Skaitybos psichologijos ypatumai

ĮVADAS Skaityba yra viena pažinimo ir bendravimo (komunikacijos) rūšių, kurios esmė – aktyvus teksto informacijos įsisavinimas ir panaudojimas skaitytojo poreikiams bei interesams. Šio seminarinio pranešimo tikslas – aptarti skaitybos psichologijos ypatumus. Pranešimo uždaviniai: • Supažindinti su skaitymo sutrikimų sąvoka, disleksija – kaip labai specifiniu skaitymo sutrikimu ir biblioterapija – kaip sveikatinimu, pasitelkiant literatūros kūrinius. • Aptarti skaitytojų klasifikavimą: kriterijus, paskirtį, tradicijas, schemas, dinamiką. Šis pranešimas paremtas profesinio bibliotekininkų žurnalo „Tarp knygų“ („Bibliotekų darbas“) publikacijomis bei internetinėse svetainėse pateikiama informacija. 1. SKAITYMO SUTRIKIMAI. DISLEKSIJA. BIBLIOTERAPIJA Skaitymo sutrikimai. Disleksija Skaitymo sutrikimai pasireiškia, mokantis skaityti bei skaitant, kai sunku koncentruoti dėmesį į spausdintus ženklus ir kontroliuoti akių judesius, juos sekant, atpažinti garsus, susijusius su raide, suprasti žodžius ir gramatiką, kurti idėjas ir vaizdinius, lyginti naujas idėjas su tomis, kurios jau žinomos, kaupti jas atmintyje. Skaitymo sutrikimai 3-4 kartus dažnesni berniukams nei  mergaitėms1. Disleksija – tai labai specifinis skaitymo sutrikimas. Nors vis dažniau disleksijos apibrėžimas išplečiamas ir disleksijai priskiriami ne tik skaitymo, bet ir rašymo ar tarimo sutrikimai2. Pastaruoju metu įrodyta, kad šiems žmonėms gali būti trumpalaikių atminties sutrikimų. Šią ligą galima priskirti genetinių ir neurologinių ligų grupei. Tiesa, net jei būtų kalbama tik apie skaitymą, šis sutrikimas gali pasireikšti labai skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nesugeba skaityti tik rašytinių raidžių, kiti – spausdintinių ir pan. Didžiai daliai sergančiųjų disleksija pasireiškia kur kas švelnesne forma, t. y. žmonės arba lėčiau mokosi skaityti, arba lėčiau skaito, arba nuolat pasireiškia skaitymo klaidos (pavyzdžiui, vietomis sukeičia raides, iškreipia garsą, praleidžia tam tikrus garsus), arba neteisingai supranta perskaityto žodžio reikšmę3. Disleksija gali būti tiek įgimta, tiek įgyta. O šiuo sutrikimu sergantys žmonės gali būti tiek aukšto, tiek nepakankamo intelekto. Disleksija serga apie 5–8 procentai mokyklinio amžiaus vaikų. Yra šeiminis polinkis į šį sutrikimą. Tai reiškia, kad šeimoje paprastai būna keli asmenys, kuriems pasireiškia šis sutrikimas4. Tikslios ir neginčytinos disleksijos priežastys vis dar nėra nustatytos. Tačiau tyrimai rodo, kad disleksija sergančių ir sveikų asmenų smegenys vystosi ir funkcionuoja skirtingai. Maža to, disleksija sergantys žmonės dažnai „diskriminuoja“ žodžių garsus, dėl to jiems sunku skaityti. Disleksija dažniausiai įgimtas sutrikimas. Kaip spėjama, priežasčių, galinčių sukelti šį sutrikimą, daug, visos jos susijusios su smegenų vystymusi skirtingais amžiaus tarpsniais, pvz., nėštumo, gimdymo metu ar jau gimus. Įtakos gali turėti ir sunkios infekcinės ligos, pavyzdžiui, encefalitas. Iškelta teorija, kad pagrindinė skaitymo (kartu ir disgrafijos – rašymo sutrikimų) sutrikimų priežastis – nesuderintas dviejų galvos smegenų pusrutulių darbas5. Disleksija yra tikra bėda žmogui šiuolaikinėje visuomenėje, kai informacija, kuri daugiausia pateikiama spausdinta forma, nulemia darbo sėkmę, poilsį ir gyvenimo būdą. Nors šis sutrikimas daugiau ar mažiau matomas paprastai lieka visą gyvenimą, jį galima koreguoti. Teikiant pagalbą šiems žmonėms, pagrindinė atsakomybė tenka mokykloms, suaugusių švietimo organizacijoms, medikams. Dažniausiai šią problemą sprendžia logopedai. Beje, problema sprendžiama bet kuriame amžiuje. Skaityti, tarti žodžius ir pan. mokoma, naudojant specialias metodikas6. Teikiant pagalbą dislektiškiems vaikams, būtinai atsižvelgiama į vaiko individualius ypatumus. Priklausomai nuo sutrikimo sunkumo, ta pagalba gali būti ir nelabai intensyvi – greta pagrindinių užsiėmimų mokykloje, vaikas dar papildomai lavinamas tos pačios mokyklos specialioje korekcinėje grupėje ar klasėje, kur dirba psichologai ar specialiai pasiruošę pedagogai. Tuo tarpu sunkiais atvejais gali būti, kad vaikui pirmiausia reikalingas psichoterapinis gydymas, kad sumažėtų jo negatyvizmas, priešiškumas mokslui ir visiems suaugusiems, išnyktų neurotiniai simptomai. Tik paskui galima pradėti korekcinius užsiėmimus specialiose grupėse ar klasėse7. Padedant dislektiškiems vaikams, būtinai turi dalyvauti ir tėvai. Pirmiausia specialistai turi paaiškinti tėvams šio sutrikimo esmę, įtikinti, kad nei jie, nei jų vaikai dėl to nėra kalti. Tėvai tiesiogiai dalyvauja korekcijos darbe, kasdien su vaikais atlikdami namuose tam tikras užduotis8. Daugumoje šalių, ne tik tolimose Vakarų, bet ir kaimyninėse, pvz., Lenkijoje, Čekoslovakijoje, disleksijų problema daug užsiima ir mokslininkai, ir praktikai. Yra organizuotos įvairiausios pagalbos formos: korekcinės grupės ir klasės mokyklose, psichologinės konsultacijos ir centrai, net sanatorijos. Lietuvoje, deja, šiai problemai neskiriama beveik jokio dėmesio9. Biblioterapija Šiandien biblioteka atsisako vienpusiškos orientacijos į fondus ir atsigręžia į skaitytoją. Ieškodama naujų aptarnavimo galimybių, ji rūpinasi ne tik kelti skaitymo kultūrą ir plėsti komunikacijos erdvę, bet ir praturtinti skaitytojo asmenybę, padėti jam pažinti save. Tai paaiškina ir aktyvų bibliotekininkų susidomėjimą biblioterapija10. Biblioterapija aktyviai nagrinėjama ir praktikuojama daugelyje pasaulio šalių. Tuo tarpu Lietuvoje jos galimybės yra beveik neišnaudojamos. Daugelio pasaulio šalių patirtis rodo, kad biblioterapija suteikia bibliotekos veiklai naujų impulsų, skatina permainas, padeda atskleisti bibliotekos potencialą ir teikia praktinių privalumų11. Perspektyviausias požiūris į biblioterapiją yra įvairių sričių specialistų bendradarbiavimo požiūris, traktuojantis biblioterapiją kaip pagalbinę arba lygiavertę neurozių ir somatinių ligų gydymo dalį. Biblioterapijos procese turi dalyvauti gydytojas psichoterapeutas ir specialiai mokytas bibliotekininkas12. Terminas „biblioterapija“, išvertus pažodžiui, reikštų gydymą Biblija. Kadangi tiesioginis Švento Rašto skaitymas ne visiems priimtinas, prieinamas, suprantamas, todėl apie biblioterapiją reikėtų kalbėti kaip apie gydymą rašytu žodžiu, gydymą knyga plačiąja prasme. Biblioterapija – tai sveikatinimas, pasitelkiant literatūros kūrinius. Biblioterapija nėra tiesiog skaitymas. Ją taiko specialistai, mat kūrinys turi padėti spręsti paciento psichologines, užimtumo, socialinės adaptacijos problemas ir gerinti gydymo bei bendravimo kokybę13. Kartais žmogui reikia kūrinio, kuriame jis įžvelgtų savo problemą ir mokytųsi ją spręsti, o kartais – priešingai, žmogus nenori aštrinti minčių apie ligą, todėl nori linksmo kūrinio, gal net pasakos ar nuotykių romano. Kūrinys pasiūlomas, atsižvelgiant į paciento norą. Su biblioterapijos grupės nariais skaitomi kūriniai aptariami14. Biblioterapija padeda net sunkiems, nevaikštantiems ligoniams, ja gali naudotis tiek fizinę, tiek dvasinę negalią kenčiantys pacientai. Tiems, kurie negali patys skaityti, yra įgarsintų knygų, kartais kūrinius skaitovai skaito gyvai15. Biblioterapijai įprastai naudojama grožinė literatūra, rečiau – mokslo populiarinimo. Gydytojų teigimu, pasaulio medicina apie biblioterapiją atsiliepia tik gerai, nežinoma, kad savanoriškas skaitymas ir bendravimas su biblioterapeutu būtų kam pakenkęs16. 2. SKAITYTOJŲ TIPOLOGIJA: KRITERIJAI, PASKIRTIS, TRADICIJOS, SCHEMOS, DINAMIKA Kiekvienas skaitytojas yra nepakartojama individualybė. Nepaisant to, skaitytojai turi bendrų požymių, kuriais remiantis, juos galima sugrupuoti. Šitokio grupavimo arba tipologijos paskirtis – palengvinti bibliotekininko darbą, padėti jam geriau orientuotis individualių skaitytojo savybių gausybėje ir pagerinti skaitytojų aptarnavimo kokybę. Pagrindinė tipologijos problema – nustatyti skaitytojų diferencijavimo principus ir kriterijus. Daugelis tyrinėtojų nurodo, kad skaitytojus galima klasifikuoti pagal jų socialinę demografinę padėtį ir teminius skaitomos literatūros požymius, skaitymo motyvaciją, aktyvumą, intensyvumą, interesus, skaitymo kultūrą, kūrinių vertinimą. Šiuo metu skaitytojų tipologijoje vyrauja dvi kryptys: skaitytojų klasifikavimas pagal jų individualias savybes (interesai, skaitymo motyvai, intensyvumas ir diapazonas, apsiskaitymas ir kt.) ir pagal literatūros rūšių bei žanrų ypatybes. Bibliotekų praktikai prasmingesnė ta skaitytojų tipologija, kuri grindžiama individualiomis skaitytojų savybėmis17. Iki šiol nėra vieningo skaitytojų klasifikavimo. Problemą komplikuoja tai, kad skaitytojų tipas yra dinamiška struktūra. Neturėdami metodologinės bazės, tyrinėtojai patys pasirenka konkrečius skaitytojo požymius. Sudarant klasifikaciją, remiamasi ne vienu kuriuo nors požymiu, o visų požymių kompleksu18. Sudarant viešųjų bibliotekų skaitytojų klasifikaciją, pasirenkamiems požymiams keliami šie reikalavimai: • Požymio reikšmingumas darbui su skaitytojais; • Požymio ryšys su skaitytojo elgesiu; • Požymio išsiaiškinimo paprastumas; • Skaitytojų grupių, atskiriamų pagal pasirinktus požymius, alternatyvumas, t. y. aiškiai matomas skirtumas; • Požymio stabilumas, t. y. situaciniai reiškiniai neturi nulemti skaitytojo priskyrimo vienai ar kitai grupei19. Labiausiai paplitusios skaitytojų klasifikacijos, pagrįstos kompleksiniu rodikliu – skaitymo kultūra. Ši sąvoka jungia tris struktūrinius vienetus: literatūros pasirinkimas, teksto suvokimas, gautos informacijos vertinimas ir panaudojimas. Siūloma skirti šešis skaitytojų tipus: • Skaitytojai, neišvystę visų trijų skaitymo kultūros parametrų: tie, kurie mažai skaito, ir tie, kurie skaito intensyviai, bet chaotiškai, be tvarkos ir kryptingumo. • Skaitytojai, kurių literatūros pasirinkimas vienpusiškas, tačiau išplėtoti kiti skaitymo kultūros parametrai. • Skaitytojai, kurie skaito intensyviai, geba pasirinkti literatūrą, turi jos vertinimo įgūdžių, tačiau renkasi ir skaito vienpusiškai. • Skaitytojai, pasižymintys aktyvumu, interesu tam tikroms, apibrėžtoms žinių sritims, autoriams, temoms, bet literatūrą renkasi nesavarankiškai ir gana chaotiškai, suvokia ją paviršutiniškai. • Skaitytojai, kuriems būdingi skaitymo prieštaringumai, jiems trūksta darnos. Jie paprastai aktyvūs, savarankiški, plačių ir įvairių interesų, bet skaito paviršutiniškai, nesusitelkia gilesniam suvokimui ir apibendrinimui20. Bibliotekų darbui vertingiausia ta skaitytojų diferenciacija, kuri remiasi skaitytojų vertybinėmis orientacijomis. Viešųjų bibliotekų skaitytojų klasifikacijoje vienas svarbiausių požymių yra skaitytojo elgesys ir požiūris į biblioteką21. JAV bibliotekininkystės specialistai siūlo tokią skaitytojų tipologiją, kurios pagrindas – skaitytojo veikla ir elgesys bibliotekoje. Skiriami 4 tipai: • Eilinis skaitytojas. Jis neskubėdamas pasirenka knygą, kreipiasi į bibliotekininką bendro pobūdžio klausimais, prašo rekomendacijų, pasirinkdamas literatūrą. • Skaitytojai-tyrinėtojai. Jie turi aiškius ir konkrečius skaitymo tikslus, dažnai kreipiasi į bibliotekininką, tariasi su juo, naudojasi informacijos paieškos sistema. Šio tipo skaitytojams aptarnauti reikia aukštos bibliotekininko kvalifikacijos. • Skaitytojai, užsiimantys savišvieta. Jų tikslas – pasiekti aukštesnį kurios nors srities kompetencijos lygį, kad įgytų tam tikrą profesinę kvalifikaciją arba padėtį visuomenėje. Tam reikia ilgalaikio skaitytojo ir bibliotekininko bendradarbiavimo. • Skaitytojas – bibliotekos renginių dalyvis, kuris kitų kontaktų su biblioteka dažniausiai neturi. Į šią skaitytojų grupę reikia orientuotis, planuojant renginius, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, aptarnaujant ligonius, senus žmones, etnines grupes ir pan.22 Panašią skaitytojų klasifikaciją pasiūlė rusų bibliotekininkystės specialistas V. Teriošinas. Jis rekomenduoja skaitytojus skirstyti į 3 grupes pagal išsilavinimą, bendrą pasirengimą ir skaitymo kultūros lygį: • Abonentai, turintys bendrąjį vidurinį išsilavinimą ir nedidelę skaitybos bei naudojimosi biblioteka patirtį. • Aktyvūs skaitytojai (moksleiviai, studentai), besimokantys naudotis bibliotekinėmis ir bibliografinėmis informacijos paieškų priemonėmis. • Kvalifikuočiausi skaitytojai, daugiausia specialistai. Jie turi didelę skaitymo patirtį, gerai orientuojasi bibliotekoje bei juos dominančios srities informacijoje ir dažniausiai pajėgia savarankiškai spręsti jiems iškylančius skaitybos uždavinius23. IŠVADOS • Skaitymo sutrikimai pasireiškia, mokantis skaityti bei skaitant, kai sunku koncentruoti dėmesį į spausdintus ženklus ir kontroliuoti akių judesius, atpažinti garsus, suprasti žodžius ir gramatiką, kurti idėjas ir vaizdinius, lyginti naujas idėjas su jau žinomomis, kaupti jas atmintyje. • Disleksija – specifinė negalia, pasireiškianti mokantis skaityti ar tarti, paprastai esant normaliam intelekto lygiui. Tai chroniškas neurologinis trūkumas, veikiantis žmogaus sugebėjimą atpažinti ir vartoti grafinius simbolius, ypač susijusius su kalba. Disleksija paprastai aptinkama pradinėse klasėse. Tik maža dalis suaugusių išlieka neskaitantys, bet daug jų sunkiai skaito ir blogai ištaria žodžius visą savo gyvenimą. • Tačiau šį sutrikimą galima koreguoti. Teikiant pagalbą dislektikams, pagrindinė atsakomybė tenka mokykloms, suaugusių švietimo organizacijoms, medikams. Ši problema sprendžiama bet kuriame amžiuje. Tam naudojamos specialios metodikos. • Viena iš metodikų – biblioterapija, traktuojama kaip pagalbinė arba lygiavertė neurozių ir somatinių ligų gydymo dalis, kaip sveikatinimas, pasitelkiant literatūros kūrinius. • Siekiant palengvinti bibliotekininko darbą, padėti jam geriau orientuotis individualių skaitytojo savybių gausybėje ir pagerinti skaitytojų aptarnavimo kokybę, skaitytojai klasifikuojami. • Skaitytojus galima klasifikuoti pagal jų socialinę demografinę padėtį ir teminius skaitomos literatūros požymius, skaitymo motyvaciją, aktyvumą, intensyvumą, interesus, skaitymo kultūrą, kūrinių vertinimą. • Šiuo metu skaitytojų tipologijoje vyrauja skaitytojų klasifikavimas pagal jų individualias savybes ir pagal literatūros rūšių bei žanrų ypatybes. BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS • GAILIENĖ, D. Disleksija – vaikų nesugebėjimas išmokti skaityti. Bibliotekų darbas, 1991, Nr. 6, p. 8-9. ISSN 0868-8826. • GLOSIENĖ, A.; PETUCHOVAITĖ, R. Viešųjų bibliotekų paslaugos negalios žmonėms: skandinaviškas modelis. Tarp knygų, 1995, Nr. 5, p. 7-10. ISSN 0868-8826. • MANŽUCH, Z. Biblioterapija – naujas bibliotekų pasiūlymas. Tarp knygų, 2001, Nr. 10, p. 7-11. ISSN 0868-8826. • RAGUOTIENĖ, G. Skaitytojų tipologija: tradicijos ir šiuolaikinė situacija. In Bibliotekų darbas, 1989, Nr. 2, p. 24-27. ISSN 0868-8826. • MATULEVIČIENĖ, V. Baltoj lankoj juodos avys. Sveikas žmogus [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2008 m. balandžio 5 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!