybės apie įvykusią avariją turi informuoti kitas aplinkines valstybes, šios valstybės, turėdamos informaciją, pačios įgalinamos imtis jų numatytų prevencinių veiksmų, tokiu būdu didėja galimybė, kad avarijos pasekmės bus mažesnės nei tuo atveju, jei aplinkinės valstybės nieko nežinotų apie įvykusią branduolinę avariją. Be to, valstybės, matydamos būtinybę, gali prašyti kitų valstybių pagalbos sušvelninant ir likviduojant branduolinės avarijos sukeltus padarinius. Iš paminėtų valstybių pareigų išsirutulioja kitų valstybių teisės – suinteresuotoms valstybėms suteikiama teisė dalyvauti tarpvalstybinio PAV procese, išreikšti savo nuomonę, gauti visapusišką informaciją, tiek prieš branduolinio įrenginio eksploatavimo pradžią, tiek visais jo veikimo etapais ir galiausiai – įvykus branduolinei avarijai, valstybės, paprašytos kitos valstybės, kurioje kilo branduolinė avarija, turi teisę teikti jai pagalbą bei teisę žinoti aktualią informaciją apie esamą situaciją. 96 Tarybos 2009 m. birželio 25 d. direktyva 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema, supra note 22, 3 str. 2 punktas. 32 2.1. Pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą TTT byloje Construction of a Road in Costa Rica along the San Juan River pažymėjo, kad „valstybių principinė teisė nepatirti tarpvalstybinio poveikio, kyla iš valstybių nepriklausomybės ir teritorinio suvereniteto. Ši teisė suponuoja tai, kad egzistuoja bendra valstybių pareiga užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje ar kontrolėje vykdoma veikla, būtų vykdoma atsižvelgiant į kitų valstybių teises aplinkosaugos srityje“ 97 . Vadovaujantis šiuo požiūriu, valstybės turi imtis priemonių, skirtų išvengti kitoms valstybėms žalos. Konvencijose (Saugos konvencijos 17 str., Jungtinės konvencijos 6, 13 str.) valstybėms nustatoma bendra pareiga atlikti PAV. ESPOO konvencija detaliai reglamentuoja, kaip turi būti elgiamasi siekiant išvengti nepalankaus tarpvalstybinio poveikio aplinkai. Vadovaujantis ESPOO konvencija, tarpvalstybinio PAV apima: 1. Suinteresuotų valstybių identifikavimą; 2. Šių valstybių informavimą apie planuojamą veiklą ir tuo pačiu visos reikšmingos informacijos pateikimą; 3. Informacijos apie poreikį dalyvauti tarpvalstybinio PAV procese gavimą; 4. Suinteresuotos valstybės visuomenės dalyvavimo tarpvalstybinio PAV procese užtikrinimą; 5. Konsultavimąsi su suinteresuotomis valstybėmis. 6. Rezultatų apibendrinimą ir sprendimo priėmimą. Visų pirma, šis vertinimas turi būti atliekamas dar prieš pradedant branduolinio įrenginio statybos darbus. TTK pažymi, jog PAV turi būti atliekamas dar prieš valstybėms nusprendžiant imtis veiksmų, kurie galėtų sukelti neigiamą poveikį kitai valstybei 98 . Tarpvalstybinio poveikio išankstinio vertinimo svarbą pripažino ir TTT Pulp Mills on the River Uruguay byloje, pažymėdamas, kad „išankstinis tarpvalstybinio poveikio vertinimas turi būti atliktas iki rengiamo projekto įgyvendinimo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!