Paprotys tarptautinėje teisėje

Įžanga Prieš pradedant kalbėti apie tarptautinę teisinę atsakomybę bei teisinių papročių įtaką šiam institutui būtų tikslinga apibrėžti tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoką: tai tarptautinės teisės subjekto teisinė pareiga likviduoti žalą, kilusią tarptautinės teisės normų pažeidimo pasekoje, kitam tarptautinės teisės subjektui ar subjektams. Tarptautinės teisinės atsakomybės institutas žinomas jau labai seniai. Iki XX a., jį sudarė tik atsakomybė už žalos padarymą asmenybei ir užsieniečių turtui. Jau XX a., atsiranda normos numatančios atsakomybę už žalą padarytą pačiai valstybei ar valstybėms. Norint tinkamai išsiaiškinti, kas yra tarptautinė teisinė atsakomybė, darbe pirmiausiai reikės aptarti tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoką, jos bruožus, taikymo pagrindus, bei taikančiuosius subjektus, t.y., bendra pažintis su tarptautine teisine atsakomybe. Rengiant šį rašto darbą daugiausiai remsiuosi rusų autorių, kaip K. A. Bekeševa , P. N. Biriukov išleistais vadovėliais, taip pat nemažai darbe naudosiuosi V.Vadapalo išleistu vadovėliu ”Tarptautinė teisė”. Pagrindinis sunkumas su kuriuo susidūriau ruošiantis rašyti šį darbą, tai, kad reikėjo naudoti užsienio autorių parašytais darbais, nes lietuvių kalba ši tema nėra išsamiai atskleidžiama. Prieš pradedant kalbėti apie tarptautinės teisinės atsakomybės įgyvendinimą ir papročių vaidmenį, visų pirma reikėtų aptarti šiuos tarptautinės teisės institutus atskirai. Tuomet bus lengviau atskleisti vieno instituto poveikį kitam. Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka ir pagrindiniai bruožai Su atsakomybės sąvoka susiduriama praktiškai visose teisės šakose: baudžiamoji atsakomybė, kylanti už nusikaltimus, civilinė atsakomybė taikoma esant deliktams, administracinė-už administracinius teisės pažeidimus ir t. t.. Visų atsakomybės rūšių pagrindas - atitinkamos teisės šakos normų pažeidimas, kuris, kilus atsakomybei, dažniausiai sukelia pažeidėjui neigiamas pasekmes. Tačiau atskirų teisės šakų atsakomybės taikymas yra kiekvienos valstybės reikalas, kadangi ji yra taikoma už to šalies viduje, galiojančių teisės normų pažeidimus, taip pat, pagal kiekvienos valstybės teisinę sistemą. Kyla klausimas, kaip būna tokiais atvejais, kuomet pažeidžiami ne vidaus, o kitos valstybės ar valstybių interesai? Čia jau kalbama apie tarptautinę teisinę atsakomybę. Tarptautinės teisinės atsakomybės institutas yra jau žinomas seniai. Iki XX amžiaus ją sudarė tik atsakomybė už žalą padarymą asmenybei ir užsieniečių turtui. XX amžiuje jau atsiranda normos, numatančios atsakomybę už žalą, padarytą pačiai valstybei ar valstybėms. Vis dėlto, iki šiol nėra parengta vientisos tarptautinės teisės normos, kuri apibrėžtų tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindus, taikymą, rūšis, formas, ir pan. Šiuo metu iš tarptautinių teisės normų, reguliuojančių tarptautinės teisės subjektų atsakomybę, dominuoja paprotinės kilmės norma. JTO tarptautinės teisės komisija jau nuo 1956 metų pradėjo rengti “Valstybių atsakomybės straipsnių projektą”, tačiau pirmasis jo skaitymas komisijoje buvo užbaigtas tik 1996 metais, o galutinį projektą komisija planuoja pateikti Generalinei Asamblėjai tik 2001 metais.”1 Tarptautinė teisinė atsakomybė gali būti suprantama dvejopai: 1) Retrospektyvine prasme, kur atsakomybė kyla už tai, kas įvyko praeityje. Jai yra būdingi šie požymiai: atsakomybės pagrindas - pažeidimas;atsakomybės tikslas - gražinti buvusią padėtį, užtikrinti teisės normų laikymąsi; atsakomybę gali taikyti tik oficialios ir kompetentingos institucijos; pažeidėjas visada turi patirti neigiamas pasekmes. 2) Pozityvine prasme, atsakomybė traktuojama kaip pareiga ateičiai. Tarptautinė teisinė atsakomybė - tai tarptautinės teisės subjekto pareiga likviduoti žalą, kilusią tarptautinės teisės pažeidimo pasekoje, kitam tarptautinės teisės subjektui ar subjektams, arba pareiga atlyginti materialinę žalą, kilusią rezultate tokių veiksmų, kuriais nebuvo pažeista tarptautinės teisės norma, jeigu toks atlyginimas numatytas specialiu tarptautiniu susitarimu. Tokia tarptautinės teisinės atsakomybės definicija tiksliausiai atspindi jos esmę. Kitų autorių monografijose taipogi pateiktas panašios sąvokos, pavyzdžiui, “P.Kūris tarptautinę teisinę atsakomybę įvardina, kaip juridinius padarinius, atsirandančius tarptautinės teisės subjektams pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus.”2 Pagal minėtą 1996 metų Projektą tarptautinė teisinė atsakomybė - visuma teisinių santykių, kurie atsiranda tarptautinėje teisėje dėl tarptautinės teisės pažeidimo, kurį įvykdė valstybė ar kiti tarptautinės teisės subjektai, arba dėl žalos padarymo, taip pat, kai tai padaryta teisėtais veiksmais bei fizinių asmenų atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus. Ši sąvoka pateikta per teisinius santykius. Kaip matome, esminių problemų dėl vieningos ar bent panašios tarptautinės teisinės atsakomybės definicijos. Vieni autoriai ją pateikia platesnę, kiti siauresnę. Kyla tik klausimas: kas, kaip teisinė kategorija, yra atsakomybė? Kai kurie autoriai laikosi nuomonės, kad tai yra teisės principas, kiti - atsakomybė gali būti traktuojama, kaip savarankiškos teisės institutas. V. Vadapalas teigia, kad tarptautinę teisinę atsakomybę sudaro trys institutai: 1) Valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus; 2) Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėta veikla; 3) Baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius padarinius. “Galima taip pat priskirti kitų tarptautinės teisės subjektų, pirmiausiai - tarptautinių organizacijų atsakomybę”.3 Tarptautinės atsakomybės tikslas, kaip ir kitų atsakomybių rūšių, - užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės normų, šiuo atveju - tarptautinės teisės normų. Kada atsiranda tarptautinė teisinė atsakomybė ir kas ją taiko? Kaip jau suprantama iš definicijos, tarptautinei teisinei atsakomybei atsirasti būtinas tarptautinės teisės pažeidimas ir ar padaryta žala. Tarptautinėje teisėje išskiriami šie tarptautinės teisės pažeidimai (tarptautinės teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai).4 Tarptautinis nusikaltimas – veika, kuria pažeidžiami esminiai taikios bendruomenės gyvybiškai svarbūs interesai, ir ši veika vertinama kaip nusikaltimas prieš bendruomenę iš esmės; Tarptautinio pobūdžio nusikaltimas – tai fizinio asmens veika, liečianti teises ir interesus dviejų ar keleto valstybių, tarptautinių organizacijų, fizinių ir juridinių asmenų; Tarptautiniai deliktai – tai tarptautinės teisės pažeidimas, kurie nepriskiriami nė vienai iš dviejų pirmųjų pažeidimų grupių. Jiems nebūdingi tokie bruožai, kurie charakterizuoja tarptautinius nusikaltimus, taip pat nepasižymi visuotinu pavojingumu, kas būdinga tarptautiniams nusikaltimas ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimams. Už šiuos tarptautinės teisės pažeidimus pirmiausia taikomos atsakomybės prie šalies viduje, t.y. vidaus gynybos priemonių išnaudojimo taisyklė: ”valstybės atsakomybė už žalą, padarytą užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, atsiranda tik tada, kai nukentėję asmenys nesėkmingai panaudoja ir išsemia visas savo teisių apsaugos procedūras toje valstybėje”.5 Ši taisyklė dažniausiai taikoma, kai pažeidžiami pavienių asmenų interesai. Ir tik pačios procedūros nukentėjusių asmenų pilietybės, ar priklausomybės, valstybė gali reikšti valstybei pažeidėjai pretenzijas, reikalauti žalos atlyginimo ir panašiai. Tokio pobūdžio ginčus dažniausiai nagrinėja Tarptautinis Teisingumo teismas. Taip pat atsakomybės klausimą sprendžia JTO Saugumo Taryba, įvairūs arbitražai. “Dėl atskirų tarptautinės teisės pažeidimų rūšių atsakomybes gali nagrinėti specialios institucijos: pvz., Tarptautinio tribunolo įstatu (1991 m.). Įstatų antrame straipsnyje nustatyta, kad Tarptautinis Tribunolas vykdo teisminį persekiojimą tų asmenų, kurie atsakingi už rimtus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, įvykdytus buvusios Jugoslavijos teritorijoje nuo 1991 metų.”6 Tačiau valstybė atsakinga ne už visų su ja susijusių asmenų padarytus tarptautinius pažeidimus, o tik už tų asmenų, kurie yra atitinkamai teisiškai susiję su šia valstybe, t.y. veikia kaip jos institucija ar pareigūnas. Projekto 8 straipsnis “Priskyrimas valstybei veiklos asmenų, veikiančių valstybės vardu, nustato”7: “Taip pat pagal tarptautinę teisę tam tikro asmens ar grupės asmenų veika laikoma valstybės veika, jeigu: a) nustatyta, kad šis asmuo ar asmenų grupė veikė valstybės vardu; arba b) šis asmuo ar asmenų grupė faktiškai vykdė valstybinės valdžios prerogatyvas, tada kai oficiali valdžia neturėjo galimybių vykdyti savo funkcijas ir esant tokioms aplinkybėms, kai tokių funkcijų vykdymas yra pateisinimas”. Atitinkamai Projekto 10 straipsnis “Priskyrimas valstybei veiklos organų, viršijusių savo įgaliojimus ar pažeidusių jų veiklos instrukcijas numato:” “Valstybės organo, jos administracinio – teritorinio padalinio ar institucijos, įgaliotos vykdyti valstybės funkcijas, veika turi būti laikoma valstybės veika, su sąlyga, kad šis organas veikė, kaip valstybės organas, net tais atvejais, kai šis organas viršijo savo įgaliojimus, nustatytus valstybės vidaus teisėje, arba pažeidė savo veiklos instrukcijas”8. Pareigūnų ar institucijų padėtis valstybinio aparato sistemoje ir esminės reikšmės valstybės tarptautinei atsakomybei atsirasti neturi. Įstatyminė valstybinė valdžia gali padaryti teisės pažeidimą pirmiausiai priimdama įstatymą ar kitą normatyvinį akta, prieštaraujantį šios valstybės tarptautiniams įsipareigojimams. Tokiu atveju valstybės atsakomybė atsiranda po įstatymo promulgacijos. Vykdomosios valdžios veika užtraukia valstybei atsakomybę, tuomet, kai jų vykdymo eigoje pažeidžiami įstatymai ar kiti atitinkami teisės aktai, ko pasekoje pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai. Valstybės atsakomybė atsiranda ir teisminės valdžios veikimo ar neveikimo rezultate. Teisminės valdžios nepriklausomumo principas nepašalina valstybės atsakomybės, kadangi teismai veikia kaip valstybinė valdžia ir sprendimus priima valstybės vardu ( pvz., LR Konstitucijos 109 strp. 4 dalyje įtvirtinta: “Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu”). Nusikaltimai įvykdyti atskirų asmenų ar jų grupių ne valstybės vardu, tačiau sukeliantys tarptautinio pobūdžio pasekmes vadinami tarptautinio pobūdžio nusikaltimais. Čia atsakomybė kyla ne valstybei ne valstybei, o įvykdžiusiems tokio pobūdžio nusikaltimus asmenims. Kovodamos su tokiais nusikaltimais valstybės sudaro tarptautinius susitarimus, pagal kuriuos veikia nacionalinės baudžiamoji jurisdikcija. Taipogi veikia ir kitos tarptautinės normos, kuriuose numatyta atsakomybė kaltiems asmenims. ”Tarptautinių organizacijų atsakomybė grindžiama jų teisiniu subjektyviškumu ir tiesiogiai nuo jo priklauso”9. Tai reiškia, kad tarptautinės atsakomybės apimtis ir ribos tiesiogiai priklauso nuo jos teisinio subjektyviškumo ir nuo tarptautinės organizacijos kilmės. Klausimas dėl tarptautinės organizacijos atsakomybės iškyla tada, kai jos organai padaro tarptautinius pažeidimus. Tokia tarptautinė organizacija atsako tiek pagal savo įstatus, tiek pagal tarptautinę teisę. Vis dėlto labiausiai yra paplitęs tarptautinės teisinės atsakomybės skirstymas į tokias rūšis, kaip politinė atsakomybė ir materialinė atsakomybė. Kai kur dar išskiriama moralinė (nematerialioji) atsakomybė, tačiau toks išskyrimas netikslingas, kadangi moralė nėra teisinė kategorija. Be to, nemažai pažeidimų, susijusių su taip vadinamosios moralinės žalos padarymu, atlyginimo klausimas sprendžiamas politinės atsakomybės formomis. Nežiūrint to, kad atsakomybės institutas tarptautinėje teisėje nuėjo ilgą vystymosi kelią, jį sudaro daugiausia paprotinio pobūdžio teisės normos. Ši aplinkybė sudaro daug sunkumų tiek tarptautinei praktikai, tiek ir tarptautinės teisės mokslui, tiriančiam šio instituto turinį, veikimą, formas. Dabartiniu metu greta tradicinio tarptautinės teisinės atsakomybės subjekto – valstybės – atsirado ir kiti subjektai: tarptautinės organizacijos ir fiziniai asmenys. Ši aplinkybė dar labiau sukomplikuoja atsakomybės problemas, ir dabar jau sunku kalbėti apie tarptautinės atsakomybės institutą, kaip apie vieningą ir pastovų tarptautinės teisės institutą. Normos, reguliuojančios tarptautinę teisinę atsakomybę, yra paprotinės, todėl jų turinį išsiaiškinti nėra lengva, tuo labiau, kad pati tarptautinės teisinės atsakomybės praktika yra gana įvairi, o dažnai net ir prieštaringa. Be to, atskirais istoriniais laikotarpiais priklausomai nuo tarptautinio gyvenimo socialinių ir istorinių sąlygų į pirmą planą iškildavo vieni ar kiti specifiniai ir nekodifikuoti atsakomybės aspektai. Tarptautinės teisės subjekto politinė atsakomybė kyla pažeidus kokią nors tarptautinę teisinę pareigą – tarptautinės teisinės sutartinės normos principą. Ši atsakomybė kyla iš paties normos pažeidimo fakto, kai ši norma saugo kitos valstybės interesus. Politinė atsakomybė kils netgi ir tuomet, jei tarptautiniu pažeidimu nebuvo padaryta materialinės žalos arba sukeltos kitokios neigiamos pasekmės. Laikoma, kad bet koks pažeidimas padaro žalą kitam subjektui ar subjektams, nors gali būti suprantama, kad ir kaip moralinė žala, kuri tuo pačia pakerta nukentėjusiojo subjekto tarptautinę ir pačios tarptautinės tvarkos tvirtumą. “Kaip tokios žalos pavyzdį būtų galima pateikti arbitražinį sprendimą “Rainbow Worrior” (1990 m.) byloje.”10 1985 metais Naujosios Zelandijos Orleano uoste du Prancūzijos agentai susprogdino gamtosauginės organizacijos “Greenpeace” laivą “Rainbow Worrior”, kuris turėjo būti naudojamas protesto akcijoje prieš Prancūzijos vykdomus branduolinius sprogdinimus Ramiajame vandenyne. Šiuo atveju tiesioginė materialinė žala nebuvo padaryta, tačiau arbitražas pripažino Prancūzijos atsakomybę. Priešingai nuo politinės atsakomybės, materialinė atsakomybė visuomet kyla padarius materialinę žalą kitam tarptautinės teisės subjektui. Materialinė atsakomybė tarptautinės teisės subjektui kyla dviem atvejais: 1)Kuomet teisės pažeidimu padaryta materialinė žala; 2)Kuomet materialinė žala atsirado nepažeidus teisės normų, tačiau tokios žalos atsiradimas numatytas tarptautiniu susitarimu. Pirmuoju atveju materialinė žala kyla, kaip pasekmė teisės pažeidimo, t.y., priežastinis ryšys tarp tarptautinės teisės pažeidimo ir kilusios materialinės žalos. Esant tokiai situacijai, materialinė ir politinė atsakomybė gali kilti vienu metu kaip vieno ir to paties pažeidimo rezultatas. Paprotinių teisės normų įtaka tarptautinės teisinės atsakomybės institutui “Atsakomybės forma – būdas, kuriuo įgyvendinami teisės pažeidėjui nepageidaujami padariniai už jo padarytą tarptautinės teisės pažeidimą”.11 Priklausomai nuo konkretaus teisės pažeidimo pobūdžio, apimties, tarptautinės reikšmės ir net žalos dydžio atitinkamai taikoma viena ar kita atsakomybės forma. Kiekviena atsakomybės rūšis, turi tik jai būdingas tipines formas. Politinės atsakomybės atveju taikoma: 1. Sankcija 2. Retorsija 3. represalija 4. satisfakcija 5. Restoracija Materialinei atsakomybei būdingos tokios formos kaip: 1. reparacija 2. restitucija 3. substitucija Viena iš tarptautinės teisinės atsakomybės sąlygų, kaip jau minėjau, yra tarptautinio įsipareigojimo nevykdymas arba, kitaip sakant, neteisėti veiksmai (neveikimas). Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas 1928 m. Chožuvo gamyklos byloje konstatavo: “Esminis principas, kuris išplaukia iš pačios neteisėtų veiksmų sąvokos, yra principas, kurį, atrodo, nustatė tarptautinė praktika ir ypač tarptautiniai arbitražai savo sprendimais, ir pagal kurį reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti. Turi būti įvykdyta restitucija natūra arba, jeigu ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė turtui, kurią būtų tekę grąžinti vykdant restituciją; jei reikia, taip pat turi būti priteisti patirti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra ar atstojanti ją pinigų suma, ar vietoj to, bendras žalos atlyginimas, – tokie yra principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos, kuri priklauso už veiksmus, priešingus tarptautinei teisei, dydį”.12 Reikėtų pastebėti tai, kad tarptautinės teisinės atsakomybės institutas vystėsi kartu su tarptautinių teismų ir arbitražų praktika. Todėl galima, manau, pagrįstai teigti, kad paprotinės tarptautinės teisės normos savo turiniu įsilieja į teisingumą bei ginčus sprendžiančių institucijų sprendimus. Taip formuojama teismų praktiką, teisinis precedentas, kuriuo remiamasi analogiškose bylose. Tokiu atveju, nebereikia ieškoti “jau panaudotų” (jeigu taip galima išsireikšti) paprotinių teisės normų egzistavimo šaltinių įrodymų. Kaip jau minėjau, 1996 m. Tarptautinės teisės komisija pateikė “Valstybių atsakomybės straipsnių projektą, kuriame nemažai vietos skiriama tarptautinių priemonių ir atsakomųjų priemonių taikymo sąlygoms. Pirmiausiai nustatoma ar atsakomąsias priemones taikiusios valstybės veiksmai nėra tarptautinės teisės pažeidimas, nes atsakomybės priemonės priskiriamos prie aplinkybių, pašalinančių valstybės veikos neteisėtumą (30 strp.)”.13 Toliau, 47 strp. kalbama apie atsakomųjų priemonių taikymą, pagal kurį valstybė nesilaiko vieno ar kelių įsipareigojimų valstybei pažeidėjai, kad priverstų ją patenkinti teisėtais reikalavimais, nutraukti pažeidimą, sumokėti reparaciją ar kompensaciją, įvykdyti restituciją ar suteikti satisfakciją. Atsakomybės priemonės pagal šį straipsnį gali būti taikomos tol, kol valstybė pažeidėja nepatenkina minėtų reikalavimų. Atsakomybės priemonių taikymas negalimas prieš tai nepabandžius išspręsti kilusį nesutarimą derybomis, išskyrus tuos atvejus, kuomet nukentėjusioji valstybė griebtųsi skubių priemonių, būtinų jos teisėms apsaugoti. Jeigu šalys susitarimais yra įsipareigojusios atitinkamą, privalomąjį ginčo sprendimą perduoti teismui, arbitražui ar pan., tai prieš atsakomųjų priemonių taikymą jos privalo perduoti ginčą minėtoms institucijoms. Taipogi projekte įtvirtinta ”proporcingumo taisyklę”, pagal kurią nukentėjusios valstybės naudojamos atsakomybės priemonės turi atitikti padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Proporcingumo principas pasireiškia per paprotines tarptautinės teisės normas. Tarptautinis arbitražas nagrinėdamas Oro susisiekimo tarp JAV ir Prancūzijos susitarimo aiškinimo byloje 1978 m. padarė tokias išvadas: “ Visuotinai pripažinta, kad bet kokios atsakomosios priemonės pirmiausia turi tam tikru mastu atitikti pažeidimą, kuriuo kaltinama. Tai gerai žinoma taisyklė Arbitražo nuomone, sprendžiant tarpvalstybinį ginčą yra svarbu atsižvelgti ne tik į žalą, kuri buvo padaryta atitinkamoms kompanijoms, bet ir į principinių klausimų, kylančių iš pažeidimo, kuriuo kaltinama, svarba ”14 Kalbant apie sankcijas, kaip vieną iš politinės atsakomybės taikymo apribojimus, pirmiausiai reikėtų pradėti nuo JTO įstatuose numatytų sankcijų už grėsmę taikai, agresijos aktų ir kt. Šiuo atveju Saugumo Taryba, nustačiusi nors vieną iš šių pažeidimų, parengė rekomendacijas arba sprendžiant kokių priemonių imtis tarptautiniai taikai ir saugumui atkurti ar palaikyt. Pirmiausiai nustatomos nesusijusios su ginkluotos jėgos panaudojimu sankcijos, ir tik tokiu atveju, jei tokių priemonių nepakanka Saugumo Taryba gali nuspręsti imtis karinių priemonių. Dėl kolektyvinių sankcijų taikymo taip pat remiamasi JTO įstatais, tiksliau įstatymais – “VIII skyrius. Dėl regioninių susitarimų ar organizacijų”. Šio skyriaus 52 strp. nustato, kad JT nariai, sudarantys regioninius susitarimus ar steigiantys regionines organizacijas gali taikiomis priemonėmis spręsti regioninius ginčus. Tačiau jau to pateis skyriaus 58 strp. nustato, kad prievartinė taikos palaikymo priemonė negali būti taikoma be Saugumo Tarybos sutikimo. Nereikia pamiršti įstatų 51 strp., kuriame garantuojama individuali ir kolektyvinė savigyna. Remiantis tuo galima kalbėti ir apie kitų valstybių dalyvavimą savigynoje, tačiau tik su sąlyga, kad yra valstybės, tapusios ginkluoto užpuolimo auka, prašymas. Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo nėra atsakomybės tarptautinėje teisėje dalis. Tarptautinės teisinės atsakomybės formų taikymo sąlygos yra aptariamos ir plačiau, tačiau svarbu išskirti pagrindinius bruožus: tai, kad atsakomosios priemonės turi būti adekvačios pirminiams veiksmams jos taikomos atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį bei sunkumą ir svarbiausia, pirmiausiai turi būti taikomos neginkluoto pobūdžio priemonės ir tik šioms esant neefektyvioms, panaudojamos su ginkluota jėga susijusios atsakomybės priemonės, tačiau šios priemonės jau taikomos tik atitinkamos tarptautinės organizacijos žinia (pvz., JTO Saugumo Taryba). Reikia pažymėti, kad net iki šiol valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę reguliuoja daugiausia tarptautiniai papročiai. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu valstybių atsakomybė bus kodifikuota, nes Tarptautinės Teisės Komisija jau užbaigė “Valstybės atsakomybės straipsnių projektą”, kuris turėtų tapti tarptautine konvencija dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus. Projekto nuostatos atspindi galiojančią teisę ir jomis, kaip pagalbine priemone atsakomybės normų turiniui nustatyti, jau rėmėsi Tarptautinis Teisingumo Teismas ir tarptautiniai arbitražai kai kuriuose savo sprendimuose. Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis.15 Tačiau, kad būtų galima valstybei, institucijoms ar kitiems tarptautinės teisės subjektams remtis paprotine teisės norma, būtina įrodyti, kad tokia norma yra nusistovėjusi praktikoje ir pripažįstama kaip teisė. Apie paprotinių normų egzistavimą, jų turinį, o tai pat ir vaidmenį įgyvendinant įvairius tarptautinės teisės institutus, liudija tarptautinės sutartys. Tačiau iš sutarčių, ypač dvišalių, išvesti paprotines normas reikia labai atsargiai. Vien tai, kad dvi valstybės tarpusavyje susitaria, dar nepatvirtina neginčijamai, jog konkreti paprotinė norma egzistuoja. Daugiašalės sutartys yra kitokios ir jos neabejotinai gali būti informacijos paprotinės teisės normas šaltiniu. Jeigu sutartimi siekiama deklaruoti paprotinę teisę arba ją kodifikuoti, tokia sutartimi gali būti remiamasi kaip paprotinės teisės įrodymu net ir prieš valstybę, kuri nėra tokios sutarties šalis. Taip yra ir net tuo atveju, kai sutartis neįsigaliojo dėl nepakankamo ratifikavimo. Remiantis 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių kai kuriomis nuostatomis, valstybė yra įpareigota ne sutartimi, o paprotine teise. Tad jeigu valstybė gali įrodyti, jog sutartyje paprotinė norma neišreiškiama, ji gali nesilaikyti paprotinės teisės. Tokios galimybės neturi sutarties šalys, kadangi jų santykiai su kitomis tos sutarties šalimis yra įpareigoti sutartimi nepriklausomai nuo to, ar sutartis tiksliai kodifikuoja paprotinę teisę, ar ne. Tačiau sutartinė ir paprotinė teisė gali egzistuoti ir lygiagrečiai. Reikėtų pabrėžti, kad visos diskusijos dėl to, kas sudaro tinkamą konkrečios paprotinės normos egzistavimo įrodymą, turi būti atskirtos nuo procedūrinių klausimų, tokių kaip įrodinėjimo našta arba bendrosios taisyklės dėl įrodymų tarptautiniuose teismuose ir arbitražuose. Tačiau, valstybė, norėdama remtis konkrečia paprotinės teisės norma, turi įrodyti faktą, patvirtinantį, jog egzistuoja atitinkama valstybių praktika. Kaip pažymėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas, “Nereikia manyti, jog valstybių praktikoje konkrečių normų taikymas buvo idealus ta prasme, kad valstybės niekada nenaudojo jėgos ir nesikišo į viena kitos vidaus reikalus. Teismas nemano, jog tam, kad norma būtų pripažinta paprotine, su ja susijusi praktika absoliučiai tiksliai privalo atitikti šią normą. Teismas mano, jog paprotinių normų egzistavimui nustatyti pakanka to, kad valstybių elgesys apskritai būtų suderinamas su šiomis normomis ir kad su konkrečia norma nesuderinamos valstybės praktikos pavyzdžiai turi būti laikomi tos normos pažeidimais, o ne požymiais, rodančiais naujos normos pripažinimą”. “Bendra” valstybių praktika yra santykinė kategorija; ji turi apimti visų valstybių, kurios gali dalyvauti formuojant normą arba kurių interesai daugiausiai paliečiami, elgesį. “Praktika gali būti bendra net jeigu ji ir nėra visuotinai pripažinta; nėra tikslios formulės, kaip nustatyti, kokia ta praktika privalo būti; tačiau ji turi atspindėti platų pripažinimą valstybių, ypač aktyviai praktikuojančių atitinkamą veiklą”. Kalbant apie bendrąją valstybių praktiką nustatant paprotinės teisės normas, būtina atsižvelgti ne tik į tai, ką valstybės daro, bet ir į tai, kodėl jos tai daro. Nagrinėjant atsakomybę tarptautinėje teisėje reikėtų taip pat pabrėžti, kad valstybių atsakomybė yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos sritis, kuri niekad nestokojo mokslininkų dėmesio. Paprotinės teisės normos glaudžiai susijusios su bendraisiais tarptautinės teisės principais. Papročiai negali prieštarauti principams, todėl aiškinantis paprotinių teisės normų turinį, būtina atsižvelgti į bendruosius teisinės atsakomybės principus. Bendrieji teisinės atsakomybės principai yra tarsi pamatiniai pradai, būtini teisingai, efektyviai ir tikslingai realizuoti teisinę atsakomybę. Šie principai yra bendri visoms teisės šakoms, taip pat atskiroms teisinės atsakomybės rūšims, kurios detalizuodamos savo ypatumus ir esmę, įveda ir kitus, tik tai atsakomybės rūšiai būdingus principus. Teisės teorijos literatūroje yra pateikiami tokie bendrieji teisinės atsakomybės principai: teisėtumo, teisingumo tikslingumo, atsakomybės neišvengiamumo, atsakomybės efektyvumo, atsakomybės tik už neteisėtą kaltą veiką principai. Rusų teisininkas A.Šaburovas išskiria dar bausmės individualizavimą, atsakomybę už kaltę, negalimumą bausti antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą16. Profesorius O. Lejstas bendrųju teisinės atsakomybės principų sąrašą praplečia tokiais principais: proceso rungtyniškumas ir asmens patraukto atsakomybės teisės į gynybą principas, savalaikiškumas, humanizmo principas17. Išvados Šio darbo tikslas buvo atskleisti tarptautinės teisinės atsakomybės įgyvendinimo mechanizmą ir įgyvendinimo formas, bei paprotinių teisinių normų vaidmenį taikant atsakomybę tarptautinėje teisėje. Norint tinkamai atlikti minėtą tikslą buvo būtina pirmiausiai aptarti tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoką, jos bruožus, taikymo pagrindus, bei taikančiuosius subjektus, t.y. bendra pažintis su tarptautine teisine atsakomybe. Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingam teisės subjektui, (valstybei ar valstybės institucijai) sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Tarptautinė teisinė atsakomybė – tai tarptautinės teisės subjekto teisinė pareiga likviduoti žalą, kilusią tarptautinės teisės pažeidimų pasekoje kitam tarptautinės teisės subjektui ar subjektams, arba pareiga atlyginti materialinę žalą, kilusią rezultate tokių veiksmų, kuriais nebuvo pažeista tarptautinės teisės norma, jeigu toks atlyginimas numatytas specialiu tarptautiniu susitarimu. Iš šios definicijos išplaukia pagrindiniai tarptautinės teisinės atsakomybės bruožai: kilimo pagrindas – pažeidimas (tarptautinis deliktas, tarptautinis nusikaltimas ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimas); tikslas – atlyginti padarytą žalą; atsakomybės subjektai – tai tarptautinės teisės subjektai. Tarptautinę teisinę atsakomybę taiko specialios tarptautinės institucijos: Tarptautinis Teisingumo Teismas, JTO Saugumo Taryba bei specialios institucijos, nagrinėjančios atsakomybės klausimus dėl tam tikrų tarptautinių pažeidimų. Tarptautinės teisinės atsakomybės formų taikymas nėra besąlyginis dalykas. Yra tam tikros taisyklės, kaip pvz., pirminis ginčo ar nesutarimo sprendimas – derybomis, neginkluotų sankcijų panaudojimo pirmenybė prieš ginkluotąsias pajėgas, tik Saugumo Taryba gali nuspręsti dėl karinių priemonių panaudojimo ir pan. Tarptautinės teisinės atsakomybės įgyvendinimas reguliuojamas paprotinėmis teisės normomis. Tačiau remtis paprotinėmis teisės normomis įgyvendinant atsakomybę tarptautinėje teisėje būti pagrįsti tokios normos egzistavimą. Svarbiausias paprotinės teisės įrodymas randamas valstybių praktikoje Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką. Naudotos literatūros sąrašas 1. M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. V., 2000 2. P. Kūris, M. Požarskas “Tarptautinės teisės apybraižos”. V., 1985 3. V. Vadapalas “Tarptautinė teisė”. V., 1998 4. “Meždunarodnaja publičnaja prava” pod. red. K. A. Bekeševa. M., 1999 5. “Meždunarodnaja prava” P. N. Biriukov. M., 2000 6. “Destvujuščiąja meždunarodnaja prava” J. M. Kolasov, E. S. Krivčikova. T1. M., 1996 7. A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnus. 2000 m.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!