Socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybės

Bakalauro darbe analizuojama socialinio pedagogo veikla su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybės. Suformuluotas tikslas – nustatyti socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybes. Analizuojant socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybes, atskleisti pagalbą smurtą šeimoje patyrusiam vaikui, šeimai, koordinavimo problemas bei prevencinį darbą, pasirinktas kokybinis tyrimas, taikant turinio (content) analizės metodą. Tyrime apklausti 8 socialiniai pedagogai iš Šiaulių miesto bei rajono mokyklų ir gimnazijų. Interviu metodu siekta išsiaiškinti socialinio pedagogo pagalbos būdus ir metodus dirbant su vaikais patyrusiais smurtą šeimoje, kokia bendradarbiavimo nauda su smurtaujančiais tėvais, su kokiomis koordinavimo problemomis susiduriama teikiant pagalbą, kokios prevencinės programos vykdomos siekiant sumažinti smurtą. Analizuojant tyrimo duomenis, siekta atskleisti socialinių pedagogų teikiančių pagalbą smurtą patyrusiems vaikams asmenines patirtis. Tyrimu nustatyti socialinio pedagogo pagalbos būdai ir metodai dirbant su vaikais patyrusiais smurtą šeimoje. Pagalba teikiama įvairi: psichologinė, bendravimas, išklausymas, problemos sprendimas, analizavimas. Problemai spręsti naudojami įvairūs metodai: individualus darbas su vaiku, grupinis darbas, pokalbiai, stebėjimas, anketavimas, socialinių įgūdžių formavimas, žaidimai. Tyrimas atskleidė, kad bendradarbiavimas su tėvais yra labai naudingas, nes suteikiama efektingesnė pagalba, greičiau išsprendžiama problema, pasiekimas teigiamas rezultatas, geriau pamatomos šeimos problemos. Tyrimo metu atsiskleidė, kad ne visada pavyksta sėkmingai bendradarbiauti, sulaukti reikiamos pagalbos, susiduriama su įvairiomis problemomis. Tyrimas parodė, kad vykdomos įvairios prevencinės programos, vaikų švietimas, grupinis darbas su tikslinėmis grupėmis, konsultacijos, projektai. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad dirbdami socialiniai pedagogai naudoja įvairius pagalbos būdus ir metodus su vaikais, patyrusiais smurtą šeimoje. Tačiau suteikta pagalba ne visada būna efektyvi, nes tėvai ignoruoja pagalbos procesą. Tai apsunkina pagalbos teikimą. Patirtas smurtas vaikui gali turėti didžiulių pasekmių, kurios gali lydėti vaiką visą tolesnį gyvenimą. Tyrimo tikslas buvo pasiektas, nustatant socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybes. Esminiai žodžiai: socialinio pedagogo veikla, smurtas šeimoje, pagalbos būdai, metodai. 4 Įvadas Problema ir jos aktualumas. Smurtas – viena aktualiausių visuomenės problemų, kuri paliečia visus jos narius. Jau keletą metų vis aktyviau į viešumą keliami vaikų patiriamo smurto klausimai. Ši problema egzistuoja gatvėse, mokyklose, šeimose, smurtas demonstruojamas filmuose, spaudoje ir kt. Smurtaujama buvo visais laikais ir visose visuomenėse. Vaikai buvo mušami, nesiliovė karai, vyravo įvairios vergovės ir kitos socialinės, ekonominės bei politinės prievartos formos. Pasaulyje yra daug vaikų, kurie patiria smurtą. Tačiau smurto supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros, socialinio ar ekonominio visuomenės lygmens. Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Ir nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą nei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galima neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jų narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau. Todėl vis daugiau kalbama apie šeimoje smurtą patiriančius vaikus. Dėl prastų materialinio ir socialinio gyvenimo sąlygų smunka dalies Lietuvos šeimų dorovė, prastėja emocinis vaikų saugumas. Vis daugiau vaikų tampa socialinių blogybių aukomis. Pastebimi vaikų priežiūros, ugdymo bei elgesio kontrolės trūkumai. Tai ypač būdinga šeimoms, kurios gyvena žemiau skurdo ribos (Skurdo mažinimo Lietuvos strategija, 2000). Tačiau smurto apraiškų pastebima ne tik asocialiose šeimose, tačiau ir pasiturinčiose, kuriose tėvai užima aukštas pareigias, vadinamosiose „normaliose“ šeimose. Smurtą lemia daug priežasčių: visuomenės nusistovėjusios nuostatos, ekonominis sunkmetis, skurdas, nedarbas, alkoholizmas, atskirties problemos, psichologinės problemos, vaikystėje patirta prievarta ir kt. Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko augimą, auklėjimą bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama. Nors dauguma vaikų gyvena darniose šeimose, tačiau atsiranda vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose iš pačių artimiausių žmonių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta žmogaus teisę į asmens neliečiamybę: draudžiama žmogų žeminti, žaloti, kankinti, žiauriai su juo elgtis. Joje akcentuojama viena svarbiausių prigimtinių vaiko teisių – gyventi be prievartos ir pažeminimo. Todėl Lietuva dar 1995 m. liepos 5 dieną ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kurios 34 straipsnis 5 teigia, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų prievartos ir smurto formų. Deja, įvairių prievartos ir smurto apraiškų Lietuvoje iki šiol yra labai daug, o pastangos pažaboti smurtą nėra labai sėkmingos, nes kovojama tik su smurtu viešose vietose, o ne šeimose. Šeimose sunku nustatyti smurto atvejus, nes vaikai slepia kad prieš juos smurtaujama, bijo išsipasakoti. Smurtas pastebimas tada, kai jau matosi smurto pasekmės. Tai mėlynės, vaiko nepriežiūra, netinkamas vaiko elgesys, nepasitikėjimas savimi, agresija prieš bendraamžius ir pan. Vaikai, augę nepalankiomis šeimos sąlygomis, lyginant su jų bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų vertinimų iš mokytojų, jų santykiai su mokytojais ir bendraamžiais yra sudėtingi (Abromaitienė, Liaudinskienė, 2004). Ši situacija verčia susimąstyti. Negalima taikstytis su tokiu elgesiu, kuris pažeidžia vaikų teises, kelia grėsmę jų fizinei ir psichinei sveikatai ir daro tiesioginį neigiamą poveikį žmogui kaip asmenybei. Smurto sampratą ir sąvokas apibrėžė K. Miškinis (2003), V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2000), A. Kurienė (2007), A. Palujanskienė, J. V. Uzdila, (2004). Smurto prieš vaikus formas išskirstė L. Bulotaitė, R. V. Pivorienė, N. Sturlienė (2001), J. Rumpfo (2004). Apie smurto prieš vaikus šeimoje priežastis rašė K. Miškinis (2003). Smurto žalą šeimoje nagrinėjo L. Abromaitienė, Liaudinskienė (2004), A. Kurienė (2007), Ž. Arlauskaitė (2007). Vaikų šeimoje patiriama agresija ypač plačiai tyrinėjama užsienio mokslininkų. Metodologines problemas nagrinėjo J. M. Leventhat (1981), E. J. Mash, G. Wolfe (1991), E. M. Kinard (1994), tėvų, priskirtinų rizikos grupei, tipologiją atskleidžia C. Greenland (1987), R. Rapoport, S. Roubergue (1998). Kartu pateikiama šeimų, kuriose taikoma agresija, tipologija (Greendland; 1987, Cigno; Burke 1995; Sutton, 1999). Pirmiausia vaikui, kuris patiria smurtą šeimoje, padėti turėtų socialinis pedagogas. Socialinis pedagogas siekia padėti vaikui įveikti stresą, atsiradusį atskleidus agresijos faktą, jį paremti bei apsaugoti nuo prievartos kartojimo, taip pat bendrauti ir dirbti su pačiu vaiku, vaiko tėvais, globėjais, kad jis artimiausioje aplinkoje pasijustų saugus. Socialinio pedagogo veiklą tyrė įvairūs specialistai ir mokslininkai. G. Kvieskienė (2000, 2003), I. Leliūgienė (2003), V. Kučinskas ir R. Kučinskienė (2000), B. Bitinas (2001) aprašė socialinio pedagogo sampratą ir funkcijas. Socialinio darbo pagalbos metodus naudojant smurtą patyrusiam vaikui, šeimai aprašė J. Vaitkevičius (1995), L. C. Johnson (2001), Ž. Barkauskaitė (2002). Atlikti įvairūs specialistų ir mokslininkų tyrimai, darbo metodikos, aprašytos funkcijos leidžia socialiniam pedagogui dirbti pagal metodus, suteikti efektingesnę pagalbą smurtą patyrusiam vaikui. Socialinis pedagogas naudojasi aprašytais socialinio darbo pagalbos metodais, apibrėžtomis funkcijomis, tačiau teikdamas pagalbą smurtą patyriam vaikui susiduria su įvairiomis 6 problemomis: patirties stoka, žinių trūkumu. Todėl tenka dirbti ne pagal apibrėžtas funkcijas ar pateiktus darbo metodus. Taigi neužtenka naudotis įvairiais tyrimais, pateiktais pagalbos metodais. Tyrimo objektas – socialinio pedagogo veikla, teikiant pagalbą vaikams, patyrusiems smurtą šeimoje. Tyrimo dalykas – socialinio pedagogo pagalbos būdai ir metodai dirbant su vaikais, patyrusiais smurtą šeimoje. Tyrimo tikslas – nustatyti socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybes. Tyrimo uždaviniai : 1. Išanalizuoti literatūros šaltinius siekiant išsiaiškinti smurto sampratą, smurto šeimoje formas, priežastis, pasekmes. 2. Atliekant literatūros analizę atskleisti socialinio pedagogo veiklos sampratą, funkcijas, pagalbos metodus. 3. Atlikus empirinį tyrimą atskleisti socialinio pedagogo taikomas veiklas, teikiant pagalbą smurtą šeimoje patyrusiam vaikui. 4. Išsiaiškinti socialinio pedagogo taikomas prevencines programas, siekiant sumažinti smurto šeimoje problemą. Tyrimo metodai : 1. Mokslinės literatūros analizė (taikyta patikslinti sąvokų sampratas ir numatant socialinio pedagogo pagalbos strategiją tėvų smurtą patiriantiems vaikams). 2. Interviu (standartizuotas) – skirtas apklausti mokyklos socialinius pedagogus, tiesiogiai kalbantis nagrinėjama tema. Iš anksto buvo numatomi pokalbio kontūrai ir klausimų ratas, į kuriuos reikėjo gauti atsakymus. Duomenys buvo fiksuojami užrašuose. 3. Kokybinio tyrimo duomenys apdoroti turinio (content) analizės būdu. Tyrimo dalyviai – kokybinio tyrimo respondentais pasirinkti 8 socialiniai pedagogai, dirbantys skirtingose Šiaulių miesto, Šiaulių rajono mokyklose ir gimnazijose. Socialinių pedagogų mokslinis tyrimas organizuotas 2013 m. vasario–kovo mėnesiais. Bakalauro darbo struktūra. Šį bakalauro darbą sudaro: santrauka lietuvių kalba, įvadas, 3 skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas (47 šaltiniai), santrauka anglų kalba, priedai. Tyrimo duomenis iliustruoja 17 lentelių, 1 paveikslas. Prieduose pateikiama: interviu klausimų pavyzdys, operacionalizacijos schema, tyrimo dalyvių (informantų) atsakymai į klausimus (interviu protokolai). Darbo apimtis – 50 psl. 7 1 skyrius. SMURTO ŠEIMOJE SAMPRATA 1.1. Smurto sąvokos apibrėžimas Smurto sąvoka turi daug apibrėžčių, todėl tiksliai apibrėžti kas yra smurtas sudėtinga. Įvairūs autoriai pateikia skirtingus šios sąvokos aspektus. Smurtas – vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios naudos ar pasitenkinimo (Kučinskas, Kučinskienė, 2000). Smurtaujama siekiant priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingos galios – įgyti nuolankumą, paklusnumą, atsidavimą, parsidavimą, suteikti jai nemalonius išgyvenimus, sužalojimus, nesveikatą ar atimti gyvybę. Tai šiurkšti prievarta, fizinės ir emocinės kančios, kurių tikslas priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingą galią (Miškinis, 2003). Smurtas – žiaurus ir kartu skaudus reiškinys, galintis paliesti bet kurį asmenį. Pasak A. Kurienės (2007), šiandien jau beveik niekas neabejoja, kad yra suaugusių žmonių, kurie skriaudžia vaikus, smurtauja prieš juos. Kai vaikai auklėjami nuolat žiauriai mušant, o pastabos sakomos piktų, žeminančių ir atstumiančių žodžių srautais; kai tėvai negrįžta ištisomis paromis ir namie nėra ko valgyti; kai interneto pažįstamas siunčia trikdančias nuotraukas, o susitikęs liečia intymias vietas, toks elgesys vadinamas smurtiniu ir yra nusikaltimas. Sąvoka „smurtas“ dažnai yra vartojama kaip sinonimas „priekabiavimui“ ir „agresijai“. Įvairių autorių darbuose tiek smurtas, tiek ir priekabiavimas apibūdinamas beveik tapačiai. Sąvoka „smurtas“ dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2003) aiškinama kaip šiurkšti prievarta. Prievarta – jėgos vartojimas, vertimas ką daryti. Agresija suvokiama kaip emocinė išraiška, pasireiškianti asmeniui ginant savo interesus ir poreikius. Agresija išskiriama į dvi rūšis: puolamojo pobūdžio (ką nors atimti, įrodyti savo jėgą ir pranašumą, pažeminti ir nuskriausti, priversti paklusti ir tarnauti) bei gynybinę (Palujanskienė, Uzdila, 2004). Pagaliau smurtas laikomas priemone palaikyti ir išsaugoti savąjį „aš“ bei parodyti savo stiprumą situacijoje, kurioje buvo tuo suabejota (Gilligan, 2002). Jungtinių Tautų vaikų fondo (JTVF) Lietuvos nacionalinio komiteto ir Jungtinių Tautų vystymo programos 1995 metais išleistame leidinyje „Šeimos ir vaikai Lietuvoje“ smurtu ir prievarta „laikoma visa tai kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, taip pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę“. Smurtą namuose galima apibūdinti kaip žiaurų vieno šeimos nario fizinį elgesį prieš kitą ar kitus. Tyrimai rodo, kad pirmiausia žiauraus fizinio elgesio taikiniai yra vaikai, ypač maži, iki šešerių metų. Vyrų smurtas prieš žmonas sudaro antrąjį labiausiai paplitusį netinkamo elgesio 8 šeimoje tipą. Bet fiziškai smurtauti namuose, įvykdyti smurtinius nusikaltimus prieš mažus vaikus ir vyrus gali ir moterys. Namai iš tiesų yra pavojingiausia moderniosios visuomenės vieta. Smurto šeimoje sąvoka apima ne tik prievartą prieš žmonas, bet ir smurtinius tėvo ir dukters, patėvio ir podukros santykius. Apibendrinant autorių mintis galima teigti, kad smurtas – tai bet kokie fiziniai, emociniai, seksualiniai ar kitokie veiksmai nukreipti prieš kitą asmenį siekiant jam pakenkti. Šie veiksmai gali nepataisomai pažeisti kiekvieno žmogaus, ypač vaiko psichiką, pastūmėti asocialaus elgesio link. Vaikai patyrę smurtą šeimoje auga pikti, agresyvus bei linkę naudoti prievartą prieš bendraamžius, kartais smurtą nukreipia prieš save, pavyzdžiui, žalojant savo kūną. Bando svaigintis alkoholiu, kad nejaustų skausmo, pykčio ir baimės prieš šeimos narius. Vaikai dėl visko kaltina save, o ne skriaudėją. 1.2. Smurto formos Smurtas turi labai daug formų. Jį galima skirstyti pagal amžių, lytį, padėtį. Rumpfo (2004) teigimu, smurto formos ir agresijos apraiškos, kurios pasitaiko mūsų visuomenėje, paveikia ir mūsų vaikus – vienąkart daugiau, kitąkart mažiau, tačiau visada sukeldamos baimę ir skatindamos griovimą. Rumpfas išskiria šias smurto formos: Fizinis smurtas. Tai tokia forma, kai vienas asmuo, panaudoja fizinę jėgą ir būdamas stipresnis, sužaloja ar sužeidžia kitą asmenį. Psichinis smurtas. Jam priskiriami dvasiniai kankinimai – pažeminimas, žodinė diskriminacija, grasinimas nebemylėti, emocinė priespauda ir pan. Žodinis smurtas. Tai peikiantys, žeminantys, įžeidžiantys žodžiai, grasinimai pasakomi keiksmai, barniai. Lytinis smurtas. Galvoje turimas lytinis vaikų išnaudojimas, taip pat leidimas stebėti suaugusiųjų seksualinius veiksmus, prievartiniai seksualiniai ar seksualiai motyvuoti kontaktai. Smurtas, nukreiptas prieš moteris. Jam priklauso visos aukščiau minėtos smurto formos, jei jos nukreiptos prieš mergaites ar moteris. Tokiu smurtu siekiama jas pažeminti ir jėga priversti paklusti dėl to, kad jos mergaitės ar moterys. Smurtas, nukreiptas prieš kitataučius, ir rasistinis smurtas. Tai visos aukščiau minėtos smurto formos, kai jos nukreiptos prieš kitus žmones dėl jų etninės priklausomybės, išvaizdos ar pasaulėžiūros. Struktūrinio smurto apraiškos – įvairi žmonių patiriama prievarta, pavyzdžiui, dėl formalaus ir neformalaus reguliavimo, finansų, švietimo ir auklėjimo, darbo santykių ir panašiose srityse. 9 Kiti autoriai Bulotaitė, Pivorienė, Sturlienė (2001) teigia, kad smurtavimas prieš vaikus gali būti išskiriamas: 1. fizinis smurtas – neatsitiktiniai sąmoningi smurtiniai veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia vaikui skausmą ar gali sukelti sveikatos, vystymosi sutrikimus. Tai: mušimas ranka ar įvairiais daiktais; smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas; bet koks skausmo sukėlimas (žnaibymas, plaukų tampymas, badymas ir pan.); 2. emocinis smurtas – vaiko sugebėjimų, jo savęs vertinimo tyčinis griovimas, menkinimas, dėl to sutrinka vaiko prisitaikymas prie aplinkos bei tarpasmeniniai santykiai. Tai: pasityčiojimas, žodinė agresija, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo, nuolatinis rodymas jog yra nemylimas, nepageidaujamas; nuolatinis blogos savijautos sukėlimas; 3. nepriežiūra, apleidimas – ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių nepatenkinimas, kai kyla grėsmė pilnaverčiam vaikų vystymuisi ir funkcionavimui. Tai: nesirūpinimas vaiko maitinimu, apranga, sveikata, saugumu, higiena; nesirūpinimas vaiko socializacija; 4. lytinis smurtas – veiksmai jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą. Tai: išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą; leidimas arba skatinimas žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus; vaiko išnaudojimas pornografijai (Bulotaitė, Pivorienė, Sturlienė; 2001). Sąvoka smurtas apima įvairaus elgesio rūšis bei raiškos būdus. Smurtavimo prieš vaikus formų yra daug ir įvairių. Skirtingi autoriai smurto apibrėžimą bei formas pateikia skirtingai, tačiau jos tarpusavyje glaudžiai susijusios. Rumpfo (2004) ir Bulotaitės, Pivorienės, Sturlienės (2001) klasifikacinėje sistemoje pateiktos smurto formos turi bendrų sąsajų. Rumpas (2004) savo pateiktoje klasifikacinėje sistemoje smurto formas išskirstė smulkiau nei Bulotaitės, Pivorienės, Sturlienės (2001) klasifikacinėje sistemoje. Abejose klasifikacinėse sistemose yra išskiriamas fizinis, emocinis, lytinis, psichinis ir žodinis smurtas. Rumpfas savo pateiktoje smurto klasifikacijoje, atskiromis kategorijomis išskiria smurtą prieš moteris, prieš kitataučius ir struktūrinį smurtą. Galima teigti, kad Rumpfo smurto klasifikacinė sistema labiau orientuojasi į bendrą smurto klasifikaciją, o Bulotaitės, Pivorienės, Sturlienės klasifikacinė sistema labiau orientuota į smurtą prieš vaiką. Šios autorės smurto klasifikacinėje sistemoje išskiriama dar viena kategorija vaiko nepriežiūra / apleidimas. Galima teigti, jog labiausiai paplitęs smurtavimo prieš vaikus būdas – emocinė, psichologinė prievarta. Emocinio smurto užuomazgos sunkiai pastebimos, identifikuojamos, o nukentėjusiam 10 vaikui – pasekmės skaudžios, neprognozuojamos. Šiame darbe bus laikomasi Bulotaitės, Pivorienės, Sturlienės klasifikacinės sistemos. 1.3. Smurto šeimoje priežastys Smurto panaudojimas prieš vaiką gali turėti daug priežasčių. Galima išskirti keletą priežasčių, dėl kurių suaugusieji fiziškai, moraliai ar seksualiai skriaudžia vaikus. Daugiausia įtakos turi tėvų asmenybės tipai, gyvenimo istorijos, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Tyrimais įrodyta, kad smurtauja dažniausiai tie, kurie patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Menkai patyrę meilės ir šilumos, žiaurų elgesį jie priėmė kaip vieną iš savaime suprantamų bendravimo būdų. Vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais. Smurtas ir prievarta dažnai jiems tarnauja kaip būdas išreikšti savo jausmus, kartais net meilę ar globą. Taip atsitinka ir tada, kai suaugusieji neranda kitų būdų artumui su vaiku pasiekti. Dažnai tokie tėvai vaiko atžvilgiu turi daug neišsakytų lūkesčių, ir kai šie neišsipildo, ieško nesėkmės kaltininko. Juo tampa jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir išliejamas pyktis, neviltis, bejėgiškumas ir pagieža1. Didžiulės įtakos smurtui turi bloga socialinė – ekonominė situacija – tai nedarbas, menkas uždarbis, netikrumas dėl ateities. Socialinė įtampa skatina alkoholizmą, moralinių vertybių griūtį, agresiją, nuo kurios dažniausiai nukenčia vaikai. Fizinės agresijos prieš vaikus priežastimi dažniausiai laikomos auklėjimo problemos. Mūsų visuomenėje fizinės bausmės vis dar suvokiamos kaip integrali auklėjimo proceso dalis. Fizinę prievartą pateisinantiems tėvams svarbu, kad tokios prievartos naudojimas būtų motyvuotas paprotinės teisės kanonais – t. y. bausmės šaltinis turi būti „teisėtas“ (tėvai), o baudimo priežastis motyvuota (pvz., vagystė, narkotikų vartojimas) (Barilienė, 2004). Paprotinės teisės tradicija, jog fizinių bausmių taikymas vaikams yra „normali“ auklėjimo priemonė, esti skiepijama ir ateinančiai kartai, kurios atstovai šiandien ir yra fizinėmis bausmėmis grįstų auklėjimo priemonių objektai (Mikalajūnaitė, 2001). C. Sutton (1999) taip pat aptaria keletą kintamųjų, kurie nuolat siejami su vaikų išnaudojimu ir smurtu šeimoje: 1. Smurto ciklas. Smurtinio elgesio perdavimas iš vienos kartos į kitą išmokstant jo; 2. Socialinis ir ekonominis statusas. Labiau tikėtina, kad fizinis sužalojimas įvyks socialiniu ir ekonominiu požiūriu žemesnėje klasėje, tik jokiu būdu ne vien joje; 1 Apsaugokime savo vaikus nuo smurto ir prievartos. http://www.kvsc.lt/04_sveikata/c_gyv_sveikata/smurtas.htm. (žiūrėta 2013-01-17). 11 3. Didelis stresas, kylantis dėl skurdo, nedarbo ir t. t; 4. Socialinė izoliacija. Lytinė agresija prieš vaikus šeimose, dažnai siejama su šeimos struktūra, o ypač su patėvio vaidmeniu (Russell, 1983). Anot anglų autoriaus Bluglass (1979), 50 proc. vaikus išnaudojantiems tėvams būdingas alkoholizmas, polinkis smurtauti, nusikalsti įstatymui, kiti 50 proc. pasirodo esą palyginti „normalūs“, ypatingomis savybėmis neišsiskiriantys žmonės. K. Miškinis (2003) išskiria tokias septynias smurto priežastis: 1 lentelė K. Miškinio smurto priežastys (2003) 1. Išmoktas smurtas Smurto galima išmokti, ir jis gali pasidaryti nuolatiniu elgesio būdu. Vaikas iš savo patirties gali būti įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra naudinga – kiti ima tavęs bijoti, tampi svarbus kitų akyse. Smurtas gali būti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. 2. Išsiugdytas priešinimasis Stengdamiesi atsikratyti per didelės psichinės įtampos, nepasitenkinimo, sutuoktiniai ieško „atpirkimo ožio“, kuriam gali parodyti susikaupusį pyktį ar įtūžį. Vaikas – parankus objektas išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, kadangi jis neatsikirs – bijos tėvų, kita vertus, visada galima rasti priežasčių prie jo prikibti. Vaikas, jausdamas nuolatinį tėvų nepasitenkinimą, spaudimą, savotiškai prisitaiko prie tokių tarpusavio santykių ir po tuputį išmoksta priešintis. Su tėvais jis pradeda elgtis vis agresyviau, vis mažiau klauso, nepaiso tėvų nuomonės, tampa pagiežingas, šiurkštus. 3. Netinkamas bendravimas. Bendraujant ugdoma vaiko asmenybė, vaikas mokosi įvertinti santykius ir poelgius, sužino moralines normas, jas patikrina ir taiko praktiškai, susikuria savo elgesio moralines nuostatas, kurių laikosi gyvenime. Žmogaus socializacijos tapsme sąveika „tėvai – vaikai“ yra lemiama. Tėvų ir vaikų sąveika yra nenutrūkstama veiksmų grandinė, nepabaigiantis vyksmas. 4. Vaiko priskyrimas prie „sunkių“ vaikų kategorijos. Yra tėvų, kurie normalų vaiko elgesį laiko sunkiu, apgalvotu, tyčiniu: jie muša ar rėkia ant vaiko už tai, kad jis „per daug verkia“, kad „sutepė drabužėlius“ ir pan. Tai dažniausiai būna dėl to, kad gimė nelaukiamas vaikas, kad gimė ne tos lyties, kad gimė su fiziniais trūkumais ir t.t. Vaikas skaudžiai išgyvena, kai kiti šeimoje augantys vaikai yra „geri“, nuolat giriami, tėvų vertinami, laikomi pavyzdžiu. 12 5. Žiniasklaidos poveikis Pastaraisiais metais televizijos laidose, kino filmuose rodoma vis daugiau smurto, vis atviresnės jo apraiškos. Televizijos laidos, supažindinančios su įvairiomis smurto rūšimis, dažnai vadinamos pramoginėmis – tai animaciniai filmai apie nenugalimus antžmogius, apie tai, kad tokį blogį galima įveikti blogiu (žudymu, naikinimu), kokios nors dramos apie žudiką psichopatą ar maniaką, detektyvai ir pan. 6. Savigriova Smurtavimas gali pasireikšti kaip kitų kankinimas, tačiau gali būti nukreiptas ir į save. Save griaunantys žmonės yra linkę į anoreksiją (nenormalų nevalgymą, savęs marinimą badu), priklausomybę nuo nervų sistemą slopinančių vaistų, narkotikų, alkoholio. 6. Socialinė – ekonominė padėtis Tai tėvų nedarbas ar nenoras dirbti, skurdas, nuolatiniai nepritekliai, labai žema bendroji ir pedagoginė kultūra, neigiamos asmens savybės (nepakantumas, isteriškumas ir kt.). Tokiose šeimose vaikai neprižiūrimi, jų mokymasis nekontroliuojamas, jiems nepadedama, nepatariama. Tokiose šeimose pagrindinis bendravimo būdas – rėkimas, priekaištai, barimasis, o pagrindinė pedagoginio poveikio priemonė – kumštis. Smurto priežasčių gali būti daugybė, tačiau kiekvienas autorius įvardija skirtingas jo priežastis. Smurtautojas gali pateikti įvairias priežastis, kurios, jo nuomone, galėtų pateisinti smurto aktą, tačiau visos šios priežastys yra nepateisinamos. Smurtaujama, nes nemokama kitaip parodyti meilės; naudinga, nes visi tavęs bijo, gerbia; kai ieškoma ant ko būtų galima išsilieti, dažniausiai tai būna vaikai; meilės nebuvimas šeimoje formuoja vaiko pyktį viduje, kurį jis vėliau galbūt išlieja ant savo bendraamžių, žiaurūs filmai, žiniasklaida, laidos, nes žiūrėdami vaikai formuoja teigiamą požiūrį į tai ir t.t. Smurto šeimoje pasekmės gali būti labai tragiškos: nuo fizinių sužalojimų iki rimtų psichologinių ir emocinių traumų, psichosomatinių sutrikimų bei socialinės izoliacijos. 1.4. Smurto šeimoje pasekmės vaikui Miškinis (2003) teigia, jog šeimoje, kaip mažutėje valstybėje, tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojai. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias vertybes. Autoriaus nuomone, vaikai, nuo pirmųjų dienų patyrę savo šeimos meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Tokiose šeimose vaikai išauga geri žmonės. Šeima – svarbiausioji vaikų ugdymo institucija, svarbiausia aplinka, kurioje vykdoma vaikų socializacija. T. Afanasjeva, I. Leliūgienė, J. Litvininienė (2002) labiausiai pabrėžia šeimos 13 vaidmenį vaiko socializacijoje: „Šeima – vaiko socializacijos pagrindas. Mažyliui artimiausia socialinė aplinka – šeima. Joje jis mokosi gyventi. Vaikas šeimoje įgyja pirmuosius bendravimo pradmenis“. Būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima – pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą“. Šeima – mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą, kurioje mes formuojamės, augame, tobulėjame. Tačiau modernėjant visuomenei atsiranda vis daugiau šeimų, kuriose nėra tinkamo šeimos modelio, nuolat girtaujama, naudojamas smurtas prieš moteris ir vaikus, nesirūpinama vaikų priežiūra, vaikai yra nemylimi, tyčia žalojami, skiriamos griežtos bausmės, kerštaujama ir t.t. Fizinės bausmės apibrėžiamos kaip fizinės jėgos naudojimas sukeliant vaikui skausmą arba nemalonius pojūčius, bet ne sužalojimus ar sužeidimus, siekiant koreguoti ir kontroliuoti jo elgesį (Strauss, Stewart, 1999; Turner, 2003). Vis dėlto fizinių bausmių ir fizinio smurto sąsajos nėra aiškios. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai tėra du vieno reiškinio aspektai (Magnuson, Waldfogel, 2005), ir mano, kad fizinė bausmė tampa fiziniu smurtu tada, kai taikomas per stipriai ir per dažnai (Gershoff, 2002). Kiti autoriai nurodo skirtingus požymius, kada fizinės jėgos naudojimas yra tik fizinė bausmė (kuri, anot Wilsono (2002), net gali būti gerbiama ir tinkama edukacinė praktika, taikoma ne tik vaikams, bet ir įstatymų pažeidėjams), o kada – jau fizinė prievarta. Kita vertus, kaip teigia Gershoff (2002), tėvai, taikantys fizines bausmes ugdydami vaikus šeimoje, dažniau nei fizinių bausmių netaikantys tėvai naudoja ir fizinę prievartą vaiko atžvilgiu. Fizinis smurtavimas vaikų atžvilgiu, turi neabejotinai neigiamų padarinių vaiko raidai. Bet kokia agresija prieš vaikus iššaukia pasekmes, kadangi agresija yra veiksmas, kuris gali stipriai sužaloti, iškreipti ar pakenkti besivystančio jauno asmens psichinei sveikatai. Laurinaitis (1996) teigia, kad bet kokia agresija vaikui sukelia neabejotinai intensyvias, ilgalaikes ir ardančias asmenybę pasekmes. Skriaudos pasekmės, ypač jei skriauda įvyko vaikystėje ar paauglystėje, persekioja visą žmogaus gyvenimą. Patirta skriauda padaro žalos žmogaus savęs vertinimui, ji lemia įvairius psichologinius – emocinius sunkumus, pastūmėja į priklausomybes kaip būdą išvengti pykčio, skausmo ar baimės jausmų, lemia fizinės sveikatos problemas, seksualinius sunkumus. Kairienė (2002) teigia, kad tėvai, agresyviai elgdamiesi su vaiku, neleidžia jam pajusti savo paties gyvenimo vertės. Savo vertės nejutimas, neskatina vaikų palankiai save vertinti ir tai rodo jo savimonę, kurios raiškoje kyla mintys apie savižudybę. Tėvai taikantys vaikui fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą, juo nesirūpina, nesupranta ir netenkina svarbiausių jo poreikių, tokie tėvai laikomi nefunkcionaliais. Dažniausiai tokių šeimų 14 vaikai linkę į depresiją, agresyvumą, nerimą, kaltę. Neretai jie ir patys tampa alkoholikais, narkomanais, psichiniais ligoniais. Po smurto akto išsivystę pažeidimai, paliečia visus žmogaus funkcionavimo lygius. Nėra abejonių, kad įvairių tipų smurtas turi įtakos vaiko asmenybei ir psichikai. Skirtingais amžiaus periodais reakcija į atitinkamą psichologinę traumą gali pasireikšti labai skirtingai. Todėl svarbu apžvelgti smurto pasekmes, atsižvelgiant į vaiko, išgyvenusio smurtą, amžiaus ypatumus. Valiukevičiūtė (2005) pateikia sekančius simptomus pagal amžių: • Kūdikystėje – baimė, jausmų sumaištis, miego ir maitinimo sutrikimai, atsilikusi raida. • Ikimokyklinio amžiaus vaikams – pavojus, baikštumas, jausmų sumaištis, kaltė, gėda, pasibjaurėjimas, nesaugumo jausmas; būdingas regresyvus (lot. „regressus“ – grįžimas. Tarptautinių žodžių žodynas, 2004) elgesys ir pan. • Mokyklinukai – gėda ir kaltė dėl tokios šeimos situacijos, nepasitikėjimas supančia aplinka, baimė, gėda, žmonių šalinimasis, miego sutrikimai, agresyvus elgesys ir pan. • Paauglystėje – pasibjaurėjimas, gėda, kaltė, nepasitikėjimas, manipuliacija kitais vaikais. Paaugliai susiduria su tarpasmeninio bendravimo sunkumais, elgesio ir emocinės problemos tampa stipresnės ir rimtesnės – pasireiškia agresyvus elgesys, polinkis į psichoaktyvių medžiagų vartojimą, ankstyvus seksualinius santykius. Kurienė (2007) teigia, kad smurtą patyrę vaikai auga nepasitikėdami žmonėmis, jie nemyli savęs ir bijo aplinkinio pasaulio. Be to, jie dažnai elgiasi piktai ir net patys smurtauja, kartais žaloja save, svaiginasi alkoholiu, kad nejaustų skausmo, pykčio ar baimės; jie yra labai nelaimingi. Pasak Žukauskienės (1996), tie tėvai, kurie yra priešiški vaikams ir juos atstumiantys, paprastai užaugina priešiškus kitiems ir asocialius vaikus. Mušdami tėvai įdiegia baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą ir kartu moko jį, jog gali mušti mylimus žmones. Nepaisant žiauraus tėvų elgesio su vaikais, vaikai yra visiškai priklausomi nuo savo tėvų. Auka nori sustabdyti smurtą, bet vis vien nori likti savo šeimoje. Deja, paprastai laikui bėgant smurtas šeimoje tik stiprėja. Vaikai patyrę smurtą iš tėvų susiduria su įvairiausiomis problemomis, kurios trukdo vaiko socializacijai. Bet kurios formos prievarta vaikui gali sukelti intensyvias, ilgalaikes, jo psichosocialinę raidą žalojančias pasekmes. Vaikystėje patirtos prievartos pasekmės gali vaiką lydėti visą tolimesnį gyvenimą. Tokie vaikai nepasitiki savo jėgomis, nemoka užmegzti ilgalaikių santykių, nemoka kontroliuoti savo elgesio, išreikšti jausmų ir kt. Patirtas smurtas, ypač ankstyvoje 15 vaikystėje, gali sutrikdyti normalią vaikų raidą: vaikams būdingi kalbos raidos sutrikimai, emocijų problemos, nesocialus elgesys. 16 2 skyrius. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA DARBE SU SMURTĄ PATYRUSIAIS ŠEIMOJE VAIKAIS 2.1. Socialinės pedagogikos samprata Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etinio darbo principais. Socialinė pedagogika yra pedagogikos mokslo šaka – viena iš antropologijos mokslo šakų, tirianti žmogų jai būdingu požiūriu – socialinių, kultūrinių jo gyvenimo sąlygų fone, ieškanti būdų, kaip pažinti žmogų grupėje, visuomenėje, visuomenės raidoje ir rasti priemones, kaip daryti jam įtaką, padėti pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį kaip grupės narį, subjektą pasirinkti aplinką, pačiam socializuotis, ir netgi keisti aplinką, atsižvelgiant į savo poreikius ir galimybes (Vaitkevičius, 1995). Socialinis pedagogas – vaiko socialinis asistentas, jo gerovės advokatas. Tai asmuo, įgijęs socialinio pedagogo pasirengimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas ir sugebančias vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse (Kvietkienė, 2003). Pasak Ribes, Balsells, Filella, Soldevila (2009), ugdytinos bendrosios profesinės socialinio pedagogo kompetencijos yra: organizavimas ir planavimas, analizė ir sintezė, informacijos valdymas, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas, bendravimas, gebėjimas užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, emocinis sąžiningumas ir savitvarda, profesinė savivoka ir savęs vertinimas, profesinio identiteto ir etikos laikymasis, savarankiškas ir nuolatinis mokymasis, kūrybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų, iniciatyvumas ir sumanumas, profesinė atsakomybė už kokybiškumą ir savikritika. Socialinio pedagogo profesija – tai toks darbas, kurio pagrindinis tikslas – padėti vaikui ir jo šeimai rasti išeitį, susidūrus su sunkumais, problemomis, siekiant harmoningesnio gyvenimo (Leliūgienė, 1997). Socialinis pedagogas – asmuo, turintis socialinio pedagogo aukštąjį išsilavinimą arba aukštąjį socialinio darbo ir profesinę pedagogo kvalifikaciją. Socialinis pedagogas turi būti pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, gebėti vaikui teikti socialinę pedagoginę pagalbą ir koordinuoti socialinių paslaugų teikimą. Taip pat padėti vaikui pritapti visuomenėje, 17 bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, racionaliau išnaudoti visas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais (Kučinskas, 2000). Socialinis pedagogas mokykloje yra pagalbos teikėjas vaikams, paaugliams, jų šeimoms, ginantis jų teises bei primenantis pareigas, padedantis vaikui rasti savo vietą sociume. Socialinis pedagogas – vaiko advokatas, kuris padeda pedagogiškai apleistiems vaikams, patyrusiems smurtą šeimoje, tai viena labiausiai pažeidžiamų bendruomenės dalių, kuriai reikia supratimo ir pagalbos integruojantis į mokyklos, visuomenės gyvenimą. Taigi socialinis pedagogas turi būti vaiko advokatas, ginti vaiko interesus, spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais, dirbti su vaikais, priklausomais nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, patiriančiais seksualinį ar fizinį išnaudojimą, vykdyti įvairias prevencines programas, organizuoti vaikų užimtumą, skatinti mokymosi motyvaciją ir t.t. 2.2. Socialinio pedagogo funkcijos ir profesinės veiklos principai Socialinis pedagogas, siekdamas įgyvendinti jam keliamus reikalavimus, kvalifikaciniuose reikalavimuose apibrėžtas funkcijas, siekdamas pagrindinio savo veiklos tikslo – vaiko gerovės, veikia plačioje sferoje. Socialinio pedagogo veiklos objektas – vaiko ir aplinkos sąveika, kuri reikalauja kompleksinio požiūrio, sprendžiant iškilusias problemas. Todėl anot G. Kvieskienės (2003), socialinio pedagogo veikla orientuota į neatidėliotinas ir metodologiškai svarbias vaiko socializacijos problemas, kur pagrindinis iškeliamas uždavinys ne tik socialinės adaptacijos problema, bet ir tolesnių pasekmių vaiko asmenybei išankstinis nustatymas. Jo veiklai keliamas tikslas – siekti vaiko gerbūvio, vykdyti ankstyvąją prevenciją, ugdyti vaikų socialinius įgūdžius, teikti jam socialines paslaugas. Visa tai sudaro palankias sąlygas sėkmingai bręstančios asmenybės socializacijai (Kvieskienė, 2002). Vaitkevičius (1995) teigia, kad socialiniams pedagogams keliamas uždavinys – užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas socialinėje, kultūrinėje aplinkoje jų globotiniams. Socialinis pedagogas privalo gebėti teikti socialinę – psichologinę paramą asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalinga. Dar viena socialinio pedagogo veiklos kryptis – ieškoti ir rasti būdus, kurie garantuotų socialiai ir pedagogiškai apleisto vaiko grąžinimą į normalias gyvenimo sąlygas artimiausioje socialinėje aplinkoje. Svarbu, kad socialinis pedagogas gebėtų paveikti ne tik patį vaiką, bet ir jo tėvus ar globėjus, kurie įtakoja vaiko dabartį ir ateitį (Aukštiejienė, 2000). Socialinio pedagogo funkcijos pateiktos Socialinio pedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2001 m. gruodžio 14 18 d. įsakymu Nr. 1667). Šiuose reikalavimuose nurodoma, kad socialinis pedagogas, siekdamas vaiko saugumo ir gerovės vykdo tokias funkcijas2: 1. Įvertinimo (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas); 2. Konsultacinę (pataria, padeda, konsultuoja); 3. Korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja); 4. Vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima sprendimus ir už juos atsako); 5. Šviečiamąją (informuoja, aiškina); 6. Koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informaciją); 7. Prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti); 8. Teisinę (atstovauja, gina vaiko interesus); 9. Socialinio ugdymo (Socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimai, 2001). Leliūgienė (2003), socialinio pedagogo bendrąsias funkcijas suskirsto į stambesnes dalis: • Diagnostines – diagnozę ir analizę, kuri apima asmens veiklos, bendravimo ypatumų, mikroterpės kaip šeima ar kaimyninė bendruomenė analizę bei įtakos lygį ir kryptį; • organizacines, kurios apima sąmoningą laisvalaikio organizavimą, demokratinį tarpusavio santykių paauglių tarpe formavimą, kaip ir santykių su suaugusiais modeliavimą; • prognozines, kurios apima prognozuojamą ir programuojamą ugdymą pagal asmenybės išsivystymo lygį; • prevencines – profilaktinę, socialinę, terapinę – iš anksto numato ir įveikia neigiamus veiksnius, užtikrina vaikų ir paauglių teisių saugumą visuomenėje, suteikia jiems pagalbą jų socialinio ir profesinio vystymosi periode; • organizacines – komunikatyvines, apimančias visuomenės subūrimą veiklai ir poilsiui, darbiniam ir asmeniniam bendravimui, per kurį modeliuojama motyvacija mokymuisi; • apsaugojamąsias – vaikų teisių bei interesų gynimas pritaikant teisines normas, kai destrukciniai veiksniai šeimoje ar represijos mokykloje turi neigiamų pasekmių, paauglio asmenybės vystymuisi, tame tarpe ir mokymosi motyvacijai. Dėl savo funkcijų gausos ir plataus veiklos rato socialinis pedagogas turi būti susipažinęs ir išmanyti daugelį įstatymų ir teisės aktų, kad esant reikalui galėtų kuo profesionaliau suteikti pagalbą. Vis dažnesni atvejai, kai socialinis pedagogas turi ginti vaiko teises teisėsaugos ir kitose 2 Socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimai. (2001). http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/01_12_1667.htm (žiūrėta 2013-02-21). 19 institucijose. Todėl socialinis pedagogas turi būti geras įstatymų, susijusių su vaiko teisių apsauga, žinovas (Misiukevičienė, 2004). Teikiant pagalbą vaikui patyrusiam smurtą šeimoje svarbu remtis socialinio darbo principais, kurie padeda vaikui pasitikėti socialiniu pedagogu bei ateiti ir išsipasakoti apie esamas problemas. Jei socialinis pedagogas nesivadovaus, išskirtais socialinio darbo principais, vaikai juo nepasitikės, bijos ateiti, išsipasakoti apie esamas problemas. Pirmiausia socialinis pedagogas vaikui turi užtikrinti saugumą bei būti empatiškas. Vaitkevičius (1995) pabrėžia, kad atliekant socialinio pedagogo veiklas, būtina remtis socialinio darbo principais: 1. Individualumu, nes socialinis pedagogas turi suprasti, kad kiekviena asmenybė yra unikali bei skirtingai save išreiškia ir ieško skirtingų problemos spendimo būdų. 2. Empatija, kadangi kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į krizes, nepasisekimus, teikiančiam pagalbą specialistui svarbu suprasti žmogaus išgyvenimus. 3. Pasitikėjimu, padedant klientui rasti išeitį iš susidariusios situacijos, tariantis su pačiu klientu, pasitikint jo paties galiomis ir nuomone. 4. Priimti žmogų tokį, koks jis yra, su jo privalumais ir trūkumais. 5. Žmogaus apsisprendimo priėmimu. Jei įmanoma, naudoti veiksmus, kurių pageidauja klientas bei pagalbą planuoti kartu su klientu. 6. Konfidencialumu, nes šis principas padeda klientui pasitikėti specialistu. Socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje3 išskiriamos panašios vertybinės nuostatos, kuriomis socialinis pedagogas turi vadovautis savo darbe: • pagarbos – kiekvienas yra vertas besąlygiškos pagarbos; • atvirumo – kiekvienas turi teisę į atvirą ir nuoširdų bendravimą; • tolerancijos – kiekvienas turi teisę turėti skirtingus įsitikinimus, vertybes, tautinę priklausomybę; • unikalumo – kiekvienas yra savitas ir nepakartojamas; • vaiko kaip asmenybės vertinimas; • nesmerkimo ir neteisimo – socialinis pedagogas neturi būti teisėjas; • empatijos – kiekvienas individas, grupė, bendruomenė turi tikėti, kad bus suprasti; • priėmimo – kiekvienas individas turi teisę būti priimtas toks, koks yra, o ne toks, kokį jį nori matyti socialinis pedagogas; 3 LR ŠMM Įsakymas dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo. (2002). http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=161532 (žiūrėta 2013-02-23). 20 • konfidencialumo – vaikų bylos ir jose sukaupta informacija turi būti saugoma tik socialiniam pedagogui prieinamoje vietoje ir gali būti pateikiama kitiems tiktai gavus tėvų arba teisėtų globėjų sutikimą ir būtina laikytis paslapties apie vaiko problemas išlaikymo principų; • neteisimo – socialinis pedagogas neturi būti teisėjas; • pasitikėjimo – socialinis pedagogas neturi rodyti įtarumo ir nepasitikėjimo vaiku. Apibendrinant galima teigti, jog visos šios veiklos padeda socialiniam pedagogui teikti vaikui socialinę pedagoginę pagalbą, kūrybiškai perteikti teorines žinias, rengti programas ir projektus, užtikrinti laisvalaikio veiklos formų įvairovę, koordinuoti vaikų užimtumą bei socialinių paslaugų suteikimą, sutelkti dėmesį į konkretų vaiką, į individualios jo problemos sprendimą. Socialinis pedagogas atlikdamas pareigines funkcijas teikiant pagalbą vaikui, jo šeimai privalo vadovautis socialinio darbo principais, nuostatais bei vertybėmis. Nesivadovaudamas socialinio darbo principais, nuostatais bei vertybėmis socialinis pedagogas pažeidžia asmens orumą, nesilaiko etikos reikalavimų. Nepaisant šių reikalavimų socialinis pedagogas sunkiai gebės padėti išspręsti iškilusias problemas, žmogus nenorės atsiverti, nepasitikės. Todėl norint padėti, rasti efektingą metodą, priimant tinkamą sprendimą labai svarbu vadovautis šiais principais. 2.3. Socialinio pedagogo veiklos metodai Norint užtikrinti efektyvų socialinio pedagogo darbą ir bendravimo įgūdžius, nepaisant jų svarbos nepakanka, labai svarbūs jau minėtieji individualaus priėjimo prie kiekvienos situacijos metodai – įvairūs socialinio ugdymo metodai, priemonės ir būdai, kurie padeda ieškoti sprendimų vienoje ar kitoje situacijoje, pavyzdžiui: 2 lentelė Johnson L.C. socialinio pedagogo veiklos metodai (2001) Individualus darbas Veiklos kryptis teikiant pagalbą individualiai vaikams, jų šeimoms, sprendžiant psichologines, socialines problemas, palaikomas individualus ryšys su pastaraisiais. Individualus darbas įgalina atliki asmens, situacijos ir sąveikos elementų analizę, paremtą konkrečia problema šeimoje (Johnson, 2001). Darbas su grupe Toks darbas gali būti diferencijuojamas į tiesioginį darbą su vaikų grupe ir darbą su kolegomis, atitinkamai orientuojantis į darbą su paauglių grupe su kuriais vaikas praleidžia daugiausiai laiko, nes tai padeda papildomai programuoti ugdymo priemones ar į darbą su kitais 21 pedagogais, nes specialistų komandinis darbas socialiniame pedagoginiame darbe yra labai reikalingas ir svarbus, nes tik komandoje vyrauja pasitikėjimas, jautrumas, realizmas, domėjimasis ir skatinimas, o taip veiksmingiau ir geriau pasiekiami norimi rezultatai (Johnson, 2001). Darbas su šeima Keliant tėvų pedagoginę paskirtį, socialiniai pedagogai turėtų vadovautis tokiais metodais, kaip pokalbiai prie apvalaus stalo, individualus darbas, tėvų susirinkimai klasėse, paskaitų, konferencijų dalykinių žaidimų organizavimas (Johnson, 2001). Mokykloje socialinis pedagogas – tai vaiko advokatas visose vaikui svarbiose situacijose. Remiantis šia pagrindinė nuostata, galima teigti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų specialistų, siekiant padėti spręsti problemas. Socialinis pedagogas siekia, kad aplinka būtų saugi vaikui, skatintų iniciatyvumą, saviraišką, kūrybiškumą. Tačiau socialinio pedagogo veikla neužsibaigia ties pagalbos teikimu vaikui, socialinis pedagogas ypatingą dėmesį skiria vaikams ir jų šeimoms, turinčioms sunkumų. Socialinės pagalbos šeimai tikslas mokykloje – siekti teigiamų pokyčių biologinėje šeimoje, teikiant pagalbą šeimai ir vaikui individualiai, pagal poreikį pasitelkiant kitas institucijas, kurios dirba vaikų labui. Mokyklos socialiniai pedagogai dirba keturiais lygiais: su mokiniais, tėvais, mokyklos bendruomene bei vietos bendruomene. Socialinio pedagogo veikla, kuri yra nukreipta į konkretų vaiką ir konkrečių problemų sprendimą vykdoma tokiais etapais: 1. Įvertinti ugdytinio poreikius. 2. Sudaryti socialinės pedagoginės pagalbos planą ugdytiniui. 3. Taikyti individualaus darbo su ugdytiniu metodus. 4. Analizuoti ir vertinti socialinio pedagoginio poveikio priemonių ugdytiniui veiksmingumą (Johnson, 2001). Sprendžiant vaikų, patyrusių emocinę, fizinę ir seksualinę agresiją, Compton ir Gallawey (1989) sudarė problemų spendimo modelį, kuris susideda iš šių etapų: 1. Kontakto etapas. • Problema apibrėžiama vaiko, socialinio pedagogo (mokykla, šeima) požiūriu. • Ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų identifikavimas ir nustatymas. • Dabartinis kontakto, tikslų, lūkesčių ir teisių išsiaiškinimas. • Informacijos rinkimas. 22 2. Sutarties etapas. • Problemos vertinimas ir įvertinimas (priežastys). • Veiksmų plano ir eigos sudarymas. • Prognozių apie plano veiksmingumą numatymas. 3. Veiksmų etapas. • Plano vykdymas. • Darbo užbaigimas, įvertinimas. • Darbo vertinimas, kai apibrėžiami pasiekti tikslai ar numatoma procesą tęsti. 3 pav. Schematiškai šį modelį galima pavaizduoti Socialinis pedagogas norėdamas užkirsti kelią problemoms organizuoja prevencinę veiklą. Pasak Kvieskienės (2003), prevencija – tai priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams, tokiems, kaip nedarbas, nusikalstamumas, alkoholizmas. Socialinis pedagogas taikydamas prevencines programas padeda šeimai nugalėti problemas, fizinio ar emocinio smurto apraiškas, iš jų kylančias asmenines problemas bei grįžti į normalų gyvenimą. Leliūgienė (2002) suskirstė socialinio pedagogo darbą teikiant pagalbą mokinių tėvams: 1. Socialinis pedagogas bendrauja su tėvais tuo atveju, kai klasės auklėtojas patyrė didelių keblumų spręsdamas vaikų socialines problemas, gindamas jų teises, kai artimiausia vaiko aplinka jam pasidarė nesaugi, kai vaikas nelanko mokyklos ir t.t. 2. Socialinis pedagogas prireikus taiko grupinės terapijos su rizikos grupės šeimomis darbo metodus, lavina socialinius ir tėvystės įgūdžius. 3. Socialinis pedagogas organizuoja tėvų susitikimus su kompetentingais asmenimis vaiko teisių klausimais, informuoja tėvus apie vaiko socialinės apsaugos įstatymus ir tėvų atsakomybę už vaikus. Kontakto etapas Sutarties etapas Veiksmų etapas 23 4. Socialinis pedagogas dirbdamas nukreipia tėvus pas specialistus (psichologus psichoterapeutus) jei mano, kad yra nepakankamai kompetentingas padėti mokinio šeimai. Ž. Barkauskaitė (2002) išskyrė tokias socialinio darbo su šeima kryptis: pagalba šeimai globos, auklėjimo ir ugdymo klausimais; pagalba šeimai, esant krizinėms situacijoms (ištuokai, nedarbui, skurdui ir kt.); tėvų išsilavinimo ir kultūrinio lygio kėlimas; pagalba skriaudžiamam šeimoje vaikui. Socialinio pedagogo veiklos svarba, dirbant individualiai su vaikais ir šeimomis, atsispindi, aiškinantis šeimos problemas, koordinuojant, planuojant, teikiant ir įvertinant pagalbą šeimai. Socialinės pagalbos turinio, formų bei metodų pasirinkimą lemia konkrečios šeimos turimos problemos. Šiame darbe socialiniai pedagogai dirbdami su vaiku ir šeima dažniausiai naudoja Johnsono socialinio ugdymo metodus, priemones ir būdus. Remiantis Johnsono išskirtais veiklos metodais dažniausiai teikiant pagalbą nukentėjusiam vaikui nuo smurto, vykdomas individualus darbas su vaiku bei šeima. 24 3 skyrius. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS SU SMURTĄ ŠEIMOJE PATYRUSIAIS VAIKAIS KOKYBINIO TYRIMO REZULTATAI 3.1. Tyrimo metodika Baigiamajame darbe buvo atliekamas kokybinis tyrimas, siekiant nustatyti, socialinio pedagogo veiklos su smurtą šeimoje patyrusiais vaikais ypatybes. Kokybinis tyrimas – tai toks empirinis tyrimas, kurio duomenys pateikiami žodine išraiška. Tyrimas buvo parengtas interviu metodu, (žodinė apklausa). Interviu apibrėžiamas, kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis, kurio tikslas gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją apie įvairius pedagoginio proceso ypatumus, ugdytinių išgyvenimus, subjektyvų jų požiūrį į įvairius gyvenimo reiškinius (Kardelis, 2002). Atliktas tyrimas buvo taikomas individualiai. Informantams buvo pateikti keturi blokai su įvairiais klausimais. Iš viso buvo užduota 32 klausimai (žr. 1 priedą) orientuoti į socialinio pedagogo pagalbos būdus ir metodus dirbant su vaikais, patyrusiais smurtą šeimoje. Klausimai suformuoti remiantis sudaryta operacionalizacija (žr. 2 priedą). Gauti duomenys buvo fiksuojami užrašuose. Duomenys apdoroti taikant turinio (content) analizės metodą. Interviu tekstams buvo naudojamas kodavimas: „I1” – pirmas informantas, „I2” – antras informantas ir t.t. Kiekvieno interviu trukmė apie ≈ 20 min. 3.2. Tyrimo dalyviai Tyrimas buvo atliekamas Šiaulių miesto bei Šiaulių rajono mokyklose ir gimnazijose. Tyrime dalyvavo 8 socialiniai pedagogai, turintys skirtingą darbo patirtį. Informantų amžius: 30–45 metai. Darbo stažas: 3–20 metų. Tyrime naudota tikslinė patogioji atranka. Tyrimas vyko vasario–kovo mėnesiais. 25 3.3. Tyrimo rezultatų analizė ir interpretavimas Apibrėžus smurto sąvokas, priežastis ir pasekmes, aprašius socialinio pedagogo veiklą bei funkcijas, toliau bus detaliai analizuojami socialinių pedagogų naudojami pagalbos būdai ir metodai teikiant pagalbą vaikams patyrusiems smurtą šeimoje, taip pat pagalba tėvams. Socialinio pedagogo darbo su minėtais vaikais pagrindinis tikslas yra kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo patiriamo smurto šeimoje, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias smurto pasekmes. Tačiau socialinio pedagogo darbas neapsiriboja vien tik pagalbos vaikui teikimu, bet ir pagalba tėvams; pagalba teikiama bendradarbiaujant pedagogams, mokyklos bendruomenei ir kitiems specialistams. Pirmoje lentelėje pateikiami informantų demografiniai duomenys. 3 lentelė Informantų demografiniai duomenys Nr. Tyrimo dalyvių kodas Lytis Darbo stažas 1. R. (I1) MOT. 6 m. 2. D. (I2) MOT. 9 m. 3. I. (I3) MOT. 7 m. 4. I. (I4) MOT. 3 m. 5. V. (I5) MOT. 10 m. 6. V. (I6) MOT. 7 m. 7. F. (I7) MOT. 10 m. 8. J. (I8) MOT. 7 m. 3.3.1. Socialinio pedagogo darbas su smurtą patyrusiu vaiku Pirmosios klausimų grupės (socialinio pedagogo darbas su smurtą patyrusiu vaiku) tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo pagalbos būdus ir metodus dirbant su vaikais, patyrusiais smurtą šeimoje. To siekiant tyrimo dalyviams pateikti 9 klausimai (žr. 1 priedą). Pirmuoju klausimu „Ar dažnai vaikai į Jus kreipiasi dėl smurto šeimoje?“ siekta išsiaiškinti, kaip dažnai vaikai kreipiasi į socialinį pedagogą dėl patirto smurto šeimoje. (žr. 4 lentelę). 26 4 lentelė Vaikų kreipimasis į socialinį pedagogą dėl patirto smurto šeimoje Interviu metu buvo išsiaiškinta tyrime dalyvavusių informantų nuomonę, kaip dažnai vaikai kreipiasi į socialinį pedagogą dėl patirto smurto šeimoje, kuri įvardinta vienoje kategorijoje – pagalbos prašymas. Iš pirmos kategorijos išskirtos 3 subkategorijos: nelabai, retai, nesikreipia. Iš gautos informacijos interviu metu paaiškėjo, kad vaikai labai retai kreipiasi pagalbos į socialinį pedagogą („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!