Sorenas Kierkegardas

Įvadas S. Kierkegaardo filosofija – žmogiškojo apsisprendimo filosofija. Apsispręsti turi individas, nuo jame glūdinčių vidinių galimybių priklauso egzistavimo tipas. Prieš žmogų nuolat stovintis „Arba – arba“ – būtinybė pasirinkti, laikinumo ir amžinybės grumtynės – veda žmogų atrasti „savąjį Aš”. Šiame darbe aptarsiu tris galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji yra estetinė, arba grynai juslinė egzistencija. Estetikas yra priklausomas nuo visuomeninės aplinkos, mėgaujasi gyvenimu. Individo neviltis kyla iš suvokimo, jog jo egzistavimo sąlygos gali būti iš jo atimtos. Pasirinkdamas etinę egzistenciją, individas atsisako to, kas jusliška, dėl to, kas dora. Etinė egzistencija nepriklausoma nuo išorės dalykų, ji – sprendimų subjektas. Žmogus gilinasi į save patį, išgyvena savojo „aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš čia randasi trečioji – religinės egzistencijos stadija. Žmogus save suvokia kaip nuodėmingą, jis pats nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės, nes tik Dievas nustato tiesos sąlygas. Žmogus savo jėgomis tiesos pasiekti negali, tiesą suteikia tik Dievas. Trys gyvenimo stadijos Individo kelią į tikėjimą, kuriame žmogus „aiškiai atsiremia į jį sukūrusią jėgą”, S. Kierkegaard’as aprašo remdamasis įvairiomis egzistencijos pakopomis („Arba – arba”). Estetinėje pakopoje žmogus gyvena paniręs į netarpiškumą, t.y. jis dar nepasirinko savęs kaip Paties. Jis gyvena tik išoriniuose bei jusliniuose dalykuose ir tik jais; jis vadovaujasi šūkiui: „Reikia mėgautis gyvenimu”. Pavyzdys – Don Žuanas. Tačiau realizuodamas šią gyvenimo formą, žmogus priklauso nuo išorės dalykų, t.y. nuo to, kas ne jo valioje, todėl išryškėja ligi tol nepastebėta pamatinė estetinės egzistencijos nuotaika – neviltis, kylanti iš suvokimo, jog jo egzistavimo sąlygos gali būti iš jo atimtos. Individas pašoka į etinę pakopą tada, kai, apimtas nevilties, pats pasirenka: „…nes tik save patį galiu pasirinkti absoliučiai, ir tas savęs absoliutus pasirinkimas yra mano laisvė; tik save patį absoliučiai pasirinkęs aš steigiu absoliučią perskyrą, būtent – gėrio ir blogio perskyrą.” Etinė egzistencija pasirinko save kaip Paties būtį, taip tapdama nepriklausoma nuo išorės dalykų, ji yra sprendimų subjektas, gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą. Tačiau ir ši pakopa negali būti užbaigtis, nes regėdamas kaltės galimybę, etikas suvokia, kad jis nedisponuoja sąlygomis, idant etikos požiūriu galėtų gyventi idealiai, nes jį valdo nuodėmė. Visa tai veda į religinę pakopą. Suvokdamas save kaip nuodėmingą, žmogus suvokia, kad krikščionybės požiūriu jis vienas pats nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas: Tikėjimo turinys yra paradoksas, kad amžinybė įsikūnijo laike, t.y. kad Dievas tapo žmogumi. Dievas turėjo ateiti pas žmones, kad galėtų jiems duoti tiesą, todėl pats žmogus savo jėgomis negali pasiekti tiesos, jas jam turi suteikti Dievas. Tikėdamas žmogus besąlygiškai įsitvirtina Dieve.1 ____________________________ 1 P. Kunzmann, F.-P. Burkard, F. Wiedmann. Filosofijos atlasas, Vilnius, 1998, p.163 1. Estetinė stadija Pirmoji stadija yra estetinė, arba grynai juslinė, egzistencija. Žmogus, nepajėgdamas realizuoti savęs paties, tarsi ištirpsta pasaulyje.2 Estetinio tipo savybė yra ta, kad gilinamasi ne į tikrovę, o į galimybes: žmogus užpildo jomis vaizduotę, laisvai jomis žaidžia, nes jos jo nevaržo, nes yra tik galimybės. Nuolat jas kaitalioja, kuria iš jų vis naujas kombinacijas ir gyvenimą paverčia kaleidoskopu. Prie tikrovės vos vos prisiliečia, jokiu gyvenimo momentu nesustoja ilgam. Toks gyvenimo tipas, kupinas nenuginčijamo žavesio, daugiausia medžiagos teikia artistui ir poetui, dėl to S. Kierkegaard’as pavadino jį estetiniu.3 „Jis gali gerai gyventi, jaustis žmogumi, užsiimti žemiškais reikalais, tuoktis, gimdyti vaikus, gali būti vertinamas ir gerbiamas – gal niekas ir nepastebės, kad jam trūksta savęs tikrąja šio žodžio prasme. Pasaulis dėl to nekels didelio triukšmo, nes buvimas savimi yra vertybė, kurios pasaulis mažiausiai pasigenda. Pavojingiausia, jeigu žmogus pastebės, kad taip yra. O šiaip savęs praradimas gyvenant pasaulyje pasauliui yra toks įprastas ir nieko nereiškiantis dalykas. Jokia kita netektis nepraeitų taip ramiai, tarkim, rankos, kojos, penkių talerių banknoto ar namų šeimininkės neturėjimas – va šitai, tai jau tikrai neliktų nepastebėta”.4 Tai toks gyvenimo būdas, kada žmogus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kada jis visa savo esybe – polinkiais, siekimais, poreikiais bei jų tenkinimu – yra formuojamas socialinės aplinkos, kurioje gyvena. „Estetikas” ne tiek gyvena bei kuria, realizuodamas savo nepakartojamą individualybę, kiek, galima sakyti, funkcionuoja pagal visuomenės funkcionavimo dėsnius. Nepaisydamas savo gabumų, netgi talento, „estetikas”vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu – „reikia naudotis gyvenimu, gyventi momentu”. Tačiau prigimtinis santykis su gyvenimu, malonumo kultas žmogų veda prie melancholijos ir nusivylimo. Estetiškojo gyvenimo būdo beprasmybės pajautimas padaro jį ironišku.5 ____________________________ 2 M. Furst, J. Trinksas / Filosofija. Vilnius, 1995, p.167 3 W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija IIId. Vilnius, 2003, p.79 4 M. Furst, J. Trinksas / Filosofija. Vilnius, 1995, p.167 5 Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX-XX Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p.102 a) Individo subjektyvybė Kaip jaučiasi pats S. Kierkegaard’as, būdamas poetas ir estetas? Regis, jis skundžiasi. „Aš nesu autoritetas, tik poetas, tačiau visur, netgi gatvėse, pakankamai keistai vadinamas. Arba – arba.” Dalelytė tik liudija stoką, nepasitenkinimą. Poetu būti blogai. Iš poeto šaipomasi. Jis neturi kuo apsiginti. Nebent pasitelkęs ironiją. Pats kurdamas gandus apie save. Jo tikslas – tobulai apmulkinti žmones. Tad kiekvieną vakarą išėjęs pasivaikščioti jis dešimt minučių pastovi prie teatro. Kodėl? Kad pasklistų gandas, kad jis nieko kito neveikiąs, tik vaikštąs į teatrus. Ne gandai valdo poetą, o poetas – gandus. „O jūs, brangieji gandai, – ironizuodamas patetiškai sušunka S. Kierkegaard’as, – dėkoju jums. Be jūsų aš niekada nebūčiau pasiekęs to, ko troškau.”6 b) Poetas – vaikas Tačiau dalelytė tik lieka. Kodėl nepakanka būti tik poetu? Tarsi autorius norėtų būti kuo nors kitu. „Diapsalmatoje” S. Kierkegaard’as pasakoja apie maga Virgilijų, kuris siekdamas susigrąžinti jaunystę, sukapojęs save į gabalus, sumetęs į puodą ir užkaitęs, kad savaitę pavirtų. Jis nusamdęs žmogų, kuris turėjęs stebėti, kad joks smalsuolis nepanūstų pasidomėti tuo, kas verda katile. Tačiau nusamdytas žmogus pats pasidavė pagundai ir pasižiūrėjo. Buvo per anksti – magas Virgilijus išnyko klykdamas kaip vaikas. „Aš taip pat, – pažymi raytojas, – be abejonės per anksti žvilgtelėjau į katilą, gyvenimo katilą ir istorinį vystymąsi jame, ir turbūt niekada nesugebėsiu būti niekuo kitu – tik vaiku.”7

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!