Sisteminės teorijos

Klasikinės orgvadybinės teorijos. 1)Darbo mokslinio organizavimo teorija (F.Teiloras) Pirmasis kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus bandė amerikiečių mokslininkas F.Teiloras. Pagrindinė Teiloro darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė: darbas tik tuomet gali būti našus,kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus naudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Taigi darbas našus gali būti tik tada,kai realizuojamos šios siūlomos F.Teiloro organizacines priemonės: a)Teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose vietose. (neapleisti net atrodančių nereikšmingų darbo vietų prie priežiūros) b)Optimaliai sudarant darbo operacijas. ( Kad visos operacijos pagal sudėtingumą daugmaž būtų vienodos.Ir sukurti darbo atlikymo aprašymus,nurodant skirtą laiką ) c)Kad,darbininkai dirbtų „idealiais“ darbo metodais. ( Įvairiais matematiniais skaičiavimais apskaičiuoti medžiagą kaip kvalifikuoti darbininkai atlieka įvairias operacijas, nereikalingus veiksmus šalinti) d)Racionaliai naudoti darbo įrankius,įrangą,mechanizmus,medžiagą. ( Racionalus vartojamas suprantamas taip pat kaip ir reikiamų įrankių įsigyjimas. ) e)Teisingai apmokėti už atliktą darbą. (nustant standartines normas, už jų įvykdymą mokėti bazinį atlyginimą, o viršijus priedą.) Realizuojant darbo mokslinio organizavimo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai (vadovai,normuotojai) pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų organizavimui ir jo tobulinimui. Kitos vadybinės veiklos sritys lyg ir antraeilės. F.Teiloras nagrinėja ne tik apie darbininkų organizavimą ir jo tobulinimą, bet ir dar du vadybos aspektus: a)vadybinio darbo pasidalijimas. (Siūlo atsisakyti linijinio valdymo principo ir naudoti aštuonių funkcijų valdymo principą. Kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems, siauriai specializuotiems viršininkams) (Gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius,kiek planavimo skyrius) b)darbininkų ir administracijos geranoriško bendradarbiavimo būtinumas. (Bendradarbiavimas reikalingas tam,kad naujoviškas darbo organizavimas dažniausiai priimamas negatyviai) ( Tačiau bendradarbiavimas,pagal Teilorą, tai darbininko įsisamoninimas,kad vadovai niekada blogai nesiūlo ir būtina vykdyti jų nurodymus ) Kilus gyventojų nepasitenkinimui JAV kongresas surinko komisiją,kuri įvertino Teiloro darbo mokslinio organizavimo teorija teigiamai. Pasekėjai: H.Gantas, F. Ir L Džilbretai, H.Emersonas, H. Fordas H.Emersonas sistemiškiau išdėstė darbo mokslinio organizavimo teoriją (DBOT) suformulavęs 12 našumo principų: a) Teisingai suformuluoti tikslus. ( Organizacija be tikslo netenka prasmės ). b) Priimti optimalius,racionalius sprendimus. ( Naujovių diegimas, senų stereotipų atsisakymas ) c) Optimaliai parinkti įrengimus ir darbą organizuoti taip,kad įrengimai būtų išnaudoti pilnai. d) Naujausių žinių,pasiekimų diegimas. e) Darbo drausmė. ( Kiekvienas organizacijos narys turi būti drausmingas,tvarkingas ) f) Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. ( standartinių instrukcijų ir reikalavimų išdėstymas ) g) Darbą būtina normuoti. h) Darbo turinys turi atitikti darbuotojo kvalifikaciją,sugebėjimus,polinkius. ( Tik tada darbuotojas dirbs gerai. Būtina sudaryti galimybes tobulintis, pereiti iš vienos darbo vietos į kitą ) j) Darbas turi būti saugus. ( Kaip ir įrengimų priežiūra taip ir darbuotojais turi būti rūpinamasi,kad pasiektų gerų rezultatų ) k) Atlyginimas už darbą turi atitiktį jo sudėtingumą. l) Veiklos rezultatų apskaita. ( Kad būtų akivaizdžiai matyti,kas pasiekta ir ką galima ateityje pasiekti ) m) Darbą reikia nuolat dispečerizuoti (kontroliuoti ir koordinuoti). Kontroliuojant bus įmanoma nuspėti nukrypimus ir išsigelbėti nuo nelaimingų pasekmių. H.Emersono suformuluoti principai aktualūs ir šiandien,ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą. Praktikoje įgyvendinant šią DBOT pasireiškė H.Fordas. Pagal jį darbo našumas priklauso nuo: a) gero darbo pasidalijimo b) detalių ir mazgų standartizavimo ( ta pačią detalę naudoti keliuose gaminiuose) c) gamybos mechanizavimas Šios sąlygos labiausiai tinka masinei gamybai.Kompleksinės įmonės šalininkas. Jis teigė,kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų tik viską pasigamindama pati. 2)Idealaus biurokratinio valdymo teorija (M.Vėberis) XXa pradžioje panašiu metu kaip F.Teiloras vokiečių mokslininkas-sociologas M.Vėberis išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Biurokratizmas suvokiamas kaip grupinis veiklos organizavimas, šią veiklą reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijoms. Koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Stambesnėse organizacijose sudėtingesnė veikla gali būti išskaidyta i keletą paprastesnių veiklų, atsiranda veiklos hierarchisškumas. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras operacijas būtina jas standartizuoti , nustatyti galimus bendrumus. Atlikus standartizaciją reiktų parengti reglamentus,kuriuose būtų standartizuotų darbų atlikimo tvarka. Vadovai privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Pasak Vėberį siūlomi tikslaus struktūrizavimo, griežto veiklos reglamentavimo, vadovavimo nuasmeninimo, karjeros skaitinimo principai propaguoja,kad bet kokie nukrypimai nuo formalios struktūros ir nustatytų taisyklių mažina veiklos efektyvumą. Neretai pasiūlytais Vėberio valdymo organizavimo principais rėmėsi ir H.Fajolis. 3)Administracinės veiklos organizavimo teorija(H.Fajolis) Specifinius administracinius veiklos vadovavimo principus išdėstė prancūzų mokslininkas H.Fajolis. Gana aiškiai atskyrė įmonės valdymą nuo vadovavimo(adminstracinės) veiklos. Pasak H.Fajolį valdyti įmonę reiškia: a)orgazinuoti techninę įmonės veiklą (įrengimų įsigijimas) b)organizuoti komercinę įmonės veiklą (žaliavos,mainai) c)organizuoti finansinė įmonės veiklą d)organizuoti įmonės apsaugą (turto, darbuotojų) e)organizuoti buhalterinę veiklą (ataskaitų sudarinėjimas) f) vadovauti įmonei – administruoti (tobulinti struktūrą, reglamentuoti veiklą, tvarkyti personalą ir, vykdant visus darbus, realizuoti administravimo funkcijų ciklą) Taigi administravimas suprantamas kaip integruoto valdymo sudėtinė dalis. Tai specifinė tam tikros grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Vienas iš svarbiausių administravimo aspektų – struktūrizavimas. Skatina funkciniį valdymą (nes linijinis pamažu tampa gremėzdiškas, hierarchija labai plečiasi). Kiekvienio struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje lemia jo vykdomosos funkcijos. Administravimo funkcijų ciklą(H.Fajolio) vėliau kiti tyrinetojai pavadino bendrujų valdymo funkcijų ciklu. Taigi pasak Fajolio administruojant reikia realizuoti tokius etapus: 1)numatyti,kokokių rezultatų norime pasiekti 2)parengti planą (konkrečių veiksmų reglamentą) 3)organizuoti ( parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, tarpusavio darbinius santykius) 4)koordinuoti (realizuojant planą derinti veiksmus) 5)kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais atlikus kiekvieną operaciją, derinti veiksmus) Fajolis suformulavimo ir 14 administravimo principų ( darbo pasidalijimas, tam tikra administratorių valdžia, drausmė, nurodymai tik iš vieno viršininko, vadovavimo vieningumas, bendri interesai svarbesni už asmeninius, atlyginimas, centralizavimas darbų apibrėžtume, valdžios linija, tvarka , lygybė, pareigybių pastovumas, iniciatyva, koorporacijos dvasia ). Fajolio pasiūlyti administravimo principai iš dalies panašus į F.Teiloro organizacines priemonės,kad darbas taptu našus. Tačiau pažymėtina,kad H.Fajolis iniciatyvos principe leidžia darbuotojui būti aktyviam ir siūlyti veiklos gerinimo būdus. Priešingai nei F.Teiloras,kuris manė,jog vadovai neklysta ir darbininkų(vykdytojų) paklusnumas būtinas. Taipogi H.Fajolis suprato,kad administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi nagrinėjimo sritis buvo vadovų kvalifikacija,jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Fajolio darbus tęsė amerikiečių mokslininkai L.Gjulikas ir L.Urvikas. L.Gjulikas pasiūlė kitokį dar platesnį administracinės veiklos suskirstymą. (POSDCORB). Jo skirstymas nuo Fajolio skyrėsi nuo,jog Gjulikas išskyrė vadovavimo funkciją, ją apibūdinant kaip spreidimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Dar L.Gjulikas ir L.Urvikas prisidėjo prie organizacinių struktūrų teorijos plėtimo. Nagrinėdami funkcinį ir linijinį struktūrų ypatumus jie įvedė „generalino štabo“ sampratą. Vadovui vadovauti (priimti sprendimu), koordinuoti ir kontroliuoti turi padėti pavaduotojų štabas. (linijinė-štabinė struktūra) . Taipogi L.Gjulikas suformulavimo ir pagrindinius organizacinių struktūrų sudarymo(padalinių specializavimo) principus: a)vadovautis įmonės tikslais (tikslus ir uždavinius grupuoti į giminingas grupas) b)vadovautis operacijų turiniu ( tas pačias ar analogiškas operacijas skirti tam pačiam padaliniui) c)geografinis padalinių išdėstymas (kad gimingi padaliniai būtų šalia) Ir abiejų mokslininkų nuomone vadovas negali tiesiogiai kontroliuoti daugiau nei 5-6-ių pavaldinių veiklą(apimities problema). Todėl reikia formuojant struktūras sudaryti ir padalinius. Nemažai prisidėjo ir V.Graičiūnas. Sukūrė formulę valdomumo normoms nustatyti. Išnagrinėjęs teigė,kad vadovas produktyviai gali vadyti 12 tiesioginių individualių ryšių bei 28 netiesioginius grupinius ryšius.(Taigi pavaldžių darbuotojų skaičius apie 5-6) Pagrindinis klasikinių orgvadybinių teorijų pasiekimas – administracinio darbo atskyrimas nuo inžinerinio darbo ir jo turinio apibūdinimas. ( Anksčiau organizavimas buvo laikomas viena iš inžinerionio darbo sudėtinių dalių) Taipogi svarbūs pasiekimai: administracinio darbo organizavimo principų suformulavimas specializavimo(pasidalijimo) pagrindų nustatymas organizacinių struktūrų formavimo metodų apibūdinimas Silpnoji pusė taip pat be griežto reglamentavimo, yra tai,kad organizacija ir joje vykstantis procesai nagrinėjama kaip autonominis objektas, jo beveik nesiejant su supančia aplinka. Praktikoje uždarų organizacijų – nėra. Klasikinės sociopsichologinės teorijos 1) Žmogiškųjų santykių teorija (M.Folet,E.Mayo) Orgvadybinių teorijų kritikos išdavoje 3-ajame XX amžiaus dešimtmetyje susiformavo nauja vadybos teorijų srovė – sociapsichologinės teorijos. Chronologine prasme pirmiausia išsivystė teorija, kurią dažniausiai vadina žmogiškųjų santykių teorija. Savo veikaluose „Dinaminis administravimas“ nors ir trūkstant kompleksiškumo,loginio išdėstymo, apibendrintų išvadų išdėstė M.Folet. Jį dėmesį skiria: a) vadovų ir pavaldinių santykių problemai. Svarbiausia suprasti valdžios ir autoriteto sąvokas. Valdžia tai objektyvi valdymo sudėtinė dalis,tas, kas tampa vadovu, savaime įgyja ir tam tikrą valdžią pavaldiniams.Įgaunant valdžią įgaunamas ir formalusis autoritetas, tačiau jis tampa tikru vadovo autoritetu tik tuomet, kai šis teisingai naudojasi valdžia.(kai vadovas ir pavaldiniai vadovaujasi principu „vienas su kitu“, o ne principu „vienas virš kito“. b) vadovo atsakomybės klausimui. Reikia dirbti suvokiant ne „kam atsakau“ , o „už ką atsakau“ ir tuo suvokimu išnyksta baimės elementai. Taipogi įvedama grupinės atsakomybės sąvoka. Tai atsakomybė už darbo derinimą su kitais susietais darbais – atsakydamas už tai darbuotojas atsako už visos grupės veiklos rezultatų kokybę. c) vidiniai konfliktai organizacijoje. Viena kaip iš konflikto pavydžių – komandavimo būdas(grubiai perduodami įsakymai iššaukia savotišką psichologinį pasipriešinimą). Pateikia vidinių konfliktų sprendimo būdus (dominavimas, kompromisas, integravimas). Dominuoti tai sugėbti įrodyti savo teisybę prieš antrajį. Kompromisas tai abiejų daromos nuolaidos ir tada įvyksta susitarimas. Integravimas tai kai abi pusės bendrai ieško konflikto priežasčių ir rengia konkrečias priemones jiems pašalinti. Pagal Folet trečias būdas – veiksmingiausias. Visiškai nauja nuostatą suformuluota M.Folet buvo tai,kad darbininkai apgalvodami,kaip vykdyti nurodymus, taip pat dalyvauja valdyme, t.y sprendimų realizavimo organizavime. Tuomet būtina jiems leisti dalyvauti sprendimų priėmimo procese, priimant atstovus į tarybas,komitetus tai dirbančiųjų dalyvavimo valdyme idėjos atsiradimo ir plėtojimosi pradžia. Žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau žmogiškųjų santykių teoriją išdėstė E.Mayo. Jo teorijos pagrindą sudarė jo vadovaujamos psichologų grupės atliktas sociologinis eksperimentas gamybinių santykių sferoje. Pagrindinė E.Mayo išvada – svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Žmogaus gyvenimas socialiniuose santykiuose su kitais žmonėmis yra žmogaus gyvenimas įvairiose grupėse. Žmonių tarpusavio santykių formalizavimas,griežtas pavaldumas organizacijoje prieštarauja žmogaus prigimčiai – jis gimsta laisvas. Todėl ypatingą reikšmę veiklos rezultatams turi neformalūs santykiai,kūrybos elementai, vykdant užduotis, žmogaus psichologinių savybių įvertinimas ir sąlygų joms atsiskleisti sudarymas. Organizacijai svarbiausia žmogus. Žmogiškųjų santykių teorijos atstovai primieji pradėjo tyrinėti darbuotojų elgsenos motyvavimo problemas. ( Ch.Barnard ). Ch.Barnard pagrindžia motyvų svarbą veiklos efektyvumui ir skira šiuos bendruosius motyvus: a)darbo sąlygų atitikimas darbuotojo nuostatoms ir įgūdžiams b)darbų patrauklumas c)aktyvaus asmeninio dalyvavimo, sprendžiant organizacijos problemas, galimybė d)draugiški santykiai su bendradarbiais,sąlygojantys gerą mikro klimatą. Ch.Barnard pirmasis suformulavo moralios organizacijos ir moralios tarnybinės elgsenos metmenis. Ir teigė,jog dažnai nesekmės būna ne dėl kompetencijos ar kvalifikacijos trūkumo o dėl to,jog vadovas elgiasi nemoraliai ir skiria priešingais darbuotojo moralei užduotis, taip darbuotojas pradeda stygti noro, varžytis ir panašei. 2) Veiklos ir elgsenos motyvavimo (bihevioristinė) teorija. (A.Maslow) Žmogaus veiklos aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių.Klasikinės orgvadybinės teorijos nagrinėja organizacinius aktyvinimu procesus, žmogiškųjų santykių teorija daugiausia dėmesio skiria socialinių santykių įtakos aktyvumui didinti tyrimams. Na ,o bihevioristinėje teorijoje vadybos tyrinėtojai suprato,jog siekiant visapusiškai išnagrinėti veiklos aktyvinumo klausimus, būtina išsiaiškinti motyvų, skatinančių žmones dirbti geriau ar blogiau,visumą. Taigi pirmasis padarė tai psichologas A.Maslou (A.Maslow),kuris 1943m paskelbė žmonių poreikių, skatininančių juos veikti vienaip ar kitaip, hierarchinę piramidę. 1. fiziologiniai poreikiai (maistas, apranga, miegas, seksas) 2. saugumo poreikiai (apsisaugoti nuo šalčio ar karščio reikalingas būstas) 3. Bendravimo poreikiai (prisirišimas, žmogus socialinė būtybė ir jam būtina gyventi,veikti grupėse) 4. Pagarbos, pripažinimo poreikiai (nori būti pripažintas,gerbiamas visuomenės, organizacijos) 5. Savęs išreiškimo poreikiai (siekimas vis aukštesnio profesinio lygio,kol tai pamažu tampa jo veiklos bei gyvenimo prasme) A.Maslow teigia,kad šie poreikiai yra griežtai hierarchiniai – kol nepatenkinti kurio nors lygio poreikiai, veikti skatins tik jie, aukštesnio lygio poreikių žmogus negalės įsisamoninti. Kitu požiūriu, o būtent žmogaus veiklos organizacijoje pasitenkinimo aspektu, motyvavimą nagrinėjo F.Herzber. Jis išdėstė motyvavimo teoriją, dažnai vadinamą dviejų grupių faktorių teoriją. Teorija kaip ir Maslow buvo atlika apklausos metodu. F.Hercbergo išvadų esmė – yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviai, pasitenkinti savo veikla, ir yra kita grupė veiksnių, kurie slopina veiklos efektyvumą. Skatinantys veiksniai: -bendradarbių ir visuomenes pripažinimas -turiningas darbas -paaukštinimas pareigose -galimybė tobulėti, augti -geros pareigos Slopinantys veiksniai: -prasta priežiūra -įtempti santykiai su vadovu -įtempti santykiai su bendradarbiais -nepatenkinimas atlyginimas -asmeninio gyvenimo nesekmės -per žemas statutas (pareigos) -prastos darbo sąlygos -negarantuotas saugumas Taipogi daug šioje srityje nusipelnė D.Makgregoras(D.McGregor). Savo darbuose nagrinėja ir priešpastato vieną kitai dvi žmonių veiklos organizavimo ir motyvavimo koncepcijas Teorija X teigia,jog žmonės dirba dėl materialinių poreikių.Todėl būtina darbuotojus nuolat griežtai prižiūrėti, kontroliuoti, priversti gerai dirbti. Tiksliai reglamentuoti veiklos turinį. Teorija Y teigia, jog absoliučioje daugumoje šiuolaikinių organizacijų darbuotojai uždirba tiek,kad gali visiškai patenkinti savo materialinius poreikius. Taigi svarbiausia yra vidinė psichologinė organizacijos atmosfera, darbuotojų tarpusavio santykiai, galimybė parodyti iniciatyvą, savarankiškumą, noras ginti organizacijos interesus ir panašei. Šios teorijos X ir Y ir ne kas kita kaip A.Maslow ir F.Hercbergo išvadų tobulinimas. Vystydamas D.Magregoro organizacijos vidinių santykių problematiką ypač svariai dirbo R.Laikertas. Žinant kad organizaciją sudaro žmonių grupės tai todėl iškyla dvi vadybiniai klausimai. 1) grupių interesų derinimas su organizacijos tikslais (siūlo sudaryti specialių komitetą tam tikslui) 2) santykių tarp atskirų grupių valdymas. (grupių vadovų komiteto įkurimas, kurie aptartų ir koordinuotų tarpgrupines problemas. Kai kurie veiklos ir elgsenos motyvavimo teorijų tyrinėtojai suprato,kad vienpusiškas vadybos problemų nagrinėjimas, akcentuojant tik motyvavimo aspektus, yra neperspektyvus. Jie pradėjo jungti orgvadybines teorijas su motyvavimo teorijomis, tuo pradėdami vadybos kaip integratyvaus mokslo tyrinėjimus. (R.Laikertas,V.Benis,D.Loršas kaip pirmieji tai pradėję) 3) Visuotinio dalyvavimo valdyme (partisipatyvinė) Šeštojo dešimtmečio – septintojo dešimtmečio pradžioje susiformavo partisipatyvinė teorija. Pagrindinė šios teorijos nuostata – darbuotojas geriau atlieka užduotis tada, kai jis dalyavo užduočių formulavime, buvo sprendimo priėmimo dalyvis. Šios teorijos aspektus nagrinėjo C.Kerr ir W.Gellerman. Jų darbuose galima išskirti dviejų visuotinio dalyvavimo valdyme galimybių analizės sampratą: 1) priimant sprendimus, į jų rengimo ir priėmimo komisijas ar kitas struktūras įtraukti įvarių organizacijų padalinių(grupių) atstovų,turinčių šių padalinių įgaliojimus atstovauti jų nuomonę. 2) priimant sprendimus padalinio lygmenyje, jo vadovas visuomet konsultuojasi su pavaldiniais. Taigi realizuojant šias galimybes, visi darbuotojai globaliai dalyvaus įvairaus lygio sprendimų priėmimo procese. Pagrinidinis teorijos stuburas – darbuotojų motyvavimo metodai ir principai. Tačiau noras,kad organizacija padarytų žmogų laimingą,yra nenatūralus, kurti laimę – ne organizacijos reikalas. Jos funkcija – atlikti savo vaidmenį šiame laimės kūrime. Institucionalizmas (Ph.Selznick, C.Perrow, T.Parsons) Ši vadybos teorijos srovė pradėjo vystytis kai pradėta organizacija traktuoti kaip institucinę (organizacija – visuomeninė institucija). Organizacija, siekdama įsitvirtinti visuomenėje, priimdama sprendimus turi stengtis, kad grupiniai interesai, visos organizacijos interessai susiderintų su visuomenės interesais. Antraip, visuomenė slopins organizacijos veiklą ir tikėtis gerų rezultatų negalima. Taigi šios vadybos srovės vystimasis turėjo svarbią reikšmę organizacijos,kaip atviros sistemos, tyrimų atsiradimui ir plėtojimui. Vadovavimas turi vykti trim kryptim: a) gamybinio-techninio objekto valdymas b) organizacijos,kaip socialinio objekto valdymas c) organizacijos,kaip institucinio objekto valdymas R.Laikertas suformulavo idealios,jo nuomone,organizacijos kaip institucinio objekto modelį. Šio modelio charakteristika tokia: -organizacijos tikslai nustatomi grupiniu svarstymu,dalyvaujant kuo platesniam atstovų ratui -organizacija yra atviras objektas, palaikantis nuolatinius ryšius su kitomis institucijomis -sprendimai visuose organizacijos lygiuose priimami vienaip ar kitaip įtraukiant į procesą visus jos narius -informacijos srautai organizacijoje gerai subalansuoti, ji pasiekia visus organizacijus narius ir išorės institucijas nustatytu laiku -darbuotojai motyvuojami įvairiais būdais,ypač panaudojant grupinius skatinimo metodus -organizacijos visų lygių vadovai pasitiki pavaldiniais, nuolat svarsto ir panaudoja atitinkamai jų patarimus -kontrolės funkcija organizacijoje decentralizuota, ji vykdoma keliais lygiais Ankstyvosios empirinės teorijos 1) Integratyvaus mokslo teorija Antrasis pasaulinis karas suaktyvino karinės pramonės vystymąsį, įmonėse įvyko gana svarbių techninių, technologinių, ekonominių pokyčių. Gamybinėse organizacijose buvo įgyvendinta įvairių vadybos naujovių. Tuo metu išsivystė nauja vadybos teorijos srovė. Šios srovės atstovai vadybos organizavimą traktavo kaip konkrečia veiklą, kuri yra skirtinga kiekvienu konkrečiu atveju, todėl turi būti vykdoma empiriškai ištyrus konkrečias sąlygas ir parengus tik tam atvejui tinkamus siūlymus. Rengiant konkrečius siūlymus konkrečioje organizacijoje būtina įvertinti visus vadybos aspektus – ekonominius, techninius, technologinius, inžinerinius, socialinius, psichologinius, teisinius. Šie visi aspektai turi būti įvertinti integruotai, nustatytas kiekvieno faktorio tarpusavio ryšys. Todėl vadyba negali būti atskirų, autonomiškai nagrinėjamų, mokslų samplaika. Tai turi būti integratyvus mokslas, paimantis iš kitų mokslo krypčių atskirus momentus, juos sujungiantis, ir kartu su specifiniais vadybos aspektais sudarantis vieningą žinių visumą. Šios empirikų nuostatos sąlygojo kompleksinio požiūrio į valdymą atsiradimą ir vystymąsi. Taigi šią teorijos srovę galime vadinti kompleksinio požiūrio į organizacijų valdymą srove. Taipogi empirikai pabrėžia,kad neužtenka turėti pakankamai žinių, reikia turėti ir tam tikro valdymo meno tai yra talento. Todėl šiandien mes vadybą apibūdiname kaip integratyvaus mokslo ir specifinio meno junginį. Vadyba kaip integratyvus mokslas pradėtas traktuoti kai atsirado industrinė sociologija, kuri rūpinosi darbo organizavimo, psichologijos, darbo santykių problemas pramonės įmonėse. Tyrėjant neišvengiamai reikėjo kreipti dėmesį ir į vadybinius aspektus, visa tai atliekant integruotai. Ryškiausia industrinės sociologijos atstovai W.Form, D.Miller, E.Petersen ir E.Plowman. Pastarieji du išskyrė šešias specifines vadybos sritis,kuriuose bendrieji principai, metodai turi būti taikomi juos atitinkamai modifikuojant. (sritys 55 psl Zakarevičiaus Vadyba). 2) Profesionalaus menedžerizmo teorija ************************************************************************ Klasikinė sisteminė teorija (L.von Bertalanffy, Č.Bernardas) Sisteminės teorijos ištakos Žodis „sistema“ anksčiau naudotas kaip žodis apibūdinantis tam tikras struktūras. Tačiau pati organizacija kaip sistema dar nebuvo analizuojama. 1937m. biologas L.Bertalanfi suformulavo bendrosios sistemos teorijos idėją. Jis stebėtas gyvąją gamtą pastebėjo tam tikrus bendruosiuos dėsningumus kurie vyksta ir negyvojoje gamtoje tai yra socialiniuose, gamybiniuose objektuose. Šią teorija plėsti trukdė karas. Todėl ji pradėta tęsti tik pokario metais. Tęsėjai neskaitant pačio L.Bertalanfi, buvo A.Rapoportas, K.Bouldingas kurie galutinai ir išdėstė šios teorijos pagrindus. Tuo pačiu metu šalia vystomos sisteminės teorijos vystėsi ir tiksliųjų mokslų šaka kibernetika. Šios kibernetikos mokslo pradininkas laikomas N.Vineris,kuris paskelbė darbą „Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvūnuose ir mašinuose“. Sekantis darbai kurie formavo galutinai pagrindus kibernetikos mokslui buvo „Kibernetika ir visuomenė“ (1945m), „Įvadas į kibernetiką“ (W.Ashbi). Kibernetika – mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemuose tuo pačiu apibūdinant eilę savybių ir charakteristikų. Kibernetika,kaip valdymo teorija, besiremianti informacijos judėjimo ir grįžtamo ryšio principais, yra tik bendrosios sistemų teorijos dalis. NES kibernetika dažniausiai rėmėsi iškarto sudėtingomis sistemomis. O sistemų teorijos ir nesudėtingose, biologinėmis sistemomis. Organizacijos,kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformuoluoja Č.Bernardas. Žmogiškųjų santykių teorijos atstovas. Na kadangi žmogiškųjų santykių teorijos atstovas tai ir teigia kad organizacija tai žmonių sistemą, kur žmonių grupės ir kiekvienas žmogus tampriai susietas tarpusavyje, o visų veiklą sąmoningai koordinuojama. Č. Bernadas suformuluoja vientisumo savybę kuri teigia kad žmonės dirbdami tarpusavyje susietas ryšiais daug daugiau pasieks negu atskiros grupių darbo visuma. Organizacijas jis vadina dalinėmis sistemonis, nes kiekviena organizacija dar gali sudaryti didesnę sistemą t.y koorporaciją ar įvairiausius susivienijimus ir be to visos organizacijos gali susijungti į didžiulę tačiau niekuomet galutinai neapibūdinamą sistemą – visuomenę. Taipogi organizacija gali būti: -formali. Koordinuojama ir organizuota hierarchiškumo pagrindais. -neformali. Neapibrėžta nei funkciniu nei struktūriniu požiūriu organizacija. Socialinių sistemų teorija vystėsi gan greitai prie jos prisidėjo ir H.Simon, J.March (69 psl). Klasifikuojant sistemas daug padarė K.Boulding. Jis išskyrė 8 sistemų klases: -statinės sistemos (namas,automobilis,medis) -nesudėtingos dinaminės sistemos (laikrodis) -nesudėtingos kibernetinės sistemos (radijas, barometras,termostatas) -atviros, prisiderinančios sistemos (ląstelė) -augmenija -gyvūnija -žmogus,kaip sistema,turinti savybę mąstyti, pažinti save ir aplinką, atsiminti praeitį -socialinė organizacija (sistema kurią sudaro daugiau negu vienas elementas ir jos susietos komunikaciniais ryšiais,turinčios savo tikslus) Tačiau šitoje sistemoje neaišku pagal ką klasifikuojama. Prie sisteminės organizacijos teorijos vystymo prisidėjo ir T.Parsons. Kuris organizaciją apibūdino kaip tikslingą sistemą. Jo manimu sisteminė organizacija gali būti tik ta,kuri turi aiškiai apibrėžtus tikslus ir funkciuonuoja tik dėl to,kad šiuos tikslus realizuotų. A.Etcioni suformuluoja sudėtingos organizacijos apibūdinimą – tai didelis, daugiafaktorinis, turintis ne vieną tikslą socialinis objektas, kurio viduje funkcionuoja ir bendradarbiauja daug įvairių socialinių grupių. Dž.Milerio indėlis,vystant sisteminę vadybos sampratą, yra struktūrinio-dinaminio organizacijos modelio sudarymas. Jis pateikė būdus kaip nagrinėti kiekvieną organizaciją.(72psl). Sistemų teorijos metmenys Sisteminis požiūris reiškia, kad pasirinktas objektas nagrinėjamas kaip sistema. Sistema tai objektas, kurį sudaro du ar daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje susietų vienodo pobūdžio ryšiais. Elementas – tai pirminė sudėtinė dalis, iš kurių sudaryta sistema. Elementai gali būti: a)materialūs (medžiaginiai) b)žinios apie materialių elementų būseną. Pirmuoju atveju analizuojamos sistemos yra konkretūs materialūs objektai, antruoju atveju – reiškiniai ir problemos. Tas pats elementas gali būti vienu metu kelių sistemų sudėtine dalimi. Kokybės požiūriu sistema aukštesnės kokybės nei atskiras elementas Kiekybės požiūriu funkcionavimo rezultatas yra didesnis visų ją sudarančių elementu funkcionavimo rezultatų suma. Sistemų įvairovė labai didelė todėl jas būtina klasifikuoti,grupuoti: 1) pagal sistemą sudarančių elementų ir ryšių tarp jų turinį bei savybes -fizinės sistemos t.y negyvo pasaulio sistemos, mechaniniai elementai ir negyvo pobūdžio ryšiai -biologinės sistemos t.y gyvoji gamta. Biologiniai elementai ir biologinio pobūdžio ryšiai. Šioje sistemoje sudėtingiausia biologinė sistema žmogus. -socialinės sistemos t.y žmonių sistemos. Žmonės ir jų grupės ir socialiniai ryšiai. 2) pagal visos sistemos bendrąsias savybes. -Mažosios ir didžiosios. Pagal tai kiek elementų sistemoje. -Paprastos ir sudėtingos. Pagal sistemos funckcionavimo nustatymą. Jai sudėtingus tai reiktų vartoti įvairiausius mokslinius metodus -Statinės ir dinaminės. Pagal tai ar elementai juda ar ne. Tačiau nebūtinai judantis elementas erdvėje yra jau dinamis. Turi vykti atitinkami vidiniai procesai. -Uždaros ir atviros. Pagal tai ar sistema susijusi su supančia aplinka. Praktikoje uždarų sistemų nėra -Nevaldomos ir valdomos. -Tikslingos ir betikslės. Tikslinga tai ir valdoma sistema. BENDROJI SISTEMŲ TEORIJA nagrinėja didžiąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, tikslingas, valdomas sistemas. Šios sistemos turi keletą objektyvių bendrųjų savybių: -vientisumas. Sujungti elementai sudaro vieningą visumą -dalumas.Sistemą kaip vieningą visumą galima išdalinti ir į posistemes. -unikalumas.Kiekviena sistema kažkuo skiriasi nuo visų kitų sistemų -izoliavimasis. Sistema laikinai gali izoliuotis ir tapti uždara sistema -neapibrėžtumas. Vienu ir tuo pačiu metu neįmanoma fiksuoti visos sistemos savybių -identifikavimas. Kiekvieną elementą galima išskirti iš sistemos ir nustatyti jo savybes -įvairumas. Kiekvienas elementas bent savo elgsena skiriasi nuo kitų elementų toje pačioje sistemoje. Nagrinėjant kiekvieną jau esamą sistemą arba projektuojant naują būtina nustatyti arba suprojektuoti tris jos pagrindines charakteristikas: a)funkcinę. Kokia veikla,kokiomis funkcijomis sistema užsiima. Principinį funkcijų turinį apibūdina sistemos priklausomybė vienai ar kitai sistemų klasei ar grupei. Pvz biologinės sistemos vykdo biologines funkcines, gamybinės – gamybines. b)morfologinę. Apibūdinama sistemos sandara. -Reikia apibūdinti sudėtinius elementus (panašumu, ir iš ko sudaryti elementai). t.y iš vienodų elementų – homogeninės sistemos, iš skirtingų – heterogeninės , iš mišrių – mišrios sandaros sistemos. Substancijos požiūriu (iš ko sudaryti elementa) tai negyvosios gamtos, gyvosios gamtos medžiagų. Taip pat gali būti energetiniai elementai, informaciniai elementai. -Reikia apibūdinti elementų kompoziciją ( elementų jungimą į posistemes ir jų išdėstymą viena kitos atžvilgiu ) t.y pasakyti sistemos struktūrą – elementų ir grupių (posistemių) jungimą į vieningą visumą vienodo pobūdžio ryšiais. Skiriamos trys struktūrų klasės: > hierarchinės. Požymiai: -sistemoje turi būti bent viena valdanti ir bent viena pavaldi posistemė -kiekviena sistemos posistemė yra arba valdanti arba pavaldi, arba ir ta, ir kita vienu metu.(daugiapakopė šiuo atveju struktūra) -kiekviena pavaldi posistemė turi ryšį tik su viena valdančiąja posisteme. > daugiaryšės. Požymiai: -kiekvienas elementas turi ryšius su visais kitais elementais. -sistemoje yra bent viena posistemė, kuri nei valdanti,nei pavaldi -sistemoje nėra posistemės, kuri būtų tik valdanti arba kuri būtų tik pavaldi -kiekviena pavaldi posistemė yra valdoma mažiausiai dviejų valdančių posistemių > mišrios. Tai hierarchinės ir daugiaryšės struktūros junginys. Nagrinėjant elementų ir posistemių ryšius būtina nustatyti: -ryšių turinį. Daiktinis(medžiaginis), energetinis ir informacinis -ryšių pobūdį. Tiesioginiai (turinio perdavimas iš veino elemento į kitą), Grįžtamieji ( perdirbtas turinys grąžinimas tiesioginiu ryšių keliu), Neutralūs ( perdavimas iš elemento į elementa neturint įtakos sistemos funkcionavimui) c)procesualinę. Apibūdina procesus vykstančius sistemoje jei sistema yra dinaminė. Taip pat kaip ir elementų ir posistemių nustatyme taip ir jų tarpusavių procese reikia nagrinėti procesų turinį (daiktinis,energetinis,informacinis procesas) ir pobūdį. Taip pat išnagrinėti sąlyginai autonomiškus procesus, daryti jų sąrašą. Vadybos požiūriu svarbiausia nagrinėti informacinius procesus. Taigi sistemos funkcionavimo valdymą galima suprasti taip: Sistema realizuoja funkciją, siekdama gauti rezultatų (įgyvendindama tikslus). Vykstant funkcijos realizavimo procesuis, vienas iš sistemos elementų(posistemių) gauna informaciją iš kitų elementų (posistemių) apie šio realizavimo eigą, analizuoja ta informaciją ir kuomet informacija rodo, kad nukrysptama nuo numatyto tikslo , reguliuoja funkciją vykdančių elementų veiksmus.Taigi valdymas yra informacinis procesas , vykstantis tikslingoje sistemoje, kuomet viena sistemos posistemė (valdančioji) reguliuoja kitų posistemių (valdomųjų) funkcionavimą, siekdama užtikrinti tikslo funkcijos realizavimą. Kibernetiniame valdymo procesa yra dvejopa informacija: A)pirminė informacija tai žinios apie tai,kas vyksta valdomosiose posistemėse B) antrinė informacija tai valdančiosios posistemės nuomonė, ką ir kaip reikia reguliuoti valdomųjų posistemių veiksmuose. Yra trys valdymo sistemų formos, atsisžvelgiant į reguliatorių, kuris reguliuoja informaciją sistemoje valdomų atžvilgiu. Vidinio, išorinio, mišraus valdymo sistemos. Valdymo proceso organizavimo požiūriu sistemos būna: -programinės – kai valdymo procesas vyksta pagal numatytą programą. Reguliatorius gavęs informaciją apie nukrypimą nuo programos, „pataiso“ funkcionalo (valdomosios posistemės) veiksmus -adaptyvinės – sistemos funkcionavimo prisitaikymas prie išorės sąlygų. Reguliatorius seka išorės situaciją ir atitinkamai keičia funkcionalio veiksmus -mišrios. Tai adaptyvinės ir programinės valdymo junginys. Procesas vyksta pagal programą, sekama išorės situaciją, esant reikalui keičiama programa ir tolesnis valdymas koreguojamas pagal naujają programą. Valdymas gali būti sėkmingas tik tada kai informacinis procesas vyksta taip: -disponuojama informacija apie save ir savyje vykstančius procesus -disponuojama informacija apie išorės aplinką ir joje vykstančius procesus -analizuoja, pažįsta šia informaciją ir sugeba ją naudotis Sudėtingos valdomos sistemos turi savybę tezaurus, t.y turėdamos informacijos apie išorės aplinką ir vidinę situaciją sistemos gali atkurti savo ir supančios aplinkos vaizdą. Susidaryti informacinius vaizdo modelius. Organizacija - socialinė ekonominė sistema Organizacija – žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai, grupė. Tai socialinė sistema. Organizacija – yra objektas, kuriame vyksta procesai kurių metu atsiranda vienoks ar kitoks (medžiaginis, intelektualinis ) produktas.Tai ekonominė sistema. Žmonės kaip sudėtinius organizacijos elementus, vienu metu sieja dvejopi santykiai – bendražmogiški ir produkto gamybos. Todėl organizaciją vykstančių procesų požiūriu galima vadinti socialine-ekonomine sistema. Yra labai daug įvairių organizacijų , todėl jas pravartu klasifikuoti. Siūloma organizacijas klasifikuoti penkiais aspektais: a)oganizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu -gamybinės organizacijos. Pramonės, statybos, žemės ūkio, energetikos gamyklos. -komercinės organizacijos. Didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės, prekių biržos, aprūpinimo agentūros -finansinės organizacijos. Bankai,draudimo agentūros -gamybinės infrastruktūros organizacijos. Komunalinių paslaugų įmonės, marketingo firmos, energijos tiekimimo įmonės. -socialinės infrastruktūros organizacijos. Mokslo , studijų, mokymo, sveikatos apsaugos, turizmo įmonės. -klubinės organizacijos. Kūrybinės sąjungos, interesų klubai, tautinės bendrijos. -politinės partijos. Išreiškia kurios nors visuomeninio sluoksnio interesus. Valstybės valdymo organus Zakarevičius priskiria, kaip atskiriems valstybės valdymo organams, nes jos ne socialinės-ekonominės organizacijos. b)nuosavybės formos požiūriu -privataus kapitalo. T.y visiškos turtinės atsakomybės organizacijos. Savininkai už organizacijos įsipareigojimus atsako visu savo turtu ne tik tuo kuris dalyvauja organizacijos veikloje bet ir asmeniniu turtu. Tačiau savininkas ar keli gali disponuoti laisvai šia organizacija. Parduoti , paskolinti. -akcinio kapitalo. Kapitalas priklauso akcininkams. Ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Nes atsako tik tuo turtu kuris turimas organizacijoje. Kiekvienas atskiras akcininkas ne visiškai disponuoja savo kapitalu – be kitų akcininkų sutikimo jis negali pasiimti savo dalies ir išeiti iš bendrovės. Juridinis asmuo taip pat gali įsigyti akcijų. -valstybinio kapitalo organizacijos. Tai valstybės nuosavybės organizacijos c)teisinės-organizacinės formos požiūriu -Įmonė,turinti juridinio asmens teises. -kartelis. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, įforminant susitarimus dėl produkcijos realizavimo rajojų pasidalijimo, realizavimo kvotų nustatymo, vieningų kainų įvedimo. -sindikatas.Organizacijų susivienijimas perkant atitinkamas žaliavas, o produkcija realizuojama per susivienijimo centrą. Komerciniu požiūriu savarankiškumas ribotas -trestas.Įmonės vienijasi dėdamos tam tikrą indelį ir jos praranda visapusišką savarankiškumą, o už gauta pelno dalis, priklauso nuo indėlio dydžio kiekvienos organizacijos. -koncernas. Organizacijų susivienijimas susiejant finansinę veiklą ir vykdant bendrus užsakymus. Vienijasi įvairios paskirties organizacijos -konsorciumas. Organizacijų susitarimas dėl bendrų projektų įgyvendinimo, tiksliai apibrėžiant kiekvienos organizacijos indėlį ir funkcijas -palydovinio-satelitinio tipo susivienijimas. Stambi organizacija sudaro sutartis su smulkiomis įmonėmis-palydovėmis dėl smulkių detalių gamybos ir tiekimo -venčiurinio tipo organizacija. Stambios įmonės atkiriems padaliniams suteikia autonomiją,kad šios viduje bendradarbiauja komerciniais pagrindais, tačiau visus santykius su išorės organizacijomis vykdo pagrindinė įmonė. d)organizacijos dydžio požiūriu Dydžio požiūriui nustatyti naudojami du kriterijai: veiklos apimtys ir dirbančiųjų darbuotojų skaičius. -mažosios organizacijos.x-xx (x – tai vienetai , xx –dešimtys, xxx- šimtai... ir t.t) -vidutinio dydžio. Nuo xx-xxx -didelės. Nuo xxx-xxxx -super didelės. Tai susivienijusios organizacijos, kurios veiklos apimtys sieka šimtus milijonų. e)gamybos(veiklos) tipo požiūriu. -vienetinės gamybos įmonės. Kiekvienas gaminys skiriasi nuo kitų jos gaminių, nors ir minimaliai. -mažų ir vidutinių serijų gamybos įmonės. Analogiški gaminiai dešimtis skaičiuojami. -didelių serijų ir masinės gamybos įmonės. Dideli analogiškų gaminių, produktų kiekiai. Ypatingą svarbią reikšmę organizacijai,kaip atvirai sistemai, turi gyvenime santykiai su išorės aplinką. Yra bendroji ir specifinė aplinka. -Bendroji aplinka tai aplinka,kurios parametrai vienodai aktualūs ne tik vienai konkrečiai organizacijai bet ir visoms kitoms, toje teritorijoje veikiančioms organizacijoms. Tai būtų: a)natūralioji (gamtinė) aplinka. T.y miškai, vandens telkiniai b)demografinė padėtis T.y teritorijos gyventojų sudėtis lyties,amžiaus požiūriu c)ekonominė aplinka T.y ekonomikos išsivystymo lygis, ryšiai su kitomis valstybėmis. d)socialinė aplinka T.y bedarbystės lygis, gyventojų sluoksniai e)politiinė aplinak T.y politinė sistema, valdžią ir jos institucijos f)teisinė aplinka T.y teisinė sistema, įstatymų vykdymo tvarka g)kultūrinė aplinka T.y išsimokslinimo, kultūros lygis h)technologinė aplinka T.y vyraujančios gamybinės šakos, bendras technologijos lygis -Specifinė aplinka tai aplinka, kurios parametrai aktualūs ir svarbūs konkrečiai tyrinėjamai organizacijai. a)gaminamo produkto paklausos lygis b)konkurencijos lygis c)specifinė infrastruktūra d)žaliavų gavimo kanalai Aplinkos poveikis organizacijai. Aplinka gali: -pozityviai stimuliuoti organizacijos funkcionavimą, plėtimąsį, vystymąsi. -neturėti jokios įtakos organizacijos gyvavimui -varžyti organizacijos veiksmus Orgazacijos elgsena aplinkoje nagrinėjima dviem aspektais: bendroji ir kitų organizacijų atžvilgiu elgsena. Bendroji elgsena: neutralumus (jokių interesų kitų atžvilgiu, palaikomi nieko neįpareigojantys ryšiai) > partnerystė (bendradarbiaujama su kitomis organizacijomis dėl bendrų, naudingų rezultatų) > konkurencija (kova už įtakos sferą, savo veiklos iškėlimas) Turinio požiūriu organizacija su aplinka bendradarbiauja: medžiagomis, ekonominiais, socialiniais, informaciniais santykiais Pobūdžio turiniu tie santykiai gali būti nuolatiniai,daukartiniai diskretiniai,vienkartiniai,tiesioginiai, grįžtamieji, neutralūs. Organizacija, kaip ir bet kuri kita sistema, negali gyvuoti be galo ilgai. Savo gyvavimo laikotarpiu ji pereina gyvavimo ciklą: 1.atsiradimas (steigimas ir organizavimas) 2.augimas (plėtimasis,kiekybinis didėjimas) 3.stabilus funkcionavimas 4. Išnykimas (nuomuskis, likvidavimasis) Steigimas ir organizavimas etapai: -pasirenkama veiklos sfera -steigimo ir organizavimo plano(biznio plano) sudarymas -finansavimo šaltinių paieška -projektavimo, kontravimo darbai -pradinis fizinio kapitalo kaupimas -produkto gamybos pradžia ir įsisavimas Augimo etapai: -fizinio kapitalo (pastatų, įrengimų) didinimas -gaminamos produkcijos tobulinimas ir apimčių didinimas -naujų rinkų užvaldymas Stabilaus funkcionavimo etapai: -gamybos ir pardavimų apimčų stabilizavimąsis -gaminamo produkto kokybės gerinimas -įrengimų ir technologinių procesų tobulinimas -„senėjimo“ (nuosmūkio) pradinės apraiškos Išnykimo etapo procesai: -gamybos ir pardavimo apimčių žymus mažėjimas -neišsprendžiamų finansinių-ekonominių problemų atsiradimas -bankrotas ir likvidamas Analogišką gyvavimo ciklą pergyvena ir vieno ar kito produkto gamyba. Todėl organizacijos gyvavimo ciklas ir gaminamo prodokto ciklas yra tiesioginė priklausomybėje. Funkcionuojanti organizacija nuolat analizuoja savo veiklos parametrus ir jei analizė rodo kad produktų gamybos ir pardavimo perspektyva nekokia veikla reorganizuojama, pradedama gaminti šiek tiek kitokie produktai ir įmonė vėl tampa stabiliai funkcionuojanti. Taip leidžia įmonei gyvuoti ilgai. Užtikrinant orgazinacijos ilgaamžiškumą ypatiną reikšmę turi strateginis valdymas. Tyrinėjant organizaciją reikia apibūdinti jų gyvenimo procesus kaip funkcionavimas, plėtimasis, vystymasis - Funkcionavimas – stabili organizacijos veikla, kuriai vykstant beveik nesikeičia nei kiekybiniai nei kokybiniai parametrai (toks pat pardavimų skaičius, darbuotojų kiekis ir kokybė) - Plėtimasis – tai organizacijos veikla, kuomet didėja kiekybiniai parametrai (pardavimai, fizinis ir finansinis kapitalas, darbuotojų kiekis) - Vystymasis – organizacijos veikla, kuomet vyksta pozityvūs kokybiniai pokyčiai (pažangesnė technika, kokybiškesni produktai) Organizacija gali vystytis jai nesiplečiant. Tačiau kokybinis vystymasis mažėjant kiekybiniams parametrams neturi socialinės logikos. T.PARSONS idėja kad organizacija kaip tikslinga sistema.Pripažįstama kad organizacija,kaip žmonių grupė, taip pat turi tikslus. Tikslas – numatomas(planuojamas) REALUS rezultatas, kurį reikia įgyvendinti,realizuoti. Tikslas nagrinėjamas keliais aspektais: a)baigtumo požiūriu. Atviri ir baigtiniai tikslai. Atviras tikslas yra toks kurio įgyvendinimo rezultatai gaunami nuolat(bibliotekos tikslas teikti skaitytojams bibliotekos paslaugas). Baigtinių tikslų pabaiga aiškiai nustatyta, rezultatas tiksliai suformuotas (pastatyti namą) b)Kompleksiškumo požiūriu. Vienetiniai ir kompleksiniai integruoti tikslai. Vienetinis tikslas yra arba vienintelis arba NESUSIETAS su kitais tikslais ir realizuojamas atskirai nuo jų. O kompleksiniai integruoti tikslai tai tampriai susieti du ar daugiau tikslų, kurie įgyvendinami kaip neišskiriama visuma c)Įgyvendimo laiko požiūriu. Strateginiai, taktiniai, operatyviniai. Strateginiai tikslai tai ilgalaikiai, taktiniai tikslai tai konkretaus apibrėžto laikotarpio eigoje realizuojami , o operatyviniai tikslai kasdieniniai, einamieji. Formuluojant ir surašant organizacijos tikslus, pirmiausia apibūdinami pagrindiniai sudėtingi(generaliniai) tikslai, po to jie detalizuojami smulkesniais taip sudaromos „tikslų medis“, kuris demonstruoja organizacijos tikslų visumą. Organizacijos veikla – sudėtinga daugiaplanė veikla, todėl dažniausiai funkcionuoja realizuodama kompleksinius integruotus tikslus. Kompleksinių integruotų GAMYBINĖS organizacijos tikslų visuma, pačiu bendriausiu atveju, apibūdinama šiuo tiklų „medžiu“ > Mažiausioms sąnaudoms gaminti produkto tiek ir tokios kokybes, kokia yra jo paklausa > Parduoti pagamintus produktus įmanomai didesnėmis kainomis, pirkti žaliavas, medžiagas įmanomai mažesnėmis kainomis, gauti įmanomai didesnį pelną > Efektyviai panaudoti gaunamus finansinius išteklius, ypač kaupimo ir vartojimo požiūriu > Pasiekti ir nuolat palaikyti optimalų techninį technologinį gamybos ir kitos veiklos lygį. > Įmanomai geriau tenkinti organizacijos darbuotojų poreikius Visus tikslus ne tik šiuos generalinius būtina nagrinėti strateginiu, taktiniu ir operatyviniu požiūriais. Funkciniu požiūriu tikslai ir funkcijos tiesiogiai susieti nes organizacija vykdo funkcijas įgyvendindama savo tikslus. Gamybinės organizacijos funkcijos sąlygojamos jos tiklslų: gamybinė funkcija ( tikslas produkto X gamyba) komercinė funkcija ( produkto pardavimas, reikalingų išteklių pirkimas) ekonominė funkcija ( efektyvus lėšų nauodjimas) techninė-technologinė ( techninio lygio užtikrinimas) socialinė ( darbuotojų poreikių tenkinimas kaip tikslas) Morfologiniu požiūru labai sudėtinga nustatyti visų elemtų visumą kurie sudaro organizaciją. Todėl giminingos elementų grupės yra grupuojamos: a) medžaginė-techninė sandara. fizinio kapitalo sudėtis ( pasyviosios pagrindinio fizinio kapitalo dalies sudėtis ir išdėstymas erdvėje, aktyviosio pagrindinio fizinio kapitalo dalies sudėtis, apyvartinio fizinio kapitalo sudėtis. ) b) socialinė sandara dirbančiųjų žmonių sudėtis, žmonių grupių visuma. Žmonių grupės gali būti sąlyginės – tai tik tam tikrus bendrus bruožus turinčios žmonių grupės, tačiau nesusietos bendradarbiavimo ryšiais pvz studentai,katalikai, musulmonai. Reali grupė tai tarpusavyje bendradarbiaujančių žmonių grupė, besireiškianti kaip vieningas subjektas, savo veikla siekantis konkretaus tikslo. Taigi organizacija yra reali socialinė grupė. Realiso grupės gali būti:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!