Skriaudos tema lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, J. Savickis)

Lietuvių prozoje neretai nagrinėjama skriaudos tema, pabrėžiant ją atsveriančias vertybes, tokias, kaip gailestingumas, gebėjimas atleisti. Lyrinės psichologijos prozos pradininkas Jonas Biliūnas ir gyvenime, ir kūryboje ieškojo humanizmo pagrindų: jautrumas, gailestingumas, mokėjimas nesmerkti J. Biliūno kūryboje tampa aukščiausiu žmogiškumo matu. Skriaudos ir gailestingumo apraiškos labiausiai pabrėžiamos novelėje ,,Ubagas." O lietuvių prozos novatoriaus J. Savickio novelėje ,,Ad astra" vaizduojamas žiaurumas, skriauda, kuriuos atsveria žmogiškumas, šeimos vertybės, gyvenimo tiesos siekimas.
Žmogiškumas, pasireiškiantis jautrumu, skriaudžiamo artimo kančios išgyvenimu, savo kaltės suvokimu, atleidimu, užuojauta, tampa svarbiu žmogaus vertinimo matu lyrinės- psichologinės prozos pradininko Jono Biliūno kūryboje. XX a. pradžios rašytojas, pats sunkiai sirgęs, patyręs skurdą ir nereikalingumo jausmą, į pasaulį žvelgia liūdnomis akimis ir novelėse vaizduoja ypatingas akimirkas, kuriose pabrėžiamos gražiausios žmogiškumo apraiškos. Dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, permainų troškimas – būdinga XX a. pradžios jauno intelektualo, pavergtos tautos piliečio, laikysena. Novelės ,,Ubagas" pasakotojas, artimas rašytojui, kenčia matydamas kito patirtą skriaudą, pasijunta atsakingas už klestintį blogį, prisiima kaltę. Petro Sabaliūno sūnus padaro nusikaltimą, išvarydamas tėvą iš namų ir taip nutraukdamas kartų ryšį, žmogiškuosius santykius. Kūrinyje pastebimos autobiografinės detalės, nes kūrinio pasakotojas, kalbėdamas pirmuoju asmeniu, pats dalyvauja veiksme, o susitikimas su Petru Sabaliūnu liudija tikrą įvykį, kai rašytojas grįžo tėviškėn gydytis. Seneliui ši patirtis buvo labai skaudi ir tai atskleidžiama kūrinyje pastebimomis detalėmis: drebančios rankos, virpančios lūpos, per skruostą riedanti ašara. Pasak literatūrologo R. Tamošaičio, J. Biliūnui būdinga „absoliučioji sielos klausa“, nes ji geba psichologiškai analizuoti žmonių patirtis, pastebėti jų gebėjimą likti stojiškiems ribinėse situacijose, užjausti skriaudą patiriančius individus, kurie, net tokiose situacijose geba atleisti ir suprasti. Pasakotojas prisimena, kad Petras Sabaliūnas anksčiau buvo turtingas ūkininkas, kuris mylėjo vaikus, augino bites, o bitės, remiantis tautosaka, simbolizuoja dosnų žmogų, jų aviliai tampa bendruomeniškumo, darnos, gėrio metafora, nes, nykstant šeimos ryšiams, nyksta ir bitės, todėl senelis, kenčiantis dėl antihumaniško sūnaus, dvasios „ubago“, poelgio, jaučia sielvartą, tačiau išsaugo stojišką laikyseną, geba...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!