Šopenhaueris arba pasaulio vaizdas priklauso nuo dėvimų akinių spalvos

Kaip ir Nyčė, Šopenhaueris žvelgė į žmonių visuomenę kitu kampu. Kaip ir Nyčė, jis joje nerado nieko gero. Esminį skirtumą tarp šių filosofų sudaro tai, kad Nyčė žmogaus dvasinės evoliucijos galutinę stadiją matė kaip virsmą į socialinį antžmogį, būtybę, kuri yra visiškai laisva nuo sociumo, absurdiškomis priemonėmis neigiančio savo gyvulišką kilmę įtakos ir nevaržomai naudojančią savo laisvės instinktą. Tai buvo Nyčės įsivaizduojama „Auksinė pergalės valanda“.
Šopenhauerio galutinė žmogaus vizija skyrėsi – jo žmogus taip pat išsilaisvina iš visuomenės įtakos, bet visą savo laisvę nukreipia į vidų ir tampa dvasinį nušvitimą patyrusiu atsiskyreliu, kuriam nieko nereikia nei iš žmonių visuomenės, nei iš viso pasaulio: „Tik aš, mano būstas ir mano šuo – visi kiti tegul eina po velnių“. Tokį jo požiūrį be abejo suformavo iš rytų atkeliavusi ezoterika. Bet apie viską iš eilės.
Šis filosofas buvo gyvenimo pesimistas. Jam žmogaus egzistencija tebuvo tramplinas į dvasinio gyvenimo aukštumas. Tačiau skirtingai nuo apsirūkiūsių mistikų, kurių veikalus jis skaitė, Šopenhaueris savo požiūrį suformavo pagrįstai ir suprantamai.
Žmogaus gyvenimo objektyvi realybė iš tikro yra absoliučiai subjektyvi – ji neatsiejama nuo požiūrio į ją, o jis priklauso nuo paties individo asmenybės. Juk kambarys, kurio temperatūra yra nulis laipsnių celsijaus bus gana šiltas iš Antarktikos atgabentam eskimui ir labai šaltas iš Afrikos pagrobtam negrui. Realybė slypi žmogaus sąmonėje, būtent todėl sąmonės pobūdis daug svarbesnis už realybę. Šopenhaueris tikėjo, kad žmogaus laimė priklauso nuo paties žmogaus individualybės – pasaulis čia niekuo dėtas. Jam pasaulis buvo beprasmis, būtis jame – kančia ir viskas ką žmogus turi daryti, kad būtų laimingas, tai ieškoti vidinės ramybės, kovoti su savo nerimstančia valia, kuri principe ir yra visų jo kančių šaltinis: noriu to noriu, noriu šito – ir taip visą gyvenimą. Hėgelio ir Kanto optimizmas Šopenhauerį erzino(mane, beje irgi): vidinis gėris žmoguje, skatinantis jį tobulėti ir sėti gėrį – jam tai buvo nuo realybės atitrūkūsių idealistų...

Daugiau informacijos...