Kontinentinio šelfo delimitavimas tarptautinėje jūrų teisėje

ĮVADAS Darbo aktualumas. Tarptautinė jurų teisė ilgą laiką buvo paprotinė. Šios tarptautinės teisės šakos kodifikavimo procesas suaktyvėjo XX amžiaus antrojoje pusėje. Dabar jau galima konstatuoti, kad jūrų teisė yra viena iš labiausiai kodifikuotų tarptautinės teisės šakų. Vienas svarbiausių tarptautinės jūrų teisės reguliavimo dalykų yra santykiai, atsirandantys iš atskirų jūros erdvių statuso bei režimo1. Kontinentinio šelfo teisinis režimas iki 1958 m. buvo didžiąja dalimi nustatomas vadovaujantis paprotine teise ir valstybių sutartimis. Be abejo, šios jūros erdvės nuostatos ir normos buvo ypač prieštaringos ir jūrų teisės specialistų gretose kėlė daug klausimų. Ir šiuo metu ši jūros zona, jos teisinis reguliavimas, valstybių jurisdikcijos taikymas joje ir ypatingai jos delimitavimo problemos kelia daug diskusijų. Pirmas žingsnis šių problemų sprendimo link buvo padarytas 1958 m., kai buvo pasirašyta Konvencija dėl kontinentinio šelfo. 1982 m. gruodžio 10 d. per 150 valstybių pasirašė Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvenciją - universalią tarptautinę sutartį, kuri iš esmės sureguliavo pagrindinius pasaulinio vandenyno erdvių režimo klausimus. Šios Konvencijos VI dalis skirta kontinentinio šelfo reglamentavimui. Abi šios Konvencijos daug dėmesio skiria kontinentinio šelfo apibrėžimo ir delimitavimo klausimams. Darbo teisinis naujumas. Kadangi Lietuva yra jūros valstybė, ji neišvengiamai susiduria su jūrų teisės problemomis. Kontinentinio šelfo bei jo delimitavimo problemų aktualumą nūdienos Lietuvoje rodo ir lai, jog iki šiol Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nėra priėmęs kontinentinio šelfo įstatymo. Lietuvos Respublikos kontinentinio šelfo delimitavimo klausimai taip pat nėra išspręsti. Siame darbe nagrinėjami kontinentinio šelfo sampratos aspektai, taip pat svarbiausios šelfo delimitavimo problemos. Nemažai dėmesio skiriama kontinentinio šelfo delimitavimo praktikai. Nagrinėjant šiuos klausimus remiamasi tarptautinės teisės normomis bei daugelio garsių jūrų teisės mokslininkų darbais (R. J. Dupuy, D. Vignes, G. J. Tanja, P. Weil, S. FCatuoka, E. P. Sviridov, S. V. Molodcov, R. V. Dekanozov irkt. ). Darbo objektas – kontinentinio šelfo delimitavimas tarptautinėje jūrų teisėje. Darbo tikslas – išanalizuoti kontinentinio šelfo delimitavimo teisinio reglamentavimo ypatumus tarptautinėje jūrų teisėje. Darbo uždaviniai: 1. kontinentinio šelfo delimitavimas tarptautinėje jūrų teisėje; 2. išanalizuoti kontinentinio šelfo delimitavimo būdus bei principus; 3. Nustatyti kontinentinio šelfo delimitavimo teisinio reglamentavimo ypatumus tarptautinėje jūrų teisėje; 4. pateikti kontinentinio šelfo delimitavimo teisinio reglamentavimo tobulinimo pasiūlymus Lietuvos teisinėje sistemoje. Darbo metodai. Darbo rengimo metu buvo pasitelkiami istorinis, lyginamasis, loginis - analitinis metodai. Darbo struktūra. Darbas susideda iš trijų skyrių. Pirmajame skyriuje nagrinėjama kontinentinio šelfo samprata. Šioje darbo dalyje išskiriami tam tikri aspektai: kontinentinio šelfo apibrėžimas (sąvoka), kontinentinio šelfo išorinės ribos nustatymo problematika bei kontinentinio šelfo teisinis statusas. Antras šio darbo skyrius yra skirtas kontinentinio šelfo delimitavimo tarp greta arba viena priešais kitą esančių valstybių klausimams. Trečiajame darbo skyriuje nagrinėjama delimitavimo sąvoka bei teisinė šio proceso reikšmė, aptariamos tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos kontinentinio šelfo delimitavimo taisyklės, nagrinėjami kontinentinio šelfo delimitavimo praktikoje ypatumai, ginčų dėl kontinentinio šelfo delimitavimo sprendimo problemos bei kai kurie Lietuvos Respublikos kontinentinio šelfo delimitavimo aspektai. I. KONTINENTINIO ŠELFO DLIMITAVIMO TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. KONTINENTINIO ŠELFO SĄMPRATA Tradicinis valstybės sienų požiūris atsirado dar iki Antrojo pasaulinio karo, atlikus tam tikrus teorinius ir praktinius darbus. Čia valstybės sienos siejamos su teisiniu, istoriniu-kartografiniu, klasifikaciniu, geografiniu-politiniu, funkciniu aspektais, kurie yra svarbus nagrinėjant vals­tybių geopolitinę padėtį, tačiau jų svarba nėra viena­reikšmė. Mažiausiai kvestionuotinas yra istorinis-kartografinis aspektas, kai sienos ypač svarbios erdvėje ir laike: kuo sienos dažniau keičiasi, tuo jos Jaunesnės", todėl daro didesnę įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Kiek dažniau tyrinėjama klasifikaciniu aspektu, kai geografinė siena atlieka kontakto, barjero, pralaidumo ir kitas funkcijas. Kalbant apie barjero ir kontakto funkcijas, išskiriami geografiniai veiksniai, turintys įtakos pasienio zonai. Jie priskiriami pirminių veiksnių grupei: 1) valstybės teritorijos dydis ir kompaktiškumas (taip pat susiję su vidutiniu atstumu nuo sienos); 2) pasienio gamtiniai ypatumai; 3) gamtiniai ištekliai pasienyje ir jų ekonominė ver­tė. Antriniai veiksniai: 1) ekonominė-geografinė padėtis; 2) ekonominis išsivystymo lygis; 3) pramonės ir ūkio abipusis papildomumas; 4) etnokonfesinė gyventojų sudėtis ir jos socialiniai-psichologiniai ypatumai (Kojiocob, , 2001, c. 307). Teisinis aspektas labiau siejamas su tarptautiniais santykiais. Politologams svarbiausia buvo nustatyti sienų įtaką tarptautiniams santykiams. Dž. Goertz ir P. Diehl sudarė modelį (1992 m.), aiški­nantį teritorinių ginčų išsidėstymą laike ir erdvėje. Pa­žymima, kuo didesnis valstybės plotas ir gyventojų skaičius, tuo daugiau valstybė linkusi keisti sienas. Amerikiečių politologai H. Starr, B. Most (1989 m.) nustatė: kuo daugiau valstybė turi kaimynų, tuo dažniau ji dalyvavo karuose (Kojiocob, Mnponenko, 2001, c. 311). Politologai, nors ir turėjo daug regioninių žinių, negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl ilgą istorinį laikotar­pį buvusios ramios pasienio zonos staiga tampa konflik­tų židiniais? Svarbu pažymėti tai, kad valstybės, vidaus administ­racinės sienos (taip pat ir kultūrinės) niekada nebuvo nagrinėjamos kaip viena sistema (Kojiocob, MnpOHemco, 2001, c. 312). Administracinių ir munici­palinių sienų studijavimas buvo suvokiamas kaip atski­ras dalykas tik todėl, kad šios sienos nenustato erdvinių suvereniteto apimčių (Newman, 2003, p. 128). Vienas svarbiausių ir labiausiai diskutuotinų atliekant geopolitinį sienų tyrimą yra funkcinis aspektas. Žino­miausias šio aspekto atstovas yra J. Prescott. Jis kritika­vo ankstesnių mokslininkų nerezultatyvias pastangas klasifikuoti sienas ir teigė, kad sienų padėtis bei pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių, iš kuinų svarbiausi yra geografiniai. J. Prescott pateikė galimą sienų studiją matricos forma (Prescott, 1972; 1987). Autoriaus ma­nymu, svarbu ištirti, kokią įtaką sienų delimitacijai ir demarkacijai daro vietovės padėtis bei kraštovaizdžio elementai (reljefas, dirvožemis, hidrografinis tinklas, gamtinių išteklių pasiskirstymas, skirtingų socialinių grupių apgyvendinimas ir t.t.). Kita vertus, turi būti ištirtas sienos poveikis išvardintiems kraštovaizdžio elementams (Prescott, 1972; 1987). J. Prescott teigia, kad elementų parinkimas ir jų nag­rinėjimas yra asmeninis kiekvieno mokslininko ar tyrėjo požiūris (Prescott, 1972, p. 2-6). Tuo tarpu A. Vallega įtaka: 1. silpna arba jos iš viso nėra 2. saikinga 3. didelė Tarptautiniame lygmenyje valstybės sienos supran­tamos kaip informacijos srautų, prekių, kapitalo, energi­jos, migrantų, turistų, tarptautinių organizacijų plėtima­sis ir laisvas judėjimas. Šie ir kiti veiksniai keičia vals­tybės sienų funkcijas. Laikantis tradicinio požiūrio ski­riamos patogios ar nepatogios, natūralios ar dirbtinės sienos, o šiandienos globaliame pasaulyje laisvas darbo jėgos judėjimas, komunikacijos ir tarptautiniai ryšiai palengva „ištrina" nacionalinių valstybių sienas. Regioninis sienų lygmuo yra susijęs su ekonominiais ir gynybiniais procesais. Šiame lygmenyje prekybos ir paslaugų srautai, darbo jėga ir kapitalas tarpusavyje glaudžiai susiję ir gali nekirsti regiono sienų. Taip pat regioniniame lygmenyje sienos gali virsti konfliktų ži­diniais ten, kur susikerta skirtingos etninės, kultūrinės ar lingvistinės ribos (konfliktiškumu išsiskiria sienos tarp detalizuoja J. Prescott schemą, patikslina politinių ir geografinių veiksnių grupes, aptaria jų tarpusavio įtaką (Vallega, 1994, p. 24-29). Kontinentinio šelfo sąvoka geologijoje ar okeanografijoje žinoma jau 19 amžiuje. Geologine prasme kontinentinis šelfas (angį. shelf- "lentyna", "sekluma", "rifas") reiškia povandeninę lygumą aplink žemyną, besitęsiančią nuo kranto linijos iki gylio, kur pastebimas staigus dugno nuolydis. Tačiau daugelis mokslininkų mano, jog šis apibrėžimas nėra išsamus, kadangi neatspindi geostruktūrinių šelfo požymių. Dauguma geologų laiko vienu svarbiausių šelfo požymių jo ir besiliečiančios su juo sausumos geologinės struktūros bendrumą, o taip pat jo priklausomumą kontinento povandeniniam kraštui. Padengta vandenyno vandeniu žemyno (kontinento) dalis yra jo povandeninis kraštas, kuris pagal savo geologinę struktūrą ir reljefą yra besiliečiančios su juo sausumos dalis. Už išorinės žemyno povandeninio krašto ribos yra vandenyno dugnas (abisalinė platforma). Povandeninis kraštas susideda iš trijų dalių: a) kontinentinis šelfas ("plateau Continental", "plataforma Continental") - tai kontinento povandeninė tąsa, kuri ribojasi su sausuma ir pasižymi laipsnišku dugno nuolydžiu ir dengiančios ją jūros nedideliu gyliu; b) kontinentinis šlaitas ("talus Continental", "talud continental"), į kurį pereina kontinentinis šelfas, pasižymintis staigiu ir žymiu jūros dugno nuolydžiu; c) kontinentinis pakilimas (papėdė) ("glacis continental", "emersion continental") - tai pakilimas, kuris susidaro dėl uolienų, nuslystančių nuo kontinentinio šlaito. Išorinės šelfo ribos gylis dažniausiai yra 100-200 m, tačiau atskiruose rajonuose jis gali siekti 1500-2000 m. Kontinentinio šelfo plotis yra skirtingas - jis vidutiniškai sudaro 67-75 km, nors kartais gali iš viso neegzistuoti (kaip Prancūzijos Rivjeroje Pietų Prancūzijoje), tačiau gali siekti ir 500 km (kaip Argentinoje ar Australijoje). Tarpvalstybinių santykių praktikoje terminas "kontinentinis šelfas" atsirado 20 amžiaus pradžioje. Taip, gindama savo suvereniteto teisę kai kurių Arkties vandenyne esančių salų atžvilgiu, Rusija 1916 m. pareiškė, jog šios salos yra Sibiro kontinentinės platformos tąsa. Vėliau kontinentinio šelfo kategorija buvo panaudota kaip pagrindas pakrantės valstybėms pretenduoti į kontinentiniame šelfe bei pakrantės vandenyse esančius gyvuosius išteklius bei naudingąsias iškasenas. Pirmasis vienašalis aktas šiuo klausimu buvo Anglijos vykdomasis aktas, priimtas 1942 m. rugpjūčio 6 d. ryšium su Anglijos ir Venesuelos susitarimu dėl Parijos įlankos "povandeninių rajonų", pasirašytu 1942 m. vasario 26 d. Šiuo aktu Anglija prijungė prie savo Trinidado ir Tobago kolonijos jūros dugną ir jo gelmes, esančius Parijos įlankoje už šios kolonijos teritorinių vandenų iki minėtame susitarime numatytų ribų. Pagal šį susitarimą Anglija ir Venesuela įsipareigojo nepretenduoti į šių rajonų dalių, esančių kitoje ribos pusėje, "suverenitetą ir kontrolę", ir pareiškė pripažįstančios "bet kokias suvereniteto ar kontrolės teises, kurios buvo ar gali būti įgytos" kiekvienos šių valstybių minėtų Parijos įlankos povandeninių rajonų dalių atžvilgiu. Tačiau nei Anglijos vykdomajame akte, nei minėtame susitarime iš esmės nebuvo pagrįstos Anglijos ir Venesuelos teisės Parijos įlankos jūros dugno ir jo gelmių už teritorinių vandenų atžvilgiu. Kontinentinio šelfo teisinei koncepcijai formuotis didžiulės reikšmės turėjo 1945 m. JAV prezidento H. Trumano proklamacija "Jungtinių Valstijų politika gamtinių išteklių, esančių jūros dugne ir jo gelmėse kontinentinio šelfo teritorijoje, atžvilgiu'1. Reikėtų pažymėti, kad svarbiausia priežastis, paskatinusi prezidentą reikalauti išskirtinių JAV teisių į kontinentinį šelfą, buvo naftos telkinių buvimo šelfo rajone patvirtinimas. 1945 m. rugsėjo 28 d. prezidentas H. Trumanas pasirašė dvi atskiras deklaracijas: Žvejybos deklaraciją ir Kontinentinio šelfo deklaraciją. Deklaracijoje dėl kontinentinio šelfo buvo teigiama, jog "Jungtinių Valstijų Vyriausybė laiko kontinentinio šelfo, esančio po atviros jūros vandenimis, tačiau besiliečiančio su Jungtinių Valstijų pakrante, jūros dugne ir jo gelmėse esančius gamtinius išteklius priklausančiais Jungtinėms Valstijoms bei jų kontrolei ir jurisdikcijai" . H. Trumano proklamacijoje JAV teisės į kontinentinį šelfą buvo grindžiamos tuo, jog geologiniu požiūriu kontinentinis šelfas yra pakrantės valstybės teritorijos tąsa, o šelfo mineraliniai ištekliai yra sausumoje esančių naudingųjų iškasenų povandeninė tąsa. Taip JAV vienašališkai paskelbė besiribojančio su jų pakrante kontinentinio šelfo gamtinius išteklius savo nuosavybe. Proklamacijoje buvo nurodoma, kad kontinentinį šelfą dengiančių vandenų kaip atvirosios jūros statusas bei laivybos laisvė neliečiami. JAV įtaka tarptautinėje arenoje buvo pastebimai išaugusi, todėl dauguma valstybių orientavosi į jos vykdomą politiką. Taigi, JAV proklamacija sukėlė grandininę reakciją, priimant teisės aktus ir praplečiant pakrantės valstybių jurisdikciją kontinentinio šelfo atžvilgiu. 1946 m. spalio 11 d. Argentinoje buvo išleistas dekretas dėl kontinentinio šelfo, kuriame buvo teigiama, jog "Argentinos epikontinentinė jūra bei kontinentinis šelfas priklauso tautos suverenitetui. Epikontinentinės jūros vandenų bei vandenų virš kontinentinio šelfo statusas laisvos laivybos tikslais lieka nepakitęs".2 Panašios pretenzijos kontinentinio šelfo bei jį dengiančių vandenų atžvilgiu buvo išreikštos daugelio Lotynų Amerikos valstybių (Brazilijos, Meksikos, Panamos, Peru, Čilės ir kt.). Kai kurios valstybės (Indija, Pakistanas, Saudo Arabija ir kt.) pretendavo tik į suverenitetą kontinentinio šelfo paviršiaus bei gelmių atžvilgiu, neliečiant dengiančių vandenų kaip atvirosios jūros statuso. Sekdamos JAV pavyzdžiu iki 1957 m. 20 valstybių vienašališkai paskelbė savo teises į kontinentinį šelfą. Tačiau minėtų valstybių aktuose išryškėjo mažiausiai trys nesutapimai: 1) skirtingas požiūris į pakrantės valstybių teisių pobūdį kontinentinio šelfo atžvilgiu; 2) skirtinga pakrantės valstybių teisių apimtis; 3) skirtingos kontinentinio šelfo ribos . Kadangi vienašaliai valstybių aktai susidariusioje situacijoje negalėjo vienodai sureguliuoti kontinentinio šelfo problemų. Pirmojoje jūrų teisės konferencijoje buvo priimta Kontinentinio šelfo konvencija. Konvencija susideda iš 15 straipsnių. Konvencijoje pateikiama kontinentinio šelfo definicija, įtvirtintos pakrančių valstybių teisės bei atskleidžiama pakrantės valstybių teisių kontinentinio šelfo atžvilgiu prigimtis. Konvencija įsigaliojo 1964 m. birželio 10 d. Iki 1981 m. gruodžio 31 d. tik 54 valstybės tapo šios konvencijos dalyvėmis.3 1958 m. Konvencijoje kontinentinis šelfas apibūdinamas kaip pakrantės jūros dugno ir jūros gelmių dalis, esanti už teritorinės jūros ribų iki 200 m gylio, arba už šių ribų iki vietos, kurioje galima natūralių išteklių eksploatacija.4 Galima teigti, kad Konvencijoje pateikta kontinentinio šelfo definicija grindžiama trimis kriterijais: 1) jūros dugnas siejamas su pakrante; 2) jūros dugno gylis turi būti iki 200 metrų; 3) atsižvelgiama į juros dugno eksploatacijos veiksnius. Kiekvienas iš nurodytą kriterijų turi prasmę. Pirmuoju kriterijumi stengiamasi pabrėžti kontinentinio šelfo ryšį su pakrante. Todėl kontinentinis šelfas traktuojamas kaip žemyno tęsinys. Gylio kriterijus, kuriuo remiantis atribojamas kontinentinis šelfas, irgi buvo aptartas. Buvo siūlomi įvairūs gylio kriterijai: 100 metrų (Indija), 200 metrų (Argentina, Prancūzija), 550 metrų (Anglija, Olandija). Jugoslavijos delegacija siūlė kombinuotą metodą- kontinentinio šelfo pločio iki 100 jūrmylių ir gylio iki 200 metrų kombinaciją14. Tačiau buvo pasirinktas 200 metrų gylis, kadangi geologiniu požiūriu šelfas tokiame gylyje baigiasi,, o po to prasideda kontinentinis nuolydis. Trečiasis kontinentinio šelfo kriterijus - eksploatabilumas - teisinėje literatūroje sukėlė daugiausia ginčų. Lankstus kontinentinio šelfo apibrėžimas, kuriame vienu metu buvo naudojami jūros gylio ir valstybės galimybių eksploatuoti naudinguosius šelfo išteklius kriterijai, buvo lyginamas su "kelių eismo taisykle, pagal kurią transporto priemonės turi teisę judėti iki 100 km/val. greičiu arba maksimaliu jų pasiekiamu greičiu".5 Eksploatabilumo kriterijus buvo kritikuojamas dėl to, jog suteikė valstybėms galimybes įvairiai interpretuoti kontinentinio šelfo ribas. Turint omenyje tai, jog netrukus po 1958 m. Ženevos konvencijos priėmimo mokslinės - techninės revoliucijos dėka atsirado galimybė eksploatuoti jūros dugno išteklius 5-6 tūkst. metrų gylyje, kai kurios išsivysčiusios valstybės galėjo pretenduoti į tūkstančių mylių pločio kontinentinius šelfus. Tačiau nurodytų kontinentinio šelfo pločio kriterijų priėmimą Pirmojoje jūrų teisės konferencijoje sąlygojo atitinkamų mokslinių duomenų stoka. Daugumai valstybių nesukėlė abejonių olandų teisininko M. Moutono pranešime nuskambėjęs teiginys, kad ir po 20 metų kontinentinio šelfo eksploatacija 200 metrų gylyje nebus galima.6 Pirmojoje jurų teisės konferencijoje daug ginčų kilo dėl termino "gamtiniai ištekliai“. JAV delegacija pabrėžė, kad terminas "natūralus kontinentinio šelfo ištekliai" turėtų apimti tik mineralinius išteklius. Visi kiti gyvieji ištekliai turi būti traktuojami kaip jūros turtas, ir jų reguliavimas nepriklauso kontinentinio šelfo sferai. Besivystančių šalių delegacijos prieštaravo šiems teiginiams, siūlydamos terminu "natūralūs ištekliai" apimti tiek mineralinius, tiek gyvuosius išteklius. Konvencijos 2 straipsnio 4 punkto redakcijoje atsispindėjo kompromisas, nes terminas "gyvieji kontinentinio šelfo ištekliai" buvo aiškinamas nevienareikšmiškai. "Natūralių išteklių" sąvoka apėmė visus mineralinius išteklius, Esančius jūros dugne ar jo gelmėse, taip pat gyvuosius organizmus, kurie yra susiję su juros dugnu - yra prie jo prikibę ar gali judėti, palaikydami nuolatinį fizinį kontaktą su jūros dugnu arba gelmėmis. Pirmosios jūrų teisės konferencijos medžiagos rodo, kad į natūralių išteklių sąvoką buvo įtraukti vėžiagyviai (įvairių rūšių vėžiai ir krabai). Visų rūšių žuvys bei kitos plaukiojančios rūšys nebuvo priskirtos šelfo natūraliems ištekliams. Konvencija numatė žvejybos laisvės virš šelfo esančiuose vandenyse išsaugojimą (3 straipsnis bei 5 straipsnio 1 punktas).7 Netrukus po Ženevos konvencijos dėl kontinentinio šelfo įsigaliojimo tapo akivaizdu, jog šelfo išteklių eksploatavimo galimybės peržengė 200 metrų gylio ribas. Išorinės šelfo ribos tapo lyg ir atviros, nes į jūros dugno ryšio su pakrante kriterijų nebuvo kreipiama dėmesio arba šis kriterijus buvo įvairiai aiškinamas. Be to, buvo atkreiptas dėmesys į Tarptautinio Teismo sprendimą dėl Siaurės jūros kontinentinio šelfo. Šiame sprendime Teismas iš^esmės atsisakė "ryšio su pakrante" kriterijaus, konstatuodamas, kad pagrindas atsirasti pakrantės valstybės teisėms j kontinentini šelfą yra natūrali sausumos tąsa. Šis Teismo sprendimas lėmė naujų kontinentinio šelfo ribų doktrinų atsiradimą. Tokių naujų požiūrių šalininkai manė esą tikslinga kontinentiniam šelfui priskirti visą kontinento povandeninį kraštą, iki pat vandenyno dugno. Visa tai sąlygojo būtinumą Trečiojoje jūrų teisės konferencijoje pirmiausia spręsti kontinentinio šelfo ribų klausimą. Pati kontinentinio šelfo koncepcija daug ginčų nesukėlė. Tiesa, kai kurios delegacijos siūlė nustatyti bendrą tiek ekonominės zonos, tiek kontinentinio šelfo režimą (dauguma Afrikos kontinento valstybių), tačiau daugumos valstybių atstovai jau antroje sesijoje, vykusioje Karakase 1974 m., pritarė kontinentinio šelfo koncepcijai, kurios pradmenys buvo paruošti Pirmojoje jūrų teisės konferencijoje. Kitas spręstinas klausimas buvo kontinentinio šelfo išorinės ribos nustatymo kriterijus. Tapo aišku, kad 1958 m. Konvencijoje dėl kontinentinio šelfo nurodytas gylio bei eksploatabilumo kriterijus nepasitvirtino. Taigi, buvo pasiūlyta kontinentinio šelfo ribas nustatinėti remiantis šelfo pločio kriterijumi. Pagrindiniu ginčo objektu Karakaso sesijoje buvo problema, ar gali kontinentinis šelfas viršyti 200 jūrmylių ekonominės zonos ribą. Sprendžiant šį klausimą susikirto valstybių, turinčių siaurą šelfą ar visai jo neturinčių (Afrikos valstybės, Nepalas, Bolivija, Šveicarija ir kt.), ir valstybių, turinčių plačius šelfus (Šri Lanka, Indija, Pakistanas, Argentina, Brazilija, Anglija, Kanada, JAV, Australija ir kt.), interesai. Lotynų Amerikos valstybės, turinčios plačius kontinentinius šelfus (Meksika, Urugvajus, Argentina, Brazilija ir kt.), teigė, jog kontinentinio šelfo išorinė riba turi būti už 200 jūrmylių ribos ir sutapti su kontinentinio šlaito apatine riba arba net su kontinento povandeniniu kraštu. Tokią nuomonę palaikė ir kitos valstybės, tokios kaip Indija, Birma, Norvegija, Kanada, JAV ir kt. Reikėtų pažymėti, kad daugelio šių valstybių kontinentiniai šlaitai ir kontinento povandeniniai kraštai siekė 400, 500, 600 jūrmylių ribas. Tokios šių valstybių pozicijos priėmimas susiaurintų Tarptautinį juros dugno rajoną, kurį buvo numatoma paskelbti "bendru žmonijos palikimu". Prieš tokį platų kontinentinio šelfo supratimą pasisakė visų pirma valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, valstybės, esančios nepalankioje geografinėje padėtyje, besivystančios valstybės. Tačiau šių valstybių nuomonė, jog kontinentinis šelfas neturi viršyti 200 jūrmylių ribos, nesulaukė pritarimo. Tokiomis sąlygomis vienintelė išeitis buvo kompromiso tarp šių pozicijų paieška. Toks kompromisas buvo rastas. Jis įtvirtintas 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 76 straipsnyje. 76 straipsnio 1 punktas pateikia tokį kontinentinio šelfo apibrėžimą: "Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas apima jūros dugną ir po juo esančias žemės gelmes tų povandeninių rajonų, kurie yra už jos teritorinės jūros per visą jos sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba per 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, jeigu žemyno povandeninio krašto išorinė riba nesiekia šio atstumo". Konvencijos 76 straipsnio 3 punkte pabrėžiama, kad žemyno povandeninis kraštas apima pakrantės valstybės sausumos masyvo, esančio po vandeniu, tęsinį, ir susideda iš šelfo jūros dugno ir po juo esančių žemės gelmių, šlaito ir pakilimo. Jis neapima vandenyno dugno dideliuose gyliuose, taip pat jo okeaninių kalnagūbrių arba po tuo dugnu esančių klodų. Kontinentinio šelfo apibrėžimų, pateiktų 1958 m. Ženevos konvencijoje ir 1982m. Konvencijoje, palyginimas išryškina esminius jų skirtumus. Pasikeitė ne tik mokslinis apibrėžimo pagrindas, bet ir konkretūs išorinių šelfo ribų nustatymo metodai. 1982 m. Konvencijos 76 straipsnyje apibrėžiant kontinentinį šelfą nenaudojami nei gylio, nei eksploatabilumo kriterijai. Koncepcija grindžiama natūralia pakrantės valstybės sausumos teritorijos tąsa iki kontinento povandeninio krašto išorinės ribos. Naujasis kontinentinio šelfo apibrėžimas aiškiai praplėtė kontinentinio šelfo ribas. Kartu pakrantės valstybėms buvo suteiktos galimybės įgyvendinti suverenias teises kontinentinio šelfo atžvilgiu 200 ar net daugiau jūrmylių zonoje. Tačiau 1982 m. Konvencijoje pateiktas kontinentinio šelfo apibrėžimas atspindi kompromisą tarp valstybių, turinčių plačius šelfus, ir valstybių, kurių šelfai neviršija 200 jūrmylių ribos, kadangi visos pakrantės valstybės galės įgyvendinti suverenias teises jūros dugno išteklių atžvilgiu ekonominės zonos ribose, nepriklausomai nuo to, ar šiose ribose yra kontinentinis šelfas, ar nėra. Kontinentinio šelfo instituto įtvirtinimas tarptautinės teisės aktuose rodo jo svarbą tarpvalstybinių santykių praktikoje. Galima manyti, kad šis institutas turėtų būti įtvirtintas ir nacionaliniuose teisės aktuose. Iš tikrųjų, dauguma valstybių priėmė kontinentinio šelfo įstatymus. Vienos iš pirmųjų kontinentinio šelfo įstatymus priėmė Lenkijos (1977 m. gruodžio 17 d.), Didžiosios Britanijos (1976 m. birželio 17 d.), Islandijos (1979 m. birželio 1 d.) ir kai kurios kitos valstybės. Labai plačiai kontinentinio šelfo klausimus reglamentuoja Lenkijos Respublikos kontinentinio šelfo įstatymas. 1 Straipsnyje nurodoma, kad Lenkijos Respublikos kontinentiniu šelfu laikoma Baltijos jūros dugno dalis, esanti už Lenkijos teritorinės jūros, taip pat tos dugno dalies gelmės. Kaip ir Konvencijoje, Įstatyme įtvirtinamos Lenkijos Respublikos suverenios teisės kontinentinio šelfo tyrimų ir išteklių atžvilgiu. Įstatyme pabrėžiama, kad Lenkijos Respublikos kontinentinio šelfo ištekliai yra šios valstybės nuosavybė. Už Įstatymo pažeidimus numatoma atsakomybė. Pakankamai detaliai kontinentinio šelfo klausimus reglamentuoja Rusijos Federacijos Federalinis Įstatymas "Dėl Rusijos Federacijos kontinentinio šelfo", priimtas 1995 m. lapkričio 30 d. Sis įstatymas visiškai atitinka 1982 m. Jūrų teisės konvencijos nuostatas. Jis susideda iš 8 skyrių ir apima kontinentinio šelfo sąvokos, ribų, teisinio statuso, kontinentinio šelfo delimitavimo, mineralinių bei gyvųjų išteklių tyrimo bei eksploatavimo, statinių bei įrenginių statymo kontinentiniame šelfe, taip pat povandeninių kabelių ir vamzdynų tiesimo, ekonominių santykių dėl šelfo naudojimo ypatumų, Įstatymo nuostatų laikymosi užtikrinimo bei kitus klausimus. Lietuvos Respublikoje kontinentinio šelfo klausimai reglamentuojami tik iš dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis skelbia, kad Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2001 m. balandžio 10 d., 2 straipsnyje įtvirtinta, kad žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė, o kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje valstybei priklauso išimtinės teisės į žemės gelmes. Analogiška nuostata yra ir 1996 m. rugsėjo 10 d. priimtame Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme, kurio 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad koncesijos objektais Lietuvos Respublikoje gali būti objektai, į kuriuos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos valstybė turi išimtines teises, tai yra kontinentinis šelfas ir ekonominė zona Baltijos jūroje. Šių įstatymų nuostatos įtvirtina Lietuvos Respublikos išimtines teises į kontinentinį šelfą, nesiejant jų su konkrečiais tikslais. Tačiau, aiškinant šias nuostatas ne pagal įstatymo raidę, bet pagal dvasią, galima būtų teigti, jog šios nuostatos neprieštarauja 1958 m. Konvencijai dėl kontinentinio šelfo ir 1982 m. Jūrų teisės konvencijai, įtvirtinančioms pakrantės valstybių suverenias teises kontinentinio šelfo tyrimų ir eksploatavimo atžvilgiu. Tačiau toliau nagrinėjant Lietuvos Respublikos įstatymus, galima sutikti aiškiai prieštaraujančių minėtoms Konvencijoms nuostatų. 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 1.3 straipsnyje (1998 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. VIII-681 redakcija) nurodoma, kad visi pirminiai energijos ištekliai, esantys Lietuvos Respublikos sausumoje, jos kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje žemės gelmėse, yra išimtinė valstybės nuosavybė. 1904 m. balandžio 26 d. priimtame Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nurodoma, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta teritorinės jūros kontinentiniam šelfui (4 straipsnis). Tačiau 1958 m. ir 1982 m. Konvencijos neįtvirtina pakrantės valstybių nuosavybės teisių kontinentinio šelfo atžvilgiu. Minėtas Žemės įstatymo 4 straipsnis, įtvirtinantis išimtinę valstybės nuosavybės teisę į "teritorinės jūros kontinentinį šelfą" prieštarauja ir pačiai kontinentinio šelfo sąvokai, [tvirtintai Konvencijoje. 1958 m. Konvencijos dėl kontinentinio šelfo 1 straipsnyje apibrėžiant kontinentinį šelfą nurodoma, kad jis yra už teritorinės jūros zonos. Analogiškas ir 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 76 straipsnio 1 punktas. Taigi, šiuo atveju galima būtų kalbėti apie teritorinės jūros dugną ir gelmes. Atskirai reikėtų paminėti 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, kad valstybės nematerialusis turtas yra teisės į oro erdvę virš Lietuvos Respublikos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Įstatymų leidėjas tiesiog įtvirtina valstybės teises į kontinentinį šelfą, nekonkretizuojant šių teisių pobūdžio. Prerogatyva aiškinti šių teisių turinį paliekama šį įstatymą taikantiems subjektams. Nors kontinentinio šelfo terminas yra vartojamas įvairiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nėra priėmęs nė vieno specialaus kontinentinio šelfo įstatymo. Taigi, nesant specialaus įstatymo nėra apibrėžta Lietuvos Respublikos kontinentinio šelfo sąvoka, nenustatytas kontinentinio šelfo režimas, nesureguliuoti kiti su šelfo eksploatacija susiję klausimai. Ši spraga turėtų būti užpildyta. Galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 332 straipsnyje numatoma atsakomybė už Lietuvos Respublikos kontinentinio šelfo įstatymų pažeidimus. Pirmoje straipsnio dalyje nurodoma, kad įrenginių ar kitokių įtaisinių statymas Lietuvos Respublikos kontinentiniame šelfe, taip pat sudarymas aplink juos saugumo zonų neturint reikiamo leidimo, įrenginių ir kitokių įtaisinių Lietuvos Respublikos kontinentiniame šelfe apsaugos, nuolatinių priemonių, įspėjančių apie jų buvimą, palaikymo bei įrenginių ir įtaisinių, kurių eksploatavimas galutinai nutrauktas, likvidavimo neužtiknnimas, taip pat nesiėmimas saugumo zonoje priemonių jūros gyvūnų ištekliams nuo žalingų atliekų apsaugoti,-baudžiami laisvės atėmimu iki vienerių melų ir bauda. Šioje straipsnio dalyje numatyta atsakomybė už veikas, kurias numato 1958 m. Konvencija dėl kontinentinio šelfo ir kurių atžvilgiu pakrantės valstybė gali taikyti jurisdikciją. Antrojoje straipsnio dalyje nurodoma, jog "užsienio piliečių tyrimas, žvalgymas ir eksploatavimas gamtos turtų ir vykdymas kitokių darbų kontinentiniame šelfe, jei tai tiesiogiai nenumatyta Lietuvos Respublikos ir suinteresuotos užsienio valstybės sutartimi arba kompetentingų Lietuvos Respublikos valdžios organų išduotu specialiu leidimu,-baudžiami laisvės atėmimu iki vienerių metų ir bauda arba be jos, arba bauda". Ši straipsnio dalis taip pat atitinka Konvencijos dėl kontinentinio šelfo nuostatas. Tačiau iškyla klausimų dėl kai kurių formuluočių. Pirma, gali susidaryti įspūdis, kad neleidžiamas "užsienio piliečių tyrimas" kontinentiniame šelfe. Tuo tarpu Šios straipsnio dalies paskirtis neleisti užsieniečiams tyrinėti, žvalgyti ir eksploatuoti kontinentiniame šelfe esančių gamtos turtų, neturint tam teisinio pagrindo. Antra, abejotinas termino "vykdymas kitų darbų" vartojimo tikslingumas. 1958 m. Konvencija įtvirtina suverenias pakrančių valstybių teises kontinentinio šelfo tyrimo ir gamtos turtų eksploatavimo atžvilgiu, tuo tarpu apie kitas teises nekalbama. Priešingai, Konvencijos 4 straipsnyje nurodoma, jog pakrantės valstybės negali trukdyti povandeninių kabelių ar vamzdžių tiesimui ar eksploatacijai (išskyrus kai kurias išimtis)" . Ne mažiau abejotinas yra šių nusikaltimų sudėčių priskyrimas prie nusikaltimų gyvūnijai ir augmenijai, kadangi iš visų straipsnyje išvardintų veikų tik kelios iš tikrųjų nukreiptos į šį objektą.8 Lieka neaišku, kaip bus sprendžiamas atsakomybės už kontinentinio šelfo įstatymų pažeidimus klausimas ateityje, nes naujasis Baudžiamasis kodeksas iš viso atsakomybės už tokias veikas nenumato. 1.2. KONTINENTINIO ŠELFO DELIMITAVIMO PROCEDUROS Nacionalinis lygmuo labiau siejamas su administra­cinėmis ir municipalinėmis sienomis, kurios daro įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui, ypač tų valstybės pilie­čių, kurie migruoja tik valstybės, kurioje gyvena, ribose. Tačiau svarbu pažymėti, kad šiame lygmenyje administ­racinės sienos gali tapti valstybine siena: dauguma bu­vusių Rytų Europos valstybių administracinių sienų tapo valstybinėmis po Sovietų Sąjungos žlugimo. XX a. 9 dešimtmetyje ypač sustiprėjo globaliniai po­kyčiai, keičiantys ir tradicinį sienų supratimą geopoliti­koje. Tapo aišku, kad nagrinėjant sienų geografiją reikia naujo teorinio pagrindimo ir naujo požiūrio. Tokį požiū­rį pasiūlė suomių geografas A. Paasi, kuris teigė, kad sienas reikia sieti su žmonių teritorine identifikacija (regionu, šalimi, vieta) (Newman, 2003; Kojiocob, MnpoHemco, 2001). Čia senieji darbai bei tyrimai nėra paneigiami, o tik modifikuojami. Ankstesniuose dar­buose, ypač J. Prescott (kaip minėta), vyravo individua­listinis požiūris, tyrimai buvo labiau lokalizuoti, o nau­jasis geopolitinis požiūris sienas siūlo nagrinėti trijuose lygmenyse - globaliniame, regioniniame ir nacionali­niame. Pateikiant naują geopolitinį požiūrį į sienas yra svar­būs du aspektai: 1. Sienas siūloma studijuoti ne tik valstybiniame lygmenyje. Dabar svarbi ir regioninė savimonė. 2. Sienų negalima studijuoti neatsižvelgus į identitiškumą - žmonių tapatinimasis su socialine ir/arba teritorine grupe, pirmiausia su etnine (Newman, 2003; Paasi, 2003; Kojiocob, MupoHeHKo, 2001). Teritorinį identitiškumą paprastai pagrindžia ne tik pati teritorija, bet elementai, kurie sieja žmones, gyve­nančius skirtingose teritorijose: teritorinis simbolizmas rodo grupės ar regiono solidarumą, įtaką (pavyzdžiui, priešdėlis euro-: euroregionas, euromiestas, euras, Eu-rodisneilendas ir t.t.) (Paasi, 2003; Kojiocob, MirpOHeHKo, 2001). Taigi naujausios tendencijos turi būti taikomos nusta­tant sienų įtaką šalies geopolitikai. Kontinentinio šelfo ištekliai daugeliui pakrančių valstybių turi didžiulę ekonominę reikšmę. Todėl šelfo išorinių ribų klausimas visuomet buvo opiausias. Anksčiau minėtoje 1945 m. JAV prezidento H. Trumano proklamacijoje dėl kontinentinio šelfo ribų nieko nebuvo pasakyta, tačiau šią proklamaciją lydinčiame Baltųjų Rūmų press-relize buvo nurodoma, kad kontinentiniu šelfu laikoma su krantu besiliečianti ir po vandeniu esanti žemė, kuri yra ne didesniame negu 100 jūros sieksnių (apie 200 metrų) gylyje" . 1958 m. Konvencija dėl kontinentinio šelfo negalėjo apsiriboti vienu gylio kriterijumi, nustatant kontinentinio šelfo išorines ribas. Šioje Konvencijoje kontinentinis šelfas apibūdinamas kaip pakrantės jūros dugno ir jūros gelmių dalis, esanti už teritorinės jūros ribų iki 200 metrų gylio arba už šių ribų iki vietos, kurioje galima natūralių išteklių eksploatacija. Tačiau tokie kontinentinio šelfo išorinių ribų nustatymo kriterijai pasirodė esą neefektyvūs. Jais remiantis buvo neįmanoma nustatyti konkrečių ir aiškių šelfo ribų. Be to, tokie kontinentinio šelfo išorinių ribų nustatymo kriterijai buvo naudingi bei priimtini daugiausia techniškai išsivysčiusioms valstybėms. Todėl visiškai akivaizdu, kodėl Trečiojoje jūrų teisės konferencijoje daugiausia dėmesio buvo skirta būtent šiai problemai spręsti. Šis klausimas buvo aktualus dar ir dėl to, jog pirmąkart tarptautinių santykių istorijoje reikėjo atriboti pakrančių valstybių šelfus ir Tarptautinį jūros ir vandenyno dugno rajoną, kur[ buvo norima paskelbti "bendru žmonijos palikimu". Pagaliau, vertinant kontinentinio šelfo aiškių kontinentinio šelfo ribų nustatymo problemą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jos sprendimas leistų pasiekti pagrindinius Trečiosios jurų teisės konferencijos tikslus - kiek įmanoma sumažinti ginčų, konfliktų ir susidūrimų tarp valstybių tikimybę, naudojant vandenyną, tuo įnešant svarų indėlį į taikos, teisingumo ir pažangos visoms pasaulio tautoms palaikymą. Nagrinėjant kontinentinio šelfo išorinių ribų klausimą, Trečiojoje jurų teisės konferencijoje išaiškėjo skirtingos įvairių pakrančių valstybių pozicijos. Pirmiausia, buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog geologiniai ir geomorfologiniai kontinentinio šelfo požymiai yra labai sudėtingi netgi prie vienos valstybės pakrantės. Tai apsunkino vieningo išorinės kontinentinio šelfo ribos nustatymo kriterijaus parinkimą. Be to, kaip jau buvo pažymėta anksčiau, parenkant vieningą kontinentinio šelfo išorinės ribos nustatymo kriterijų, susikirto valstybių, turinčių plačius kontinentinius šelfus ar ilgas pakrantes, ir valstybių, neturinčių priėjimo prie juros ar esančių nepalankioje geografinėje padėtyje, interesai. Jau Karakaso sesijoje buvo suformuluotos trys pagrindinės valstybių pozicijos: kontinentinio šelfo išorinė riba turi būti nustatoma remiantis kontinento povandeninio krašto koncepcija (buvo siūlomi penki įvairūs variantai); gylio ir pločio koncepcija (du variantai); 200 jūrmylių pločio koncepcija. Vėliau buvo suformuluotas Neoficialus I vieningas derybų tekstas, į kurį įėjo kontinentinio šelfo apibrėžimas, besiremiantis kontinento povandeninio krašto koncepcija. Tačiau nebuvo aiškiai apibrėžta nei pati kontinento povandeninio krašto sąvoka, nei jo išorinės ribos nustatymo kriterijai. Kadangi sprendžiant šį klausimą išaiškėjo galimybė labai plačiai traktuoti kontinento povandeninio krašto ribas, Airija pasiūlė pataisą, kuri Konferencijoje buvo įvardyta kaip "airių formulė" ir kuri iš esmės buvo įtvirtinta 1982 m. Konvencijos 76 straipsnio 4 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad Konvencijos tikslais pakrantės valstybė nustato žemyno povandeninio krašto išorinę ribą visais atvejais, kai toks kraštas išsikiša už 200 jūrmylių ribos nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, panaudojant: liniją, išvestą pagal tiesių linijų metodą, atskaičiuojamą nuo toliausiai nutolusių fiksuotų taškų, ties kiekvienu iš kurių nuosėdinių uolienų storis sudaro ne mažiau kaip vieną procentą trumpiausio atstumo nuo tokio taško iki kontinentinio šlaito papėdės; arba liniją, išvestą pagal tiesių linijų metodą, atskaičiuojamą nuo fiksuotų taškų, nutolusių ne daugiau kaip per 60 jūrmylių nuo kontinentinio šlaito papėdės. Jeigu nėra įrodyta priešingai, kontinentinio šlaito papėdė yra nustatoma kaip maksimalaus gradiento pasikeitimo ties jo pagrindu taškas. Konferencijoje Airijos formulė buvo kritikuota. Pirmiausia, nuosėdinės uolienos kontinentiniame šelfe nėra pakankamai ištirtos, neaiški jų vieta, o tuo labiau neaiškus nuosėdinių uolienų storis, ypač kalbant apie nutolusius nuo pakrančių jūros dugno rajonus. Ir neaišku, kada tyrinėtojai galės turėti pakankamai patikimus objektyvius duomenis apie pasaulinio vandenyno dugno nuosėdines uolienas. Esant tokiam neaiškiam moksliniu požiūriu išorinės kontinentinio šelfo linijos pagrindui, nereikėjo juridiškai įtvirtinti kontinentinio šelfo ribos taisyklės. Nepaisant kai kurių trūkumų, aptarti metodai gali būti sėkmingai naudojami praktikoje. Tuo labiau, kad išorinės kontinentinio šelfo ribos turi būti nustatomos remiantis Kontinentinio šelfo ribų už 200 jūrmylių komisijos rekomendacijomis, atsižvelgiant į distancinius kriterijus, įtvirtintus Konvencijos 76 straipsnio 5 punkte: fiksuoti taškai, sudarantys jūros dugno kontinentinio šelfo išorinių ribų liniją, neturi būti už 350 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės juros plotis, arba neturi būti už 100 jūrmylių nuo 2500 metrų izobatos, linijos, jungiančios 2500 metrų gylius. Svarbią praktinę reikšmę turi 76 straipsnio 6 punkto nuostata, numatanti, kad povandeninių kalnagūbrių kontinentinio šelfo išorinė riba neturi būti už 350 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis. Šis punktas nėra taikomas povandeniniams iškilimams, kurie yra natūralūs kontinento povandeninio krašto komponentai, kaip antai jo plato pakilimai, gūbriai, rėvos ir keteros. Šiuo metodu ribojant kontinentinį šelfą remiamasi geologinėmis ir geomorfologinėmis šelfo savybėmis. Šis metodas gali būti naudojamas, kadangi kai kurios jūros yra ištisai kontinentinės, o kai kurių vandenynų kontinentinio šelfo atstumai yra net didesni kaip 350 jūrmylių. 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje atsispindėjo ir valstybių, neturinčių plačių kontinentinių šelfų, interesai. Tokios valstybės pagal 76 straipsnio 1 punktą galėjo nustatyti kontinento povandeninio krašto išorinę ribą 200 jūrmylių atstumu, skaičiuojant nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis. Konvencija detalizuoja ir tiesių linijų metodą, minimą Airijos formulėje. Jeigu šelfas yra už 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, pakrantės valstybė išveda savo kontinentinio šelfo išorines ribas tiesiomis linijomis, kurių ilgis neturi viršyti 60 jūrmylių, jomis sujungdama fiksuotus taškus, kurie yra nustatyti geografinės platumos ir ilgumos koordinatėmis. Čia minimas 60 jūrmylių atstumas yra optimalus ta prasme, kad leidžia nubrėžti išorinės šelfo ribos laužtinę liniją, kuri pakankamai tiksliai atspindi nustatytas žemyno povandeninio krašto ribas. Tuo pačiu metu toks atstumas leidžia apsiriboti mažiausiu fiksuotų taškų skaičiumi. Visos nuostatos dėl kontinentinio šelfo išorinės ribos nedaro įtakos kontinentinio šelfo delimitacijai tarp valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus (76 straipsnio 10 punktas). Trečiojoje jūrų teises konferencijoje vienas iš aktualiausių klausimų - kontinentinio šelfo išorinės ribos klausimas - kompromisų būdu buvo sėkmingai išspręstas. Tačiau atsižvelgiant į galimus sunkumus, galinčius iškilti nustatant šelfo išorines ribas, buvo nuspręsta sudaryti Kontinentinio Šelfo ribų už 200 jūrmylių komisiją. Jos sudarymo tvarka, funkcijos, procedūros ir kiti klausimai reglamentuojami 1982 m. Jūrų teisės konvencijos IF Priede. Pagal II Priedo 2 straipsnį Komisiją sudaro 21 narys, kurie yra geologijos, geofizikos ar hidrografijos ekspertai ir kuriuos išrenka valstybės/p Konvencijos dalyvės iš savo v piliečių. Komisija turi būti sudaryta taip, kad būtų garantuotas tolygus geografinis atstovavimas. Pirminiai rinkimai turi būti surengti kuo anksčiau, tačiau ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo Konvencijos įsigaliojimo. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius bent prieš tris mėnesius iki rinkimų dienos informuoja valstybes, siūlydamas pateikti savo kandidatus į Komisiją. Komisijos narių rinkimai turi būti surengti valstybių dalyvių susirinkime Jungtinių Tautų būstinėje. Siame susirinkime, kurio kvorumą sudaro du trečdaliai valstybių dalyvių, išrinktais Komisijos nariais yra tie kandidatai, kurie gauna valstybių dalyvių atstovų, dalyvaujančių susirinkime ir turinčių balsavimo teisę, ne mažiau kaip du trečdalius balsų. Komisijos nariai renkami penkeriems metams. Jie turi teisę būti perrinkti.9 Iš pradžių Komisijai buvo numatytas "sargybinio šuns"26 vaidmuo, tai yra ji turėtų sutrukdyti perdėtiems valstybių reikalavimams praplėsti kontinentinio šelfo ribas. Kai kurios valstybės siūlė Komisijai suteikti plačias teises, netgi nustatyti kontinentinio šelfo išorines ribas. Tačiau turinčios plačius kontinentinius šelfus valstybės stengėsi apriboti Komisijos [galiojimus, suteikiant jai tik rekomendacines funkcijas. Pasiektas kompromisas įtvirtintas II Priedo 3 straipsnyje. Kai kurie autoriai Komisijos funkcijas skirsto į kontrolės ir patariamąsias. Kontrolės funkcijos yra šios: analizuoti duomenis ir kitą medžiagą, kurią pateikė pakrantės valstybė apie išorines kontinentinio šelfo ribas regionuose, kur tos ribos yra už 200 jūrmylių ribų, ir pateikti rekomendacijas pagal 76 straipsnį ir Supratimo pareiškimą, priimtą 1980 m. rugpjūčio 29 d. Jungtinių Tautų trečiojoje konferencijoje jūrų teisės klausimais (II Priedo 3 straipsnio l(a) papunktis). Svarbiausios nuostatos, apibrėžiančios Komisijos reikšmę, įtvirtintos 76 straipsnio 8 punkte. Šelfo ribos, kurias nustato pakrantės valstybė remdamasi Komisijos rekomendacijomis, yra galutinės ir privalomos. Vadinasi, bet kuri kontinentinio šelfo išorinė riba negali būti pripažinta galutine, kol ji nėra suderinta su Komisija. Privalomąjį Komisijos rekomendacijų pobūdį rodo ir tai, jog nėra galimybės apskųsti Komisijos sprendimų. II Priedo 8 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai pakrantės valstybė nesutinka su Komisijos rekomendacijomis, per protingą laiką pakrantės valstybė privalo pateikti Komisijai peržiūrėtą arba naują variantą. Pakrantės valstybė, ketinanti nustatyti kontinentinio šelfo išorines ribas už 200 jūrmylių ribos, privalo pateikti Komisijai konkrečius tų ribų duomenis kartu su pagalbine moksline ir technine informacija kuo greičiau, tačiau ne vėliau kaip per 10 metų nuo Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje. Patariamoji Komisijos funkcija - pakrantės valstybei paprašius, duoti mokslinį ir techninį patarimą, ruošiant duomenis apie išorines kontinentinio šelfo ribas (II Priedo 3 straipsnio 1 (b) papunktis). Komisija gali bendradarbiauti su UNESCO tarpvalstybine okeanografine komisija, Tarptautine hidrografijos organizacija ir kitomis kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis mokslinės ir techninės informacijos mainų klausimais. Konvencija numato, kad Komisija negali spręsti kitų delimitavimo klausimų, išskyrus šelfo išorinių ribų nustatymą. Todėl II Priedo 9 straipsnis pabrėžia, kad Komisijos veiksmai neturi įtakos klausimams dėl ribų nustatymo tarp valstybių, kurių krantai yra priešingi arba gretimi. 1.3. KONTINENTINIO ŠELFO DELIMITAVIMO STADIJOS Sausumos sienoms būdingos keturios stadijos: asig­navimo, delimitacijos, demarkacijos ir valdymo (Pres­cott, 1987; Newman, 2003). Pirmosios trys stadijos bai­giasi sienos linija, kuri toliau tikslinama ir pažymima teritorijoje. Savo ruožtu jūrinės sienos nedalija valsty­bių, etninių grupių (Prescott, 1972; Levis, 1989). Jos nustatomos remiantis tarptautine Jūrų teisės konvencija ir retai būna demarkuojamos. Dažniausiai jūrinės sienos pažymimos stambaus mastelio jūrų žemėlapiuose, ku­riuos šalys laiko tiksliais. Jūrinės sienos evoliucionavo gana ilgai. H. Grocius darbe „Mare liberum" (1609 m.) teigia, kad atvira jūra negali būti valdoma vienos valstybės, o vienos valstybės naudojimasis jūra neturėtų trukdyti kitoms valstybėms ja naudotis (Buchholz, 1987, p. 1). K. Haushoferis savo darbuose pateikia klasikinį geopolitinį jūrinės sienos pripažinimą: „Venecijos miestas, paklusdamas Dievo valiai, iškilo vandeny, vanduo jį prausė, jį ir apjuosė, vanduo jam buvo kaip tvirtovė. Jei kada nors kas išdrįs­tų pasikėsinti į tvirtovės vandenis, tas bus nubaustas kaip tėvynės priešas ir gaus pelnytą bausmę, kadangi jis pasikėsino į šventas tėvynės sienas"* (Haushofer, 2001, p. 71). Šie žodžiai iškalti Venecijos rūmų sienoje. Didžiųjų geografinių atradimų metu ginčai, susiję su noru valdyti vieną ar kitą vandenyno ar jūros dalį, buvo labiau lokalinio pobūdžio ir nebuvo sprendžiami teisiškai. Venetomm urbs divina disponente providentia in aquis fundata, aquarum ambitų ciretumsepta, aquis muro munitur. - Quiquis igi-tur quoquomodo detrimentum publicis aquis inferre ausus fuerit et hostis patriae judicetur nec minore pleetatur poena quam si sanetos muics patriae violasset...". kai. Jūrinės sienos (kaip ir sausumos) nustatymas buvo atskirų valstybių susitarimo reikalas. XVI a. Didžioji Britanija bei Skandinavijos šalys pradėjo žymėti savo žvejams žuvingas priekrantės zo­nas, nurodė svetimiems laivams draudimus žvejoti 3 jūrmylių atstumu iki kranto. 1878 m. Didžioji Britanija parengė jūrų teritorijų įstatymą kur nurodyta, kad jūros zona, išmatuota nuo žemutinio jūros lygio tam tikru atstumu nuo kranto linijos, yra visiems atvira (Ridolfį, 2004, p. 31). Tik XX a. atsirado konvencijos („Dėl teritorinės jū­ros ir gretutinės zonos", „Dėl atvirosios jūros", „Dėl žvejybos ir atvirosios jūros gyvųjų išteklių išsaugojimo" ir t.t.), kurios detalizavo jūros erdves ir nusakė jų val­dymą bei naudojimosi galimybes. Jūrinių sienų nustatymas ir jų problemos plačiau pra­dėtos tirti po Antrojo pasaulinio karo. Bėdas, susijusias su jūromis, bandoma spręsti tarptautinėse konferencijo­se. Visos jūrinės teisės normos kodifikuotos nuo 1958 m. iki 1982 m. JT Jūrų teisės konvencijose. Kad problemų būta, rodo tai, jog 1982 metų konvencija įsi­galiojo tik 1994 metais. Iki tol valstybės nesutiko su kai kuriomis nuostatomis dėl giliavandenio jūros dugno eksploatavimo. Valstybėse, kuriose ratifikuota 1982 m. konvencija, 1958 m. konvencija neteko galios. Lietuvoje 2003 m. rugsėjo 9 d. ratifikuota 1982 m. JT Jūrų teisės konvenci­ja (JT Jūrų teisės konvencija, 2003). Įgyvendinant šalies nacionalinę politiką, būtina žinoti pagrindines pakrantės zonos dalis bei jų apimtį (Buch­holz, 1987; Ridolfi, 1993). 1982 m. Jūrų teisės konven­cijoje išskirtos šios pagrindinės jūros dalys: teritorinė jūra, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, konti­nentinis šelfas arba kontinentinė riba. Paprastai valstybės, kurios turi jūros pakrantę, turi remtis šiuo modeliu. Problemų gali kilti tik tada, jei valstybė pakrantėje turi daug salų arba jei kranto linija yra labai raižyta ir sunku nustatyti bazinę liniją nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis, kuris papras­tai būna 12 jūrmylių. Gretutinėje zonoje vykdoma kont­rolės funkcija (muitą, imigracijos, sanitarijos ir kt. srity­se), šią zoną yra nustačiusios tik kai kurios valstybės (Prancūzija, Čilė, Egiptas ir kt.) (Katuoka, 1997, p. 64). Lietuva jos neturi ir kol kas nėra pateikta tvirtų argu­mentų, ar jos reikia. Taigi valstybių išskirtinė ekonomi­nė zona neturėtų viršyti 200 jūrmylių, kas formaliai apima gretutinę zoną bet ne teritorinę jūrą. Jūrines sienas taip pat galima nagrinėti globaliniame, regioniniame ir nacionaliniame lygmenyse. Globaliniame lygmenyje dėl jūrinių sienų nekyla tiek problemų kaip valstybiniame arba regioniniame. Globa­liniame lygmenyje reikėtų kalbėti apie atvirąją jūrą, kuria laisvai gali naudotis visų valstybių laivai: laisvai plaukioti, žvejoti, stovėti bei vykdyti kitą veiklą kuri neprieštarautų gamtosaugai, nekenktų gyviesiems ištek­liams šioje jūros dalyje. Globalinio lygmens interesus galima sieti ir su nacionaliniais. Teritorinėje jūroje vals­tybė įteisina savo suverenitetą tačiau šiuose vandenyse jis apribojamas, numatant taikaus perplaukimo galimy­bes užsienio laivams. Svarbesnis yra regioninis lygmuo, kai sienų nustaty­mą lemia politinės, ekonominės, geografinės aplinky­bės. Politinės- teisinės aplinkybės susijusios su santykiais tarp ša­lių, kai reiškiamos teisės į jūrų zonas, kai šalyse yra vidinių bėdų ai- nestabili vyriausybė, dėl ko derybos nėra veiksmingos, nes viena iš valstybių laikosi istorinės pozicijos. Ekonominių problemų kyla dėl turimo turto ir esamų išteklių skirtumo tarp dviejų valstybių, taip pat kai neži­nomas ginčytinos srities ekonominis potencialas arba jis yra labai aukštas. Geografinės problemos susijusios su salomis, jūros dugno nepasidalijimu, kranto ilgiu ir konfigūracija, t.t. (Prescott, 1972; 1987). Anksčiau aptartoje A. Vallegos schemoje (geografi­nių veiksnių įtaka politikai ir atvirkščiai) nenurodyta, ar bendrą sienų sąvoką apima ir sausumos, ir jūrinės sie­nos. 1 pav. Teisinio režimo jūrinėse erdvėse schema (remiantis 1982 m. Jūrų teisės konvencija) Šaltinis: Ridolfi, G. (1993). // mare conteso: problemi di confini maritlimi nei mediierraneo oriemale, p. 6. Analizuojant jūrines sienas ir papildomai reikia papildomai įvesti socialinį sektorių, kuris jūrinėms valstybėms ypač svarbus. Socialinis sektorius svarbus tuo, kad yra susiję su pa­jūrio gyventojų veikla ir gyvenimu: tai valstybės vyk­doma jūrinė politika, esama jos kultūra arba kultūros kūrimas, plėtojant jūros ūkio šakas, jūrų verslus, naudo­jant jūrų transportą, jūrinį švietimą ir t. t. (Ridolfi, 1993; Paulauskas, 2000; 2003). Tarptautiniame ir regioniniame lygmenyse ypač svarbios tampa įvairios programos, kurių pagrindinis tikslas - atkreipti jūrinių valstybių dėmesį ne tik į eko­nominius, bet ir į gamtinius bei socialinius prioritetus („Darbotvarkė 21", „Baltic 21"), t. y. suderintas pajūrio juostos naudojimas valstybės bei visuomenės reikmėms (Pajūrio juostos įstatymas, 2003). Regioniniame lygmenyje konfliktai dėl jūrinių sienų susiję su jūrinės dalies ekonominiu potencialu, kai kon­tinentiniame šelfe yra svarbūs gamtiniai ištekliai arba kai nėra nustatytos žvejybos kvotos. Apibrėžiant įvairių jūros erdvių teisinį statusą, vadovaujamasi pagrindiniais ir visuotinai pripažintais tarptautines teisės principais - valstybės suvereniteto gerbimo principu bei atvirosios jūros laisvės principu. Eki 20 a. vidurio tarptautinei jūrų teisei iš esmės buvo žinomos dvi jūrų erdvių rūšys - teritorinė jūra, kurios atžvilgiu pakrantės valstybė įgyvendino suverenitetą, ir atviroji jura, nepriklausanti nė vienos valstybės TO suverenitetui" . Tarptautinės jūrų teisės doktrinoje ir praktikoje vienokios ar kitokios jūrų erdvės teisinės prigimties, teisino statuso aiškaus nustatymo problema iš esmės reiškia atsakymą į klausimą, ar valstybė įgyvendina šios jūros erdvės atžvilgiu savo suverenitetą ar ne. Šio klausimo sprendimas ir lemia konkrečios jūros erdvės teisinį statusą. Pirmojoje jurų teisės konferencijoje gana atkakliai buvo diskutuota pakrantės valstybių teisių prigimties ir apimties kontinentiniame šelfe klausimais. Tarptautinės teisės komisijos Kontinentinio šelfo konvencijos projekte buvo nurodyta, kad pakrantės valstybė kontinentinio šelfo tyrimų ir išteklių atžvilgiu atlieka kontrolę bei įgyvendina jurisdikciją. Tačiau per Konferenciją buvo siūlyta kontinentinio šelfo atžvilgiu taikyti pakrantės valstybių suverenitetą (Lotynų Amerikos valstybės) arba išskirtinę teisę (JAV). Tarptautinės teisės komisija, ieškodama kompromiso, pasiūlė kontinentinio šelfo atžvilgiu taikyti suverenių teisių kategoriją. Galiausiai 1958 m. Kontinentinio šelfo konvencijoje buvo įtvirtintos pakrantės valstybių suverenios teisės kontinentinio šelfo tyrimų ir išteklių atžvilgiu' . Taip buvo pabrėžtas išskirtinis šių teisių pobūdis. Kartu Konvencija apribojo šias suverenias teises apibrėžtais, konkrečiai nurodytais tikslais - kontinentinio šelfo tyrimu ir eksploatacija. Konvencijos 2 straipsnio 2 punktas numato, kad pakrantės valstybių teisės yra išskirtinės, kadangi jei pakrantės valstybė netyrinėja kontinentinio šelfo ar neeksploatuoja jo gamtinių išteklių, niekas kitas negali to daryti be tiesioginio jos sutikimo. Taip pat Konvencijoje pabrėžiama, kad pakrantės valstybių teisės kontinentinio šelfo atžvilgiu nepriklauso nuo efektyvios ar fiktyvios kontinentinio šelfo okupacijos (2 straipsnio 3 punktas). Suverenios teisės kontinentinio šelfo atžvilgiu Konvencijos nustatytiems tikslams pripažįstamos pakrantės valstybėms automatiškai nuo Konvencijos įsigaliojimo momento. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje. Taigi, pakrantės valstybė įgyvendina suverenias teises kontinentinio šelfo atžvilgiu ne pilna apimtimi, bet tiktai Konvencijos apibrėžtais tikslais. Tuo labiau pakrantės valstybių teisių įgyvendinimas nereiškia šių valstybių suvereniteto kontinentinio šelfo atžvilgiu, kadangi suverenitetas leistų pakrantės valstybei įgyvendinti savo valdžią įvairiose srityse jos neribojant (vidaus vandenyse) ar atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas (teritorinėje jūroje). Taigi, kiek pakrantės valstybė kontinentinio šelfo atžvilgiu įgyvendina suverenias teises, apribotas konkrečiais tikslais, o ne suverenitetą, tiek kontinentinis šelfas nėra valstybės teritorija.10 Kontinentinio šelfo negalima priskirti ir prie Tarptautinių bendro naudojimo teritorijų (TBNT)" . Jo atžvilgiu netaikomas bendro naudojimo principas, išskyrus povandeninių kabelių ir vamzdynų tiesimą, dirbtinių neekonominio pobūdžio statinių ir įrenginių statymą šelfe už 200 jūrmylių zonos ribų. TBNT atžvilgiu negali būti įgyvendintas nei suverenitetas, nei suverenios teisės, taip pat šios teritorijos negali būti pasisavintos ir kitokiais būdais. Kontinentinio šelfo atžvilgiu negali būti įgyvendintas nė vienos valstybės suverenitetas, tačiau pakrantės valstybė jo atžvilgiu įgyvendina suverenias teises konkrečiais tikslais. Remiantis 1958 m. Konvencijos dėl kontinentinio šelfo ir 1982 m. Jūrų teisės konvencijos nuostatomis galima daryti išvadą, kad kontinentinis šelfas yra savarankiška jūros erdvė, nepriklausanti nei valstybės teritorijai, nei Tarptautinei bendro naudojimo teritorijai. 1 lentelė. Geografinių ir politinių veiksnių tarpusavio įtaka jūrinėms sienoms \PoIitika Geografų^ Sprendimas Poveikis Šaltinis Veikla Tarptautinis Regioninis Nacionalinis Tarptautinis Regioninis Nacionalinis Sausumos siena E G N S E G N S E G N S E G N S E G N S E G N S Jūrinė siena • • 0 • • • o o o • • o • • 0 o • • 0 o 0 6 • • Šaltinis; autorės modifikuota schema, remiantis A. Vallega. Įtaka: 1. silpna arba iš viso nėra 2. saikinga 3. didelė. Sektoriai: E-ekonominis G - gynybinis (karinės problemos, sienos ir kt.) N - gamtinis (aplinkos apsauga) S - socialinis (pakrantės gyventojų užimtumas ir kt.) 2. KONTINENTINIO ŠELFO DELIMITAVIMAS REGLAMENTAVIMO ANALIZĖ 2.1. DELIMITAVIMO PROCEDŪROS IR JŲ TEISINĖ REIKŠMĖ Baltijos jūros regiono valstybių istorinė-geopolitinė raida, sienų prigimtis ir egzistavimo trukmė yra skirtin­gi. Globaliniame lygmenyje Baltijos jūros regiono, taip pat ir Lietuvos sienas tektų nagrinėti globalinių galių kontekste (Baubinas, 1997; Statkus, 2003). Nacionali­niame valstybės lygmenyje reikėtų kalbėti apie regioni­nę politiką (Vaitekūnas, 2001; Bagočiūtė, Burneika, 2002; Burbulytė, 2003) arba apie galimybę tapti Rytų ir Vakarų tarpininke (Statkus, 2003, p. 120-121). Baltijos jūros regionas (BJR) - tai geografinė erdvė, apimanti valstybių teritorijas abipus Baltijos jūros. Pa­grindinės šalys yra Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Šaltinis: sudaryta autorės. {taką: silpna arba iš viso nėra o Lietuvos sienoms nurodomos įtakos visuose lygmeny­se ir sektoriuose. Sausumos sienoms ekonominiai sprendimai ir poveikis stipriausi tarptautiniame ir regio­niniame lygmenyse. Pavyzdžiui, Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) priimami sprendimai privalomi visoms jai priklausančioms valstybėms. Pastarųjų ben­dradarbiavimas su organizacijai nepriklausančiomis valstybėmis yra nustatytas sutartimis. ES šalys taip pat nustato prekybos reikalavimus ne ES narėms. Baltijos jūros regiono ekonominiai interesai pasiekia ir globalinį lygmenį, nes skatinamas BJR valstybių konku­rencingumas pasaulyje bei valstybių individualumas (Vision

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!