Sudėtingose ribinėse situacijose žmogus ne visada atranda tinkamus sprendimus

Sudėtingose ribinėse situacijose žmogus ne visada atranda tinkamus sprendimus. Juk sudėtingi istoriniai įvykiai dažnai neleidžia žmogui paprastai suvokti, kokie reikalingi sprendimai. Net ir patys išmintingiausi žmonės tokiomis akimirkomis abejoja savo vertybėmis ir įsitikinimais. Be abejo, ypač dramatiški buvo ankstesnių laikų šalių valdovų sprendimai, kurie galėjo nulemti ir visos tautos likimą. Apie tai, kaip valdovai, atsidūrę grėsmingoje akivaizdoje, išgyvena bene konfliktiškiausius reiškinius, atskleidė garsusis anglų dramaturgas V. Šekspyras. Tačiau ir lietuvių literatūroje yra vaizduojama nemažai valdovų, susiduriančių su sudėtingomis grėsmėmis jiems patiems ir jų šaliai. Žinome, kad Lietuva nuolat patirdavo pavojų iš nedraugiškų kaimyninių šalių. Dėl to ir valdovai turėjo priimti ypač sudėtingus sprendimus, kurie, deja, ne visada būdavo teisingi. Būtent tokio žmogaus pasaulį atskleidė garsus XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas, dramaturgas V.Krėvė. Jis deherojizavo Lietuvos kunigaikščių kultą, sukurtą poetų J.Radvano ir Maironio. V.Krėvė atskleidė, jog LDK valdovai irgi buvo žmonės. Ypač Hamletišką asmenybę, kuri istorinės grėsmės akivaizdoje nesurado tinkamų sprendimų, pamatome dramoje ,,Skirgaila”. Šio kūrinio protagonistas yra kunigaikštis Skirgaila. Jis Lietuvą valdo sudėtingomis aplinkybėmis: vyrauja nuolatinė grėsmė iš kryžiuočių ordino, o Lenkija nėra suvokiama kaip patikima sąjungininkė. Be to, Lietuva yra istorinio lūžio akivaizdoje: šaliai reikia pasirinkti, ar saugoti senąsias tradicijas ir pagonybę, ar priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Skirgaila šiomis sunkiomis sąlygomis stengiasi atrasti geriausius sprendimus, kad Lietuva išliktų vieninga valstybė ir kurtų darnų gyvenimą: ,,Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jegu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą. Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nei vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.“ Tačiau jis nesugeba to padaryti nuolatinės grėsmės akivaizdoje. Apie jį supančią aplinką valdovas sako: ,,Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!..“ Dėl to Skirgaila nusiraminimo pradeda ieškoti draugystėje su Ona Duonute, kuri atsidūrusi dvare per prievartą. Jai valdovas išsako savo tragišką padėtį: ,,Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta [...].“ Tačiau Ona Duonutė šaltai atstumia Skirgailą: ,,Tavo žmona? Aš ne vergė tavo, nors kalinė. Būsiu to, kam esu pasižadėjusi. Bet tavo žmona niekados!..“ Įžeistas ir pažemintas pareiškė: ,,Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai... Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!