Ginkluotų konfliktų rūšys ir kvalifikavimo problemos tarptautinėje teisėje

Įvadas Darbo aktualumas. Darbe nagrinėjama problema, ar šiuo metu tarptautinėje humanitarinėje teisėje esanti ginkluoto konflikto samprata bei jos požymiai atitinka XXI amžiaus ginkluotų konfliktų ir kitų ginkluotos jėgos panaudojimo formų kelia­mus teisinius iššūkius. Karinių pajėgų pasiuntimas į kitos valstybės teritori­ją be tos valstybės vyriausybės sutikimo reiškia įsiveržimą, kuris yra numatytas Generalinės Asamblėjos pateikto „agresijos” apibrėžimo 3(a) straipsnyje kaip viena iš agresijos formų (ir todėl kaip viena iš ginkluoto 5 užpuolimo formų). Be to, net jei ginklų tiekimas sukilėliams nereiš­kia ginkluoto užpuolimo, tai vis dėlto yra neteisėta veikla ir nukentė­jusioji valstybė dėl to turi teisę imtis proporcingų atsakomųjų veiksmų prieš valstybę pažeidėją; tačiau tokio atsako gali imtis tik pati nuken­tėjusioji valstybė, o ne trečiosios valstybės, kadangi teise į kolektyvinę savigyną galima pasinaudoti tik atsakant į ginkluotą užpuolimą. Šio darbo pirmojoje dalyje analizuojama šiuo metu tarptautinė humanitarinėje teisėje (tarptautinėje ginkluoto konflikto teisėje) įsitvirtinusi ginkluoto konflikto samprata, atskleidžiami jos požymiai, ypatingą dėmesį skiriant konflikto subjekto arba konflikto šalies požymiui bei konflikto intensyvumo (organizuotumo) požymiams. Taip pat pateikiama šių požymių interpretaci­ja, atsižvelgiant į ginkluoto konflikto rūšį pagal teisės aktus, tarptautinių teismų jurisprudenciją bei doktrinos atstovų nuomonę. Daroma išvada, kad, nežiūrint bandymų bei norų ginkluoto konflikto sampratoje akcentuoti objektyvius požymius, vėliau valsty­bės juos aiškina ir taiko subjektyviai, dominuojant valstybės valiai. Antrojoje šio darbo dalyje nagrinėjama keletas XXI amžiaus konfliktų, būtent ir iškėlusių probleminius šiuo metu įtvir­tintos ginkluoto konflikto sampratos klausimus. Konkrečiai analizuojamas 2006 m. Izraelio ir Hezbollah konfliktas, taip pat JAV ir Al-Qaeda konfliktas bei su tuo susijusios 2001 m. Afganistano ir 2003 m. Irako kampanijos. Šios analizės metu prieinama prie išvadų, jog esamas ginkluoto konflikto reguliavimas palieka itin daug neaiškumų vertinant konfliktus tarp valstybių ir nevalsty­binių subjektų. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą jų iš esmės negalima kvalifikuoti kaip tarptautinių ginkluotų konfliktų, nors jie apima ne vienos valstybės teritoriją, ir tai silpnina konflikto aukų humanitarinę apsaugą. Nagrinėjant JAV ir Al-Qaeda konfliktą iškyla bendrojo 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos 3 straipsnio aiškinimo ir taikymo problemos, ypač dėl nor­mos, kad šis straipsnis reguliuoja konfliktus kylančius vienos Aukštosios susitariančios šalies teritorijoje. Atkreipiamas dėmesys, kad per daug platus šios nuostatos interpretavimas gali kelti grėsmę žmogaus teisių apsaugai. Taip pat akcentuojama, kad vis ak­tyvėjantis nevalstybinių subjektų dalyvavimas ginkluotuose konfliktuose yra nepakankamai reguliuojamas tarptautinės humanita­rinės teisės normomis. Tad šio darbo tikslas - išanalizuoti ginkluoto konflikto sampratą ir požymius, taip pat įvertinti dabar­tinio teisinio reguliavimo probleminius aspektus, atsi­žvelgiant į moderniųjų ginkluotų konfliktų specifiką. Darbo objektas – ginkluoto konflikto sampratą, jos požymius, kvalifikavimo sąlygas ir kt. Darbo metodai – rašant straipsnį, taikyti teisės aktų ir kitų šaltinių analizės, sisteminis, lyginamasis ir kiti metodai. 1.Ginkluoto konflikto samprata ir rūšys 1.1. Gunkluoto konflikto samprata Ginkluotas užpuolimas suprantamas ne tik kaip reguliarių ginkluotųjų pa­jėgų veiksmai, kai peržengiama tarpvalstybinė siena, bet ir „valstybės ar­ba jos vardu vykdomas ginkluotų gaujų, grupių ar samdinių siuntimas, kurie vykdo tokio pobūdžio ginkluotus veiksmus prieš kitą valstybę, jog tai reiškia" ... faktinį ginkluotą užpuolimą ... „arba jos reikšmingą daly­vavimą tame". Šis apibrėžimas, pateiktas prie Generalinės Asamblėjos re­zoliucijos Nr. 3314 (XXIX) pridėto „agresijos" apibrėžimo 3(g) straips­nyje, atspindi paprotinę tarptautinę teisę. Gin­kluoto užpuolimo samprata apima ... pagalbą sukilėliams ginklų tieki­mo, techninio apmokymo ar kitokios paramos forma Karinių pajėgų pasiuntimas į kitos valstybės teritori­ją be tos valstybės vyriausybės sutikimo reiškia įsiveržimą, kuris yra numatytas Generalinės Asamblėjos pateikto „agresijos” apibrėžimo 3(a) straipsnyje kaip viena iš agresijos formų (ir todėl kaip viena iš ginkluoto 5 užpuolimo formų). Be to, net jei ginklų tiekimas sukilėliams nereiš­kia ginkluoto užpuolimo, tai vis dėlto yra neteisėta veikla ir nukentė­jusioji valstybė dėl to turi teisę imtis proporcingų atsakomųjų veiksmų prieš valstybę pažeidėją; tačiau tokio atsako gali imtis tik pati nuken­tėjusioji valstybė, o ne trečiosios valstybės, kadangi teise į kolektyvinę savigyną galima pasinaudoti tik atsakant į ginkluotą užpuolimą. Karinės okupacijos bendrieji principai išdėstyti prie­de prie 1907 m. Hagos IV konvencijos. Po karo karinės okupacijos režimas buvo papildytas keliomis normomis, esančiomis 1949 m. Ženevos konvencijoje dėl civilinių gy­ventojų apsaugos karo metu ir 1954 m. Hagos konvencijo­je dėl kultūrinių vertybių apsaugos kilus ginkluotam konfliktui. Teritorija laikoma okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešininko armijos valdžioje.1 Visuomeniniai reiškiniai pasižymi nuolatiniu kiti­mu. Teisė, būdama labai svarbus visuomeninių santykių reguliatorius, norėdama atlikti savo funkciją, taip pat tu­ri išlikti dinamiška, prisitaikanti prie naujų visuomenės poreikių ir iššūkių. Tai svarbu bet kuriai teisės šakai – ar civilinei teisei, ar – ginkluotus konfliktus reguliuojan­čiai tarptautinei humanitarinei teisei. Ginkluotas konf­liktas – labai sudėtingas reiškinys, kuris taip pat kinta priklausomai nuo įvairiausių faktorių. Vieni iš šių fakto­rių yra techniniai, nes, kaip žinome, mokslo ir technikos progresas, deja, daugelį savo vaisių pirmiausia atiduoda karo aukurui. Kiti – žmogiškieji. Dar IV a. pr. Kr. gar­susis kinų strategas ir filosofas Sun Tzu rašė, kad „Ka ras yra didis valstybės reikalas, mirties ir gyvybės pa­grindas, išlikimo ir žūties kelias. Tai privalu apmąstyti ir suprasti.“ [1, p. 25]. Nors pasibaigus Šaltajam karui buvo daug vilčių, jog pasaulis taps taikesnis, geresnis, jos nepasiteisino. Kaip pasaulinius karus pakeitė aibė smulkesnių ginkluotų konfliktų, taip ir pasibaigęs Šaltasis karas nemažoje dalyje pasaulio ne tik neatnešė tai­kos, bet ir atnaujino prigesintus nuolatinių konfliktų re­gionus, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje. Negana to, 2001 m., po rugsėjo 11 d. išpuolių, prasidėjęs vadina­masis „karas su terorizmu“, parodė, jog egzistuoja ko­kybiškai kitokios grėsmės, kurios sukelia ne mažiau kančių ir prievartos, nei įprastiniai ginkluoti konfliktai, tačiau tokių sričių tarptautinis reguliavimas vargu ar adekvatus. Tarptautinė humanitarinė teisė (THT), t.y. toji karo teisės dalis, kuri siekė reguliuoti ne patį karą, o jo aukų apsaugą, atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje. Jos tarp­tautinius pagrindus padėjo 1864 m. pirmoji Ženevos konvencija dėl sužeistųjų padėties karo mūšio lauke pa­gerinimo (Raudonojo kryžiaus konvencija) [2] bei 1868 m. Sankt Peterburgo deklaracija dėl lengvesnių kaip 400 gramų sprogstamųjų sviedinių atsisakymo [3]. Jau patys pirmieji šaltiniai aiškiai parodė, kad ši teisė, galima sa­kyti, ne prognozavo, o vijosi ginkluotų konfliktų kelia­mus iššūkius. Kitaip vargiai ir galėjo būti – tarptautinių sutarčių sudarymo procesas ilgas, valstybių interesų ir ambicijų suderinimo kelias – sudėtingas. Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniai dažniausiai rasdavosi kaip atsakas į naujų konfliktų iškeltas problemas. Deja, pavė­luotas atsakas. Pavyzdžiui, tik 1929 m. buvo priimta Ženevos konvencija dėl karo belaisvių [4], detaliai nu­statanti karo nelaisvės teisinį režimą, nors jau 1914 m., pirmaisiais Pirmojo Pasaulinio karo mėnesiais, kariau­jančias valstybes apstulbino iki tol neregėti karo belais­vių skaičiai; IV-oji Ženevos konvencija dėl civilių ap­saugos [5] buvo priimta 1949 metais, bet tik kaip atsa­kas į milžiniškas civilių aukas Antrojo pasaulinio karo metu [6, p. 229]. Reaguojama buvo ne tik konvencijo­mis, bet ir tam tikromis jų nuostatomis, pavyzdžiui, bū­tent taip į Ženevos konvencijas pateko ir ginkluoto konflikto terminas. Tad kol tarptautinė humanitarinė teisė stengdavosi sureaguoti į naujas tendencijas, ginkluoti konfliktai pa­teikdavo naujus iššūkius, dažnai paverčiančius ankstes­nes pastangas mažai pritaikomomis „mirusiomis“ nor­momis (pvz., trečioji Ženevos konvencija dėl karo be­laisvių apsaugos buvo pritaikyta vos keletoje ginkluotų konfliktų: Folklendo Malvinų (Jungtinės Karalystės Argentinos) konflikte, Pirmajame ir Antrajame Persijos įlankos karuose, bet rimtos teisinės problemos dėl jos taikymo kilo buvusioje Jugoslavijoje [6, p. 196–197]. Dabartinės ginkluotų konfliktų vystymosi tendencijos iš viso verčia nerimauti dėl tarptautinės humanitarinės tei­sės pritaikomumo. Tačiau, norint suprasti šiuo metu ki­lusius iššūkius, reikia pradėti nuo glausto dabartinės tei­sinės situacijos aptarimo ir pirmiausia trumpai išsianali­zuoti vieną iš pačių svarbiausių tarptautinės humanitari­nės teisės sąvokų – ginkluoto konflikto sąvoką, o tuo­met pažiūrėti, kiek ją įmanoma pritaikyti šiandienos konfliktams. 1.2.Ginkluoto konflikto rūšys Ginkluoto konflikto pradžia yra tas momentas, nuo kurio prasideda vieno ar kito tarptautinės humanitarinės teisės pilno režimo taikymas. Todėl galima teigti, jog si­tuacijos kaip ginkluoto konflikto kvalifikavimas yra ne­paprastos svarbos juridinis faktas. Kaip nurodoma ben­drajame 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų ap­saugos (toliau – ŽK) 2 straipsnyje „…ši Konvencija tai­koma ir visais atvejais, kai skelbiamas karas ar kyla koks nors ginkluotas konfliktas tarp dviejų ar kelių Aukštųjų susitariančių šalių… Konvencija taip pat tai­koma visais atvejais, kai okupuojama visa aukštosios susitariančiosios šalies teritorija arba jos dalis, net jei­gu okupacijai nesipriešinama ginklu.“ [7] Deja, faktiškai tai yra viskas, kas apie ginkluotą konfliktą ir jo požymius nurodyta tarptautinės humanita­rinės teisės aktuose. Tolesnė sudėtinių elementų bei po­žymių interpretacija galima tik pasitelkus įvairius pa­galbinius šaltinius: Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (toliau – TRKK) komentarus, teismų jurispru­denciją, mokslininkų nuomones. Analizuodami bendrąjį ŽK 2 straipsnį bei minėtas nuomones, matome, jog yra mažiausiai dvi svarbios sąvokos: karas ir ginkluotas konfliktas. Formulavimas tarsi sufleruoja, kad tai – skir­tingos sąvokos, tad labai svarbu nustatyti kiekvienos iš jų turinį. Karas yra įprasčiausia sąvoka, kuria apibūdinamas ginkluotas susirėmimas tarp valstybių. Kita vertus, karas kaip metafora labai dažnai naudojama kitomis prasmė­mis: ir nacionaline, ir tarptautine. Pavyzdžiui, „karas su nusikalstamumu“, „karas su terorizmu“, netgi „karas keliuose“. Detali karo sampratos tarptautinėje teisėje ana­lizė nėra šio straipsnio objektas, todėl mes apsiribosime tik kai kuriais svarbiais bendraisiais bruožais. Tarptautinė teisė tarptautinėse sutartyse nepateikia „karo“ sąvokos, tačiau ilgalaikė valstybių praktika šioje srityje [8, p. 9] leidžia skirti bent du karo aspektus: tei­sinį (formalųjį) ir faktinį (materialųjį). Teisinis karo aspektas – tai karas kaip ypatinga tei­sinė būsena. Apie tai rašė dar Hugo Grotius klasikinia­me veikale „De jure belli et pacis“ [9, p. 3–4]. Klasikinė teisinė karo būsena (dar vadinama „karo būkle“, „karo stoviu“), pradedama karo paskelbimo oficialia deklara­cija, ultimatumu arba karo padėties valstybėje, vadovau­jantis nacionaline teise, įvedimu. Tai ne tik formali procedūra, bet ji sukeldavo įvairias kompleksiškas teisines pasekmes: 1) tarp kariaujančių šalių nutraukiami diplo­matiniai ir konsuliniai santykiai, diplomatiniai ir konsu­liniai atstovai atšaukiami, diplomatinės atstovybės pa­vedamos trečiųjų valstybių priežiūrai; 2) nutraukiamos ar stabdomos taikaus bendradarbiavimo sutartys, už­draudžiami civiliniai sandoriai su priešo valstybės pilie­čiais ir juridiniais asmenimis; 3) priešo valstybės pilie­čiams gali būti taikomas specialusis teisinis režimas: turto sekvestras, judėjimo laisvės apribojimas, netgi in­ternavimas; 4) pradeda veikti tarptautinės karo teisės normos, t.y. ne tik karo aukų apsauga, bet ir, pavyzdžiui, normos dėl neutraliteto bei kt. [6, p. 70–82]. (Pvz., klasikinės tarptautinės teisės atstovas Lassa Oppenheimas karą apibrėžė taip: „tai varžymasis tarp dvie­jų ar daugiau valstybių, panaudojant jų ginkluotąsias pajėgas, su tikslu nugalėti viena kitą ir primesti tokias sąlygas, kokių nori nugalėtoja“. [8, p. 5] Šiame apibrė­žime aiškiai atsispindi klasikinė Carlo von Clausewitzo tezė, jog „karas – tai valstybės politikos tęsimas gink­luotomis priemonėmis“. ) [10, p. 7] Formaliai įvestas karas turėjo būti lygiai taip pat formaliai panaikinamas: sudarius taikos sutartį, panaikinant karo būklę. Antrasis karo aspektas – tai faktinis arba materiali­nis, pasireiškiantis faktiniu ginkluotos jėgos panaudoji­mu. Atsižvelgiant į formalųjį požymį, gali būti situacija, kai valstybės kariauja, tačiau jų ginkluotosios pajėgos niekada nesusitiko [8, p. 9] ir situacijos, kai valstybės faktiškai kariauja, tačiau karas yra neigiamas (pvz., 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS pagal Molotovo Ribbent-roppo paktą įvedė savo ginkluotąsias pajėgas į Lenkiją, siekdama aneksuoti dalį jos teritorijos, tačiau šį veiksmą pavadino „išvaduojamuoju žygiu“). Atkreiptinas dėme­sys, kad būtent sąvoka „jėgos panaudojimas“ ilgainiui buvo pasirinkta kaip svarbiausia. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) Chartijos preambu­lėje nurodoma, jog JTO kuriama, siekiant apsaugoti žmoniją nuo „karo rykštės“[11], tačiau, dėstant saugios tarptautinės bendruomenės principus, terminas „karas“ nebevartojamas, o akcentuojamas jėgos panaudojimo bei grasinimo ja draudimas. Be abejo, šis sprendimas ki­lo iš, pavadintume, piktybiškai pozityvistinio valstybių požiūrio į karo sąvoką, kuria galima manipuliuoti ir taip nesilaikyti tarptautinės teisės normų. Tokios manipulia­cijos pavyzdžiai galėtų būti 1938 m. Hitlerinės Vokieti­jos įvykdytas Austrijos anšliusas ir Čekoslovakijos pro­tektorato sukūrimas, 1939–1940 m. Sovietų Sąjungos atlikta Baltijos šalių okupacija ir aneksija. Visais šiais atvejais agresorės stengėsi išvengti formalaus karo skel­bimo, paprastai grasindamos jėga ir taip gaudamos aukų sutikimus. Vis dėlto Niurnbergo tribunolas bent jau na­cistinės Vokietijos veiksmus vis tiek įvardino kaip ne­teisėtus [12]. Be to, 1949 m. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos bendrajame 2 straipsnyje atsiranda norma, kad okupacijos faktas ir, atitinkamai, okupacijos režimo taikymas nepriklauso nuo to, buvo okupacijai priešintasi ginklu, ar nebuvo [5]. 1949 m. Ženevos diplomatinės konferencijos metu persvarstant tarptautinę humanitarinę teisę po Antrojo pasaulinio karo, t.y. karo, kurio metu ši teisė buvo iš esmės ignoruojama, joje irgi įvyko pokyčių: šalia įpras­tos sąvokos ,,karas“, įvedama „ginkluoto konflikto“ są­voka. Jos pagrindinis akcentas – atsisakyti formalių kri­terijų, keliamų karui kaip teisinei būklei. Svarbu pami­nėti, kad 1949 m. tarptautinėje teisėje buvo įtvirtinta ne tiesiog ginkluoto konflikto sąvoka, o du ginkluotų konf­liktų teisiniai režimai: tarptautinio ginkluoto konflikto (bei jam prilyginamos okupacijos, net jeigu okupacijai nesipriešinama ginklu) bei netarptautinio ginkluoto konflikto. Po 1977 m. priimtų 1949 m. Ženevos kon­vencijų dėl karo aukų apsaugos Papildomų protokolų priėmimo [13], [14], galima pradėti kalbėti netgi apie du netarptautinio ginkluoto konflikto režimus (remiantis bendruoju ŽK 3 straipsniu bei Antruoju papildomuoju protokolu), Jungtinių Tautų tribunolas buvusiai Jugosla­vijai (toliau – ICTY) savo jurisprudencijoje suformula­vo ir vadinamą „internacionalizuoto ginkluoto konflikto“ koncepciją, kuri susilaukė doktrinos atstovų kritikos [plačiau žr. 15], tačiau panašu, kad valstybėms ji pakan­kamai priimtina (pvz., JAV iš esmės ją taiko Afganista­no / Irako kampanijoms, tačiau apie tai kalbėsime vė­liau). Vis dėlto mano manymu ir tarptautinio, ir netarptautinio ginkluoto konflikto sąvokas galima analizuoti, atsižvelgiant į keletą svarbių požymių. Pažvelgę į tarp­tautinio ginkluoto konflikto sąvokos, pateiktos bendra­jame ŽK 2 straipsnyje aiškinimą, dėstomą 1949 m. Že­nevos konvencijų komentare („bet koks nesutarimas tarp valstybių ir lemiantis ginkluotųjų pajėgų panaudo­jimą yra ginkluotas konfliktas, net jeigu viena iš šalių neigia karo stovio egzistavimą. Nesvarbu, kiek laiko konfliktas trunka, kokios priemonės jo metu naudoja­mos, koks aukų skaičius. Pagarba žmogui nėra matuo­jama aukų skaičiumi. Jeigu konflikto pasekmė bus bent vienas sužeistasis ar pan., konvencija jam bus taikoma. Konvencijos buvo sukurtos apginti žmones, o ne tarnau­ti valstybėms [16]“), viena vertus, galime pastebėti, kad jis paremtas vadovaujantis daugiau humanitariniais, o ne teisiniais argumentais, kita vertus, jame skirtini keli svarbūs faktiniai momentai, turintys teisinį turinį. Pir­masis – tai ginkluoto konflikto subjektas (šiame komen­tare – valstybė (Aukštoji susitariančioji šalis), veikianti pasitelkdama savo ginkluotąsias pajėgas). Antrasis – tai ginkluoto konflikto objektyvus pasireiškimas: faktinis ginkluotas susirėmimas tarp konflikto subjektų ginkluo­tųjų pajėgų. Kaip matome, ŽK komentaro autorių nuo­mone, nėra jokio pagrindo kelti dar kažkokių papildomų reikalavimų dėl konflikto intensyvumo ar jo aukų skai­čiaus. Iš karto reikia pastebėti, kad valstybių praktikoje toks, pavadinkime, idealistinis požiūris į antrąjį požymį iš esmės neįsigalėjo, ir ne kiekvienas valstybių ginkluo­tųjų pajėgų susirėmimas valstybių yra laikomas ginkluo­tu konfliktu (bet apie tai kalbėsime plačiau aptardami intensyvumo problemą). Analizuodami pirmąjį požymį, t.y. konflikto sub­jektą, susiduriame su problema (kuri vėliau bus aktuali ir analizuojant modernius ginkluotus konfliktus), kad skirtingų ginkluoto konflikto rūšių subjektai yra skirtin­gi. Pirmiausia paanalizuosime tarptautinį ginkluotą konfliktą. ŽK yra sudarytos tarp Aukštųjų susitariančių šalių, todėl neabejotina, kad pirmiausia kalbama apie valsty­bes kaip tarptautinės teisės subjektus. Todėl visa valsty­bių pripažinimo bei panaši problematika išlieka kalbant ir apie tarptautinio ginkluoto konflikto konstatavimą. Net ir naujausiuose ginkluoto konflikto apibrėžimo in­terpretavimuose, tarptautinis ginkluotas konfliktas, tai yra konfliktas tarp valstybių. ICTY Tadič sprendime netgi pabrėžė, kad „yra neginčytina, jog ginkluotas konfliktas yra tarptautinis, jeigu jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių“ [17, paragr. 70]. Tiesa, yra viena svarbi išimtis: tam tikrose situacijose tarptautinio gink­luoto konflikto šalių ratas gali būti išplėstas. Pavyzdžiui, Palestinos išsivadavimo organizacija, nebūdama valsty­bė, yra ŽK dalyvė [18, p. 6]. Čia susiduriame su tautos, apsisprendimo teisę įgyvendinančios ginkluota jėga, problema. Privalu pastebėti, jog Pirmojo papildomo pro­tokolo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog ginkluoti konfliktai, kuriuose tautos kovoja su kolonijine prie­spauda, svetimšalių okupacija ar rasine diskriminacija, laikytini tarptautiniais ginkluotais konfliktais [13]. Taigi turime dar vieną tarptautinio ginkluoto konflikto subjek­tą – tautą, siekiančią nepriklausomybės. Labai svarbu pabrėžti, kad ginkluoto konflikto subjektu bet kuri tauta, siekianti nepriklausomybės, netaps. Tauta turi realizuoti savo teisę į nepriklausomybę pagal JT Chartijoje įtvir­tintą tautų apsisprendimo principą, o šio principo aiški­nime numatyta praktiškai jį pritaikyti gana siaurai, sie­jant su vadinamojo „išorinio apsisprendimo“ problema [19, 67–99]. Taip pat svarbu, jog okupacijos (kuri, kaip minėta, yra prilyginama ginkluoto konflikto situacijai) subjektas gali būti tik valstybė. Netarptautiniame ginkluotame konflikte taip pat yra tam tikri subjektai. 1949 m., derinant bendrąjį ŽK 3 straipsnį, netarptautinis ginkluotas konfliktas nelabai ir galėjo būti įsivaizduojamas kitaip, nei konfliktas tarp valstybės valdžios (teisėtos vyriausybės) ir jai besiprie­šinančių pajėgų [16], kurias vadinsime bendruoju termi­nu „disidentai“. Tačiau 1949 m. jokie reikalavimai disi­dentams suformuluoti nebuvo. 1977 m. priėmus Antrąjį papildomąjį protokolą, išplečiantį ŽK 3 straipsnį, 1 straipsnio 1 dalyje disidentams buvo numatyti gana griežti kriterijai: jie privalo turėti atsakingą vadovybę, kontroliuoti teritoriją, toji kontrolė disidentams suteikia galimybę vykdyti suderintus kovos veiksmus, jie taiko Antrąjį papildomąjį protokolą [14]. Tačiau vėlgi, Antra­jame papildomajame protokole kalbama tik apie situaci­ją valstybė vs. disidentai. Vis dėlto ICTY jau minėtame Tadič sprendime pripažino, jog netarptautinis ginkluotas konfliktas yra ne tik tada, kai vyksta „tęstiniai ginkluoti susirėmimai tarp vyriausybinių pajėgų ir organizuotų ginkluotų grupių“, bet ir kai susirėmimai vyksta „tarp tokių grupių valstybės viduje“ [17, paragr. 70]. Tai buvo pažanga. Be abejo, šį sprendimą lėmė sudėtinga buvu­sios Jugoslavijos situacija, kai šalia tarptautinį pripaži­nimą gavusių Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Herce­govinos valstybių buvo kitų de facto valstybinių darinių, tokių kaip Bosnijos serbų respublika (Respublika Srpska), Krajinos serbų respublika ir kt. Tačiau ICTY kalba apie „organizuotą ginkluotą grupę“, bet terminas organizuota ginkluota grupė“ gali būti traktuojamas la­bai įvairiai. Pavyzdžiui, yra organizuotos ginkluotos nu­sikalstamos grupuotės. Nejaugi ir jos galės būti ginkluo­to konflikto šalimi? Taigi kyla klausimas, kokio organi­zuotumo lygio turi būti grupė, kad ją galėtume laikyti tinkama ginkluoto konflikto šalimi? Viena vertus, gali­ma paminėti jau cituotus Antrojo papildomojo protokolo kriterijus, tačiau juose yra labai nepalankus „teritorijos kontrolės“ požymis, o juk galimos ir situacijos, kai disi­dentai nei de jure, nei de facto nekontroliuoja jokios di­desnės aiškesnės teritorijos. Todėl įvairiuose šaltiniuose ir jurisprudencijoje [14], [20, paragr. 184], [21, paragr. 602] labiausiai akcentuojama, kad netarptautinio konf­likto šalys (jų ginkluotosios pajėgos) turi būti vienaip ar kitaip organizuotos, kad galėtų vykdyti nuolatinius ko­vos veiksmus (tai jau siejasi ir su intensyvumo proble­ma). Galima teigti, kad visi šie šaltiniai sąmoningai vengia pateikti labai plačius aiškinimus, kokio lygio turi būti „organizacija“. Mano manymu, vienas iš pagrindi­nių organizacinių netarptautinio ginkluoto konflikto ša­lies požymių turėtų būti politinio pobūdžio, t.y. konflik­to šalis turi veikti kaip politinis-karinis subjektas, jos motyvai negali būti vien privačios naudos siekimas, kerštas ar kita. Tai padėtų atriboti ginkluotą konfliktą nuo gerai organizuotų kriminalinių veiksmų (pvz., narkomafijos veiklos). Pavyzdžiui, Tablados byloje Ameri­kos valstybių žmogaus teisių komisija netarptautinio ginkluoto konflikto subjektu, remdamasi bendruoju 3 ŽK straipsniu, pripažino vos 40 asmenų ginkluotą gru­pę, susivienijusią siekiant užgrobti La Tablada kareivi­nes, kad, jų pačių teigimu, taip užkirstų kelią valstybės perversmui [22, paragr. 7]. Labai svarbu pabrėžti, kad kovojančios grupuotės ar teritorinio darinio pripažinimas konflikto subjektu, t.y. tinkama konflikto šalimi nėra vien tik teorinių dis­kusijų objektas. Tarptautinio ginkluoto konflikto metu konflikto šalies kovojantys atstovai įgyja apsaugą, iš­reiškiamą kombatanto privilegija, o nekovojantys – civiliams numatytą apsaugą. Netarptautinio ginkluoto konflikto metu konflikto šalies atstovai kombatanto pri­vilegijos neįgyja, tačiau taikoma sugriežtinta apsauga bent jau šaliai priklausantiems asmenims, aktyviai ne(be)dalyvaujantiems konflikte, t.y. civiliams, sužeis­tiesiems ir kitiems hors de combat. Dar svarbiau yra tai, kad tokiu atveju konflikto šalis įgyja pareigą užtikrinti tarptautinės humanitarinės teisės normų laikymąsi, ypač – fundamentaliųjų. Tarptautinis Teisingumo Teismas Nikaragvos byloje nurodė, kad bendrasis ŽK 3 straips­nis yra privalomas bet kokiuose ginkluotuose konflik­tuose [23, paragr. 218–220]. Tą pačią išvadą daro ir TRKK užsakymu atlikta paprotinės tarptautinės huma­nitarinės teisės studija [žr. p. 24, 195–196, 206–207]. Pastebėtina ir tai, kad ginkluoti konfliktai laikui bėgant kinta, ir tai tiesiogiai priklauso nuo jų subjektų. Pavyzdžiui, prasidėję kaip netarptautiniai, jie perauga į tarptautinius, įsikišus trečiajai šaliai. Minėta ICTY nuomone gali šalia egzistuoti ir tarptautinis, ir netarptautinis ginkluotas konfliktas. Dar Nikaragva byla aiš­kiai parodė, jog galimi konfliktai, kurie iš pažiūros yra netarptautiniai, bet giliau panagrinėjus konfliktų subjektų ryšius paaiškėja, jog jie – tarptautiniai, nes „netarptautinė“ šalis (disidentai) iš tiesų veikia tarptautinės „ša-lies“ efektyviosios [23, paragr. 115–116] ar bent jau bendrosios kontrolės [25, paragr. 120] sąlygomis. Su netarptautinio ginkluoto konflikto subjektu yra susijęs ir požymis, jog toks konfliktas yra kylantis vie­nos iš aukštųjų susitariančiųjų šalių teritorijoje (bendras ŽK 3 str.). Kaip pamatysime vėliau, ši norma taip pat kelia įdomių problemų, susijusių su šiuolaikiniais konf­liktais. Esant tarptautiniam konfliktui, teritorija (skirtin­gai nei tvirtina kai kurie lietuvių autoriai, rašę šia tema [26, p. 64], [27, p. 69]) – valstybės teritorija, juo labiau – fizinė, nėra pagrindinis požymis. Antrasis bet kurio ginkluoto konflikto požymis – tai jo intensyvumas. Kaip rašėme, ŽK komentare netgi akcentuojama, kad konflikto intensyvumas jo kvalifika­vimui („Nesvarbu, kiek laiko konfliktas trunka, kokios priemonės jo metu naudojamos, koks aukų skaičius.“) neturi turėti įtakos, tačiau valstybių praktika ir netgi tarptautinių tribunolų jurisprudencija akivaizdžiai iliust­ruoja kitokį šios normos traktavimą. Pavyzdžiui, Jean Paul Akayesu bylos sprendime teismas pabrėžė, jog svarbu ne tik konflikto šalių orga­nizacija, bet ir intensyvumas [21, paragr. 602]. ICTY ir Tadič, ir Delalič bylose pabrėžia konflikto tęstinumą ir intensyvumą, pateikdamas tai kaip kriterijų, kuriuo re­miantis galima ginkluotą konfliktą atskirti nuo vidinių neramumų, įtampų, riaušių ir panašių reiškinių [20, pa-ragr. 184]. Be to, pasaulyje yra nemažai „karštų taškų“, kur valstybių pasieniuose tvyro nuolatinė įtampa, tačiau daugelis susišaudymų pasieniuose ar incidentai jūrose nėra laikomi ginkluotais konfliktais, jie pavadinami „izoliuotais“, „pavieniais“ incidentais ar kaip nors pana­šiai [28, p. 42]. Vienintelis sprendimas tarptautinių tei­smų praktikoje, kai ginkluotas incidentas, tetrukęs 30 valandų tarp ginkluotos grupės ir valstybės ginkluotųjų pajėgų, pripažintas netarptautiniu ginkluotu konfliktu remiantis bendruoju ŽK 3 straipsniu, buvo priimtas Amerikos valstybių žmogaus teisių komisijos, minėtoje Tablados byloje [22, paragr. 155]. Tačiau reikia atkreip­ti dėmesį, kad šiuo atveju teismas itin akcentavo, jog jo tokį sprendimą lėmė tai, kad „ginkluoti užpuolikai veikė planuotai, koordinuotai ir įvykdė ginkluotą užpuolimą, t.y. karinę operaciją prieš itin svarbų karinį objektą – karinę bazę. Karininkas, atsakingas už La Tablada ba­zę, pagal savo pareigas priėmė sprendimą išstumti už­puolikus, o prezidentas (Argentinos)… nurodė imtis ka­rinių veiksmų, kad bazė būtų atsiimta“, t.y. svarbu čia buvo ne tik intensyvumas, bet ir organizuotumas ar net­gi tikslas ginkluotomis priemonėmis pulti karinį objek­tą. Tad intensyvumo bei organizuotumo kriterijaus taikymas tarptautinių teismų jurisprudencijoje ir valsty­bių praktikoje (Tablada sprendimas – specifiškas bei vienintelis) faktiškai reiškia, kad, tarptautinė sutartinė ir paprotinė tarptautinė humanitarinė teisė nesiruošia atsi­sakyti tam tikrų ginkluoto konflikto formalizavimo kri­terijų, ir TRKK išsakytas jau cituotas pageidavimas, kad „Nesvarbu, kiek laiko konfliktas trunka, kokios priemo­nės jo metu naudojamos, koks aukų skaičius. Pagarba žmogui nėra matuojama aukų skaičiumi“, telieka tik pageidavimu: svarbu ir trukmė, svarbios priemonės, ži­noma, aukų skaičius priklauso nuo situacijos. Apibendrinant ginkluoto konflikto sąvokos ypaty­bes, reikia pastebėti dar vieną svarbų momentą, išplau­kiantį iš aptartos pirmosios konflikto subjekto proble­mos. Jeigu tarptautinio ginkluoto konflikto kvalifika­vimas daugiau ar mažiau paremtas objektyviomis aplin­kybėmis susijusiomis su subjektu (konfliktas tarp vals­tybių, ŽK Aukštųjų susitariančių šalių), tai pasikeitus subjektui („tauta, siekianti nepriklausomybės“), o tuo labiau esant netarptautiniam ginkluotam konfliktui aiš­kiai ryškėja vienos konflikto šalies – valstybės – valios svarba, konstatuojant ginkluotą konfliktą. ŽK 3 straips­nio komentaras nurodo, kad sprendimas, jog vyksta ne-tarptautinis GK, tai pirmiausia yra pačios valstybės vi­daus reikalas [16, Article 3]. Į disidentų valią šiuo at­veju visai nėra atsižvelgiama. Šiek tiek geresnė situacija dėl Antrojo papildomojo protokolo – jo 1 straipsnyje nurodyti iš pažiūros objektyvūs kriterijai, tačiau kriterijų griežtumas tuo pačiu labai apriboja taikymo galimybę. Ką tai lemia? Pirmiausia problemą, jog prasidėjusi įtampos situacija ginkluotu konfliktu gali būti pripažinta per vėlai, t. y. tik tuomet, kai ginkluoti susirėmimai jau tęsiasi ilgai ir, faktiškai, bus pareikalavę didesnių ar ma­žesnių aukų, nes valstybės paprastai labai nenoriai pri­pažįsta, kad „įtampos“ situacijos jose prilygsta netarp-tautiniam ginkluotam konfliktui. Tai, kad tam tikrais at­vejais savo nuomonę gali pareikšti tarptautinė bendrija per tarptautines organizacijas, institucijas, taip pat nėra labai patikimas saugiklis. Pavyzdžiui, nors ginkluotų konfliktų aukų apsauga pirmiausia rūpinasi TRKK, ta­čiau tai yra nevyriausybinė organizacija, ir jo sprendi­mai valstybėms visada teliks tik rekomendacijos. Jung­tinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba, turinti teisę kilus grėsmei taikai ir saugumui sprendimus priimti, viena vertus, priima politinius sprendimus, kita vertus, jai priimant sprendimus turi įtakos penkių nuolatinių na­rių veto teisės. Kita vertus, visiškai atsisakius diskutuojamų for­malių kriterijų taip pat gali kilti neigiamų pasekmių, nes ginkluoto konflikto normos kelia apribojimus abiems konflikto pusėms. Juk valstybei taikos metu teisė naudo­ti ginkluotą jėgą, ginkluotąsias pajėgas yra labai suvar­žyta. Per daug anksti konstatavus ginkluoto konflikto si­tuaciją ne tik atsirastų galimybė suteikti tam tikrą ap­saugą nuo konflikto galinčioms nukentėti aukoms, bet taip pat duoti valstybei carte blanche susidoroti su opo­nentais pasiteisinus karine būtinybe. Taigi apibendrindami norime pastebėti, kad iki šiol tarptautinėje humanitarinėje teisėje apibrėžiant ginkluo­tą konfliktą, nors ir naudojami šie sąlygiškai objektyvūs požymiai, tačiau jie vis tiek pasižymi gana dideliu sub­jektyvumu. Toliau šiame straipsnyje mes panagrinėsi­me, kaip šios problemos atsispindi, esant dabartiniams ginkluotiems konfliktams. 2.Moderni ginkluoti konfliktai ir jų santykis su esamu ginkluoto konflikto reguliavimu 2.1. Ginkluoto konflikto reguliavimas Šioje dalyje mes išnagrinėsime keletą situacijų, įdomių kvalifikuojant ginkluotą konfliktą. Tai – 2006 m. Izraelio – Hezbollah ginkuotas konfliktas Izraelio – Libano pasienyje bei vadinamasis JAV ir Al-Qaeda konfliktas, glaudžiai susijęs su JAV vadovaujamos koa­licijos Afganistano (2001) ir Irako (2003) kampanijo­mis. Kalbant apie ginkluotos jėgos naudojimą XXI am­žiuje, pastebimos šios pagrindinės tendencijos: ginkluo­tų konfliktų asimetriškumas ir valstybės monopolio naudoti ginkluotą jėgą praradimas, ginkluotos jėgos naudojimo privatizacija (pasireiškianti dvejopai: vis plačiau naudojant privačias ginkluotas struktūras bei ginkluoto konflikto kaip savotiškos verslo šakos ar net gyvenimo būdo atgimimu) [29, p. 18 ]. Trumpai apibū­dinsime šiuos požymius. Naujųjų ginkluotų konflikto asimetriškumas. Tai nėra visiškai naujas bruožas, o greičiau tendencija, pra­dėjusi vystytis nuo pat XIX a. pradžios, t. y. kai, valsty­bių reguliariosioms ginkluotosioms pajėgoms vis stiprė­jant ir orientuojantis į kuo greitesnę ginkluotos kovos baigtį, ėmė tobulėti partizaninio karo taktika, kai daug stipresniam oponentui metamas iššūkis gerokai silpnes­nėmis, bet nepalyginti mobilesnėmis ir labiau morališ­kai parengtomis pajėgomis, kurių tikslas nėra nugalėti priešą mūšio lauke, bet jį išvarginti ir priversti pasi­traukti. Partizaninio karo taktiką ypač ištobulino kairieji kariniai politiniai radikalai Mao Dze Dunas ir Ernestas Che Guevara [30]. Tad jeigu iki XX a. vidurio valstybės daugiausia kariaudavo simetrinius karus, tai po Antrojo pasaulinio karo didžioji dauguma kilusių ginkluotų konfliktų pasižymi būtent asimetriškumu: kovojančios šalys naudoja iš esmės skirtingas taktikas, skirtingą konflikto „greitį“ bei, žinoma, skirtingą ginkluotę. Vie­na iš asimetrinio konflikto teorijų atšakų, vadinamoji „4-osios kartos karo doktrina“, vystoma JAV atstovo William S. Lind’o, asimetrinio konflikto jau nebesieja tik su karinės jėgos panaudojimu, bet gretina jį su civili­zacijų konflikto paradigma, kai kovojama taikant ne tik ginkluotąsias, bet – netgi svarbiausia – socialines ir mo­ralines priemones. Cituojant W. S. Lind: „4-osios kartos kare imigrantai yra toks pat ginklas kaip bombos ar ra-ketos“ [31]. Asimetriškumas pasireiškia ne tik (ginkluo­tos) kovos metoduose, bet taip pat ir galimybėje taikyti tarptautinės humanitarinės teisės normas (valstybė esant politinei valiai visada turi didesnę galimybę užtikrinti tarptautinės humanitarinės teisės taikymą nei tokie asi­metrinių konfliktų dalyviai kaip partizanai ar išsivaduo­jamieji judėjimai). Asimetriškumas reiškiasi ir per gink­luotos kovos subjektus: jeigu iki XX a. vidurio didžioji dauguma valstybių kariavo tarpusavyje, tai XXI a. pra­džioje didžioji dauguma pačių galingiausių pasaulio valstybių kovoja su nevalstybiniais dariniais (pvz., Izra­elio ir Hezbollah konfliktas 2006 m., JAV ir Al-Qaeda nuo 2001), t.y. nevalstybiniai dariniai XXI a. pradžioje uzurpuoja teisę į karą, kuri nuo pat Vestfalijos taikos 1648 m. buvo tapusi neatskiriama valstybės suvereniteto dalimi [32, p. 3–4]. Pastaruoju metu tokių nevalstybinių darinių teisė būti ginkluoto konflikto šalimi vis labiau pripažįstama. Pavyzdžiui, 2006 m. vyko jau minėtas Izraelio valstybės ir Hezbollah, t. y., karinės-politinės organizacijos, vei­kiančios Libane, ginkluotas konfliktas. Jis prasidėjo nuo to, jog Hezbollah kovotojai įsiveržė į Izraelio teritoriją, užpuolė pasienio postą ir pagrobė du Izraelio kareivius. Grupė Izraelio kareivių, persekiojanti užpuolikus „karš­tais pėdsakais“, pakliuvo į įvairias pasalas. Taip žuvo 8 Izraelio kareiviai. Atsakydamos į šiuos incidentus Izrae­lio ginkluotosios pajėgos pradėjo plataus masto karinę operaciją „Krypties keitimas“, kurios metu žuvo apie 1164 žmones, iš kurių daugiau nei tūkstantis buvo civi­liai ir daugiausia libaniečiai. Hezbollah, atsakydama į operaciją, ėmėsi raketomis apšaudyti Izraelio pasienio miestus [33, p. 26]. Kyla klausimas, kaip pagal THT šaltinius reikėtų kvalifikuoti tokią situaciją, t. y. ar šį konfliktą reikėtų laikyti netarptautiniu ginkluotu konfliktu ar tarptauti­niu? Įvairių vertintojų nuomonės išsiskyrė. Prof. Kenneth Andersono nuomone, šis konfliktas laikytinas ne-tarptautiniu dėl šių priežasčių: pirma, Hezbollah nėra ir negali būti ŽK Aukštoji susitariančioji šalis, antra, Li­bano ginkluotosios pajėgos į konfliktą nesikišo, tad, ne­žiūrint politinių Hezbollah sąsajų su Libano vyriausybe (Hezbollah atstovaujama ir parlamente, ir vyriausybėje), galima teigti, jog vyko netarptautinis konfliktas [34]. Tokios nuomonės laikėsi ir įtakinga žmogaus teisių priežiūros tarptautinė nevyriausybinė organizacija Human Rights Watch [35]. Tačiau priėjus prie tokios išva­dos kyla problema: ŽK 3 straipsnis kalba apie ginkluotą konfliktą vienos Aukštosios susitariančiosios šalies teri­torijoje, šiuo atveju konfliktas apėmė ir Izraelio, ir Li­bano teritorijas. Be to, Izraelio valstybė ne vieną sykį teigė, jog ji atsako į Libano valstybės veiksmus, ne tik į Hezbollah [36, p. 4], tiksliau, kad ji įgyvendina savigy­ną pagal JT Chartijos 51 straipsnį, nes Libanas pasirinko ne kovos su terorizmu, o pasidavimo jam kelią [37]. Šis argumentas iš esmės paremtas JT ST 1368 rezoliucija [38], kuria pasiremdama 2001 m. JAV savigynos tiks­lais pradėjo karinę operaciją Afganistane, kur Talibano režimas laisvai leido veikti teroristų tinklui Al-Qaeda. Remdamasi tokiais tarptautiniais elementais, nevyriau­sybinė žmogaus teisių priežiūros organizacija NDH-ALEF siūlė šį konfliktą laikyti tarptautiniu ginkluotu konfliktu [36]. Įdomu tai, kad dėl konflikto rūšies TRKK tiesiogiai savo nuomonės nepareiškė, bet iš veiksmų, kurių Komitetas ėmėsi konflikto metu, matyti, kad ši organizacija konfliktą laikė netarptautiniu gink­luotu konfliktu [39]. Vis dėlto tenka sutikti su autoriais, manančiais, kad šis konfliktas formaliai negalėjo būti kvalifikuotas kaip tarptautinis. Pirmiausia, kaip pastebi ir Jonathanas So-meris, Izraelio rėmimasis JT Chartijos 51 straipsniu kaip tarptautinio ginkluoto konflikto pagrindu yra abejotinas [40], tuo labiau, kad ir pats Izraelis Saugumo Tarybos debatuose [37] pabrėžė, jog atakuojami būtent Hezbollah kovotojai ir infrastruktūra. Nežiūrint to, kad buvo subombarduotas Beiruto oro uostas, kai kurie kiti vals­tybiniai objektai, Libano ginkluotosios pajėgos, išskyrus kelis akivaizdžios savigynos atvejus, į konfliktą nesiki­šo. Nors Libano ambasadorius ir teigė, kad jo šalis tapo agresijos auka [37], bet Libano ginkluotosios pajėgos kaip valstybės ginkluota jėga nebuvo panaudotos, kitaip tariant, nebuvo antrosios tinkamos ginkluoto konflikto šalies, ką jau aptarėme kalbėdami apie ginkluoto konf­likto subjekto problemą. Taigi susiduriame su situacija, kai jėga yra naudojama kitos valstybės teritorijoje, bet ne prieš valstybines pajėgas, taip pat nesiekiant tokios teritorijos okupuoti ar aneksuoti, t. y. neturime faktinio teisinio pagrindo, kad galėtume pripažinti esant tarptau­tinį ginkluotą konfliktą. Beje, panaši situacija yra susi­klosčiusi ir dėl šiuo metu (2007 m. gruodis) vykstančios Turkijos karinės operacijos prieš Kurdistano darbininkų partijos kovotojus Šiaurės Irake [41]. Karinės operacijos apima daugiau nei vienos valstybės teritoriją (Turkija ir Irakas), bet dalyvauja tik vienos valstybės ginkluotosios pajėgos. Tai leidžia svarstyti, ar tikrai tarptautinėje tei­sėje nusistovėjusi tarptautinio ginkluoto konflikto sąvo­ka aiškinama ir taikoma tinkamai? Ar minėtos situacijos nerodo, jog valstybėms atsirado nauja galimybė pikt­naudžiauti? Vienareikšmiškai atsakyti į šį problemišką klausimą sudėtinga. Viena vertus, tarptautinio ginkluoto konflikto režimo taikymas esant tokioms situacijoms su­teiktų geresnę apsaugą karo aukoms. Juk toks ir yra pa­grindinis humanitarinis šio režimo tikslas. Kita vertus, turime situacijas, kai valstybės esant sudėtingoms fak­tinėms aplinkybėms (suirutė, politinės komplikacijos ir t.t.) nesugeba įgyvendinti savo suvereniteto ir kontro­liuoti nevalstybinių vienetų, ėmusių plačiai naudoti ginkluotą jėgą, vėlgi, dėl faktinių aplinkybių (ginklų kontrabanda, lengvųjų ginklų paplitimas, netinkama kontrolė). Automatiškai prilyginus tokias situacijas tarp­tautiniam ginkluotam konfliktui, tai suteiktų ir taip stip­resnei konflikto pusei teisę, pavyzdžiui, atakuoti bet ko­kį karinį taikinį tokioje valstybėje, imtis veiksmų prieš tos valstybės piliečius ir kt. Kitaip tariant, valstybė taptų tarsi nevalstybinio vieneto įkaitu, o tai sukeltų naujas papildomas komplikacijas. 2.2.Ginkluoto konflikto peržengusiam vienos valstybės teritoriją kvalifikacija Paskutinė problema, kurią norime aptarti remda­miesi Izraelio - Hezbollah konfliktu, tai bendrojo ŽK 3 straipsnio taikymas konfliktui, peržengusiam vienos valstybės teritoriją, nors pačiame straipsnyje yra nuro­dyta, kad jis taikomas konfliktams, kylantiems vienos Aukštosios susitariančios šalies teritorijoje. Tačiau ši problema yra lengvai išsprendžiama. Kaip jau minėjome pirmojoje straipsnio dalyje, bendrasis ŽK 3 straipsnis remiantis minėtu Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimu Nicaraqua byloje (patvirtinta ICTY Tadič, Delalič bylose) yra taikomas visiems ginkluotiems konf­liktams, nes tai yra minimalios humanitarinės garantijos. Taigi žiūrėti vien į teritorijos požymį šiuo atveju būtų per daug formalu. Vis dėlto nagrinėjant kitus konfliktus, kuriems gali būti taikomas bendrasis ŽK 3 straipsnis, konkrečiai JAV ir Al-Qaeda, kyla papildomų klausimų. Pirmasis iš jų -jeigu teigiame, kad nuostata „Vienos iš aukštųjų susita­riančių šalių teritorijoje“ turi būti taikoma lanksčiai, ar neprieisime prie kito kraštutinumo, kai netarptautinio ginkluoto konflikto sąvoką susiesime vien tik su subjek­to požymiu. Įdomu, kad panašiu keliu būtent ir eina JAV. Pavyzdžiui, JAV valstybės departamento teisės patarėjo, atsakingo už teisinius „kovos su terorizmu“ aspektus, Johno Bellingerio nuomone, JAV konfliktas su Al-Qaeda yra ginkluotas konfliktas, remiantis ben­druoju ŽK 3 straipsniu, su atitinkamomis teisinėmis pa­sekmėmis jo dalyviams [42]. Tokį vertinimą pateikė ir JAV Aukščiausiasis Teismas Hamdi byloje [43]. Trum­pai priminsime bylos fabulą. JAV pilietis Hamdi buvo sulaikytas JAV ginkluotųjų pajėgų Afganistano kampa­nijos metu (2001 m.) kaip „priešo kovotojas“, ir šioje byloje jis ginčijo sulaikymo teisėtumą remdamasis JAV teise. Mums gi įdomus kitas aspektas: 2001 m. JAV ka­ras su Afganistane įsitvirtinusiu Talibano režimu ir Al-Qaeda visuotinai pripažįstamas kaip tarptautinis gink­luotas konfliktas. Tad kaip gali nutikti, jog Hamdi bylo­je teismas taiko bendrąjį ŽK 3 straipsnį? Šios pozicijos šalininkai remiasi argumentais, panašiais į dėstytus, kai buvo kalbama apie Izraelio - Hezbollah konfliktą. Pir­miausia, Al-Qaeda negali būti tarptautinio ginkluoto konflikto tinkamu subjektu, todėl jau vien dėl to JAV vs. Al-Qaeda situacijos negalime laikyti tarptautiniu ginkluotu konfliktu. Antra, Afganistanas yra Ženevos konvencijų dalyvis, JAV - taip pat, taigi preziumuoja-ma, kad sąlyga dėl konflikto šalies teritorijos yra išpil­doma [44]. Iš tiesų bendrasis ŽK 3 straipsnis dispozici­joje nieko nekalba apie tai, kad minimalios humanitari­nės garantijos, išdėstytos šiame straipsnyje, turėtų būti taikomos tik tai valstybei, kurios teritorijoje kilęs konfliktas, nors, studijuojant bendrojo 3 ŽK straipsnio komentarą, kyla būtent įspūdis, kad šis straipsnis skirtas reglamentuoti teisėtos vyriausybės atsaką į ginkluotų di­sidentų veiksmus [16]. Taigi logiškai plėtojant JAV ar­gumentaciją, bet kurioje valstybėje ŽK dalyvėje, kurios teritorijoje JAV prisireiks naudoti savo ginkluotąsias pa­jėgas kovai su Al-Qaeda kovotojais, situacija galės būti vertinama kaip netarptautinis ginkluotas konfliktas tarp JAV ir Al-Qaedos. Tai, be abejo, kelia naujas proble­mas, susijusias su žmogaus teisių taikymo klausimais, nes tuomet vieninteliu aiškesniu požymiu, leidžiančiu atskirti, ar operacija - ginkluotas konfliktas ar, pavyz­džiui, kitų teisėtvarkos priemonių naudojimas, priklau­sys nuo ginkluoto susirėmimo intensyvumo bei organi­zuotumo. Šių požymių problemas aptarėme pirmojoje straipsnio dalyje. Reikia pastebėti, kad toks JAV argumentavimas neatrodo labai įtikinamas, be to, ypač kai jis taikomas gana dirbtinai „skaidant“ Afganistano situaciją į tarptau­tinį ginkluotą konfliktą tarp Talibano ir JAV vadovau­jamų pajėgų bei JAV ir Al-Qaedos kovotojų. Kaip ne kartą pastebėjo šio konflikto tyrinėtojai [45], Talibano ir Al-Qaedos kovotojų ryšiai bei vykdomos operacijos bu­vo taip persipynę, kad visi kovotojai turėtų būti laikomi bendrųjų ginkluotųjų pajėgų dalyviais ir jiems, atitin­kamai, turėtų būti taikomas Trečiosios ŽK 4 str. nuosta­tos, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto režimas. „Ly­giagrečių konfliktų“ teoriją lyg ir palaikytų ICTY dokt­rinoje sukurta minėta „internacionalizuoto netarptauti nio konflikto“ koncepcija, nors šiuo atveju situacija skirtinga nei buvo Jugoslavijoje, kai konfliktai kilo kaip netarptautiniai ir peraugo į tarptautinius, buvusios Ju­goslavijos federacinėms respublikoms sulaukus tarptau­tinio pripažinimo. Dėl ginkluoto konflikto kvalifikavimo įdomi situa­cija susiklostė ir Irake. Nuo pat JAV vadovaujamos koa­licijos puolimų iš oro ir invazijos į Iraką pradžios (ope­racijos „Iraq Freedom“) situacija šioje šalyje buvo ver­tinama kaip tarptautinis ginkluotas konfliktas [46, p. 3– 4], lemiantis keturių 1949 m. Ženevos konvencijų bei jų Pirmojo papildomojo protokolo taikymą (tiksliau – šiuo atveju Pirmojo papildomojo protokolo nuostatų, tapusių tarptautinės humanitarinės teisės paprotinėmis normo­mis, nes JAV nėra ratifikavusi Pirmojo papildomojo protokolo). Irako okupacija, kurią oficialiai vykdė tik JAV ir Jungtinė Karalystė (tai taip pat patvirtinta JT ST rezoliucijoje 1483/2003), taip pat yra prilyginama tarp­tautiniam ginkluotam konfliktui, nors šiuo atveju kilo problemų, susijusių su „transformacinės okupacijos“ doktrina [47]. Situacija iš esmės pasikeitė 2004 m. bir­želio 28 d., kai suverenitetas Irake buvo grąžintas vadi­namajai Pereinamojo laikotarpio vyriausybei. Okupacija oficialiai baigėsi, tačiau JAV ir sąjugininkų ginkluoto­sios pajėgos niekur neišvyko, kovos su sukilėliais tęsėsi. Tačiau šiuo atveju sukilėliai jau tampa disidentais, ko­vojančiais prieš Pereinamojo laikotarpio vyriausybę bei daugianacionalines tarptautines pajėgas, formaliai esan­čias Irake Pereinamojo laikotarpio vyriausybei leidus. Taigi, atsižvelgiant į šiuos bruožus, konfliktą tenka ver­tinti kaip netarptautinį ginkluotą konfliktą. Tai reiškia, kad visos konflikto šalys yra įpareigotos tik bendrojo 3 ŽK straipsnio ir paprotinės tarptautinės teisės bei atitin­kamai savo nacionalinių teisės aktų. Tokį vertinimą siū­lė ir TRKK [48]. Nors ši išvada ir logiška, atsižvelgiant į teisinius argumentus, ji problemiška štai kokiu požiū­riu: tol, kol valdžia nebuvo perduota Pereinamojo laiko­tarpio vyriausybei, tarptautines pajėgas varžė nepalygi­namai daugiau tarptautinių įsipareigojimų (ypač dėl ci­vilių apsaugos), be to, būtent okupanto pareiga yra už­tikrinti civilių apsaugą, kiek įmanomą normalesnį jų gy­venimą. 2004 m. visas šis „krūvis“ teko Pereinamojo laikotarpio vyriausybei, kuri, be abejo, neturėjo nei priemonių, nei galimybės iš karto užtikrinti saugų ir normalų gyvenimą. Net ir dabar, prabėgus trejiems me­tams po okupacijos pabaigos, disidentai vykdo aktyvius kovos veiksmus, nuo kurių daugiausia kenčia civiliai. Todėl natūralu, kad būta ir kitų nuomonių dėl to, ar 2004 m. birželio 28 d. tikrai galima laikyti okupacijos pabaiga ir konflikto režimo pasikeitimu, ar vis dėlto daugianacionalinių pajėgų atstovai turėtų bent iš dalies laikytis tarptautinio ginkluoto konflikto (šiuo atveju – okupacijos režimo) nuostatų [46, p. 21]. Apibendrindami šią dalį, norime dar kartą pabrėžti, kad ginkluoto konflikto režimo nustatymas nėra vien te­orinė problema, ką aiškiai parodo nagrinėti naujieji konfliktai. Akivaizdu, kad ši problema liks tol, kol taip žymiai skirsis tarptautinio ginkluoto konflikto ir netarptautinio ginkluoto konflikto reguliavimo mastai. Šiais atvejais teisinio reguliavimo neadekvatumas ar neaiškumas tampa priežastimi netaikyti didesnių humanitari­nių garantijų (Irako situacija, Izraelio – Hezbollah konf­liktas). Netarptautinio ginkluoto konflikto sąvokos tai­kymo plėtra kelia grėsmę tarptautiniam žmogaus teisių apsaugos režimui (JAV vs. Al-Qaeda). 3. Čado, Libijos karinio konflikto analizė Konflikto analizė. Čado, Libijos konfliktas buvo konfliktas tarp Libijos ir Čado karinių pajėgų dėl Aouzou ruožo šiurinėje Čiado dalyje. Libija buvo įsitraukusi į konfliktą su Čadu dar prieš Muammar al-Gaddafio atėjimą į valdžią Libijoje 1969 m. Aouzou ruožas buvo reikalingas Libijai tam kad sumažinti prancūzų įtaka regionui ir toliau plėsti savo įtaka Centrinėje Afrikoje. Iš esmės karas vyko tarp Prancūzijos rėmimo Čiado, kuriame tuomet vyko pilietinis karas ir sukilėlių kuruos rėmė Libija. Libija siekė apjungti visas Afrikos arabų gentys į vieną valstybę ir tuo pačių atsikratyti Prancūzijos įtakos regione. Čiadas savo ruožtu naudojosi Prancūzijos vyriausybės parama. Karinę struktūrą konfliktas įgavo jau 1978 m., Libijai buvo teikti šarvuočiai, artilerija ir aviacijos parama. Livija parama teikė Sovietinis blokas. Sąvokos. Pilietinis karas - tai karas tarp dviejų ar daugiau tos pačios valstybės gyventojų grupių, viena iš kurių gali būti vyriausybė. Šiuolaikiniame pasaulyje retai valstybės savo teritorijas bando išplės­ti savo armijos užimtomis kitų valstybių teritorijomis; vietoj to jos ple­čia savo įtaką skatindamos grupuotes, išpažįstančias tą pačią ideolo­giją, užimti arba išlaikyti valdžią kitose valstybėse. 2 Ideologijų, per­žengiančių nacionalines sienas, egzistavimas ne tik sukelia dažnesnius pilietinius karus; tai didina pavojų, kad pilietiniai karai gali išaugti į tarptautinius karus, nes užsienio valstybių dalyvavimo pilietiniuose ka­ruose tarptautinės teisės normos nėra tokios aiškios kaip normos, drau­džiančios tarptautinius karus. Akehurst M. Malanczuk P. teigia, kad tarptautinėje teisėje nėra normų, draudžiančių pilietinius karus. JT įstatų 2(4) straipsnis draudžia grasinti jėga arba ją naudoti tiktai tarp­tautiniuose santykiuose. Tačiau šiuo atveju reikia padaryti vieną išly­gą. Jėgos naudojimas tam, kad būtų užkirstas kelias teisei į apsispren­dimą įgyvendinti, šiais laikais yra visuotinai pripažintas neteisėtu, ta­čiau neaišku, ar tokie karai (nacionalinio išsivadavimo) turi būti pri­skiriami tarptautiniams, ar pilietiniams karams. Kadhafi pareiškė pretenzijas dėl Aouzou ruožo šiaurinėje Čado dalyje, remdamasis neratifikuota 1935 metais pasirašyta sutartimi tarp Italijos ir Prancūzijos ir atitinkamai po kolonijinių Libijos ir Čado Šie reikalavimai buvo padaryta padaryti bet anksčiau, kai 1954 m. Idris bandė užimti Aouzou, o jo kariuomenė buvo atstumta Prancūzijos kariuomenės. Čiado Libijos konflikto modelis iš esmės pasikeitė 1986 m., kai visi Čado pajėgos susivienijo ir kilo prieš Libijos okupacija. Konfliktas įgavo nauja formą ir ir buvo pavadintas “Tojota karu”, nes kovotojai nuolat naudojo Tojota sunkvežimius ginkluotus prieštankinėmis raketomis. Todėl Libijos remiamos kariuomenės dalys buvo nustumtos. Konfliktas buvo pažymėtas keturias atskiras Libijos intervencijos Čado teritorija etapais, vykusiais 1978, 1979, 1980-1981 ir 1983-1987. Visais šiais atvejais Gaddafi siekė paremti dalyvaujančius pilietiniame kare Libijos teritorijoje. Taisyklės, reglamentuojančios užsienio vals­tybių kišimąsi į pilietinius karus, yra ne tokios aiškios. Pagal ben­drą taisyklę užsienio valstybėms draudžiama teikti pagalbą sukilėliams pilietiniame kare. Pavyzdžiui, Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 2131 (XX) skelbiama, kad jokia valstybė negali organizuoti, padėti, kurstyti, finansuoti, skatinti ar­ba toleruoti ardomąją, teroristinę ar ginkluotą veiklą, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą, taip pat kištis į pilietinius neramumus ki­toje valstybėje.3 Taisyklės, reglamentuojančios užsienio vals­tybių kišimąsi į pilietinius karus, yra ne tokios aiškios. Pagal ben­drą taisyklę užsienio valstybėms draudžiama teikti pagalbą sukilėliams pilietiniame kare. Pavyzdžiui, Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 2131 (XX) skelbiama, kad jokia valstybė negali organizuoti, padėti, kurstyti, finansuoti, skatinti ar­ba toleruoti ardomąją, teroristinę ar ginkluotą veiklą, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą, taip pat kištis į pilietinius neramumus ki­toje valstybėje.4 Ginkluotas užpuolimas suprantamas ne tik kaip reguliarių ginkluotųjų pa­jėgų veiksmai, kai peržengiama tarpvalstybinė siena, bet ir „valstybės ar­ba jos vardu vykdomas ginkluotų gaujų, grupių ar samdinių siuntimas, kurie vykdo tokio pobūdžio ginkluotus veiksmus prieš kitą valstybę, jog tai reiškia" ... faktinį ginkluotą užpuolimą ... „arba jos reikšmingą daly­vavimą tame". Šis apibrėžimas, pateiktas prie Generalinės Asamblėjos re­zoliucijos Nr. 3314 (XXIX) pridėto „agresijos" apibrėžimo 3(g) straips­nyje, atspindi paprotinę tarptautinę teisę. Gin­kluoto užpuolimo samprata apima ... pagalbą sukilėliams ginklų tieki­mo, techninio apmokymo ar kitokios paramos forma Karinių pajėgų pasiuntimas į kitos valstybės teritori­ją be tos valstybės vyriausybės sutikimo reiškia įsiveržimą, kuris yra numatytas Generalinės Asamblėjos pateikto „agresijos” apibrėžimo 3(a) straipsnyje kaip viena iš agresijos formų (ir todėl kaip viena iš ginkluoto 5 užpuolimo formų). Be to, net jei ginklų tiekimas sukilėliams nereiš­kia ginkluoto užpuolimo, tai vis dėlto yra neteisėta veikla ir nukentė­jusioji valstybė dėl to turi teisę imtis proporcingų atsakomųjų veiksmų prieš valstybę pažeidėją; tačiau tokio atsako gali imtis tik pati nuken­tėjusioji valstybė, o ne trečiosios valstybės, kadangi teise į kolektyvinę savigyną galima pasinaudoti tik atsakant į ginkluotą užpuolimą. Karinės okupacijos bendrieji principai išdėstyti prie­de prie 1907 m. Hagos IV konvencijos. Po karo karinės okupacijos režimas buvo papildytas keliomis normomis, esančiomis 1949 m. Ženevos konvencijoje dėl civilinių gy­ventojų apsaugos karo metu ir 1954 m. Hagos konvencijo­je dėl kultūrinių vertybių apsaugos kilus ginkluotam konfliktui. Teritorija laikoma okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešininko armijos valdžioje.5 Taigi konvencija pabrėžia okupacijos efektyvumo principą. Okupacinė valdžia pri­valo imtis priemonių, užtikrinančių viešąją tvarką; drau­džiama versti gyventojus, kad jie duotų žinias apie savo kariuomenę bei gynybos priemones ar versti prisiekti iš­tikimybę priešininko valstybei. Ženevos konvencija dėl civilinių gyventojų apsaugos nustato, jog okupuotų terito­rijų, gyventojai turi teisę, kad būtų gerbiamos jų šeimy­ninės teisės, religiniai įsitikinimai, papročiai, apeigos ir kt. Gyventojų negalima versti tarnauti okupantų ginkluoto­siose pajėgose. Konvencija leidžia okupuotų teritorijų gy­ventojus naudoti darbams tik jų teritorijoje. Okupuota teritorija gali būti valdoma tiek civilinės, tiek karinės administracijos.6 Remiantis tuo, kad okupacija tėra laikinas teritorijos užėmimas, pagal Hagos IV konvenciją neleidžiama likvi­duoti iki okupacijos galiojusių įstatymų. praktika parodė, kad šie nuostatai dažnai pažeidžiami. Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais okupuo­tose teritorijose įvedė savo įstatymus. 1949 m. Ženevos konvencija gana smulkiai reglamen­tuoja teismų veiklą okupuotose teritorijose ir nustato, kad visi okupacinių organų išleisti teisiniai aktai turi ati­tikti pagrindinius teisės principus". Jei asmuo įvykdo teisės pažeidimą siekdamas padaryti žalą okupuojančiai valstybei ir jei šiuo pažeidimu nesikėsinama į okupacinės-kariuomenės narių gyvybę ar fizinę neliečiamybę, nesu­daroma rimto kolektyvinio pavojaus ir nepadaloma rim­tos žalos okupacinės administracijos ar kariuomenės tur­tui, jis gali būti internuojamas ar baudžiamas kalėjimu. Partizanais laikomi asmenys, organizuoti į būrius, ne­įeinančius į reguliariąją kariuomenę, kariaują priešinin­ko užnugaryje teisingą karą prieš užsienio grobikus. Partizaninės kovos papročiu plačiau pradėjo formuotis XIX . Pirmąkart partizaninės kovos taisykles suformuluoti buvo bandyta 1874 m. Briuselio konferencijoje, bet šios konferencijos deklaracijos projektas taip ir nebuvo priimtas. 1899 m. Hagos konvencijos pripažino partizanininį karą teisėtu, tiesa, su tam tikromis išlygomis (Martenso deklaracija).7 Tas pats buvo pakartota 1907 m. Ha­gos konvencijose. Kai kurios valstybės tuos nuostatus dažnai pažeidinėja. Ypač jų nesilaikė hitlerininkai antro­jo pasaulinio karo metais tarybinių partizanų atžvilgiu. Hagos IV konvencijos l str. l p. reikalauja, kad partiza­nams vadovautų asmuo; atsakingas už pavaldinius (pvz., tarybiniams partizanams vadovavo specialusis Centrinis partizaninio judėjimo štabas ir kt. štabai), l str. 4 p, rei­kalauja, kad partizanai laikytųsi kariavimo įstatymų ir papročių (pvz., dėl karo belaisvių). Hagos konvencija taip pat reikalauja, kad partizanai nešiotų skiriamuosius ženklus ir atvirai - ginklą. Antai tarybiniai partizanai ne­šiojo raudoną žvaigždę ar raudoną kaspiną, juostelę. Hagos konvencija, nustatydama tam tikrus reikala­vimus partizanams, priešininkui iškelia pagrindinį reika­lavimą- pripažinti partizanus kombatantais.8 1949 m. Ženevos konvencija visiškai įteisina partiza­ninį karą, pvz., Konvencija dėl elgesio su karo belaisviais įsakmiai nurodo taikyti karo belaisvių statusą asmenims ir pasipriešinimo organizacijų dalyviams, veikiantiems okupuotose teritorijose. Partizaninė kova įmanoma tik ginamajame kare. Istorija nežino faktų, kad valstybė­je, kariaujančioje grobikišką karą, kiltų partizaninis ju­dėjimas. 1949 m. Ženevos konvencijos pasipriešinimo organi­zacijų dalyviams nustato keturis reikalavimus: 1) kad vadovautų asmuo, atsakingas už pavaldinius; 2) kad būtų iš toli matomas skiriamasis ženklas; 3) kad ginklai būtų nešiojami atvirai; 4) kad būtų laikomasi kariavimo įstatymų ir papročių,9 Literatūroje nevienodai traktuojama šių Ženevos kon­vencijos reikalavimų reikšmė, dažnai atkreipiamas dėme­sys į ketvirtą reikalavimą ir nurodoma, jog jo pažeidimai nepakeičia paties pasipriešinimo organizacijos ar partiza­nų būrio statuso. 1977 m. pirmasis papildomas protokolas prie 1949 m. Ženevos konvencijos kombatantų statusą pripažįsta na­cionalinio išsivadavimo judėjimų kovotojams su sąlyga, kad ,,mūšio ar rengimosi jam metu jie atvirai nešiotų ginklą", ir nesuteikia kombatanto statuso samdiniams, t.y. tiems, kurie už materialinį atlyginimą dalyvauja už­sienio ginkluotajame konflikte. Išvados 1. Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniai nepa­teikia aiškios ginkluoto konflikto sampratos, o tik tam tikrus jos bruožus, kurių turinys gali būti atskleistas tik pasitelkiant pagalbinius šaltinius, tokius kaip tarptauti­nių teismų jurisprudencija, parengiamieji dokumentai, doktrina. Remiantis šiais šaltiniais, ginkluotas konfliktas tarptautinėje humanitarinėje teisėje gali būti apibūdina­mas atsižvelgiant į du pagrindinius požymius: konflikto subjektą ir konflikto intensyvumą. 2. Ginkluoto konflikto subjektas yra skirtingas esant tarptautiniam ginkluotam konfliktui (valstybė, tau­ta, ginkluota jėga įgyvendinanti teisę į apsisprendimą pagal JT Chartiją) bei netarptautiniam ginkluotam konf­liktui (valstybė prieš disidentus, disidentai prieš disiden­tus). Netarptautinio ginkluoto konflikto subjektui – disi­dentams, keliamas organizuotumo reikalavimas. Mūsų manymu, svarbiu netarptautinio ginkluoto konflikto subjekto požymiu galėtų būti tai, kad toks subjektas sa­vo ginkluota kova siekia politinių, o ne grynai asmeni­nių (naudos, garbės ar kt.) tikslų: nuversti teisėtą vyriau­sybę, perimti valdžią, priversti pasitraukti įsibrovėlius ir kt. Dabartinėje tarptautinių teismų praktikoje netarptau-tinio ginkluoto konflikto subjekto organizuotumo krite­rijus labiausiai siejasi su tokio subjekto sugebėjimu vykdyti intensyvų ginkluotą konfliktą. 3. Ginkluoto konflikto intensyvumas apibūdina faktinį ginkluoto konflikto pasireiškimą. Tarptautinių teismų praktikoje dominuoja nuomonė, kad intensyvu­mas turi būti pakankamai didelis („užsitęsusi ginkluota kova“). Antrasis papildomas protokolas tiesiogiai nuro­do, kad disidentai turi būti įgalūs vykdyti „suderintus kovos veiksmus“ ir „kontroliuoti teritoriją“. 4. Nors dabartinėje ginkluoto konflikto sampratoje įtvirtinti iš pirmo žvilgsnio objektyvūs požymiai, tačiau jie vis tiek pasižymi gana dideliu subjektyvumu, ypač esant netarptautinio ginkluoto konflikto situacijai: pa­vyzdžiui, tik valstybė (ar tarptautinė bendrija) sprendžia, ar disidentai pakankamai organizuoti, kad juos būtų ga­lima laikyti konflikto šalimi, ar ginkluota kova pasiekė atitinkamą intensyvumo laipsnį. 5. Izraelio – Hezbollah konfliktas 2006 m. parodė tam tikrą tarptautinio teisinio reguliavimo neaiškumą, kai konfliktas vyksta kelių valstybių teritorijoje, bet ja­me kaip ginkluoto konflikto šalis dalyvauja tik vienos valstybės vyriausybė, o kitoje pusėje – disidentai, besi­naudojantys į konfliktą faktiškai nesikišančios valstybės teritorija. Pagal esamą teisinį reguliavimą tokį konfliktą tenka kvalifikuoti kaip netarptautinį, o tai iš esmės ken­kia konflikto aukų humanitariniams interesams. 6. JAV ir Al-Qaeda konfliktas rodo, kad JAV ad­ministracija ir jurisprudencija taiko plečiamąjį bendrojo ŽK 3 straipsnio aiškinimą, ypač dėl nuostatos „kylančius vienos aukštosios susitariančios šalies teritorijoje“. Dėl tokio aiškinimo kyla grėsmė, jog tarpusavyje susiję konfliktai bus specialiai traktuojami kaip atskiri (pvz., JAV vs. Afganistanas (Talibanas) ir JAV vs. Al-Qaeda Afganistane), taip pat, kad ginkluoto konflikto sąvoka yra per daug išplečiama, ir tai gali nepagrįstai siaurinti žmogaus teisių apsaugos nuostatų taikymą, pasiremiant ginkluoto konflikto leidžiamais apribojimais. Literatūra 1. Convention for the Amelioration of the Condition of the Wounded in Armies in the Field. Geneva, 22 August 1864

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!